- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-08-30
- Bylos Nr.
- A-1259-146/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05135-2014-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Dalia Višinskienė, Laimė Baltrūnaitė (pran.)
- Pareiškėjas
- A. T.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Vidaus reikalų minsterija
- Trečiasis asmuo
- Sveikatos priežiūros tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 6.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. T. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja A. T. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–6), prašydama priteisti iš atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM), neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už 2010-2013 metus. Teismas priėmė nagrinėti skundo dalį už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d.
Pareiškėja paaiškino, kad VRM 2000 m. vasario 8 d. sprendimu jai buvo paskirta 1 077,89 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija (toliau – ir valstybinė pensija). Atsakovas 2010 m. vasario 26 d. išmokėjo 317,17 Lt sumažintą valstybinę pensiją ir nuo to laiko 2010-2013 m. laikotarpiu mokėjo sumažintą valstybinę pensiją, taikydamas Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio nuostatas. Atsakovas per šį laikotarpį neišmokėjo 17 484,44 Lt valstybinės pensijos. Pareiškėjos nuomone, valstybinė pensija jai buvo mažinama nepagrįstai, pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija) įtvirtintus principus ir bei parėškėjos teisę į nuosavybę. Pareiškėja skundą grindė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) nutarimais, kuriuose pateiktas Konstitucijos 52 ir 23 straipsnių nuostatų aiškinimais.
Atsiliepimas
Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į skundą (b. l. 47) paaiškino, kad pareiškėjos pateiktas priteistinos valstybinės pensijos sumos apskaičiavimas neatitinka Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM Sveikatos priežiūros tarnyba) pažymos duomenų apie pareiškėjos valstybinės pensijos dydį. Teigė, kad pareiškėjai paskirtos valstybinės pensijos perskaičiavimas taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas yra įvykdytas, o dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio Konstitucinis Teismas pripažino, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį buvo galimas. Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarime nustatyta, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo pratęsimas 2012 ir 2013 metams, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 15 straipsniu, neprieštarauja Konstitucijai. Taigi pareiškėjos valstybinė pensija, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsniu 2012-2013 m. buvo mažinama teisėtai.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 13 d. sprendimu (b. l. 60–65) pareiškėjos A. T. skundą patenkino iš dalies: priteisė pareiškėjai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 326,11 Eur neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, apskaičiuotą už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnį. Kitą skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą.
Šalies argumentai
Ištyręs įrodymus teismas nustatė, kad VRM 2000 m. kovo 22 d. sprendimu Nr. 16209 pareiškėjai nuo 2000 m. vasario 8 d. buvo paskirta 984,16 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą (b. l. 39). Pareiškėja su 2010 m. kovo 4 d. prašymu kreipėsi į VRM Sveikatos priežiūros tarnybą ir prašė pateikti pažymą ir paaiškinti kuo vadovaujantis jai nuo 2010 m. sausio 1 d. apskaičiuota ir išmokėta sumažinta pensija (b. l. 46). VRM Sveikatos priežiūros tarnyba 2010 m. kovo 19 d. sprendime Nr. 11D(P)-1254 paaiškino pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skaičiavimo tvarką (b. l. 45). Pareiškėja 2014 m. spalio 20 d. prašymu kreipėsi į VRM Sveikatos priežiūros tarnybą, prašydama pateikti pažymą apie 2010–2013 m. neišmokėtą valstybinės pensijos dalį ir informuoti, kada ši pensijos dalis bus grąžinta (b. l. 44). VRM 2014 m. spalio 31 d. sprendime Nr. 1D-7715 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimo“ paaiškino pareiškėjai pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skaičiavimo tvarką, pažymėjo, kad privalėjo vykdyti Laikinąjį įstatymą nepaisant Vilniaus apygardos administracinio teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą, ir nurodė, kad neturi teisinio pagrindo išmokėti pensijos nepriemoką. Šiuo sprendimu pareiškėja taip pat buvo informuota, kad jos skundo dalies dėl nepriemokos pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį institucija nenagrinės, kadangi praėjo daugiau nei 6 mėnesiai nuo paaiškėjimo apie nepriemokos neteisėtumą dienos (b. l. 40–41). Kartu su šiuo sprendimu pareiškėjai buvo pateikta VRM Sveikatos priežiūros tarnybos 2014 m. spalio 28 d. pažyma Nr. 11DP(P)-5186 apie 2010–2013 m. pensijos dydį (b. l. 42–43). Iš VRM 2014 m. spalio 31 d. sprendimo Nr. 1D-7715(11) bei VRM Sveikatos priežiūros tarnybos 2014 m. spalio 28 d. pažymos Nr. 11DP(P)-5186 apie pareiškėjos 2010–2013 m. pensijos dydį teismas nustatė, kad pensija 2010 m. sausio 1 d.–2013 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu buvo perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ir 5 straipsnio 1 dalį (b. l. 40–41, 42–43).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nustatė, kad byloje kilęs ginčas dėl valstybinės pensijos sumažinimo nuo 2012 m. sausio 1 d. pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį bei 5 straipsnio 1 dalį. Pareiškėjos skundo dalį dėl 2010-2011 m. laikotarpio buvo atsisakyta priimti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 5 d. nutartimi, kuri LVAT 2015 m. gegužės 15 d. nutartimi palikta nepakeista.
1994 m. gruodžio 13 d. priimto Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareigūnams ir kariams bei jų šeimos nariams valstybines pensijas skiria ir moka Vidaus reikalų ministerija. Lietuvos Respublikos Seimas 2009 m. gruodžio 9 d. priėmė Laikinąjį įstatymą, kuriuo buvo siekiama sumažinti valstybės biudžeto ir valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto išlaidas, todėl nustačius tokį teisinį reguliavimą, buvo sumažintos, be kita ko, ir valstybinės bei valstybinės socialinio draudimo pensijos. Laikinojo įstatymo 15 straipsnyje (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) buvo nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus jo 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d. Taigi, sumažintos valstybinės pensijos laikinai turėjo būti mokamos dvejus metus – nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. 2011 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatyme Nr. XI-1821 buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja, tame tarpe šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytoms išmokoms, t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, iki 2012 m. gruodžio 31 d. 2012 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo Nr. XII-92 1 straipsniu Seimas dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, kuriame dar vieniems metams – iki 2013 m. gruodžio 31 d. pratęsė sumažintų, tarp jų ir valstybinių bei valstybinių socialinio draudimo, pensijų mokėjimo terminą. Taigi, pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais įstatymo pakeitimais šių nuostatų galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija).
Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paskirtos ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Jeigu tas pats asmuo gauna dvi arba daugiau šioje dalyje nurodytų išmokų, apskaičiuojant naują mokėtiną kiekvienos išmokos dydį, visos gaunamos išmokos sumuojamos ir perskaičiuojamos, išmokų sumai taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę.
Nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad šio įstatymo 4 straipsnyje nustatyta tvarka perskaičiuotų valstybinių pensijų, kurių skyrimas ir (arba) mokėjimas nesiejamas su asmens draudžiamosiomis pajamomis, rentų buvusiems sportininkams, dirbantiems kūno kultūros ir sporto srityje, kompensacinių išmokų teatrų ir koncertinių įstaigų darbuotojams bei šalpos kompensacijų gavėjams, kurie po išmokos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, arba gauna ligos (įskaitant darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, mokamas pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą, ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe arba profesinės ligos socialinio draudimo pašalpas, mokamas pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą (toliau šiame įstatyme šios pajamos ir pašalpos vadinamos draudžiamosiomis pajamomis), išskyrus asmenis, draudžiamus privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 ir 9 punktus, mokama pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į tą mėnesį, už kurį mokama išmoka, gautų draudžiamųjų pajamų dydį, jeigu išmoka mokama už praėjusį mėnesį. Tuo atveju, kai išmoka mokama už einamąjį mėnesį, atsižvelgiama į praėjusio mėnesio draudžiamąsias pajamas. To paties straipsnio 2 dalis nustatė, kad jeigu šio straipsnio 1 dalyje nurodytų išmokų gavėjai valstybiniu socialiniu pensijų draudimu draudžiami pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 ir 9 punktus, jų draudimo valstybiniu socialiniu pensijų draudimu laikotarpiu mokama 50 procentų priklausančios išmokos. 2010 m. vasario 11 d. įstatymu, įsigaliojusiu nuo 2010 m. kovo 1 d., Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis buvo pakeista ir nustatyta, patikslinant draudžiamųjų pajamų nustatymo momentą, kad tuo atveju, kai išmoka mokama už einamąjį mėnesį, atsižvelgiama į praėjusio mėnesio draudžiamąsias pajamas, kai išmoka mokama už praėjusį mėnesį, atsižvelgiama į užpraeito mėnesio draudžiamąsias pajamas. Nuo 2010 m. gruodžio 1 d. įsigaliojusioje 2010 m. spalio 26 d. įstatymu Nr. IX-1072 priimtoje Laikinojo įstatymo 5 straipsnio redakcijoje nustatyta, kad valstybinių pensijų, kurių skyrimas ir (arba) mokėjimas nesiejamas su asmens draudžiamosiomis pajamomis, rentų buvusiems sportininkams, dirbantiems kūno kultūros ir sporto srityje, kompensacinių išmokų teatrų ir koncertinių įstaigų darbuotojams bei šalpos kompensacijų gavėjams, kurie po išmokos paskyrimo yra arba buvo draudžiami privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4, 5 ir 13 punktus ir kurie tą mėnesį, į kurį atsižvelgiama apskaičiuojant mokėtiną išmokos dalį, turėjo pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, arba gauna (gavo) ligos (įskaitant darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, mokamas pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą, ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe arba profesinės ligos socialinio draudimo pašalpas, mokamas pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą (toliau pajamos ir pašalpos vadinamos draudžiamosiomis pajamomis), mokama paskirtos, o jei išmoka yra perskaičiuota pagal šio įstatymo 4 straipsnį, – perskaičiuotos išmokos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į draudžiamųjų pajamų dydį. Tuo atveju, kai išmoka mokama už einamąjį mėnesį, atsižvelgiama į praėjusio mėnesio draudžiamąsias pajamas, kai išmoka mokama už praėjusį mėnesį, atsižvelgiama į užpraeito mėnesio draudžiamąsias pajamas. Laikinojo įstatymo 5 straipsnis 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios.
Nurodyto teisinio reglamentavimo analizė leido teismui prieiti prie išvadų, kad asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų ir draudžiamiems privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu (išskyrus nustatytas išimtis), valstybinės pensijos perskaičiuotos (sumažintos) pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, o pagal šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalį jos dar kartą perskaičiuotos (sumažintos), atsižvelgiant į jų gaunamas draudžiamąsias pajamas. Pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį perskaičiuojant asmeniui paskirtą valstybinę pensiją, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendrą sumą, ir tais atvejais, kai ši išmoka (išmokų suma) apribota Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka, ir tais atvejais, kai ji neapribota, atsižvelgiant į minėtų tam asmeniui paskirtų išmokų dydį, gauta išmoka (išmokų suma) pagal nustatytą formulę gali būti mažinama nuo 5 iki 20 procentų (didėjant išmokų sumai, jis didėja). Nagrinėjamu atveju teismas nustatė, kad nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. pareiškėjos pensija buvo perskaičiuota taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nurodytą 2 priede nustatyta tvarka apskaičiuotą koeficientą, atsižvelgiant į jos turimų draudžiamųjų pajamų dydį (b. l. 42–43).
Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820; 2010 m. vasario 11 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 23-1070; 2010 m. spalio 26 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 132-6717) 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Šis Konstitucinio Teismo nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d.
Dėl pirmiau nurodytų priežasčių teismas pripažino, kad valstybinės pensijos pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį buvo mažintos neteisėtai. Iš Sveikatos priežiūros tarybos 2014 m. spalio 28 d. pažymos Nr. 11DP(P)-5186 teismas nustatė, kad taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, pareiškėjai nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo sumažinta, tačiau, vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, valstybinių pensijų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, valstybinės pensijos dydis dėl to neturėtų būti mažinamas. Teismas nustatė, kad pareiškėjai A. T. nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. susidarė 326,11 Eur (1 125,98 Lt) valstybinės pensijos nepriemoka (turėjo būti išmokėta 7 209,76 (901,22 x 8) Lt, o buvo išmokėta 6 083,78 Lt (760,72 + 758,65 +760,72 + 760,72 +760,72 + 760,72 + 678,98 + 842,55). Laikinojo įstatymo 5 straipsnis nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios. Už 2012 m. rugsėjo mėnesį pareiškėjai išmokėta pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį nesumažinta pensija.
Žemesnės instancijos teismas
Atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012 pateiktą teisės aiškinimą, pagal kurį neišmokėta teisėjų valstybinės pensijos dalis priteistina iš Lietuvos valstybės, teismas priteisė pareiškėjai už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. neišmokėta pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį ( 326,11 Eur) priteisė iš Lietuvos valstybės.
Teismas taip pat nagrinėjo, ar pareiškėja turi teisę į susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką, kai įstatymas, kurį taikant susidarė nepriemoka, antikonstituciniu pripažintas po jo pritaikymo, bet iki kreipimosi į teismą. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, o 4 dalyje nustatyta, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Teismų praktika aiškinant minėtą situaciją pateikta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. kovo 1 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A12-219-2004 (Administracinių teismų praktika, Nr. 5, 2004 m.). Šioje nutartyje teisėjų kolegija pažymėjo, kad sprendimo priėmimo procedūroje nustatytų faktinių aplinkybių, iš kurių teisinio santykio subjektams kyla teisės ir pareigos, teisinis kvalifikavimas baigiamas priėmus sprendimą, kuris jau negali būti ginčijamas. Iki šio momento teisinio santykio turinys nėra galutinai apibrėžtas – tikrasis teisinis santykis, su neginčijamai nustatytomis to santykio dalyvių teisėmis ir pareigomis, dar nėra galutinai susiformavęs, o kartu teises ir pareigas nustatantis sprendimas dar nėra įgavęs būtino įvykdymui stabilumo, nes tinkamos teisės normos (ar tinkamų teisės normų) reguliuotinai situacijai parinkimo procedūra nėra baigta. Sprendimo įvykdymas (jei teisės normos nenumato išimčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tada, kai nustatytų faktų teisinė kvalifikacija yra baigta. Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą numatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti. Toje pačioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje buvo suformuota dar viena nagrinėjamam ginčui ir antikonstituciniais pripažintiems įstatymams taikyti reikšminga taisyklė, kad sprendimas dėl skundo turi būti priimamas vadovaujantis sprendimo priėmimo dieną galiojančiomis teisės normomis; toliau šioje nutartyje teismas yra konstatavęs, kad, žemesnės instancijos teismui priimant sprendimą, Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriuo teisės aktas pripažintas antikonstituciniu, jau buvo paskelbtas „Valstybės žiniose“, todėl negalėjo būti taikomas.
Remdamasis nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika bei faktinėmis aplinkybėmis, teismas priėjo prie išvadų, kad šiuo atveju atsakovo sprendimas dėl valstybinės pensijos ribojimo pareiškėjai yra neįvykdytas. Nagrinėdamas ginčą teismas turi taikyti priimant sprendimą galiojančius įstatymus, o pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.; toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 1 dalį, teismai negali taikyti įstatymų, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad reikalavimo priteisti nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką teisėtumas ir pagrįstumas tiesiogiai susijęs su Laikinojo įstatymo galiojimo pratęsimo 2012–2013 m. konstitucingumu.
Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarimu pripažino, kad: Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą bei Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai; Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą bei Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų, paskirtų ir mokamų iš valstybės biudžeto pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, mokėjimo terminas nei kai kurių kitų sumažintų socialinių išmokų, tame tarpe valstybinių socialinio draudimo pensijų, mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (tame tarpe senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingas traktavimas, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos.
Teismas konstatavo, kad Vidaus reikalų ministerija, apskaičiuodama pensijų dydžius, vadovavosi galiojančiais teisės aktais. Įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Nesant Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu. Taigi, Vidaus reikalų ministerija veikė pagal kompetenciją teisės aktų nustatyta tvarka. Kadangi Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimu pripažinta, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatytos valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarkos galiojimo pratęsimas nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neprieštaravo Konstitucijai, teismas konstatavo, kad valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį 2010–2013 m. galėjo būti perskaičiuojama, todėl nėra pagrindo tenkinti reikalavimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, priteisti neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo.
Pasisakydamas dėl pareiškėjos argumentų, kad jai neišmokėta valstybinės pensijos dalis yra jai padaryta žala, teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012 pateiktą teisės aiškinimą, pagal kurį analogiškoje byloje tarp šalių susiklostę valstybinių pensijų mokėjimo teisiniai santykiai nebuvo vertinti kaip civiliniai prievoliniai. Civiliniame kodekse nėra įsakmiai nurodyta, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų mokėjimo teisiniams santykiams yra taikomos kurios nors šio kodekso normos. Šiuo atveju ginčas iš esmės kilęs dėl pareiškėjai neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo, todėl teismas konstatavo, kad ginčui išspręsti turi būti taikomos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų teisinius santykius, o ne civilinę deliktinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos. Remdamasis šiai motyvais, teismas pareiškėjos skundo dalį dėl pensijos nepriemokos, susidariusios taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, atmetė kaip nepagrįstą (ABTĮ 88 str. 1 p.).
III.
Pareiškėja A. T. (toliau – ir apeliantė) apeliaciniu skundu (b. l. 69–72) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 13 d. sprendimo dalį, kuria teismas netenkino reikalavimo dalies dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo ir priteisti likusią nepriteistą nepriemokos dalį - 4 737,73 Eur.
Apeliantės nuomone, skundžiamas teismo sprendimas priimtas neteisingai taikant ir aiškinant teisės normas, neįsigilinus į bylos aplinkybes, priteistos sumos dydis nustatytas nepagrįstai, todėl teismo sprendimas yra neteisėtas ir naikintinas. Iš pateiktos į bylą VRM Sveikatos priežiūros tarnybos 2014 m. spalio 28 d. pažymos Nr. 11DP(P)-5186 matyti, kad skunde prašoma priteisti neišmokėtos valstybinės pensijos dalies suma yra tokia, kaip nurodyta šioje pažymoje, t. y. 17 484,44 Lt (5 063,84 Eur). Priešingai nė nurodoma teismo sprendime, sumažintos valstybinės pensijos mokėjimas nepasibaigė 2012 m. rugpjūčio 31 d., o buvo tęsiamas iki 2013 m. gruodžio 31 d. Tai matyti iš VRM Sveikatos priežiūros tarnybos 2014 m. spalio 28 d. pažymos Nr. 11DP(P)-5186 apie 2010–2013 m. pensijos dydį. Apeliantė mano, kad jai paskirta valstybinė pensija vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi buvo perskaičiuojama ir mokama sumažinta neteisėtai, o Vilniaus apygardos administracinis teismas, netinkamai taikydamas teisės normas, nepagrįstai ir nemotyvuotai vietoje neišmokėtos sumažintos valstybinės pensijos dalies 17 484,44 Lt (5 063,84 Eur) priteisė jai tik 326,11 Eur. Apeliantės teigimu, vertinant nagrinėjamo ginčo specifiką veiksmingas jos teisių gynimas reiškia su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusio pažeidimo pasekmių visišką pašalinimą, t. y. visos valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios dėl antikonstitucinėmis pripažintų Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, priteisimą.
Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2016 m. liepos 7 d. gautas apeliantės A. T. procesinis dokumentas, pavadintas dubliku (b. l. 80–81), kuriame apelaintė informavo, kad atsakovo pozicija nenuosekli, nes byloje nesutikdama su skundu atsakovas jai atsiuntė 2016 m. balandžio 12 d. raštą Nr. 8SD-2237, kuriuo informavo, kad 2015 m. gruodžio 30 d. buvo priimtas VRM sprendimas Nr. 11SP-7586 išmokėti jai 1 303,90 Eur neišmokėtos valstybinės pensijos dalį. Tokiu būdu atsakovas pripažino iš dalies pripažino apeliantės reikalavimų dalį dėl 2010–2013 m. neišmokėtos valstybinės pensijos.
Atsiliepimas
Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepime (b. l. 76) su pareiškėjos apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 13 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Apeliacinis procesas šioje byloje prasidėjo iki šio įstatymo įsigaliojimo. Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 13 d. sprendimą priėmė išnagrinėjęs 2015 m. gegužės 26 d. nutartimi (b.l.35) priimtą nagrinėti pareiškėjos 2014 m. lapkričio 26 d. skundo (b.l.1-6) dalį dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., priteisimo. Pareiškėja 2014 m. lapkričio 26 d. skundu kreipėsi į teismą, prašydama priteisti 2010-2013 m. laikotarpiu neišmokėtos valstybinės pensijos dalį (17 484, 44 Lt), kurios atsakovas neišmokėjo taikydamas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ir 5 straipsnio 1 dalį. Pareiškėja 2014 m. lapkričio 26 d. skunde išdėstė argumentus, kuriais pagrindė savo nuomonę, kad termino paduoti skundą teismui ji nepraleido, kartu pateikdama prašymą atnaujinti skundo padavimą terminą, jei teismas prieitų prie išvadų, kad skundas paduotas praleidus terminą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 5 d. nutartimi netenkino pareiškėjos prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą ir skundą priimti atsisakė (b.l.11-13). Pareiškėja atskiruoju skundu šią pirmosios instancijos teismo nutartį apskundė apeliacinės instancijos administraciniam teismui (b.l.19-22). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. gegužės 15 d. nutartimi pareiškėjos atskirąjį skundą patenkino iš dalies, t.y. panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 5 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos skundo reikalavimą priteisti nuo 2012 m. sausio 1 d. neišmokėtą valstybinės pensijos dalį ir šia apimtimi pareiškėjos skundo priėmimo klausimą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Šia nutartimi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas paliko nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 5 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos skundo reikalavimą dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies taikant Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatas priteisimo už 2010-2011 metų laikotarpį (b.l.29-33).Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 26 d. nutartimi iš naujo sprendė pareiškėjos 2014 m. lapkričio 26 d. skundo priėmimo klausimą ta apimtimi, kuria Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. gegužės 15 d. nutartimi nustatė, kad atsisakymas priimti pareiškėjos skundą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos priteisimo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 5 d. nutartimi buvo nepagrįstas, t.y. už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. (nuo šios datos Laikinojo įstatymo buvo pratęstas kai kurių Laikinojo įstatymo nuostatų galiojimas iki 2013 m. gruodžio 31 d.). Vilniaus apygardos administracinio teismas 2014 m. gruodžio 5 d. nutartimi pareiškėjos skundą dėl šio laikotarpio priėmė nagrinėti.
Atsižvelgdama į minėtas įsiteisėjusias teismų nutartis, kuriomis buvo išspręstas pareiškėjos 2014 m. lapkričio 26 d. skundo dėl neišmokėtos valstybinės pensijos už 2010-2013 metus priimtinumo nagrinėti administraciniame teisme klausimas ir priimta nagrinėti skundo dalis dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d., teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas turėjo nagrinėti bylą ir pagrįstai nagrinėjo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti, t.y. dėl neišmokėtos pareiškėjai valstybinės pensijos dalies už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą patenkino iš dalies. Nustatęs, kad atitinkamą ginčo laikotarpio (nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.) dalį (2012 m. sausio – rugpjūčio mėn.) pareiškėjai paskirtos valstybinės pensijos perskaičiavimui buvo taikytas Laikinojo įstatymo 5 straipsnis, kuris Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, teismas šia apimtimi konstatavo pareiškėjos teisių pažeidimą ir jas gindamas priteisė pareiškėjai šiuo pagrindu neišmokėtą valstybinės pensijos dalį - 326,11 Eur. Dėl ginčo laikotarpiu (nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.) neišmokėtos valstybinės pensijos dalies, susidariusios taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, kurios taikymas Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimais buvo pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d. teismas pareiškėjos skundą atmetė, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimus, kuriais buvo pripažinta, kad minėtos Laikinojo įstatymo normos neprieštarauja Konstitucijai.
Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad teismas neįsigilino į bylos aplinkybes, netinkamai jas vertino, nepagrįstai nepriteisė visos pareiškėjos prašytos priteisti neišmokėtos valstybinės pensijos sumos - 17 484,44 Lt (5 063,84 Eur), nurodytos VRM Sveikatos priežiūros tarnybos 2014 m. spalio 28 d. pažymoje Nr.11DP(P)-5186. Patikrinusi bylą ir įvertinusi pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėja savo argumentus dėl prašomos priteisti neišmokėtos valstybinės pensijos dalies nurodo neatsižvelgdama į tai, kad teismas priėmė nagrinėti pareiškėjos skundą ir jį nagrinėjo už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodytą neišmokėtos valstybinės pensijos sumą 17 484,44 Lt, kaip matyti iš VRM Sveikatos priežiūros tarnybos 2014 m. spalio 28 d. pažymos Nr.11DP(P)-5186 duomenų, sudaro nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėta valstybinės pensijos dalis (4502,12 Lt pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnį + 12 982,28 Lt pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnį), o ne nagrinėjamo ginčo laikotarpiu (nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.) neišmokta valstybinės pensijos dalis. Pirmosios instancijos teismas iš bylos įrodymų nustatė ir sprendime aiškiai ir teisingai nurodė, kad ginčo laikotarpiu (nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.) Laikinojo įstatymo 5 straipsnis pareiškėjos pensijos perskaičiavimui buvo taikytas 2012 m. sausio – rugpjūčio mėn. (iš viso 8 mėnesius). Būtent šie duomenys nurodyti apeliantės minimoje VRM Sveikatos priežiūros tarnybos 2014 m. spalio 28 d. pažymoje Nr.11DP(P)-5186. Taigi priešingai nė teigiama pareiškėjos apeliaciniame skunde, teismas nustatė bylai (nagrinėjamo ginčo laikotarpiui) reikšmingas aplinkybes, priteistiną valstybinės pensijos dalį už ginčo laikotarpį dėl prieštaraujančių Konstitucijai Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo nustatė teisingai ir ją motyvuotai pagrindė. Dėl apeliantės argumentų, kad sumažintos valstybinės pensijos mokėjimas baigėsi ne 2012 m. rugpjūčio 31 d., o 2013 m. gruodžio 31 d. teisėjų kolegija atkreipia dėmesį tai, kad apeliantei valstybinė pensija ginčui aktualiu laikotarpiu buvo perskaičiuota dviem pagrindais (VRM Sveikatos priežiūros tarnybos 2014 m. spalio 28 d. pažyma Nr.11DP(P)-5186), t.y. 2012 m. sausio – rugpjūčio mėn. taikant Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnius, o 2012 m. rugsėjo – gruodžio mėn. ir 2013 m. sausio – gruodžio mėn. taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnį. Taigi neteisėtas (taikant pripažintą prieštaraujančiu Konstitucijai Laikinojo įstatymo 5 straipsnį) sumažintos valstybinės pensijos mokėjimas baigėsi 2012 m. rugpjūčio 31 d..
Nagrinėjamoje byloje yra aktualūs Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsniai, taip pat šio įstatymo 15 straipsnis.
Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, kuriuo Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, pagrįstai priteisė pareiškėjai neišmokėtą valstybinės pensijos dalį (326,11 Eur) susidariusią taikant šią įstatymo normą už visą nagrinėjamam ginčui aktualų laikotarpį (2012 m. sausio – rugpjūčio mėnesius).
Dėl kitos pareiškėjos valstybinei pensijai perskaičiuoti taikytos Laikinojo įstatymo normos, t.y. šio įstatymo 4 straipsnio, teismas bylą išsprendė tinkamai taikydamas teisės normas.
Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.
Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) 15 straipsnis nustatė, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d. Įstatymų leidėjas 2011 m. gruodžio 20 d. įstatymu Nr. XI-1821, įsigaliojusiu nuo 2011 m. gruodžio 28 d., pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnį ir šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatė, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą), 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Įstatymų leidėjas Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“.
Konstitucinis Teismas taip pat yra ištyręs Laikinajame įstatyme įtvirtinto teisinio reguliavimo, nustačiusio šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo termino pratęsimų 2012–2013 metams, t.y. šiam ginčui aktualių įstatymo normų, atitiktį Konstitucijai.
Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime konstatavo, kad: Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 160-7573) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai; Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 155-7985 ) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai.
Dėl pareiškėjos apeliacinio skundo argumentų, susijusių su teisės normų šioje byloje taikymu, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir tinkamai taikė ginčui aktualias Laikinojo įstatymo nuostatas, kurių atitiktį Konstitucijai ištyrė Konstitucinis Teismas. Konstitucinis Teismas, kuris pagal Konstituciją vienintelis turi įgaliojimus oficialiai aiškinti Konstituciją (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2003 m. spalio 29 d., 2004 m. liepos 1 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai), 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažindamas, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai, prie šių išvadų priėjo aiškindamas Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnius. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime tyrė tai, ar Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymai, priimti 2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d., neprieštaravo konstituciniams teisinės valstybės, asmenų lygiateisiškumo, teisingumo, proporcingumo principams ir priėjo prie išvadų, kad prieštaravimo Konstitucijai nėra.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, pasisakydama dėl teisės į pensiją pažeidimo ir jos turtinių aspektų gynimo, atsižvelgė į Konstitucinio Teismo jurisprudenciją šiam klausimui aktualiais aspektais , t. y., į tai, kad teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Minėtoje nutartyje LVAT išplėstinė teisėjų kolegija atsižvelgė į tai, kad Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatavęs, jog asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama pagal Konstitucijos 23 straipsnį, turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Teisė į nuosavybę grindžiama bendromis teisinių valstybių konstitucinėmis tradicijomis bei tarptautiniais įsipareigojimais, susijusiais su žmogaus teisėmis. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymėta, kad nuosavybės teisių apsauga garantuojama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio, 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnio nuostatų. Kartu pažymėta ir tai, kad teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (mutatis mutandis žr. Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarimą).
EŽTT praktikoje ne kartą konstatuota, kad Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnis negarantuoja teisės į konkretaus dydžio pensiją. Pirmasis šios normos taikymo imperatyvas yra reikalavimas, kad trukdymas naudotis nuosavybe būtų teisėtas, t. y. siektų teisėto tikslo. Kad įstatymų leidėjas Laikinuoju įstatymu siekė būtent tokio (teisėto) tikslo matyti iš Laikinojo įstatymo preambulės, taip pat 15 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų, nes šiose įstatymo normose nurodyta, kad šio įstatymo 4 straipsniu nustatytas valstybinės pensijos dydžio ribojimas yra išimtinė, laikina priemonė, kurią įstatymų leidėjas numatė taikyti terminuotai, atsižvelgdamas į valstybėje susidariusią ypatingą padėtį (Lietuvos ūkį apėmusią ekonomikos krizę), pabrėždamas būtinybę subalansuoti valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų didėjimą ir subalansuoti pinigų srautus, siekdamas kiek įmanoma apsaugoti socialiai jautrių asmenų grupes ir ekonomikos krizės laikotarpiu užtikrinti išmokų mokėjimą laiku. Minėta, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, todėl atsakovo veiksmai, taikius šią teisės normą pareiškėjai paskirtos valstybinės pensijos perskaičiavimui, laikytini teisėtais.
Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarime pateiktus išaiškinimus. Konstitucinis Tesimas šiame nutarime, be kita ko, akcentavo, kad valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos, taip pat nuo kitų valstybinio socialinio draudimo pensijų: jos yra mokamos iš valstybės biudžeto; jos skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims; įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas, jų skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios ir priklausyti inter alia nuo tarnybos ypatumų, ekonominių valstybės išgalių. Valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai valstybines pensijas, kurios savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo senatvės ir invalidumo pensijų, mažinant didesniu mastu nei senatvės ar invalidumo pensijas, inter alia gali būti nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų mokėjimo terminas. Teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų, paskirtų ir mokamų iš valstybės biudžeto pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, mokėjimo terminas nei kai kurių kitų sumažintų socialinių išmokų, inter alia valstybinių socialinio draudimo pensijų, mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (inter alia senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingas traktavimas, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos.
Pagal VRM Sveikatos priežiūros tarnybos duomenis, pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, kuri Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai, ir perskaičiavus pareiškėjai paskirtą valstybinę pensiją pagal Laikinojo įstatymo 1 priede nurodytą formulę, pareiškėjai paskirtos valstybinės pensijos sumažėjimas ginčui aktualiu 2012-2013 m. laikotarpiu nesiekė 20 procentų (sudarė 16,39 proc.), t.y. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime pateiktų išaiškinimų prasme pareiškėjai paskirta valstybinė pensija nebuvo sumažinta dideliu mastu. Toks pensijos sumažinimas siekė teisėto tikslo ir buvo proporcingas, atsižvelgiant į susidariusią Lietuvos valstybėje ypatingą situaciją (Lietuvos ūkį apėmusią ekonomikos krizę).
Atsižvelgiant į pirmiau aptartus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. išaiškinimus, pagal kuriuos nagrinėjamai bylai aktualios Laikinojo įstatymo normos neprieštarauja Konstitucijai, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais, kad pareiškėjai paskirtos valstybinės pensijos mažinimas ginčui aktualiu 2012-2013 m. laikotarpiu remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kurių galiojimas buvo pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d., buvo teisėtas ir dėl šios įstatymo normos taikymo susidariusi pensijos nepriemoka negali būti priteista. Minėta, kad pagal mintą Konstitucijai neprieštaraujantį teisinį reguliavimą perskaičiuotos pareiškėjos valstybinės pensijos neigiamas pokytis neviršijo leistino (nediskriminacinio) susidarius valstybėje ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) praradimų masto (ne daugiau nei 20 proc.), todėl nėra pagrindo konstatuoti šiuo aspektu pareiškėjos teisių pažeidimą ir priteisti 2012-2013 m. neišmokėtą taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnį valstybinės pensijos dalį
Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje nutartyje pateiktas teisės aiškinimas ir taikymas atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, formuojamą atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimą, kurioje nuosekliai pabrėžiama, kad nėra pagrindo pripažinti, jog pareigūnų ir karių valstybinės pensijos taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažintos neteisėtai, todėl tokiu būdu susidariusios valstybinių pensijų nepriemokos pensijų gavėjams nepriteistinos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose: 2015 m. birželio 9 d. Nr. A-257-520/2015, 2015 m. liepos 1 d. Nr. A-848-143/2015, 2016 m. vasario 1 d. Nr. A-1194-520/2016, 2016 m. vasario 8 d. Nr. A-1071-520/2016, 2016 m. kovo 1 d. Nr. A-316-552/2016, 2016 m. gegužės 11 d. Nr. A-1101-525/2016, 2016 m. birželio 29 d. Nr. A-1368-525/2016 ir kt.).
Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotomis analogiškose bylose teisės aiškinimo taisyklėmis (ABTĮ 13 str.1 d., 20 str.3 d) ir pažymi, kad nukrypti nuo šių taisyklių šio ginčo atveju nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.
Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės teisės normas taikė tinkamai, procesinės teisės normų nepažeidė, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos A. T. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.