Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija susidedanti iš kolegijos pirmininko Laimanto Misiūno,

kolegijos teisėjų: Birutės Jonaitienės (pranešėja), Laimutės Sankauskaitės

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. B. firmos „Beskus“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. B. firmos „Beskus“ ieškinį atsakovui UAB „G4S Lietuva“ dėl žalos atlyginimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovas prašė priteisti 6000 Lt nuostolių bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog pagal sutartį UAB G4S Lietuva teikė ieškovui atlygintines patalpų (turto) apsaugos paslaugas. 2010-10-12 vakare buvo įsibrauta į ieškovo naudojamas ir atsakovo saugomas patalpas bei pavogta įvairios įrangos už 9184,40 Lt. Iki šiol turtas nerastas, nusikaltėliai nenustatyti, žala neatlyginta. Atsakovo darbuotojas į objektą atvyko tik po 8 minučių, saugomo objekto neapžiūrėjo, o laukė automobilyje kol atvyko įmonės atstovai. Tik tada buvo nustatytas įsibrovimas bei vagystė. Jeigu atsakovas būtų savalaikiai ir tinkamai atlikęs savo funkcijas, nusikaltėliai tikėtina būtų buvę sulaikyti ar jiems sutrukdyta. Kadangi sutartį atsakovas vykdė netinkamai, jis turi atlyginti nuostolius, kuriuos sudaro turto praradimas ( CK 6.716-6.724 str.). Atsakovas yra įmonė, todėl ji atsako už sutartinės prievolės nevykdymą visais atvejais (CK 6.256 str.4 d., sutarties 5.4 p.). Atsakovo atsakomybės dydis ribojamas 6000 Lt, todėl šios sumos ir reikalaujama. Atsakovas turi atlyginti žalą, nes netinkamai atliko savo pareigas ginčo situacijoje, nevykdė tarpusavio sutarties punktų, kurie reglamentuoja veiksmus suveikus signalizacijai. Atvykęs saugos darbuotojas, neapžiūrėjo pastato. Vartai ir tvora yra žmogaus ūgio ir lygiu paviršiumi. Ją peršokti sveikam vyrui ne problema. 2002 m., kai tuometiniai „Falk Security“ darbuotojai įtikinėjo pasirašyti sutartį, buvo atvykę, apžiūrėjo objektą, nuo to laiko niekas nesikeitė. Langas pro kurį buvo įsilaužta į biurą yra iš priešingos gatvei pusės. Į teritoriją įeiti būtina norint apžiūrėti pastatą, o priėjus prie pastato kampo, grotos buvo gerai matomos. Atvykus į vietą apsaugos darbuotojas turėjo saugoti objektą iki atvyks užsakovas, o jis sėdėjo automobilyje už 70 m. nuo pastato už vartų. Mano, kad jei darbuotojas būtų perlipęs, apžiūrėjęs, aptikęs grotas, galbūt aptikęs dar ir vagis, pranešęs policijai, juos dar būtų galima buvę susekti. Suveikė patalpos judesio daviklis, lango daviklio nebuvo. Tarpas tarp pastato ir tvoros, iš tos pusės pro kurią buvo įsilaužta, atitvertas varteliais, kurie nevarstomi, bet yra iš geležinių vertikalių strypų, jų viršuje taip pat buvo spygliuota viela. Norint patekti į teritoriją prie įsilaužimo lango, reikia perlipti vartelius. Spygliuota viela trukdo perlipti, bet yra įveikiama. Grotos matėsi neperlipus vartelių. Tą vakarą per vartus apsaugos darbuotojas nelipo, lipo jau pareigūnai. Nuo sutarties sudarymo ieškovas nesikreipė į atsakovą patikslinti sutarties dalį dėl reagavimo laiko, bet, pasirašant sutartį žodžiu, buvo paaiškinta, kad bus reaguojama per 2-3 min. Dingę prietaisai labai specifiniai.

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2011 m. gruodžio 19 d. sprendimu ieškinį atmetė. Nustatė, kad šalys 2002-0-03 sudarė sutartį Nr.TS 02-4667-10 dėl užsakovo (ieškovo) objekto (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, techninės apsaugos. 2010-10-12 apie 21 val. buvo įsibrauta į šį atsakovo saugomą objektą - A. B. įmonės patalpas ir pagrobta turto už maždaug 8100 Lt, ikiteisminis tyrimas dėl vagystės sustabdytas, nenustačius kaltų asmenų. GRG prie objekto atvyko 21:03:50 t.y. po 8 min. 13 sek. nuo aliarmo pradžios ir praėjus beveik 3 min. po aliarmo atsistatymo. Atvyko nuo “Babilono” centro, esančio Klaipėdos g. Atstumas nuo “Babilono” iki (duomenys neskelbtini) yra apie 4,9 kilometro, jis automobiliu įveikiamas per maždaug 7 minutes. Konstatavo, kad maždaug 8 min. atvykimo trukmė yra optimali, reali, todėl darė išvadą, kad sutartis atvykimo operatyvumo požiūriu įvykdyta tinkamai, t.y. į objektą atvyko nevėluodamas, teritoriją apžiūrėjo. Nurodė, kad šalių susitarta dėl civilinės atsakomybės tik esant saugotojo kaltei, tačiau atsakovo (jo darbuotojo) kaltė neįrodyta. Tarp ieškovui padarytos žalos ir atsakovo darbuotojų veiksmų nėra tiesioginio priežastinio ryšio- kiek matyti iš aukščiau paminėtų skaičiavimų, atsakovas atvyko prie pastato maždaug po trijų minučių kai atsistatė apsaugos įranga. Kadangi suveikė judesio daviklis, buvęs saugomose patalpose, tai reiškia, jog įsibrovėliai iš patalpos jau buvo pasišalinę ir turėjo keletą minučių iki atvyks atsakovas pasišalinti. Darė išvadą, kad vagys nuo apvogtojo pastato pasišalino iki atvykstant atsakovui, todėl nebuvo pastebėti. Ir neturi reikšmės netgi tai ar ekipažo narys būtų kruopščiau apžiūrėjęs saugomas patalpas ir pastebėjęs įsibrovimo faktą, ar to nepadaręs. Kadangi ieškinį atmetė nesant sutartinių įsipareigojimų pažeidimo fakto, įrodymų dėl nuostolių dydžio nebeanalizavo.

Apeliaciniu skundu ieškovas prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 19 d. sprendimą panaikinti ir ieškinį tenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, netinkamai išaiškinęs sutarties turinį, ne tik neatskleidė nagrinėjamo ginčo esmės, bet akivaizdžiai nukrypo ir nuo LAT formuojamos teismų praktikos. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas ginčą netinkamai taikė civilinę atsakomybę reglamentuojančias materialines teisės normas. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime daro nepagrįstą ir neteisėtą išvadą, jog atlygintinių paslaugų teikimą reglamentuojančiuose CK 6.716-6.724 str. nėra įtvirtinta civilinė atsakomybė už netinkamą paslaugų teikimo sutarčių vykdymą, todėl tokių sutarčių šalims taikomos bendrosios CK 6.245-6.249 str. nustatytos civilinės atsakomybės nuostatos - neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys tarp veiksmų ir pasekmių, kaltė ir žalos padarymas. Teigia, kad „Sutartinė atsakomybė" nuostatos (6.256-6.262 str.) yra specialiosios normos civilinės atsakomybės instituto, būtent specialiosios normos ir turėjo būti teismo taikomos sprendžiant atsakovo civilinės atsakomybės klausimą. Atsakovas yra įmonė, tai sutartinės prievolės neįvykdymo ar netinkamo jos įvykdomo atveju, Saugos tarnyba privalo atsakyti visais atvejais, jei neįrodo, kad prievolės neįvykdė ar netinkamai ją įvykdė dėl nenugalimos jėgos, jeigu įstatymai ar sutartis nenumato ko kita (6.256 str. 4 d.). Teigia, kad sutarties 5.2. punkte išreikšta sąlyga pirmosios instancijos teismo ex officio turėjo būti pripažinta niekine sutarties sąlyga, nes šia sąlyga yra pažeidžiami pagrindiniai sutarčių teisės principai ir dėl to pažeisti ieškovo interesai (6.225 str. 1 d.). Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė atsakovo įsipareigojimų pagal sutartį apimtis, nevisapusiškai įvertinto, ar atsakovas tinkamai vykdė objekto techninę apsaugą, ar faktiniai ieškovo patirti nuostoliai galėjo priklausyti nuo netinkamos objekto techninės apsaugos. Nurodo, kad atstumas nuo PC „Babilonas" iki ieškovo saugojamo objekto (duomenys neskelbtini), Panevėžyje yra 5,57 km, o kelionės trukmė automobiliu vidutiniškai yra 10 min. Ši informacija svarbi tuo, jog ji prieštarauja pirmosios instancijos teismo pateiktai informacijai, kad atstumas nuo „Babilono" iki (duomenys neskelbtini) yra apie 4,9 km, jis automobiliu įveikiamas per maždaug 7 min. Pirmosios instancijos teismas neįvertino faktinės aplinkybės, kad atsakovas suveikiant ieškovo signalizacijai veikė nepakankamai atsakingai, nes nesugebėjo tinkamai organizuoti savo ekipažų darbo veiklos taip, kad į signalą reaguotų kuo arčiau objekto esantis ekipažas ir tokiu būdu kaip įmanoma labiau sutrumpėtų ekipažo atvykimo laikas iki objekto taip pat neįvertino kad atsakovas nesugebėjo tinkamai aprūpinti greitojo reagavimo ekipažo specialiomis priemonėmis - kopėtėlėmis, kad darbuotojui nekiltų kliūčių įveikti tvorą. Pirmosios instancijos teismas privalėjo įvertinti tą aplinkybę, kad A. K. atvykus prie objekto, atsakovo darbuotojas, reagavimo ekipažo narys Ž. K. sėdėjo automobilyje, kurį nuo saugojamo objekto skyrė tvora ir apie 70 m atstumas. Todėl pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, o sprendimas yra nemotyvuotas.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismas tinkamai nustatė sutarties rūšį bei pobūdį, skundžiamame sprendime nurodydamas, kad sutarties pagrindu tarp šalių susiklostė atlygintinų paslaugų teikimo teisiniai santykiai, kuriuos reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso šeštos knygos XXXV skyriaus pirmojo skirsnio normos. Apeliantas yra verslininkas (nėra laikomas silpnesne šalimi), be to, sutartis galiojo beveik devynerius metus ir nei sutarties sudarymo, nei jos galiojimo metu apeliantas nereiškė prieštaravimų, nusiskundimų dėl sutarties sąlygų, neinicijavo derybų dėl sąlygų pakeitimo. Sutarties 5.2. punkte įtvirtinta išlyga yra teisėta, atitinka LR CK 6.256 straipsnio 4 dalies nuostatą bei sutarties laisvės principą (LR CK 6.156 str. 1, 4, 5 d.). Sutarties 5.2. punkto nuostata nepažeidžia sutarčių teisės principų (priešingai - sąlygos nustatymas visiškai atitinka sutarties laisvės principą (LR CK 6.156 str. 1 d., 5 d.), taip pat nepažeidžia nei apelianto, nei viešojo intereso. Teigia, kad tam tikro atstumo įveikimo trukmė priklauso nuo įvairių aplinkybių, pavyzdžiui: važiavimo greičio, eismo, oro sąlygų, vairuotojo profesionalumo ir kt. Tačiau šioje byloje atstumas iki objekto nėra reikšmingas - byloje buvo vertinamas atvykimo iki objekto (reagavimo į apsaugos sistemos suveikimą) laikas. Nurodo, jog apelianto teiginys, kad prie objekto vyko ne arčiausiai objekto buvęs greitojo reagavimo grupės ekipažas, tėra tik nepagrįsta prielaida. Atsakovo Saugos departamento direktoriaus 2010 m. sausio 11 d. patvirtinta Apsaugos darbuotojo, dirbančio greitojo reagavimo grupės ekipaže, darbo instrukcija" (I/P-205-5/2) yra atsakovo lokalinis aktas, reglamentuojantis atsakovo vidaus tvarką ir atsakovas šios instrukcijos nepažeidė. Teigia, kad į objektą buvo įsibrauta pro langą, esantį toje objekto (pastato) dalyje, kuri yra kitam privačiam asmeniui priklausančioje teritorijoje, ir kurią, nuo apelianto teritorijos skiria aukšta betoninė tvora su virš jos ištempta dygliuota viela. Atvykęs prie objekto atsakovo apsaugos darbuotojas kruopščiai apžiūrėjo objektą iš išorės, kiek tai buvo objektyviai įmanoma, o apie negalėjimą patekti į trečiajam asmeniui priklausančią privačią teritoriją nedelsiant informavo atsakovo valdymo centro darbuotojus, kad pastarieji nedelsiant iškviestų apelianto atstovą. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino įrodymus bei priėmė motyvuotą ir pagrįstą teismo sprendimą

Apeliacinis skundas atmestinas, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011-12-19 sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str.).

Bylos medžiaga nustatyta, kad šalys 2002-06-03 sudarė objekto (duomenys neskelbtini), Panevėžyje techninės apsaugos sutartį (toliau- sutartis), pagal kurią atsakovas įsipareigojo stebėti patalpų apsaugos būklę ir gavus apsaugos sistemos suveikimo signalą, reaguoti į grėsmę keliančius įvykius (b.l. 7-11). 2010-10-12 apie 21 val. buvo įsibrauta į šį atsakovo saugomą objektą ir pagrobta turto maždaug už 8100 Lt. Ikiteisminis tyrimas sustabdytas, nenustačius kaltų asmenų (b.l. 36). 2010-10-12 20:55:37 suveikė objekto apsaugos sistema, aliarmas atsistatė 21:01:29, GRG prie objekto atvyko 21:03:50 (b.l. 60-62). 2011-01-21 ieškovas su atsakovu nutraukė 2002-06-03 objekto (duomenys neskelbtini), Panevėžyje techninės apsaugos sutartį (b.l. 34).

Apeliantas teigia, kad šalims turėjo būti taikomos specialiosios CK 6.256-6.262 str. nuostatos, o ne bendrosios CK 6.245-6.249 str. nustatytos civilinės atsakomybės nuostatos. Kolegija pažymi, kad atlygintinių paslaugų teikimą reglamentuojančiuose CK 6.716–6.724 straipsniuose neįtvirtinta civilinė atsakomybė už netinkamą paslaugų teikimo sutarčių vykdymą, todėl tokių sutarčių šalims taikomos bendrosios CK 6.245–6.249 straipsniuose nustatytos civilinės atsakomybės nuostatos. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas šiam ginčui spręsti pagrįstai taikė Civilinio kodekso 6.716-6.724 straipsniuose įtvirtintas teisės normas, reglamentuojančias atlygintinių paslaugų teikimą, nurodant, jog civilinei atsakomybei atsirasti taikomos ir bendros civilinės atsakomybės nuostatos (6.245-6.249 straipsniai bei prievolių vykdymo principai (Civilinio kodekso 6.38 straipsnis).

Apeliantas teigia, kad sutarties 5.2. punkte išreikšta sąlyga pirmosios instancijos teismo ex officio turėjo būti pripažinta niekine sutarties sąlyga, nes šia sąlyga yra pažeidžiami pagrindiniai sutarčių teisės principai ir dėl to pažeisti ieškovo interesai (6.225 str. 1 d.). Pažymėtina, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (6.189 str. 1 d.). Todėl sutartis yra privaloma šalims tol, kol ji nėra nuginčyta įstatymo nustatyta tvarka ir pagrindais ar atitinkamais atvejais kitaip teisėtai pasibaigusi. Šalių buvo sudaryta abipusiškai naudinga, sutarties poreikius atitinkanti sutartis, o jos sąlygos nustatytos suderinus abiejų šalių interesus (CK 6.154 str., 6.156 str., 6.162 str.). Ieškovas reikalavimo dėl sutarties sąlygos pripažinimo negaliojančia nereiškė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai dėl sutarties sąlygos pripažinimo negaliojančia nepasisakė.

Kolegija pažymi, kad bendroji įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė yra ta, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus (CPK 178 straipsnis). CPK 185 straipsnyje nustatyta, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK numatytas išimtis. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teisėjo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teisėjui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje buvo ne kartą pabrėžta, kad įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje UAB „AAA“ v. Lietuvos Respublikos valstybinis patentų biuras, bylos Nr. 3K-3-569/2002, ir kt.).

Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais ir padaryta išvada, jog atsakovas tinkamai atliko savo pareigas, kadangi suveikus signalizacijai laiku atvyko į objektą bei tinkamai organizavo darbą ir apžiūrėjo saugomą teritoriją. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad GRG į objektą vyko nuo PC „Babilono“ centro, esančio Klaipėdos g., Panevėžio m., atstumas nuo „Babilono“ iki objekto yra apie 4,9 km., jis automobiliu įveikiamas maždaug per 7 min., GRG prie objekto atvyko 21:03:50 t.y. po 8 min. 13 sek. nuo aliarmo pradžios ir praėjus beveik 3 min. po aliarmo atsistatymo. Apeliantas nesutiko su šiomis nustatytomis aplinkybėmis ir pateikė maršruto išklotinės išrašą teigdamas, kad nuo PC „Babilonas" iki saugojamo objekto (duomenys neskelbtini), Panevėžyje yra 5,57 km, o kelionės trukmė automobiliu vidutiniška yra 10 min. Teisėjų kolegija sutinka su pateiktu išrašų duomenimis, kad nuo PC „Babilonas" iki saugojamo objekto (duomenys neskelbtini), Panevėžyje atstumas yra 5,57 km, o kelionės trukmė automobiliu vidutiniška yra 10 min. Taip pat teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kurių apeliantas neginčijo, kad GRG prie objekto atvyko 21:03:50 t.y. po 8 min. 13 sek. nuo aliarmo pradžios ir praėjus beveik 3 min. po aliarmo atsistatymo. Kadangi kelionės trukmė automobiliu vidutiniškai yra 10 min, o GRG į objektą nuvyko per 8 min. 13 sek., tai rodo, kad sutartis atvykimo operatyvumo požiūriu įvykdyta tinkamai ir atsakovas nepažeidė sutarties 2.2 p. bei Apsaugos darbuotojo, dirbančio greitojo reagavimo grupės ekipaže, darbo instrukcijos (toliau-darbo instrukcija) 7 p. (b.l. 127-134).

Liudytoju apklaustas atsakovo darbuotojas Ž. K., kuris atvyko apžiūrėti ieškovo objekto suveikus signalizacijai, paaiškino, kad apžiūrėjo objektą, kiek fiziškai tai buvo įmanoma, jokių pažeidimų nepastebėjo, tačiau negalėjo patekti tik į vieną spygliuota tvora aptvertą teritoriją už pastato. O pranešimas objekto ataskaitoje, „nepatenka į teritoriją“ reiškia, kad negali pilnai apžiūrėti objekto, nes negali apeiti pastato. Teismo posėdžio metu ieškovas nurodė, kad tarpas tarp pastato ir tvoros, iš tos pusės pro kurią buvo įsilaužta, atitvertas varteliais, kurie nevarstomi, bet yra iš geležinių vertikalių strypų, jų viršuje taip pat buvo spygliuota viela, ta vieta apaugusi krūmais. Norint patekti į teritoriją prie įsilaužimo lango reikia perlipti tuos vartelius. Teisėjų kolegija atsižvelgusi į ieškovo, atsakovo darbuotojo paaiškinimus, įvertinusi objekto ataskaitą daro išvadą, kad Ž. K. atvykus prie objekto, jis jį apžiūrėjo, tačiau negalėjo patekti tik į vieną spygliuota tvora aptvertą teritoriją už pastato. 21:05:51 Ž. K. informavo atsakovą, o atsakovui 21:06:40 nepavykus susisiekti su A. B., 21:07:43 pranešė A. K., kuris 21:16:16 atvyko prie objekto ir jį atidarė. Ž. K. teismo posėdžio metu nurodė, kad išimtas grotas pamatė iš vidaus, priėjęs prie lango, todėl šioms Ž. K. nurodytoms aplinkybėms nėra pagrindo netikėti. Iš pateiktos objekto ataskaitos matyti, kad tik atidarius objektą Ž. K. galėjo informuoti ir informavo atsakovą, jog įvykdytas apiplėšimas ir reikia policijos.

Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo įvertinti tą aplinkybę, kad A. K. atvykus prie objekto, atsakovo darbuotojas, reagavimo ekipažo narys Ž. K., sėdėjo automobilyje, kurį nuo saugojamo objekto skyrė tvora ir apie 70 m atstumas. Atsakovas šių ieškovo nurodytų faktinių aplinkybių neginčija. Ž. K. teismo posėdžio metu paaiškino, kad sėdėdamas automobilyje matė visą stebimo objekto perimetrą, ten buvo patogiausia vieta stebėti visas duris ir langus. Todėl kolegija daro išvadą, kad Ž. K., laukdamas kontaktinio asmens, tinkamai vykdė sutarties 2.2 p. bei darbo instrukcijos 11.5.1 p.

Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo įvertinti tą aplinkybę, kad tuo laiku dirbo du ekipažai ir galėjo atvažiuoti arčiau objekto esantis kitas ekipažas. Tačiau šių savo aplinkybių apeliantas nepagrindė jokiais įrodymais (CPK 178 str.). Be to, kolegija įvertinusi objekto ataskaitą, sutinka su pirmosios instancijos padarytomis išvadomis, jog suveikė judesio daviklis, buvęs saugomose patalpose ir tai reiškia, jog įsibrovėliai iš patalpos buvo pasišalinę -turėjo keletą minučių iki atvyks GRG pasišalinti.

Kolegija daro išvadą, kad atsakovas tinkamai atliko savo pareigas, kadangi suveikus signalizacijai laiku atvyko į objektą bei tinkamai organizavo darbą ir apžiūrėjo saugomą teritoriją, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog tarp ieškovui padarytos žalos ir atsakovo darbuotojų veiksmų nėra tiesioginio priežastinio ryšio.

Kiti apeliacinio skundo argumentai reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui neturi, todėl kolegija dėl jų atskirai nepasisako. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas tinkamai aiškino, taikė materialinės ir procesinės teisės normas, tinkamai vertino įrodymus ir priėmė pagrįstą bei motyvuotą sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas, nes tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais argumentais, nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

LR CPK 321 str. 1 d. nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 str. nurodytas išimtis. Apeliantas prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka nemotyvavo, nenurodė pagrįstų argumentų, dėl kurių bylą reiktų nagrinėti žodinio proceso tvarka, apeliantas turėjo galimybę pateikti visus įrodymus ar atsikirtimus iki bylos nagrinėjimo dienos. Teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, dėl kurių byla apeliacine tvarka turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka (CPK 322 str.), todėl apelianto prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka netenkintas..

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.