- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-02-12
- Bylos Nr.
- 1A-36-315-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-97-1-00119-2010-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Arūnas Kisielius (pirm.), Leonarda Gurevičienė, Angelė Ikasalienė
- Civilinis ieškovas
- A. M.
- Civilinis atsakovas
- UAB DK
- Nuteistasis
- M. B.
- Advokatai
- Janas Kučynskis
Pranešėjas Arūnas Kisielius Baudžiamoji byla Nr. 1A-36-315/2014 Teisėja Nina Pičugina Teisminio proceso Nr. 1-97-1-00119-2010-2
2014 m. vasario 12 d.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Arūno Kisieliaus,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. B. ir nukentėjusiosios bei civilinės ieškovės A. M. apeliacinius skundus dėl Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 29 d. nuosprendžio, kuriuo M. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal LR BK 281 str. 5 d. laisvės atėmimu 4 metams. Vadovaujantis LR BK 75 str., paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 3 metams, įpareigojant be institucijos, kontroliuojančios bausmės vykdymo atidėjimą, žinios neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.
Vadovaujantis LR BK 67 str. 3 d., M. B. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas dvejiems metams šešiems mėnesiams naudotis specialia teise – vairuoti transporto priemonę, skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Iš M. B. priteista A. M. 1200 Lt išlaidų už teisinę pagalbą bei 6013,19 Lt turtinei žalai atlyginti. A. M. ieškinio dalis dėl 100000 Lt neturtinės žalos atlyginimo netenkinta.
Aprašomoji dalis
nustatė:
M. B. nuteistas už tai, kad 2010 m. vasario 28 d., laikotarpyje nuo 18.30 val. iki 19.30 val., (duomenys neskelbtini) gyvenvietėje Šalčininkų r., vairuodamas jo tėvui T. B. priklausantį automobilį „Audi Avant“, v. n. (duomenys neskelbtini), pažeidė Kelių eismo taisyklių 134 punkte nurodytą reikalavimą, t. y. atsiradus kliūčiai ir iškilus grėsmei eismo saugumui, privalėjo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę, apvažiuoti kliūtį, nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams, automobilio priekine dalimi tarp dešinės ir kairės pusės ratų užvažiavo ant išilgai automobilio važiavimo krypties aukštielninkai gulinčio D. L. kūno, kryptimi nuo kojų galvos link ir, kūnui užstrigus tarp automobilio dugno ir kelio dangos buvo velkamas kurį laiką, dėl ko D. L. patyrė kūno sužalojimus: plėštinę žaizdą kairio momens – pakaušio – sprando srityje su kairiojo momenkaulio kiauriniu defektu bei daugybines plėštines žaizdas ir odos nubrozdinimus nugaroje, dinamiškai kontaktuojant su kelio danga, automobiliui „Audi Avant“, v. n. (duomenys neskelbtini), užvažiavus ant gulinčio D. L. ir tempiant jo kūną, kairės šlaunies ir pilvo kairės pusės IIB-III° nudegimus, padarytus automobilio įkaitusio duslintuvo poveikyje, dešinės blauzdos sužalojimus (plėštinę žaizdą, girnelės, šeivikaulio, proksimalinio galo lūžis bei vidinės kulkšnelės lūžius), padarytus automobilio dugno detale paveikus dešinės kojos priekinį – šoninį paviršių, dėl kurių D. L. mirė, t.y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 281 str. 5 d.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu M. B. prašo panaikinti apylinkės teismo nuosprendį ir priimti jo atžvilgiu naują – išteisinamąjį nuosprendį. Teigia, jog apkaltinamasis nuosprendis yra neteisėtas, pagrįstas spėliojimais, prielaidomis, neargumentuotomis teismo išvadomis bei prieštaringais vertinimais iš esmės pažeidžiant nekaltumo prezumpciją, procesines ir materialines teisės normas.
Apelianto teigimu, jis jokios nusikalstamos veikos nepadarė. Apylinkės teismas, spręsdamas jo kaltės klausimą, neanalizavo LR BK 281 str. 5 d. numatyto nusikaltimo sudėties požymių, nenustatė jo kaltės formos, priežastinio ryšio tarp kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo (neveikos) ir kilusių padarinių. Apeliantas teigia, jog byloje nėra įrodymų, kad atsiradę padariniai kilo dėl jo nusikalstamo nerūpestingumo. Apeliantas tvirtina, kad byloje nėra jokių duomenų, kad vairuodamas automobilį „Audi Avant“ jis pažeidė Kelių eismo taisykles, sukėlė pavojų eismo saugumui. Nuteistasis važiavo leistinu greičiu, buvo tamsus paros metas, tamsi asfalto danga, lijo lietus, nukentėjusysis buvo apsirengęs tamsiais drabužiais, be atšvaitų, tačiau nebuvo patikrinta, ar, esant tokioms aplinkybėms, M. B. turėjo techninę galimybę sustabdyti transporto priemonę. Nesiaiškinta, ar iš anksto jis galėjo numatyti, kad, grubiai pažeisdamas KET reikalavimus, kelio važiuojamojoje dalyje gulės girtas pėstysis, taip sukeldamas grėsmę eismo saugumui ir sudarydamas sunkiai pastebimą kliūtį. Tuo tarpu, vertinant jo veiksmus (neveikimą) bei sprendžiant priežastinio ryšio ir kaltės klausimus, nebuvo nustatyta, ar jis turėjo realią galimybę pastebėti tokį pavojų keliančią kliūtį. Be to, teismas, spręsdamas M. B. kaltės klausimą, neįvertino objektyvių eismo įvykio aplinkybių visumos: oro sąlygų, temperatūros, kelio ypatumų, matomumo bei kitų eismo dalyvių veiksmų. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad 2011-05-09 ekspertizės akte Nr. l1-1148(11) nurodoma, jog buvusioje kelio eismo situacijoje būtent D. L. veiksmai – gulėjimas, tikėtina, važiuojamojoje kelio dalyje - kėlė grėsmę eismo saugumui – techniniu požiūriu sąlygojo šio eismo įvykio kilimą.
Skunde pažymima, jog įvykio vietos apžiūros protokole nėra užfiksuota jokių nusikaltimo pėdsakų. Be to įvykio vieta apžiūrėta tik 2012-03-02, tuo tarpu, kai nukentėjusysis buvo rastas 2010-02-28. Pagal byloje esančius liudytojų T. B., R. P., D. U., O. M. ir kitų parodymus, ant kelio dangos, kuri buvo provėžiuota, jokių nusikaltimo pėdsakų nerasta, nėra užfiksuota tempimo pėdsakų kelio atkarpoje nuo pagrindinio kelio Lyda-Vilnius iki jo gyvenamo namo (apie 200 metrų). Specialistas R. B. parodė, kad lavono tyrimo metu kaulo lūžių ir kitų požymių, rodančių, kad ant nukentėjusiojo kūno buvo užvažiuota automobilio ratais, nėra. Automobilio „Audi 100 Avant“ v.n. (duomenys neskelbtini) 2010-03-03 apžiūros protokole užfiksuota, kad, atidžiau apžiūrėjus automobilį, nieko įtartino nepastebėta, priekinėje dalyje yra nedidelis įlenkimas. Specialisto išvadoje Nr. 140-(1974)-ISI-3441 nurodoma, kad ant dviejų tamponų su nuoplovomis nuo automobilio duslintuvo ir priekinės keleivio sėdynės nerasta žmogaus kraujo ir žmogaus biologinių pėdsakų, tinkamų asmens tapatybei nustatyti tiriant DNR. Specialisto išvadoje Nr. 11-1297 (10) teigiama, kad „ant tirti pateiktų daktiloskopinių plokštelių Nr. l, Nr. 2 su mikrodalelėmis, apimtimi nuo dešinės pusės priekinio lonžerono ir duslintuvo, nėra pluoštų iš D. L. drabužių (striukės, megztinio, marškinių, kelnių). Šios specialisto išvados teismo nevertintos ir jomis nesivadovauta priimant apkaltinamąjį nuosprendį.
Apelianto manymu, teismas nepagrįstai vadovavosi ne rašytiniais bylos įrodymais, o po dviejų metų nuo įvykio duotais liudytojo pareigūno A. S. parodymais apie tai, kad, apžiūrint automobilio „Audi 100 Avant“ v.n. (duomenys neskelbtini) dugną, matėsi, jog jis vos ne idealiai išplautas, kai kurios vietos lyg skuduru nutrintos. Tuo tarpu automobilio apžiūros protokole tokie faktai neužfiksuoti, konstatuota, jog, atidžiau apžiūrėjus automobilį, nieko įtartino nepastebėta. Nepašalinus prieštaravimų ir pasirinkus liudytojo parodymus kaltei pagrįsti, buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos, kad prieštaringi įrodymai vertinami kaltinamojo naudai.
Be to, nors specialisto išvadoje Nr.1 1-1297 nurodoma, kad ant automobilio „Audi 100 Avant“ v.n. (duomenys neskelbtini) priekinių grotelių rasti du žalsvai rudos spalvos medvilnės pluoštai vienodi su D. L. striukės audeklo pluoštais, ir yra tik tikimybė, kad rasti pluoštai yra D. L. striukės audinio pluoštai, tačiau teismas neatsižvelgė į liudytojo T. B. parodymus apie tai, kad jie perkėlė gulintį baloje nukentėjusįjį ant audeklo, padėjo jį transportuoti į greitosios pagalbos automobilį, su juo kontaktavo. Po to savo automobilį nuvarė į Šalčininkų rajono policijos komisariatą, todėl, nuteistojo manymu, neatmestina galimybė, kad mikrodalelės nuo nukentėjusiojo, kurios liko ant T. B. rankų, buvo perneštos ir kontakto metu su automobiliu, todėl liko ant grotelių. Apžiūros metu buvo nustatyta, kad automobilio „Audi 100 Avant“ v.n. (duomenys neskelbtini), šoninis, priekinis ir galinis bamperiai buvo aptaškyti smėliu, nes automobilis buksavo kieme, toje vietoje kur gulėjo nukentėjusysis, ir su tuo smėliu mikrodalelės galėjo patekti ant mašinos grotelių. Specialisto išvadoje Nr.1 1-1179 (10) nurodyta, kad ant nukentėjusiojo drabužių rasta mineralinė alyva, kuri sutampa automobilio „Audi 100 Avant“ v.n. (duomenys neskelbtini) karterio alyva, tačiau neatkreiptas dėmesys, kad visi senesni nei 10 metų automobiliai naudoja analogišką mineralinę alyvą, o išskirtinių požymių nebuvo nustatyta. Be to, kelia abejonių ir tai, kad alyva buvo rasta ant nukentėjusiojo megztinio, o ant striukės alyvos nebuvo. Taigi alyvos suradimo faktas, gali būti vertinamas kaip prielaida, kuria negalima grįsti apkaltinamojo nuosprendžio.
Apeliantas taip pat pažymi, kad, vadovaujantis LR BPK 144 str. ir 179 str., 2010-09-17 buvo surašytas pavyzdžių lyginamajam tyrimui paėmimo protokolas, kurio pagrindu nuo automobilio „Audi 100 Avant“ v.n. (duomenys neskelbtini) lyginamajam tyrimui buvo paimtos 5 nuoplovos: nuo priekinių grotelių, variklio dangčio, priekinio bamperio kėbulo dalies, ženklo dalies. Šis ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmas yra neteisėtas, o lyginamajam tyrimui paimti pavyzdžiai neturi jokios įrodymosios reikšmės, nes šis veiksmas yra atliktas, nesilaikant BPK normų reikalavimų. BPK 144 str. numato galimybę paimti lyginamuosius pavyzdžius lyginamajam tyrimui iš įtariamojo, iš liudytojo ar nukentėjusiojo. Tuo tarpu šio straipsnio komentaro 3 punkte nurodoma, jog, „vadovaujantis šio straipsnio nuostatomis, negalima imti spausdinimo mašinėlių, kompiuterių spausdintuvų, rūbų mikrodalelių, dažų, lakų, įvairių instrumentų pėdsakų lyginamuosius pavyzdžius. Tai turi būti daroma, atliekant daiktų, dokumentų, ar kitų objektų tyrimą ar apžiūrą, BPK 205-207 str. nustatyta tvarka“. Taigi, remiantis šiais neteisėtu būdu gautais įrodymais, pateiktais ekspertizės atlikimui, vertinti 2011-01-13 ekspertizės aktą Nr. 3036(10) kaip teisėtą įrodymą, nėra teisinio pagrindo, nes iš neteisėto veiksmo negali atsirasti teisėtų pasekmių. Todėl teismas šią specialisto išvadą nepagrįstai vertino kaip vieną iš įrodymų kaltei pagrįsti. Be to, pasak apelianto, dažai nuo automobilio „Audi 100 Avant“ ant nukentėjusiojo drabužių galėjo patekti tuomet, kai nukentėjusysis gulėjo kieme, kuriame dažnai būdavo paliekamas šis 22 metų senumo automobilis, kurio dažai ir kitos dalelės lupasi ir su žemėm galėjo patekti ant jo drabužių.
Šalies argumentai
M. B. teigimu, ekspertizės 2011-05-06 akto Nr. 3035(10) išvados, kad nukentėjusysis buvo velkamas iki automobilis buvo sustabdytas, prieštarauja jo ir liudytojos J. D. parodymams apie tai, kad automobilis buvo sustojęs prie perėjos, įvažiuojant į kelią Lyda-Vilnius. Be to, šioje išvadoje konstatuota, kad sužalojimai padaryti įkaitusio duslintuvo dalimis, tačiau bylos medžiagoje nėra nei vieno objektyvaus įrodymo, patvirtinančio, kad ant automobilio „Audi Avant“ dugno atsikišusių detalių, įkaitusio duslintuvo dalių, kitų detalių būtų rasta nukentėjusiojo drabužių liekanų, prisvilusių odos liekanų, kitų įrodymų, patvirtinančių, kad nukentėjusysis buvo tempiamas būtent po nukentėjusiojo automobiliu.
Be to, apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad ekspertės L. L. teigimu, nukentėjusiojo kūnas buvo stipriai prispaustas prie automobilio detalių. Žemiausia automobilio dugno vieta yra 15 cm iki kelio dangos. Todėl užvažiuojant ant išilgai kelio važiuojamosios dalies gulinčio nukentėjusio, kad kūnas tilptų po automobilio dugnu, automobilis turėjo pakilti. Iš tokio teiginio tikėtina, kad, jei kūnas tilpo po automobiliu jį pakeldamas, tai automobiliui sveriant 1950 kg, turėjo būti sužalota nukentėjusiojo krūtinė, tačiau medicininiuose dokumentuose tokių sužalojimų nerasta. Be to, ekspertė nurodė, kad tokiu būdu nukentėjusysis galėjo būti tempiamas keliasdešimt metrų. Pagal byloje nustatytas aplinkybes, nukentėjusysis neva buvo tempiamas apie 3000 metrų, tačiau šių aplinkybių teismas nevertino.
Šalies argumentai
Apeliantas teigia, jog teismas negalėjo jo atsisakymo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymus vertinti, kaip baimę atskleisti kažką daugiau, kas leistų nustatyti tiesą apie padarytą nusikalstamą veiką, o nukentėjusiojo užkėlimą ant čiužinio neturėjo pagrindo vertinti kaip teismo klaidinimą ar įrodymų naikinimą. Mano, kad tokiu būdu teismas nekaltumo įrodinėjimo pareigą perkėlė jam.
Apelianto teigimu, priimant apkaltinamąjį nuosprendį, buvo pažeista jo teisė į gynybą, nes nuosprendžio nustatomojoje dalyje nenurodytos svarbios aplinkybės – konkreti nusikaltimo padarymo vieta, kokius konkrečius Kelių eismo taisyklių 134 punkte išvardintus reikalavimus jis pažeidė.
M. B. teigia, kad teismas neteisingai išsprendė ir civilinio ieškinio klausimą. Automobilis „Audi 100 Avant“ yra draustas įprastiniu transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu (sutartis AYAS 01 7200244, kuri galiojo iki 2010-03-30, todėl civiliniu atsakovu turėjo būti pripažinta UAB DK „PZU Lietuva“. Tokiu būdu teismas pasunkino M. B. teisinę padėtį. Nuteistojo manymu, teismas jo atžvilgiu neteisingai pritaikė LR BK 67 str. 3 d. nuostatas ir nepagrįstai jam skyrė baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą dvejiems metams šešiems mėnesiams naudotis specialia teise – vairuoti transporto priemones. Teismas, skirdamas šią poveikio priemonę, nesivadovavo teismų praktika šiuo klausimu: neatsižvelgė, kad jis yra neteistas, administracine tvarka nebaustas, vedęs, šeimoje augina 4 vaikus, dirba ugniagesiu – vairuotoju.
Apeliaciniu skundu nukentėjusioji A. M. prašo panaikinti Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2012-02-29 nuosprendžio dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo ir priteisti neturtinę žalą – 10 000 Lt.
Nukentėjusioji skunde pažymi, kad žuvęs D. L. buvo jos dėdė, motinos brolis, gyvenęs kartu su jos motina 30 metų tame pačiame name. Ji taip pat gyveno tame name iki 20 metų. Tėvo neturėjo. Motina ir dėdė buvo artimiausi žmonės. Juos siejo stiprus ryšys, santykiai buvo labai šilti ir draugiški. Mama su dėde tvarkė bendrą ūkį. Pagrindinius darbus atlikdavo dėdė, kuris realiai jas ir išlaikė. Sukūrusi savo šeimą, A. M. toliau gyveno tame pačiame (duomenys neskelbtini) miestelyje, prieš porą metų savo įmonėje medkirčiu buvo įdarbinusi D. L., todėl su dėde nuolat artimai bendravo, juo rūpinosi. Tai teisiamojo posėdžio metu patvirtino nukentėjusiosios vyras ir sūnus.
Apeliantės teigimu, slaugydama D. L. ji patyrė emocinį sukrėtimą, didelius dvasinius išgyvenimus, sielvartą ir kančią dėl sunkių dėdės žaizdų ir jo išgyvenimo galimybių. Slaugydama dėdę, matydama, kokius skausmus jis kenčia, ji kiekvieną kartą patirdavo naujus sukrėtimus ir neigiamas emocijas. A. M. taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad nuo patirtų dvasinių emocijų dėl brolio mirties greitai mirė ir sužalotojo sesuo T. K.. Apeliantės teigimu, dėl šių nelaimingų įvykių, nuolatinių išgyvenimų, rūpesčių, nuolatinio nuovargio sutriko jos įprastas gyvenimas, ji negalėjo skirti laiko darbo paieškai, beveik visus metus materialiai šeimą teko išlaikyti jos vyrui.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje M. B. ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, o nukentėjusiosios A. M. skundą atmesti.
Nukentėjusioji A. M. ir jos atstovas prašė jų skundą tenkinti, o nuteistojo M. B. skundą atmesti.
Prokurorė prašė nukentėjusiosios A. M. apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistojo M. B. skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo M. B. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, nukentėjusiosios bei civilinės ieškovės A. M. apeliacinis skundas atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (Lietuvos Respublikos BPK 328 str. 4 p.).
Dėl nuteistojo M. B. apeliacinio skundo argumentų
BK 281 str. 5 d. numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas vairuodamas kelių transporto priemonę, pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus. BK 281 str. 5 d. numatyta nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl kvalifikuojant veiką pagal minėtą Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnį, būtina nustatyti ne tik pavojingą veiką (kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimą), bet ir priežastinį ryšį tarp eismo saugumo taisyklių pažeidimo ir kilusių padarinių – žmogaus žūties.
Apeliantas savo skunde deklaruoja manymą, kad jo kaltė padarius BK 281 str. 5 d. numatytą nusikalstamą veiką nėra įrodyta, ir teigia, jog teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, neanalizavo LR BK 281 str. 5 d. numatyto nusikaltimo sudėties požymių, nenustatė jo kaltės formos, priežastinio ryšio tarp kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo (neveikos) ir kilusių padarinių. Dėl tokių apelianto argumentų pažymėtina, kad apylinkės teismas savo nuosprendį grindė teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma, tarp jų paties nuteistojo E. K., liudytojų parodymais, kurie aiškiai išdėstyti skundžiamame nuosprendyje, o ne kai kuriais įrodymais, kaip teigia nuteistasis. Pirmosios instancijos teismas BPK 301 str. nuostatų nepažeidė. Vien tai, kad kai kurie byloje surinkti įrodymai yra nepalankūs kaltininkui, nėra pagrindas jais nesiremti.
Apeliantas skunde teigia, kad nebuvo aiškintasi, ar iš anksto jis galėjo numatyti, kad, grubiai pažeisdamas KET reikalavimus, kelio važiuojamojoje dalyje gulės girtas pėstysis, taip sukeldamas grėsmę eismo saugumui ir sudarydamas sunkiai pastebimą kliūtį. Vertinant jo veiksmus (neveikimą) bei sprendžiant priežastinio ryšio ir kaltės klausimus, nebuvo nustatyta, ar jis turėjo realią galimybę pastebėti tokį pavojų keliančią kliūtį. Be to, teismas, spręsdamas nuteistojo kaltės klausimą, neįvertino objektyvių eismo įvykio aplinkybių visumos: oro sąlygų, temperatūros, kelio ypatumų, matomumo bei kitų eismo dalyvių veiksmų..
Kaip matyti iš bylos medžiagos, 2011-05-09 specialisto išvadoje Nr. 11-1148(11) konstatuota, kad tikėtina eismo įvykio eiga buvo tokia, jog D. L. gulėjo aukštielninkas ant kelio dangos, o automobilis Audi 100 Avant, v/n (duomenys neskelbtini), vairuojamas M. B., priekine dalimi užvažiavo ant išilgai automobilio važiavimo krypties aukštielninkai gulinčio D. L. kūno kryptimi nuo kojų link galvos ir, kūnui užstrigus tarp automobilio dugno ir kelio dangos, jis buvo velkamas kurį laiką, kol automobilis buvo sustabdytas. Minėtoje išvadoje taip pat nurodyta, kad D. L. veiksmai techniniu požiūriu sąlygojo šio eismo įvykio kilimą. Nors nuteistasis, apklausiamas kaip specialusis liudytojas, parodė, kad namo grįžo automobiliu apie 17.00 val. ir todėl negalėjo to žmogaus numušti, nes matė, kad po automobiliu nieko nebuvo, o bylą nagrinėjant teisme parodė, kad važiuodamas negirdėjo jokio įtartino garso po mašinos dugnu ir nukentėjusįjį rado baloje, 5-7 metrų atstumu nuo namo laiptų, tai paneigta byloje surinktų įrodymų visuma.
Kaip matyti iš M. B. duotų parodymų, nuteistasis juos keitė ir nebuvo nuoseklus. 2011-10-13 teisiamajame posėdyje M. B. parodė, kad 2010-02-28 P. T. paprašė jo, kad apie 14 val. jį pakeistų. Jis nuėjo pas tėvą, paėmė mašiną ir nuvažiavo į gaisrinę. Iš ten išvažiavo apie 18.30-19.00 val., važiuodamas namo paėmė pavežti L. D.. Atvažiavo pas jį į namus, išėmė produktus, nunešė namo ir nuvažiavo pas tėvą. Paliko mašiną, apžiūrėjo, ar ratas nenuleistas ir nuėjo namo. Užlipęs ant laiptų, išgirdo dejones ir aimanas. Nuėjo pažiūrėti ir pamatė baloje gulintį žmogų. Norėjo jį ištraukti iš balos, tačiau pamatė kraują ir išsigando. Nubėgo namo paimti žibintuvėlį, iškvietė policiją ir greitąją pagalbą. Pažymėtina, kad pirminės apklausos metu nuteistasis neužsiminė apie liudytoją J. D., kurią jis paėmė pavežti įvykio dieną. Be to, nurodė skirtingą laiką, kuomet grįžo namo automobiliu. Taip pat pažymėtina, kad M. B. įvykio metu paskambino į policiją ir pranešė, kad partrenkė žmogų, adresu (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad matė kažką, kai važiavo namo su automobiliu, buvo toks garsas, tačiau neatkreipė dėmesio ir atvažiavo namo. Nusileidęs, pastebėjo žmogų po mašina (t.1, b. l. 118). Liudytoju apklaustas J. Žukovskij parodė, kad yra VA VPK Šalčininkų r. PK operatyvinio poskyrio specialistas. 2010-02-28 į budinčiąją dalį paskambino vyras ir pasakė, kad įvyko eismo įvykis, atrodo, partrenkė žmogų, užkabino jį ir atitempė prie savo sodybos. Apklausiamas apeliacinės instancijos teisme nuteistasis parodė, kad skambino trumpuoju numeriu 112, tačiau nesakė, kad partrenkė žmogų, be to, paaiškino, kad girdėjo kažkokį garsą, bet iš karto neatkreipė dėmesio. Kaip matyti iš teisiamojo posėdžio 2011-10-13 protokolo, nuteistasis parodė, kad negirdėjo jokio įtartino garso po mašinos dugnu. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai kaltinamojo parodymus įvertino kaip nenuoseklius ir bandymą išvengti baudžiamosios atsakomybės.
Taip pat pažymėtina, kad žuvusiajam D. L. nustatyti sužalojimai atitinka pirminius nuteistojo aiškinimus budėtojui, t.y., kad M. B. pajuto garsą, bet nekreipė dėmesio ir atvažiavo namo, kur pamatė žmogų, gulintį po automobiliu. Tai patvirtina ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ekspertės J. Lazarenko duoti parodymai. J. Lazarenko paaiškino, kad D. L. suspaudimas tarp kelio dangos ir automobilio dugno buvo labai stiprus, todėl automobilis turėjo šiek tiek pakilti. M. B. pažeidė KET 134 punkte nurodytą reikalavimą, t.y. atsiradus kliūčiai ir iškilus grėsmei eismo saugumui, privalėjo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę, apvažiuoti kliūtį, nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams.
Nuteistasis skunde nurodo, kad ant automobilio „Audi 100 Avant“, v/n. (duomenys neskelbtini) priekinių grotelių rasti du žalsvai rudos spalvos medvilnės pluoštai vienodi su D. L. striukės audeklo pluoštais, ir yra tik tikimybė, kad rasti pluoštai yra D. L. striukės audinio pluoštai. Mano, kad teismas neatsižvelgė į nuteistojo parodymus apie tai, kad jie perkėlė gulintį baloje nukentėjusįjį ant audeklo, padėjo jį transportuoti į greitosios pagalbos automobilį. Su juo kontaktavo, todėl neatmestina galimybė, kad mikrodalelės nuo nukentėjusiojo, kurios liko ant T. B. rankų, buvo perneštos ir kontakto metu su automobiliu liko ant grotelių. Tačiau minėti argumentai yra nepagrįsti.
2010-05-14 specialisto išvada Nr. 11-1297(10) nustatyta, kad ant tirti pateiktos daktiloskopinės plokštelės su mikrodalelėmis, paimtomis nuo M. B. vairuoto automobilio „Audi 100 Avant“, v/n. (duomenys neskelbtini), priekinių grotelių rasti du žalsvai rudos spalvos medvilnės pluoštai vienodi su D. L. striukės audeklo pluoštais. Tai patvirtina aukščiau minėtą pirminį nuteistojo įvykio aiškinimą budėtojui, t.y. kad jis partrenkė, užkabino žmogų ir tempė jį automobiliu. Kolegija pažymi, kad apelianto aiškinimas, jog mikrodalelės nuo nukentėjusiojo galėjo būti perneštos ant T. B. rankų, yra sunkiai tikėtinas, juolab, kad T. B. nenurodė, kad būtų lietęs minėto automobilio groteles, padėdamas pakelti D. L. ant čiužinio. Todėl šis apelianto aiškinimas yra nepagrįstas objektyviais bylos duomenimis, prieštarauja byloje surinktų įrodymų visetui ir yra vertintinas kaip siekimas išvengti baudžiamosios atsakomybės.
Ekspertė L. L. parodė, kad atliko kompleksinį teismo medicinos- eismo įvykio , trasaloginę ekspertizę. Atliekant tyrimą buvo atsižvelgta į nukentėjusiojo sužalojimus, į automobilį, pėdsakus ant jo, surašytus ekspertizės aktus (dažų, tepalų, pluoštelių), taip pat į tyrimui pateiktus drabužius. Atkreipė dėmesį, kad nukentėjusiojo padėtis taip pat didžiąja savo dalimi nustatyta ištyrus drabužius, kas yra iliustruota ir nuotraukoms ekspertizės akte, kaip jie buvo sustumti, kaip susidarė klostės . Nukentėjusiojo padėtis buvo kojomis link automobilio galo . Traukiant drabužiai buvo pažeisti. Nukentėjusiojo padėtis, bei padaryti jam sužalojimai neprieštaravo drabužių padarytiems pažeidimams ir būtent duslintuvo padėčiai. Duslintuvu eismo įvykio metu buvo padaryti nurodyti nudegimai. Buvo padaryta išvada apie nukentėjusiojo padėtį šio tiriamo eismo įvykio metu. Atsižvelgiant į sužalojimų mechanizmą, kūnas buvo velkamas pakankamai ilgą atstumą. Įvertinta ir tai, kad rūbai buvo pažeisti kiaurai( visiška skylė ištrinta drabužiuose) , galvos sužalojimai yra ilgo kontakto vilkimo nukentėjusiojo po automobiliu.
Ekspertės teigimu, kadangi ant automobilio nėra jokių kontakto pėdsakų, kurie pasakytų, kad nukentėjusysis būtų partrenktas minimo automobilio. Numano, kad nukentėjusysis gulėjo. Ar vairuotojas turėjo galimybę pastebėti nukentėjusįjį nėra užfiksuota ( nei kelio aplinkybių, nei matomumo, nei eismo sąlygų tuo metu). Kadangi ant automobilio nėra jokių kontakto pėdsakų, kurie pasakytų, kad nukentėjusysis būtų partrenktas minėto automobilio, daro išvadą, kad nukentėjusysis gulėjo.
Ekspertas J. Rybalko, apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje, parodė, kad jam teko atlikti kompleksinę ekspertizę kartu su Teismo ekspertizės centro eksperte L. L.. Ekspertizės metu išnagrinėta visa bylos medžiaga. Buvo tirti nukentėjusiojo drabužiai (tyrimą atliko L. L.) . Įvertinti sužalojimai, kurie buvo padaryti nukentėjusiajam ir ištirti tiriant nukentėjusiojo kūną (lavoną). Buvo padaryta išvada, kad nustatyti sužalojimai nukentėjusiajam D. L., buvo padaryti jo kūno nugariniam paviršiui dinamiškai kontaktuojant su kelio danga, automobiliui ,,Audi 100 Avant‘‘ užvažiavus ant gulinčio nukentėjusiojo ir tempiant jo kūną. Pagrindiniai sužalojimai buvo padaryti būtent nurodytu būdu. Atstumo, kurį automobilis galėtų tempti nukentėjusiojo kūną konkrečiai tokio atstumo įvertinti negali. Tačiau jis buvo ne metras ar du, o ilgesnis. Iš sužalojimo pobūdžio – nukentėjusiajam pakaušio srityje nustatyta odos ir kaulinio audinio defektas, nutrinta pilnai oda nuo pakaušio ir kaulo tam tikrame plote. Minėti sužalojimai patempiant automobiliu trumpą atstumą 1-2, 3 iki 15 m kieme nėra galimi.. Tempiant 10-15 m kieme nukentėjusiajam nebūtų padaryti nustatyti sužalojimai. Galėjo būti nubrozdinimai, o nustatyti sužalojimai galėjo atsirasti tempiant nukentėjusįjį apie šimtą metrų. Jei nebūtų ilgalaikio tempimo, nebūtų nustatyti minėti sužalojimai. Sužalojimai būdingi ilgalaikiam tempimui, ilgalaikiam kontaktui su kelio danga. Užvažiavus ant nukentėjusiojo, būtų suspaudimui būdingi sužalojimai: šonkaulių lūžiai, jei per krūtinės ląstą pervažiuota, kaukolės traškytinis sužalojimas, jei būtų per galvą pervažiuota, o ne kaulo nutrynimas, – čia yra ilgalaikis tempimas. Nukentėjusysis kelio dangos atžvilgiu turėjo gulėti aukštielninkas, kojomis link automobilio. Užvažiavus ant nukentėjusiojo nėra būdingų sužalojimų. Sužalojimų, būdingų numušimui, pervažiavimui per nukentėjusįjį, nėra. Nukentėjusiojo paaiškinimas, kad pajuto smūgį, suprantamas, jog buvo momentas, kada įvyko jo kontaktas su kliūtimi – automobilio dugnu .
Iš UAB „T.“ pateiktos informacijos matyti, kad2010m.vasario 28 d. lauko apšvietimas (duomenys neskelbtini) mstl įjungiamas ir išjungiamas automatiškai. Lauko apšvietimo gedimo (duomenys neskelbtini g. ar (duomenys neskelbtini g. (duomenys neskelbtini mstl. nebuvo.
Iš (duomenys neskelbtini) seniūnijos pateiktų duomenų matyti ,kad 2010m., (duomenys neskelbtini) miestelyje M. B. g. ir (duomenys neskelbtini) g .apšvietimas įjungtas kas 2-ame elektros stulpe, ats tumas apie 100m. 2010-02-28 lauko apšvietimas (duomenys neskelbtini) g. ir M. B. g. buvo tvarkingas.
Visos paminėtos ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytos aplinkybės pavirtina, kad apeliantas nesilaikė visų būtinų veiksmų, atsiradus kliūčiai ir iškilus grėsmei eismo saugumui, privalėjo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę, apvažiuoti kliūtį, nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo priežastinį ryšį tarp M. B. padarytų KET 134 p. reikalavimų pažeidimų ir kilusių neigiamų padarinių – žmogaus žūties. Dėl to, kas paminėta, nėra pagrindo naikinti skundžiamą nuosprendį, kaip prašoma apeliaciniu skundu.
Nuteistasis skunde taip ginčija jam paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės taikymo pagrįstumą.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad Lietuvos Respublikos BK 68 str. 1 d. nurodyta tik viena privaloma uždraudimo naudotis specialia teise, tarp jų ir teise vairuoti kelių transporto priemonę, taikymo sąlyga – kai asmuo, naudodamasis ta specialia teise, padaro nusikalstamą veiką. Taigi, pagal baudžiamąjį įstatymą uždraudimas naudotis specialia teise yra terminuotas draudimas naudotis tokia teise, kuria naudojantis padaryta nusikalstama veika. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog nors Lietuvos Respublikos BK 68 str. numatytos baudžiamojo poveikio priemonės skyrimas neformuluojamas kaip imperatyvus, tačiau šio straipsnio paskirtis ir taikymo sąlygos suponuoja pareigą teismams visais atvejais, kai padaromas Lietuvos Respublikos BK 281 str. nurodytas nusikaltimas, svarstyti uždraudimo naudotis specialia teise skyrimo klausimą. Teismų praktikoje ši baudžiamojo poveikio priemonė paprastai skiriama, nustačius, kad kaltininkas sistemingai pažeidinėja KET, Lietuvos Respublikos BK 281 str. nurodytą nusikaltimą padarė šiurkščiai pažeisdamas kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisykles ar būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų. Vien tai, kad Lietuvos Respublikos BK 281 str. nurodytą nusikaltimą padarė asmuo, kurio darbas tiesiogiai susijęs su transporto priemonės vairavimu, nėra pagrindas atsisakyti skirti Lietuvos Respublikos BK 68 str. numatytą baudžiamojo poveikio priemonę (net jeigu uždraudimo naudotis specialia teise paskyrimas iš esmės reikštų atėmimą dirbti šį darbą). Teismas šią aplinkybę turi įvertinti kartu su kitais bylos duomenimis. Tai, kad baudžiamojo poveikio priemonė sukelia tam tikrų suvaržymų ir nepatogumų nuteistam asmeniui, nereiškia, kad jos paskyrimas prieštarauja teisingumo principui ir kad teismas ją paskyrė netinkamai pritaikęs baudžiamąjį įstatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės bylos Nr. 2K-69/2006, 2K-317/2008, 2K-366/2008, 2K-353/2009, 2K-85/2010, 2K-103/2010, 2K-20/2011, taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo apžvalga dėl teismų praktikos kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo (Lietuvos Respublikos BK 281 str.) baudžiamosiose bylose, Teismų praktika Nr. 30).
Pirmosios instancijos teismas paskyrė M. B. už Lietuvos Respublikos BK 281 str. 5 d. numatyto nusikaltimo padarymą baudžiamojo poveikio priemonę – draudimą naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones dvejiems metams šešiems mėnesiams.
M. B. padarė nusikaltimą, pažeidęs Kelių eismo taisyklių 134 punkte nurodytą reikalavimą, t. y. atsiradus kliūčiai ir iškilus grėsmei eismo saugumui, privalėjo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę, apvažiuoti kliūtį, nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams. Pažyma apie asmens baustumą patvirtina, kad M. B. praeityje nebuvo baustas už KET pažeidimus, tačiau jo padaryta veika sukėlė itin sunkias pasekmes, t.y. žuvo žmogus.
Įvertinus nusikaltimo padarymo aplinkybes, M. B. padarytus KET pažeidimus naudojantis specialia teise, darytina išvada, kad tik apeliantui atėmus teisę vairuoti kelių transporto priemones, bus pasiekti bausmės tikslai. Tai, kad apeliantas yra anksčiau neteistas, administracine tvarka nebaustas, vedęs, šeimoje augina 4 vaikus, dirba ugniagesiu – vairuotoju, nelaikytina pakankamu pagrindu apeliantui neskirti šios baudžiamojo poveikio priemonės. Nei baudžiamasis kodeksas, nei kiti įstatymai nenumato išimčių, susijusių su asmens profesine ar moksline veikla, taikant uždraudimą naudotis specialia teise asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką.
Nuteistasis skunde pagrįstai nurodo, kad teismas neteisingai išsprendė ir civilinio ieškinio klausimą, nes automobilis „Audi 100 Avant“ yra draustas įprastiniu transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu (sutartis AYAS 01 7200244, kuri galiojo iki 2010-03-30, todėl civiliniu atsakovu turėjo būti pripažinta UAB DK „PZU Lietuva“.
Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai išsprendė nukentėjusiosios civilinį ieškinį dėl turtinės žalos, kurią nukentėjusioji patyrė dėl laidojimo išlaidų. CK 6.291 straipsnis, reglamentuojantis laidojimo išlaidų atlyginimą, numato, kad jeigu nukentėjęs asmuo miršta, jo laidojimo išlaidas turėjusiam asmeniui atlygina tas asmuo, kuris yra atsakingas už žalą, susijusią su nukentėjusio asmens gyvybės atėmimu. Atlyginamos tik protingumo kriterijus atitinkančios laidojimo išlaidos.
Paprastai už nusikalstama veika padarytą žalą materialiai atsako pats kaltinamasis. Civilinės atsakomybės draudimo atveju pareiga atlyginti padarytą turtinę ir neturtinę žalą kyla dviem asmenims: draudikui ir žalą padariusiam asmeniui (draudėjui). Draudiko pareigos apimtis nustatoma pagal teisės normas, reglamentuojančias draudimo santykius, ir pagal draudimo sutartį (CK 6.254, 6.987 straipsniai). Jeigu nukentėjusiajam padarytos žalos visiškai nepadengia draudimo atlyginimas, likusį žalos dydį atlygina ją padaręs asmuo arba už jo veikas materialiai atsakingas asmuo (CK 6.251 straipsnio 1 dalis, 6.263 straipsnio 2, 3 dalys). Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, M. B. vairuotas automobilis „Audi Avant“, v. n. (duomenys neskelbtini), eismo įvykio metu buvo apdraustas privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu draudimo bendrovės UAB DK „PZU Lietuva“ (draudimo sutarties Nr. AYAS 01 7200244), tačiau ši bendrovė nebuvo įtraukta į bylą civiliniu atsakovu.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog apylinkės teismas nepagrįstai M. B. pripažino vieninteliu civiliniu atsakovu byloje. Kaip matyti iš byloje esančios UAB DK „PZU Lietuva“ transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties Nr. AYAS 01 7200244, automobilis „Audi Avant“, v. n. (duomenys neskelbtini), kurį vairuodamas M. B. 2010 m. vasario 28 d., padarė eismo įvykį, nuo kurio metu patirtų sužalojimų D. L. mirė. Minėtas automobilis nuo 2009-09-30 iki 2010-09-30 buvo apdraustas civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Tokiu būdu žalą, padarytą šiame polise nurodytą transporto priemonę naudojusio valdytojo, nukentėjusiajam privalo atlyginti draudikas ta apimtimi, kuri numatyta 2001-06-14 LR Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme.
Remiantis teismų praktika, jeigu už kaltinamojo veikas materialiai atsakingas asmuo kaip civilinis atsakovas neįtrauktas pirmosios instancijos teismo posėdyje, tai bylą nagrinėjantis apeliacinės instancijos teismas tokį asmenį įtraukia kaip atsakovą. Apeliacinės instancijos teisme, atnaujinus įrodymų tyrimą ir atidėjus bylos nagrinėjimą, protokoline nutartimi draudimo bendrovė UAB DK „PZU Lietuva“ buvo įtraukta į bylą civiliniu atsakovu. Bendrovei apie tai buvo pranešta, bendrovės atstovas į teismo posėdį atvyko, pateikė savo poziciją dėl pareikšto civilinio ieškinio.
Pripažinus UAB DK „PZU Lietuva“ civiliniu atsakovu byloje, draudimo bendrovė privalo atlyginti dalį Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 29 d. nusprendžiu nukentėjusiajai A. M. priteistinos turtinės žalos sumos. Kolegija pripažįsta, kad nukentėjusiajai S. M. M. B. padarytu nusikaltimu buvo padaryta turtinė žala, už kurios atlyginimą yra atsakingas nusikaltimą padaręs asmuo arba šio asmens draudimo įmonė, jei asmuo yra apsidraudęs transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu.
Bylos duomenimis patvirtinta, kad eismo įvykio dieną galiojo transporto priemonės „Audi Avant“, v/n (duomenys neskelbtini), valdytojo civilinė atsakomybė, remiantis LR Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo nuostatomis, kuri buvo apdrausta draudimo bendrovėje UAB DK „PZU Lietuva“. Minėto įstatymo 11 str. nustatyta, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma dėl vieno eismo įvykio Lietuvos Respublikos teritorijoje, nepaisant to, kiek yra nukentėjusių trečiųjų asmenų, yra 500 000 eurų (1 726 400 Lt) dėl žalos asmeniui, tarp jų 500 eurų 1 726,40 Lt dėl neturtinės žalos padarymo bei ir 100 000 eurų (345 280 Lt) dėl žalos turtui.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu iš M. B. buvo priteista A. M. 6013,19 Lt turtinei žalai atlyginti. A. M. nurodė, kad turtinę žalą sudaro turėtos išlaidos vaistams, turėtos išlaidos porolonui pirkti, išlaidos už medicininį tyrimą, išlaidos už nepataisomai autoįvykyje sugadintus drabužius, išlaidas pagerinto maisto pirkimui, išlaidos jos automobilio Audi A6, v/n (duomenys neskelbtini) dyzeliniam kurui pirkti, išlaidos už bažnyčios paslaugas ir mirusiojo paruošimą, antkapinio paminklo pirkimą ir jo pastatymą, išlaidos karsto ir antkapinio medikinio kryžiaus pirkimui bei gedulingiems pietums. Pažymėtina, jog ne visos nukentėjusiosios patirtos išlaidos laikytinos realiomis, patvirtintos byloje pateiktais rašytiniais įrodymais, todėl nukentėjusiajai turi būti atlygintos tik tos, kurių buvimą patvirtina pridėti dokumentai.
UAB DK „PZU Lietuva“ atstovė apeliacinės instancijos teismo posėdyje nurodė, kad tuo atveju, jeigu kaltininko civilinė atsakomybė būtų įrodyta, jis pripažintas kaltu, nukentėjusioji turėtų pagrįstą teisę tiktai į 1696,43 Lt turtinės žalos, į ją įeitų byloje pateikti mokėjimo kvitai. Taip pat pažymėtina, jog sprendžiant dėl priteistinos turtinės žalos, išskaičiuojamos žuvusiųjų artimiesiems išmokėtos laidojimo pašalpos, todėl nukentėjusiajai S. M. priteistina iš UAB DK „PZU Lietuva“ turtinės žalos 1696,43 Lt turtinės žalos Lt. UAB DK „PZU Lietuva“ atstovė teismo posėdyje taip pat nurodė, kad nepagrįstos yra sumos dėl kuro išlaidų, dėl pagerinto maisto, nėra tai patvirtinančių mokėjimo kvitų, taip pat rūbų, kurie buvo sugadinti eismo įvykio metu, paminklo pastatymas, karstas ir kryžiaus įsigijimas, kadangi irgi nėra kvitų. Kitos sumos už velionio paruošimą bei visas laidojimo paslaugas, mano, kad yra pagrįsta, nes yra mokėjimo kvitai, tačiau iš šitų laidojimo išlaidų turėtų būti išskaičiuota valstybės mokama vienkartinė 1040 Lt dydžio suma.
Kolegija pažymi, kad byloje nenustatyta, jog nukentėjusioji tokiu būdu siekė praturtėti, todėl kapavietės sutvarkymo išlaidos, pagrįstos mokėjimo kvitais, yra priteistinos, taip pat priteistinos išlaidoms vaistams, medicininiam D. L. tyrimui ir gedulingiems pietums, patvirtintos mokėjimo kvitais, išskaičiuojant valstybės mokamą laidojimo pašalpą, kuri yra 8 MGL dydžio, t.y. 1040 Lt. Nustatyta ieškovei atlygintina 2735,29 Lt suma yra protingos laidojimo išlaidos, kurios ieškovei priteistinos iš draudiko. Likusioje dalyje civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo yra nepagrįstas, todėl pirmosios instancijos teismo priteista turtinė žala nukentėjusiajai A. M. yra mažintina.
Dėl nukentėjusiosios A. M. skundo argumentų
BPK 109 straipsnyje nurodyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Nukentėjusioji A. M. baudžiamojoje byloje pareiškė civilinį ieškinį (t.2, b. l. 98-110), kuriuo, be kita ko, prašė iš nuteistojo M. B. priteisti jos naudai 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo
Skundžiamu nuosprendžiu apylinkės teismas A. M. ieškinio dalį dėl 100000 Lt neturtinės žalos atlyginimo netenkino. Pirmosios instancijos teismas savo sprendimą motyvavo tuo, kad teisę į neturtinės žalos atlyginimą paprastai turi asmuo, tiesiogiai nukentėjęs nuo neteisėto veiksmo, tačiau asmens gyvybės atėmimo atveju teisę gauti neturtinės žalos atlyginimą turi ir tretieji asmenys. Žuvusysis D. L. ir nukentėjusioji A. M. buvo susiję tolimais giminaičių ryšiais iš motinos pusės, gyveno atskirai, bendro ūkio netvarkė, artimai nebendravo. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatavo, kad byloje nenustatyta, jog A. M. ir D. L. siejo nuolatinis rūpinimasis vieni kitais jiems tvarkantis kasdieniame gyvenime ir ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo yra netenkintinas.
Nustatyta, jog dėl nuteistojo M. B. neatsargių veiksmų vairuojant transporto priemonę žuvo nukentėjusiosios A. M. dėdė D. L.. Ji buvo pastarojo dukterėčia. Apeliacinis teismas, kaip ir apylinkės teismas, abejoja, kad nukentėjusioji A. M. dėl dėdės žūties patyrė itin skaudžius ir sunkius dvasinius išgyvenimus, sukrėtimą, emocinę depresiją, tai neigiamai paveikė jos gyvenimą. Byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad nukentėjusiosios patirti dvasiniai išgyvenimai dėl dėdės žūties būtų sukėlę kokias nors ilgalaikes neigiamas pasekmes.
Pažymėtina, kad teismų praktikoje kompensacija už dvasines kančias, kurias sukėlė artimo žmogaus staigi netektis, priteisiama ne tik CK 6.284 straipsnio 1 dalyje nurodytiems asmenims, bet ir artimiesiems giminaičiams, kurių sąvoka išaiškinta CK 3.135 straipsnyje bei BK 248 straipsnio 1 dalyje, t. y. broliams, seserims, seneliams, vaikaičiams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė byla Nr. 2K-853/2007). Tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusioji ir civilinė ieškovė A. M. yra žuvusiojo D. L. dukterėčia, todėl nepriklauso artimiesiems giminaičiams.
Nukentėjusioji skunde taip pat prašo priteisti advokato darbo apmokėjimui iš nuteistojo M. B. priteisti 3200 Lt. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, teismas gali šių išlaidų kaltinamajam ir nepriteisti arba jų dydį sumažinti. BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinėje instancijoje.
Kolegija pažymi, kad priteisiant iš nuteistojo nukentėjusiosios išlaidas advokato darbui apmokėti apeliacinėje instancijoje, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno apeliacinį skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas. Esant tokiai situacijai, kai apeliacinį skundą paduoda nuteistasis, nukentėjusiojo išlaidos advokatui iš dalies yra grindžiamos būtinumu tinkamai organizuoti savo teisių gynimą nuo nuteistojo apeliacinio skundo argumentų. Nustatant išieškotinos piniginės sumos dydį nukentėjusiojo išlaidoms advokato pagalbai apmokėti, atsižvelgtina ne tik į nukentėjusiojo advokatui faktiškai sumokėtą pinigų sumą, bet ir į šių išlaidų pagrįstumą.
Konstatuotina, kad nukentėjusiosios išlaidos advokato darbo apmokėjimui yra pagrįstos dokumentais, todėl priteistinos pilna apimtimi.
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytų aplinkybių visumą, Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 29 d. nuosprendis keistinas.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Nuteistojo M. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, nukentėjusiosios A. M. apeliacinį skundą atmesti.
Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 29 d. nuosprendį pakeisti.
Panaikinti Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 29 d. nuosprendžio dalį, kuria iš M. B. priteista A. M. 6013,19 Lt turtinei žalai atlyginti.
Priteisti iš UAB DK „PZU Lietuva“ nukentėjusiajai A. M. 2735,29 Lt turtinei žalai atlyginti.
Iš nuteistojo M. B. priteisti nukentėjusiosios A. M. naudai 3200 Lt advokato darbo apmokėjimui.
Likusioje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.