Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės, Agnės Tikniūtės ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal kreditoriaus L. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gruodžio 2 d. nutarties, kuria buvo patikslintas kreditoriaus L. K. finansinis reikalavimas likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės ,,Taupių namų fabrikas“ bankroto byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų ir naujų įrodymų priėmimo

7. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 314 straipsnis).

8. Kreditorius L. K. su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus – bendrovės kreditorių 2021 m. gegužės 11 d. ir 2021 m. spalio 8 d. susirinkimo protokolus su priedais bei 2020 m. lapkričio 17 d. pranešimą apie pradėtą ikiteisminį tyrimą. Prašymo priimti naujai teikiamus dokumentus nesuformulavo. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad nagrinėjamoje civilinėje byloje bus sprendžiamas kreditoriaus finansinio reikalavimo tikslinimo tvarkos klausimas, nebus nagrinėjamas ginčas dėl finansinio reikalavimo tvirtinimo iš esmės, o naujai teikiami įrodymai negali įrodyti ar paneigti bylai reikšmingų aplinkybių, atsisako šiuos įrodymus priimti.

9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Pagal CPK 338 straipsnį atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK III dalies XVI skyriaus antrajame skirsnyje nustatytas išimtis. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, byloje taip pat nėra pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas.

Dėl taikytino teisinio reguliavimo

10. Nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojo JANĮ ir neteko galios ĮBĮ su visais pakeitimais (JANĮ 153 straipsnis). JANĮ 155 straipsnyje, reglamentuojančiame pereinamąsias nuostatas dėl nemokumo procesų, nustatyta, kad iki 2019 m. gruodžio 31 d. pradėtiems juridinių asmenų nemokumo procesams JANĮ nuostatos taikomos toms asmenų teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda arba yra įgyvendinamos jam įsigaliojus, taip pat toms nemokumo procedūroms, kurios pradedamos šiam įstatymui įsigaliojus, išskyrus šio įstatymo nuostatas, reguliuojančias: 1) atlygį nemokumo administratoriui; 2) kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką; 3) reikalavimus restruktūrizavimo plano turiniui ir įgyvendinimo trukmei; 4) kreditorių balsavimą dėl restruktūrizavimo plano; 5) nemokumo administratoriaus skyrimą bankroto byloje. Šioms nurodytoms išimtims taikomas ĮBĮ (JANĮ 155 straipsnio 2 dalis).

11. Nors UAB „Taupių namų fabrikas“ bankroto byla buvo iškelta jau galiojant JANĮ, tačiau bankroto procedūros buvo pradėtos dar galiojant ĮBĮ (žr., pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. vasario 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-446-585/2020 14 punktą, 2020 m. birželio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-1020-450/2020 9 punktą). Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad iki JANĮ įsigaliojimo pradėtose bankroto bylose kreditorių reikalavimų pareiškimas, tvirtinimas ir tikslinimas vykdomi pagal ĮBĮ nuostatas (JANĮ 155 straipsnis) (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-767-407/2020; 2020 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-705-450/2020 ir kt.) ir šiame įstatyme nustatyta tvarka (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-956-241/2020). Taigi Vilniaus apygardos teismas, spręsdamas L. K. finansinio reikalavimo tikslinimo klausimą, pagrįstai rėmėsi ĮBĮ teisės normomis.

Dėl nustatytų faktinių bylos aplinkybių

12. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. sausio 29 d. nutartimi UAB „Taupių namų fabrikas“ buvo iškelta bankroto byla, nutartis įsiteisėjo 2020 m. kovo 19 d. Nemokumo administratorė, nepraleisdama įstatymo nustatyto termino, 2020 m. birželio 5 d. pateikė teismui prašymą dėl finansinių reikalavimų, kurių neginčijo, tvirtinimo. Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 11 d. nutartimi be kita ko buvo patvirtintas ir L. K. trečios eilės 168 626,75 Eur dydžio finansinis reikalavimas. Nutartis dėl finansinių reikalavimų tvirtinimo įsiteisėjo 2020 m. birželio 20 d.

14. P. U. dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 17 d. nutarties pateikė skundą ir nurodė, kad UAB „Medicinos bankas“ niekada nebuvo BUAB „Taupių namų fabrikas“ kreditoriumi. Taip pat paaiškino, kad UAB ,,Taupių namų fabrikas“ iš L. K. mokėjimo nurodymais gavo apie 100 000 Eur, tačiau atsakovė taip pat yra atlikusi statybos darbų, todėl teismas patvirtino neteisingą sumą. Atskiras skundas buvo priimtas ir perduotas nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. rugsėjo 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1404-881/2020 procesą pagal P. U. atskirąjį skundą nutraukė ir nurodė, kad kreditorių L. K. ir UAB „Medicinos bankas“ finansinių reikalavimų, kurių pagrįstumą ginčija apeliantas, tvirtinimo klausimas buvo išspręstas įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 11 d. nutartimi, o šia nutartimi patvirtinti kreditorių finansiniai reikalavimai negali būti apeliacijos objektas byloje dėl skundžiamos Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 17 d. nutarties.

15. P. U. 2021 m. lapkričio 29 d. kreipėsi į teismą prašydamas patikslinti ir patvirtinti 25 013,31 Eur dydžio L. K. finansinį reikalavimą. Vilniaus apygardos teismas skundžiama 2021 m. gruodžio 2 d. nutartimi patvirtino patikslintą L. K. 25 013,31 Eur dydžio finansinį reikalavimą, dėl kurio šalys ginčo nekėlė, ir nurodė, kad dėl likusios L. K. finansinio reikalavimo dalies bus sprendžiama atskiroje civilinėje byloje, gavus atsiliepimus į P. U. prašymą. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų nustatyta, kad ginčas dėl L. K. finansinio reikalavimo išnagrinėtas Vilniaus apygardos teismo 2022 m. sausio 5 d. nutartimi, kuri yra apskųsta atskiruoju skundu.

Dėl ginčo esmės

16. Nagrinėjamoje civilinėje byloje kilo ginčas dėl kreditoriaus finansinio reikalavimo tikslinimo tvarkos, kai kreditoriaus finansinis reikalavimas jau yra patvirtintas bankroto byloje įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu.

17. ĮBĮ (21 straipsnio 1 dalis, 26 straipsnis), kaip ir šiuo metu galiojantis JANĮ (41–42 straipsniai), išsamiai reglamentuoja kreditorių reikalavimų tvirtinimo procedūrą. Visų pirma, kreditoriai reikalavimus teikia nemokumo (bankroto) administratoriui. Nemokumo (bankroto) administratorius, įvertinęs kreditoriaus reikalavimo pagrįstumą, teikia jį tvirtinti bankroto bylą nagrinėjančiam teismui. Teismo nutartis, kuria patvirtintas kreditoriaus reikalavimas, yra privaloma ir sukelia reikšmingas teisines pasekmes, kadangi ja yra patvirtinamas kreditoriaus finansinio reikalavimo dydis, kuris vėliau tenkinamas iš sukaupto skolininko turto bankroto procese. Atitinkamai, tokia nutartis yra reikšminga ir visų kitų skolininko kreditorių interesams, kadangi nuo ja patvirtintino kreditoriaus finansinio reikalavimo dydžio priklauso ir kitų kreditorių reikalavimų tenkinimo apimtis.

18. Taigi klausimas dėl kreditorių finansinių reikalavimų tvirtinimo tiek pagal ĮBĮ, tiek pagal JANĮ yra sprendžiamas dviem etapais: pirma, kreditoriaus pareikštą reikalavimą tikrina nemokumo administratorius, vertindamas bankrutuojančios įmonės dokumentus bei reiškiamo reikalavimo pagrįstumą, ir, antra, nemokumo administratoriaus neginčijami finansiniai reikalavimai teikiami tvirtinti teismui, kuris atlieka preliminarų įrodymų vertinimą ir klausimą dėl kreditorių reikalavimų tvirtinimo išsprendžia rašytinio proceso tvarka (žr., pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. kovo 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-422-407/2021 18 punktą).

19. Iš Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 11 d. nutarties matyti, kad nemokumo administratorė buvo įpareigota informuoti kreditorius apie priimtą nutartį ir pateikti tai patvirtinančius dokumentus. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų nustatyta, kad skundų dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 11 d. nutarties gauta nebuvo, taigi nutartis įsiteisėjo. Teisėjų kolegija iš esmės pritaria atsiliepime į atskirąjį skundą nurodytiems argumentams, kad nutartis, kuria buvo patvirtintas kreditoriaus L. K. finansinis reikalavimas ir kuri nebuvo apskųsta, turėjo įsiteisėjusio teismo sprendimą galią, buvo privaloma ir vykdytina.

20. Tačiau praktikoje susiklosto situacijos, kai teismo nutartimi patvirtintas kreditoriaus finansinis reikalavimas (jo dydis) turi būti peržiūrimas iš naujo. Kasacinis teismas yra pripažinęs, kad res judicata (galutinis teismo sprendimas) taisyklės taikymas teismo nutartims, kuriomis išsprendžiama dėl kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo bankroto byloje, turi tam tikrų ypatumų: viena vertus, tokia nutartimi konstatuojamas kreditoriaus reikalavimo (ne)pagrįstumas ir jis, atitinkamai, patvirtinamas arba ne, teismo nutartis yra privaloma ir vykdytina, kreditorius negali antrą kartą reikšti to paties reikalavimo; kita vertus, bankroto teisėje egzistuoja kreditorių reikalavimų tikslinimo institutas (ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalis, 30 straipsnio 3 dalis), reiškiantis, kad tam tikrais atvejais reikalavimai gali būti tikslinami po to, kai jie patvirtinti teismo nutartimi ir ši nutartis įsiteisėjusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-657-248/2015).

21. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad kreditoriaus reikalavimų tikslinimas reiškia naują reikalavimo tikrinimą, įsiteisėjusios nutarties peržiūrėjimą, ekonomines ir laiko sąnaudas, todėl bankroto bylą nagrinėjantis teismas turėtų siekti, kad kreditoriaus reikalavimo pagrįstumas ir dydis būtų nustatyti jo tvirtinimo stadijoje, o reikalavimų tikslinimo institutas taikomas tais atvejais, kai šioje stadijoje tam tikrų aplinkybių nustatyti protingomis pastangomis neįmanoma ar kai jos pasikeičia po reikalavimo patvirtinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2011).

22. Teisėjų kolegija sutinka su atskirojo skundo argumentais, kad kreditoriaus finansinio reikalavimo dydis, kuriam pritarė nemokumo administratorius ir kurį, remdamasis nemokumo administratoriaus pateiktais dokumentais, dar kartą patikrino teismas, kuris yra patvirtintas įsiteisėjusia teismo nutartimi, negali būti keičiamas remiantis tik pareiškėjo, kuris pateikė prašymą patikslinti finansinį reikalavimą, prašymu. Teisėjų kolegija pritaria atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentams, kad įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 11 d. nutartimi patvirtintas L. K. finansinis reikalavimas negalėjo būti pakeistas (patikslintas) tol, kol pareiškėjo P. U. prašymo pagrįstumo klausimas nebuvo išspręstas atskiru įsiteisėjusiu procesiniu sprendimu. Priešingu atveju kreditoriams būtų sudarytos sąlygos piktnaudžiauti ir visa apimtimi pašalinti kreditorius iš kreditorių sąrašo (bent jau tam tikram laikui) remiantis vien tik pareiškėjo nurodytomis aplinkybėmis. Tokia situacija nebūtų suderinama su bendraisiais teisingumo, protingumo, teisėtų lūkesčių bei jau minėtu teismo procesinio sprendimo privalomumo principais, taip pat pažeistų bankroto proceso kolektyviškumo principą.

23. Pritartina atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentams, kad, nepriklausomai nuo turimo finansinių reikalavimų dydžio, kreditorius turi teisę skųsti kreditorių susirinkimų nutarimus, taip pat kreditoriaus teises gina nemokumo administratorius. Tačiau šiuo atveju svarbu pažymėti, kad kreditorių finansiniai reikalavimai gali būti tvirtinami ir tikslinami iki teismo sprendimo dėl įmonės pabaigos įsiteisėjimo (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-50/2014). Kreditoriaus reikalavimo patvirtinimas (patikslinimas) ar atsisakymas jį tvirtinti lemia ne tik konkretaus kreditoriaus teisę visiškai ar iš dalies gauti savo reikalavimų tenkinimą iš bankrutuojančios įmonės turto, bet ir turi įtakos patvirtintų reikalavimų bendrai sumai bei proporcijoms, kuriomis buvo tenkinami visų kreditorių reikalavimai. Taigi kreditoriaus finansinio reikalavimo dydis ir kreditoriaus teisių pažeidimas dėl nepagrįsto jo sumažinimo negali būti siejamas tik su balsavimu kreditorių susirinkimuose.

24. Apibendrinant pažymėtina, kad, nesutinkant su kreditoriaus finansiniu reikalavimu, jo tvirtinimo klausimas nagrinėjamas kaip atskiras, savarankiškas ginčas, kuriame šalys, vadovaudamosi rungimosi principu, privalo įrodyti ir pagrįsti finansinio reikalavimo dydį, o teismas klausimą dėl finansinio reikalavimo tvirtinimo privalo nagrinėti iš esmės. Tais atvejais, kai dėl finansinio reikalavimo tvirtinimo sprendžiama pirmą kartą, tvirtinama tik neginčijama jo dalis, taip užtikrinant kreditoriaus teisę dalyvauti bankroto procese ir procedūrose, o dėl ginčijamos reikalavimo dalies sprendžiama ginčą nagrinėjant iš esmės. Tačiau tais atvejais, kai kreditoriaus finansinis reikalavimas yra jau patvirtintas įsiteisėjusia nutartimi bankroto procese, jis gali būti tikslinimas tik įsiteisėjus teismo procesiniam sprendimui, kuriuo iš esmės išnagrinėtas tarp šalių kilęs ginčas dėl ginčijamo finansinio reikalavimo dydžio.

Dėl procesinės bylos baigties

25. Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis pareiškėjo P. U. prašymu patikslinti L. K. finansinį reikalavimą, skundžiama nutartimi nepagrįstai sumažino L. K. finansinį reikalavimą iki 25 013,31 Eur sumos. Pirmosios instancijos teismas tokiu būdu netinkamai taikė procesinės teisės normas, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą procesinį sprendimą, taigi yra pagrindas šioje dalyje nutartį panaikinti (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gruodžio 2 d. nutarties dalį, kuria patikslintas kreditoriaus L. K. finansinis reikalavimas, panaikinti.