Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2011-08-25 · Civilinė byla Nr. 2-1796/2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-08-25
Bylos Nr.
2-1796/2011
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Virginija Čekanauskaitė, Nijolė Piškinaitė, Vigintas Višinskis
Ieškovas
A. B.
Atsakovas
Lietuvos Respublikai, Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. rugpjūčio 25 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Nijolės Piškinaitės ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto A. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 8 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikai ir Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas A. B. prašė konstatuoti neteisėtų veiksmų jo atžvilgiu faktą, panaikinti atitinkamus policijos įstaigų sprendimus bei priteisti iš Lietuvos Respublikos 250 207 Lt turtinei ir neturtinei žalai atlyginti. Nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėse bylose taikė dvigubus teisingumo standartus ir vykdė ieškovo diskriminaciją, tuo jam padarydamas žalos.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismas 2010 m. kovo 21 d. nutartimi atsisakė priimti pirmąjį ir antrąjį ieškinio reikalavimą, o reikalavimą dėl žalos atlyginimo nurodė patikslinti: nurodyti, kas ir kokiu būdu turi atlyginti žalą, konkrečius veiksmus, dėl kurių atsirado žala, pagrįsti nurodomų veiksmų neteisėtumą ir aplinkybes, lėmusias žalos atsiradimą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 8 d. pripažino ieškinį nepaduotu ir jį grąžino ieškovui.

Teismas sprendė, kad ieškovas ieškinio trūkumų nepašalino: nenurodė konkrečių atsakovo veiksmų, dėl kurių atsirado pagrindas žalos atlyginimui, nepagrindė veiksmų neteisėtumo bei žalos dydžio. Teismas taip pat pažymėjo, kad ieškinys neatitinka ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 113 straipsnio reikalavimų.

III. Atskirojo skundo argumentai

Apeliantas A. B. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

1. Teismas visiškai nemotyvavo savo išvados dėl ieškinio trūkumų nepašalinimo. Tai yra absoliutus nutarties negaliojimo pagrindas (CPK 329 str. 2 d. 4 p.).

2. Teismo nutartis prieštarauja teismų praktikai ir pasirengimo nagrinėti bylą institutui. Ieškovas ieškinio priėmimo stadijoje neprivalo įrodyti ieškinio – tai daroma bylos nagrinėjimo metu. Neįrodžius ieškinio, jis butų atmestas, tačiau tai nėra pagrindas grąžinti ieškinį jo priėmimo stadijoje (CPK 115 str. 3 d.).

3. Teismo 2010 m. kovo 21 d. nutartyje ieškinio neatitikimas CPK 113 straipsnio reikalavimams nebuvo nurodytas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Šioje apeliacinėje byloje iš esmės keliamas klausimas dėl asmens teisės į teisminę gynybą tinkamo aiškinimo.

Teismų praktikoje pažymima, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje bei CPK 5 straipsnyje įtvirtinta kiekvieno asmens, manančio, kad jo teisės ar įstatymo saugomi interesai yra pažeisti, teisė kreiptis į teismą. Ši konstitucinė asmens teisė savo turiniu yra platesnė nei teisė į pareikšto reikalavimo patenkinimą: teisę kreiptis į teismą turi kiekvienas asmuo, manantis, jog jo teisės ar įstatymo saugomi interesai yra pažeisti.

Teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos ir teisės į pareikšto reikalavimo patenkinimą santykis lemia tai, kad ieškinio priėmimo teismo žinion stadijoje teismo sprendžiami klausimai yra išimtinai procesinio teisinio pobūdžio: sprendžiama, ar asmuo turi teisę kreiptis į teismą ir ar jis šią teisę realizuoja laikydamasis proceso įstatymų nustatytos tvarkos. Formalūs reikalavimai, keliami ieškinio turiniui, yra ne daugiau nei būtina teismo proceso prielaida.

Tinkamas teisės kreiptis į teismą realizavimas įstatymo leidėjo siejamas su ieškovo pareiga tiksliai suformuluoti ieškinio dalyką ir pagrindą todėl, kad būtent tai leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas, be ko teismo procesas taptų neįmanomu. Tačiau toks ieškovui keliamas reikalavimas negali būti aiškinamas plečiamai tokiu būdu, jog iš ieškovo jau kreipimosi į teismą momentu būtų pareikalauta įrodyti pareikšto reikalavimo pagrįstumą. Ieškinio pareiškime ieškovas turi nurodyti, bet ne įrodyti ieškinio pagrindą. Atsisakyti priimti ieškinio pareiškimą dėl netinkamo ieškinio dalyko ar pagrindo formulavimo teismas gali tada, jei iš pareikšto ieškinio yra neaiškus ieškovo reikalavimas, jo pagrindas ar ribos, dėl ko teismo procesas apskritai negali būti pradėtas. Negalima atsisakyti priimti pareiškimą dėl materialinio-teisinio pobūdžio priežasčių, tai yra, motyvuojant tuo, jog ieškovas neįrodė turįs teisę į reikalavimo patenkinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje R. S. v. UAB „Žalgirio loto“, bylos Nr. 3K-3-245/2009; 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje V. K. v. D. K. , Marijampolės apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-181/2009; 2008 m. liepos 10 d. nutartis civilinėje byloje L. Č. , J. J. v. Kauno apskrities viršininko administracija, V. A. ir kt., bylos Nr. 3K-3-380/2008; 2003 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Akvilegija“ v. V. G. , bylos Nr. 3K-3-244/2003).

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytu, sutinka su apelianto argumentais, kad teismas negalėjo reikalauti įrodyti ieškinį jo priėmimo stadijoje. Priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, iš apelianto ieškinio galima suprasti, kokius atsakovų veiksmus apeliantas laiko neteisėtais ir kuo aiškina šių veiksmų neteisėtumą. Taip pat, kaip teisingai pastebima atskirajame skunde, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas terminą ieškinio trūkumams pašalinti, ieškinio neatitikimo CPK 113 straipsnio reikalavimams nebuvo įvardijęs trūkumu, todėl negalėjo juo remtis ir priimdamas skundžiamą nutartį.

Kita vertus, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad apeliantas nepagrindė žalos dydžio. Akivaizdu, kad, kalbėdamas apie šio ieškinio trūkumo nepašalinimą, teismas omenyje turėjo būtent neturtinę žalą bei jos dydį sąlygojusių aplinkybių (reikšmingų kriterijų) nenurodymą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 str.). Ieškinyje iš esmės nurodomas tik veiksmų, kuriuos apeliantas laiko neteisėtais, pobūdis ir jų objektyvios pasekmės, tačiau nepaaiškinama, kokius subjektyvius dvasinius išgyvenimus ir praradimus jie sukėlė apeliantui. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, šio trūkumo apeliantas neištaisė ir dėl to pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai laikė ieškinį nepaduotu. Dėl šios priežasties atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama nutartis paliktina nepakeista.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 8 d. nutartį palikti nepakeistą.

TeisėjaiVirginija Čekanauskaitė Nijolė PiškinaitėVigintas Višinskis