Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas E.J.Grigaravičius Baudžiamosios bylos Nr. 1A-28-508-2014

Teisėja J.Lukšienė Teisminio proceso Nr. 1-98-1-00314-2009-8

2014 m. kovo 4 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Egidijaus Jono Grigaravičiaus, teisėjų Kęstučio Dargužio ir Rimo Švirino, sekretoriaujant Astai Leonavičienei, Žanetai Misiūnienei, dalyvaujant prokurorei Dangirai Vidutienei, nuteistajam A. J., gynėjai advokatei Jelenai Smirnovai, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. J. apeliacinį skundą dėl Jurbarko rajono teismo 2013 m. balandžio 23 d. nuosprendžio, kuriuo A. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau –BK) 260 str. 1 d. paskiriant 2 (dvejų) metų ir 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 66 str. į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2009-06-12 iki 2009-06-17, 6 dienos. 2013-05-17 nutartimi, patikslinus 2013-04-23 nuosprendį, bausmė paskirta atlikti pataisos namuose. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK (toliau –BPK) 303 str. 5 d. 1 p. A. J. išteisintas dėl jam pareikšto kaltinimo pagal BK 260 str. 1 d. dėl psichotropinių medžiagų perdavimo M. T..

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti ir M. T., M. K., tačiau jų atžvilgiu nuosprendis apeliacine tvarka neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. J. pagal BK 260 str. 1 d. nuteistas už tai, kad jis ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens, turėdamas tikslą platinti, po 5,00Lt už vienetą įsigijo 300 vnt. rožinės spalvos tablečių su įspaustais keturlapio „dobilo” logotipais, kurių sudėtyje yra -1(3-chlorofenil) piperazinas (mCPP), kurio bendroji masė 13,138 g, kurias A. S. priklausančiu automobiliu AUDI 90, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atgabeno į Jurbarko miestą, kur 2009-06-12 apie, 17.50 val. Jurbarko mieste, Muitinės gatvėje, A. S. priklausančiame automobilyje AUDI 90, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) liudytojui, kuriam taikytas anonimiškumas ir suteiktas Nr. 1, veikusiam pagal teismo nutartį atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, susitaręs parduoti po 9,00Lt už vienetą, pardavė jo paties 2009-06-12 Jonavos mieste iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens, įgytas 300 vnt. rožinės spalvos tablečių su įspaustais keturlapio „dobilo“ logotipais, kurių sudėtyje yra psichotropinė medžiaga -1-(3- chlorofenil) piperazinas (mCPP), kurio bendroji masė yra 13,138 g.

Be to, A. J. buvo kaltinamas, padaręs BK 260 str. 1 d. numatytą veiką, tuo, kad 2009 m. balandžio mėnesį, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą dieną ir laiką, Kėdainių mieste, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens, veikdamas bendrininkų grupėje kartu su M. K., turėdamas tikslą platinti, už ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą kainą (po 3,5 - 5,00 Lt už vienetą), įsigijo 23 vienetus baltos spalvos tablečių, kurių sudėtyje yra 0,862 g psichotropinės medžiagos MDMA, bei 43 vienetus rausvos spalvos tablečių įspaustais “karūnos” logotipais, kurių sudėtyje yra 1,380 g psichotropinės medžiagos -1(3-chlorofenil) piperazinas (mCPP), kurias A. S. priklausančiu automobiliu AUDI 90, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atgabeno į Jurbarko miestą, kur jas laikė M. K. namuose Jurbarko m., A. G. – G. g. (duomenys neskelbtini), iki kol 2009 m. balandžio mėnesį, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą dieną ir laiką, tas tabletes su psichotropinėmis medžiagomis, tarpininkaujant M. K., perdavė M. T..

Dėl šio kaltinimo, pareikšto pagal BK 260 str. 1 d., A. J. išteisintas, vadovaujantis 303 str. 5 d. 1 p. (2013-05-10 nutartimi patikslinus 2013-04-23 nuosprendį).

Pareiškimas dėl klaidų ir netikslumų ištaisymo buvo tenkintinas tik iš dalies, netikslumai ir vidiniai prieštaravimai iš nuosprendžio nepašalinti. Nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodyta, jog A. J. išteisinamas pagal pareikštus kaltinimus pagal BK 260 str. 1 d. tik dėl psichotropinių medžiagų perdavimo M. T., tačiau jis buvo kaltinamas ne tik šių medžiagų perdavimu M. T., bet ir bendrininkų grupėje su M. K. įgijimu, gabenimu ir laikymu. Kiekviena iš BK 260 straipsnio 1 dalyje nurodytų alternatyviųveikų (neteisėtas gaminimas, perdirbimas, įgijimas, laikymas, gabenimas ar siuntimas medžiagų, pardavimas ar kitoks platinimas) atitinka iš esmės savarankišką nusikaltimo sudėtį, todėl teismas,išteisindamas pagal paminėtą epizodą A. J. ir M. K., nuosprendžio rezoliucijoje dalyje privalėjo pasisakyti dėl visų A. J. inkriminuotų alternatyvių veikų (įgijimo, gabenimo, laikymo, perdavimo (pardavimo), o ne tik dėl perdavimo. 2013-05-20 nutartimi teismas atsisakė ištaisyti šį netikslumą, motyvuodamas tuo, epizodas, dėl kurio buvoišteisinti M. K. ir A. J., buvo įvardintas kaip „psichotropinių medžiagųperdavimas M. T.“, nes pagal kaltinimą tuo veiksmu turėjo būti užbaigta nusikalstama veika.

Nuosprendžio aprašomojoje dalyje teismas suformulavo kaltinimų A. J. ir M. T. apimtį, dėl kurių šiuos asmenis pripažino kaltais dėl BK 260 str. 1 d., pašalinęs aplinkybes, kad „iš bylos medžiagos, M. T. parodymų, A. J. parodymų, liudytojo Nr. 1 parodymų, filmuoto medžiagos, nustatyta, kad kiekvienas jų pardavė liudytojui Nr.l atitinkamai M. T. iš viso 66 tabletes, A. J. 300 tablečių. Byloje ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyta, taip pat bylą nagrinėjant teisme nebuvo nustatyta, kad M. T. ir A. J. tyčia, suvokdami savo veiksmų bendrumą, būtų susitarę daryti nusikalstamą veiką, taręsi dėl naudos dalijimosi ar panašiai. M. T. liudytojui Nr. 1 A. J. kaip asmenį, kuris ateityje potencialiai galėtų parduoti ir daugiau psichotropinių medžiagų, jie kiekvienas atskirai perdavė liudytojui savo turėtas tabletes, kurių sudėtyje būta psichotropinių medžiagų“. Tačiau nuosprendžio rezoliucinėje dalyje dėl šių aplinkybių pašalinimo nepasisakė, todėl nuosprendyje atsirado vidinis prieštaravimas tarp atskirų jo dalių. 2013-05-20 nutartimi teismas atsisakė ištaisyti netikslumą, nors jį ir pripažino, kadangi toks patikslinimas, kai nuosprendžio rezoliucinėje dalyje tiksliai nenurodyta, dėl kurių veikų padarymo jie nuteistini, dėl kurių išteisintini, kaip to reikalaujama BPK 307 str. 2 d., nes toks klaidos ištaisymas galėtų būti traktuojamas kaip nuosprendžio esmės keitimas.

Nuosprendyje dauguma duomenų tik įvardinami, nedarant jokių išvadų, ar jie pripažintini įrodymais ar ne, nenurodant kokias aplinkybes jie patvirtina ar paneigia, todėl iš nuosprendžio nesuprantama, kurie būtent duomenys teismo pripažinti įrodymais, o kurie nepripažintini įrodymais ir dėl kokių motyvų, todėl nuosprendis laikytinas iš dalies nemotyvuotu, pažeidžiančiu BPK 305 str. 1 d. 2 p. Tai yra esminis BPK pažeidimas, kadangi nuosprendžio nekonkretumas riboja apelianto galimybę tinkamai ir argumentuotai apskųsti nuosprendį bei pažeidžia jo teisę į gynybą.

Teismas formaliai, nepilnai ir nepakankamai atliko ikiteisminio tyrimo metu ir teisme gautų duomenų vertinimą, visiškai neanalizavo šių duomenų atitikimo įrodymų liečiamumo ir leistinumo savybių aspektu, darydamas išvadas vadovavosi nepatikima ir nepatikrinta informacija. Taip pat teismas neanalizavo kiekvieno įrodymo atskirai, jų tarpusavio ryšio ir įrodymų viseto, dėl ko neteisingai nustatė bylos reikšmingas aplinkybes, o būtent: ar nuteistiesiems inkriminuotos nuskalstamos veikos, numatytos BK 260 str. 1 d., tikrai buvo padarytos, veikos padarymo aplinkybes, baudžiamojon atsakomybėn patrauktų asmenų kaltę įrodančias aplinkybes ir kaltę paneigiančias aplinkybes, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, aplinkybes, į kurias turi būti atsižvelgiama skiriant bausmę ar poveikio priemones, ir kitas turinčias reikšmės aplinkybes, kas nulėmė neteisėto ir nepagrįsto, neteisingo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą. Be to, teismas pažeidė BPK 7 str. įtvirtintą rungimosi principą, nes vadovavosi įrodymais ir juos vertino šališkai, t. y., selektyviai ir nevisapusiškai, suteikdamas prioritetą tik tiems iš jų, kurie patvirtina apelianto kaltę, tačiau visiškai ignoruodamas tuos, kurie paneigė jo kaltę; visiškai ignoravo arba formaliais motyvais atmetė gynybos argumentus dėl įrodymų leistinumo reikalavimų neatitinkančių duomenų panaudojimo negalimumo; atsisakė tenkinti gynybos prašymus išreikalauti ir ištirti papildomus įrodymus ir taip suvaržė jo teisę į gynybą bei teisingą bylos nagrinėjimą. Apeliantas pabrėžia ypatingą teismo šališkumą besąlygiškai pripažįstant įrodymais duomenis, kurių šaltiniai yra ikiteisminio tyrimo institucijos ir šių institucijų pareigūnai, nežiūrint į akivaizdų būtent šios grupės duomenų nepatikimumą ir neatitikimą įrodymų leistinumo reikalavimų, o taip pat perdėto prioriteto suteikimo būtent šių įrodymų grupei prieš kitus įrodymus.

Bylai reikšmingi duomenys turi būti renkami BPK nustatyta tvarka. Tik atskirais atvejais įrodymais gali būti pripažinti duomenys, gauti ne BPK, o kitų įstatymų nustatyta tvarka – tokių duomenų pripažinimo įrodymais galimybę numato BPK 20 straipsnio 1 dalis. BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais.

Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pažeidė BPK 301 str. 2 d., kadangi išvadas, kad liudytojo Nr. 1 veiksmuose nebuvo provokacijos fakto, grindė vien tik liudytojo Nr. 1 parodymais, t.y. liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas. Nors nuosprendyje teigiama, kad yra ir kitų įrodymų, patvirtinančių nuteistųjų A. J. ir M. T. kaltę, bet akivaizdu, jog šių įrodymų nepakanka, o be to, teismas vadovavosi neleistinais įrodymais, pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą, įrodymus ištyrė neišsamiai ir nevisapusiškai.

Dėl atskirų įrodymų vertinimo apeliantas nurodė, jog teismas nevertino, kad apeliantas nusikalstama veika neužsiimdavo ir tablečių liudytojui Nr. 1 parduoti pradėjo ieškoti tik po to, kai buvo intensyviai skatinamas tiesiogiai M. T. ir netiesiogiai – liudytojo Nr. 1, kad liudytojas Nr. 1 su juo netiesiogiai bendravo per M. T. ir buvo informuotas, jog apeliantas jo skatinamas ieško, kur jam įsigyti didelį kiekį tablečių. Provokavimas vyko gan ilgą laiką maždaug nuo 2009 m. balandžio mėn. vidurio, o A. J. nuo 2009 m. gegužės vidurio, o pirmas tabletes pavyko gauti tik 2009 m. birželio 12 d.

Teismas privalėjo vadovautis ne tik pirminiais, bet ir vėlesniais nuteistųjų duotais parodymais tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, ir vertinti jų visumą, o ne tik pirminius, motyvuotai atmetant tuos, kuriuos teismas nelaiko įrodymais, tačiau teismas to nepadarė. Apelianto nuomone, pirminiai parodymai negalėjo būti pripažinti įrodymais, nes: 1) buvo pažeista kaltinamųjų teisė į gynybą, nes, nežiūrint į esančius prieštaravimus tarp parodymų, kaltinamuosius ikiteisminio tyrimo pradinėje stadijoje ginė tas pats advokatas, 2) sulaikytiems A. J. ir M. T. buvo daromas psichologinis ir fizinis spaudimas, apeliantas buvo sužalotas, laikomas paguldytas ant grindų, tačiau medicininė pagalbą į jo prašymą nebuvo iškviesta. Nors jie buvo sulaikyti 2009-06-12 apie 17 val., sulaikymo protokolas M. T. buvo surašytas tik 2009-06-12 d. 20.50 val., o apeliantui – tik 21 val. ir tik tuomet buvo išaiškintos įtariamųjų teisės, 3) sulaikymo dienos vakare jis buvo pristatytas į ligoninę, kur jam buvo susiūtažaizda rankoje, po to grąžintas į Jurbarko policijos komisariatą, ir nakties metu nuo22.30 iki 24 val. buvau apklausiamas įtariamuoju, tai patvirtina 2009-06-12 protokolas (t.3, b.l.68-69), jis buvo alkanas, ištroškęs, jautė skausmą, todėllengvai pasidavė poveikiui, 4) duodamas parodymus teisme, nurodė, kad prieš apklausą jam buvo daromaspolicijos pareigūnų psichologinis spaudimas, todėl vėliau jis iš viso atsisakė duoti parodymusikiteisminio tyrimo metu, 5) psichologinis spaudimas galėjo būti daromas ir M. T.. Tai liudija įvairūs faktai, tame tarpe ir tai, kadpolicijos pareigūnai, dalyvavę 2009-06-12 sulaikymo operacijoje, o būtent liudytojai E. M., R. K., V. Č., T. J., M. B. tyrimo metu irteisme davė melagingus parodymus, kad neva M. T. ir apeliantas aktyviai priešinosi policijos darbuotojams ir pagal apelianto paliepimą M. T. buvo nukreipęs ginklą T. J. ir M. B.. Tačiau policijos pareigūnai neužsiminė apie jiems nenaudingas aplinkybes. Policijos darbuotojų parodymus paneigia byloje esančiame videoįraše užfiksuotos aplinkybės, kurias sulaikymo operacijos metu slaptai filmavo sėdintis automobilyje liudytojas Nr. 1, kuris patvirtino, kad aktyvaus pasipriešinimo nebuvo. Įrašas patvirtina, kad jokio ginklo kaltinamųjų rankose nebuvo. Iš videoįrašo, padaryto apžiūrint įvykio vietą bei įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad vienas dujinis ginklas, priklausantis apeliantui, buvo surastas automobilio galinėje sėdynėje užrakintoje rankinėje, o kitas – po keleivio priekine sėdyne, įdėtas į dėklą, todėl akivaizdu, jog ginklų nei A. J., nei M. T. fiziškai negalėjo pasiekti ir išsitraukti, o sulaikymo metu sudėti atgal į vietas. Tyrėja K. A., darydama liudytojo Nr. 1 padaryto videoįrašo apžiūrą, neaprašė aplinkybės, kad nėra ginklo M. T. rankose, tačiau po langų išdaužymo pasigirdusius žodžius: „Trauk pušką, šauk“ nepagrįstai priskiria A. J., nors tuo metu girdisi keli balsai ir neaišku kas sako šiuos žodžius. Po šių žodžių tuoj pat pasigirdi 2-3 garsai, panašūs į šūvius. Liudytojas M. B. paaiškino, kad savo ginklo šūvius padarė jis, 6) 2009-06-12 parodymai buvo duoti spaudimo poveikyje liudija tai, jog A. J. ir M. T. pranešimuose apie įtarimus, buvo nurodyta, jog jie įsigijo, gabeno ir pardavė 300 tablečių, kurių sudėtyje yra psichotropinės medžiagos MDMA (3,4 metilendioksimetamfetamino), jie abu visiškai prisipažino, padarę šią nusikalstamą veiką, vėliau įtarimai buvo perpareikšti ir nurodyta, jog įgytos, gabentos ir parduodamos jau kitokios sudėties tabletės – MDMA ir 1(3-chlorofenil)piperazinas (mCPP) – ir A. T. vėl prisipažino kaltu. Be to, A. T., suimtas ir 2009-06-15 duodamas parodymus prisipažino, kad policijos operacijos metu buvo išsitraukęssavo dujinį pistoletą tuomet, kaip pamatė prieinančius prie lango 3 jaunuolius, kurie dėl topasitraukė, po to pradėjo daužyti langus, (t.3, b.l. 123-126), nors, videoįraše aiškiai matyti, kad tokių aplinkybių nebuvo. Tai reiškia, kad galimai spaudimas jam buvo daromas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą teisme, 7) M. T. parodymai dėl liudytojo Nr. 1 veiksmų teisėtumo, o būtent dėl kontakto užmezgimo 2009 m. balandžio viduryje, įsigijimo tablečių iš M. T. 2009 balandžio- gegužės mėn., o taip pat dėl A. J., įtraukimo į nusikalstamą veiklą, t.y. dar iki ikiteisminio tyrimo pradžios, keitėsi liudytojo Nr. 1 naudai, priklausomai nuo to, kaip byloje keitėsi duomenys dėl liudytojo Nr. 1 atliekamų veiksmų iki ikiteisminio tyrimo pradžios teisėtumo ir pagrįstumo, dėl ko galima daryti prielaidą, jog ir M. T. buvo daromas spaudimas keisti parodymus liudytojo Nr.1 naudai, kol byloje nebuvo duomenų apie liudytojo Nr. 1 veikų teisėtumą iki 2009-06-08, 8) teismas visiškai nevertino M. T. nenuoseklių parodymų dėl to, ar jis informavo liudytoją Nr. 1 apie apeliantą. Apeliantas teigia, kad parodė, jog liudytojas Nr. 1 apie jį žinojo nuo 2009 m. gegužės vidurio, kai įkalbėtas M. T. pradėjo ieškoti, kur gauti tablečių, ir kad apie paieškas buvo informuojamas liudytojas Nr. 1. Šiuo atveju M. T. parodymai yra nenuoseklūs, stokoja logikos, todėl vertintini kritiškai, nes vienos apklausos metu jis sako, kad apie apelianto daromas tablečių paieškas nesakė liudytojui Nr. 1, kitos apklausos metu – kad prieš 2-3 savaites prieš sulaikymą sakė, jog supažindins liudytoją Nr. 1 su apeliantu tolimesniam bendravimui. Apeliantas nurodo, kad jo parodymai nėra paneigti, todėl abejonė turi būti vertinama jo naudai, tačiau teismas to nepadarė, 9) M. T. patvirtino, kad pats vartojo tabletes „ekstazy", sau turėjo įsigijęs apie 100 tablečių.Tačiau jomis neprekiavo ir pardavė tik liudytojui Nr. 1 jo prašomas, o S. tabletes pardavė, kadangi pats ruošėsi išvykti dirbti į Angliją ir realizuoti tik sau pirktų tablečių likutį. M. T. patvirtino, kad dideliais kiekiais prekiauti tabletėmis neketino, todėl skatinamas liudytojo Nr. 1 parduoti jam didesnį kiekį tablečių – apie 500 vnt.– buvo jo provokuojamas daryti nusikaltimą: liudytojas Nr. 1 M. T. ne tik aktyviai skatino jam parduoti didelį kiekį tablečių, bet ir buvo informuotas, kad jis pats neturi tokio kiekio tablečių ir kad jų bandys gauti per apeliantą, ir kad apeliantas jų neturi taip pat, bet bandys kažkur tai gauti. Taigi tai patvirtina, kadjiebūtų nepardavę tablečių liudytojui Nr.1 ir tuo neketinoužsiimti, jei jispatsnebūto išprovokavęs. M. T. patvirtino, kad pats nesiūlė liudytojui Nr. 1 pirkti tablečių, tačiau teismas rėmėsi tik liudytojo Nr. 1 parodymais, 10) laikotarpis, per kurį M. T. tiesiogiai liudytojo Nr. 1 buvo kurstomas gauti didelį kiekį tablečių – apie 500 vnt. – truko nuo 2009 m. balandžio vidurio iki 2009 m. birželio 12 d. O apeliantas buvo kurstomas M. T. ir netiesiogiai liudytojo Nr. 1 gauti tabletes nuo 2009 m. gegužės vidurio iki 2009 m. birželio 12 d., kol jis sugebėjo rasti 300 vnt. tablečių. Apie tablečių paiešką nuolat buvo informuojamas liudytojas Nr. 1, ir jis tą paiešką skatino. M. T. pastoviai palaikė ryšius su liudytoju Nr. 1, ir siekė jį suvesti su apeliantu, kad būtent jis perduotų tabletes liudytojui Nr. 1. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad M. T. to aiškiai negalėjo atsakyti, todėl nepašalinta abejonė, jog M. T. galimai žinojo, jog veikia kontroliuojamas liudytojo Nr. 1 ir būtent jo nurodymu įtraukė apeliantą į nusikalstamą veiką, taip provokuodamas jį daryti nusikaltimą, numatytą BK 260 str.l d.

Liudytojo Nr. 1. duoti parodymai yra neinformatyvūs, nekonkretūs, jis teisme apie savo veiklos teisėtumą ir pagrįstumą neatsakė konkrečiai, negalėjo įvardinti, kas ir kuriam laikotarpiui, kokiu teisiniu ir faktiniu pagrindu sankcionavo jo veiksmus, savo įgalinimų imituojant nusikalstamą veiklą ribas, nuo kada ir kokiu pagrindu kontaktavo su M. T. ir A. J., ar buvo sankcionuoti tokie jo veiksmai, ar jis savo veiksmus dokumentavo, o taip pat negalėjo pasakyti, ar buvo raštu supažindintas su jo sankcionuotų veiksmų ribomis. Atsisakydamas bei duodamas aiškiai neteisingus parodymus dėl savo veiklos, kontaktų su M. T. ir A. J., jis dangstėsi informacijos slaptumu ir siūlė kreiptis į operacijai vadovavusius pareigūnus. Liudytojas Nr. 1 negalėjo paaiškinti, kas sankcionavo jo veiklą perduoti M. T. mobilųjį telefoną Samsung ir tik tuo telefonu su juo kontaktuoti. Esminiais klausimais: ar jis prašė M. T. gauti didelį kiekį tablečių, ar skatino M. T. tiesiogiai ir netiesiogiai A. J. ieškoti tablečių įsigijimui ir nuo kada, ar siekė kontaktuoti su A. J., – tarp jo ir nuteistųjų M. T. ir A. J. parodymų yra esminiai prieštaravimai, kurie nebuvo pašalinti nei ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme.

Liudytojas R. D., organizavęs operaciją, taip pat nepaaiškino kokiu teisiniu ir faktiniu pagrindu veikė liudytojas Nr. 1, kokios buvo jo įgalinimų ribos iki ikiteisminio tyrimo pradžios, t.y. iki 2009-06-08, ar jis buvo su jomis supažindintas ir kuriam laikotarpiui įgalinimai veikė. Ši informacija nebuvo atskleista ir po jos išslaptinimo. Nebuvo atskleista ir kokio turinio pranešimą liudytojas Nr. 1 parašė 2009-06-04 policijai, dėl ko buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas 2006-06-08.

Teismas nepagrįstai atsisakė tirti liudytojo Nr. 1 veiklos teisėtumą ir pagrįstumą, išsamiai neištyrė versijos dėl provokacijos apelianto ir M. T. atžvilgiu. Teismas atsisakė išreikalauti: 1) iš Tauragės AVPK -R. D. kreipimąsi dėl informacijos išslaptinimo, 2) iš Jurbarko PK - liudytojo Nr. 1 surašytus protokolus dėl operatyvinių veiksmų atlikimo, nes byloje pateikti 2 teikimai dėl nusikalstamos veikos imitacijos modelio: 2009-05-28 Nr. 85-98-S4-80(S) ir 2009-04-16 Nr. 98-OVD-129 (S), kurie iš dalies išslaptinti. Iš to darytina išvada, kad Tauragės apskr. VPK Jurbarko PK buvoužvesta operatyvinio sekimo byla Nr. 98-3-003-08, sąlyginiu pavadinimu „Ratukai", kurioje buvo atliekamas operatyvinis tyrimas ir surinkta operatyvinė informacija apie M. T. galimai vykdomą nusikalstamą veiklą – neteisėtą narkotinių ir psichotropinių medžiagų įgijimą, gabenimą, laikymą bei realizavimą. Todėl OVĮ 9 str. ir 12str. pagrindu buvo nutarta panaudoti nusikalstamos veikos imitacijos modelį, imituojant nusikalstama veikas, numatytas BK 259 str. ir 260 str. 3 d. laikotarpiu nuo 2009-04-16 iki 2009-07-16 bei nuo 2009-05-29 iki 2009-08-29. Tačiau išslaptinus šių dokumentų dalis bei pateikus juos į ikiteisminio tyrimo medžiagą Nr. 98-1-0314-09 nebuvo surašytas protokolas dėl operatyvinių veiksmų atlikimo, kurio turinys turi atitikti BPK 179 str. 2 d. reikalavimus. Tokiu būdu nebuvo laikytasis ir Rekomendacijų „Dėl operatyvinės veiklos įstatymo ir baudžiamojo proceso kodekso normų taikymo, patvirtintų LR Generalinio prokuroro 2007-10-12 d. įsakymu Nr. 1-134 su vėlesniais pakeitimais 6² punktas reikalavimų, 3) byloje nėra duomenų, kada pagal OVĮ 12 str. 5 d. generaliniam prokurorui arba jo įgaliotam generalinio prokuroro pavaduotojui buvo išsiųsti 2009-05-28 Nr. 85-98-S4-80(S) ir 2009-04-16 Nr. 98-OVD-129 (S)sankcionuoti teikimai. Teismas atsisakė išreikalauti registracijos duomenų kopijas ar išrašus, ir esant būtinumui prašyti juos išslaptinti, 4) pateiktuose teikimuose nėra duomenų, ar liudytojas Nr. 1, pagal OVĮ 12 str. 7 d., prieš pradėdamas veiksmus pagal NVIM pasirašytinai supažindintas su modeliui nustatytomis NVIM ribomis pagal 2009-05-28 Nr. 85-98-S4-80(S) ir 2009-04-16 Nr. 98-OVD-129(S). Teismas taip pat atsisakė prijungti prie bylos, o esant reikalui išslaptinti, šį dokumentą arba jo išrašą. Nėra duomenų ar pagal 2009-05-28 Nr. 85-98-S4-80(S) ir 2009-04-16 Nr. 98-OVD-129(S) teikimus veikė būtent liudytojas Nr. 1, o ne kitas asmuo, iš kurio matytųsi, jog supažindintas su teikimus, 5) nėra pateiktų duomenų apie tai, ar buvo nutraukti ir jei buvo, tai kada veiksmai pagal išvardintus teikimus, priėmus sprendimą pradėti ikiteisminį tyrimą 98-1-0314-09 (Rekomendacijų 11 p.) 2009-06-08, 6) teismas atsisakė išreikalauti liudytojo Nr. 1 2009-06-04 pareiškimą-protokolą, kuomet jis kreipėsi į Jurbarko PK, pranešdamas apie M. T. ruošiamą nusikaltimą, 7) dokumentą, iš kurio matytųsi, jog liudytojas Nr. 1 supažindintas su NVIM ribomis po to, kai buvo 2009-06-08 Jurbarko apylinkės teismo priimta nutartis leisti liudytojui Nr. 1 nuo 2009-06-08 iki 2009-09-08 veikti pagal NVIM, o pareigūnui Nr. 1 leisti atlikti tyrimą neatskleidžiant savo tapatybės, 8) teismas atsisakė prijungti prie bylos sprendimus dėl tyrimo rezultatų pagal išskirtą į atskirą tyrimą iš bylos Nr. Nr.98-1-0314-09 medžiagą dėl Kėdainių epizodo.

Teismas atsisakė vertinti ir ištirti ar buvo teisėtas pagrindas priimti 2009-06-08 nutartį dėl slaptų veiksmų atlikimo liudytojui Nr. ir pareigūnui Nr. 1. Apylinkės teismas neatsižvelgė į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimą dėl nusikalstamos veikos imitacijos modelio 2000 m. gegužės 8 d. nutarime, kuriame, remdamasis ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, nurodė bent tris svarbias taisykles, kurių turi būti laikomasi, kad imitacijos modelis būtų teisėtas. Vadovaujantis Konstitucinio Teismo ir EŽTT jurisprudenciją provokacijos faktas nustatytinas tokiu atveju, kai galima daryti išvadą, kad konkreti veika nebūtų buvusi atlikta be valstybės pareigūnų įsikišimo, ką patvirtino ir M. T. ir A. J., paklausti dėl to, ar darytų šį nusikaltimą be liudytojo Nr. 1.LAT taip pat yra suformulavęs kriterijus, pagal kuriuos neleistina, draudžiama provokacija atribojama nuo leistino prisidėjimo prie jau daromos nusikalstamos veikos kaip taisykles, kuriomis būtina vadovautis sprendžiant, ar taikant nusikalstamos veikos modelį bei panašius specialius tyrimo veiksmus nebuvo pažeista Konvencijos garantuojama teisė į teisingą procesą išprovokuojant patrauktą baudžiamojon atsakomybėn asmenį padaryti nusikalstamą veiką, tačiau Jurbarko rajono apylinkės teismas šias taisykles ignoravo.

Teisėjų kolegija, atlikus įrodymų tyrimą, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistąjį ir jo gynėją, prašiusius apeliacinį skundą tenkinti, prokurorę, prašiusį apeliacinį skundą atmesti, sprendžia, kad nuteistojo A. J. apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacinės instancijos teismo posėdyje, konstatuoja, kad, nors pirmosios instancijos teismo nuosprendis surašytas gan nenuosekliai, buvo padarytos techninės klaidos, rašymo apsirikimai, tai teismas pripažino bei ištaisė 2013-05-10, 2013-05-17, 2013-05-20 nutartimis. Byloje surinkti įrodymai įvertinti tinkamai, A. J. nusikalstama veika kvalifikuota tinkamai ir bausmė paskirta teisingai, bendrieji bausmės skyrimo pagrindai nepažeisti. Esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų nenustatyta, teisės į gynybą buvo užtikrintos tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistiesiems, jų gynėjams buvo sudarytos sąlygos apklausti įslaptintąjį liudytoją Nr. 1, A. J. gynėjos prašymu buvo iškviesti ir apklausti liudytojais K. A., M. B., A. D., R. D.. Taip pat buvo apklausti pareigūnai atlikę ar dalyvavę atliekant ikiteisminio tyrimo procesinius veiksmus: E. M., R. K., V. Č., T. J., G. M., M. B., M. A.. Taigi gynybai buvo sudarytos visos sąlygos tinkamai realizuoti savo teises ir išsiaiškinti kylančius klausimus, todėl nėra pagrindo teigti, kad teismas buvo šališkas. Apylinkės teismas nuosprendyje vadovavosi tik tiesiogiai teismo posėdyje ištirtais įrodymais.

Sutiktina su apelianto argumentais, kad ikiteisminio tyrimo metu, atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus, buvo padaryta nemažai formalių klaidų. Tačiau pažymėtina, kad vien formalūs procedūriniai trūkumai negali paneigti gautų duomenų teisėtumo, tuo labiau, kad šių veiksmų metu nustatytos aplinkybės buvo patvirtintos kitais byloje surinktais įrodymais tame tarpe ir pačių nuteistųjų M. T. ir M. J. parodymais. Neaiškumai buvo pašalinti ištyrus įrodymus tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teisme, dalyvaujant ir dėl jų pasisakant gynybai. Negalima teigti, kad visi byloje ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys buvo pripažinti tinkamais, nes M. J. dėl vienos veikos išteisintas, kadangi nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, kitas kaltinimas taip pat buvo pakeistas – pašalinant bendrininkavimą su M. T. parduodant liudytojui Nr. 1 tabletes.

Teisėjų kolegija, atlikusi įrodymų tyrimą byloje konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl NVIM taikymo ir realizavimo teisėtumo, operatyvinių veiksmų vykdymo metu galimo provokavimo padaryti nusikalstamą veiką, tyrė ir vertino byloje surinktus bei gautus duomenis, atsižvelgdamas į šiais klausimais susiformavusią teismų praktiką. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atlikusi įrodymų tyrimą neturi pagrindo abejoti, kad taikant modelį buvo provokuojama padaryti nusikalstamą veiką.

2000 m. gegužės 8 d. Konstitucinio Teismo nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo2 straipsnio 12 dalies, 7 straipsnio 2 dalies 3 punkto, 11 straipsnio 1 dalies ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso198¹ straipsnio 1 bei 2dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ yra išaiškinta, kad „...modeliu gali būti tik „prisijungiama“ prie tęstinių ar trunkamųjų nusikaltimų, taip pat kitų besitęsiančių, bet nepasibaigusių nusikaltimų; ši nusikalstama veika tęsiasi be operatyvinės veiklos slaptųjų dalyvių pastangų; jie tik imituoja rengiamo ar daromo nusikaltimo veiksmus; modeliu negali būti kurstomas ar provokuojamas naujo nusikaltimo darymas, negali būti kurstoma padaryti nusikalstamą veiką, kurią asmuo tik rengė ir tokius veiksmus nutraukė“.

Pagal skundo nagrinėjimui aktualią 2002 m. birželio 20 d. Operatyvinės veiklos įstatymo6 straipsnio 5 dalį provokacija - tai spaudimas, aktyvus skatinimas ar kurstymas padaryti nusikalstamą veiką apribojant asmens veiksmų pasirinkimo laisvę, jei dėl to asmuo padaro ar kėsinasi padaryti nusikalstamą veiką, kurios prieš tai neketino daryti. Informacija, gauta kaip provokacijos rezultatas, neatitinka BPK20 straipsnyje numatytų kriterijų ir negali būti pripažįstama įrodymu. Konstatavus, kad veikos padarymą lėmė provokacija, už tokią veiką negali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė, nes valstybė negali „sukurti“ nusikaltimų, o po to už juos bausti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2009 m. kovo 5 d. nutartyje Nr. 2A-P-2/2009 konstatuota, kad nustatant provokaciją turėtų būti atsižvelgiama ne vien tik į NVIM dalyvių veikimo būdą modelio realizavimo metu (t. y. į tai, ar buvo asmens spaudimas, skatinimas, kurstymas, įtikinėjimas ir pan. padaryti konkrečią nusikalstamą veiką); provokavimo faktas nustatytinas iš visų bylos aplinkybių, įskaitant ir aplinkybes, nesusijusias su NVIM dalyvių veikla, visumos, kurioje reikšminga yra tai, ar buvo pakankamas pagrindas įtarti asmenį iki modelio taikymo darant nusikalstamą veiką ar rengiantis ją daryti, kai tokio rengimosi jis nebuvo nutraukęs; provokavimas konstatuotinas tada, kai iš aplinkybių visumos galima daryti išvadą, kad atitinkama veika nebūtų buvusi atlikta be NVIM dalyvių įsikišimo.

M. T. atžvilgiu, pagal turimą operatyvinę informaciją, kad asmuo yra susijęs su narkotinių medžiagų platinimu tik gerai pažįstamiems, draugų rekomenduotiems asmenims, buvo priimtas sprendimas taikyti NVIM, t.y. įgyti šio asmens pasitikėjimą ir įgyti iš narkotinių medžiagų. Tokias veikimo ribas patvirtina 2009-05-28 Nr. 85-98-S4-80(S) ir 2009-04-16 Nr. 98-OVD-129(S) teikimų išslaptinti išrašai. Kad M. T. užsiėmė narkotinių medžiagų platinimu patvirtina jo paties parodymai, kuriais jis nurodė, jog S. S. yra pardavęs 10 tablečių, o Butkui – 3. Jis patvirtino, kad ir Liudytojui Nr. 1 du kartus pardavė tablečių, nes jų turėjo savo reikmėms. Liudytoju apklaustas S. S. patirtino, jog iš M. T. pirko 10 tablečių, šiam pasiūlius, tačiau jų poveikis nepatiko, todėl visų nesuvartojo ir išmetė. M. T. neneigė, kad liudytojui Nr.1 norėjo parduoti, taip pat netvirtino, kad buvo įkalbinėjamas, skatinamas, provokuojamas parduoti narkotinių medžiagų. Pastebėtina, kad narkotinės medžiagos, kaip ir bet koks kitas apyvartoje uždraustas objektas, nėra viešai reklamuojamas ir platinamas, tokių objektų platintojas visada naudojasi konspiraciniais metodais, viešai neskelbia apie parduodamas ar platinamas prekes, todėl naivu net tikėtis, kad pats pardavėjas galėtų siūlyti pašaliniam, nepažįstam asmeniui įsigyti narkotinių medžiagų. Taigi ir šiuo atveju liudytojas Nr. 1 su M. T. buvo supažindintas per tarpininkus, kuriais nuteistasis pasitikėjo ir žinojo apie jo veiklą. Nuteistasis M. T. neneigia, kad su M. (liudytoju Nr. 1) kalbėjo apie galimybę parduoti šiam narkotinių medžiagų, netgi priėmė jo siūlomą mobilaus ryšio telefoną, kuris turėjo užtikrinti konspiraciją.

Visgi atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju Nusikalstamos veiklos imitavimo modelis buvo taikomas ne apelianto A. J., o M. T. atžvilgiu, kuris nuosprendžio apeliacine tvarka neskundžia.

Apeliantas teigia, kad jis buvo išprovokuotas atlikti nusikalstamą veiką ne tiesiogiai NVIM vykdžiusio asmens liudytojo Nr. 1, bet netiesiogiai šiam veikiant per M. T.. Tačiau baudžiamosios bylos medžiaga, taip pat ir byloje apklausti liudytojas Nr. 1, policijos pareigūnas R. D. patvirtino, kad NVIM buvo taikomas M. T. atžvilgiu. Tai patvirtina ir byloje esantys teikimų 2009-05-28 Nr. 85-98-S4-80(S) ir 2009-04-16 Nr. 98-OVD 129(S) išslaptinti išrašai. Pradėjus ikiteisminį tyrimą 2009-06-08 teismo išduotomis nutartimis, pagal BPK 158, 159 str. 154 str. 1 d., veiksmai taip pat numatyti atlikti tik M. T. atžvilgiu. M. T., kad liudytojas Nr. 1 būtų kada nors klausinėjęs apie kitus asmenis, iš kurių galėtų įsigyti narkotinių priemonių ar prašęs su jais supažindinti. Liudytojas Nr. 1 neklausė nieko konkretaus ir apie A. J.. Kaip matyti iš NVIM inicijavusių teikimų, modelis apsiribojo tik M. T. nusikalstamų veikų tyrimu. Kaip patvirtino M. T., liudytojas Nr. 1 būtent jam užsiminė, kad norėtų įsigyti didelį kiekį narkotinių medžiagų tablečių. Ir nors M. T. savo parodymuose neigia užsiimantis narkotinių medžiagų platinimu, tačiau nenustebo apie tai paklaustas ir prižadėjo paieškoti. Beje, M. T., kad jau anksčiau kelis kartus buvo pardavęs liudytojui Nr. 1 tablečių. Jis neginčija, kad iš jo tablečių yra pirkę kiti, jam pažįstami asmenys: S. ir B.. Apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, M. T. patvirtino, kad anksčiau vertėsi narkotinių medžiagų prekyba, po to, kurį laiką buvo nustojęs, paskui vėl atnaujino. Taigi nėra jokio pagrindo teigti, kad M. T. tik dėl to užsiėmė psichotropinių medžiagų platinimu, kad būtų buvęs išprovokuotas liudytojo Nr. 1. Be to, apie didelį tablečių kiekio įsigijimo M. T. absoliučiai nepaneigė, kad neturi tokios galimybės jų parduoti, jis tik pasakė, jog pats tiek neturi, tačiau pasistengs surasti. Ir aktyviai ėmėsi veiksmų – kaip pats pripažįsta, apklausė pažįstamus, kurie galėjo parūpinti didelį kiekį tablečių. Beje, M. T. teigia ne iš karto kreipęsis pagalbos į A. J., nors, kaip tvirtino pirmosios instancijos teismo posėdyje, žinojo,kad jis taip pat gali surasti psichotropinių medžiagų, nes iš jo jų buvo įsigijęs anksčiau (2012-09-14 protokolas). Ir netgi tada, kai kiti asmenys nepadėjo, M. T. primygtinai nereikalavo A. J. surasti prašomą kiekį – 500 tablečių, o tik informavo jį apie galimybę užsidirbti perpardavus tabletes liudytojui Nr. 1. Atkreiptinas dėmesys, kad A. J. nė kiek neabejojęs ėmė veikti – ieškoti kur galima įsigyti didelį kiekį 500 vnt. tablečių. Pats nuteistasis patvirtino, kad internete ieškojo kontaktų, suradęs, tarėsi dėl kiekio, kainos, pats kelis kartus susitiko su tiekėju „K.“, važiavo į Jonavą paimti tablečių, derino atsiskaitymo būdus, nes trūko pinigų sumokėti už visą kiekį tablečių, todėl paliko užstatu savo auksinę grandinėlę. Tokie aktyvūs savarankiški veiksmai niekaip negali būti traktuojami kaip išprovokuoti, nes A. J. bet kuriuo momentu galėjo atsisakyti toliau tęsti nusikalstamą veiką. Tai, kad A. J. teigia, jog jis visus veiksmus derino su M. T., o šis – su M. (liudytoju Nr. 1) taip pat nelaikytina provokacija, nes šie veiksmai buvo atlikti pačių nuteistųjų.

Abu nuteistieji patvirtino, kad norėjo uždirbti iš parduotų tablečių, kad abiems reikėjo pinigų, todėl tik tai, kad liudytojas Nr.1 sudarė jiems galimybę perparduoti didesnį kiekį nei įprastai psichotropinių medžiagų turinčių tablečių, negali būti vertinama kaip provokavimas daryti nusikalstamą veiką. Liudytojo Nr.1 veiksmų vertinimas kaip nusikalstamos veikos provokavimas tėra tik gynybinė nuteistųjų versija, patys nuteistieji, o ypač A. J., pasirinko elgtis nusikalstamai, siekdami materialinės naudos.

Nuteistieji M. T. ir A. J. pakankamai nuosekliais parodymai paaiškino, kad tabletes buvo sutarę perduoti kiekvienas atskirai, nes M. T. turėjo likusias 66 vnt. savo reikmėms įsigytas tabletes, kurias nutarė parduoti, o A. J. atvežtas 300 vnt. tablečių buvo nutarta perduoti atskirai supakuotas ir gautus pinigus už jas pasidalinti. Kaip nustatyta iš filmuotos medžiagos, padarytos vykdant BPK 158 str. pagrindu išduotą 2009-06-08 nutartį bei iš pačių nuteistųjų parodymų, tabletes liudytojui Nr. 1 kiekvienas jų perdavė atskirai, vykdydami savo nusikalstamą sumanymą. Kad ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant teisme nebuvo nustatyta, jog M. T. ir A. J., suvokdami savo veiksmų bendrumą, būtų susitarę daryti nusikalstamą veiką, taręsi dėl naudos dalijimosi ar panašiai, konstatavo ir apylinkės teismas.

Pastebėtina, kad vien tik NVIM surinktais duomenimis nebuvo grindžiama nė vieno nuteistojo kaltė. Operatyvinės veiklos įstatymo nustatyta tvarka atlikus nusikalstamos veiklos imitavimo modelį tik buvo gauta informacija apie galimai ruošiamą įvykdyti nusikalstamą veiką. Pradėjus ikiteisminį tyrimą, duomenys, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, buvo renkami tik BPK nustatyta tvarka.

Ikiteisminis tyrimas byloje buvo pradėtas 2009-06-08, pagal R. D. tarnybinį pranešimą, turint informacijos apie ruošimąsi įvykdyti nusikalstamą veiką – parduoti narkotines ar psichotropines medžiagas. Pradėjus ikiteisminį tyrimą, NVIM vykdymas buvo nutrauktas. Prokuroras kreipėsi į ikiteisminio tyrimo teisėją dėl nutarties leisti BPK 159 str. nustatyta tvarka atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, BPK 158 str. tvarka pareigūnui Nr. 1 leisti šių slaptų tyrimo veiksmų metu slapta daryti garso, vaizdo įrašus ir kt. nutartyje nurodytus veiksmus. Toliau liudytojas Nr. 1 veikė jau pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo išduotą nutartį. 2009-06-08 nutartimis buvo leista BPK 154 str. 1 d. nustatyta tvarka klausytis M. T. telefoninių pokalbių ir kontroliuoti SMS pranešimų perdavimą, darant jų įrašus. Ikiteisminio tyrimo teisėjo išduotų nutarčių pagrįstumas nagrinėjant bylą teisme paprastai nėra tikrinamas, taigi darytina išvada, jog jos buvo išduotos pagrįstai, nes priimant tokias nutartis teisėjas jau patikrina turimos informacijos pakankamumą.

Tačiau netgi tada nebuvo jokios išankstinės informacijos, jog nusikalstamą veiką gali vykdyti ir A. J., nes BPK 159 str. tvarka išduotoje nutartyje kaip asmuo, įtariamas narkotinių medžiagų platinimu, įvardintas tik M. T., o tai jis pripažino.

Apeliantas neteisus, teigdamas, kad liudytojas Nr.1 peržengė nutarties ribas, pirkdamas tabletes iš A. J.. Pažymėtina, kad jeigu vykdant NVIV būtų nustatytas dar vienas nusikalstamus veiksmus atlikęs asmuo, nereikštų, kad NVIV buvo taikytas peržengiant jo ribas. Tai dar kartą visiškai patvirtina, kad jokios provokacijos A. J. atžvilgiu nebuvo, nes liudytojas Nr.1 su juo niekada nekalbėjo ir nesitarė dėl tablečių pardavimo. Jie abu vienas kitą pirmą kartą pamatė tik vykdant tablečių pirkimą-pardavimą 2009-06-12, taigi A. J. visiškai savarankiškai ir niekaip neįtakojamas teisėsaugos institucijų užduotį atliekančio liudytojo Nr. 1 padarė sprendimą ir pasirinko tokį nusikalstamą elgesį.

Apeliantas ginčija teikimų 2009-05-28 Nr. 85-98-S4-80(S) ir 2009-04-16 Nr. 98-OVD 129(S) teisėtumą, tvirtindama, kad teismas privalėjo išsireikalauti visą medžiagą, susijusia su liudytojo Nr. 1 veiklos teisėtumu ir pagrįstumu. Ir nors šie teikimai ir operatyvinė byla iš esmės nėra susiję su A. J. kaltės įrodymu, pabrėžtina, kad šiuo metu galiojančio Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 str. 2 d. numato, kad panaudojant kriminalinės žvalgybos informaciją baudžiamajame procese, turi būti apsaugoti kriminalinės žvalgybos subjektų teisėti interesai užtikrinant kriminalinės žvalgybos slaptųjų dalyvių saugumą ir neatskleidžiant informacijos apie naudojamas technines priemones ir (ar) detalių duomenų apie kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdų ir priemonių naudojimą. Pastebėtina, kad baudžiamojoje byloje gali būti tik ta medžiaga, su kuria, užtikrinant rungtyniškumo principą, gali susipažinti visos bylos šalys. Taigi, jeigu į baudžiamąją bylą būtų pateikta visa operatyvinės veiklos byla, kurios reikalavo gynyba, su ja taip pat būtų privaloma leisti susipažinti tiek kaltinančiai, tiek ir ginamajai pusei, todėl nebūtų išsaugota žvalgybinė paslaptis.

Atsižvelgiant į Generalinio prokuroro rekomendacijas, pastebėtina, kad medžiaga, surinkta NVIM metu į bylą pateikiama tik tada, kai dėl to nusprendžia bylos tyrimui vadovaujantis prokuroras ir kai tokia medžiaga yra grindžiamas kaltinimas. Šiuo atveju kaltinimas nebuvo grindžiamas NVIM gautais duomenimis, tai buvo tik pradinis informacijos apie galimai vykdomą nusikalstamą veiką šaltinis, todėl teismui nebuvo jokio pagrindo tenkinti gynybos reikalavimą išreikalauti įslaptintą medžiagą.

Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2007 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. I-134 su Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2008-05-28 įsakymu Nr. I-79 ir 2012-01-03 įsakymu Nr. I-9 padarytais pakeitimais patvirtintų Rekomendacijų dėl operatyvinės veiklos įstatymo ir baudžiamojo proceso kodekso normų taikymo, 8 punktas numato, kad dėl operatyvinio tyrimo metu gautos operatyvinės informacijos apie nusikalstamą veiką, dėl kurios ikiteisminis tyrimas jau pradėtas, panaudojimo baudžiamajame procese sprendžia ikiteisminį tyrimą atliekantis ar organizuojantis ir jam vadovaujantis prokuroras, susipažinęs su šia informacija. Rekomendacijų 32 p. nurodo, kad jei nusikalstamos veikos imitacijos modelis buvo sankcionuotas operatyvinio tyrimo metu pagal Operatyvinės veiklos įstatymą, operatyvinės veiklos subjektai, prieš pradėdami ikiteisminį tyrimą ar tuojau po to, kai ikiteisminis tyrimas pradėtas, Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo nustatyta tvarka išslaptina apygardos prokuratūros prokuroro, koordinuojančio ir kontroliuojančio operatyvinių veiksmų teisėtumą, sankcionuotą operatyvinės veiklos subjekto vadovo ar jo įgalioto vadovo pavaduotojo motyvuotą teikimą (ar jo dalį), sprendžia dėl kitos operatyvinės informacijos ar jos dalies, sudariusios faktinį modelio sankcionavimo ir taikymo pagrindą bei kitos tyrimui reikšmingos operatyvinės informacijos, gautos taikant operatyvinius veiksmus, išslaptinimo (jei ji buvo įslaptinta) ir išslaptintą informaciją, vadovaudamiesi Operatyvinės veiklos įstatymo 17 straipsnio 2 dalimi, pateikia pridėti prie baudžiamosios bylos. Rekomendacijų 33 p. nurodo, kad operatyvinių veiksmų atlikimo protokolas rašomas tuo atveju, kai operatyvinės veiklos subjektas nusprendžia, kad ši informacija bus naudojama baudžiamajame procese. Taigi, dėl atliekant operatyvinę veiklą gautos informacijos ar jos dalies išslaptinimo sprendžia pats operatyvinės veikos subjektas, o dėl tokios informacijos panaudojimo baudžiamojoje byloje – prokuroras.

Pirmosios instancijos teismas spręsdamas klausimą dėl NVIM taikymo ir realizavimo teisėtumo, operatyvinių veiksmų vykdymo metu galimo provokavimo padaryti nusikalstamą veiką, tyrė ir analizavo visus byloje surinktus bei gautus duomenis ir juos vertino atsižvelgdamas į šiais klausimais susiformavusią teismų praktiką. Šis klausimas dar kartą buvo ištirtas bylą nagrinėjant apeliacine tvarka ir padaryta išvada, kad A. J. atžvilgiu jokie nusikalstamą veiką provokuojantys veiksmai nebuvo atlikti.

Atkreiptinas dėmesys, jog narkotinių, psichotropinių medžiagų neteisėtas gaminimas, įgijimas, laikymas, pardavimas ar kitoks realizavimas yra draudžiamas baudžiamojo įstatymo bei pasižymi griežtomis sankcijomis, pažangios visuomenės nepakantus, nes darantis didžiulę žalą žmonių sveikatai, todėl asmenys atlieka nusikalstamus veiksmus itin apdairiai ir siekia likti neišaiškinti, jie atvirai savo ketinimų neatskleidžia, nesiūlo visiems sutiktiesiems įgyti draudžiamų medžiagų, atitinkamai ir atskleidimas šių nusikaltimų specifinis.

Apeliantas A. J. nesutinka ir su jam paskirta bausme, teigdamas, kad jam turėtų būti skirta su realiu laisvės atėmimu nesusijusi bausmė.

BK54 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Pagal teismų praktiką BK54 straipsnio 3 dalies nuostatos taikomos tuo atveju, jeigu nustatomos išimtinės aplinkybės, dėl kurių straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-588/2010, 2K-625/2010 ir kt.).

Apeliantas savo prašymą taikyti BK54 straipsnio 3 dalies nuostatas iš esmės grindžia tuo, kad baudžiamasis procesas truko pernelyg ilgai, o tai yra aplinkybė, dėl kurios bausmė gali būti švelninama.Šis klausimas buvo svarstytas bei aptartas ir pirmosios instancijos priimtame nuosprendyje. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką pernelyg ilga baudžiamojo proceso trukmė, priklausomai nuo baudžiamojoje byloje nustatytų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių (BK54 straipsnio 2 dalis ir kt.) ir teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimo aplinkybių, gali būti pagrindas švelninti bausmę atitinkamo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijos ribose (BK41straipsnio 2 dalies 5 punktas) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-256/2009, 2K-503/2010). Tuo atveju, kai, atsižvelgiant į nusikalstamos veikos pavojingumą, kaltininko asmenybę ir įmanomai trumpiausio laiko reikalavimo pažeidimo aplinkybes, nustatomas pagrindas konstatuoti, kad pernelyg ilga proceso trukmė yra išimtinė aplinkybė, dėl kurios straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, gali būti skiriama švelnesnė bausmė (BK54 straipsnio 3 dalis) (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-45/2007). Tokia teismų praktika formuojama atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, kurioje bausmės švelninimas, taikomas atsižvelgiant į įmanomai trumpiausio laiko reikalavimo pažeidimą, laikomas tinkama ir pakankama teisinės gynybos dėl pernelyg ilgo proceso trukmės priemonė, dėl to ja pasinaudojęs asmuo netenka aukos statuso pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją.

Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimus ir pagal formuojamą Lietuvos teismų praktiką galimybė švelninti bausmę dėl baudžiamojo proceso trukmės siejama ne su proceso ilgumu kaip tokiu, bet su konkrečios bylos aplinkybėmis nepagrįsta pernelyg ilga jo trukme, dėl kurios pažeidžiama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta kaltinamojo teisė į įmanomai trumpiausią bylos procesą. Kriterijai, kuriais remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismas vertina, ar proceso trukmė atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos reikalavimus, yra suformuluoti daugelyje šio teismo išnagrinėtų bylų. Tokie kriterijai paprastai yra bylos sudėtingumas, baudžiamajame procese persekiojamo asmens elgesys, institucijų veiksmai organizuojant bylos procesą, proceso reikšmė persekiojamam asmeniui (pvz., taikytų procesinių prievartos priemonių griežtumas ir jų taikymo trukmė) ir t. t. (Sorvisto v. Finland, no 19348/04, judgementof 13 January 2009; Meilus v. Lithuania, no 53161/99, judgementof 6 November 2003 ir kt.). Pažymėtina, kad išvadą dėl konkretaus proceso (ne)atitikties Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimams visada lemia ne izoliuotas atskiro kriterijaus, bet jų visumos vertinimas.

Nagrinėjamoje byloje ikiteisminis tyrimas ir bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme truko beveik ketverius metus. Pirmasis bylos nagrinėjimo procesas teisme, skaičiuojant nuo bylos gavimo teisme 2010 m. vasario 21 d. iki nuosprendžio priėmimo, truko metus laiko, nuosprendis buvo priimtas 2011 m.kovo 17 d. Iš bylos duomenų matyti, kad teisiamieji posėdžiai nevyko dėl advokatų užimtumo, kaltinamųjų nepasirūpinimu gynyba, kelis kartus atliekamos liudytojo Nr.1 apklausos. Priimtas nuosprendis buvo apskųstas Kauno apygardos teismui ir apeliacine tvarka byla išnagrinėta 2011 m. gruodžio 2 d. nutartimi, kuria 2011 m.kovo 17 d. nuosprendis panaikintas ir baudžiamoji byla perduota prokurorui kaltinamojo akto trūkumams ištaisyti. Pakartotinai byla teismui perduota nagrinėti 2012 m. kovo 26 d. ir nagrinėjimas iki nuosprendžio priėmimo užtruko metus laiko, nuosprendis priimtas 2013 m. balandžio 23 d. Bylos nagrinėjimas tęsėsi dėl kaltinamųjų neatvykimo į posėdžius, gynėjų užimtumo, liudytojų neatvykimo, dėl ko jų nebuvo galima apklausti, kaltinamųjų A. J., M. K., advokatės J. Smirnovos ligos, liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, apklausos.

Nagrinėjamos bylos tam tikrą sudėtingumą proceso trukmės prasme sudarė tai, kad joje buvo trys kaltinamieji, į teismo posėdį buvo iškviesta ir apklausta nemažai liudytojų, kelis kartus atliekama liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, apklausa. Kaip matyti iš bylos duomenų, visos proceso eigos, jo trukmę iš esmės lėmė kaltinamųjų gynėjų užimtumai, pačių kaltinamųjų ligos bei bylos grąžinimas kaltinamojo akto trūkumams pašalinti. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į visą bylos medžiagą, pripažinti to, kad proceso trukmė buvo nepateisinamai ilga, kad byla išnagrinėta darant procesinius delsimus, dėl kurių būtų pažeista nuteistųjų teisė į bylos išnagrinėjimą per kuo trumpiausią laiką, neturi pagrindo.

Byloje nuteistųjų teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimų nenustatyta, kitų aplinkybių, kurios galėtų būti vertinamos kaip išimtinės, taip pat nėra. Tai, kad A. J. yra jauno amžiaus, turi du mažamečius vaikus, nesislapstė nuo ikiteisminio tyrimo bei teismo, nusikaltimą įvykdė dėl sunkios materialinės padėties, nėra tokios išskirtinės aplinkybės, dėl kurių būtų galima konstatuoti, kad BK 260 str. 1 d. sankcijoje numatytos bausmės, tik šiek tiek didesnės nei minimali, paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Tuo labiau, kad A. J. nepripažino savo kaltės, todėl jo gailėjimasis negali būti laikomas nuoširdžiu. Tai, kad M. T. paskirta minimali sankcijoje numatyta bausmė, taip pat nelaikytina pagrindu mažinti bausmės dydį A. J.. Tokie bausmės skyrimo pagrindai nėra numatyti BK 54 str., nes bausmė skiriama individualizuotai kiekvienam nuteistajam. Pastebėtina, kad M. T. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios iš esmės pripažino savo kaltę, davė išsamius parodymus, todėl jam buvo paskirta minimali BK 260 str. 1 d. sankcijoje numatyta bausmė, tačiau ji taip pat susijusi su realiu laisvės atėmimu, tik šiek tiek – 6 mėn. trumpesniu laikotarpiui.

Taigi, pirmosios instancijos nuosprendyje A. J. paskirta bausmė individualizuota teisingai, nepažeidžiant BK 54 ir BK 41 numatytų nuostatų, todėl jos keisti ir dar labiau švelninti nėra pagrindo. Skiriant bausmę buvo atsižvelgta, kad A. J. anksčiau neteistas, į šeiminę padėtį. Taip pat tinkamai įvertintas disponavimas draudžiamų medžiagų kiekiu 300 vnt. tablečių psichotropinės medžiagos.

Nėra objektyvių duomenų, kad A. J. nusikaltimą padarė dėl labai sunkios turtinės padėties ar įtakos būtų turėję policijos neteisėti veiksmai, ar būtų atliktas provokavimas.

Apibendrinus išdėstytą teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos išvados dėl nuteistojo kaltės pagrįstos įrodymų visetu, abejoti priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu nėra pagrindo, Jurbarko rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 23 d. nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, todėl tenkinti A. J. apeliacinį skundą ir panaikinti ar pakeisti nuosprendį nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo A. J. apeliacinį skundą atmesti.