Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Evaldo Vanago (kolegijos pirmininkas), Eligijaus Gladučio ir Bronės Vidzėnienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal A. M. ir jo gynėjo apeliacinius skundus dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 7 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos BK 281 str. 1 d. vadovaujantis BK 38 str. – kaltininkui ir nukentėjusiajam asmeniui susitaikius ir baudžiamoji byla nutraukta. A. M. skirta baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimas naudotis specialia teise – teise vairuoti transporto priemones 1 (vieneriems) metams.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. M. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už tai, kad jis 2010 m. liepos 27d., apie 15 val. 27 min., Panevėžyje, (duomenys neskelbtini) gatvėje, ties namu Nr. (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį VW LT 32, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) dėl nusikalstamo nerūpestingumo pažeidė Kelių eismo taisyklių 28, 37 ir 134 punktų reikalavimus – nesielgė taip, kad nesukeltų pavojaus kitiems eismo dalyviams ir netrukdytų eismo: artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos ir privalėdamas sulėtinti greitį arba sustoti, kad praleistų į bet kurią jo važiavimo krypties eismo juostą išėjusį pėsčiąjį, iškilus grėsmei eismo saugumui, nesulėtino greičio, nesustojo ir pėsčiojo nepraleido, ko pasakoje partrenkė pėsčiųjų perėjoje iš dešinės pusės ėjusį pėsčiąjį G. P., dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta pėsčiojo G. P. sveikata,- jam konstatuota trauminė galvos smegenų liga, ūmus periodas, lengva forma, kairės momeninės skilties sumušimas, odos nubrozdinimai alkūnėse, keliuose.

A. M. skundžia Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 7 d. nuosprendį ir prašo nuosprendį pakeisti - panaikinant jam paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialia teise – teise vairuoti transporto priemones.

Panaikinus jam taikytą draudimą naudotis specialia teise ar esant būtinumui, paskyrus kitokią baudžiamojo poveikio priemonę būtų pasiekti ir baudžiamojo poveikio priemonių tikslai ir išsaugoti svarbūs kitų asmenų, įskaitant jo ir jo šeimos, interesai, taip suderinanti visuomenės ir individo interesus.

A. M. gynėjas skundžia Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 7 d. nuosprendį, prašo jį panaikinti ir priimti A. M. atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas dėl jame padarytų išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms ir dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo.

Nors A. M. kaltu dėl eismo įvykio ir jame kilusių padarinių prisipažino ir su nukentėjusiu asmeniu susitaikė, tačiau gynėjas mano, kad dėl kilusio eismo įvykio A. M. nėra kaltas.

Gynėjas nurodo, kad teismas, nepagrįstai nurodė, kad A. M. padarė kelių eismo taisyklių 134 punkte numatytą pažeidimą, nustatantį, kad jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams. Įvykio metu 2,80 m. atstumu nuo pėsčiųjų perėjos stovėjo sunkiasvorė transporto priemonė – (duomenys neskelbtini), kurios vairuotojas E. A. už transporto priemonės parkavimą tokioje vietoje buvo nubaustas administracine tvarka. Ši transporto priemonė ribojo vairuotojo matomumą ir jis negalėjo pastebėti į jo vairuojamos transporto priemonės eismo juostą įeinančio pėsčiojo, taigi negalėjo pastebėti kylančios grėsmės eismo saugumui ir savalaikiai į ją reaguoti. Kai tik atsirado galimybė kliūtį pastebėti, jau nebebuvo techninių galimybių nei sulėtinti greičio, nei sustabdyti transporto priemonės. Pažymi, kad teismas neišdėstė motyvų dėl A. M. padaryto KET 134 p. pažeidimo.

Gynėjas mano, kad tarp KET 28 ir 39 p. pažeidimų bei kilusių padarinių nėra tiesioginio priežastinio ryšio. Nurodo, kad stovėjusi krovininė mašina ribojusi A. M. matomumą savaime nevertė A. M. manyti, kad už stovinčios transporto priemonės yra per gatvę einantis pėsčiais, nes transporto priemonė buvo sustojusi ne tam, kad praleisti pėsčiąjį. Iš liudytojo E. A. parodymų matyti, kad eismo įvykis kilo tuo metu, kada jis iš automobilio kėbulo ant jo galinėje dalyje įrengto keltuvo krovė krovinį. Dėl stovinčio automobilio A. M. negalėjo matyti pėsčiųjų perėjos pradžios. Nurodo, kad dėl šių aplinkybių ir eismo įvykio situacijos sąlygos – prieš perėją stovėjusio automobilio, ribojančio matomumą, negalima daryti išvados, kad A. M. buvo nepakankamai dėmesingas, todėl nevykdė KET 28, 37 punktų reikalavimų bei konstatuoti A. M. veikoje nusikalstamą nerūpestingumą.

Nurodo, kad tiek transporto priemonės apžiūros protokole užfiksuoti duomenys, jog pėsčiasis slystančiai buvo kliudytas automobilio VW LT 32 galiniu dešiniu sparnu, tiek įvykio vietos apžiūros duomenys, jog automobilio šoninio slydimo nebuvo, rodo, kad nukentėjusysis nebuvo partrenktas, o pats atsitrenkė į pro jį beveik visiškai pravažiavusios ilgos transporto priemonės – apie 7 metrų ilgio automobilio galinę dalį, kas leidžia teigti, kad nukentėjusysis buvo neatidus ir nesustojęs prieš pro jį jau baigiančią pravažiuoti transporto priemonę būtų į ją atsitrenkęs netgi tuo atveju, jei ši transporto priemonė būtų važiavusi pro jį minimaliu greičiu arba netgi sustojusi ties juo. Apibendrindamas gynėjas daro išvadą, kad būtent nukentėjusiojo veiksmai buvo tiesioginiu priežastiniu ryšiu susiję su kilusiais padariniais. Kadangi A. M. veiksmų su kilusiais padariniais nesieja tiesioginis priežastinis ryšys, nuosprendis atleisti A. M. nuo baudžiamosios atsakomybės naikintinas ir priimtinas išteisinamasis nuosprendis.

Teismo posėdyje A. M. ir jo gynėja prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokurorė – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

A. M. ir jo gynėjo skundai tenkintini.

Išnagrinėjusi apeliacinius skundus, skundžiamą nuosprendį, baudžiamąją bylą teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas dėl A. M. veiksmuose nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 str. 1 d. požymių buvimo. Įvertinusi ištirtų įrodymų visumą kolegija konstatuoja, jog byloje darytinos priešingos išvados, skundžiamas nuosprendis, kuriuo A. M. buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 str. pagrindu ir baudžiamoji byla nutraukta naikintinas ir A. M. iš kaltinimo pagal BK 281 str. 1 d. išteisintinas jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių ( BPK 326 str. 4 d., 329 str. 3 p.).

BK 281 str. 1 d. nustato baudžiamąją atsakomybę tam asmeniui, kuris vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata.

BK 281 str. 1 d. numatyta nusikaltimo sudėtis yra materiali, veikos kvalifikavimui pagal minėtą BK specialiosios dalies straipsnį, būtina nustatyti ne tik pavojingą veiką (kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimą) ir padarinius, bet ir priežastinį ryšį tarp eismo saugumo taisyklių pažeidimo ir kilusių padarinių.

Šios teisės normos dispozicija yra blanketinė, jos turinį atskleidžia Kelių eismo taisyklės.

Iš kaltinamojo akto matyti, kad A. M. inkriminuota nusikalstama veika pasireiškė KET 28, 37 ir 134 punktų pažeidimu. KET 28 p. numato, kad transporto priemonių vairuotojai privalo kelyje visada elgtis taip, kad nesukeltų pavojaus kitiems eismo dalyviams ir nesudarytų kliūčių jų eismui. KET 37 p. numato, kad artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, vairuotojas privalo sulėtinti greitį arba sustoti prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“, kad praleistų į bet kurią jo važiavimo krypties eismo juostą, o keliuose su viena eismo juosta kiekviena kryptimi – į bet kurią eismo juostą perėjoje įėjusį pėsčiąjį. KET 134 p. numatyta – jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams.

Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad eismo įvykis įvyko nereguliuojamoje pėsčiųjų perėjoje ( b. l. 4, 5, 8-10 ). Jo metu buvo sužalotas pėsčiasis G. P..

Iš eismo įvykio vietos plano, liudytojo E. A. parodymų, A. M. paaiškinimų, eismo įvykio vietos nuotraukų nustatyta, kad prieš pėsčiųjų perėją, kurioje įvyko eismo įvykis, eismo įvykio metu prie pat dešiniojo važiuojamosios dalies krašto stovėjo automobilis SCANIA G82 ML, (v/n (duomenys neskelbtini) Šis automobilis buvo pastatytas jo vairuotojui pažeidžiant KET reikalavimus – automobilio priekinių ratų ašis nuo pėsčiųjų perėjos rytinio krašto 2,80 m atstumu. 2010-07-27 nutarimu šį automobilį vairavęs E. A. buvo nubaustas už ATPK 124¹ str. 4 d. numatyto pažeidimo padarymą, nes jis pažeidė KET 155.4 p. reikalavimą, numatantį draudimą sustoti ir stovėti arčiau kaip 5 m atstumu prieš pėsčiųjų perėjas. Taigi šis automobilis stovėjo pažeisdamas KET reikalavimus ir A. M. užstojo dalį pėsčiųjų perėjos, ką patvirtino ir A. M., nurodydamas, kad jam dešinės pusės pėsčiųjų perėjos kelio ženklo nesimatė (b. l. 50-51). Taip pat A. M. paaiškino, kad važiavo apie 50 kilometrų per valandą greičiu, žinojo, jog toje vietoje yra pėsčiųjų perėja, ją matė, taip pat matė dešinėje važiuojamosios dalies pusėje prie pat perėjos stovėjusį krovininį automobilį, dėl ko persirikiavo, kad jį apvažiuotų, o pamatęs į gatvę „tiesiog išbėgusį“ pėsčiąjį ir kad jis nespės sustabdyti automobilio, pasuko į kairę pusę, stabdžius atleido ties perėja, kai pro galinio vaizdo veidrodėlį pamatė, kad kliudys žmogų ( b. l. 50-51, 86-95).

Kolegija, įvertinusi eismo situaciją, paties apelianto paaiškinimus, sutinka, kad A. M. pažeidė KET reikalavimus – artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos ir matydamas, kad eismo saugumui kelia grėsmę jos matomumą užstojantis prie pėsčiųjų perėjos pastatytas krovininis automobilis, jis greičio nesulėtino ir nesustojo, o įvažiavo į nereguliuojamą pėsčiųjų perėją, neįsitikinęs ar tai daryti saugu.

Tačiau teisėjų kolegija daro išvadą, kad nukentėjusiajam padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas yra paties nukentėjusiojo nerūpestingo ir neatsargaus elgesio pasekmė. KET 51. p. numato, jog įžengti į važiuojamąją dalį pėstiesiems leidžiama tik po to, kai jie įvertina atstumą iki artėjančių transporto priemonių ir jų greitį ir įsitikina, kad tai saugu. 55.4. p. draudžia išeiti iš už stovinčios transporto priemonės ar kitos kliūties, trukdančios apžvelgti vietą, neįsitikinus, kad nėra artėjančių transporto priemonių. Šioje konkrečioje situacijoje pėstysis, įžengdamas į pėsčiųjų perėją ir išeidamas iš už priešais perėją stovinčios transporto priemonės, net nebandė įsitikinti, ar tai saugu. Šioje konkrečioje situacijoje aiškiai matyti, jog vairuotojas A. M. pamatęs pėstįjį, reagavo į tai intensyviu stabdymu, tuo tarpu pėstysis, neįvertindamas situacijos, išėjo iš už stovinčio krovininio automobilio ir pats atsitrenkė į pravažiuojančio automobilio šoninę galinę dalį. Tai patvirtina byloje užfiksuoti A. M. vairuoto automobilio apgadinimai. 2010-07-27 transporto priemonės apžiūros protokole ir nuotraukų prie jo užfiksuotas automobilio apgadinimas, esantis galinėje automobilio dalyje ant dešinio sparno ( b. l. 8-10). Bylos aplinkybės patvirtina, kad esamoje pakankamai sudėtingoje eismo situacijoje, kuomet prie pėsčiųjų perėjos stovėjo didelių gabaritų automobilis, nukentėjusysis apskritai nevertino eismo situacijos gatvėje, o atsižvelgiant į prieš perėją stovėjusio automobilio ilgį (apie 7 m.), bei nustatytą automobilio apgadinimo vietą - galinį sparną, darytina išvada, kad nukentėjusysis įžengė į pėsčiųjų perėją iš priešais ją stovėjusio automobilio A. M. vairuojamam automobiliui jau būnant priešais pėsčiąjį, todėl A. M., stabdydamas automobilį, neturėjo jokios galimybės išvengti eismo įvykio. Aptarti nukentėjusiojo veiksmai nurodytoje eismo situacijoje laikytini pagrindine sąlyga ir priežastimi, lėmusia jam kilusius padarinius.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad apylinkės teismas nepagrįstai pripažino, kad BK 281 str. 1 d. numatyti padariniai kilo dėl vairuotojo A. M. kaltinamajame akte ir apylinkės teismo nuosprendyje nurodytų KET pažeidimų padarymo, t. y. tarp apelianto padarytų Kelių eismo taisyklių pažeidimų ir BK 281 straipsnio 1 dalies dispozicijoje numatytų padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys. Nepagrįstai konstatavus apylinkės teismo nuosprendyje, kad vairuotojo A. M. veiksmai buvo priežastiniame ryšyje su šio eismo įvykio kilimu, jis pagal BK 281 str. 1 d. pripažintas kaltu nepagrįstai, todėl skundžiamas nuosprendis naikintinas ir A. M. iš kaltinimo pagal BK 281 str. 1 d. išteisintinas jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

A. M. apeliaciniame skunde nurodomas argumentas, jog pirmosios instancijos teismas atleisdamas jį nuo baudžiamosios atsakomybės ir nutraukdamas baudžiamąją bylą negalėjo jam skirti baudžiamojo poveikio priemonės, yra nepagrįstas, nes tokią galimybę numato BK 67 str. 2 d. Kadangi A. M. šiuo nuosprendžiu yra išteisinamas, kolegija dėl A. M. apeliacinio skundo argumentų, susijusių su konkrečios baudžiamojo poveikio priemonės - uždraudimo naudotis specialia teise paskyrimo pagrįstumo nepasisako.

Rezoliucinė dalis

nusprend ž i a:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 7 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

A. M. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 281 str. 1 d. išteisinti, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti A. M. panaikinti.