Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Algirdas Gaputis Baudžiamoji byla Nr. 1A-648-350/2011

Teisėjas Donatas Jatužis Teisminio proceso Nr. 1-50-1-00032-2011-6

2011 m. spalio 12 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko Algirdo Gapučio (pranešėjas), teisėjų Nijolės Sušinskienės ir Ričardo Gilio,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės A. M. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 7 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 str. 1 d., vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 38 straipsniu baudžiamąją bylą nutraukus kaltininkui ir nukentėjusiajam asmeniui susitaikius ir kuriuo A. M. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise – teise vairuoti transporto priemones vieneriems metams.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. M. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 str. 1 d., už tai, kad jis 2010 m. liepos 27 d., apie 15 val. 27 min., (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį VW LT 32, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) dėl nusikalstamo nerūpestingumo pažeidė Kelių eismo taisyklių 28, 37 ir 134 punktų reikalavimus – nesielgė taip, kad nesukeltų pavojaus kitiems eismo dalyviams ir netrukdytų eismo: artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos ir privalėdamas sulėtinti greitį arba sustoti, kad praleistų į bet kurią jo važiavimo krypties eismo juostą išėjusį pėsčiąjį, iškilus grėsmei eismo saugumui, nesulėtino greičio, nesustojo ir pėsčiojo nepraleido, ko pasakoje partrenkė pėsčiųjų perėjoje iš dešinės pusės ėjusį pėsčiąjį G. P., dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta pėsčiojo G. P. sveikata,- jam konstatuota trauminė galvos smegenų liga, ūmus periodas, lengva forma, kairės momeninės skilties sumušimas, odos nubrozdinimai alkūnėse, keliuose.

Atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės A. M. skundžia Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 7 d. nuosprendį, prašydamas jį pakeisti panaikinant jam paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialia teise – teise vairuoti transporto priemones. Nurodo, kad neginčydamas faktinių aplinkybių ir pripažinimo jį kaltu mano, kad ginčijamas nuosprendis nepagrįstas ir neteisėtas dalyje dėl baudžiamojo poveikio priemonės jam skyrimo. A. M. teigia, kad jokios būtinybės taikyti aptariamą poveikio priemonę šiuo atveju nebuvo, o teismo motyvas, kad ji skirtina siekiant įgyvendinti bausmės paskirtį, prieštarauja nuosprendžiui, kuriuo jis yra atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės. Akcentuoja, kad anksčiau jo padaryti kelių eismo taisyklių pažeidimai niekada nesukėlė sunkių padarinių, o šis eismo įvykis buvo įtakotas lemtingai susiklosčiusių aplinkybių, nes matomumą ribojo grubiai pažeidžiant kelių eismo taisyklių reikalavimus, pastatyta kita krovininė transporto priemonė, kas sąlygojo, kad jis pėsčiąjį pastebėjo pavėluotai ir nespėjo sustabdyti vairuojamos transporto priemonės, o šis pats būdamas neatidus atsitrenkė į jo automobilio galinę šoninę dalį. Mano, kad panaikinus jam taikytą draudimą naudotis specialia teise ar esant būtinumui, paskyrus kitokią baudžiamojo poveikio priemonę būtų pasiekti ir baudžiamojo poveikio priemonių tikslai ir išsaugoti tikrai svarbūs kitų asmenų, įskaitant jo ir jo šeimos, interesai, taip suderinant svarbius visuomenės ir individo interesus.

Atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės asmens – A. M. gynėjas skundžia Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 7 d. nuosprendį, prašydamas jį panaikinti ir priimti jo atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas dėl jame padarytų išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms ir dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo. Pažymi, kad nors A. M. kaltu dėl eismo įvykio ir jame kilusių padarinių prisipažino ir su nukentėjusiu asmeniu susitaikė, tačiau mano, kad būtent nukentėjusiojo G. P. veiksmai buvo tiesioginiu priežastiniu ryšiu (kuris yra itin reikšmingas asmens veiką kvalifikuojant pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 str.) su kilusiais padariniais – nesunkiu G. P. sveikatos sutrikdymu. Gynėjo nuomone, teismas, neišdėstęs jokių motyvų, nepagrįstai nurodė, kad A. M. padarė kelių eismo taisyklių 134 punkte numatytą pažeidimą, nustatantį, kad jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams. Mano, kad neatsižvelgta į tai, kad įvykio metu, grubiai pažeidžiant kelių eismo taisyklių reikalavimus 2,80 m. atstumu nuo perėjos stovėjo sunkiasvorė transporto priemonė – (duomenys neskelbtini) , į kurią įvykio metu buvo kraunamas krovinys ir kuri ribojo vairuotojo matomumą. Būtent ši priežastis lėmė, kad A. M. negalėjo pastebėti į jo vairuojamos transporto priemonės eismo juostą įeinančio pėsčiojo, o kai atsirado galimybė kliūtį pastebėti jau nebebuvo techninių galimybių nei sulėtinti greičio, nei sustabdyti transporto priemonės. Pažymi, kad A. M. veiksmų šių aplinkybių visumoje negalima vertinti kaip nusikalstamo nerūpestingumo ar, kad jis neturėdamas techninių galimybių sustabdyti vairuojamą automobilį buvo nepakankamai dėmesingas ir nevykdė kelių eismo taisyklių 28, 37 punktų reikalavimų. Nesutinka ir su nuosprendyje konstatuota išvada, kad A. M. jo vairuojamu automobiliu partrenkė nukentėjusį. Mano, kad tiek transporto priemonės apžiūros protokole užfiksuoti duomenys apie transporto priemonės apgadinimų lokalizaciją, patvirtinančią, kad pėsčiasis slystančiai buvo kliudytas automobilio VW LT 32 galiniu dešiniu sparnu, tiek įvykio vietos apžiūros metu nustatyti duomenys, kad automobilio šoninio slydimo nebuvo, leidžia daryti išvadą, kad G. P. pats atsitrenkė į pro jį beveik visiškai pravažiavusios ilgos transporto priemonės – apie 7 metrų ilgio automobilio galinę dalį. Kas leidžia pagrįstai teigti, kad būtent jis buvo neatidus ir tik dėl šios priežasties atsitrenkė į automobilį ir būtų į ją atsitrenkęs netgi tuo atveju, jei ši transporto priemonė būtų važiavusi pro jį minimaliu greičiu arba netgi sustojusi ties juo. Kadangi nuteistojo A. M. veiksmų su kilusiais padariniais nesieja tiesioginis priežastinis ryšys, nuosprendis atleisti A. M. nuo baudžiamosios atsakomybės naikintinas ir priimtinas išteisinamasis nuosprendis.

Teismo posėdyje atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės asmuo ir jo gynėjas prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokurorė - atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundai tenkinami iš dalies.

Skundžiamu nuosprendžiu A. M. pripažintas kaltu, kad dėl to, jog jis, vairuodamas transporto priemonę, pažeidė kelių eismo taisyklių 28, 37 ir 134 punktų reikalavimus, atsirado Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 str. 1 d. numatytos pasekmės - buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus - pėsčiojo G. P. sveikata.

Byloje neginčytinai nustatyta, kad pėsčiasis G. P. buvo sužalotas, kai eidamas pėsčiųjų perėja, prieš kurią jam iš kairės 2,8 m. atstumu stovėjo krovininis automobilis Scania, išėjo iš už jo ir atsitrenkė į jam iš kairės važiavusio A. M. vairuojamo ir stabdomo mikroautobuso šoną ties galiniu ratu.

Kelių eismo taisyklių 28 punkte nurodyta, kad transporto priemonių vairuotojai privalo kelyje visada elgtis taip, kad nesukeltų pavojaus kitiems eismo dalyviams ir nesudarytų kliūčių jų eismui. Šioje normoje įtvirtintas pats bendriausias reikalavimas transporto priemonės vairuotojui elgtis atsargiai, tačiau joje visiškai nenurodoma, kaip konkrečiai vairuotojas turi elgtis konkrečioje situacijoje, todėl pažeisti vien šio kelių eismo taisyklių reikalavimo konkrečiais veiksmais neįmanoma.

Tiek iš pirmos instancijos teisme pakeisto kaltinimo, tiek iš skundžiamame nuosprendyje išdėstytų teismo nustatytų faktinių aplinkybių akivaizdu, jog šioje byloje A. M. buvo kaltinamas ir nuteistas už tai, kad jis minėtą kelių eismo taisyklių 28 punktą šioje konkrečioje situacijoje pažeidė nesielgdamas taip, kaip to reikalaujama kituose jam inkriminuotose kelių eismo taisyklių punktuose, padarius išvadą, kad būtent tarp šių pažeidimų ir atsiradusių pasekmių yra tiesioginis priežastinis ryšys.

Kelių eismo taisyklių 37 punkte nurodyta, kad artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, vairuotojas privalo sulėtinti greitį arba sustoti prieš kelio ženklą ,,Pėsčiųjų perėja“, kad praleistų į bet kurią jo važiavimo krypties eismo juostą, o keliuose su viena eismo juosta kiekviena kryptimi – į bet kurią eismo juostą perėjoje įėjusį pėsčiąjį, o 134 - jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams.

Taigi, šiuose kelių eismo taisyklių punktuose yra nustatyta, kaip konkrečioje situacijoje privalo elgtis transporto priemonę vairuojantis asmuo, kad būtų išvengta kelių eismo taisyklių 28 punkte nurodytų pasekmių - nebūtų sukeltas pavojus kitiems eismo dalyviams ir nebūtų sudarytos kliūtys jų eismui.

Kelių eismo taisyklių 37 punktas reikalauja, kad transporto priemonės vairuotojas sulėtintų greitį arba sustotų ir praleistų į kelio važiuojamąją dalį pėsčiųjų perėjoje įėjusį pėsčiąjį. Vadinasi, ši norma reglamentuoja vairuotojo elgesį pamačius, jog į pėsčiųjų perėją įžengia pėsčiasis.

Nagrinėjamu atveju dėl netinkamai prieš pėsčiųjų perėją sustojusį krovininį automobilį A. M. negalėjo matyti ir nematė, kaip pėsčiasis G. P. įėjo į gatvės važiuojamąją dalį, todėl šioje situacijoje A. M. neprivalėjo laikytis kelių eismo taisyklių 37 punkto reikalavimo, t.y. prieš pėsčiųjų perėją sulėtinti greitį ar sustoti, nes pėsčiojo jis nematė ir objektyvių priežasčių negalėjo matyti.

Kaip matyti iš įvykio vietos apžiūros protokolo, įvykio vietoje buvo užfiksuotos A. M. vairuoto automobilio ratų stabdymo žymės, kurių pradžia 18 m iki pėsčiųjų perėjos. Dėl to nėra jokio pagrindo išvadai, kad A. M. pažeidė kelių eismo taisyklių 134 punkto reikalavimus, nes kai iškilo A. M. matomas ir suvokiamas pavojus eismo saugumui, t.y. kai jis pamatė per gatvės važiuojamąją dalį einantį pėsčiąjį, jis atliko kelių eismo taisyklių 134 punkte nurodytus veiksmus - stabdydamas lėtino savo automobilio greitį, tačiau šių priemonių šioje situacijoje nepakako, kad būtų išvengta kelių eismo įvykio kilimo.

Dėl šių priežasčių kolegija daro išvadą, kad A. M. jam inkriminuotų kelių eismo taisyklių 37 ir 134 punktų reikalavimų nepažeidė.

Kaip transporto priemonės vairuotojas privalo pasirinkti greitį ir kaip turi elgtis artėdamas link pėsčiųjų perėjos, prieš kurią sustojęs kitas automobilis trukdo matyti, ar perėjoje yra pėsčiųjų reglamentuoja kelių eismo taisyklių atitinkamai 133 ir 38 punktai.

Gali būti, kad A. M. šiuo atveju pažeidė šiuos ar panašius kelių eismo taisyklių punktų reikalavimus, galbūt nagrinėjamas autoįvykis nebūtų kilęs, jei A. M., vairuodamas automobilį, būtų į pėsčiųjų perėją įvažiavęs tik būdamas įsitikinęs, kad prieš sustojusį prieš perėją kitą automobilį nėra pėsčiojo ar būtų važiavęs tokiu greičiu, kad turėtų galimybę, iš už prieš perėją stovinčio automobilio išėjus pėsčiajam ir taip susidarius avarinei situacijai, stabdydamas ar apvažiuodamas kliūtį, išvengti kelių eismo įvykio.

Esant šioms aplinkybėms kolegija daro išvadą, kad šioje baudžiamojoje byloje kaltinamajame akte nenurodytos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės, sudarančiuos pagrindą A. M. inkriminuoti veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 str. 1 d., t.y. ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 219 str. 3 p. reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą.

Kadangi baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėjama tik pagal nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinius skundus, nesant prokuroro ar nukentėjusiojo prašymo pakeisti nagrinėjamos veikos faktinių aplinkybių iš esmės skirtingomis, to teismas padaryti savo iniciatyva negali, todėl skundžiamas nuosprendis naikintinas ir byla perduotina prokurorui.

Kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad kelių eismo taisyklės reglamentuoja ne tik transporto priemonių vairuotojų, bet ir kitų eismo dalyvių, tame tarpe ir pėsčiųjų elgesį keliuose ir gatvėse. Be kita ko, kelių eismo taisyklių 51 punkte nurodyta, kad įžengti į važiuojamąją dalį pėstiesiems leidžiama tik po to, kai jie įvertina atstumą iki artėjančių transporto priemonių ir jų greitį ir įsitikina, kad tai saugu.

Atsižvelgiant į šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes, ypač į pėsčiojo G. P. ir A. M. vairuojamos transporto priemonės susidūrimo mechanizmą, būtina apsvarstyti, kurio iš eismo dalyvių veiksmai buvo pagrindinė sąlyga šiam autoįvykiui kilti.

Kadangi skundžiamas nuosprendis naikinamas ir baudžiamoji byla perduodama prokurorui, kolegija dėl A. M. apeliacinio skundo argumentų nepasisako.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 5 p.,-

nutarė:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 7 d. nuosprendį panaikinti ir baudžiamąją bylą perduoti prokurorui.

Nustatyti trijų mėnesių terminą kaltinamojo akto trūkumams pašalinti.