Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Birutės Bobrel, kolegijos teisėjų: Jolitos Cirulienės, Gintauto Koriagino, sekretoriaujant Vaidai Stankevičiūtei, dalyvaujant atsakovui R. T.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo R. T. apeliacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 10 d. sprendimo pakeitimo civilinėje byloje Nr. 2-117-559/2010 pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudimų biuro ieškinį atsakovams R. T., S. P. dėl nuostolių atlyginimo regreso tvarka, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudimų biuras 2009 m. lapkričio 2 d. kreipėsi į Jonavos rajono apylinkės teismą su ieškiniu prašydamas priteisti iš atsakovų R. T. ir S. P. solidariai 947,65 Lt nuostolių atlyginimą regreso tvarka už autoįvykio metu padarytą žalą, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo visiško įvykdymo. Nurodė, kad Jonavoje 2006-09-09 dėl atsakovo S. P., vairavusio R. T. priklausančią transporto priemonę „Ford Escort“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinta UAB „Elparnas“ priklausanti transporto priemonė „Renault Trafic“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Minėto eismo įvykio metu S. P. civilinė atsakomybė, vairuojant transporto priemonę „Ford Escort“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymu, dėl minėtos autoavarijos metu padarytos žalos atlyginimo buvo kreiptasi į ieškovą. AB „Lietuvos draudimas“, vykdydama 2002-03-29 Paslaugų teikimo sutarties Nr. 1 nuostatas (1.1. p.) bei veikdama ieškovo vardu, nustatė eismo įvykio metu padarytos žalos dydį dėl „Renault Trafic“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) sugadinimo ir atlygino UAB „Elparnas“ padarytą žalą, išmokėdama 947,65 Lt dydžio draudimo išmoką. O ieškovas, vykdydamas minėtos sutarties 2.1.3. p. nuostatas, AB „Lietuvos draudimas“ kompensavo išmokėtą 947,65 Lt draudimo išmoką. Ieškovas, išmokėjęs draudimo išmoką nukentėjusiam autoavarijos metu asmeniui, turi atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakingą už eismo įvykio metu padarytą žalą transporto priemonės vairuotoją arba jos savininką. Ieškovas, kaip asmuo, atlyginęs žalą, padarytą kito asmens, pretenzijomis kreipėsi į bendraatsakovius dėl nuostolių atlyginimo regreso tvarka. Bendraatsakoviai ieškovui padarytų nuostolių neatlygino (b. l. 1-2).

Jonavos rajono apylinkės teismas 2010 m. gegužės 10 d. sprendimu ieškinį patenkino visiškai, priteisė ieškovui Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui solidariai iš atsakovų R. T. ir S. P. 947,65 Lt žalos atlyginimą pagal atgręžtinio reikalavimo teisę, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos (947,65 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme 2009-11-04 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, priteisė iš atsakovo R. T. ieškovui 33 Lt bylinėjimosi išlaidų, iš atsakovo S. P. ieškovui – 530,02 Lt bylinėjimosi išlaidų, priteisė valstybei iš atsakovo R. T. 10,94 Lt ir iš atsakovo S. P. 10,93 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (b. l. 108-111).

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (Žin., 2001, NR. 56-1977; 2004, Nr. 46-1498; galiojusio eismo įvykio metu; toliau – Įstatymas) 4 str. 1 d., kuriame nustatyta, kad transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu tol, kol ji yra įregistruota. Byloje nustatyta, kad žala tretiesiems asmenims padaryta nedraustu automobiliu. Atsakovui R. T. nuosavybės teise priklausiusi transporto priemonė buvo automobilis, todėl šis turėjo būti privalomai apdraustas. Pareiga sudaryti draudimo sutartį yra nustatyta savininkui (Įstatymo 4 str. 2 d., 43 str. 2 d.). Nors atsakovas R. T. teismo posėdžio metu nurodė, kad eismo įvykyje dalyvavęs automobilis „Ford Escort“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) eismo įvykio metu jam jau nepriklausė, iki įvykio buvo perleistas kitam asmeniui, tačiau jokių įrodymų, patvirtinančių šią aplinkybę atsakovas teismui nepateikė, todėl, atsižvelgdamas į tai, kad eismo įvykio metu (2006-09-09) valstybinio registro duomenimis automobilio „Ford Escort“ savininku buvo atsakovas R. T., teismas laikė, kad pareiga sudaryti draudimo sutartį teko atsakovui R. T.. Teismui taip pat nepateikti įrodymai, kuriais remiantis būtų galima padaryti išvadą, kad automobilis buvo užvaldytas neteisėtai, ir atleisti automobilio savininką nuo atsakomybės CK 6.270 str. 3 d. nustatytu pagrindu.

Teismas atmetė atsakovo R. T. argumentą, kad ieškovas turi reikalauti žalos atlyginimo tik iš žalą padariusio asmens remiantis minėto įstatymo 22 str. 1 d. 2 p., kadangi ši norma netaikytina, nes ieškovas savo reikalavimą grindžia remdamasis Įstatymo 23 str. 1 d., kuri reglamentuoja būtent ieškovo (biuro), o ne draudiko teisę reikalauti žalos atlyginimo. Be to, pagal Įstatymo 22 str. 1 d. 2 p. draudikas gali reikalauti atlyginti nuostolius iš asmens, vairavusio techniškai netvarkingą transporto priemonę, kai ją naudoti draudžia teisės aktai ir eismo įvykis įvyko dėl šios priežasties. Šiuo atveju eismo įvykis įvyko ne dėl techniškai netvarkingos transporto priemonės, o pažeidimas buvo padarytas asmens, kuris neturėjo teisės vairuoti transporto priemonės, kuris pažeidė KET reikalavimus ir dėl to eismo įvykio metu buvo apgadintas tretiesiems asmenims priklausantis turtas, be to, automobilis nebuvo apdraustas transporto priemonių valdytojų privalomu civilinės atsakomybės draudimu. Įstatymo 4 str. 3 d. nustatyta, kad šio straipsnio 2 d. nurodyti asmenys ir transporto priemonės valdytojai negali naudoti patys ir leisti naudoti kitam asmeniui neapdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu transporto priemonės. Teismas nurodė, kad atsakovas R. T., būdamas automobilio savininku, neturėjo teisės leisti atsakovui S. P. ar kitiems asmenims naudotis automobiliu, nes šis nebuvo apdraustas. Automobilis yra didesnio pavojaus šaltinis aplinkiniams (CK 6.270 str.), todėl atsakovas R. T. turėjo suvokti apie tam tikrą perduoto naudotis automobilio galimą riziką ir iš to kilsiančias neigiamas pasekmes. Perduodamas neapdraustą automobilį naudoti, atsakovas pažeidė Įstatymo draudžiamąją normą ir tokiu elgesiu padarė neteisėtus veiksmus Biuro atžvilgiu. Pagal minėtą Įstatymo 4 str. 2 d. normą automobilio neturėjo teisės naudoti ir jos valdytojas S. P..

Teismas vadovavosi CK 6.6 str. 3 d. ir 6.279 str. 1 d., kad bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 23 str. 1 d. nustatyta, kad Biuras turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jeigu išmoka buvo sumokėta pagal šio Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Pagal šią įstatymo nuostatą Biuras turi teisę iš kelių asmenų atsakovu pasirinkti bet kurį ir iš to asmens reikalauti sumokėtą išmoką tretiesiems asmenims, t. y. taikyti subrogaciją. Tokia įstatymo nuostata nenustatyta dalinė atsakomybė, nes tokios atsakomybės esmė yra ta, kad kiekvienas iš žalą padariusių asmenų atsako tik už žalos dalį, priklausomai nuo jo atliktų veiksmų, jų sukeltų pasekmių ir kaltės laipsnio. Įstatymo 23 str. 1 d. nustatyta maksimali transporto priemonės savininko ar valdytojo atsakomybė Biurui tuo atveju, kai šis sumoka išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims. Transporto priemonės nedraudimas tuo atveju, kai ją privaloma apdrausti, tokios transporto priemonės perdavimas naudoti ir jos naudojimas yra tyčiniai draudžiamųjų ir imperatyviųjų teisės normų reikalavimų pažeidimai. Taigi automobilio savininko R. T. atsakomybė Biurui atsiranda ne dėl žalos padarymo, bet dėl to, kad neįvykdė įstatymo imperatyvo ir pažeidė draudžiamąją įstatymo normą. Tokiu atveju atsakovų R. T. ir S. P. solidarioji atsakomybė atsiranda ne iš CK 6.279 str. normos, nustatančios atsakomybę už kelių asmenų bendrai padarytą žalą, bet iš Įstatymo.

Apeliaciniu skundu atsakovas R. T. prašo Jonavos rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 10 d. pakeisti sprendimo dalį dėl solidariosios atsakomybės atsakovo R. T. atžvilgiu ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – ieškinį atsakovo R. T. atžvilgiu atmesti (b. l. 121-122). Nurodo, kad teismas neteisingai įvertino faktines aplinkybes, jog eismo įvykis įvyko ne dėl techniškai netvarkingos transporto priemonės, o pažeidimas buvo padarytas asmens, kuris neturėjo teisės vairuoti transporto priemones, kuris pažeidė KET reikalavimus ir dėl to eismo įvykio metu buvo apgadintas tretiesiems asmenims priklausantis turtas. Iš tiesų eismo įvykis kilo ne dėl to, jog kaltininkas neturėjo teisės vairuoti transporto priemonės, o dėl kitų priežasčių, nepaneigta versija, jog eismo įvykis galėjo kilti ir dėl techniškai netvarkingos transporto priemonės, nes byloje nėra duomenų, ar transporto priemonė „Ford Escort“ iki eismo įvykio buvo techniškai tvarkinga, ir šią aplinkybė teismas privalėjo nustatyti. Šią aplinkybę nustačius, reikėtų vadovautis Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 2 punktu, kurio pagrindu draudikas įgyja teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, vairavęs techniškai netvarkingą transporto priemonę, kai ją naudoti draudžia teisės aktai, ir eismo įvykis įvyko dėl šios priežasties. Ši įstatymo nuostata suponuoja, kad reikalavimas nurodytu pagrindu turi būti reiškiamas atsakingam už žalos padarymą vairuotojui, vairavusiam techniškai netvarkingą transporto priemonę, kai ją naudoti draudžia teisės aktai, ir eismo įvykis įvyko dėl šios priežasties. Nei tai, kad draudėjas - automobilio savininkas, leido atsakingam už žalos padarymą asmeniui naudotis automobiliu, nei tai, kad draudėją ir atsakingą už žalos padarymą vairuotoją sieja šeimos santykiai, nėra tos faktinės aplinkybės, kuriomis remiantis būtų teisinis pagrindas konstatuoti, kad draudikas įgyja regresinio reikalavimo teisę tiek į draudėją, tiek į atsakingą už žalos padarymą vairuotoją bei taikytina solidarioji jų atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje UADB „Ergo Lietuva“ v. V. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-382/2009). Į šią aplinkybę teismas beveik neatsižvelgė formaliai pasisakydamas, jog ieškovas jau nėra draudikas, tačiau ieškovas šiuo atveju veikia draudiko teisėmis.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudimų biuras prašo skundą atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 131-132). Nurodo šiuos motyvus:

1. Apeliantas tapatina ieškovą su draudiku, tačiau ieškovas ir draudikas yra du skirtingi subjektai, turintys tik jiems būdingas funkcijas. Dėl šios priežasties jie negali būti tapatinami. Draudikas yra asmuo (Lietuvos Respublikos draudimo įmonė, kitos Europos Sąjungos valstybės narės draudimo įmonė, įgyvendinanti steigimosi teisę ar teisę teikti paslaugas Lietuvos Respublikoje, arba užsienio valstybės draudimo įmonės filialas, įsteigtas Lietuvos Respublikoje), kuris teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę vykdyti Lietuvos Respublikoje transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą ir kuris yra Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro, t. y. ieškovo narys (Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau - TPVCAPDĮ) 2 straipsnio 18 punktas). O ieškovas – pagal Jungtinių Tautų Europos ekonomikos reikalų komisijos Vidaus transporto komiteto Kelių transporto pakomitečio 1949 m. sausio 25 d. priimtą rekomendaciją Nr. 5 įsteigta organizacija, vienijanti draudimo įmones, kurioms leidžiama toje valstybėje vykdyti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą (TPVCAPDĮ 2 straipsnio 12 punktas). Taigi ieškovo teisė reikalauti sumokėtų išmokų grąžinimo yra įtvirtinta TPVCAPDĮ 25 straipsnio 1 dalyje, o ne kaip teigia apeliantas. Ieškovas turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, t. y. transporto priemonės savininkas (TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalis), grąžintų dėl padarytos žalos išmokėta sumą.

2. TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies nuostatos įtvirtina skolininkų daugetą, t. y. transporto priemonės savininką ir eismo įvykio kaltininką. Tačiau skolininkų daugeto atveju prievolė gali būti dalinė (preziumuojama) arba solidari (nepreziumuojama). Dalinės prievolės atveju skolininkai privalo įvykdyti prievolę lygiomis dalimis. O solidarios prievolės atveju kreditorius turi teisę reikalauti įvykdyti prievolę bet kurio iš skolininkų skyrium, t. y. solidarumas reiškia, jog reikalavimo pareiga (skola) negali būti skaidoma į dalis – prievolės dalykas išlieka vientisas, nedalomas (una res). Vieno iš skolininkų tinkamai įvykdyta prievolė tokiu atveju laikoma pasibaigusia. Esant pasyviam solidarumui, t. y. esant keliems skolininkams, atsakingiems už visą prievolės įvykdymą (kitaip tariant – esant prievolės nedalomumui), kreditorius gali reikalauti, kad visą prievolę įvykdytų bet kuris skolininkas atskirai. Tačiau reikalavimo / ieškinio pareiškimas tik vienam iš solidariųjų skolininkų neatima iš kreditoriaus teisės pareikšti reikalavimą / ieškinį ir kitiems solidariesiems skolininkams. Tokia taisyklė galioja, kol solidarioji prievolė baigiasi. Teisės doktrinoje laikoma, jog solidariai skolininkų atsakomybės prievolei teisės aktuose apibrėžti nėra būtinas žodis „solidarus“. Solidarioji skolininkų atsakomybė gali būti nustatoma ir kitokiomis gramatinėmis konstrukcijomis arba kildinama iš pačios teisės normos turinio. Minėtoje TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalyje nėra nurodyta, jog skolininkai prievolę privalo įvykdyti dalimis. Atvirkščiai, TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta Biuro teisė reikalauti iš transporto priemonės savininko arba iš eismo įvykio kaltininko įvykdyti prievolę visos apimties, t. y. šie bendraskoliai neturi teisės reikalauti padalyti prievolę – kiekvienas atsako už visos prievolės įvykdymą (in totuni). Taigi atsižvelgiant į paminėtus motyvus bei sistemiškai aiškinant CK 6.6 straipsnio 1 dalį, kurioje nurodyta, jog solidariąją prievolę gali nustatyti tik įstatymas, bei CK 6.6 straipsnio 4 dalį, kur nurodyta, kad skolininkų pareiga yra solidari, jei kreditorius turi teisę, kad prievolę įvykdytų bet kuris iš skolininkų skyrium, darytina išvada, kad TPVCAPDI 23 straipsnio 1 dalyje numatyta transporto priemonės savininko ir atsakingo už žalos padarymą asmens pareiga atlyginti dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, yra solidari (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-06-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-325/2008).

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 str., nenustatyta.

Kolegija visiškai sutinka su teismo sprendimo motyvais ir padarytomis išvadomis bei ieškovo atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentais.

Apeliantas prašo panaikinti teismo sprendimą dėl netinkamo įrodymų įvertinimo (CPK 185 straipsnis), netinkamo materialinės teisės normų – Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 23 straipsnio 1 dalies taikymo ir minėto įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 2 punkto netaikymo.

Transporto priemonių, skirtų važiuoti žeme, taip pat mopedų, priekabų ir puspriekabių, išskyrus bėgines transporto priemones, valdytojų civilinės atsakomybės draudimas reglamentuojamas Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme (toliau – Įstatymas).

Aiškinant įstatymo normas, reglamentuojančias sausumos transporto priemonių draudimą, būtina atsižvelgti į tai, kad naudojamos transporto priemonės yra didesnio pavojaus šaltinis aplinkiniams (CK 6.270 straipsnis). Transporto priemonės, kaip didesnio pavojaus šaltinis aplinkiniams, lemia jos valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą ir tam tikrus reikalavimus jas eksploatuojant.

Naudojama transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu tol, kol ji yra įregistruota (Įstatymo 4 straipsnio 1 dalis). Įstatyme nustatyta, kad sudaryti draudimo sutartį yra transporto priemonės savininko pareiga.

Įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 2 dalyje nurodyti asmenys ir transporto priemonės valdytojai negali naudoti patys ir leisti naudoti kitam asmeniui neapdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu transporto priemonės.

Teisėjų kolegija sutinka su ieškovo atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentu, jog draudikas ir Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras (toliau – Biuras) yra du atskiri, savarankiški subjektai, kurių tikslai, uždaviniai bei funkcijos kardinaliai skiriasi. LAT 2009-04-24 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-198/2009 yra išaiškinęs, kad „draudikas yra asmuo (Lietuvos Respublikos draudimo įmonė, kitos Europos Sąjungos valstybės narės draudimo Įmonė ar užsienio valstybės draudimo įmonės filialas, įsteigtas Lietuvos Respublikoje), kuris teisės aktų nustatyta tvarka vykdo Lietuvos Respublikoje transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą ir kuris yra Biuro narys <...>. Biuras – draudikų, kuriems leidžiama vykdyti Lietuvos Respublikoje transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą, asociacija, įsteigta atsižvelgiant į Jungtinių Tautų Europos ekonomikos reikalų komisijos Vidaus transporto komiteto Kelių transporto pakomitečio 1949-01-25 priimtą rekomendaciją Nr. 5, ir atliekanti (...)“ Įstatymo „(...) nustatytas funkcijas, tarp jų yra ir išmokų nukentėjusiam trečiajam asmeniui mokėjimo pagal Įstatymo 17 str. 1 d. 1 p., kai draudžiamojo įvykio kaltininkas žalos padarymo momentu nebuvo apsidraudęs transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, pareiga (Įstatymo 24 str. 1 d., 26 str. 2 p.). Įstatymas Biurui suteikia teisę reikalauti, jog atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jeigu išmoka buvo sumokėta pagal šio Įstatymo 17 str. 1 d. 1 p. (Įstatymo 23 str. 1 d.)“. Taigi Biuras nevykdo draudimo veiklos ir nėra draudikas, t. y. nesudarinėja draudimo sutarčių, neprisiima draudimo rizikos bei už tai negauna draudimo įmokų. Kai žala padaroma neapdrausta transporto priemone, Biuras, vadovaudamasis Įstatymo nuostatomis, moka išmokas nukentėjusiems tretiesiems asmenims už savo civilinės atsakomybės neapsidraudusius eismo įvykių kaltininkus. Išmokėjęs išmoką, Biuras, vadovaudamasis Įstatymo 23 str. 1 d. nuostatomis, regreso tvarka įgyja atgręžtinio reikalavimo teisę į eismo įvykio kaltininką ir atsakingą už draudimo sutarties sudarymą transporto priemonės savininką, su kuriais Biurą sieja ne draudimo teisiniai santykiai, o iš delikto kylantys santykiai.

Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių

Apeliantas teigia, kad eismo įvykio metu 2006-09-09,nebuvo automobilio „Ford Escord“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurį vairavo šio įvykio kaltininkas S. P., savininkas, nes jį jau buvo pardavęs, todėl buvo įsitikinęs, jog jo technine priežiūra ir apdraudimu rūpinsis naujasis savininkas, kurio pavardės neprisimena ir nežino jo gyvenamosios vietos. Dėl to mano, kad jis negali būti atsakingas už kito asmens kaltais veiksmais padarytą žalą, todėl ieškinį jo atžvilgiu prašė atmesti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. spalio 7 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-300/2010 yra pasisakiusi, kad atsakovas, įregistruotas registre automobilio savininku, teigdamas, kad yra pardavęs automobilį kitam asmeniui, kuris turi pareigą grąžinti Biurui šio nukentėjusiam trečiajam asmeniui išmokėtą draudimo išmoką, gali gintis sandorio sudarymo faktu. Tokiu atveju atsakovas turi siekti, kad į bylos nagrinėjimą būtų įtraukta kita sandorio šalis, ir pateikti įrodymus, patvirtinančius automobilio pardavimą.

Nustačius, kad apeliantas neprisimena automobilio pirkėjo pavardės ir negali pateikti įrodymų, patvirtinančių automobilio pardavimą, esant nenuginčytiems VĮ „Regitra” duomenims, iš kurių matyti, kad eismo įvykio metu 2006-09-09 automobilio „Ford Escord“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininku buvo atsakovas R. T., teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad Įstatyme suteikta Biurui teisė reikalauti visos išmokos, sumokėtos tretiesiems asmenims už žalą, padarytą neapdrausta transporto priemone, tiek iš S. P., asmens, atsakingo už žalos padarymą, tiek iš R. T., asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį.

Todėl teisėjų kolegija sutinka su visais pirmosios instancijos teismo motyvais ir išvadomis dėl atsakovų pareigos atlyginti ieškovui nuostolius, šio patirtus išmokėjus nukentėjusiam trečiajam asmeniui UAB „Ekparnas” 947,65 Lt draudimo išmoką, kartu nurodydama, kad automobilio savininko – atsakovo R. T. – atsakomybė Biurui šiuo atveju atsiranda ne dėl žalos padarymo, o dėl to, kad atsakovas nevykdė pareigos apdrausti automobilį transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu bei nesilaikė draudimo naudoti pačiam ir leisti naudoti kitam asmeniui neapdraustą transporto priemonę.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo naikinti apskųstą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Netenkinus apeliacinio skundo, iš atsakovų priteisiamos ieškovui po 47,75 Lt išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu viešo paskelbimo spaudoje būdu (b. l. 146-150), bei po 16,72 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme, į valstybės biudžetą (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Jonavos rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 10 d. sprendimą palikti nepakeistą. Priteisti iš atsakovų R. T. ir S. P. ieškovui Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudimų biurui po 47,75 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu viešo paskelbimo spaudoje būdu, bei po 16,72 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme, į valstybės biudžetą.