Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. lapkričio 8 d. nuosprendžio, kuriuo V. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą laisvės atėmimu 12 metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Iš V. S. priteista S. G. 1 000 Lt turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. S. nuteistas už tai, kad 2010 m. lapkričio 19 d. apie 14.30 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, savo namų, esančių (duomenys neskelbtini), kambaryje, konflikto dėl asmeninių nesutarimų su šeimos nariu - sugyventine A. K. metu, tyčia peiliu smogė šešis kartus į pakaušį, sprandą, kaklą, abi plaštakas, tuo padarydamas durtinę - pjautinę aklą žaizdą pakaušyje, dvi pjautines aklas žaizdas sprande ir kakle, tris paviršines pjautines žaizdas abiejose plaštakose ir dėl durtinių - pjautinių galvos ir kaklo sužalojimų, kurie komplikavosi ūmiu išoriniu nukraujavimu, A. K. mirė įvykio vietoje 2010 m. lapkričio 19 d. apie 15.00 val., tai yra, tyčia nužudė savo šeimos narę.

Apelianto manymu, jis nepagrįstai nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad A. K. buvo jo šeimos narys. Jis su A. K. partnerystės įregistravę nebuvo, tuoktis neketino, bendrų vaikų neturėjo ir nekietino jų turėti, jie draugavo apie 2 metus, tačiau bendro biudžeto neturėjo ir bendro ūkio nevedė. A. K. pas jį gyveno ne pastoviai, o periodiškai. Jų bendravimas buvo grindžiamas tik bendrais išgėrimais bei lytiniais santykiais. Jis matėsi tik su tomis A. K. dukterimis, kurios gyveno (duomenys neskelbtini), šalia (duomenys neskelbtini) kaimo. Kitos dukros jo nematė, jis taip pat nėra matęs A. K. motinos. Tai patvirtino visos nukentėjusiosios. Todėl, apelianto manymu, jo veika turėjo būti kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Manant, kad jo veika kvalifikuotina pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, teismas turėjo bylos nagrinėjimą atidėti ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti ar BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktas neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies nuostatoms. Apeliantas pastebi, kad Konstitucinis Teismas jau yra priėmęs nagrinėti Vilniaus apygardos teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo analogiškus prašymus, kuriuose nors ir kalbama apie BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkto taikymą, tačiau šiame kontekste BK 129, 135, 138 straipsniai yra vienodi.

Be to, apeliantas mano, jog teismas, skirdamas bausmę, neįvertino, kad jis savanoriškai pranešė apie padarytą nusikaltimą ir yra teigiamai charakterizuojamas Kauno TI.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apeliantas nuteistasis V. S. ir jo gynėja prašė tenkinti nuteistojo V. S. apeliacinį skundą.

Nukentėjusioji E. K. klausimą dėl nuteistojo V. S. apeliacinio skundo patenkinimo paliko spręsti teismo nuožiūra, o nukentėjusioji S. G. prašė – palikti galioti skundžiamą Kauno apygardos teismo 2011 m. lapkričio 8 d. nuosprendį.

Prokurorė prašė nuteistojo V. S. apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. S. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliantas nuteistasis V. S., nesutikdamas su skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, prašo jį pakeisti ir perkvalifikuoti jo nusikalstamą veiką iš BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto į BK 129 straipsnio 1 dalį bei sumažinti jam paskirtos bausmės dydį.

Abu apelianto prašymai atmestini.

Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą

Apeliantas neneigia, jog jis nužudė A. K., tačiau nesutinka su jo nusikalstamos veikos kvalifikavimu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, teigdamas, jog nukentėjusioji A. K. nebuvo jo šeimos narys, ir prašo jo nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.

Toks apelianto prašymas atmestinas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, nuteistojo V. S. nusikalstama veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą.

BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte yra numatyta baudžiamoji atsakomybė už savo artimojo giminaičio ar šeimos nario nužudymą. Šioje byloje konstatuota, jog V. S. nužudė savo šeimos narį.

Pagal BK 248 straipsnio 2 dalies nuostatą nusikaltimą padariusio asmens šeimos nariai yra kartu su juo gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, taip pat nusikaltimą padariusio asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo nusikaltimą padaręs asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos (partnerystė), sutuoktinio tėvai.

Nagrinėjamu atveju nukentėjusioji A. K. buvo asmuo, su kuriuo V. S. bendrai gyveno neįregistravęs santuokos. Nors apeliantas teigia, jog jis su A. K. kartu nuolat negyveno, bendro biudžeto neturėjo ir bendro ūkio nevedė, tačiau šie apelianto teiginiai prieštarauja iš dalies jo paties bei nukentėjusiųjų E. K. ir S. G. parodydamas.

Nuteistasis V. S. apeliacinės instancijos teismo posėdyje parodė, jog A. K. nuo 2009 m. rugsėjo – spalio mėnesio pradėjo gyventi pas jį. A. K. niekur nedirbo, o jis dirbdavo ir duodavo jai pinigų, A. K. pirkdavo maistą, virdavo valgį, ravėjo daržus. Jie augino daržoves, jas kartu valgė. A.K. į jo namus buvo atsinešusi savo asmeninius daiktus, muzikinį centrą (2 t., 104 - 105 b. l.). Šias aplinkybes patvirtino ir apeliacinės instancijos teisme apklaustos nukentėjusiosios E. K. ir S. G. Nukentėjusioji E. K. parodė, jog jos mama A. K. gyveno pas V. S. apie 3-4 metus. Pas V. S. mama gamino maistą. V. S. gyvenamojoje vietoje buvo mamai priklausančių daiktų: drabužiai, elektrinė plytelė, muzikinis centras. Mamos nuolatinė gyvenamoji vieta buvo pas V. S. (2 t., 103 - 104 b. l.). Nukentėjusioji S. G. taip pat parodė, jog mama su V. S. buvo sugyventiniai. Jai (nukentėjusiajai) atsikrausčius gyventi į mamos butą, mama jau buvo išsikrausčiusi gyventi pas V. S.. Mama su V. S. turėjo daržą, augino gėles, sodino daržoves. V. S. dirbo miške, o mama būdavo namuose. Mama pas V. S. gyvendavo nuolat, tik susipykusi su juo grįždavo į savo butą, tačiau po kelių dienų vėl grįždavo pas V. S. Mama su V. S. gyveno 3 metus, pas jį buvo išsivežusi dalį savo daiktų (2 t., 104 b. l.). Taigi aptarti nuteistojo ir nukentėjusiųjų parodymai apie nuteistojo ir nukentėjusiosios A. K. gyvenimą kartu, apie jų bendrą ūkį, kuris pasireiškė bendru darbu prie namo esančiame darže, maisto pirkimu, gaminimu, taip pat aplinkybė, kad nuteistojo namuose buvo dalis nukentėjusiajai priklausančių daiktų, patvirtina byloje nustatytą faktinę aplinkybę, kad A. K. buvo asmuo, su kuriuo nuteistasis V. S. bendrai gyveno neįregistravęs santuokos, t. y., kad ji buvo nuteistojo sugyventinė. Aplinkybė, kad nukentėjusioji A. K. kartais išvažiuodavo į savo namus, nepaneigia teismo išvados, kad nukentėjusioji A. K. buvo nuteistojo V. S. sugyventinė.

Dėl to, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs byloje surinktus atskirus įrodymus ir jų visetą, padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistasis V. S. tyčia nužudė savo šeimos narę - sugyventinę A. K. ir teisingai nuteistojo nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą. Kvalifikuoti nuteistojo veiksmus pagal BK 129 straipsnio 1 dalį nėra teisinio pagrindo. Todėl apelianto prašymas - perkvalifikuoti jo nusikalstamą veiką iš BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto į BK 129 straipsnio 1 dalį - atmetamas kaip nepagrįstas.

Dėl BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto normos prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies nuostatai

Apeliantas skunde užsimena, kad BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto norma galimai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies nuostatai, kurioje nurodyta, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ir pareigūnams visi asmenys lygūs. Tačiau apeliantas nei skunde, nei apeliacinės instancijos teisme neprašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – Konstitucinis Teismas).

Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo manyti, kad BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodyta norma prieštarauja Konstitucijai, todėl nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl atitinkamo išaiškinimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinėje nutartyje Nr. 2K-510/2010 yra konstatavęs, jog griežtesnės atsakomybės už tam tikrus požymius turinčio žmogaus nužudymą numatymas BK 129 straipsnio 2 dalyje (ši norma numato griežtesnę atsakomybę ne tik už artimojo giminaičio ar šeimos nario, bet ir už mažamečio, nėščios moters, tam tikras tarnybos pareigas einančio asmens ir kt. nužudymą) su Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies nuostata apie asmenų lygybę nesietinas. Paminėta Konstitucijos nuostata sietina ne su įstatymo ginamu gėriu, o su draudimu varžyti teises ar teikti privilegijas kaltininkui priklausomai nuo jo kilmės, socialinės padėties ir kt. Tokių aplinkybių apeliantas nei skunde, nei apeliacinės instancijos teisme nenurodė, jų nenustatė ir teismas. Esant aptartoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte esantis teisinis reglamentavimas netrukdo nagrinėjamoje byloje įvykdyti teisingumą.

Dėl paskirtos bausmės

Apeliantas mano, kad teismas, skirdamas jam bausmę, neįvertino aplinkybių, kad jis savanoriškai pranešė apie padarytą nusikaltimą, ir kad jis Kauno tardymo izoliatoriaus administracijos yra charakterizuojamas teigiamai. Prašo sumažinti jam paskirtos bausmės dydį.

Šis apelianto prašymas taip pat atmestinas.

Bausmės skyrimo pagrindai formuluojami BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

BK 61 straipsnio (Bausmės skyrimas, kai yra atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių) 1 ir 2 dalys nustato, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam V. S. bausmę už jo įvykdytą nusikalstamą veiką, atsižvelgė į paminėtas aplinkybes ir, teisėjų kolegijos manymu, nustatė nuteistajam tinkamą bausmės dydį. Apeliacinės instancijos teismas švelninti nuteistajam paskirtą bausmę pagrindo nenustatė.

Apelianto įvykdytas nusikaltimas priskiriamas labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis), veikta tiesiogine tyčia, nusikaltimas padarytas panaudojant įrankį - peilį. Nuteistojo padaryto labai sunkaus nusikaltimo pasekmės yra labai sunkios ir negrįžtamos – atimta kito žmogaus gyvybė. Apelianto įvykdytas nužudymas yra kvalifikuotas, esant šį nusikaltimą kvalifikuojančiam požymiui – nužudytas šeimos narys (BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Teismas pripažino nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, jog jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi nusikaltęs (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir į ją atsižvelgė skirdamas bausmę. Skiriant bausmę atsižvelgta ir į nustatytą nuteistojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nuteistasis nusikaltimą padarė, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Atsižvelgta ir į aplinkybę, kad nuteistasis po nusikaltimo padarymo ėmėsi priemonių pranešti apie nukentėjusiosios būklę. Įvertinta apeliantą charakterizuojanti medžiaga. Iš jos matyti, kad nuteistasis V. S. praeityje teistas už smurtinių nusikaltimų padarymą, ir nors teistumas išnykęs, tačiau ši aplinkybė rodo, jog nuteistasis jokių teigiamų išvadų iš ankstesnių savo teistumų nepadarė ir tai yra jį neigiamai charakterizuojanti aplinkybė. Apeliantas baustas administracine tvarka, galiojančių nuobaudų neturi (1 t., 150-152 b. l.). Byloje nėra duomenų, kad apeliantas iki suėmimo būtų dirbęs ar turėjęs kitą legalų pragyvenimo šaltinį (1 t., 166 b. l.).

Apeliantas mano, kad teismas, skirdamas bausmę, neįvertino aplinkybių, kad jis savanoriškai pranešė apie padarytą nusikaltimą ir Kauno TI yra charakterizuojamas teigiamai.

Šiame kontekste teisėjų kolegija pastebi, kad aplinkybė, jog nuteistasis savanoriškai pranešė apie padarytą nusikaltimą, yra jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte - prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdaus gailėjimosi, sudedamoji dalis ir ją buvo atsižvelgta nuteistajam nustatant bausmės dydį. Iš byloje esančios Kauno tardymo izoliatoriaus pateiktos suimtojo V. S. charakteristikos matyti, jog pastarojo elgesys įkalinimo įstaigoje vertinamas teigiamai (2 t., 48 b. l.). Tačiau ši charakteristika, atsižvelgiant į nuteistojo padaryto nusikaltimo sunkumą ir pobūdį, negali būti pakankamu pagrindu švelninti nuteistajam paskirtos bausmės dydį.

Baudžiamasis įstatymas už kvalifikuotą nužudymą (BK 129 straipsnio 2 dalis) numato laisvės atėmimo bausmę nuo 8 iki 20 metų arba laisvės atėmimą iki gyvos galvos.

Apygardos teismas, įvertinęs anksčiau paminėtas aplinkybes, apeliantui už jo įvykdytą kvalifikuotą nužudymą (BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktas) paskyrė 12 metų laisvės atėmimo bausmę. Ši bausmė yra mažesnė už BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmės vidurkį, kuris yra 14 metų. Apeliantas skunde naujų aplinkybių, kurios galėtų būti pagrindas švelninti jam paskirtą bausmę, nenurodė. Apeliacinės instancijos teismas tokių aplinkybių nenustatė. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į anksčiau aptartas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, konstatuoja, kad nuteistajam V. S. už jo įvykdytą kvalifikuotą nužudymą yra paskirta tinkamo dydžio bausmė, laikyti šią bausmę aiškiai per griežta nėra įstatyminio pagrindo. Dėl to atmetamas apelianto prašymas - sumažinti jam paskirtos bausmės dydį.

Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija daro išvadą, kad tenkinti nuteistojo V. S. apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais ir argumentais, nėra pagrindo, todėl jo apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo V. S. apeliacinį skundą atmesti.