Kauno apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Algirdo Jaliniausko, teisėjų Giedriaus Endriukaičio ir Evaldo Gražio, sekretoriaujant Audronei Stulginskaitei-Puidienei, dalyvaujant nuteistojo ir privataus kaltintojo pagal priešpriešinį skundą A. K. gynėjai advokatei Rasai Užkuraitienei, privačiai kaltintojai ir išteisintajai pagal priešpriešinį skundą I. J. bei jos gynėjui advokatui Edmundui Mikučiauskui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo ir privataus kaltintojo A. K. bei nukentėjusiosios ir privačios kaltintojos I. J. apeliacinius skundus dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 8 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 straipsnio 1 dalį, perkvalifikavus jo veiką iš BK 154 straipsnio 2 dalies, ir nuteistas 3 (trijų) mėnesių laisvės apribojimu, įpareigojant A. K. per 1 (vieną) mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo viename Jonavos rajono laikraštyje atsiprašyti I. J.;

I. J. išteisinta pagal BK 154 straipsnio 2 dalį ir BK 155 straipsnio 1 dalį (dėl 2014 m. balandžio 26 d. įvykio), neįrodžius, kad I. J. dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas;

I. J. išteisinta pagal BK 154 straipsnio 2 dalį ir BK 155 straipsnio 1 dalį (dėl 2014 m. balandžio 28 d. pasakytų žodžių, išgirstų 2014 m. gegužės 12 d. televizijos laidoje), nes jos veiksmais nepadaryta veika, turinti šių nusikaltimų požymių.

Tuo pačiu nuosprendžiu nukentėjusiojo A. K. civilinis ieškinys dėl 2014 m. balandžio 26 d. įvykio atmestas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 115 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatytu pagrindu, o dėl 2014 m. balandžio 28 d. I. J. pasakytų žodžių paliktas nenagrinėtu BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatytu pagrindu.

Iš A. K. priteista I. J. 350 Eur (trys šimtai penkiasdešimt Eur) neturtinės žalos atlyginimo ir 600 Eur (šeši šimtai Eur) proceso išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. K. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad jis 2014 m. balandžio 28 d., apie 15.00 val., būdamas nenustatytoje vietoje, kalbėdamas telefonu su „(duomenys neskelbtini)“ televizijos laidos „(duomenys neskelbtini)“ žurnalistu Ž., atvykusiu į I. J. nuosavybės teise priklausančią namų valdą, esančią (duomenys neskelbtini), išspręsti tarp kaimynų kilusį ginčą dėl žemės sklypo ribų, paskleidė laidos žurnalistui tikrovės neatitinkančią informaciją, pareikšdamas, kad I. J. motinos J. M. neprižiūrėjo, t. y. teigdamas, kad „jinai savo tėvus supūdė, jiems ausys nukrito ir visa kita“, tuo pažemindamas I. J. prieš visą Lietuvą ir pakirsdamas pasitikėjimą ja, kadangi šis reportažas buvo parodytas 2014 m. gegužės 12 d., 17.30 val. per „(duomenys neskelbtini)“ televizijos laidą „(duomenys neskelbtini)“, t. y. tokiais veiksmais jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 154 straipsnio 1 dalyje.

I. J. priešpriešiniu skundu privataus kaltinimo tvarka A. K. kaltino pagal BK 154 straipsnio 2 dalį ir BK 155 straipsnio 1 dalį, t. y. tuo, kad ji 2014 m. balandžio 26 d., jam ir jo žentui R. V. dirbant savo žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), priėjusi prie tvoros, matant ir girdint A. K. žentui R. V., tyčia išvadino A. K. vagimi, pavogusiu iš jos žemę, t. y. taip jį apšmeižė, įžeidė bei pažemino jo orumą. Be to, I. J. buvo kaltinama analogiškų nusikalstamų veikų padarymu ir dėl to, kad 2014 m. gegužės 12 d., 17.30 val. „(duomenys neskelbtini)“ televizijos kanalu transliuotoje laidoje „(duomenys neskelbtini)“ ji viešai ir tyčia A. K. atžvilgiu pasakė jį įžeidžiančius žodžius „...ne tvora turi vėdintis, o jo smegenys...“, „...jeigu aš dabar su akmeniu į galvą jam paleisčiau...“, „...aš paimčiau akmenį, jam į galvą suskaldyčiau...“, šiais žodžiais įskaudindama A. K., užgauliai jį pažemindama, sukeldama jam sunkius išgyvenimus, pažeisdama jo orumą, pasitikėjimą savimi bei sumenkindama jo reputaciją kitų žmonių akyse. Tačiau pirmosios instancijos teismas dėl visų šių nusikalstamų veikų I. J. išteisino.

Nuteistasis ir pagal priešpriešinį skundą nukentėjusysis A. K. apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismo prašo panaikinti Jonavos rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 8 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – jį išteisinti, nepadarius veikos, numatytos BK 154 straipsnio 1 dalyje ir I. J. ieškinį atmesti. Taip pat prašo nuteisti I. J. pagal BK 155 straipsnio 1 dalį ir 154 straipsnio 1 dalį bei tenkinti jo civilinį ieškinį.

Apeliaciniame skunde nuteistasis kategoriškai neigia savo kaltę dėl nuskalstamos veikos, numatytos BK 154 straipsnio 1 dalyje, padarymo ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas pripažino jį kaltu už faktais pagrįstos nuomonės pareiškimą, t. y. neatribojo nuomonės nuo informacijos. Akcentuoja, kad I. J. tėvas P. M. skundėsi ir guodėsi jam, kad jis niekam nereikalingas, jo neprižiūri žmona ir dukra, jis gyvas pūva. Kita vertus, apeliantas pats teigia matęs, kad pas P. M. nebuvo dalies ausies, jautėsi nemalonus kvapas, todėl jis tokią nuomonę ir susidarė. Be to, tai, kad I. J. tėvas P. M. vaikščiojo su aprištomis ausimis, kruvinais, purvinais tvarsčiais, kad pastarojo ausys pūliavo, kad pats P. M. sakė liudytojai O. V., jog jis niekam nerūpi ir gali supūti, patvirtino pirmosios instancijos teisme liudytojomis apklaustos O. V. ir Z. G.. Ir, nors šis teismas liudytojos O. V. parodymus vertino kaip siekimą padėti apeliantui, tačiau, A. K. nuomone, ši teismo išvada vertintina kaip Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 ir 78 straipsnių nuostatų pažeidimas, nes nėra paremta jokiais faktiniais duomenimis bei prieštarauja teisingumo ir protingumo principui, kadangi privataus kaltinimo byloje tik kaltinamasis ir nukentėjusioji turi teisę teikti įrodymus.

Be to, anot apelianto, pirmosios instancijos teismas, pripažindamas jį kaltu ir nurodydamas, kad jis paskleidė žurnalistui tikrovės neatitinkančią informaciją, pareikšdamas, kad I. J. neprižiūrėjo savo motinos J. M., pažeisdamas BPK 256 straipsnio 1 dalį, nepagrįstai išėjo už nukentėjusiosios I. J. pareikšto kaltinimo ribų, kadangi kaltinime privati kaltintoja nebuvo pateikusi kaltinimo, dėl jos apšmeižimo neva ji neprižiūrėjo savo motinos J. M.. Taigi, teismas, pakeisdamas kaltinimo faktines aplinkybes, pažeidė apelianto teisę į gynybą ir bešališką teismą. Apeliantas pažymi, kad sakydamas „tėvus“, jis turėjo omenyje tik I. J. tėvą ir atskirai apie jos motiną nekalbėjo. Tai patvirtina ir byloje esantis vaizdo įrašas, iš kurio 34.37 min. girdėti, kad jis nesakė, jog „jiems nukrito ausys“, o pasakė, kad „ausys nukrito“, kas rodo, jog jis kalbėjo tik apie privačios kaltintojos tėvą, o ne apie motiną. Iš šių aplinkybių apeliantas sprendžia, kad apylinkės teismas savo išvadą dėl I. J. apšmeižimo neva ji neprižiūrėjo savo motinos grindė tik prielaida, plečiamai aiškindamas apelianto pasakytus žodžius. Kita vertus, anot nuteistojo, tokią nuomonę jis išsakė gerai nepagalvojęs, nežinodamas, kad pokalbis yra įrašinėjamas ir bus parodytas televizijos laidoje, t. y. neturėdamas tiesioginės tyčios apšmeižti ar pažeminti I. J.. Kadangi BK 154 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas negali būti padarytas netiesiogine tyčia, t. y. jis padaromas tik esant tiesioginei tyčiai, A. K. manymu, jo veiksmuose nėra vieno iš nusikaltimo sudėties elemento – tiesioginės tyčios.

A. K. apeliaciniame skunde taip pat kelia klausimą dėl I. J. nepagrįsto išteisinimo tiek dėl įžeidimo ir šmeižimo jai jį pavadinant „vagimi“ girdint jo žentui R. V., tiek dėl įžeidimo ir šmeižimo, kuomet ji prieš televizijos kameras pasakė, jog „jo smegenys turi vėdintis”, „aš paimčiau akmenį, jam į galvą suskaldyčiau“ ir pan. Apelianto teigimu, I. J. 2014 m. balandžio 26 d. žodžiu viešai, girdint jo žentui R. V., apšmeižė ir įžeidė jį, pavadindama „vagimi“. Tačiau apylinkės teismas, išteisindamas I. J., nepagrįstai suteikė jos parodymams viršenybę prieš liudytojo R. V. parodymus, nevertindamas to, kad I. J., kaip kaltinamoji, siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės ir būtent I. J., o ne liudytojo, parodymai yra subjektyvūs. Apeliantas pastebi, kad byloje nebuvo jokių duomenų, patvirtinančių, jog liudytojo parodymai gali būti nepatikimi, juolab, kad jis davė nuoseklius ir išsamius parodymus. O apylinkės teismo išvada, kad liudytojas galėjo ne taip suprasti, yra tik teismo išvedžiojimai, neparemti jokiais byloje esančiais faktiniais duomenimis. Be to, teismas nepagrįstai liudytoją R. V. laikė jo šeimos nariu, nes tokia išvada prieštarauja BPK 38 straipsniui, pagal kurį žentas nelaikomas šeimos nariu. Nors pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad įžeidimas, pasakytas girdint tik vienam asmeniui, nėra viešas žmogaus įžeidimas, tačiau, anot A. K., tam, kad įžeidimas būtų pripažintas viešu, užtenka, kad jis būtų padarytas girdint nors vienam pašaliniam asmeniui. Be to, pirmosios instancijos teismas, sutinkamai su BPK 256 straipsnio 4 dalimi, pats galėjo perkvalifikuoti I. J. veiką iš BK 154 straipsnio 2 dalies į to paties straipsnio 1 dalį, kadangi faktinės aplinkybės nesikeičia, tačiau nepagrįstai to nepadarė. Nepaisant šių nusikaltimų, A. K. nuomone, I. J. taip pat turėtų būti patraukta baudžiamojon atsakomybėn ir dėl įžeidžiančio pobūdžio, užgaulių, neigiamo pobūdžio žodžių apie jo asmenį vartojimą viešai per televizijos laidą, juolab jai pačiai žinant ir suvokiant, kad jos pasisakymas yra filmuojamas bei bus parodytas televizijos laidoje. Apeliantas akcentuoja, kad būtent pati I. J. išsikvietė žurnalistus. Todėl taip pasakydama, anot apelianto, ji turėjo tikslą jį pažeminti, įžeisti ir tai darė suvokdama savo veiksmus.

Apeliacinį skundą Kauno apygardos teismui pateikė ir privati kaltintoja bei išteisintoji pagal priešpriešinį ieškinį I. J.. Ji prašo pakeisti Jonavos rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 8 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo, priteisiant jai 5700 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Taip pat prašo priteisti iš nuteistojo A. K. 300 Eur už apeliacinio skundo surašymą. Nurodo, kad apylinkės teismo priteista 350 Eur suma neturtinės žalos atlyginimui neatitinka sąžiningumo, protingumo kriterijų bei teismų praktikoje priteisiamų sumą, tokių kategorijų bylose. Atkreipia dėmesį, kad nuteistasis A. K. dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“, gauna atlyginimą, senatvės pensiją, turi nekilnojamojo turto, transporto priemonių. Taigi, jo turtinė padėtis yra gera. Teigia, kad A. K. ją pažemino prieš visą Lietuvą ir pakirto pasitikėjimą ja, nes jo pokalbis buvo parodytas per „(duomenys neskelbtini)“ televizijos laidą „(duomenys neskelbtini)“. Apeliantė pažymi, kad dėl A. K. šmeižto, dėl kurio padarymo jis nesigailėjo ir nesigaili, jai paūmėjo liga, taip pat ji patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją. Šių išgyvenimų išdavoje sumažėjo darbingumas ir tai atsispindi darbingumo lygio pažymoje.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo ir privataus kaltintojo pagal priešpriešinį skundą A. K. gynėja A. K. apeliacinį skundą palaikė ir prašė tenkinti, taip pat prašė priteisti A. K. išlaidas už advokato pagalbą bei atmesti I. J. apeliacinį skundą. Privati kaltintoja ir išteisintoji pagal priešpriešinį skundą I. J. bei jos gynėjas prašė A. K. apeliacinį skundą atmesti, tenkinti I. J. apeliacinį skundą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

Nuteistojo ir privataus kaltintojo pagal priešpriešinį skundą A. K. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, privačios kaltintojos ir išteisintosios pagal priešpriešinį skundą I. J. apeliacinis skundas atmestinas.

Baudžiamojo proceso paskirtis yra ir tinkamas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis). Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, kad nuosprendyje padarytos išvada dėl to, kad I. J. nepadarė jai inkriminuojamos nusikalstamos veikos dėl jos pasisakymų „(duomenys neskelbtini)“ televizijos laidoje „(duomenys neskelbtini)“, yra motyvuota ir pagrįsta nuosprendyje aptartais įrodymais. Su apylinkės teismo sprendimu išteisinti I. J. LR BPK 303 str. 5d. 1p. pagrindu kolegija visiškai sutinka, o apelianto skundo motyvus atmeta kaip nemotyvuotus ir nepagrįstus faktiniais duomenimis. Tačiau kolegija negali sutikti su apylinkės teismo priimtu sprendimu I. J. išteisinti pagal BK 154 straipsnio 2 dalį ir BK 155 straipsnio 1 dalį dėl 2014 m. balandžio 26 d. įvykio, neįrodžius, kad I. J. dalyvavo padarant paminėtas nusikalstamas veikas.

Kaltinamo asmens išteisinimas neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką reiškia, kad pati veika buvo padaryta, tik kaltinime nurodytas konkretus asmuo ją padarant nedalyvavo. Tokiu atveju, laikantis LR BPK 303 str. 6d. nuostatų, teismas po nuosprendžio įsiteisėjimo perduoda bylą prokurorui, kad šis imtųsi priemonių nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui nustatyti. Aptariamu atveju apylinkės teismas, išteisindamas I. J. LR BPK 303 str. 5d. 2 p. nurodytu pagrindu, ir nenustatęs konkrečių duomenų, kad kažkas kitas A. K. pavadino vagimi, taip jį įžeisdamas ar apšmeiždamas, tačiau pripažindamas, jog nėra pakankamai įrodymų patvirtinančių kaltinamosios kaltę padarius BK 154 straipsnio 2 dalį ir BK 155 straipsnio 1 dalį (dėl 2014 m. balandžio 26 d. įvykio), netinkamai pritaikė baudžiamojo proceso įstatymą. Tokiu atveju, kai trūksta įrodymų, patvirtinančių, jog konkretus asmuo padarė nusikalstamą veiką, tačiau akivaizdu, jog joks kitas asmuo tos veikos padaryti negalėjo, asmuo turėtų būti išteisinamas LR BPK 303 str. 5d. 1p., kaip nepadaręs tos veikos, kuria buvo kaltinamas. Šioje dalyje nuosprendis dėl kaltinime nurodyto 2014 m. balandžio 26 d. įvykio keistinas, pakeičiant I. J. išteisinimo pagrindą iš LR BPK 303 str. 5d. 2p. į LR BPK 303 str. 1p.

Aukštesnysis teismas, įvertinęs visą bylos medžiagą, kuri ištirta pirmos instancijos teisme, konstatuoja, jog nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad A. K. padarė nusikalstamą veiką numatytą BK 154 straipsnio 1 dalyje t. y. paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją apie J. M. nepriežiūrą, galinčią paniekinti I. J..

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad A. K. 2014 m. balandžio 28 d., apie 15.00 val., būdamas nenustatytoje vietoje ir kalbėdamas telefonu su „(duomenys neskelbtini)“ televizijos laidos „(duomenys neskelbtini)“ žurnalistu Ž., atvykusiu į I. J. nuosavybės teise priklausančią namų valdą (duomenys neskelbtini), išspręsti tarp kaimynų kilusį ginčą dėl žemės sklypo ribų, pareiškė, kad „jinai savo tėvus supūdė, jiems ausys nukrito ir visa kita“. Šį teiginį privati kaltintoja I. J. įvertino kaip jos šmeižimą ir siekė, kad A. K. būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 154 straipsnio 2 dalį. Pasisakydamas dėl šio kaltinimo, apylinkės teismas pirmiausia konstatavo, kad byloje nėra įrodymų, kad A. K. suprato ir žinojo, kad jo pokalbis su žurnalistu bus transliuojamas per visuomenės informavimo priemonę t. y. pripažino, jog jo veiksmuose nebuvo tyčios padaryti būtent LR BK 154 str. 2d. numatytą veiką. Apylinkės teismas nuosprendyje būtent ir konstatavo, jog A. K. veiksmai, negali atitikti ir neatitinka BK 154 straipsnio 2 dalies sudėties, todėl kaltinimą perkvalifikavo į BK 154 straipsnio 1 dalį, pakeisdamas faktines bylos aplinkybes į visiškai skirtingas. Skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas A. K. pasakytą žodį „tėvus“ savotiškai išskyrė į „tėvą“ ir „motiną“ bei iš kaltinimo pašalino aplinkybę dėl I. J. tėvo nepriežiūros. Taigi, apylinkės teismas pripažino, jog I. J. įžeidžiantys žodžiai apie tėvo nepriežiūrą, yra A. K. nuomonė, pagrįsta jo matytu P. M. žaizdų vaizdu, žiniomis apie P. M. sveikatą, jo gyvenamosios patalpos vaizdu, kaimynų (liudytojų) nuomonę apie sergančio P. M. gyvenimą bei jo nepriežiūrą iš I. J., kaip dukters, pusės. Skundžiamu nuosprendžiu A. K. yra nuteistas pagal BK 154 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis, kalbėdamas telefonu su „(duomenys neskelbtini)“ televizijos laidos „(duomenys neskelbtini)“ žurnalistu, pareikšdamas jog „jinai savo tėvus supūdė, jiems ausys nukrito ir visa kita“, paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją tiek, kiek paskelbė, jog I. J. neprižiūrėjo savo motinos J. M..

Pagal BK 154 straipsnio 1 dalį atsako tas, kuris paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinti šmeižimą kvalifikuojantys požymiai – asmens šmeižimas dėl neva padaryto sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo arba šmeižimas per visuomenės informavimo priemonę, ar spaudinyje. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, todėl teismas privalo nustatyti ne tik tai, kad buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kuri žemina kito asmens garbę ir orumą, bet ir tai, kad kaltininkas suvokė tokias šios informacijos savybes (neatitiktį tikrovei ir žeminantį pobūdį) ir norėjo taip veikti, siekė paskleisti būtent tokią informaciją. Taigi, objektyviai tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas taip pat – ir per visuomenės informavimo priemonę, dar nesudaro šmeižimo nusikaltimo, nes būtina, remiantis bylos įrodymų visuma, nustatyti, kad tokia informacija buvo paskleista tyčia, t. y. kad kaltininkas suvokė tokias šios informacijos savybes – neatitiktį tikrovei ir žeminantį pobūdį – bei norėjo paskleisti būtent tokią informaciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-9/2012, 2K-171/2013, 2K-57/2015). Vadinasi, jeigu asmuo buvo įsitikinęs dėl skleidžiamos informacijos teisingumo ir dėl to sąžiningai klydo, ši aplinkybė šalina jo atsakomybę.

Kolegijos vertinimu, apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje aptarė BK 154 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos esmę, išsamiai išanalizavo kaltinamojo teiginių apie nukentėjusiąją prasmę ir reikšmę, tačiau A. K. veikoje neteisingai nustatė subjektyviąją BK 154 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos pusę, pripažindamas, kad jis veikė tiesiogine tyčia. Iš A. K. parodymų pirmosios instancijos teisme ir apeliaciniame skunde dėstomų argumentų akivaizdu, kad jis, neigiamai atsiliepdamas apie I. J. tėvų priežiūrą, nesiekė jos pažeminti ar apšmeižti, t. y. jis išsakė tik savo nuomonę, o jo teigimu - visą tiesą, turėdamas galvoje tik I. J. tėvą, nes tokia informacija buvo įsitikinęs iš savo patirties bei iš kitų asmenų girdėtų faktų, I. J. tėvo išsakytų jam skundų jos atžvilgiu. Apeliantas pažymėjo, kad jis su žurnalistu kalbėjo telefonu net nežinodamas, kad šis pokalbis įrašinėjamas ir bus paskelbtas t. y. parodytas televizijos laidoje. Aukštesniojo teismo vertinimu, iš byloje esančių duomenų akivaizdu, jog pokalbį įrašinėjusio ir jį paskleidusio eteryje asmens jis nebuvo įspėtas apie tai, kad pokalbis yra perduodamas per visuomenės informavimo priemonę. Kadangi A. K. kalbėdamas telefonu manė, jog jis kalbasi privačiai su žurnalistu, kuris domisi I. J. kaip asmeniu, išsakė savo patirties suformuotą nuomonę apie ją t. y . išsakė aplinkybes, kurios jam tapo žinomos iš kitų asmenų ir kuria jis nuoširdžiai buvo įsitikinęs, negalima daryti išvadą, kad nuteistasis buvo motyvuotas sąmoningo ketinimo pakenkti nukentėjusiajai LR BK 154 str. 1d. numatytu būdu t. y. ją apšmeižti.

Šiame kontekste apygardos kolegija taip pat pažymi, kad baudžiamoji atsakomybė yra griežčiausia ir labiausiai ribojanti priemonė, kurios būtina imtis tik išnaudojus visas kitas galimybes, pažeidimui pašalinti. Dėl to pirmiausia, esant galimybei, asmens garbės ir orumo gynimui turėtų būti išnaudotos švelnesnės priemonės (pvz., Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.24 straipsnis). Kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis priemonėmis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ir pan.). Antai Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės principą, ne kartą yra konstatavęs, kad nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus, privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (žr., Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m gruodžio 29 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamoje byloje įvertinus BK 154 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtį, faktines situacijos aplinkybes, darytina vienareikšmė išvada, kad A. K. veika nagrinėjamu atveju negali būti pripažinta nusikalstama. Atsižvelgiant į tai bei BK 2 straipsnio 4 dalies nuostatą, jog pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka būtent baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį, pripažintina, jog nagrinėjamu atveju nėra A. K. veiksmuose būtinojo šmeižimo požymio – tyčios t. y. tiesioginio siekio paskleisti apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios jį paniekinti ar pažeminti, arba, pakirsti pasitikėjimą juo. Privataus pobūdžio pokalbis telefonu, išsakant kitam pokalbio dalyviui savo nuomonę apie konkretų asmenį bei jo veiksmus, kurie, tokios nuomonės išsakytojui atrodo tikri, negali būti pripažinti nusikalstamais ir atitinkančiais veikų numatytų LR BK 154 str. ar 155 str. numatytų požymių, tad A. K. dėl LR BK 154 str. 1d. numatytos nusikalstamos veikos išteisintinas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

A. K. apeliaciniame skunde siekia, kad I. J. būtų patraukta baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 154 straipsnio 1 dalį (du epizodai) ir BK 155 straipsnio 1 dalį (du epizodai), t. y. dėl įžeidimo ir šmeižimo, jai jį pavadinant „vagimi“, girdint jo žentui R. V., ir dėl įžeidimo ir šmeižimo, kuomet ji prieš televizijos kameras pasakė, jog „jo smegenys turi vėdintis”, „aš paimčiau akmenį, jam į galvą suskaldyčiau“ ir pan.

Aukštesnysis teismas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad I. J. nepadarė jai inkriminuojamų nusikalstamų veikų, pasisakydama „(duomenys neskelbtini)“ televizijos laidoje „(duomenys neskelbtini)“, nedalyvavo padarant jai inkriminuotas nusikalstamas veikas dėl A. K. pavadinimo „vagimi“. Pažymėtina, kad 2015 m. birželio 25 d. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 155 ir 290 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymu Nr. XII-1888 nusikalstama veika, numatyta BK 155 straipsnyje, buvo dekriminalizuota, o ši įstatymo nuostata įsigaliojo 2015 m. liepos 10 d. Atsižvelgiant į tai, kad veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią (BK 3 straipsnio 2 dalis), I. J. kaltė dėl BK 155 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos negali būti svarstoma ir apkaltinamasis nuosprendis šioje dalyje negali būti priimamas jau vien tuo pagrindu, kad BK 155 straipsnyje, galiojusiame I. J. inkriminuojamos veikos padarymo metu, buvusi numatyta nusikalstama veika nuo 2015 m. liepos 10 d. nebelaikoma nusikalstama.

Kolegija pripažįsta, jog I. J. visiškai pagrįstai išteisinta ir pagal BK 154 straipsnio 2 dalį. Akivaizdu, kad nei I. J. pasisakant „(duomenys neskelbtini)“ televizijos laidoje „(duomenys neskelbtini)“, nei jai, neva, pavadinant A. K. „vagimi“, jos veikoje nebuvo BK 154 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties. Aukštesniojo teismo vertinimu, I. J. kaltinime nurodytomis frazėmis t. y. 2014 m. gegužės 12 d., 17.30 val. „(duomenys neskelbtini)“ televizijos kanalu transliuotoje laidoje „(duomenys neskelbtini)“ pasakydama žodžius „...ne tvora turi vėdintis, o jo smegenys...“, „...jeigu aš dabar su akmeniu į galvą jam paleisčiau...“, „...aš paimčiau akmenį, jam į galvą suskaldyčiau...“ akivaizdžiai nepaskleidė jokios informacijos, atitinkančios BK 154 straipsnyje numatytos veikos sudėtį. O dėl 2014 m. balandžio 26 d. įvykio, kuomet ji neva pavadino A. K. „vagimi“, apylinkės teismas pagrįstai I. J. išteisino, pripažinęs, jog nėra pakankamai šią veiką patvirtinančių įrodymų, nes kaltinimas pagrįstas tik paties A. K. bei kito suinteresuoto asmens teiginiais, kurie nėra patvirtinti kitais objektyviais duomenimis.

Išteisinus kaltinamąjį A. K., panaikintinos ir nuosprendžio dalys dėl neturtinės žalos ir proceso išlaidų nukentėjusiajai I. J. priteisimo. Priimant išteisinamąjį nuosprendį, kai nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtas (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas). Atsižvelgiant į tai I. J. pareištas civilinis ieškinys paliktinas nenagrinėtu, o apeliacinis skundas šioje dalyje atmestinas.

Tiek A. K. gynėja, tiek I. J. prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacine tvarka.

BPK 105 straipsnio 6 dalyje numatyta, jog tais atvejais, kai kaltinamasis išteisinamas baudžiamojoje byloje, pradėtoje tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą, teismas turi teisę nuspręsti, kad visas proceso išlaidas ar jų dalį apmoka asmuo, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas.

A. K. gynėja nepateikė bylinėjimosi išlaidas patvirtinančių dokumentų, todėl šis prašymas paliekamas nenagrinėtu, o I. J. reikalavimas priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, negali būti tenkinamas, kadangi šiuo nuosprendžiu nuteistojo apeliacinis skundas yra tenkinamas ir iš kaltinimo pagal BK 154 straipsnio 1 dalį jis išteisinamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1p., 3p., 326 str. 4d., 329 str. 1 d. 1 p., 328 str. 3p., 4p.

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

A. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, o I. J. apeliacinį skundą atmesti.

Panaikinti Jonavos rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 8 d. nuosprendžio dalį, kurioje A. K. pripažintas kaltu pagal LR BK 154 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 3 (trijų) mėnesių laisvės apribojimu su įpareigojimu per 1 (vieną) mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo viename Jonavos rajono laikraštyje atsiprašyti I. J., bei, nuosprendžio dalį dėl neturtinės žalos ir proceso išlaidų priteisimo I. J. iš A. K., ir priimti šiose dalyse naują nuosprendį:

A. K. pagal BK 154 straipsnio 1 dalį išteisinti, nepadarius veikos turinčios šio nusikaltimo požymių.

Pakeisti Jonavos rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 8 d. nuosprendyje I. J. išteisinimo pagrindą dėl veikų numatytų BK 154 straipsnio 2 dalyje ir BK 155 straipsnio 1 dalyje (2014 m. balandžio 26 d. įvykis), iš LR BPK 303 str. 5d. 2p. į LR BPK 303 str. 5d. 1p. t. y. jai nepadarius veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių.

Vadovaujantis BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu, I. J. pareikštą civilinį ieškinį palikti nenagrinėtu.

A. K. gynėjos prašymą priteisti A. K. naudai iš I. J. proceso išlaidas, palikti nenagrinėtu.

I. J. prašymą priteisti proceso išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, atmesti. Vadovaujantis BPK 92 straipsnio 1 dalies 3 punktu, daiktą, turėjusį reikšmės tyrimui ir bylos nagrinėjimui, – CD diską su įrašu, grąžinti I. J..

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.