- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-11-05
- Bylos Nr.
- N-575-1061-12
- Teisminio proceso Nr.
- 4-61-3-00090-2011-7
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Stasys Gagys, Ričardas Piličiauskas (pran.)
- Kategorijos
- 42.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo P. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 16 d. nutarties P. D. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Trakų rajono agentūros (toliau – ir Institucija) 2010 m. gruodžio 29 d. nutarimu P. D. pripažintas kaltu padaręs Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 51¹⁰ straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą ir jam skirta 450 Lt bauda. Nutarime nurodyta, jog 2010 m. spalio 29 d., apie 11.40 val., Trakų rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, atliekant neplaninį P. D., vykdančio transporto priemonių techninę priežiūrą ir remontą pagal verslo liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini), patikrinimą, jis tyčia trukdė vykdyti aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę: atsisakė paimti sprendimą dėl neplaninio patikrinimo atlikimo, pareikalavus pateikti Transporto priežiūros ir remonto pirminės atliekų apskaitos žurnalą bei dokumentus, įrodančius atliekų pridavimą atliekų tvarkytojams, atsisakė juos pateikti, taip pat atsisakė bendrauti su pareigūnais, užrakino serviso vartus, sėdo į savo automobilį ir išvažiavo, taip pažeisdamas Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 54 straipsnio 2 dalies reikalavimus.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. sausio 16 d. nutartimi minėtą Institucijos nutarimą paliko nepakeistą. Teismas nurodė, kad Institucija 2010 m. spalio 29 d. priėmė sprendimą Nr. VR-12.6-301 „Dėl neplaninio patikrinimo atlikimo“, kuriuo, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 9¹ straipsnio 6 dalimi, Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 31 straipsniu ir Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 12 bei 14 straipsniais, nusprendė atlikti P. D. patikrinimą. Minėtame sprendime ranka įrašyta, jog P. D. atsisakė pasirašyti sprendimą dėl neplaninio patikrinimo atlikimo, ką savo parašais patvirtino pareigūnai. Taip pat pažymėjo, kad P. D. surašytame administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytas bylos nagrinėjimo laikas ir vieta, yra įrašas, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo supažindintas su protokolu, protokolą pasirašyti ir rašyti paaiškinimą atsisakė, o pareigūnas V. M. patvirtino, jog protokolas buvo perskaitytas administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui. Tai įvertinęs, padarė išvadą, kad administracinio teisės pažeidimo protokole esantis įrašas, jog P. D. buvo supažindintas su protokolu, tačiau atsisakė jį pasirašyti, yra teisingas, kadangi netikėti apklaustų liudytojų parodymais nėra pagrindo. Be to, atkreipė dėmesį, kad Institucijos pareigūnai patvirtino, jog P. D. nepateikė jiems dokumentų kontrolės vykdymui. Pažymėjo, kad Institucijos pareigūnų 2010 m. spalio 29 d. tarybiniame pranešime nurodyta, jog patikrinimo metu P. D. tyčia trukdė vykdyti aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę: atsisakė paimti sprendimą dėl neplaninio patikrinimo atlikimo, pareikalavus pateikti Transporto priežiūros ir remonto pirminės atliekų apskaitos žurnalą bei dokumentus, įrodančius atliekų pridavimą atliekų tvarkytojams, atsisakė juos pateikti, atsisakė bendrauti su pareigūnais, užrakino serviso vartus, sėdo į savo automobilį ir išvažiavo. Atsižvelgęs į tai, pabrėžė, jog pagal Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 54 straipsnio 2 dalį fiziniai ir juridiniai asmenys privalo sudaryti visas sąlygas, būtinas aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnams aplinkos apsaugos valstybinei kontrolei vykdyti, ir paklusti aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnų teisėtiems reikalavimams. Taip pat nurodė, kad skiriant asmeniui administracinę nuobaudą, buvo laikytasi ATPK reikalavimų.
II.
Apeliaciniu skundu administracinėn atsakomybėn patrauktas P. D. prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 16 d. nutartį. Mano, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra nepagrįsta ir neteisinga. Tvirtina, jog patikrinimas buvo atliekamas ir byla Institucijoje išnagrinėta jam nedalyvaujant. Taip pat atkreipia dėmesį, kad nei vienas pareigūnas negalėjo nurodyti tikslios automobilių serviso buvimo vietos, be to, niekas minėtų pareigūnų nematė, kas rodo, jog jie meluoja. Pabrėžia, jog visi reikiami dokumentai yra pateikti byloje, o Institucijos pareigūnai tik nori jį nubausti.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą Institucija prašo skundą atmesti ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 16 d. nutartį nepakeistą. Pažymi, kad pritaria ginčijamoje nutartyje išdėstytiems pirmosios instancijos teismo motyvams. Taip pat nurodo, jog P. D. apeliacinis skundas grindžiamas tik jo nuomone, o ne teisiniais argumentais. Be to, atkreipia dėmesį, kad tai, jog visi reikiami dokumentai yra pateikti byloje, teisiškai nereikšminga, kadangi administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo nepaneigė aplinkybės, kad patikrinimo metu jis minėtų dokumentų Institucijos pareigūnams, jiems pareikalavus, nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
III.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad apeliacinį skundą teikia administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo ir dėl to apeliacinės instancijos teismo sprendimu jo teisinė padėtis negali būti pabloginama (non reformatio in peius principas), administracinę bylą tikrina tik dėl P. D. patraukimo administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 51¹⁰ straipsnio 1 dalį.
ATPK 51¹⁰ straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad tyčinis kliudymas aplinkos apsaugos pareigūnams tikrinti įmones, įstaigas, organizacijas ir objektus arba vykdyti aplinkos apsaugos kontrolę užtraukia baudą piliečiams nuo 200 Lt iki 400 Lt ir pareigūnams – nuo 300 Lt iki 600 Lt.
Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 2 straipsnio 3 dalis nustato, kad aplinkos apsaugos valstybinė kontrolė – tai specialių valstybės įgaliotų institucijų ir pareigūnų veikla, kuria siekiama užtikrinti teisėtumą ir teisėtvarką aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo srityje, pasireiškianti <...> pažeidimų nutraukimu bei šių pažeidimų padarymu kaltų asmenų nustatymu, jų patraukimu teisinėn atsakomybėn. Pagal šio įstatymo 14 straipsnio 5 punktą, aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnai turi teisę tikrinti fizinių ir juridinių asmenų veiklą, kai yra pagrįstas įtarimas, kad jie rengiasi daryti, daro ar padarė teisės pažeidimą aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo srityje. Tuo tarpu minėto įstatymo 54 straipsnio 2 dalis įtvirtina, jog fiziniai ir juridiniai asmenys privalo sudaryti visas sąlygas, būtinas aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnams aplinkos apsaugos valstybinei kontrolei vykdyti, ir paklusti aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnų teisėtiems reikalavimams.
ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog P. D. padarė ATPK 51¹⁰ straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą. Pripažindamas administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį kaltu, teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutartyje nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nutartį, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams. Pažymėtina, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo, žinodamas, kad bus atliekamas neplaninis patikrinimas, užrakino serviso vartus, sėdo į savo automobilį ir išvažiavo (b. l. 2–4, 14–18, 37–38, 54–55, 99, 107–108). Tai rodo, jog P. D. sąmoningai (tyčia) nesudarė galimybės pareigūnams atlikti patikrinimą, t. y. tyčia aktyviais veiksmais kliudė aplinkos apsaugos pareigūnams vykdyti aplinkos apsaugos kontrolę, todėl pagrįstai buvo patrauktas atsakomybėn pagal ATPK 51¹⁰ straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju surinkti įrodymai yra pakankami neabejotinai išvadai dėl P. D. kaltės daryti. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo abejoti nuosekliais, neprieštaringais ir rašytiniuose įrodymuose užfiksuotas aplinkybes atitinkančiais pareigūnų parodymais, jų suinteresuotumas bylos baigtimi nenustatytas, byloje nėra duomenų, kad jie gali būti šališki ar dėl kitų priežasčių siekia melagingai apkalbėti administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį. Taip pat pabrėžtina, kad P. D. nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui jokių bylai reikšmingų su nagrinėjamu įvykiu susijusių jo nurodytas aplinkybes patvirtinančių įrodymų nepateikė, nors tokią galimybę turėjo.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui skirta nuobauda buvo individualizuota tinkamai, ji nėra per griežta, atitinka padaryto pažeidimo pobūdį, pavojingumo laipsnį, pažeidėjo asmenybę, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atsižvelgiant į tai, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 16 d. nutartis paliekama nepakeista, o apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
P. D. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 16 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.