Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Danutės Milašienės ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantų J. P. ir Ž. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. sausio 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų J. P. ir Ž. P. ieškinį atsakovui A. M. dėl tikrovės neatitinkančios, ieškovų garbę ir orumą žeminančio informacijos paneigimo ir turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija n ustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Pirma, teismas klaidingai įvertino subjektą, apie kurį paskleisti tikrovės neatitinkantys duomenys. Iš skundžiamo sprendimo galima manyti, kad teismas paskleistus duomenis laikė duomenimis ne apie ieškovus, o apie Darbo partijos Širvintų skyrių, tačiau iš atsakovo pasisakymo lingvistinės analizės akivaizdu, jog buvo pasisakyta apie ieškovų veiksmus. Nors abu ieškovai yra Darbo partijos nariai, jie neturėjo ir negalėjo veikti partijos vardu finansinėje srityje.

Antra, teismas nepagrįstai sureikšmino atsakovo kreipimąsi į prokuratūrą. Vėlesnis kreipimasis į teisėsaugos institucijas nelegalizuoja ankstesnio tikrovės neatitinkančių ir asmens garbę ir orumą žeminančių žinių paskleidimo ir neatleidžia duomenis paskleidusio asmens nuo civilinės atsakomybės. Teismas dėl nesuprantamų priežasčių neatkreipė dėmesio į faktą, kad į prokuratūrą buvo kreiptasi po dviejų dienų po tarybos posėdžio. Be to, pasisakydamas tarybos posėdžio metu, atsakovas net neužsiminė apie esamą ar būsimą kreipimąsi į teisėsaugos institucijas. Pažymėtina, kad neatskleidžiant kreipimosi į valstybės institucijas fakto, o tik viešinant kreipimosi turinį, vėliau, nepasitvirtinus paskleistiems duomenims, asmuo negali būti atleidžiamas nuo civilinės atsakomybės, todėl negalima sutikti su teismo išvada, kad ikiteisminio tyrimo nutraukimas nesurinkus pakankamai įrodymų apie paskleistus duomenis sudarančią informaciją laikytinas pakankamu tikrovės neatitinkančių žinių paneigimu.

Trečia, teismas nepagrįstai susiaurino viešųjų asmenų pažeistų teisių gynimo ribas. Tikrovės neatitinkanti informacija apie esamą ar įtariamą nusikalstamą veikos padarymą negali būti laikoma „nevisiškai tikslia informacija“. Net ir įvertinus ieškovų, kaip viešųjų asmenų, statusą, melagingos, garbę ir orumą žeminančios informacijos apie juos kartelė yra akivaizdžiai per aukšta.

Ketvirta, teismo sprendimo motyvai yra prieštaringi: nors teismas konstatavo, kad paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, tačiau atsakovo veiksmus paskleidžiant šiuos duomenis laikė sąžiningais. Apie kokį sąžiningumą galima kalbėti, kai asmuo skleidžia duomenis, teismo pripažintus neatitinkančiais tikrovės.

2. Teismas nevertino savarankiško civilinio delikto. Kiekvienas asmuo privalo laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais nepadarytų kitam asmeniui žalos. Todėl, nepaisant to, kaip atsakovo veiksmai (tikrovės neatitinkančių duomenų paskleidimas) vertintini CK 2.24 straipsnio prasme, akivaizdu, kad tarp jų ir ieškovo J. P. nesėkmingo pasirodymo Seimo rinkimuose egzistuoja priežastinis ryšys. Tai sudaro pagrindą atsakovo veiksmus CK 6.263 straipsnio prasme laikyti savarankišku deliktu, dėl kurio atsakovas privalo atlyginti ieškovo patirtas išlaidas rinkimų kampanijai finansuoti bei kompensuoti negautas pajamas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo argumentai

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Dėl ginčo esmės

Nagrinėjamoje byloje ginčas tarp šalių kilo dėl asmens garbės ir orumo gynimo. Pažymėtina, kad garbė ir orumas pagal CK 2.24 straipsnį ginami nustačius tokių faktų visetą: pirma, žinių paskleidimo faktą, antra, faktą, kad žinios yra apie ieškovą, trečia, faktą, jog žinios žemina asmens garbę ir orumą, ir, ketvirta, faktą, kad paskleistos žinios neatitinka tikrovės. Visos šalys savo procesiniuose dokumentuose, pateiktuose apeliaciniam teismui, sutiko, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo tris iš keturių minėtų faktų: paskleistos žinios, kurios žemina asmens garbę ir orumą bei neatitinka tikrovės (b. l. 163-164, 173). Teisėjų kolegija, remdamasi šia aplinkybe ir atsižvelgdama į bylos nagrinėjimo apeliaciniame teisme ribas (tantum devolutum quantum appellatum) bei draudimą priimti blogesnį sprendimą (non reformatio in pejus), dėl šių pirmosios instancijos teismo nurodytų faktų nepasisako ir laiko juos nustatytais (CPK 313, 320 straipsniai).

Šalių nuomone, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad paskleisti duomenys yra ne apie ieškovus, o apie politinę partiją, todėl nebuvo nustatytas vienas iš būtinų faktų asmens garbės ir orumo gynimo byloje. Apeliantai teismo motyvus dėl subjekto ginčija, o atsakovas su jais sutinka. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, skundžiamo sprendimo vertinimas tiek lingvistiniu, tiek loginiu metodu leidžia teigti, kad teismo sprendimas šioje dalyje šalių yra netinkamai interpretuojamas. Pirmosios instancijos teismo teiginiai, pavyzdžiui, „posėdyje atsakovo paskelbta informacija apie ieškovus“ (sprendimo antro lapo aštunta pastraipa nuo viršaus), „atsakovo paskelbta informacija apie ieškovų pareikštą reikalavimą pripažintina žeminančia asmens garbę ir orumą“ (sprendimo antro lapo dešimta pastraipa nuo viršaus), „posėdyje atsakovo paskelbta informacija apie ieškovų pareikštą reikalavimą“ (sprendimo antro lapo paskutinė pastraipa), „žinia buvo paskelbta apie viešuosius asmenis“ (sprendimo trečio lapo antra pastraipa nuo viršaus), taip pat tai, kad teismas sprendė atsakovo atleidimo nuo civilinės atsakomybės klausimą bei iš dalies pasisakė dėl tikrovės neatitinkančių žinių paneigimo, nesudaro pagrindo spręsti, kad duomenys buvo paskleisti apie partiją, o ne ieškovus. Kita vertus, net sutinkant su šalių pateiktu teismo sprendimo interpretavimu, atsakovo ginčo teiginiai kiekvienam protingam žmogui sukelia aiškų įspūdį, kad kalbama būtent apie ieškovus (b. l. 17, 125). Tai, kad ir pats atsakovas suvokė paskleidžiantis duomenis apie ieškovų, o ne politinės partijos veiksmus, patvirtina ir jo pareiškimo prokuratūrai turinys (b. l. 128-130). Nurodytos aplinkybės paneigia atsakovo atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentą, kad tarybos posėdyje nebuvo įvardinti reikalavimus grąžinti pinigus pateikę asmenys, o apeliantai atsakovą tik pakvietė į partijos būstinę (b. l. 173).

Konstatavus, kad egzistuoja visos būtinos sąlygos asmens garbei ir orumui ginti, ieškovai gali pasinaudoti savo pažeistų teisių gynybos būdais. Šiuo atžvilgiu ieškovams įstatymas suteikia teisę reikalauti paneigti paskleistus duomenis ir (ar) taikyti duomenis paskleidusiam asmeniui civilinę atsakomybę (CK 2.24 straipsnio 1, 3 dalys). Apeliantai pasirinko abu nurodytus teisių gynimo būdus. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad apeliantų atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas nesurinkus pakankamai įrodymų apie jų padarytą nusikalstamą veiką ir tyrimo nutraukimas tokiu pagrindu laikytinas pakankamu tikrovės neatitinkančių žinių paneigimu. Su tokia išvada teisėjų kolegija nesutinka. Byloje nustatyta, kad tikrovės neatitinkantys ir ieškovų garbę ir orumą žeminantys duomenys buvo paskleisti savivaldos institucijos posėdyje, todėl tokių duomenų paneigimas turi atitikti jų paskleidimo formą. Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad nagrinėjamos bylos dalyką sudaro tik minėtame posėdyje, o ne visuomenės informavimo priemonėse paskleisti (pakartoti) duomenys (b. l. 142). Paneigimo tekstą, būdą ir terminą, atsižvelgdamas į tai, kokie duomenys pripažintini neatitinkančiais tikrovės ir žeminančiais garbę ir orumą, sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodo teismas.

Minėta, greta specialaus teisių gynimo būdo apeliantai taip pat reikalavo atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, tačiau pirmosios instancijos teismas atleido atsakovą nuo civilinės atsakomybės CK 2.24 straipsnio 6 dalies pagrindu. Toks sprendimas motyvuotas tuo, kad atsakovas, tarybos posėdyje paskelbdamas informaciją apie apeliantų pareikštą reikalavimą, elgėsi sąžiningai turėdamas tikslą informuoti tarybos narius apie partijos skyriaus veiklą; nėra įrodymų, jog informacija buvo paskelbta kitais tikslais. Teisėjų kolegijos nuomone, aptartas sprendimas priimtas netinkamai aiškinant atleidimo nuo civilinės atsakomybės sąlygas nagrinėjamo pažeidimo atveju. CK 2.24 straipsnio 6 dalis nustato, kad paskleidęs tikrovės neatitinkančius duomenis asmuo atleidžiamas nuo civilinės atsakomybės, jeigu tokie duomenys yra paskelbti apie viešą asmenį bei jo valstybinę ar visuomeninę veiklą, o juos paskelbęs asmuo įrodo, kad jis veikė sąžiningai siekdamas supažindinti visuomenę su tuo asmeniu ar jo veikla. Byloje nustatyta, kad apeliantai yra vieši asmenys. Pažymėtina, kad nors pirmosios instancijos teismas klaidingai konstatavo, kad apeliantė Ž. P. duomenų paskelbimo metu buvo valstybės politikė (b. l. 29-34, 188), tačiau jos, kaip politinės partijos skyriaus vadovės, statusas leidžia apeliantę laikyti viešu asmeniu (Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 60 dalis). Ši aplinkybė teismo proceso metu ginčijama nebuvo (b. l. 165). Atleidimas nuo civilinės atsakomybės aptariamo straipsnio atveju tiek teisės doktrinoje (V. Mikelėnas et. al. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Antroji knyga. Asmenys. Vilnius: Justitia, 2001; 72-73 l.), tiek teismų praktikoje (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje D. J. v. UAB „Ekstra žurnalas“, bylos Nr. 3K-3-193/2009; 2009 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje R. M. v. Lenkų rinkimų sąjunga ir kt., bylos Nr. 3K-3-51/2009) siejamas su nevisiškai tikslios informacijos ar net agresyvios kritikos paskleidimu, kuri, skirtingai nei privataus asmens atveju, viešo asmens atžvilgiu turi būti toleruojama. Be to, aptariamus duomenis paskleidęs asmuo turi veikti sąžiningai – siekti informuoti visuomenę apie viešą asmenį ir jo veiklą tokiais klausimais, kuriuos visuomenė turi pagrįstą ir teisėtą interesą žinoti. Nagrinėjamos bylos ginčo teiginiais nurodyta, kad apeliantai reikalavo iš atsakovo grąžinti partijai tam tikrą pinigų sumą, tai yra, kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas, atliko neteisėtą veiką. Pažymėtina, kad tokie veiksmai užtraukia baudžiamąją atsakomybę, ką suvokė ir atsakovas, kreipdamasis su pareiškimu į prokuratūrą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 181, 249 straipsniai). Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, ginčo duomenų pobūdis šiuo atveju negali būti vertinami nei kaip agresyvi kritika, nei tuo labiau kaip informacijos netikslumas. Priešingu atveju būtų paneigtas civilinės atsakomybės, kaip vieno iš asmens garbės ir orumo gynimo būdų, taikymas. Taigi konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atleido atsakovą nuo civilinės atsakomybės.

Nagrinėjamame kontekste taip pat atkreiptinas dėmesys į pirmosios instancijos teismo sprendime esančius loginius prieštaravimus: vienu atveju konstatuojama, kad „atsakovo paskelbta informacija apie ieškovų pareikštą reikalavimą pripažintina žeminančia asmens garbę ir orumą“ (sprendimo antro lapo aštunta pastraipa), kitu atveju – „atsakovo paskelbta informacija apie ieškovų reikalavimą <...> posėdyje nelaikytina ieškovų orumą žeminančių žinių paskelbimu“ (antro lapo priešpaskutinė pastraipa). Tampa neaišku, duomenys apie ieškovus buvo paskelbti ar ne. Antroji teismo išvada padaryta remiantis argumentu, kad sąžiningas asmens kreipimasis į valstybės institucijas dėl pažeistų teisių ar interesų gynimo nėra asmens garbę ir orumą žeminančių duomenų paskleidimas. Iš esmės su tokiu argumentu galima sutikti, tačiau šiuo atveju būtina įvertinti, kad ginčo duomenys buvo paskelbti ne kreipiantis į teisėsaugos instituciją, o padarant atitinkamą pranešimą savivaldos institucijos posėdyje. Šiame posėdyje atsakovas nenurodė, kad dėl pateikiamų duomenų kreipėsi ar ketina kreiptis į teisėsaugos institucijas – paskelbti duomenys nebuvo informacija apie kreipimąsi į prokuratūrą. Taigi aptariamų duomenų paviešinimas tarybos posėdyje neabejotinai laikytinas jų paskelbimu CK 2.24 straipsnio prasme. Nustatytų visų bylos aplinkybių kontekste taip pat darytina išvada, kad atsakovo kreipimasis į teisėsaugos instituciją, net nevertinant kreipimosi momento, negali nei pateisinti atsakovo veiksmų paskelbiant tikrovės neatitinkančius ir asmens orumą ir garbę žeminančius duomenis, nei būti pagrindu atleisti atsakovą nuo civilinės atsakomybės.

Apeliantai neturtinę žalą iš esmės sieja su reputacijos sumenkinimu, jo sąlygota nervine įtampa ir emociniu sutrikimu. Teisėjų kolegijos nuomone, atsakovo paskleisti tikrovės neatitinkantys duomenys apie apeliantų veiksmus, kurie dėl savo pobūdžio ne tik yra amoralūs, bet ir užtraukia teisinę atsakomybę, aiškiai sukelia neturtinio pobūdžio praradimus, todėl neturtinės žalos padarymo faktas šioje byloje nekelia abejonių (CK 6.250 straipsnis). Jau konstatuota, kad pagrindo atleisti atsakovą nuo civilinės atsakomybės nebuvo, tačiau apeliantų statusas yra reikšmingas sprendžiant jiems priteistinos neturtinės žalos dydį. Teismų praktikoje pripažįstama, jog svarbiausiu viešo asmens garbės ir orumo gynimo būdu laikytinas garbę ir orumą žeminančių, tikrovės neatitinkančių žinių paneigimas, o neturtinės žalos dydis negali turėti dominuojančio vaidmens; priteisiama neturtinė žala gali būti minimali ar artima minimaliai, net ir tuo atveju, kai pažeidimai gana skaudūs; akcentuojama, kad viešas asmuo, būdamas labiau pastebimas, turi galimybę pasisakyti viešai, gali pats ir per visuomenės informavimo priemones paneigti paskelbtas žinias (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje A. S. ir kt. v. A. J. ir kt., bylos Nr. 3K-3-142/2006; 2005 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje A. S. v. UAB „Šilo bitė“ ir kt. bylos Nr. 3K-3-280/2005; 2001 m. rugsėjo 5 d. nutartis civilinėje byloje K. D. v. B. M, bylos Nr. 3K-3-747/2001; 2000 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje V. Ž. v. UAB „Lietuvos rytas“, bylos Nr. 3K-7-130/2000). Teisėjų kolegija, spręsdama dėl priteistino neturtinės žalos dydžio, atsižvelgia ne tik į nurodytus kriterijus, bet ir į paskelbtų duomenų pobūdį, paskelbimo vietą, į tai, kad informacija buvo atspindėta visuomenės informavimo priemonėse (b. l. 20-30), tačiau apeliantė Ž. P. pasinaudojo galimybe gintis nuo pateiktų kaltinimų (b. l. 23-27, 35-36), taip pat įvertina faktą, kad byloje nebuvo pateikta įrodymų, patvirtinančių, jog apeliantų nurodyta nervinė įtampa ir emocinis sutrikimas buvo žymiai didesni nei galima pagrįstai tikėtis nagrinėjamo pažeidimo atveju (CPK 178 straipsnis). Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, protingas priteistinas neturtinės žalos dydis yra 1 000 Lt kiekvienam apeliantui.

Apeliantas J. P. greta neturtinės prašė atlyginti ir turtinę žalą, kurią siejo su negautomis pajamomis nepatekus į Seimą bei rinkimų kampanijai išleistomis lėšomis. Apelianto teigimu, patekti į parlamentą jam sutrukdė atsakovo paskleisti tikrovės neatitinkantys duomenys, kurie papiktino rinkėjus ir pastarieji neskyrė kandidatui pirmumo balsų. Teiginiai grindžiami gyventojų apklausos telefonu duomenimis (b. l. 47-86). Teisėjų kolegiją tokį reikalavimą laiko nepagrįstu, nes pateikti apklausos rezultatai nelaikytini patikimu įrodymu: pirma, nėra aiškių duomenų, kad buvo apklausti būtent rinkėjai, antra, buvo apklausta tik 1 000 respondentų, nors rinkimų apygardoje, kurioje kandidatavo apeliantas, yra 43 473 rinkėjų (b. l. 40), trečia, dauguma respondentų nurodė, jog nebalsavo už apeliantą dėl kitų priežasčių, ir tik 17 iš jų papiktino atsakovo paskleista informacija. Be to, apeliantas atsilikimas nuo asmens, patekusio į parlamentą, buvo labai nežymus, o apelianto pralaimėjimą lėmė ne Širvintų rajono, kurio savivaldybės tarybos posėdyje buvo paviešinti ginčo duomenys, o dalies Vilniaus rajono rinkėjų balsai (b. l. 5-6, 114). Taigi apeliantas neįrodė, kad jo nepatekimas į parlamentą yra susijęs su atsakovo veiksmais (CPK 178 straipsnis, CK 6.247 straipsnis). Pažymėtina, kad dėl tos pačios priežasties aptariama aplinkybė nebuvo vertinama sprendžiant dėl priteistino neturtinės žalos dydžio.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Teisėjų kolegijai pripažinus, kad reikalavimas paneigti ginčo informaciją yra tenkintinas visiškai, o reikalavimas atlyginti turtinę ir neturtinę žalą – iš dalies, laikytina, kad buvo patenkinta 60 procentų ieškinio reikalavimų, todėl bylinėjimosi išlaidos tarp šalių paskirstomos atitinkama proporcija (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Apeliantai sumokėjo 6 265 Lt žyminio mokesčio (b. l. 10, 161), o įrodymų apie patirtas teisinės pagalbos išlaidas nepateikė (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Savo ruožtu atsakovas už teisinę pagalbą jį atstovavusioms advokatėms iš viso sumokėjo 11 163 Lt (b. l. 131-140, 181-184). Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje kilęs ginčas nėra sudėtingas nei savo apimtimi, nei keliamais teisiniais klausimais, todėl atsakovo patirtos išlaidos nelaikytinomis protingomis ir mažintinos iki 5 000 Lt (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad tokiai išvadai dėl nurodytos priežasties neturi įtakos ir ta aplinkybė, kad atsakovas buvo atstovaujamas dviejų advokačių. Įvertinus šalių protingas išlaidas bei nurodytą patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų proporciją, apeliantams iš atsakovo turėtų būti priteista 3 759 Lt, o atsakovui iš apeliantų – 2 000 Lt. Įskaičius priešpriešinius reikalavimus, apeliantams iš atsakovo priteistina 1 759 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Remiantis nurodyta proporcija, valstybės naudai iš šalių priteistinos 14 Lt dydžio išlaidos susijusios su procesinių dokumentų siuntimu (b. l. 1, 179): iš atsakovo priteistina 8 Lt, o apeliantų – 6 Lt (po 3 Lt) (CPK 92, 96 straipsnis).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė ginčui aktualias materialines teisės normas, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kuris naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas, išdėstytais motyvais tenkinant ieškinį iš dalies.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2010 m. sausio 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – tenkinti ieškinį iš dalies.

Įpareigoti A. M. artimiausiame Širvintų rajono savivaldybės tarybos posėdyje paskelbti tokio turinio paneigimą: „Aš, A. M. , pareiškiu, kad 2008 m. sausio 29 d. Širvintų rajono savivaldybės tarybos posėdyje mano išsakyti teiginiai, jog 2008 m. sausio 28 d. susitikimo su Ž. P. ir J. P. metu man buvo pareikštas ultimatumas grąžinti partijai 17 000 Lt arba atsisakyti tarybos nario mandato, neatitinka tikrovės“.

Priteisti iš A. M. Ž. P. ir J. P. naudai po 1 000 Lt (vieną tūkstantį litų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitoje dalyje ieškinį atmesti.

Priteisti iš A. M. Ž. P. ir J. P. naudai lygiomis dalimis 1 759 Lt (vieną tūkstantį septynis šimtus penkiasdešimt devynis litus) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti valstybės naudai iš A. M. 8 Lt (aštuonis litus), o iš Ž. P. ir J. P. – 6 Lt (šešis litus) lygiomis dalimis bylinėjimosi išlaidų.