Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Bartašienės, Jurgos Kramanauskaitės - Butkuvienės ir kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Vilijos Valantienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „ATR Transport“, atstovaujamos bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Tytus“, apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „ATR Transport“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Magrista“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Teismo išvada, jog nėra įrodyta, kad sandorio sudarymo metu šalys buvo nesąžiningos, yra neteisinga. Sandorio metu UAB „ATR Transport“ buvo atstovaujama akcininkės M. M., kuri turėjo suvokti, kad įmonė yra nemoki, todėl jos nesąžiningumas yra akivaizdus. Antrą sandorio šalį atstovavo M. M. vyro brolis G. M., kuriam sudarant sandorį turėjo būti žinoma ieškovės nemokumo būsena. Abi šalys buvo susipažinusios su pirkimo – pardavimo sutarties 6.3 punktu ir žinojo 11 000 Lt sumos pervedimo paskirtį – atsiskaityti su UAB „Magrista“. Apeliantės nuomone, galima teigti, kad abiejų sandorio šalių nesąžiningumas įrodytas. Teismas į šias aplinkybes neatsižvelgė.

Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais motyvais:

Apeliantė teismo sprendimą skundžia tik iš dalies. Tokiu būdu sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad 2010 m. gegužės 17d. tarp ieškovės ir atsakovės sudarytos transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarties pripažinti negaliojančia nėra pagrindo. Nurodo, jog apeliantės pozicija – pripažinti 2011m. rugpjūčio 10 d. PVM sąskaitą – faktūrą negaliojančia, neginčijant pačios 2009 m. gruodžio 1 d. transporto priemonės nuomos sutarties Nr. 14 neatitinka Lietuvos Respublikos teisinio reglamentavimo ir suformuotos teismų praktikos dėl PVM sąskaitos – faktūros reikšmės. PVM sąskaitos faktūros paskirtis – įforminti įvykusį prekių tiekimą, paslaugų suteikimą. Pati sąskaita –faktūra savaime nėra sutartis, ji vertintina, kaip sutartinius santykius patvirtinantis dokumentas. Nėra sandoris, sukuriantis, pakeičiantis arba panaikinantis civilines teises ir pareigas. Dėl to šis prašymas yra nepagrįstas ir atmestinas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Bylos duomenimis Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2014 m. birželio 6 d. sprendimu panaikino Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 13 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą, pripažino UAB „Magrista“ 2011 m. rugpjūčio 10 d. PVM sąskaitą faktūrą serija MAG Nr. 0103 negaliojančia nuo jos išrašymo momento, taikydama restituciją ir iš atsakovo UAB „Magrista“ priteisdama ieškovui BUAB „ATR Transport“ 11 000 Lt (3188,40 Eur).

Byloje kilo ginčas dėl sandorių teisėtumo, PVM sąskaitos faktūros teisinio vertinimo, atsiskaitymo su kreditoriais eilės galimo pažeidimo teisinių padarinių.

2015 m. gegužės 6 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiasis teismas Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 6 d. sprendimą panaikino ir bylą perdavė apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kasacinis teismas nurodė, kad ginčydamas apeliacinės instancijos teismo sprendimą dėl 11 000 Lt (3188,40 Eur), gautų pagal 2011 m. rugpjūčio 10 d. PVM sąskaitą faktūrą serija MAG Nr. 0103 2011 m. rugpjūčio 16 d. mokėjimo pavedimu, kaip vieną iš argumentų kasatorius ( atsakovė) nurodo aplinkybę, kad PVM sąskaita faktūra nėra sandoris, todėl jos pripažinimas negaliojančia nesukelia sandorio negaliojimo teisinių pasekmių ir negali būti pagrindas taikyti restituciją. Šiuos kasatoriaus argumentus teisėjų kolegija pripažino iš dalies pagrįstais. Pažymėjo, kad dėl PVM sąskaitos faktūros teisinės reikšmės kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad PVM sąskaitų faktūrų teisinę prigimtį apibrėžia Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo normos (PVM įstatymas). Pagal PVM įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 30 punkte įtvirtintą sąvokos apibrėžimą PVM sąskaita faktūra – šiame įstatyme nustatytus privalomus reikalavimus atitinkantis dokumentas, kuriuo įforminamas prekių tiekimas arba paslaugų teikimas, taip pat avanso sumokėjimas. Taigi PVM sąskaita faktūra yra specialios formos buhalterinės apskaitos dokumentas, kuriuo turi būti įforminamos ūkinės operacijos PVM apskaitos tikslais; PVM sąskaitos faktūros paskirtis – įforminti įvykusį prekių pateikimą. Vienos iš sutarties šalių išrašyta PVM sąskaita faktūra savaime nėra sutartis, o turi būti vertinama kaip sutartinius santykius patvirtinantis dokumentas. Kasacinis teismas nurodė, kad kasatorius teisus teigdamas, kad PVM sąskaita faktūra nėra sandoris.

Vis dėlto teisėjų kolegija pažymėjo, kad klaidingas PVM sąskaitos faktūros teisinės reikšmės traktavimas apeliacinės instancijos teismo nutartyje per se nepakankamas išvadai, jog pagal faktinį ir teisinį šalių ginčo pagrindą ieškovės reikalavimas dėl lėšų sugrąžinimo negalėtų būti patenkintas. Pažymėjo, kad iš ieškovės nurodytų faktinių ieškinio pagrindo aplinkybių akivaizdu, jog ji siekė lėšų – 11 000 Lt (3188,40 Eur), sumokėtų kasatoriui (atsakovei) pagal 2011 m. rugpjūčio 10 d. PVM sąskaitą faktūrą (serija MAG Nr.0103) 2011 m. rugpjūčio 16 d. mokėjimo pavedimu, sugrąžinimo, t.y. ginčijo atsiskaitymo su atsakove teisėtumą. Vien ta aplinkybė, kad ieškovė klaidingai suvokė PVM sąskaitos faktūros teisinę reikšmę ir tinkamai neidentifikavo sandorio, kurio pagrindu lėšos sumokėtos, negali būti kliūtis jos reikalavimą išnagrinėti iš esmės, ypač įvertinant aplinkybes, kad nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas nesiūlė ieškovei patikslinti ieškinio reikalavimų.

Dėl ginčo mokėjimo atitikimo įstatyme įtvirtintai privalomajai atsiskaitymų tvarkai (eiliškumui) bei CK 6.66 straipsnio taikymo šalių ginčo sprendimui, kasacinis teismas nurodė, kad tiek apeliacinės instancijos, tiek kasacinis teismas turi CK 1.78 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą pareigą ex officio konstatuoti niekinio sandorio faktą ir taikyti jo teisinius padarinius, todėl pažymėjo, kad net konstatavus, kad apeliacinės instancijos teismas be pagrindo niekinio santykio institutą taikė PVM sąskaitai faktūrai, tai nebūtų kliūtis kasaciniam teismui jį taikyti ginčo mokėjimui (atsiskaitymui), jeigu byloje būtų nustatytas atitinkamas faktinis ir teisinis pagrindas. Taip pat pažymėjo, kad dėl galiojusio Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo aiškinimo ir taikymo Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra konstatavęs, kad mokėtojo prievolės mokėti vykdymas, pažeidžiantis Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo 3 straipsnyje nustatytą mokėjimų eiliškumo tvarką, laikomas prieštaraujančiu imperatyviosioms įstatymo normoms, tokią tvarką pažeidžiantis atsiskaitymas pripažįstamas niekiniu pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalies nuostatas, juo perduotos lėšos vertinamos kaip neteisėtai įgytos ir restitucijos tvarka turi būti grąžinamos (CK 6.145 straipsnio 1 dalis). Ginčo mokėjimo laiku galiojo CK 6.923 straipsnio 2 dalies nuostatos, nustatančios privalomą lėšų nurašymo iš sąskaitos eiliškumą tuo atveju, kai visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti lėšų sąskaitoje nepakanka.

Kasacinis teismas pažymėjo, kad apeliaciniu skundu ieškovė skundė pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmestas jo reikalavimas dėl 11000 Lt (3188,40 Eur) sumokėjimo, nurodydama argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, jog nėra CK 6.66 straipsnyje nustatytų kreditoriaus teises pažeidžiančio sandorio (actio Pauliana) nuginčijimo sąlygų, inter alia, įmonės nemokumo tuo metu, kai buvo atliktas atsiskaitymas, bei ginčijamo sandorio šalių nesąžiningumo. Kasacinis teismas pažymėjo, kas apeliacinės instancijos teismas šių apeliacinio skundo argumentų neišnagrinėjo, t. y. nepatikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisingumo CK 6.66 straipsnio taikymo aspektu. Be to, apeliacinės instancijos teismas netyrė ir nenustatinėjo, ar ginčijamo mokėjimo metu nebuvo kitų pareikštų kreditorių reikalavimų, nurodytų CK 6.293 straipsnio 2 dalyje, dėl ko galėjo būti pažeistas įstatymo įtvirtintas mokėjimo eiliškumas.

Bylos duomenimis apeliantė pažymi, jog nors bankroto byla ieškovei iškelta 2012-02-28, tačiau ieškovė nemokia tapo daug anksčiau. Ieškovė nurodė, kad įmonė 2009 m. patyrė nuostolių, o nemokia tapo jau 2010 m., veiklos nebevykdė nuo 2011 m. rugpjūčio mėnesio. Apeliantės teigimu 2011 m. rugpjūčio 10 d. PVM sąskaita faktūra ir jos pagrindu atliktas 11000 Lt mokėjimas atsakovei yra negaliojantys nes mokėjimas buvo atliktas įmonės nemokumo laikotarpiu. Būdama nemoki, UAB „ATR Transport“, atsiskaitė su atsakove, suteikdama jai pirmumo teisę prieš kitus kreditorius. Be to šalys buvo nesąžiningos, nes tai, kad įmonė buvo nemoki buvo akivaizdu. Atsakovė nurodžiusi, kad atsakovės nesąžiningumas neįrodytas, iš esmės dėl įmonės nemokumo, pareikštų kreditorių reikalavimų ginčijamo mokėjimo metu nepasisakė.

Pirmosios instancijos teismas spendė, kad ieškovė ginčija 2010 m. gegužės 17 d. tarp šalių sudarytą transporto priemonės MB1820, valst. Nr.(duomenys neskelbtini) pirkimo pardavimo sutartį, pagal kurią UAB „ATR Transport“ įsipareigojo sumokėti atsakovui 28000 Lt sumą, įrodinėdama, kad ginčijamas sandoris pažeidė kreditorių teises, nes buvo sumokėti pinigai už transporto priemonę, tačiau turtas įsigytas nebuvo. Ieškovės teigimu, įmonei esant nemokiai, prisidengiant automobilio nuoma, buvo pervesti pinigai susijusiai įmonei, taip sumažinant ieškovės galimybę atsiskaityti su kreditoriais. Teismas pažymėjo, kad actio Pauliana negali būti aiškinamas taip, kad sudarytų prielaidas ginčyti sandorius, kurie jų sudarymo metu nebuvo draudžiami ir atitiko įprastą verslo praktiką, nepaisant to, kad jų sudarymo metu skolininkas turėjo įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams, o vėliau jam buvo iškelta bankroto byla. Teismas vertindamas, kad tik 2012 m. vasario 28 d. UAB „ATR Transport“ išketa bankroto byla, ir spręsdamas, ar buvo pažeistos kreditorių teisės ginčijamu sandoriu, padarė išvadą, bei nurodė, kad kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai, todėl įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno iš kreditorių reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas net ir esant neįvykdytiems įsipareigojimams kitiems kreditoriams. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu šios išvados padarytos nenustačius visų faktinių aplinkybių ir jų visumos neįvertinus. Taip pat teismas sprendė, kad minėta transporto priemonė ieškovės dispozicijoje buvo nuo 2009 m. gruodžio 1 d. iki 2011 m. lapkričio 8 d. , buvo naudojama ieškovės veikloje. Sudarant pirkimo pardavimo sutartį, UAB „ATR Transport“ veiksmai, atitiko protingo asmens, veikiančio kreditorių interesais tomis aplinkybėmis, elgesį, nulemtą susiklosčiusių faktinių aplinkybių, nes buvo išsaugota galimybė vykdomoje veikloje naudoti sunkvežimį ir gauti pajamų, tuo užtikrinant įmonės veiklos tęstinumą ir pajamų gavimą. Be to, teismas sprendė, kad ieškovė tikslių duomenų apie UAB „ATR Transport“ kreditorius bei įsiskolinimų jiems dydį ginčijamo sandorio sudarymo metu nepateikė, todėl nėra galimybės nustatyti kurie kreditoriai sandorio sudarymo dieną turėjo galiojančias reikalavimo teises ieškovui ir įsiskolinimo dydžio. Taip pat teismas padarė išvadą, kad negalima konstatuoti, kad UAB „ATR Transport“ dėl sudaryto sandorio tapo nemoki ir būtent dėl šio sandorio nebeturėjo realios galimybės atsiskaityti su kreditoriais (CK 6.66 straipsnio 1 dalis).

Apeliacinio teismo vertinimu pirmosios instancijos teismas padarydamas konkrečias išvadas neturėjo tam pakankamai duomenų be to, kaip ir pats pažymėjo, kad ieškovė tikslių duomenų apie UAB „ATR Transport“ kreditorius bei įsiskolinimų jiems dydį ginčijamo sandorio sudarymo metu nepateikė, todėl byloje nenustatytos ieškovės nurodytos faktinės aplinkybės dėl įmonės nemokumo, pradelstų įsiskolinimų kiekio bei dydžio, konkrečių kreditorių reikalavimo teisių pirkimo pardavimo sandorio sudarymo dienai, atlikto mokėjimo pavedimo 11 000 Lt (3188,40 Eur), sumokėtų pagal 2011 m. rugpjūčio 10 d. PVM sąskaitą faktūrą 2011 m. rugpjūčio 16 d. mokėjimo pavedimu, kas turi reikšmės vertinant atsiskaitymo su atsakovu teisėtumą.

Kasacinis teismas pasisakė, kad nagrinėjamoje civilinėje byloje sprendžiama dėl ieškovės BUAB ,,ATR Transport“ reikalavimo susigrąžinti iš atsakovės lėšas, kurios reikalavimo patenkinimo atveju būtų įskaitytos į bankrutavusios įmonės turto masę ir panaudotos Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka, visų pirma - kreditorių reikalavimams tenkinti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad bankroto instituto esmė, tikslai ir paskirtis lemia tai, jog bankroto procesas neabejotinai susijęs su viešuoju interesu. Šio proceso teisėtumo kontrolė yra pavesta teismui. Viešojo intereso buvimas įpareigoja bankroto bylą nagrinėjantį teismą būti aktyvų ir, sprendžiant konkrečius bankroto proceso metu kilusius klausimus, įvertinti reikšmingas jiems išspręsti aplinkybes ( pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 18 d. nutartis, bylos Nr. 3K-3-56-421/2015).

Įrodymų vertinimo taisyklės suformuluotos LR CPK 185 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad įrodymus, vadovaudamasis įstatymais, vertina tik teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu teismo posėdyje. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas tikėtinumo taisykle – laisvo įrodymų vertinimo principu, reiškiančiu, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tiems įrodymams, kurie suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Pagal CPK 185 straipsnio 2 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus oficialiuosius rašytinius įrodymus (prima facie), kuriais patvirtintos aplinkybės laikomos visiškai įrodytomis, iki jos nebus paneigtos įstatymų nustatyta tvarka (LR CPK 197 straipsnio 2 dalis). Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jų pakanka reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų ir kt., reikia įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visetą.

Lietuvos teismų praktikoje pažymėta, kad įmonės nemokumas yra nustatomas išanalizavus įmonės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra įmonės pradelsti įsipareigojimai, jų santykis su įmonės turto verte ir įmonės ūkinės komercinės veiklos rezultatai, atspindintys įmonės galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams. Visais atvejais klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo turi būti sprendžiamas ne formaliai taikant LR ĮBĮ nuostatas dėl nemokumo, o atsižvelgiant į konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes. Pagal Įmonių bankroto įstatymo nuostatas administratorius gina tiek bankrutuojančios įmonės, tiek ir visų jos kreditorių interesus. LR CK 6.66 straipsnyje įtvirtintas vienas iš kreditoriaus interesų gynimo būdų – kreditoriaus teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius – actio Pauliana. Atsižvelgiant į tai, kad actio Pauliana instituto taikymas susijęs su sutarties laisvės principo ribomis, pripažinti sandorį negaliojančiu šiuo pagrindu bei taikyti teisines pasekmes galima tik esant LR CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visetui, kad būtų užkirstas kelias galimam kreditoriaus piktnaudžiavimui šiuo institutu ir nepagrįstam skolininko teisių suvaržymui. Pasisakydamas dėl actio Pauliana taikymo bankroto bylose, kasacinis teismas ne kartą išaiškino, kad reikalinga nustatyti, kurie iš bankroto byloje patvirtintų kreditorių jau buvo tuo metu, kai buvo sudarytos konkrečios sutartys, tikslu įvertinti, ar sutarties sudarymas galėjo turėti įtakos įmonės turtinei padėčiai taip, kad ji iš dalies ar visiškai negalėtų atsiskaityti su kreditoriais. Reikalinga nustatyti ar 1) skolininkas sudarė sandorį, kurio sudaryti neprivalėjo; 2) dėl tokio sandorio skolininkas tapo nemokus arba būdamas nemokus suteikė pirmenybę kitam kreditoriui, arba buvo kitaip pažeistos kreditoriaus teisės; 3) skolininkas apie kreditoriaus teisių pažeidimą žinojo ar turėjo žinoti. LR CK 6.66 straipsnyje įtvirtinta galimybė kreditoriui ginčyti tik tuos skolininko sandorius, kurių šis sudaryti neprivalėjo. Byloje kaip minėta kilo ginčas dėl sandorių teisėtumo, PVM sąskaitos faktūros teisinio vertinimo, atsiskaitymo su kreditoriais eilės galimo pažeidimo teisinių padarinių. Ieškovė neginčijo, kad tarp šalių buvo sudaryta nuomos sutartis, nurodė, kad ieškovė nuomos mokesčio nemokėjo, naudojosi transporto priemone iki pirkimo pardavimo sutarties sudarymo, galimai iki transporto priemonės perdavimo ir galimai iš to turėjo finansinės naudos. Byloje reikalingi papildomi duomenys bei reikalinga nustatyti faktines aplinkybes dėl pareikštų ieškinio reikalavimų, įmonės mokumo, kokių konkrečiai kreditorių ir kokiai sumai buvo pradelsti įsipareigojimai sandorių sudarymo metu, minėto mokėjimo pavedimo metu.

LR CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Byla gali būti grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui tik tada, kai šių pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad taikant LR CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą, turi būti įvertinta, kokios apimties, kokių įrodymų, iš ko ir kokia tvarka turi būti išreikalaujama, ar jų reikalavimas iš esmės nereiškia naujo esminio bylos aplinkybių tyrimo, t. y. ar pagrindinės faktinės ir teisinės bylos aplinkybės nėra atskleistos, o jų apeliacinės instancijos teismas negali atskleisti dėl ribotai pateiktų įrodymų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad įstatymų leidėjas, įtvirtindamas civiliniame procese kooperacijos principą, nustatė teismui pareigą imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės, kad byla būtų tinkamai išnagrinėta (LR CPK 8 straipsnis). Atskleisti bylos esmę bei priimti sprendimą dėl pareikštų konkrečių reikalavimų pagal konkrečias byloje nustatytas faktines aplinkybes yra pirmosios instancijos teismo pareiga. Pažymėtina, kad tuo atveju, kai pirmosios instancijos teismas yra neatskleidęs bylos esmės, tai reikštų naujai išnagrinėti visą bylą iš esmės, o ne patikrinti skundžiamą sprendimą apeliacine tvarka (LR CPK 301 straipsnio 1 dalis, LR CPK 329 straipsnio 1 dalis). Toks pagrindas apeliacinės instancijos teismui grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui nustatytas atsižvelgiant į tai, kad LR CPK įtvirtinta ribota apeliacija, apeliacinis procesas yra pirmosios instancijos teismo sprendimų kontrolės forma, skirta patikrinti neįsiteisėjusio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengiant LR CPK 320 straipsnyje ir apeliaciniame skunde nurodytų ribų. Ribotai apeliacijai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos pakankamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. Be to, apeliaciniame procese įtvirtintas naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui galimybės ribojimas (LR CPK 314 straipsnis).

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ginčą tinkamai neišaiškinęs byloje reikšmingų aplinkybių, neatskleidė bylos esmės, todėl vertintina, kad pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, kas galėjo nulemti, kad byla galėjo būti neteisingai išspręsta, ir tai sudaro teisinį pagrindą naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą visa apimtimi, perduodant bylą nagrinėti iš naujo tam pačiam teismui (LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Iš naujo nagrinėdamas bylą, pirmosios instancijos teismas turi pašalinti aukščiau nurodytus procesinius pažeidimus, tinkamai nustatyti su bylos nagrinėjamu dalyku susijusias faktines aplinkybes, įpareigoti šalis pateikti bylai reikšmingus įrodymus.

Grąžinus bylą nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidos šiuo atveju nepriteistinos, nes jų paskirstymo klausimas spręstinas pirmosios instancijos teisme, priimant galutinį sprendimą šioje byloje.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 13 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti šalims.