Klaipėdos apylinkės teismo nuosprendis

2.1. Kaltinamasis A. S. kaltu neprisipažino ir parodė, kad įvykio vakarą buvo namuose su šeima, žiūrėjo filmą. Išgirdo skambant telefonspynę iš lauko į buto duris, paklausė sūnaus ir žmonos, ar šie ko nors laukią, pastariesiems atsakius, kad ne, jis pakėlė ragelį, bet niekas nesikalbėjo. Po kiek laiko vėl paskambino iš telefonspynės į duris ir vėl niekas nesikalbėjo. Grįždamas į kambarį pamatė, kaip nuo laiptinės nubėga du maži vaikai, tada apsirengė ir išėjo į lauką. Jam atrodė, kad vaikai žaidžia žaidimą „paskambink į duris ir pabėk“. Stovėdamas ant laiptų apsižvalgė ir už kokių 50 metrų už krūmo pamatė stovinčius du vaikus, vieną didesnį, vieną mažesnį, kuris turėjo kuprinę. Kaip vaikai buvo apsirengę, pasakyti negali, nematė. Apvaikščiojęs aplink ir apsidairęs suprato, kad be šių vaikų daugiau nieko kieme nėra ir kad šie vaikai skambinėjo į telefonspynę. Apsisukęs pamatė, kad šie vaikai grįžta atgal ir mažesnis vaikas priėjęs prie telefonspynės surinko jo buto numerį, per atidarytą langą girdėjosi, kad jo bute skamba telefonas. Vaikai nieko nelaukę apsisuko ir pradėjo bėgti už krūmo. Tada jis pagavo mažesnįjį vaiką, paėmė pažastų srityje už liemens, pakėlė ir prirėmė prie sienos, kad nesusižeistų, nes vaikas spurdėjo. Jis pajuto, kad vaiko kuprinė atsirėmė į jo rankas. Vaikas muistėsi, kratėsi, norėjo ištrūkti, nešaukė, kad skauda kas nors, neišleido jokių skausmą išreiškiančių garsų, vaikas buvo išsigandęs ir sutrikęs. Vaikas susižaloti ir pajausti skausmo negalėjo. Jis vaiko paklausė, kodėl šis skambinėja į duris? Vaikas atsakė, kad ne jis skambinėjo ir parodė pirštu į didesnįjį vaiką. Jis vaikui pasakė, kad nemeluotų, nes matė, kad skambino jis. Tada vaikas pasižiūrėjo į jį ir pasakė, kad apsišlapino. Vaiką laikė pakėlęs, kol vyko pakalbis, kol vaikas pasakė, kad apsišlapino. Jis nežinojo ką daryti, pasimetė ir vaiką paleido, pats parėjo namo, buvo šoke, nežinojo, kaip toliau elgtis. Mano, kad vaikas apsišlapino iš išgąsčio dėl to, kad jį kažkas pagavo ir klausinėja, jis tiesiog buvo šoke. Einant sutiko kaimynę R. D., kuri klausė, kas nutiko, jis pasakė, kad pagavo vaiką, kuris skambinėjo į duris. Po pusvalandžio atėjo D. S. mama ir jį bei jo žmoną iškoliojo necenzūriniais žodžiais, grasino kreiptis į policiją, vaiko teisių apsaugos tarnybą, teismą. Dar po pusvalandžio atvažiavo policijos pareigūnai.

Mano, kad jis pasielgė taip, kaip reikalauja Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas, matant, kad vaikas nesilaiko visuotinai pripažintų elgesio normų, pažeidžia kitų asmenų teises ir laisves ar viešąją tvarką, privalėjo nedelsiant imtis tinkamų veiksmų sudrausminant vaiką, ką jis ir padarė, tik nespėjo informuoti policijos ar teritorinės vaiko teisių apsaugos tarnybos dėl šio įvykio.

Jis vaikų negąsdino ir neplanavo to daryti, norėjo pagauti skambinėtojus, juos pamatyti ir išsiaiškinti, kas jie tokie yra.

Iki įvykio jo sūnus D. žaisdavo kieme su D. S., bet įvykio dieną D. draugų nelaukė, nes apie tai jis klausė D., kai vaikai skambinėjo į telefonspynę, D. sakė, kad jis nieko nelaukia. Be to, kai vaikai nori pasikviesti D. į lauką, jie susiskambina telefonu. Jeigu vaikai, skambinę į telefonspynę, būtų norėję pasikviesti jo sūnų į lauką, būtų kalbėję į telefonspynę, bet jam pakėlus ragelį, niekas nekalbėjo. Vaikai surinkę numerį tą pačią sekundę bėgo į krūmus.

Jis bandė tartis su nukentėjusiojo atstovėmis dėl atsiprašymo ir gydymo išlaidų atlyginimo, bet susitarti nepavyko.

Mano, kad liudytojais apklausti vaikai galėjo nesuprasti įvykio situacijos, nes jie buvo gana toli ir galėjo nieko negirdėti dėl aplinkos triukšmo, nes šalia yra žaidimų aikštelė.

2.2. Nukentėjusiojo D. S. atstovė pagal įstatymą parodė, kad liepos 17 d. pavakaryje patyrė didelį šoką. Vaikas buvo lauke, ji ruošėsi važiuoti į sodybą, paskambino vaikas iš laikroduko ir kūkčiodamas, sunkiai sudėliodamas žodžius, prašė ateiti jį gelbėti, sakė, kad jį nuskriaudė dėdė. Pasimetusi ji klausė kur vaikas yra, vaikas pasakė, kad prie plytų. Nuėjo į nurodytą vietą, vaikas buvo pasislėpęs už medžių, vaikas verkė, pasakė, kad yra prisišlapinęs. Paklausus kas atsitiko, vaikas pasakė, kad užpuolė D. tėtis, nes jie su draugu skambino į telefonspynę, išbėgo ir pagriebė jį. Vaikas buvo strese, negalėjo nieko normaliai paaiškinti, jam skaudėjo, buvo tiek apsišlapinęs, kad net batai buvo šlapi, bijojo eiti net prie namo. Sūnų parsinešė nešte, vaiką krėtė drebulys, jis nepastovėjo ant kojų. Jai buvo keista, kaip svetimas žmogus, kaimynas nuskriaudė jos vaiką, kuris jam nieko nepadarė. Vaikai buvo dviese, norėjo pasikviesti kaltinamojo sūnų D. į lauką, kaltinamasis nesugebėjo atsiliepti ir pasakyti, kad vaikai nežaistų, kad D. į lauką neišeis. Jis tik sugebėjo išpulti iš buto, pačiupti mažą vaiką ir jį draskyti. Pasidėjusi vaiką ji ėjo pas kaltinamąjį pasikalbėti, bet šis tik ant jos rėkė, nenorėjo bendrauti, nepripažino, kad blogai padarė. Jie šaukė vieni ant kitų, ji iškvietė policiją.

Lauke prie treniruoklių buvo vaikinai, kurie labai į ją žiūrėjo, žiūrėjo į tą pusę, kur nuėjo vaikas. Priėjusi ji paklausė, ar vaikinai matė įvykį, vaikinai sakė, kad viską matė. Sakė, kad kaltinamasis pakėlė viena ranka vaiką į savo ūgį prie sienos ir jį kratė. Vaikinai buvo pasipiktinę tokiu kaltinamojo elgesiu, sakė, kad tokie dalykai negali vykti.

Vaikui buvo šokas, jis bujojo kitą dieną eiti į lauką. Ant kūno buvo paraudimai, buvo raudonos dėmės ant krūtinės ir kažkas paraudę prie kaklo, vaikas sakė, kad skaudėjo. Visai šeimai buvo šokas, nes gyvena nesaugioje kaimynystėje. Vaikas yra labai jautrus, jam yra pripažinta migrena, užeina galvos skausmai su pykinimu, dabar po tokių išgyvenimų, po tokio streso yra blogai, iš karto po to įvykio buvo migrenos paūmėjimas dėl ko kalbėjosi su gydytoja apie gydymo, kuris jai yra žinomas, eigą. Vaiko elgesys po šio įvykio labai pasikeitė, buvęs atviras, bendraujantis ir visais pasitikintis vaikas tapo uždaresnis, nepatiklus, pradėjo lankyti savigynos būrelį, nešiotis su savimi įvairius daiktus, kurių pagalba jo manymu, jis galėtų apsiginti. Visa šeima jaučiasi nesaugiai.

Pas gydytoją vaiką nuvežė po dviejų dienų, gydytoja sakė, kad rašo į dokumentus tą, ką mato, paraudimų ant vaiko kūno jau nebebuvo. Pas psichologus vaiko nevežė, patys su vaiku daug bendrauja, nenorėjo vaiko dar daugiau traumuoti, versti po kelis kartus pasakoti apie įvykį, kurį stengiasi pamiršti.

R. D. yra jų kaimynė, ji pirmoji paskambino ir pasiteiravo, kas nutoko D., nes ji matė kaip D. verkdamas nubėgo. Ji pasakė, kad D. nuskriaudė kaimynas. D. L. ji nepažįsta.

2.3. Liudytoja D. L. parodė, kad ji yra E. mama. E. jai sakė, kad jie su D. norėjo pasikviesti draugą ir skambino į telefonspynę. Sakė, kad išėjo to draugo tėtis, kažką sušuko ir jie pradėjo bėgti. Draugo tėtis pagavo D. už megztuko, o kas buvo toliau, nežino, nes pabėgo. Jos vaikas nežinojo, kas atsitiko D., sūnus daugiau nieko nepasakojo. Jos sūnus neatrodė išsigandęs, buvo toks, kaip įprastai būna kiekvieną dieną. Nežino, ar sūnus bendrauja su D., mokykloje jie susitinka. Iki šio įvykio sūnus draugaudavo kieme su D. ir D., dabar sūnus į lauką neina, ruošia pamokas. Iki šio įvykio D. mamą pažinojo tik iš matymo, su ja niekada nebendrauja. Kalbėjosi tik vieną kartą telefonu gal po mėnesio nuo įvykio. Būtent D. mama ir papasakojo apie įvykį.

2.4. Liudytoja R. D. parodė, kad įvykio dieną grįždama namo ji pamatė, kad nuo kaimyno nubėgo D., pasirodė, kad vaikas verkė ir buvo išsigandęs. Ji susitiko su kaltinamuoju prie laiptinės, klausė kaltinamojo, kas atsitiko. Jis buvo supykęs, susinervinęs ir pasakė, kad 7 ar 9 kartą skambino į telefonspynę, kad pagaliau sugavo. Ji yra mačiusi, kad vaikai stadione gražiai žaisdavo, tai sakė kaimynui, kad gal norėjo jo sūnų į lauką pasikviesti, bet jie daugiau nebediskutavo. Ji D. pažįsta. Jie su kaltinamuoju gyvena vienoje laiptinėje, kiek jai žinoma, pirmas toks kaimyno incidentas. Būna, kad ir jiems paskambinėja į duris, bet jie skambinėtojų neieško.

Grįžusi namo nuėjo miegoti, o vakare parašė žinutę kaimynei, klausdama, kas nutiko. Ji suprato, kad kažkas negero atsitiko, nes ji D. pažįsta, jis labai draugiškas ir geras vaikas, ji yra buvusi D. auklėtoja darželyje. Jos su D. mama apie įvykį kalbėjosi, buvo susitikusios kieme, ne specialiai dėl įvykio.

Su kaltinamuoju santykiai yra kaimyniški, jie nekonfliktuoja. D. mama neprašė liudyti jos naudai.

2.5. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau-BPK) 276 straipsnio 1 dalimi, buvo perskaityti ikiteisminio tyrimo teisėjui nepilnamečių nukentėjusiojo D. S. ir liudytojų E. A., E. P. ir A. L. duoti parodymai.

2.5.1. D. S. parodė, kad jie buvo su draugu E. ir draugas pirmas pradėjo skambinėti, pasakė jam kodą kaip reikia paskambinti. Jis skambino vieną kartą, paskui skambino kitą kartą, norėjo draugą išsikviesti, nes draugui leidžia išeiti į lauką 15 val. Kiek kartų skambino pasakyti negali. Kai jie skambino, nė vieną kartą niekas nepakėlė ragelio ir nepasakė, kad negalima skambinėti. Dar jie skambino iš jo laikroduko draugui į telefoną, bet niekas nepakėlė ragelio. Jie buvo pasislėpę už garažų ir matė, kaip išėjo jo draugo tėtis, daugiau jo nematė. Jis buvo kažkur pasislėpęs ir jie kai paskambino, pradėjo bėgti. Tada tas vyras pradėjo bėgti pas jį iš kažkokios parduotuvėlės ir jį pagriebė už marškinėlių, tada pakėlė viena ranka. Kai pakėlė, vyras kalbėjo, sakė, kad negalima skambinėti, buvo labai piktai nusiteikęs. Jis buvo pakeltas nuo žemės ir prispaustas prie sienos. Dar tas vyras jį purtė prie sienos prispaudęs kokius du kartus. Jis sakė vyrui, kad čia ne jis, kad draugas pirmas pradėjo skambinti, bet vyras sakė, ką jis, ką jis ir tiesiog jo nesiklausė. Jis labai išsigando ir apsišlapino. Kai vyras jį paleido, jie nubėgo prie plytinės, nes žinojo, kad jų nebesivys. Tai nebuvo žaidimas, jis slėpėsi iš baimės. Jis jautėsi labai blogai, baisiausia buvo, kad ant jo rėkė. Jis turėjo laikroduką, kuriuo gali paskambinti, paskambino mamai ir ji atėjo, nunešė jį prie namų į automobilį, tada skambino tam vyrui. Tas vyras piktai ant mamos rėkė, mama irgi ant to vyro rėkė.

Tą dieną jis buvo apsivilkęs juodais šortais ir jam atrodo, kas su marškinėliais trumpom rankovėm, turėjo užsimovęs kuprinę. Kai jį vyras pakėlė, kuprinė buvo ant nugaros, su kuprine į sieną jis atsirėmė. Nugara atsitrenkęs į sieną jis jautė skausmą, pajuto skausmą virš kuprinės, suskaudo nugarą, skaudėjo neilgai, kol atėjo mama. Naktį miegojo gerai, bet labai galvojo apie tą vyrą. Dabar apie tą įvykį nebegalvoja. Tą įvykį matė ir dideli vaikai. Draugas įvykio nematė, nes nubėgo. Kitą dieną buvo išėjęs į lauką tas draugas, kurio tėtis jį pakėlė ir sakė, kad galima skambinti į duris tik vieną kartą. Draugo tėtis nėra sakęs kiek kartų galima skambinti (t. I, b. l. 94-96).

2.5.2. E. A. parodė, kad jis buvo kieme su draugu D., jie žaidė. Žmogus buvo D. paėmęs už megztinio, jis buvo toliau, išsigando. To žmogaus jis nepažįsta, neprisimena iš kur jis atėjo ir ar žmogus buvo draugiškas, ar ne. Jis viską pamiršo, jaučiasi ramiai (t. I, b. l. 158-159).

2.5.3. E. P. parodė, kad jis buvo prie (duomenys neskelbtini) mokyklos kiemelyje, matė šalia bėgiojančius du vaikus, jie nubėgdavo už daugiabučio. Po to vienu momentu pamatė, kai po kelių minučių išbėgo vaikai, o jiems iš paskos stambaus sudėjimo vyriškis, kuris buvo supykęs ir šaukė, pagavo berniuką ranka už rūbų krūtinės srityje, pakėlė vaiką, prirėmė prie sienos ir papurtė. Vaikas buvo su baltais marškinėliais, jis buvo išsigandęs. Jam atrodo, kad negražiai tas vyriškis pasielgė, jis taip pat išsigando dėl tokio vyro elgesio. Tas vyriškis atrodė supykęs, viskas atrodė rimtai, agresyviai. Nežino ką tas vyras sakė, bet atrodė piktas. Jam pasidarė gaila vaiko. Jis nesikišo, nes galėjo pačiam kilti grėsmė (t. I, b. l. 120-121).

2.5.4. A. L. parodė, kad su draugais buvo prie lauko treniruoklių, išgirdo šaukiančio vaiko balsą. Atsisukę pamatė, kaip vienas vaikas nubėgo, o kitą vaiką suaugęs vyras buvo prirėmęs prie sienos. Po to vyriškis paleido vaiką ir nuėjo, vaikas nubėgo. Paskui išėjo mama ir sakė, kad jis paliudytų apie įvykį. Vaikas buvo išsigandęs.

Prieš tai vaikai žaidė aplink, po to jie nuėjo už namo kampo ir jie išgirdo balsus. Vaikus iš už namo kampo pasivijo vyriškis. Jis matė, kaip vyriškis buvo prirėmęs vieną vaiką prie sienos, jį pakėlė ir papurtė. Daugiau aplinkybių neprisimena, lyg kažką vyriškis sakė, bet jis neprisimena. Vaikas pradėjo verkti, buvo labai išsigandęs.

Jis dėl tokio vyriškio elgesio buvo sukrėstas, jo nuomone, vyriškis pasielgė negražiai. Po to galvojo, kad galėjo eiti padėti tam vaikui. Jam atrodo, kad taip negražu ir negalima elgtis viešoje vietoje ir ypač prieš savo vaiką, ir dar tokį mažą (t. 1, b. l. 138-139).

2.6. Iš tarnybinio pranešimo dėl įvykio aplinkybių patikrinimo matyti, kad 2023-07-17 19.02 val. iš Klaipėdos AVPK budėtojo gautas pranešimas apie tai, jog (duomenys neskelbtini), prieš 15 min. pranešėjos sūnus buvo nuėjęs pas savo draugą iš 48 buto. Laiptinėje pranešėjos sūnų tampė ir buvo prispaudęs prie sienos minėto draugo tėvas. Pranešėja turi pretenzijų kaimynui. GMP atsisakė, lauks 37 bute. Nuvykus nurodytu adresu, pasitiko O. S., kuri paaiškino, kad jos sūnus D. S., gim. (duomenys neskelbtini) m., skambino į (duomenys neskelbtini) namo (duomenys neskelbtini) buto durų telefonspynę, norėdamas pasikviesti ten gyvenantį draugą pažaisti, bet iš minėto buto išėjęs to berniuko tėvas jos sūnų D. S. pasigavo lauke ir, pakėlęs už pažastų, prispaudė prie laukinės namo sienos ir supurtė, dėl ko jos sūnus labai išsigando bei apsišlapino. Pasak O. S., jos sūnui fizinis skausmas sukeltas nebuvo, bet vaikas buvo labai išgąsdintas. Kaip vėliau nustatyta, (duomenys neskelbtini) gyvena A. S., kuris paaiškino, kad pas jo sūnų D. S. kartais ateina kaimynų vaikai. Pasak A. S., šiandien jis savo bute sėdėjo prie kompiuterio ir per langą matė, kaip ateina kaimynų vaikas D. su kitu vaiku prie jų laiptinės ir skambina per telefonspynę į jų butą ir paskui pabėga. Taip pasikartojus dar bent du kartus, jis išėjo į lauką sudrausminti vaikų. Išėjęs į lauką pamatė į duris skambinėjusį kaimynų vaiką D., paėmė jį už pažastų, pakėlė ir nestipriai prispaudė prie namo sienos, norėdamas subarti. Tuo metu vaikas pasakė: „viskas viskas, jau apsisisiojau“, tad jis vaiką paleido. Netoliese žaidimo aikštelėje buvę nepilnamečiai E. P. ir A. L. teigė, kad matė, kaip vyriškis buvo pakėlęs vaiką ir, prispaudęs prie sienos, supurtė. Dėl įvykio pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal LR BK 140 str. 3 d. (t. I, b. l. 10-12).

2.7. Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad įvykio vieta yra (duomenys neskelbtini) gyvenamojo daugiabučio namo kampas/galas, vakarų pusėje. Apžiūrėjus įvykio vietą ir jos perimetrą, nusikaltimo pėdsakų, grumtynių požymių ar nusikaltimo įrankių nerasta (t. I, b. l. 19-26).

2.8. Iš 2023-07-21 Vaiko situacijos vertinimo anketos matyti, kad Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos specialistė 2023-07-18 17:35 val. su D. S. bendravo jo gyvenamojoje vietoje, jo kambaryje, nedalyvaujant vaiko tėvams. D. kalbėjo drąsiai, buvo gerai nusiteikęs. Paklausus apie įvykį, D. nurodė, kad viskas įvyko vakar, prasidėjo, kad jis kartu su kitu draugu ėjo pasikviesti trečią draugą į kiemą, todėl kelis kartus paskambino į duris tam draugui, bet niekas nedarė. Tada iš laiptinės atbėgo vyras, kuris yra to draugo, kurį kvietė į lauką, tėtis, ir pribėgęs pakėlė jį prie sienos, paėmęs už krūtinės (maikės) ir kratė. D. nurodė, kad tuo metu jis bandė aiškinti, kad tai ne jis vienas skambino, o kartu ir buvęs draugas. Teigė, kad vyras jį pakratęs numetė, o tada jis ir prisisiojo į kelnes. Nurodė, kad tą padarė iš baimės. Po to teigė, kad nubėgo ir vėliau net bijojo grįžti namo, praeiti pro vietą, kur tas vyras nuėjo. D. pasakojo, kad mama tą patį vakarą dar sukonfliktavo su tuo vyru, jis mano, kad vyras neprisipažino, ką jam padarė. Paklausus, kaip jis jaučiasi, vaikas nurodė, kad šiandien jaučiasi gerai, nebebijo, nes jį labai palaiko mama. Vaikas nurodė, kad mano, jog tam vyrui atvykę policininkai surašė baudą, o jis pats policijos neišsigando, nes nori užaugęs būti pareigūnu. D. nurodė, kad jaučia didelį šeimos rūpestį ir jam dabar pagalba nereikalinga (t. I, b. l. 29-41).

2.9. Iš ambulatorinio apsilankymo aprašymo matyti, kad 2023-07-19 gydytoja konsultavo D. S.. Jokių smurto požymių berniuko kūne nenustatė (t. I, b. l. 58).

3. Nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados.

3.1. Visų anksčiau aptartų duomenų, kuriuos teismas pripažįsta įrodymais, atitinkančiais BPK 20 straipsnio reikalavimus, visuma patvirtina, kad kaltinamasis A. S., 2023 m. liepos 17 d. apie 18:40 val., viešoje vietoje prie (duomenys neskelbtini) namo, (duomenys neskelbtini), E. P. ir A. L. akivaizdoje, pribėgęs prie mažamečio D. S., rankomis jį sugriebė už pažastų, pakėlė į viršų bei, prispaudęs prie sienos, apie 4 kartus stipriai papurtydamas sukėlė mažamečiui nukentėjusiajam D. S. fizinį skausmą bei tokiais veiksmais įvykį mačiusių nepilnamečių E. P. ir A. L. pasipiktinimą, tokiu elgesiu demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį ir pažeidė viešąją tvarką.

Tokia kaltinamojo veika yra įrodyta ir atitinka BK 140 straipsnio 3 dalyje bei BK 284 straipsnyje numatytų nusikaltimų sudėtį pagal šių nusikalstamų veikų sutaptį, nes pagal teisės teoriją ir formuojamą teismų praktiką, jeigu viešosios tvarkos pažeidimas buvo susijęs su fizinio smurto naudojimu- fizinio skausmo sukėlimu arba nežymiu sveikatos sutrikdymų kvalifikuojančiomis aplinkybėmis (šiuo atveju BK 140 straipsnio 3 dalis), grasinimais, veikos kvalifikuojamos pagal atskirus BK straipsnius kaip viešosios tvarkos pažeidimo ir sveikatos sutrikdymo nusikaltimų sutaptis (pvz. kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-408/2013, 2K-7-62-489/2015, 2K-243-489/2022).

3.2. Pagal BK 140 straipsnio 3 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė mažamečiui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino arba tai padarė kankindamas nukentėjusį asmenį.

BK 140 straipsnio 3 dalyje nurodyta nusikalstama veika kėsinamasi į mažamečio kūno neliečiamumą (tik fizinio skausmo sukėlimo atveju) arba į sveikatą (nežymiai sužalojus ar trumpam susargdinus). Pagal BK 141 straipsnį, BK 135, 138, 140 straipsniuose nustatytų sveikatos sutrikdymų požymius apibūdina Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintos Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklės. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro, teisingumo ministro ir socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. gegužės 23 d. įsakymu patvirtintos Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklės nenurodo fizinio skausmo sukėlimo nustatymo kriterijų. Fiziniam skausmui konstatuoti nėra būtinos specialios medicinos žinios, fizinio skausmo sukėlimą gali nustatyti ir pats teismas, remdamasis įrodymais, patvirtinančiais, jog nukentėjęs asmuo buvo mušamas ar prieš jį kitaip buvo smurtaujama (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-180-719/2020, Nr. 2K-278-489/2022).

3.3. Pagal BK 284 straipsnį atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką.

Teismų praktikoje yra pažymėta, kad traukiant asmenį baudžiamojon atsakomybėn pagal šį straipsnį turi būti nustatyti veikos padariniai – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas. Šie padariniai nustatomi atsižvelgiant į tai, ar viešoje vietoje buvo panaudotas fizinis smurtas, ar aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, ar buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis, ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-563/2009, 2K-513/2010, 2K-135/2011, 2K-491/2013, 2K-141-507/2015, 2K-310-942/2016, 2K-3-489/2018, 2K-367-511/2018, 2K-19-511/2020 ir kt.).‏‏‎

Teismų praktikoje taip pat konstatuota, kad motyvas ir tikslas nėra būtinieji BK 284 straipsnio nurodytos veikos sudėties požymiai, šis nusikaltimas gali būti padaromas dėl įvairių paskatų, jo motyvai gali būti tiek chuliganiški, tiek ir asmeniniai ar net savanaudiški (kasacinė nutartis 2K-234-895/2020)

3.6. Pagal Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 1 straipsnio 1 dalies nuostatas šio įstatymo paskirtis – užtikrinti vaiko teisių ir laisvių įgyvendinimą, gynimą ir apsaugą, stiprinti tėvų ir kitų vaiko atstovų pagal įstatymą atsakomybę ir galimybes rūpintis vaiku, užtikrinti vaiko interesus, nustatyti pagalbos vaikui ir šeimai ar kitiems jo atstovams pagal įstatymą organizavimo pagrindus, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos, jos fakultatyvių protokolų ir Jungtinių Tautų vaiko teisių deklaracijos nuostatas, apibrėžti vaiko teisių užtikrinimo ir apsaugos mechanizmus, vaiko teisių apsaugos sistemos institucijas, jų veiklos teisinius pagrindus ir bendrąsias atsakomybės už vaiko teisių pažeidimus nuostatas.

Nors kaltinamasis nurodė, kad vaikas nešaukė jog skauda, dar nereiškia, kad vaikui neskaudėjo. Būdamas smurto vartojimo prieš jį ir išgąsčio būsenoje šešerių metų vaikas negalėjo visų jausmų nupasakoti kaltinamajam, į patiriamą smurtą sureagavo vaiko instinktai, vaikas nevalingai apsišlapino.

4.1. Kaltinamojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nėra.