- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-07-09
- Bylos Nr.
- 2A-549-798/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-04-3-01636-2012-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Antanas Rudzinskas, Rūta Veniulytė-Jankūnienė, Natalja Cikoto
- Atsakovas
- V. G., M. T.
- Ieškovas
- V. Ž.
- Kategorijos
- 22.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 36.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Nataljos Cikoto, Antano Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Rūtos Veniulytės-Jankūnienės,
kolegijos posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo V. G. (V. G.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. Ž. (V. Ž.) ieškinį atsakovams M. T. ir V. G. (V. G.) dėl skolos pri teisimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti solidariai iš atsakovų M. T. ir V. G. 10 000 Lt skolos, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2012-01-27 paskolino atsakovui M. T. 10 000 Lt grynais pinigais. M. T. pasirašė paprastąjį vekselį, kuriuo besąlygiškai įsipareigojo iki 2012-04-27 sumokėti ieškovui 10 000 Lt. Vekselio sumos apmokėjimą laidavimu užtikrino V. G., pasirašęs vekselį kaip laiduotojas. Suėjus vekselyje nurodytam terminui atsakovai skolos negrąžino. Atsakovas M. T. žadėjo skolą grąžinti geruoju ir prašė palaukti, todėl ieškovas tik 2012-06-13 ir 2012-06-27 kreipėsi į atsakovus su reikalavimu grąžinti skolą, tačiau atsakovai iki šiol savo įsipareigojimų neįvykdė.
Atsakovas V. G. su jo atžvilgiu pareikštu ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti, nurodydamas, kad ieškovas nepateikė apmokėti paprastojo neprotestuotino vekselio nustatytais terminais, todėl prarado teisę reikšti reikalavimą laiduotojui V. G..
Atsakovas M. T. atsiliepimo į ieškinį nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. rugpjūčio 13 d. sprendimu ieškinį tenkino; priteisė solidariai iš atsakovų M. T. ir V. G., ieškovo V. Ž., naudai 10 000 Lt skolos, 5 procentų procesinių palūkanų ir 800 Lt bylinėjimosi išlaidų; priteisė solidariai iš atsakovų M. T., ir V. G., valstybės naudai 31,80 Lt teismo turėtų pašto išlaidų.
Teismas nustatė, kad atsakovas M. T. 2012-01-27 išrašė paprastąjį vekselį, pagal kurį įsipareigojo sumokėti ieškovui 10 000 Lt iki 2012-04-27, o atsakovas V. G. užtikrino vekselio apmokėjimą laidavimu. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo (toliau - ĮPVĮ) 55 straipsnio 2 dalimi nurodė, kad vekselis mokėjimui turėjo būti pateiktas paskutinę mokėjimo termino dieną arba per dvi po jos einančias darbo dienas (ĮPVĮ 40 str. 1 d.), o pasibaigus mokėjimo terminui per dvi darbo dienas turėjo būti įformintas protestas (ĮPVĮ 46 str. 3 d.). Kadangi ieškovas tik 2012-06-13, 2012-06-27 pranešimais pareikalavo apmokėti vekselį, tai teismas padarė išvadą, kad ieškovas ĮPVĮ 40 str. 1 d. ir 46 str. 3 d. nustatytus terminus yra praleidęs, todėl vekselis tapo skolos rašteliu, kuriuo, kaip rašytiniu įrodymu, įtvirtinama skolininko pareiga atsiskaityti su kreditoriumi. Kadangi atsakovai M. T. bei V. G. neginčija pinigų perdavimo fakto, tai teismas padarė išvadą, kad ieškovas paskolino ir perdavė atsakovui M. T. 10 000 Lt.
Teismas, konstatavęs, kad tarp šalių susidarė prievoliniai santykiai, kurių pagrindas yra skolinis dokumentas (vekselis), todėl atsakovo, kaip laiduotojo, prievolei taikė CK nuostatas, o ne ĮPVĮ 40 straipsnį. Teismas pažymėjo, kad vekselio pateikimo apmokėti termino praleidimas nereiškia, kad pasibaigė atsakovo M. T. skolinis įsipareigojimas (CK 6.878). Kadangi atsakovas M. T. neįvykdė savo prievolės grąžinti ieškovui skolą, tai teismas konstatavo, kad skolininkas M. T. ir laiduotojas V. G. atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai. Dėl to tenkino ieškovo reikalavimą dėl 10 000 Lt skolos priteisimo solidariai
Teismas, nurodęs, kad laiduotojas atsako tiek pat kaip ir skolininkas (už palūkanų sumokėjimą, už nuostolių atlyginimą, už netesybų sumokėjimą), jei ko kita nenustato laidavimo sutartis (CK 6.81 str. 2 d.), tenkino ieškovo reikalavimą priteisti solidariai iš atsakovų 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo yra pagrįstas ir tenkintinas.
Patenkinus ieškinį, teismas iš atsakovų solidariai ieškovo naudai priteisė ir ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidos – 300 Lt žyminio mokesčio, 500 Lt už advokato pagalbą, iš viso 800 Lt bylinėjimosi išlaidų. Iš atsakovų solidariai į valstybės biudžetą priteisė ir 31,80 Lt teismo patirtų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str.).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas V. G. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atsakovo V. G. atžvilgiu atmesti.
1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė Civilinio kodekso, o ne Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo nuostatas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog vekselio laidavimą ir CK reglamentuotą laidavimą vienija ta pati prievolių įvykdymo užtikrinimą apibūdinanti sąvoka, tačiau vekselio laidavimas yra savarankiškas prievolės pagal vekselį įvykdymo užtikrinimo būdas, reglamentuotas ĮPVĮ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-278/2011).
2. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ĮPVĮ 40 ir 47 straipsnių nuostatas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos dėl įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 40 ir 47 straipsnių, reglamentuojančių paprastojo vekselio pateikimo apmokėti bei pranešimo dėl vekselio neapmokėjimo pateikimo tvarką. Sistemiškai aiškinant ĮPVĮ 40 ir 47 straipsnių nuostatas vekselio turėtojas, įgyvendindamas neprotestuotino vekselio suteikiamas teises, privalo pateikti vekselį apmokėti vekselio davėjui (ĮPVĮ 40 straipsnis) ir pranešti vekselio davėjui bei laiduotojui apie tai, kad vekselis neapmokėtas (ĮPVĮ 47 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje ieškovas, kaip 2012 m. sausio 27 d., vekselio turėtojas privalėjo griežtai vadovautis šiomis normomis bei įvykdyti ĮPVĮ nustatytus reikalavimus, t.y. tinkamai, nustatytais terminais ir tvarka pranešti vekselio davėjui ir laiduotojui apie jų pareigą apmokėti vekselį, taip pat informuoti įsipareigojusius asmenis apie tai, jog vekselis nebuvo apmokėtas – ieškovas apeliantui nepateikė apmokėti 2012 m. sausio 27 d. vekselio bei jam nepranešė, kad šis vekselis nustatytais terminais nepamokėtas. Ieškovas apeliantui, kaip laiduotojui pagal 2012 m. sausio 27 d., vekselį jokių reikalavimų dėl šio vekselio nepareiškė, apie vekselio neapmokėjimą nepranešė, todėl apelianto laidavimas pripažintinas pasibaigusiu.
3. Pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos dėl vekselio laidavimo pabaigos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegija 2011 m. liepos 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-278/2011 konstatavo, kad vekselio turėtojas, ĮPVĮ 40 straipsnyje nustatytais terminais nepateikęs apmokėti paprastojo neprotestuotino vekselio, praranda teisę pareikšti reikalavimą laiduotojui, tačiau jam išlieka reikalavimo teisė vekselio davėjui (ĮPVĮ 55 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 79 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktai, 80 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad vekselis mokėjimui turėjo būti pateiktas paskutinę mokėjimo termino dieną arba dvi po jos einančias (ĮPVĮ 40 straipsnio 1 dalis). Pasibaigus mokėjimo terminui per dvi darbo dienas turėjo būti įformintas protestas (ĮPVĮ 46 straipsnio 3 dalis). Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad ieškovas tik 2012 m. birželio 13 d., 2012 m. birželio 27 d. pranešimais pareikalavo apmokėti vekselius. Teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovas neneigia tos aplinkybės, kad nesilaikė įstatymo reikalavimų ir tinkamai nepateikė bei nepranešė pagal vekselį įsipareigojusiems asmenims, kad vekselis nėra apmokėtas, tačiau nesivadavo ĮPVĮ nuostatomis ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad vekselis tapo skolos rašteliu. Kadangi nagrinėjamoje byloje ieškovas nepateikė apmokėti paprastojo neprotestuotino vekselio nustatytais terminais, ieškovas prarado teisę pareikšti reikalavimą laiduotojui (apeliantui).
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas V. Ž. prašo palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą nepakeistą. Atsiliepime iš esmės sutinkama su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais argumentais ir išvadomis, kad tarp šalių susidarė prievoliniai santykiai, kurių pagrindas yra skolinis dokumentas (vekselis), todėl apelianto, kaip laiduotojo, prievolė taikytinos CK nuostatos. Kadangi skolininkas neįvykdė savo prievolės grąžinti skolą, tai skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, jeigu ko kita nenumato sutartis (CK 6.81 straipsnio 1 dalis).
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
Motyvuojamoji dalis
teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė.
Dėl vekselio turėtojo ir vekselio laiduotojo teisinių santykių kvalifikavimo
Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas ginčo teisiniams santykiams nepagrįstai taikė Civilinio kodekso, o ne Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo nuostatas.
Prievolių įvykdymo užtikrinimą reglamentuojančiame CK šeštosios knygos I dalies V skyriuje pateikiamas užtikrinimo būdų sąrašas nėra baigtinis. Prievolės užtikrinamos tiek šiame skyriuje reglamentuotais, tiek kitais sutartyje nustatytais prievolių įvykdymo užtikrinimo būdais (CK 6.70 straipsnio 1 dalis). Užtikrinimo būdai gali būti reglamentuoti ir kitų įstatymų.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-278/2011 yra išaiškinęs, kad vekselio laidavimą ir CK reglamentuotą laidavimą vienija ta pati prievolių įvykdymo užtikrinimą apibūdinanti sąvoka, tačiau vekselio laidavimas yra savarankiškas prievolės pagal vekselį įvykdymo užtikrinimo būdas, reglamentuotas kitame įstatyme. Vekselių laidavimo santykiams taikomas Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymas (ĮPVĮ 1 straipsnis). Tokią išvadą leidžia daryti tiek skirtinga užtikrinamų prievolių prigimtis, tiek ir užtikrinimo būdą apibrėžianti samprata, pateikta įstatyme. Laidavimas pagal CK inter alia yra nustatomas sutartimi ar įstatymu (CK 6.77 straipsnio 1 dalis), o vekselio laidavimo atveju pakanka tik vienašalės laiduotojo valios išraiškos vekselyje. Pagal ĮPVĮ 33 straipsnį laidavimas įrašomas vekselyje arba jo pratąsoje išreiškiant žodžiu „laiduota“ arba kitu atitinkamu įrašu ir laiduotojo parašu.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovas M. T. 2012 m. sausio 27 d. išrašė paprastąjį vekselį, pagal kurį įsipareigojo iki 2012 m. balandžio 27 d. sumokėti ieškovui 10 000 Lt, o atsakovas V. G. vekselio pratąsoje išreiškiant žodžiu „laiduojamas“ laidavo už vekselio davėją (b.l. 4). Taip pat iš bylos duomenų matyti, kad apeliantas 2012 m. birželio 13 d. ir 2012 m. birželio 27 d. pranešimais pareikalavo apmokėti vekselį. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad ieškovas praleido ĮPVĮ 40 str. 1 d. ir 46 str. 3 d. nustatytus terminus, padarė išvadą, kad vekselis tapo skolos rašteliu, kuriuo įtvirtinama skolininko pareiga atsiskaityti su kreditoriumi, todėl apelianto, kaip laiduotojo, prievolei taikė Civilinio kodekso nuostatas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog vekselio buvimas pas vekselio turėtoją preziumuoja ir vekselio pateikimą apmokėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-278/2011). Nagrinėjamos bylos atveju tai reiškia, kad atsakovas turėjo šią prezumpciją nuginčyti ir įrodyti, jog vekselis nebuvo pateiktas apmokėti. Byloje nenustatyta, kad atsakovas, kaip laiduotojas, būtų paneigęs ĮPVĮ 48 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintą vekselio pateikimo prezumpciją. Atkreiptinas dėmesys, kad tokią prezumpciją patvirtinta ir vekselio turėtojo piniginių reikalavimų patenkinimą reglamentuojantis ĮPVĮ 81 straipsnis. Kasacinis teismas minėtoje nutartyje teigia, kad vekselio pateikimas apmokėti ir pranešimas apie neapmokėjimą yra skirtingi savo prigimtimi veiksmai, tačiau nėra išaiškinta, kokie vekselio turėtojo veiksmai yra vekselio pateikimu apmokėjimui. Tai, jog nutartyje nurodyta, kad pranešimas skolininkui nėra vekselio pateikimu apmokėjimui bei nurodyta, kad vekselio buvimas pas vekselio turėtoją preziumuoja ir vekselio pateikimą apmokėti, leidžia daryti išvadą, kad ta aplinkybė, jog vekselis buvo pas ieškovą V. Ž., patvirtina jo pateikimą apmokėjimui. Nenustatyta, jog ieškovas galėjo turėti interesą nepranešti vekselio davėjui apie pareigą jį apmokėti. Atsakovams atsiliepime nenurodžius aplinkybės, jog jiems nebuvo žinoma apie ieškovo reikalavimą apmokėti iki 2012 m. balandžio 27 d., teismas turėjo padaryti išvadą, kad vekselis buvo pateiktas apmokėjimui, todėl skolininkas, žinodamas apie ieškovo reikalavimą ir neginčijant vekselių teisėtumo, turėjo vykdyti apmokėjimo pareigą ieškovui.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje nepagrįstai konstatavo, kad ieškovas praleido terminus, be pagrindo vekselį kvalifikavo skolos rašteliu, todėl pripažintini pagrįstais apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškovo ir apelianto teisiniams santykiams taikė Civilinio kodekso, o ne Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo nuostatas.
Dėl vekselio laiduotojo prievolės pabaigos
Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo konstatuoti, kad ieškovas prarado teisę pareikšti reikalavimą laiduotojui.
ĮPVĮ 45 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad vekselio turėtojas gali indosantams, davėjui ir kitiems pagal vekselį įsipareigojusiems asmenims pareikšti reikalavimus sumokėti, jei pasibaigus mokėjimo terminui nebuvo sumokėta. Pagal ĮPVĮ 34 straipsnio 2 dalį laiduotojo įsipareigojimas galioja ir tada, kai ta prievolė, už kurią jis laidavo, dėl kurios nors priežasties negalioja, išskyrus vekselio formos trūkumus.
Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad, pasibaigus vekselyje nurodytam mokėjimo terminui, vekselio turėtojui nebuvo sumokėta, todėl pagal ĮPVĮ 45 straipsnio 1 punktą ieškovas turėjo reikalavimo teisę į įsipareigojusius pagal vekselį asmenis – vekselio davėją M. T. ir laiduotoją apeliantą V. G.. Minėta, kad byloje nenustatyta, jog vekselis nebuvo pateiktas apmokėti jame nurodytoje vietoje ĮPVĮ 40 straipsnyje nustatytais terminais, tai reiškia, kad reikalavimo teisė į laiduotoją nėra pasibaigusi (ĮPVĮ 48 straipsnio 2 dalis, 55 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nustatė, kad vekselio turėtojas ieškovas V. Ž. 2012 m. birželio 13 d. ir 2012 m. birželio 27 d. išsiuntė paštu pranešimus dėl vekselio neapmokėjimo ir taip informavo skolininką M. T. ir laiduotoją V. G. apie vekselio neapmokėjimą. Tokia teismo išvada atitinka ĮPVĮ 47 straipsnio reikalavimus informavimo apie vekselio neapmokėjimą tvarkai. Pažymėtina, kad pagal šio straipsnio 4 dalį pranešti galima bet kokia forma, o pagal 5 dalį – laikoma, jog terminas nepraleistas, jeigu pranešimas nustatytu laiku buvo išsiųstas paštu.
Kadangi vekselio turėtojas pateikė įrodymus, kad jis ĮPVĮ 47 straipsnyje nustatyta tvarka pranešė visiems pagal vekselį įsipareigojusiems asmenims apie tai, jog vekselis nebuvo apmokėtas, tai konstatuotina, kad laiduotojo prievolė nėra pasibaigusi.
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pirmosios instancijos teisme
Pirmosios instancijos teismas sprendime priteisė ieškovui iš atsakovų solidariai 800 Lt ieškovo turėtų pirmosios instancijos teisme bylinėjimosi išlaidų bei valstybei iš atsakovų solidariai 31,80 Lt teismo turėtų pašto išlaidų.
Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
Priimtame sprendime pirmosios instancijos teismas priėmė atsakovams nepalankų procesinį sprendimą, dėl to bylinėjimosi išlaidos priteistos iš atsakovų, kaip bylą pralaimėjusių asmenų, iš kurių tenkinus ieškinį priteistas įsiskolinimas ieškovui. Atsakovai lygiais pagrindais naudojasi įstatymo suteiktomis procesinėmis teisėmis ir vykdo pareigas. Dėl to iš bylą pralaimėjusių proceso bendrininkų (bendraatsakovių) bylinėjimosi išlaidos turi būti priteistos lygiomis dalimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-332/2012). Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria priteistos solidariai bylinėjimosi išlaidos iš atsakovų tikslintina, priteisiant bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iš kiekvieno atsakovo lygiomis dalimis.
Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais motyvais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo padaryti Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo nuostatų aiškinimo pažeidimai neturėjo įtakos teisingam bylos išsprendimui, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl materialiųjų ieškinio reikalavimų paliktina nepakeista, tačiau naujais šioje nutartyje išdėstytais motyvais, o sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo keistina (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo apeliacinės instancijos teisme
Apeliacinės instancijos teismui priėmus ieškovui palankų procesinį sprendimą, apelianto patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,
nutaria:
Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 13 d. sprendimo dalį, kuria iš atsakovų M. T. ir V. G. (V. G.) solidariai priteista ieškovui V. Ž. (V. Ž.) 800 Lt bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme ir valstybei 31,80 Lt pašto išlaidų.
Priteisti ieškovui V. Ž. (V. Ž., a. k. (duomenys neskelbtini)) iš atsakovų M. T. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) ir V. G. (V. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini)) iš kiekvieno lygiomis dalimis po 400 Lt (keturis šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, ir valstybei iš kiekvieno atsakovo lygiomis dalimis po 15,90 Lt (penkiolika litų 90 ct) pirmosios instancijos teismo pašto išlaidų.
Kitą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 13 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.