Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. Š. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

3. Pasivaikščiojimas gryname ore trukdavo 4 val., o likusį laiką buvo priverstas būti gyventajame sektoriuje. Pirtis buvo suteikiama tik vieną kartą per savaitę.

4. Nurodo, kad jau yra atlikęs pusę jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės, todėl kreipėsi į būrio viršininką dėl leidimo paduoti prašymą dėl lygtinio paleidimo. Būrio viršininkas nurodė, kad pareiškėjui lygtinis paleidimas netaikomas, nes jis yra nubaustas pagal Baudžiamojo kodekso 151¹ straipsnio 1 dalį. Pažymėjo, kad toks požiūris į asmenį laikytinas diskriminuojančiu.

5. Vilniaus PN namuose ant langų sustatytos grotos, kurių vienas tinklelis yra 3 x 7 cm dydžio, dėl to į gyvenamąją patalpą sunkiai patenka dienos šviesa. Vilniaus PN nėra sanitarinių mazgų.

6. Pažymėjo, kad Teisės aktų reikalavimų atitinkamų sąlygų nesudarymas, t. y. atitinkamo gyvenamojo ploto nesuteikimas, lygtinio paleidimo netaikymas, pareigūnų netinkamas elgesys bei trumpa pasivaikščiojimų trukmė tiesiogiai lėmė fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus bei sudarė pagrindą priteisti žalos atlyginimą.

10. Argumentus dėl diskriminavimo vertino nepagrįstais, nes lygtinis paleidimas asmeniui, nuteistam pagal BK 151¹ straipsnio 1 dalį, netaikytinas.

11. Nesutiko su pareiškėjo argumentais dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pabrėžė, kad pareiškėjas Vilniaus PN neteisėtų veiksmų neįrodė.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

12. Byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo kalėjimo Vilniaus PN galimai netinkamomis sąlygomis, laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 12 d. ir dėl to atsiradusios neturtinės žalos atlyginimo.

13. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

14. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Taikant CK 6.250 straipsnį, teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad padarytas neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-63-1343/2012).

15. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014). Pastebėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) ne kartą yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimas Valašinas prieš Lietuvą).

16. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹ punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip: 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus) (11¹.1. punktas); 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose (11¹.2. punktas).

17. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėjui atvykus į Vilniaus PN, jis buvo apgyvendintas bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje Nr. 6-410 (b. l. 29), kurios plotas – 19,21 kv. m., joje įrengtos 6 miegamos vietos ir vienam asmeniui tenkantis plotas patalpoje sudarė 3,20 kv. m. bei bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje Nr. 2-214 (b. l. 30), kurios plotas – 16,23 kv. m., joje įrengtos 5 miegamos vietos ir vienam asmeniui tenkantis plotas patalpoje sudarė 3,24 kv. m.

Įvertinus į bylą pateiktus įrodymus (b. l. 31, 32), iš kurių matyti, kad pareiškėjui būnant patalpintam bendrabučio tipo patalpoje Nr. Nr. 6-410 teko 3,20 kv. m. ir bendrabučio tipo patalpoje Nr. 2-214 teko 3,24 kv. m., darytina išvada, kad pareiškėjo teisė būti kalinamam nepažeidžiant gyvenamojo ploto reikalavimų, ginčo laikotarpiu, nebuvo pažeista.

18. Pareiškėjas nurodė, kad gyvenamųjų patalpų plotą taip pat mažino patalpose esantys baldai. Lietuvos administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nacionaliniai teisės aktai (Pataisos įstaigų idaus tvarkos taisyklės) neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kamerų tipo patalpos ploto norma atsižvelgti į patalpoje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Todėl į tai atsižvelgiama tik vertinant pareiškėjo situaciją pagal Konvencijos 3 straipsnio nuostatas, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus minėto nacionalinio teisės akto pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1254-442/2017, 2018 m. birželio 1 d. nutartis Nr. A-1134-858/2018 ir kt.). Kai asmeniui tenkantis plotas yra toks mažas, kad neatitinka EŽTT praktikoje taikomo 3 kv. m standarto, itin mažas faktiškai pareiškėjui tenkantis plotas vertintinas kaip EŽTT formuojamų standartų pažeidimas. Nagrinėjamu atveju vertinant pareiškėjo argumentus dėl ploto kameroje neužtikrinimo, nenustatytas nei nacionalinės teisės aktų, nei Konvencijos 3 straipsnio nuostatų pažeidimas. Atsižvelgiant į tai, atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjo skundo argumentai dėl baldų ir kitų įrenginių išskaičiavimo iš patalpos ploto.

19. Pareiškėjas prieštaravo, kad per dieną turėjo teisę pasivaikščioti gryname ore tik keturias valandas. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad pareiškėjas buvo priskirtas paprastajai grupei. Pasivaikščiojimo trukmę reglamentavo BVK 73 straipsnis, pagal kurį paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti tris valandas. Kaip skunde nurodė pareiškėjas, taip pat šią aplinkybę patvirtino ir Vilniaus PN, pareiškėjui buvo sudaryta galimybė pasivaikščioti gryname ore 4 val. per dieną, o tai reiškia, kad pareiškėjui buvo suteikta teisė pasivaikščioti gryname ore net ilgesnį laiką, nei nustato įstatymas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjo teisių pažeidimo konstatuoti nėra teisinio pagrindo. Papildomai pažymėtina, kad, kaip yra nurodęs Europos Žmogaus Teisių Teismas, pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi pirmiausiai tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (EŽTT 1968 m. liepos 23 sprendimas Belgian Linguistic (pareiškimo Nr. 1474/62). Vadinasi kiekviena institucija savo veikloje pirmiausia turėtų vadovautis nacionalinės teisės aktais. Todėl ir šiuo atveju, galimi pareiškėjo nurodyti teisės pažeidimai (pareiškėjo nuomone, jam turėtų būti skiriama ne mažiau kaip aštuonių valandų pasivaikščiojimas gryname ore) pirmiausiai vertinami nacionalinių teisės aktų nuostatų kontekste.

20. Vidaus tvarkos taisyklių 258 punkte nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. Iš esmės ta pati nuostata įtvirtinta ir Lietuvos higienos normos HN 134:2015 44 punkte. Pareiškėjas neneigia, kad tokia galimybė jam buvo sudaryta, todėl šiuo aspektu pareiškėjo teisių pažeidimo taip pat nenustatyta.

21. BVK 158 straipsnyje nustatyta, kad asmenys, nuteisti už nusikaltimus nepilnamečio asmens seksualinio apsisprendimo laisvei ir (ar) neliečiamumui lygtinai iš pataisos įstaigų nepaleidžiami. Pareiškėjas nuteistas pagal BK 151¹ straipsnio 1 dalį (Lytinės aistros tenkinimas pažeidžiant nepilnamečio asmens seksualinio apsisprendimo laisvę ir (ar) neliečiamumą), todėl klausimas dėl pareiškėjo lygtinio paleidimo negalėjo būti sprendžiamas. Pareiškėjas apie tai buvo informuotas Vilniaus PN raštu (b. l. 35). Darytina išvada, kad Vilniaus PN, atsisakydama spręsti pareiškėjo prašymą dėl lygtinio paleidimo, teisės aktų nuostatų nepažeidė.

22. Grotų ant langų iš lauko pusės įrengimą reglamentuoja Taisyklių 11.5 punktas, kuriame nustatyta, kad paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamuosiuose kambariuose langai iš lauko pusės gali būti apsaugomi grotomis. Taigi grotų įrengimas ant langų teisės aktų nuostatoms neprieštarauja.

23. Minėta, kad valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos. Kai neįrodyta bent viena iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma.

Išnagrinėjus administracinę bylą nustatyta, kad pareiškėjas Vilniaus PN neteisėtų veiksmų neįrodė, todėl pareiškėjas neturi teisės į žalos atlyginimą. Neįrodžius vienos iš būtinųjų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, kitų sąlygų įrodinėjimas nėra tikslingas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo M. Š. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą.