- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2013-10-22
- Bylos Nr.
- I-3611-121/2013
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Henrikas Sadauskas, Egidija Puzinskaitė, Nijolė Žalnieriūnienė
- Pareiškėjas
- UAB „Vilniaus energija“
- Atsakovas
- Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai
- Advokatai
- Ruslanas Černiauskas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijos Puzinskaitės, Henriko Sadausko ir Nijolės Žalnieriūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), dalyvaujant pareiškėjos atstovui advokato padėjėjui Ruslanui Černiauskui, atsakovės atstovams Rytui Kantakevičiui bei Raimondai Ragelytei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Vilniaus energija“ skundą atsakovei Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėja UAB „Vilniaus energija“ kreipėsi į teismą su skundu (b.l. 1–23), kurį patikslino (b.l. 144–145), prašydama:
1) kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą (LVAT) su prašymu ištirti, ar Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – Komisija) 2009-07-21 nutarimu Nr. O3-106 „Dėl karšto vandens kainų nustatymo metodikos“ patvirtintos Karšto vandens kainų nustatymo metodikos 39 punktas tiek, kiek jame nėra numatyta speciali leistino karšto vandens netekčių apskaičiavimo taisyklė tam atvejui, kai per objektyviai nustatytą racionalios trukmės pereinamąjį laikotarpį daugiabučiuose namuose dar neįrengti karšto vandens tiekėjo metrologiškai patikrinti skaitikliai, neprieštarauja Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo (toliau – Energetikos įstatymas) 19 str. 2 daliai, Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (toliau – Šilumos ūkio įstatymas) 32 str. 2 daliai, Civilinio kodekso (CK) 4.76 straipsniui, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 ir 8 straipsniams, teisinės valstybės principui, teisėtumo, teisėtų lūkesčių bei teisinio tikrumo principams;
2) panaikinti Komisijos 2013-04-19 nutarimą Nr. 03-135 „Dėl karšto vandens kainos dedamųjų UAB „Vilniaus energija“ nustatymo“ (toliau – Nutarimas);
3) įpareigoti Komisiją, laikantis būtinųjų karšto vandens tiekimo veiklos sąnaudų padengimo principo, iš naujo įvertinti leistinas karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose ir pagal jas nustatyti faktinę situaciją atitinkantį planuojamo realizuoti karšto vandens kiekį (Gkv) ir, atsižvelgiant į tai, nustatyti atitinkamai pakeistas UAB „Vilniaus energija“ karšto vandens kainų dedamąsias;
4) panaikinti Komisijos 2013-05-24 nutarimą Nr. O3-178 „Dėl Komisijos 2013-04-19 nutarimo Nr. O3-135 „Dėl karšto vandens kainų dedamųjų UAB „Vilniaus energija“ nustatymo“ klaidos ištaisymo“ (toliau – Nutarimas dėl klaidos ištaisymo);
5) skirti byloje ekspertizę, pavedant ją atlikti UAB „Cowi Lietuva“.
Paaiškina, kad skundžiamas Nutarimas yra neteisėtas, nes jis buvo priimtas vadovaujantis neteisėtai pritaikytu 5 proc. leistinų karšto vandens netekčių dydžiu. Pareiškėjos teigimu, leistinų karšto vandens netekčių dydis reikšmingas apskaičiuojant planuojamą realizuoti (parduoti daugiabučių namų butuose vartotojams) karšto vandens kiekį (Komisijos 2009-07-21 nutarimu Nr. O3-106 patvirtinta Karšto vandens kainų nustatymo metodikos (toliau – Metodika) 39 p.), kuris reikšmingas apskaičiuojant tiek karšto vandens pastoviąją, tiek ir kintamąją dedamąsias (Metodikos 45, 46 p.). Skundžiamas Nutarimas savo turiniu prieštarauja Šilumos ūkio įstatymo 32 str. 2 daliai, Energetikos įstatymo 19 str. 2 daliai, CK 4.76 straipsniui, Metodikos 33, 39 punktams, Viešojo administravimo įstatymo 3 ir 8 straipsniams.
Pažymi, kad, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) išaiškinimu (nutartys civ. bylose Nr. 3K-3-514/2004 ir 3K-3-579/2003) ir CK 4.76 straipsniu, karšto vandens netektys, susidariusios
daugiabučių namų gyventojams bendrosios nuosavybės teise priklausančiuose tinkluose, turi būti kompensuojamos pareiškėjai taikant jų faktinį dydį, išskyrus atvejus, kai pateikiami įrodymai, jog netektys susidaro ne dėl butų savininkų kaltės (t.y. dėl karšto vandens tiekėjo ar kitų trečiųjų asmenų kaltės) ir ne butų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiose tinkluose. Šiuo atveju, pareiškėjos teigimu, nėra jokių įrodymų, kad nepaskirstyto karšto vandens kiekis (kaip jis suprantamas pagal Šilumos ūkio įstatymo 2 str. 18 dalies apibrėžimą) susidaro ne daugiabučio namo bendrasavininkiams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiuose tinkluose (namo šildymo ir karšto vandens sistemoje) ar dėl trečiųjų asmenų (karšto vandens tiekėjo), o ne dėl butų savininkų kaltės. O tai reiškia, kad atsakovė turėjo taikyti ne 5 proc., o faktinį karšto vandens netekčių dydį, t.y. 19,2 proc.
Nurodo, kad faktinės karšto vandens netektys atsiranda dėl nuo karšto vandens tiekėjo nepriklausančių priežasčių. Šią aplinkybę patvirtina tai, kad karšto vandens tiekėjai pagal energetikos ministro 2010-10-25 įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų (redakcija, galiojanti nuo 2012-09-27) Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 231.12 punktą nuolat atlieka kontrolinius viso namo butų karšto vandens skaitiklių parodymų patikrinimus, tačiau nepaskirstytasis karšto vandens kiekis išlieka. Kai apskaitos prietaisų rodmenys nuskaitomi įrengus nuotolinę duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemą, skirtumo tarp faktiškai suvartoto (pagal namo įvadinį skaitiklį) ir deklaruoto (nuskaityto nuotoliniu būdu skaitiklių parodymų suma) karšto vandens teoriškai turėtų nelikti, nes visas faktiškai suvartotas karšto vandens kiekis užfiksuojamas karšto vandens tiekėjo sistemoje, tačiau Metodikos 39 punkte vis tiek numatyta 5 proc. netekčių riba, net ir įrengus nuostolinio nuskaitymo įrangą. Lietuvos metrologijos inspekcija patvirtina, kad nėra jokių įrodymų, kad pačių vartotojų per pastaruosius 10–15 metų įsirengti karšto vandens skaitikliai yra sugadinti ar netinkami naudoti, lygiai kaip nėra jokių įrodymų, kad šių skaitiklių metrologinės patikros laikas yra pasibaigęs / vartotojai nėra laiku atlikę šių skaitiklių metrologinės patikros. Be to, net, jei šiuo metu karšto vandens apskaita butuose, kur tebėra įrengti vartotojams priklausantys karšto vandens skaitikliai, yra „nesutvarkyta / netvarkinga“, t.y. tokių skaitiklių metrologinės patikros laikas yra pasibaigęs, tai ir šiuo atveju tai reikštų tik tai, kad atskirų butuose esančių karšto vandens skaitiklių metrologinės patikros nuokrypis yra didesnis nei leidžiama pagal galiojančius teisės aktus. O atskirų karšto vandens skaitiklių paklaidos didėjimo ar mažėjimo linkmė (tiek leistinų paklaidų ribose, tiek net ir jas viršijant) tiesiog fiziškai negali būti nepaskirstyto karšto vandens kiekio susidarymo priežastimi.
Teigia, kad kaip karšto vandens tiekėjas tinkamai vykdo Šilumos ūkio įstatymo 15 str. 2 dalyje numatytą pareigą įrengti karšto vandens apskaitos prietaisus, Sutartis su atitinkamo konkurso laimėtoju buvo pasirašyta 2011-05-12, tačiau ne visuose karšto vandens vartotojų butuose skaitiklius įrengti įmanoma, nes nesutinka patys vartotojai. Be to, kredito institucijos ir bankai atsisakė finansuoti tokią veiklą dėl ydingo Metodikos kainodarinio reguliavimo, nevertinant faktinių karšto vandens netekčių daugiabučių namų šildymo ir karšto vandens sistemose. Pažymi, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2013-02-15 sprendimu Nr. 1-1070 buvo suderintas / pratęstas atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo / aptarnavimo veiklos planas, jo vykdymo terminą pratęsiant iki 2017-03-01. Kol nėra pasibaigęs terminas sutvarkyti karšto vandens apskaitą visuose teritorijos namuose, tol nėra jokio pagrindo teigti, kad karšto vandens tiekėjas netinkamai vykdo savo pareigas. Teisės aktuose nėra nurodyta, kokias būtent prievoles turi vykdyti karšto vandens tiekėjas, ir kurios iš šių prievolių turi / gali būti įvykdytos iš karto, o kurios – per kitų teisės aktų numatytą tam objektyviai reikalingą laikotarpį (atidedamoji sąlyga). Be to, nėra numatytas ir tikslus terminas, per kurį karšto vandens tiekėjas privalo įvykdyti minėtą pareigą. Tai pripažįsta ir pati atsakovė, kreipdamasi į Energetikos ir Aplinkos ministerijas 2010-06-02 raštu Nr. R2-908, kuriame prašo spręsti klausimus, susijusius su karšto vandens apskaitos prietaisų išmontavimu, perėmimu, išpirkimu ir jų įrengimu, kai gyventojai trukdys įrengti karšto vandens tiekėjui priklausančius apskaitos prietaisus, norėdami išvengti atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokesčio. Pareiškėjos teigimu, pakeisti visus gyventojams priklausančius karšto vandens skaitiklius yra neįmanoma, nes pagal Taisyklių reglamentavimą iki 2010-11-01 būtent patys karšto vandens vartotojai per paskutinius 10–15 metų savo butuose įsirengė dešimtis tūkstančių jiems nuosavybės teise priklausančių skaitiklių ir nei vienas iš šių vartotojų pareiškėjai nemoka atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokesčio, nes toks mokestis yra skaičiuojamas tik už naujų, karšto vandens tiekėjui priklausančių ir jo įrengtų karšto vandens skaitiklių priežiūrą.
Tvirtina, kad Metodikos 39 punkte nurodytos teorinės netektys (5 ir 10 proc.) negalėjo būti taikomos dėl CK 4.76 straipsnio ir LAT išaiškinimų, kad karšto vandens netektys, susidariusios daugiabučių namų gyventojams bendrosios nuosavybės teise priklausančiuose tinkluose, turi būti kompensuojamos pareiškėjui taikant jų faktinį dydį, išskyrus atvejus, kai pateikiami įrodymai, jog netektys susidaro ne dėl butų savininkų kaltės (t.y. dėl karšto vandens tiekėjo ar kitų trečiųjų asmenų kaltės) ir ne butų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiose tinkluose. Be to, jos negalėjo būti taikomos ir dėl to, kad jų taikymas susietas su aplinkybe, kai vartotojų butuose jau yra įrengti karšto vandens tiekėjui priklausantys metrologiškai patikrinti apskaitos prietaisai, kurių pareiškėjos aptarnaujamose savivaldybėse dar nėra. Tiek Energetikos įstatymo 19 str. 2 dalyje, tiek Šilumos ūkio įstatymo 32 str. 2 dalyje ir Metodikos 33 punkte yra įtvirtintas būtinųjų sąnaudų susigrąžinimo principas nustatant energijos resurso kainas vartotojams, o vadovaujantis Metodikos 37 bei 39 punktais galima teigti, kad atitinkamai 5 ir 10 proc. (atitinkamai su nuotolinio nuskaitymo ir perdavimo sistema ar be jos) leistinos karšto vandens netekčių ribos yra numatytos atvejams, kai vartotojų butuose jau yra įrengti karšto vandens tiekėjui priklausantys metrologiškai patikrinti apskaitos prietaisai. Tai reiškia, kad atitinkamai 5 ir 10 proc. karšto vandens netektys galimos tik dėl metrologiškai patikrintų apskaitos prietaisų, kuriuos gyventojų butuose turi įrengti karšto vandens tiekėjas. Iš to seka, kad Komisija planuojamą realizuoti karšto vandens kiekį, apskaičiuodama taikant 5 proc. karšto vandens netektis, ir tuo pagrindu nustatydama karšto vandens kainų dedamąsias, padarė prielaidą, kad Vilniaus savivaldybės teritorijoje esančiuose butuose jau yra įrengti karšto vandens tiekėjui priklausantys metrologiškai patikrinti atsiskaitomieji karšto vandens apskaitos prietaisai su nuotolinio duomenų nuskaitymo įranga, o tai neatitinka tikrovės ir tokiu būdu atsakovė pažeidžia Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnį (objektyvumo principą) ir 8 straipsnį (LVAT nutartis adm. byloje Nr. A-261-1651/2012).
Mano, kad pagal Metodikos 39 punktą į karšto vandens kainą leidžiama įskaičiuoti ne tik karšto vandens netektis, susidarančias dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidos, bet ir sąnaudas, susidariusias dėl vartotojų neteisingai, ne laiku ir netiksliai deklaruoto suvartoto karšto vandens. Tokį aiškinimą patvirtina tai, kad Metodikos 39 punkte yra įtvirtinti du skirtingi normatyvai 5 proc. (kai įrengta nuotolinio nuskaitymo įranga) ir 10 proc. (kai nuotolinio nuskaitymo įranga neįrengta, tačiau jau įrengti nauji, karšto vandens tiekėjui priklausantys karšto vandens skaitikliai). Apskaitos prietaiso parodymų tikslumas nuo to, ar įrengta nuotolinio nuskaitymo ir perdavimo sistema, nepriklauso. Nuotolinio nuskaitymo įranga atlieka tik apskaitos prietaisų užfiksuotų duomenų perdavimą ir jų neįtakoja. Pasak pareiškėjos, dėl tokio Komisijos nutarimo pareiškėja yra diskriminuojama kitų subjektų atžvilgiu ir taip, be kita ko, pažeidžiamas ir Konkurencijos įstatymo 4 straipsnis. Atkreipė dėmesį, jog pagal Atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokesčio skaičiavimo metodiką, patvirtintą Komisijos 2009-07-21 nutarimu Nr. O3-105 (toliau – Mokesčio skaičiavimo metodika) atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestį nustato savivaldybių tarybos, o ne Komisija. Būtent savivaldybės institucija ir nustato, kokiais terminais karšto vandens tiekėjas privalo įrengti apskaitos prietaisus. Mokesčio skaičiavimo metodikos 3 punkte numatyta, kad minėtas mokestis yra grindžiamas būtinųjų sąnaudų susigrąžinimo principu.
Nutarime dėl karšto vandens nustatyta pastovioji dedamoji 1,12 Lt/m³ apskaičiuota pažeidžiant Metodikos 46 punktą, nes Komisijos skaičiavimuose pastoviųjų sąnaudų ir normatyvinio pelno suma išdalijama ne planuojamam realizuoti karšto vandens kiekiui (5 053,2 tūkst. m³), bet geriamojo vandens, reikalingo karštam vandeniui ruošti kiekiui (5 318,4 tūkst. m³). Taigi, skaičiuojant pastoviąją karšto vandens kainos dedamąją, Komisija ne tik kad nepripažįsta faktinių pareiškėjos karšto vandens netekčių (19,2 proc.), bet ir neįvertino 5 proc. netekčių. Atitinkamai krašto vandens kainos pastovioji dedamoji nustatyta mažesnė, nei turėtų būti pagal Metodikos 46 punktą. Taip pat pareiškėja nesutinka ir su Nutarimu dėl klaidos ištaisymo, nes juo atsakovė padidino pastoviąją karšto vandens kainos dedamąją, įvertinusi planuojamą realizuoti karšto vandens kiekį su 5 proc. karšto vandens netektimis, tačiau šis padidinimas, pasak pareiškėjos, nebuvo pakankamas, todėl Nutarimas dėl klaidos ištaisymo turi būti panaikintas tais pačiais motyvais ir teisiniais pagrindais, kaip ir Nutarimas.
Šalies argumentai
Pareiškėja taip pat mano, kad Metodikos 39 punktas galimai prieštarauja Šilumos ūkio įstatymo 32 str. 2 daliai, Energetikos įstatymo 19 str. 2 daliai, CK 4.76 straipsniui, Viešojo administravimo įstatymo 3 ir 8 straipsniams, Metodikos 33 punktui bei teisės principams. Pagal Komisijos 2009-07-21 nutarimu Nr. 03-106 priimtos Metodikos 37 punktą skaičiuojant karšto vandens kainą, būtinas paruošti karšto vandens kiekis skaičiuojamas pagal per ataskaitinį laikotarpį karštam vandeniui ruošti suvartotą geriamojo vandens kiekį. Karšto vandens tiekėjas, pradedantis karšto vandens tiekimo veiklą, būtino paruošti karšto vandens kiekį apskaičiuoja pagal geriamojo vandens tiekėjo ataskaitinio laikotarpio pateiktus duomenis. Metodikos 39 punkte nustatyta, kad planuojamas realizuoti (parduoti daugiabučių namų butuose, pagal gyventojų deklaruotus ar kitaip priskirtus suvartojimo kiekius) karšto vandens kiekis nustatomas iš būtino paruošti karšto vandens kiekio atėmus faktines, tačiau ne didesnes kaip 10 proc., leistinas karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose, susidarančias dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidų. Daugiabučiuose namuose, kuriuose įrengta nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistema, minėtos netektys negali būti didesnės kaip 5 proc. Pabrėžė, kad tuo atveju, jeigu būtų sutinkama su Komisijos pozicija, kad Metodikos 39 punktas gali būti taikomas ir nesant įrengtų skaitiklių, o faktines daugiabučių namų viduje susidarančias karšto vandens netektis (viršijančias 5 ar 10 proc.) priskirti pradedančio veiklą karšto vandens tiekėjo nuostoliams, tai prieštarautų anksčiau minėtiems teisės aktams, nes Metodikos 39 punkte nustatytos atitinkamai 5 ir 10 proc. (atitinkamai – su nuotolinio nuskaitymo ir perdavimo sistema ar be jos) leistinos karšto vandens netekčių ribos turėtų būti taikomos tik tada, kai daugiabučiuose namuose jau yra įrengta karšto vandens tiekėjui priklausanti, metrologiškai patikrinta apskaitos sistema. Kita vertus, Komisijos taikomu būdu suprantamas Metodikos 39 punktas prieštarauja būtinųjų sąnaudų susigrąžinimo principui tiek, kiek jame nėra numatytas būdas, kaip apskaičiuoti leistinas karšto vandens netektis tuo atveju, jeigu daugiabučiuose namuose dar nėra įrengta karšto vandens tiekėjui priklausančios ir metrologiškai patikrintos apskaitos sistemos. Tai, pareiškėjos manymu, yra legislatyvinė omisija, kuri pažeidžia ne tik minėtus teisės aktus, bet ir teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo, teisėtumo, teisinės valstybės principus. Taip pat pareiškėja mano, kad, vadovaujantis nediskriminavimo principu, šios pareigos įgyvendinimas turi būti diferencijuotas atsižvelgiant į tai, kada karšto vandens tiekėjas faktiškai pradėjo vykdyti karšto vandens tiekimo veiklą ir ar objektyviai turėjo galimybę visiems vartotojams įrengti metrologiškai patikrintus skaitiklius. Be to, tai pripažino ir pati Komisija.
Atsiliepimas
Atsakovė Komisija atsiliepimuose į pareiškėjos skundą (b.l. 80–94) ir į patikslintą skundą (b.l. 150–151) su juo nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškina, kad nesutinka su pareiškėjos teiginiais dėl Metodikos 39 punkto prieštaravimo aukštesnės galios teisės aktams, nes, pirmiausia, pareiškėja sąmoningai išskirdama ir nesistemiškai interpretuodama pavienį teisės akto normos nustatytą reguliavimą, sukuria ydingą situaciją, kuri būtent ir suponuoja teisės normos prieštaringumą. Šiuo atveju pareiškėja prioritetą teikia būtinųjų sąnaudų padengimo principui ir neužsimena apie mažiausių sąnaudų principo egzistavimą. Atkreipia dėmesį, jog 2003-05-20 priimto Šilumos ūkio įstatymo vienas iš pagrindinių tikslų (1 str. 2 d. 1 p.) yra mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą šilumos vartotojams. Minėtas tikslas perkeltas į Metodikos 3.2 punktą, pagal kurį nustatomos karšto vandens kainos privalo mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti ilgalaikį, patikimą bei kokybišką karšto vandens tiekimą vartotojams. Todėl Komisija, įgyvendindama reguliuojamų kainų politiką, privalo sudaryti sąlygas karšto vandens tiekėjams vykdyti jų veiklą kuo efektyviau bei ekonomiškiau, taip užtikrinant vandens vartotojams kokybišką paslaugos teikimą pagrįstomis kainomis. Pagal Metodikos 34 punktą Komisija vertina įmonės vykdomos karšto vandens tiekimo veiklos efektyvumą bei sąnaudų pagrįstumą atlikdama lyginamąją analizę, t.y. lygindama tiekėjo veiklą su atitinkamai karšto vandens tiekėjų grupei priklausančių tiekėjų veikla, o nustatydama kainas, nustato ir efektyvumo didinimo užduotis. Metodikos 39 punkte nustatytos leistinos 10 arba 5 proc. (priklausomai nuo duomenų deklaravimo būdo) karšto vandens netektys daugiabučių namų tinkluose reiškia, kad karšto vandens tiekėjas, norėdamas susigrąžinti būtinąsias karšto vandens tiekimo veiklos sąnaudas, privalo vykdyti veiklą efektyviai.
Nesutinka su pareiškėjos argumentu, kad 5 ir 10 proc. (atitinkamai su nuotolinio nuskaitymo ir perdavimo sistema ar be jos) leistinos karšto netekčių ribos yra numatytos atvejams, kai vartotojų butuose jau yra įrengti karšto vandens tiekėjui priklausantys metrologiškai patikrinti apskaitos prietaisai, nes tai Metodikoje nėra numatyta. Karšto vandens tiekėjo pareiga organizuoti karšto vandens apskaitos prietaisų metrologinę patikrą yra numatyta Šilumos ūkio įstatyme (15 str. 2 d.), o apskaitos prietaisų nuosavybė aktuali tik taikant atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestį (Mokesčio skaičiavimo metodikos 17 p.). Vadinasi, metrologinės patikros ir karšto vandens apskaitos prietaisų nuosavybės klausimai niekaip nėra susiję su karšto vandens kainos nustatymu. Be to, pagal Metodikos 39 punktą faktinės netektys gali būti įskaičiuotos į karšto vandens kainą tik tada, kai jos yra mažesnės nei leistinos (10 ar 5 proc. priklausomai nuo duomenų nuskaitymo būdo). Atsakovė, pagrįsdama savo poziciją, nurodo VAAT 2012-12-19 sprendimą administracinėje byloje Nr. I-4126-629/2012, LVAT 2012-06-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-261-1651/2012, LVAT 2013-03-06 nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-447/2013.
Teigia, kad teisės aktuose nėra apibrėžtas tikslus terminas, per kurį karšto vandens tiekėjas privalo įrengti karšto vandens apskaitos prietaisus daugiabučio namo butuose ir kitose patalpose. Taigi, taip suteikiama laisvė pačiam karšto vandens tiekėjui, atsižvelgiant į įmonės finansinę padėtį, vadybinį pajėgumą bei kitus faktorius, nuspręsti, kaip ir kokia apimtimi panaudojant įmonės finansinį potencialą įgyvendinti numatytus įpareigojimus, o tuo pačiu ir prisiimti atsakomybę bei galimas neigiamas pasekmes. Taikant sisteminį ir teleologinį teisės normų aiškinimo metodus, galima pagrįstai teigti, jog 5 ar 10 proc. leistinų karšto vandens netekčių ribos nustatymas negali būti griežtai siejamas tik su vartotojų butuose įrengtų karšto vandens tiekėjui priklausančių metrologiškai patikrintų apskaitos prietaisų buvimo faktu, t.y. su aktyviu įmonės įvykdytu veiksmu – karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimu. Karšto vandens kainų nustatymo, t.y. pagal Metodikos 39 punktą skaičiuojant planuojamo realizuoti karšto vandens kiekį, neįtakoja ir karšto vandens apskaitos prietaisų atitikimas metrologinės patikros reikalavimams ir apskaitos prietaisų nuosavybė (apskaitos prietaisai nuosavybės teise priklauso karšto vandens tiekėjui ar vartotojams). Ir nors pareiškėja savo argumentus dėl leistinų karšto vandens netekčių ribojimo, nustatant karšto vandens kainas, neteisėtumą grindžia LAT suformuluota praktika (2004-09-29 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2004), tačiau atsakovė, neginčydama fakto, kad karštas vanduo yra geriamojo vandens ir šilumos bendras galutinis produktas, mano, kad tai skirtingos paslaugų teikimo veiklos, o pareiškėjos teiginiai, jog karšto vandens netektys, atitinkamai kaip ir geriamojo vandens netektys, privalo būti padengiamos bendrojo objektų savininkų, yra teisiškai nepagrįsti. Be to, būtent šiuo metu galiojantis teisinis reglamentavimas (Šilumos ūkio įstatymo 15 str. 1 d.) suponuoja pareigą karšto vandens tiekėjui sutvarkyti apskaitą daugiabučiame name (tiek šilumos, tiek karšto vandens), o to neįgyvendinus – pačiam atsakyti už nuostolių atsiradimą ir prisiimti atsakomybę. Tai atitinka VAAT 2010-07-16 sprendime (adm. byla Nr. I-979-602/2010) išdėstytą poziciją.
Atsakovės manymu, tiek būtinas paruošti vandens kiekis (Metodikos 37 p.), kuris pagal Metodikos 39 punktą skaičiuojamas planuojamo realizuoti karšto vandens kiekiui, būtinosios karšto vandens tiekimo veiklos sąnaudos (Metodikos 40.1 p.) yra nustatomos atsižvelgiant į planuojamus veiklos pasikeitimus. Atsakovė, skaičiuodama planuojamą realizuoti karšto vandens kiekį ir taikydama leistinas 5 proc. karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose, vadovavosi pareiškėjos informacija, kad pareiškėja iki 2017 m. pradžios daugiabučių namų vartotojams planuoja įdiegti nuotolinę duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemą. Todėl teiginys, kad Komisija skaičiavimuose vadovavosi tikrovės neatitinkančiomis aplinkybėmis, prieštaraujančiomis Viešojo administravimo įstatymo 3 ir 8 straipsnių nuostatoms, yra nepagrįstas. Taip pat pabrėžė, kad teisingo ir savalaikio karšto vandens suvartojimo deklaravimo užtikrinimo sąnaudos pagal Metodiką yra priskiriamos būtinosioms sąnaudoms ir jos yra įskaičiuojamos į karšto vandens kainos pastoviąją dedamąją. Pareiškėja karšto vandens kainos dedamųjų projekte numatė įrengti nuotolinę duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemą, todėl į karšto vandens kainos pastoviąją dedamąją įskaičiuotos minėtos sistemos nusidėvėjimo ir palūkanų sąnaudos. Taigi sąnaudos, leidžiančios karšto vandens tiekėjui užtikrinti teisingą ir savalaikį karšto vandens suvartojimo deklaravimą, yra įskaičiuotos į karšto vandens kainą, o karšto vandens tiekėjas iš karšto vandens kainos pastoviosios dedamosios gaunamas pajamas turi panaudoti pagal paskirtį – užtikrinti teisingą ir savalaikį karšto vandens suvartojimą ir tokiu būdu sumažinti karšto vandens netektis. Metodikos 39 punktas leidžia į karšto vandens kainą įskaičiuoti tik karšto vandens netektis, susidarančias dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidos, t.y. tik tokias sąnaudas, kurios susidaro nepriklausomai nuo karšto vandens tiekėjo veiklos. Sąnaudos, susidariusios dėl vartotojų neteisingai, ne laiku ir netiksliai deklaruoto suvartotojo karšto vandens, nepripažįstamos būtinosiomis ir į karšto vandens kainą negali būti įskaičiuotos.
Šalies argumentai
Pareiškėjos teiginys, kad karšto vandens tiekimo veikla jai yra nauja, neatitinka tikrovės, nes jai jau buvo nustatytos karšto vandens kainos dedamosios Komisijos 2009-12-22 nutarimu Nr. 03-242 „Dėl karšto vandens kainos dedamųjų UAB „Vilniaus energija“ ir 2010-12-15 nutarimu Nr. 03-317 „Dėl karšto vandens kainos dedamųjų UAB „Vilniaus energija“ ir nustatant karšto vandens dedamąsias taip pat buvo įvertintos 5 proc. leistinos karšto vandens netektys daugiabučių namų tinkluose, susidariusios dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidų.
Atsiliepimas
Atsakovė nesutinka, kad pastovioji karšto vandens kaina nustatyta pažeidžiant Metodikos 16 punkto nuostatas, nes jos skaičiavimuose atsiradusi klaida buvo pastebėta ir ištaisyta po skundžiamo Nutarimo priėmimo – 2013-05-23 posėdyje, priimant 2013-05-24 nutarimą Nr. 03-178 „Dėl Komisijos 2013-04-19 nutarimo Nr. 03-135 „Dėl karšto vandens kainos dedamųjų UAB „Vilniaus energija“ nustatymo“ klaidos ištaisymo“.
Nurodė, kad kreiptis su prašymu į LVAT dėl Metodikos 39 punkto galimo prieštaravimo Šilumos ūkio įstatymui, Energetikos įstatymui, CK ir teisės principams, pagrindo nėra, nes Metodikos 39 punkte įtvirtintas planuojamo realizuoti karšto vandens kiekio nustatymo mechanizmas, užtikrinantis ekonominę pusiausvyrą tarp karšto vandens tiekimo paslaugų šalių, neprieštarauja Energetikos įstatymo 19 str. 2 daliai ir Šilumos ūkio įstatymo 32 str. 2 daliai. Tiek iš Energetikos įstatymo 19 str. 2 dalies, tiek iš Šilumos įstatymo 32 str. 9 dalies matyti, kad karšto vandens kaina yra valstybės reguliuojama, o tai reiškia, kad Komisija, kaip institucija, nustatanti valstybės reguliuojamas kainas (karšto vandens kainos dedamąsias), turi Energetikos įstatymo 19 str. 2 dalyje numatytą pareigą, tvirtindama Metodiką, atsižvelgti į šiame straipsnyje nustatytus kriterijus, tuo pačiu, užtikrinti būtinųjų sąnaudų padengimą. Metodikos 39 punktas reglamentuoja planuojamo realizuoti karšto vandens kiekį, o kadangi pareiškėja Komisijai pateiktame karšto vandens kainos dedamųjų projekte nurodė, kad daugiabučiuose namuose įrengs nuotolinę duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemą, todėl, skaičiuojant karšto vandens kainos kintamąją dedamąją, buvo įvertintos 5 proc. leistinos netektys. Suvartoto geriamojo vandens kiekis nustatomas pagal Metodikos 38 punktą, kuris perkeltas iš Šilumos ūkio įstatymo 15 str. 1 dalies. Planuojamas realizuoti karšto vandens kiekis (Metodikos 39 p.) nustatomas iš būtino paruošti karšto vandens kiekio atėmus leistinas netektis daugiabučių namų tinkluose, todėl jo nustatymą įtakoja ne būtinas paruošti karšto vandens kiekis (kaip teigia pareiškėja), bet leistinos netektys. Skirtumas tarp paruošto ir vartotojams patiekto karšto vandens kiekio (užfiksuoto įvadiniu apskaitos prietaisu) ir vartotojų sunaudoto (pagal butuose esančių apskaitos prietaisų rodmenis deklaruoto) vandens kiekio yra 19,2 proc., kuris gali susidaryti dėl apskaitos prietaisų paklaidų, vandens temperatūros skirtumo, karšto vandens vartojimo ypatumų. Dėl to Metodikoje yra numatytos 10 arba 5 proc. leistinos netektys (priklausomai nuo duomenų deklaravimo būdo), tačiau didžiausias skirtumas tarp faktiškai paruošto ir nupirkto karšto vandens susidaro dėl vartotojų ne laiku ir nesąžiningai deklaruoto karšto vandens. Kadangi pareiškėjos karšto vandens kainos dedamųjų projekte numatė įrengti nuotolinę duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistema, todėl į karšto vandens kainos pastoviąją dedamąją įskaičiuotos minėtos sistemos įrengimo, nusidėvėjimo ir palūkanų sąnaudos. Kai apskaitos prietaisų rodmenys nuskaitomi įrengus nuotolinę duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemą, skirtumo tarp faktiškai suvartoto ir deklaruoto karšto vandens nelieka, nes visas faktiškai suvartotas karšto vandens kiekis užfiksuojamas karšto vandens tiekėjo sistemoje. Atsakovė mini Konstitucinio Teismo (KT) 2008-12-04 nutarimą, 1996-02-28 nutarimą, 1996-03-15 nutarimą, 2000-10-18 nutarimą, 2005-05-13 nutarimą, 2006-05-31 nutarimą, 2003-03-17 nutarimą, 2004-01-26 nutarimą, 2008-03-05 nutarimą, 2009-03-02 nutarimą ir akcentuoja, jog konstitucinė valstybės pareiga ginti vartotojų interesus turi būti įgyvendinta, pirmiausia, įstatymų leidėjui nustatant bendrąsias ir, atsižvelgiant į konkrečią reguliuojamos ūkinės veikos specifiką, specialiąsias vartotojų teisių, interesų apsaugos ir gynimo priemones. Taip pat atkreipia dėmesį į LVAT 2004-02-20 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1-362/2004 ir nutartį administracinėje byloje Nr. 1-5-12/2007, nurodydama, jog Šilumos ūkio įstatymo tikslai gali būti pasiekti įvairiais teisinio reguliavimo būdais, o konkretaus būdo pasirinkimas priskiriamas teisės aktų priimančio viešojo administravimo subjekto kompetencijai. Dėl būtinumo kreiptis į LVAT su prašymu dėl akto atitikimo aukštesnės galios teisės aktams nurodo LVAT 2011-04-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-444-1359/2011.
Šalies argumentai
Pareiškėja taip pat nepagrįstai teigia, kad buvo pažeisti jos teisėti lūkesčiai, nes ji negalėjo tikėtis, kad Komisija, tvirtindama Metodiką ir priimdama skundžiamą Nutarimą, taikys kriterijus, kurie nėra įtvirtinti galiojančiuose teisės aktuose. Pareiškėja, būdama atidi bei pakankamai rūpestinga, privalėjo žinoti minėtų teisės aktų nuostatas ir negalėjo turėti pagrįstų lūkesčių. Pagrįsdama šį teiginį, nurodo Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2004-07-15 sprendimą Di Lenardo ir Dilexport, C37/02 ir C38/02 bylą ir LVAT 2009-04-01 nutartį administracinėje byloje Nr. A-502-72-09.
Pareiškėjos atstovas, bylą nagrinėjant teisme, skundo reikalavimus ir argumentus palaikė, papildomai paaiškino, jog VAAT panašioje byloje yra paskyrusi ekspertizę, teismas galėtų tuo pagrindu bent sustabdyti bylos nagrinėjimą. Metodikos 39 punktas nepritaikytas tiems atvejams, kai tiekėjas, kokia yra bendrovė, tik pradeda veiklą, tą įrodo Energetikos ministerijos pažyma.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovai skundą prašė atmesti atsiliepimų argumentais, prašė netenkinti prašymų kreiptis į LVAT ir skirti ekspertizę, nes dėl šių prašymų analogiškose bylose jau yra pasisakyta.
Skundas ir prašymai netenkinami.
Faktinės bylos aplinkybės.
Rašytiniai bylos įrodymai patvirtina, kad iki ginčo laikotarpio Komisija karšto vandens kainos dedamąsias pareiškėjai buvo nustačiusi du kartus: 2009-12-22 nutarimu Nr. O3-242 „Dėl karšto vandens kainos dedamųjų UAB „Vilniaus energija“ (b. l. 95-96, 97) ir
2010-12-15 nutarimu Nr. O3-317 „Dėl karšto vandens kainos dedamųjų UAB „Vilniaus energija“ (b.l. 98-129, 130).
Pareiškėja 2012-11-29 raštu Nr. 013-01-22952r kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę, prašydama patikslinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010-04-28 sprendimą Nr. 1-1514, kuriame nustatytas mokestis nėra taikomas iki konkrečiam vartotojui nėra įrengiamas naujas, karšto vandens tiekėjui priklausantis karšto vandens skaitiklis, ir šio sprendimo 3 punkte nurodyti Vilniaus miesto savivaldybės suderinamą UAB „Vilniaus energija“ karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo / aptarnavimo veiklos plano laikotarpį (b.l. 73–74).
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2013-02-15 sprendimu Nr. 1-1070 nusprendė pakeisti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010-04-28 sprendimą Nr. 1-1514 „Atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokesčio nustatymo“ ir išdėstyti jo 3 punktą taip: „3. Atsižvelgiant į tai, kad 2010–2012 m. įrengta tik 28500 karšto vandens apskaitos prietaisų, apskaitos prietaisų įrengimas pratęsiamas iki 2017-03-01 atitinkamai pagal veiklos planą“ (b. l. 72).
Pareiškėja 2013-02-05 raštu Nr. 003-01-2502 „Dėl karšto vandens kainos dedamųjų“ pateikė Komisijai karšto vandens kainos dedamųjų nustatymo projektą (b.l. 25–26). Jame nurodė, kad projekcinė karšto vandens kainos pastovioji dedamoji – 1,39 Lt/m³, projekcinė karšto vandens kainos pastovioji dedamoji (vartotojams daugiabučiuose namuose) – 21,23 Lt/m³, o projekcinė karšto vandens kainos pastovioji dedamoji (kitiems vartotojams) – 17,28 Lt/m³ (b. l. 27, 28, 31).
Komisijos Šilumos ir vandens departamento Kainų ir investicijų skyrius, išanalizavęs pareiškėjos pateiktą karšto vandens kainos dedamųjų projektą, Komisijos posėdžiui pateikė 2013-04-11 pažymą Nr. 05-115, kurioje nurodė, kad pareiškėja planuoja iki 2017 m. pradžios įdiegti nuotolinę duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemą, todėl, vadovaujantis Metodikos 39 punktu, skaičiuojant planuojamo realizuoti karšto vandens kiekį, įvertinta leistina 5 proc. karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose, susidariusias dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidų, ir apskaičiavo 5 053,2 tūkst. m³ planuojamą realizuoti karšto vandens kiekį. Projekcinė karšto vandens kainos kintamoji dedamoji (taikant 2013 m. balandžio mėn. šilumos kainą – 25,81 ct/kWh) vartotojams daugiabučiuose namuose. Komisijos Šilumos ir vandens departamento Kainų ir investicijų skyriaus skaičiavimais, yra 17,62 Lt/m³, pareiškėjos – 20,61 Lt/m³. Skirtumas susidarė dėl projektuose taikomų skirtingų karšto vandens netekčių dydžių. Komisijos Šilumos ir vandens departamento Kainų ir investicijų skyriaus apskaičiuota projekcinė karšto vandens kaina 18,74 Lt/m³ (pastovioji dedamoji 1,12 Lt/m³, o kintamoji dedamoji 17,62 Lt/m³), lyginant su dabar galiojančia karšto vandens kaina 18,63 Lt/m³, yra 0,11 Lt/m³ (0,6 proc.) didesnė dėl padidėjusios pastoviosios kainos dedamosios (b.l. 131–139).
Komisija, vadovaudamasi Šilumos ūkio įstatymo 32 str. 9 dalimi ir Metodika, išnagrinėjusi pareiškėjos pateiktą karšto vandens kainos dedamųjų projektą, ir atsižvelgusi į 2013-04-11 pažymoje Nr. 05-115 išdėstytus Komisijos Šilumos ir vandens departamento Kainų ir investicijų skyriaus siūlymus, 2013-04-19 priėmė Nutarimą, kuriuo nustatė UAB „Vilniaus energija“ karšto vandens kainos (be PVM), išreiškiamos formule 1,12 + Tkv kd, dedamąsias: 1.1 karšto vandens pastoviąją dedamąją – 1,12 Lt/m³, 1.2. karšto vandens kintamąją dedamąją – Tkv kd. 2. Karšto vandens kainos kintamosios dedamosios Tkv kd formulę vartotojams daugiabučiuose namuose: Tkv kd= (53,68 x Tš) + (1,05 x Tgv) + (0,007 x Tgv pard). 3. Karšto vandens kainos kintamosios dedamosios Tkv kd formulę kitiems vartotojams: Tkv kd= (51 x Tš) + (1 x Tgv) + (0,007 x Tgv pard), kai Tš – pirktos (pagamintos) šilumos kaina (Lt/kWh), Tgv – geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kaina, taikoma abonentams (Lt/m³), Tgv pard – geriamojo vandens pardavimo kaina abonentams (Lt/apskaitos prietaisui per mėn.) (b.l. 140–141).
Komisijos Šilumos ir vandens departamento Kainų ir investicijų skyrius 2013-05-20 pažymoje Nr. O5-166 „Dėl Komisijos 2013-04-19 nutarimo Nr. O3-135 „Dėl karšto vandens kainų dedamųjų UAB „Vilniaus energija“ nustatymo“ klaidos ištaisymo“ nurodė, kad po Nutarimo priėmimo buvo pastebėta skaičiavimo klaida – būtinosios 5 964,8 tūkst. Lt pajamos padalintos ne iš planuojamo realizuoti karšto vandens kiekio, kaip tai numatyta Metodikos 46 p., o iš planuojamo paruošti karšto vandens kiekio, todėl Komisijos Šilumos ir vandens departamento Kainų ir investicijų skyrius siūlo ištaisyti minėto Nutarimo l ir 1.1 p. ir juos išdėstyti taip: „1. Karšto vandens kainos (be PVM), išreiškiamos formule 1,18 + Tkv kd, dedamąsias: 1.1 karšto vandens kainos pastoviąją dedamąją – 1,18 Lt/m³.“ (b. l. 142).
Komisija 2013-05-24 priėmė Nutarimą dėl klaidos ištaisymo, kuriuo ištaisė Nutarimo 1 ir 1.1 p. ir juos išdėstė taip: „1. Karšto vandens kainos (be PVM), išreiškiamos formule 1,18 + Tkv kd, dedamąsias: 1.1 karšto vandens kainos pastoviąją dedamąją – 1,18 Lt/m³.“ (b. l. 143).
Teisės aktų, reglamentuojančių ginčo teisinius santykius, analizė bei išvados.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Nutarimo ir Nutarimo dėl klaidos ištaisymo, kuriais Komisija, atsižvelgusi į Šilumos ūkio įstatymą ir Metodiką, pareiškėjai nustatė karšto vandens kainos dedamąsias dalis, t.y. iš esmės pareiškėja ginčija atsakovės pritaikytas 5 proc. leistinas karšto vandens netektis.
Motyvuojamoji dalis
Dėl reikalavimo panaikinti Nutarimą ir Nutarimą dėl klaidos ištaisymo pagrįstumo.
Pagal Šilumos ūkio įstatymo 15 str. 2 dalį, kol vartotojai pasirenka karšto vandens tiekėją arba apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, karšto vandens tiekėjas yra šilumos tiekėjas. Karšto vandens apskaitos prietaisus daugiabučio namo butuose ir kitose patalpose įrengia, prižiūri ir jų patikrą atlieka karšto vandens tiekėjas, jeigu iki šio įstatymo įsigaliojimo sudarytose karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros daugiabučio namo butuose ir kitose patalpose sutartyse nenumatyta kitaip. Pagal Šilumos ūkio įstatymo 15 str. 3 dalį savivaldybės taryba pagal Komisijos patvirtintą metodiką nustato atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestį.
Pagal Mokesčio skaičiavimo metodikos 17 punktą apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestis taikomas, kai apskaitos prietaisai įrengti ir jie nuosavybės teise priklauso apskaitos prietaisų aptarnavimo paslaugas teikiančiam subjektui.
Vadinasi, metrologinės patikros ir karšto vandens apskaitos prietaisų nuosavybės klausimai niekaip nėra susiję su karšto vandens kainos nustatymu. Todėl pareiškėjos teiginys, kad 5 ir 10 proc. (atitinkamai su nuotolinio nuskaitymo ir perdavimo sistema ar be jos) leistinos karšto netekčių ribos yra numatytos atvejams, kai vartotojų butuose jau yra įrengti karšto vandens tiekėjui priklausantys metrologiškai patikrinti apskaitos prietaisai, atmestinas kaip nepagrįstas, nes neatitinka karšto vandens kainos dedamųjų skaičiavimą ir nustatymą reglamentuojančių teisės aktų nuostatų. Kaip matyti, Metodikoje nėra numatyta, kad leistinos karšto vandens netekčių ribos (10 ar 5 proc.) gali būti taikomos tik tada, kai vartotojų butuose yra įrengti karšto vandens tiekėjui priklausantys metrologiškai patikrinti apskaitos prietaisai. Skaičiuojant karšto vandens kainą, leistinos netektys ribojamos nepriklausomai nuo to, ar karšto vandens apskaitos prietaisai metrologiškai patikrinti, ar ne ir ar jie nuosavybės teise priklauso karšto vandens tiekėjui, ar vartotojui. Šiuos argumentus patvirtina ir LVAT formuojama praktika (2012-06-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A-261-1651/2012, 2013-03-06 nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-447/2013). Pabrėžtina tai, kad karšto vandens tiekėjui pareiga organizuoti karšto vandens apskaitos prietaisų metrologinę patikrą yra nustatyta Šilumos ūkio įstatyme, o apskaitos prietaisų nuosavybė aktuali tik taikant atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestį.
Šilumos ūkio įstatymo (2009-05-12 įstatymo Nr. XI-250 redakcija (nuo 2009-07-01) 2 str. 18 dalyje numatyta, kad nepaskirstytasis karšto vandens kiekis – viršijantis leistinas apskaitos prietaisų paklaidas skirtumas tarp geriamojo vandens karštam vandeniui paruošti kiekio, išmatuoto daugiabučio namo įvade, ir butų karšto vandens skaitiklių rodmenų sumos.
Pagal Šilumos ūkio įstatymo 32 str. 9 dalį (2009-05-12 įstatymo Nr. XI-250 redakcija (nuo 2009-07-01)) karšto vandens tiekėjas, vadovaudamasis Komisijos patvirtinta Metodika, parengia ir teikia Komisijai ir (arba) savivaldybės institucijai karšto vandens kainos dedamųjų projektą. Jei karšto vandens tiekėjas yra ir šilumos tiekėjas, realizuojantis ne mažiau kaip 10 GWh šilumos per metus, arba tiekia karštą vandenį šio šilumos tiekėjo teritorijoje, savivaldybės institucija ne vėliau kaip per 30 dienų teikia Komisijai karšto vandens kainos dedamųjų suderinimo dokumentus ir (ar) pagrįstas pastabas. Komisija, išnagrinėjusi savivaldybės institucijos pastabas arba per 30 dienų jų negavusi, ne vėliau kaip per 15 dienų nustato karšto vandens kainos dedamąsias. Kitiems karšto vandens tiekėjams karšto vandens kainų dedamąsias nustato savivaldybių tarybos.
Pagal Metodikos 33 punktą karšto vandens kainos grindžiamos tiekėjo būtinomis (valstybės normuojamomis) karšto vandens ruošimo ir pardavimo sąnaudomis.
Pareiškėja teigia, kad faktinės karšto vandens netektys atsiranda dėl nuo karšto vandens tiekėjo nepriklausančių priežasčių ir nors nuolat atlieka kontrolinius viso namo butų karšto vandens skaitiklių parodymų patikrinimus, tačiau nepaskirstytasis karšto vandens kiekis išlieka. Vertindamas šį argumentą, teismas sutinka su atsakovės pozicija, kad teisingo ir savalaikio karšto vandens suvartojimo deklaravimo užtikrinimo sąnaudos pagal Metodiką yra priskiriamos būtinosioms sąnaudoms ir jos yra įskaičiuojamos į karšto vandens kainos pastoviąją dedamąją. Pareiškėja karšto vandens kainos dedamųjų projekte numatė įrengti nuotolinę duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemą, todėl į karšto vandens kainos pastoviąją dedamąją įskaičiuotos minėtos sistemos nusidėvėjimo ir palūkanų sąnaudos. Taigi sąnaudos, leidžiančios karšto vandens tiekėjui užtikrinti teisingą ir savalaikį karšto vandens suvartojimo deklaravimą, yra įskaičiuotos į karšto vandens kainą, o karšto vandens tiekėjas iš karšto vandens kainos pastoviosios dedamosios gaunamas pajamas turi panaudoti pagal paskirtį – užtikrinti teisingą ir savalaikį karšto vandens suvartojimą ir tokiu būdu sumažinti karšto vandens netektis. Metodikos 39 punktas leidžia į karšto vandens kainą įskaičiuoti tik karšto vandens netektis, susidarančias dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidos, t. y. tik tokias sąnaudas, kurios susidaro nepriklausomai nuo karšto vandens tiekėjo veiklos. Sąnaudos, susidariusios dėl vartotojų neteisingai, ne laiku ir netiksliai deklaruoto suvartotojo karšto vandens, nepripažįstamos būtinosiomis ir į karšto vandens kainą negali būti įskaičiuotos.
Be to, atkreiptinas dėmesys, jog Metodikos 39 punkte nurodytos leistinos karšto vandens netektys daugiabučių namų tinkluose yra būtent tos, kurios susidaro dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidų. Todėl nepagrįstas pareiškėjos argumentas, jog Metodikos 39 punkte turėtų būti aiškinamas taip, kad į karšto vandens kainą leidžiama įskaičiuoti ne tik karšto vandens netektis, susidarančias dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidos, bet ir sąnaudas, susidariusias dėl vartotojų neteisingai, ne laiku ir netiksliai deklaruoto suvartoto karšto vandens.
Pareiškėja ginčija pastoviąją karšto vandens kainą, kuris nustatyta pažeidžiant Metodikos 46 punktą, t. y. Komisijos skaičiavimuose pastoviųjų sąnaudų ir normatyvinio pelno suma išdalijama ne planuojamam realizuoti karšto vandens kiekiui (5 053,2 tūkst. m³), bet geriamojo vandens, reikalingo karštam vandeniui ruošti kiekiui (5 318,4 tūkst. m³).
Pagal Metodikos 46 punktą skaičiuojant pastoviąją karšto vandens kainos dedamąją, įvertinamos karšto vandens ruošimo ir pardavimo būtinosios pastoviosios sąnaudos. Pastovioji karšto vandens kainos dedamoji nustatoma pagal priklausomybę:
Sp – pastoviųjų sąnaudų dalis, priskirta karšto vandens ruošimui ir pardavimui, tūkst. Lt; NPpd – normatyvinio pelno dalis, priskirta karšto vandens ruošimui ir pardavimui, tūkst. Lt; Gkv – planuojamas realizuoti karšto vandens kiekis, apskaičiuotas pagal Metodikos 38 punkto nuostatas, tūkst. m³.
Kaip patvirtina bylos duomenys, Komisijos paskaičiavimuose atsiradusi klaida buvo ištaisyta ir įvertinus tai, kad atliekant kainos skaičiavimo veiksmus būtinosios 5 964,8 tūkst. Lt pajamos padalintos ne iš planuojamos realizuoti karšto vandens kiekio, kaip tai numatyta Metodikos 46 punkte, o iš planuojamo paruošti karšto vandens kiekio, t.y. Komisija priėmė Nutarimą dėl klaidos ištaisymo ir nustatė karšto vandens kainos pastoviąją dedamąją lygią ne – 1,12 Lt/m³, o 1,18 Lt/m³.
Pareiškėja nepagrįstai teigia, kad karšto vandens tiekimo veikla jai yra nauja ir karšto vandens tiekėja ji tapo neseniai (nuo 2010-05-010 be jokio pereinamojo laikotarpio), nes, kaip patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai, jai jau buvo nustatytos karšto vandens kainos dedamosios Komisijos 2009-12-22 nutarimu Nr. 03-242 „Dėl karšto vandens kainos dedamųjų UAB „Vilniaus energija“ ir 2010-12-15 nutarimu Nr. 03-317 „Dėl karšto vandens kainos dedamųjų UAB „Vilniaus energija“ ir, nustatant karšto vandens dedamąsias, taip pat buvo įvertintos 5 proc. leistinos karšto vandens netektys daugiabučių namų tinkluose, susidariusios dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidų.
Metodikos 37 punkte numatyta, kad skaičiuojant karšto vandens kainą, būtinas paruošti karšto vandens kiekis skaičiuojamas pagal per ataskaitinį laikotarpį karštam vandeniui ruošti suvartotą geriamojo vandens kiekį, atsižvelgus į priežastis, lėmusias šio kiekio pasikeitimą ir prognozuojamą geriamojo vandens suvartojimo pasikeitimą. Karšto vandens tiekėjas, pradedantis karšto vandens tiekimo veiklą, būtino parduoti karšto vandens kiekį apskaičiuoja pagal geriamojo vandens tiekėjo ataskaitinio laikotarpio pateiktus duomenis.
Metodikos 40.1 punkte numatyta, kad pastoviosios karšto vandens kainos dedamosios skaičiavimuose būtinosios pastoviosios sąnaudos nustatomos atsižvelgus į ataskaitinio laikotarpio faktines ar planuojamas sąnaudas ir Lyginamosios analizės apraše nustatytus normatyvus bei rodiklius. Būtinosios sąnaudos skirstomos į pastoviąsias ir kintamąsias: pastoviosios karšto vandens kainos dedamosios skaičiavimuose būtinosios pastoviosios sąnaudos nustatomos atsižvelgus į ataskaitinio laikotarpio faktines ar planuojamas sąnaudas ir Lyginamosios analizės apraše nustatytus normatyvus bei rodiklius (40.1 p.), o kintamajai karšto vandens kainos dedamajai skaičiuoti naudojamos būtinosios kintamosios sąnaudos (40.2 p.).
Tiek būtinas paruošti vandens kiekis (Metodikos 37 p.), kuris pagal Metodikos 39 punktą skaičiuojamas planuojamo realizuoti karšto vandens kiekiui, būtinosios karšto vandens tiekimo veiklos sąnaudos (Metodikos 40.1 p.) yra nustatomos atsižvelgiant į planuojamus veiklos pasikeitimus. Atsakovė, skaičiuodama planuojamą realizuoti karšto vandens kiekį ir taikydama leistinas 5 proc. karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose, vadovavosi pareiškėjos informacija, kad UAB „Vilniaus energija“ iki 2017 m. pradžios daugiabučių namų vartotojams planuoja įdiegti nuotolinę duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemą. Todėl nepagrįsta pareiškėjos išvada, jog Komisija, apskaičiuodama taikant 5 proc. karšto vandens netektis ir tuo pagrindu nustatydama karšto vandens dedamąsias, skaičiavimuose vadovavosi tikrovės neatitinkančiomis aplinkybėmis ir prieštaraujančiomis Viešojo administravimo įstatymo 3 ir 8 straipsnių nuostatoms, yra nepagrįstas.
Teismo vertinimu, Nutarimas ir Nutarimas dėl klaidos ištaisymo iš esmės yra teisėti ir pagrįsti, todėl nėra teisinio pagrindo juos naikinti pareiškėjos nurodomais skundo argumentais, o taip pat nėra teisinio pagrindo tenkinti išvestinį skundo reikalavimą – įpareigoti Komisiją, laikantis būtinųjų karšto vandens tiekimo veiklos sąnaudų padengimo principo, iš naujo įvertinti leistinas karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose ir pagal jas nustatyti faktinę situaciją atitinkantį planuojamo realizuoti karšto vandens kiekį (Gkv) ir, atsižvelgiant į tai, nustatyti atitinkamai pakeistas UAB „Vilniaus energija“ karšto vandens kainų dedamąsias.
Dėl kreipimosi į LVAT su prašymu ištirti, ar Metodikos 39 punktas tiek, kiek jame nėra numatyta speciali leistino karšto vandens netekčių apskaičiavimo taisyklė tam atvejui, kai per objektyviai nustatytą racionalios trukmės pereinamąjį laikotarpį daugiabučiuose namuose dar neįrengti karšto vandens tiekėjo metrologiškai patikrinti skaitikliai, neprieštarauja Energetikos įstatymo 19 str. 2 daliai, Šilumos ūkio įstatymo 32 str. 2 daliai, CK 4.76 straipsniui, Viešojo administravimo įstatymo 3 ir 8 straipsniams, teisinės valstybės principui, teisėtumo, teisėtų lūkesčių bei teisinio tikrumo principams
Teismui, įvertinus pareiškėjo argumentus, tap pat pasirėmus šio teismo sprendimo dalyje „Dėl reikalavimo panaikinti Nutarimą ir Nutarimą dėl klaidos ištaisymo pagrįstumo“ išdėstytais argumentais, kurių teismas nekartoja, nekyla abejonių dėl Metodikos 39 punkto teisėtumo, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo kreiptis į LVAT dėl šio norminio administracinio teisės akto teisėtumo ištyrimo.
Be to, vadovaudamasis ABTĮ 112 straipsnio nuostata, teismas pažymi, kad prašymo kreiptis į LVAT dėl norminio administracinio akto atitikimo aukštesnės galios teisės aktams yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija, todėl teismas nėra saistomas proceso šalies argumentų, kuriais
grindžiamas būtinumas kreiptis dėl norminių administracinių aktų teisėtumo nustatymo. Tai pabrėžė ir LVAT (2013-08-06 nutartis administracinėje byloje Nr. A525-447/2013).
Pažymėtina tai, jog Metodikos 39 punkto nuostatos jau buvo LVAT ne kartą analizuotos kitose administracinėse bylose (LVAT 2012-06-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1651/2012), kur teismas akcentavo, kad Metodikos 39 punktas yra įtvirtintas dviejų faktiškai skirtingų situacijų reglamentavimas, t.y. pirmoji teisės normos dalis reguliuoja karšto vandens tiekimo netekčių nustatymą tais atvejais, kai daugiabučiuose namuose nėra įrengtos nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemos, o antroji normos dalis nustato karšto vandens tiekimo netektis tais atvejais, kai daugiabučiuose namuose yra įrengta nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistema. Lingvistiškai bei sistemiškai analizuojant Metodikos 39 punkto nuostatas, darytina išvada, kad Komisijai, neviršijant Metodikos 39 punkte įtvirtintos 5 ar 10 proc. ribos, yra suteikta kompetencija nustatyti faktinę karšto vandens netektį konkrečiu atveju (LVAT 2013-03-06 nutartis administracinėje byloje Nr. A525-447/2013).
Dėl prašymo skirti teismo ekspertizę, pavedant ją atlikti UAB „Cowi Lietuva“
Pareiškėja mano, kad nagrinėjamoje byloje yra tikslinga skirti teismo ekspertizę
Pagal ABTĮ 62 str. 1 dalį, jeigu administracinėje byloje kyla klausimų, reikalaujančių specialių mokslo, meno, technikos ar amato srities žinių, teismas ar teisėjas skiria ekspertą arba paveda daryti ekspertizę atitinkamai ekspertės įstaigai.
LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismas neatlieka to ekonominio tyrimo ir vertinimo, kuris įstatymų yra pavestas Komisijai, ir nepriiminėja tų sprendimų, kuriuos priimti, atlikus atitinkamą tyrimą ir vertinimą, įstatymu yra priskirta Komisijai. Dėl šių priežasčių teismo funkcija, tikrinant Komisijos atliktus sudėtingus vertinimus, iš esmės turėtų apsiriboti patikrinimu, ar įgyvendindama savo diskreciją, Komisija nepadarė aiškios klaidos, ar nepiktnaudžiavo įgaliojimais, ar akivaizdžiai neperžengė diskrecijos ribų. Komisija neprivalo vadovautis išimtinai tik pareiškėjo pateiktais duomenimis, turi teisę vertinti pateiktus duomenis, jų teisingumą ir pagrįstumą (2009-04-01 nutartis administracinėje byloje Nr. A502-75/2009).
Be to, LVAT yra konstatavęs, kad Šilumos ūkio įstatymo tikslai gali būti pasiekti įvairiais teisinio reguliavimo būdais. Konkretaus būdo pasirinkimas priskiriamas teisės aktą priimančio viešojo administravimo subjekto kompetencijai, tačiau siekdamas įstatyme nurodytų tikslų viešojo administravimo subjektas yra saistomas bendrųjų viešojo administravimo principų (teisėtumo, proporcingumo, draudimo diskriminuoti ir kt.). Tarp įvairių teisės aktais siekiamų tikslų turi egzistuoti pusiausvyra, vieno tikslo negalima nepagrįstai iškelti paneigiant kitą. Jeigu susiduriama su konkrečių tikslų tarpusavio konkurencija, kuriam tikslui suteikti prioritetą pasirenka teisės aktą priimantis viešojo administravimo subjektas, tačiau tai turi būti daroma kuo mažiau darant įtaką likusiems tikslams įgyvendinti. Šis prioritetų nustatymas patenka į ekonominio ir politinio tikslingumo kategoriją, kurios administraciniai teismai nevertina (ABTĮ 3 str. 2 dalis). Politinis ar ekonominis tikslingumas reiškia viešojo administravimo subjekto diskreciją pasirinkti visuomeninių santykių raidos prioritetus, nustatyti raidos strategiją, nepažeidžiant aukštesnių teisės aktų reikalavimų. Administracinių teismų kompetencija tokiu atveju apsiriboja tikrinimu, ar įgyvendindamas ekonominę ir politinę diskreciją viešojo administravimo subjektas nepažeidė teisės principų ir normų (LVAT 2007-08-02 nutartis administracinėje byloje Nr. I-444-12/2007, 2011-04-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1359/2011).
Teismas, atsižvelgdamas į ABTĮ 3 str. 2 dalį ir LVAT formuojamą praktiką, bei įvertinęs pareiškėjos prašyme skirti ekspertizę pateiktus klausimus (ar pareiškėjo karšto vandens tiekimo veiklai numatytos investicijos į nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemas atsipirks per šios įrangos gyvavimo laikotarpį, ar iš karšto vandens tiekimo veiklos generuojamas pinigų srautas būtų pakankamas karšto vandens tiekimo veiklai skirtos paskolos palūkanų mokėjimui ir paskolos grąžinimui, koks būtų pareiškėjos karšto vandens tiekimo veiklos rentabilumas ar nuostolingumas per pirmuosius tris šios veiklos metus) sprendžia, kad iš esmės ekspertinis vertinimas yra susijęs su ekonominio tikslingumo vertinimu, ir konstatuoja, jog šis klausimas nepriklauso administracinių teismų kompetencijai.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str., teisėjų kolegija
nusprendė:
pareiškėjos UAB „Vilniaus energija“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.