Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė ir teisėja pranešėja), Broniaus Januškos ir Jūros Marijos Strumskienės, sekretoriaujant Jolitai Varnaitei, dalyvaujant pareiškėjo UAB „Vilniaus energijos“ atstovams A. S. (A. S.), advokatei Dovilei Greblikienei ir adv. padėjėjui Tomui Kamblevičiui, atsakovės Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos atstovėms Vilmai Adamavičiūtei ir Vilmai Skinderytei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Vilniaus energija“ skundą atsakovei Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus miesto savivaldybei dėl nutarimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

pareiškėjas UAB „Vilniaus energija“ 2010-01-22 teismui padavė skundą, kurį patikslino 2010-03-20, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2009-12-22 nutarimą Nr. O3-242 „Dėl karšto vandens kainos dedamųjų uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus energija“; 2) sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar: Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2009-07-21 nutarimo Nr. O3-106 „Dėl karšto vandens kainų nustatymo metodikos“ 1 punktu patvirtintos Karšto vandens kainų nustatymo metodikos senos redakcijos 36 ir 38 punktai (aktualios redakcijos 37 ir 39 punktai) neprieštarauja Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 15 str. 2 d. ir Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 32 str. 2 d.; Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2009-07-21 nutarimo Nr. O3-106 „Dėl karšto vandens kainų nustatymo metodikos“ 2.5 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 15 str. 1 ir 2 d. ir Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 32 str. 2 d. (1 t., b. l. 3-17, 112-130, 139-147).

Nurodė, kad Energetikos įstatymo 15 str. 1 ir 2 d. numato, jog nustatant valstybės reguliuojamas kainas, turi būti numatytos būtinos išlaidos energijos išteklių gavybai, energijos gamybai, pirkimui, perdavimui, skirstymui, tiekimui, taip pat energetikos sektoriaus plėtra ir energijos efektyvumas, vietinių ir atsinaujinančių energijos išteklių vartojimas, viešuosius interesus atitinkančių įpareigojimų vykdymas bei nustatyta pelno norma. Šilumos ūkio įstatymo 32 str. 2 d. numato, jog šilumos ir (ar) karšto vandens kainos grindžiamos tiekėjo būtinomis šilumos ar karšto vandens ruošimo (pirkimo), perdavimo, įvadinių atsiskaitomųjų šilumos ir (ar) karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros, sąskaitų (mokėjimo pranešimų) už šilumą ir (ar) karštą vandenį parengimo ir pateikimo vartotojams bei apskaitos sąnaudomis. Komisija, nutarimu nustatydama karšto vandens kainos pastoviąją dedamąją, vadovaujantis Metodikos 39.1 ir 39.1.1 p., apskaičiavo būtinas pastoviąsias sąnaudas. Iš pažymos, kuria grindžiamas šis nutarimas, matyti, kad Komisija ignoravo dalį numatytųjų pareiškėjo sąnaudų, susijusių su karšto vandens tiekimo vartotojams veikla, t.y. Komisija neįskaičiavo dalies pareiškėjo projekte nurodytų karšto vandens sąskaitų parengimo ir pateikimo sąnaudų bei gyventojų įmokų administravimo sąnaudų. Komisijos nuomone, vadovaujantis mažiausių sąnaudų ir kryžminio subsidijavimo draudimo principais, sąnaudos šilumos ir karšto vandens tiekimo veikloms turėtų būti paskirstomos proporcingai vartotojų skaičiui. Teisės aktai įpareigoja įmones tvarkyti atskirą sąnaudų apskaitą, kad būtų išvengta vadinamojo veiklos rūšių kryžminio subsidijavimo. Komisijos sprendimas proporcingai priskirti minėtas karšto vandens sąskaitų parengimo ir pateikimo sąnaudas ir gyventojų įmokų administravimo sąnaudas tiek šilumos tiekimo, tiek ir karšto vandens tiekimo veiklai, yra neteisingas, nes šios sąnaudos susijusios su pareiškėjo privalomai pradedama vykdyti karšto vandens tiekimo veikla. Vartotojui vėliau pasirinkus kitą karšto vandens tiekėją ar apsirūpinimo karštu vandeniu 2-ą būdą, dalis sąnaudų liks nepadengta. Į nustatomą karšto vandens kainą įskaičiuojamos būtinos sąnaudos, todėl visiems karšto vandens tiekėjams jos turi būti nustatomos vienodai, kaip naują veiklą vykdančiai įmonei. Tokie Komisijos veiksmai užkerta kelią pareiškėjui susigrąžinti šiai veiklai vykdyti būtinas sąnaudas ir prieštarauja Energetikos įstatymo 15 str. 2 d. bei Šilumos ūkio įstatymo 32 str. 2 d.

Pareiškėjo nuomone, nutarimas pažeidžia teisinės valstybės principą, kurio elementai yra teisėtumo principas, teisėtų lūkesčių apsaugos principas ir teisinio tikrumo ir saugumo principas. Nutarimas, priimtas pažeidžiant teisės aktų nuostatas, pažeidžia ir teisėtumo principą. Būtinųjų sąnaudų padengimo principas, įtvirtintas Energetikos įstatymo 15 str. 2 d., Šilumos ūkio įstatymo 32 str. 2 d., leido pareiškėjo tikėtis, kad reguliuojamų kainų pagrindu gaunamos pajamos nebus mažesnės už sąnaudas. Tačiau nutarimas to neužtikrino ir pažeidė teisėtus pareiškėjo lūkesčius.

Metodikos 36 p. numato, kad būtinas paruošti karšto vandens kiekis yra apskaičiuojamas pagal per ataskaitinį laikotarpį karštam vandeniui ruošti suvartotą geriamojo vandens kiekį, įvertinant leistinas karšto vandens netektis (Metodikos 38 p.). Tai reiškia, kad būtinas paruošti karšto vandens kiekis iš esmės turi būti lygus karštam vandeniui ruošti suvartotam geriamojo vandens kiekiui (įvertinant 5 proc. netektis). Pažymėtina, kad kol kas karštam vandeniui ruošti suvartotas geriamojo vandens kiekis faktiškai yra daug didesnis nei vartotojų suvartotas ir apskaitytas karšto vandens kiekis. Tai reiškia, kad dalis suvartojamo karšto vandens yra neapskaitoma ir vandens tiekėjas patiria nuostolį. Todėl Metodikos 36 p., nustatydamas, kad būtinas paruošti karšto vandens kiekis (kuris apskaitomas daugiabučio namo įvadiniu skaitikliu prieš karšto vandens ruošimo šilumokaitį) yra apskaičiuojamas per ataskaitinį laikotarpį karštam vandeniui ruošti suvartotą geriamojo vandens kiekį, įvertinant 5 proc. netektis, pažeidžia teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

Karšto vandens tiekėjui savo veikloje nenaudojant nuosavo kapitalo, vidutinė svertinė kapitalo kaina, remiantis Metodikos 43.1 p., lygi rinkoje egzistuojančiai palūkanų normai. Tačiau Nutarimo dėl metodikos 2.5 p. ribojant vidutinę svertinę kapitalo kainą iki 5 proc., susidaro situacija, kai karšto vandens tiekėjas priverstas prisiimti sąnaudas, viršijančias šį rodiklį, kurios pareiškėjui nėra sugrąžinamos. Pažymėtina, kad pagal Energetikos įstatymo 15 str. 1 p., valstybės reguliuojamų kainų reguliavimo principai nustatomi energetikos sektorių įstatymuose. Šilumos ūkio įstatymas nenustato jokių normatyvinio pelno ribojimų. Todėl, pareiškėjo nuomone, Komisija, nutarimu nustatydama maksimalią vidutinę svertinę kapitalo kainą ir apribodama normatyvinį pelną, peržengė savo kompetencijos ribas.

Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 112 str. 1 d., teismas turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą ir nutartimi kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą prašydamas patikrinti, ar konkretus norminis administracinis aktas (ar jo dalis), kuris turėtų būti taikomas nagrinėjamoje byloje, atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą. Pareiškėjo nuomone, aukščiau aptartos Nutarimo dėl metodikos bei Metodikos dalys neatitinka aukščiau nurodytų įstatymų bei norminių aktų, todėl būtina išspręsti šių aktų teisėtumo klausimą.

Pareiškėjo nuomone, būtina atlikti pareiškėjo karšto vandens tiekimo veiklos rodiklių, taikant pagal Metodikos 36-38 p. nustatomą planuojamą realizuoti karšto vandens kiekį bei vidutinės svertinės kapitalo kainos (WACC) ribojimą iki 5 proc., skaičiavimus ir išsiaiškinti realias pareiškėjo galimybes finansuoti šios veiklos vykdymui užtikrinti būtinas investicijas. Pareiškėjas prašė paskirti byloje ekspertizę ir užduoti šiuos klausimus: 1) ar pareiškėjo karšto vandens tiekimo veiklai numatytos investicijos į nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemas, įvertinant pareiškėjo faktinį realizuojamą karšto vandens kiekį, tačiau karšto vandens kainos nustatymo metu pritaikius Komisijos pagal Metodikos 36-38 p. nustatomą planuojamą realizuoti karšto vandens kiekį bei vidutinės svertinės kapitalo kainos (WACC) ribojimą iki 5 proc., atsipirks per šios įrangos gyvavimo laikotarpį (t.y. daugiabučiuose namuose įrengtos įrangos – 8 metus, pas karšto vandens tiekėją įrengtos įrangos – 10 metų)? 2) ar iš karšto vandens tiekimo veiklos generuojamas pinigų srautas (atsižvelgiant į 1-ame klausime nurodytą Komisijos pagal Metodikos 36-38 p. nustatomą planuojamą realizuoti karšto vandens kiekį bei vidutinės svertinės kapitalo kainos (WACC) ribojimą) būtų pakankamas karšto vandens tiekimo veiklai skirtos paskolos aptarnavimui (t.y. palūkanų už paskolą mokėjimui ir paskolos grąžinimui)? 3) koks būtų pareiškėjo karšto vandens tiekimo veiklos rentabilumas ar nuostolingumas per pirmuosius trejus šios veiklos metus, įvertinus faktinį pareiškėjo parduodamą karšto vandens kiekį, tačiau karšto vandens kainos nustatymo metu pritaikant Komisijos apskaičiuotą planuojamą realizuoti karšto vandens kiekį?

Per teismo posėdį pareiškėjo atstovai prašė skundą tenkinti.

Metodikos 43 p. numatyta normatyvinio pelno pastoviajai karšto vandens kainos dedamajai skaičiavimo tvarka. Pareiškėjo suskaičiuotos sąnaudos negali būti pripažintos būtinomis, todėl skaičiuojant normatyvinį pelną negali būti naudojamos visos sąnaudos. Nutarimo 2.5 p. numatyta, kad vidutinė svertinė kapitalo kaina negali viršyti 5 proc. Tuo tarpu pareiškėjas taikė 15,18 proc. dydį, todėl pažeidė nutarimo 2.5 p.

Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad valstybės pareiga ginti vartotojų interesus turi būti įgyvendinta pirmiausia įstatymų leidėjui nustatant bendrąsias ir specialiąsias vartotojų teisių, interesų apsaugos ir gynimo priemones. Energetikos įstatymo 15 str. 2 d. numato, kad nustatant valstybės reguliuojamas kainas, turi būti nustatyta pelno norma. Vadovaujantis Šilumos ūkio įstatymo 32 str. 9 d., karšto vandens kainos dedamąsias nustato Komisija. LVAT adm. byloje Nr. I1-05/2006 pažymėjo, kad „nei Energetikos įstatymas, nei Gamtinių dujų įstatymas neapibrėžia, kaip turi būti apskaičiuojama viršutinė dujų kainų riba. Energetikos įstatymo 15 str. 2 d. nustato kriterijus, į kuriuos atsižvelgtina nustatant valstybės reguliuojamas kainas, taigi ir tvirtinant viršutinių kainų ribų nustatymo metodikas“. Šilumos ūkio įstatymo tikslai gali būti pasiekti įvairiais teisinio reguliavimo būdais. Konkretaus būdo pasirinkimas priskiriamas teisės aktą priimančio viešojo administravimo subjekto kompetencijai.

Būtinas paruošti karšto vandens kiekis negali būti skaičiuojamas kitaip, nei numatyta Metodikoje. Karšto vandens daugiabučio namo vartotojams paruošiama ir patiekiama tiek, kiek tam suvartojama geriamojo vandens, t.y. kaip numatyta Metodikos 37 p., šis vandens kiekis nustatomas pagal atsiskaitomojo apskaitos prietaiso rodmenis. Pareiškėjo teiginys, kad Metodikos 36 p. užprogramuoja vandens tiekėjų nuostolius, nepagrįstas, nes tiekėjas paruošia karšto vandens tiek, kiek jo nuperka iš geriamojo vandens tiekėjo ir tokį kiekį patiekia vartotojams. Planuojamą realizuoti karšto vandens kiekio nustatymą įtakoja leistinos netektys, o ne būtinas paruošti karšto vandens kiekis. Karšto vandens tiekėjas, norėdamas susigrąžinti būtinąsias karšto vandens tiekimo veiklos sąnaudas, privalo vykdyti veiklą efektyviai ir pasiekti leistinas netektis. Pareiškėjas projekte numatė įrengti nuotolinę duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemą, todėl į karšto vandens kainos pastoviąją dedamąją įskaičiuotos minėtos sistemos nusidėvėjimo ir palūkanų sąnaudos.

Komisijos nuomone, ekspertizės byloje skirti nėra pagrindo. Komisija surinko visus būtinus duomenis, juos įvertino ir nustatė karšto vandens dedamąsias; veikė pagal teisės aktų suteiktą kompetenciją ir diskreciją; šalys pateikė detalius kainų skaičiavimus, jų pagrindimą ir argumentus.

Per teismo posėdį atsakovo atstovės prašė skundo netenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas pagal turimą šilumos tiekimo licenciją ilgalaikės nuomos sutarties pagrindu atitinkamose Vilniaus m. savivaldybės teritorijose valdo šilumos gamybos šaltinius bei šilumos tiekimo tinklus, vykdo šilumos tiekimo veiklą, užsiima elektros energijos gamyba ir pardavimu ir tiekia šilumos ir karšto vandens sistemų priežiūros (eksploatacijos) paslaugas. Vadovaujantis Šilumos ūkio įstatymu, energetikos ministro 2009-06-16 įsakymu Nr. 1-95 bei Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2009-11-02 rašto Nr. R2-1722 nuostatomis, pareiškėjas nuo 2010-01-01 įpareigojamas pradėti karšto vandens tiekimo veiklą.

UAB „Vilniaus energija“ Vilniaus miesto savivaldybei ir Komisijai pateikė projektus:

- 2009-11-16 pateikė apskaičiuotų pareiškėjo karšto vandens kainų dedamųjų nustatymo projektą (1 t., b. l. 76-81);

- 2009-11-16 pateikė atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokesčio skaičiavimo projektą (1 t., b. l. 88-90);

- 2009-12-11 pateikė centralizuotai tiekiamos šilumos bazinių kainų dedamųjų projektus bei jų pagrindimą (1 t., b. l. 92-94).

2009-12-15 Vilniaus miesto savivaldybė raštu Nr. A51-27463, išnagrinėjusi pareiškėjo atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokesčio nustatymo ir karšto vandens kainos dedamųjų projektus, informavo, kad pateiktuose projektuose normatyvinis pelnas apskaičiuotas ne pagal Komisijos patvirtintų atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokesčio skaičiavimo ir karšto vandens kainų nustatymo metodikų nuorodas. Pareiškėjo taikomas pelno dydis 15,18 proc. neatitinka nurodytą metodikose galimo didžiausio pelno normos – 5 proc. (1 t., b. l. 95).

2009-12-16 Komisijos Šilumos skyrius, išnagrinėjęs karšto vandens kainos dedamųjų projektą, surašė pažymą Nr. O5-331, kuria siūlo pritarti nutarimo projektui „Dėl karšto vandens kainos dedamųjų UAB „Vilniaus energija“. Šilumos skyrius šioje pažymoje pritarė pareiškėjo skaičiavimams dėl planuojamo realizuoti karšto vandens kiekio – 6902 tūkst. m³, nusidėvėjimo sąnaudoms – 1169 tūkst. Lt, palūkanų sąnaudoms – 1914 tūkst. Lt. Pareiškėjas apskaičiavo 4655 tūkst. Lt materialinių ir joms prilygintų sąnaudų, iš kurių 1143 tūkst. Lt – sąskaitų parengimo ir pateikimo sąnaudos, o 2000 tūkst. Lt – gyventojų įmokų administravimo sąnaudos. Šilumos skyrius, vadovaudamasis mažiausių sąnaudų ir kryžminio subsidijavimo draudimo principais, šias sąnaudas paskirstė proporcingai vartotojų skaičiui. Minėtos sąnaudos, įskaičiuotos į karšto vandens pastoviąją dedamąją, sudaro 1488 tūkst. Lt, t.y. du kartus mažiau nei projekte. Pareiškėjas, taikydamas 15,18 proc. vidutinę svertinę kapitalo kainą WACC, apskaičiavo 1175 tūkst. Lt normatyvinio pelno. Tačiau taikant WACC ribojimą iki 5 proc., skaičiuojant normatyvinį pelną nuo mažesnių būtinųjų sąnaudų, apskaičiuojama 313 tūkst. Lt, t.y. beveik keturis kartus mažiau nei projekte. Atsižvelgiant į tai, projekcinė karšto vandens kaina yra ne 14,42 Lt/m³, bet 14,08 Lt/m³ (1 t., b. l. 96-97).

2009-12-22 Komisija nutarimu Nr. O3-242, išnagrinėjusi 2009-11-16 pateiktą karšto vandens kainos dedamųjų projektą, pareiškėjui nustatė:

Aprašomoji dalis

1. karšto vandens kainos (be PVM), išreiškiamos formule 0,95 + T kv kd, dedamąsias:

1.1. karšto vandens kainos pastoviąją dedamąją – 0,95 Lt/m³;

1.2. karšto vandens kainos kintamąją dedamąją – T kv kd;

2. karšto vandens kainos kintamosios dedamosios T kv kd formulę: T kv kd = (53,68 x Tš) + (1,0526 x Tgv) (Tš – pirktos (pagamintos) šilumos kaina (Lt/kWh), Tgv – geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kaina, taikoma abonentams (Lt/m³)) (1 t., b. l. 18).

Byloje pateikta pareiškėjo karšto vandens veiklos pelningumo/nuostolingumo, investicijų atsiperkamumo ekspertinis vertinimas, parengtas pagal Metodikos 36-38 p. nustatomą planuojamą realizuoti karšto vandens kiekį bei vidutinės svertinės kapitalo kainos (WACC) ribojimą iki 5 proc. atliktus skaičiavimus, siekiant išsiaiškinti realias pareiškėjo galimybes finansuoti šios veiklos vykdymui užtikrinti būtinas investicijas (1 t., b. l. 163-188). Išvados: 1) pareiškėjo karšto vandens tiekimo veiklai numatytos investicijos į nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemas, įvertinant pareiškėjo faktinį realizuojamą karšto vandens kiekį, tačiau karšto vandens kainos nustatymo metu pritaikius Komisijos pagal Metodikos 36-38 p. (aktualios redakcijos 37-39 p.) nustatomą planuojamą realizuoti karšto vandens kiekį bei vidutinės svertinės kapitalo kainos (WACC) ribojimą iki 5 proc., per šios įrangos gyvavimo laikotarpį (t.y. daugiabučiuose namuose įrengtos įrangos – 8 metus, pas karšto vandens tiekėją įrengtos įrangos – 10 metų) neatsipirks; 2) iš karšto vandens tiekimo veiklos generuojamas pinigų srautas (atsižvelgiant į 1-ame punkte nurodytą Komisijos pagal Metodikos 36-38 p. (37-39 p.) nustatomą planuojamą realizuoti karšto vandens kiekį bei vidutinės svertinės kapitalo kainos (WACC) ribojimą) nebūtų pakankamas karšto vandens tiekimo veiklai skirtos paskolos aptarnavimui (t.y. palūkanų už paskolą mokėjimui ir paskolos grąžinimui); 3) per pirmuosius trejus šios veiklos metus karšto vandens pardavimo veiklos pelningumas, įvertinus faktinį pareiškėjo parduodamą karšto vandens kiekį, tačiau karšto vandens kainos nustatymo metu pritaikant Komisijos apskaičiuotą planuojamą realizuoti karšto vandens kiekį, būtų neigiamas, t.y. planuojamos pajamos iš karšto vandens veiklos nepadengs sąnaudų šalto vandens bei šilumos pirkimui, medžiagų, priežiūros, sąskaitų gyventojams parengimo ir pristatymo, naujai įdiegtos duomenų nuskaitymo ir perdavimo įrangos nusidėvėjimo bei palūkanų sąnaudų.

Nagrinėjamoje byloje turi būti sprendžiamas klausimas dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2009-12-22 nutarimo Nr. O3-242 „Dėl karšto vandens kainos dedamųjų uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus energija“ teisėtumo.

Bendrą energetikos veiklą, energetikos plėtojimo ir valdymo pagrindus, efektyvų energijos ir energijos išteklių vartojimą nustato 2002 m. gegužės 16 d. Energetikos įstatymas Nr. IX-884 (redakcija iki 2010-06-09). Vadovaujantis šio įstatymo 17 str. 8 d., Komisija tvirtina valstybės reguliuojamų kainų nustatymo metodikas, nustato valstybės reguliuojamų kainų viršutines ribas, kontroliuoja valstybės reguliuojamų kainų bei tarifų taikymą, kontroliuoja, kad būtų veiksmingai atliekamas Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktuose nustatytas finansinės atskaitomybės atskyrimas, siekiant išvengti gamybos, perdavimo, paskirstymo ir tiekimo veiklos rūšių kryžminio subsidijavimo ir kt.

Remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-11-07 nutarimu Nr. 1747 patvirtintų Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nuostatų (pakeistų 2007-02-07 nutarimu Nr. 192) 5 p., pagrindinis komisijos uždavinys yra prižiūrėti elektros energijos, gamtinių dujų, šilumos ir vandens ūkio rinkas įstatymų nustatyta tvarka.

Vadovaujantis Energetikos įstatymo 15 str. 2 d., nustatant valstybės reguliuojamas kainas, turi būti numatytos būtinos išlaidos energijos išteklių gavybai, energijos gamybai, pirkimui, perdavimui, skirstymui, tiekimui, taip pat energetikos sektoriaus plėtra ir energijos efektyvumas, vietinių ir atsinaujinančiųjų energijos išteklių vartojimas, viešuosius interesus atitinkančių įpareigojimų vykdymas bei nustatyta pelno norma.

2003 m. gegužės 20 d. Šilumos ūkio įstatymo Nr. IX-1565 (redakcija iki 2010-01-04) 2 str. 2 d. nustatyta, kad apsirūpinimo karštu vandeniu būdas – centralizuotai paruošto karšto vandens pirkimas iš karšto vandens tiekėjo arba šilumos karštam vandeniui ruošti pirkimas iš šilumos tiekėjo, o geriamojo vandens karštam vandeniui ruošti pirkimas iš geriamojo vandens tiekėjo, arba individualus karšto vandens ruošimas jo vartojimo vietoje, naudojant kitus energijos šaltinius (dujas, elektrą, kietąjį kurą) geriamajam vandeniui pašildyti iki higienos normomis nustatytos temperatūros. Karšto vandens tiekimas – centralizuotai paruošto karšto vandens pristatymas ir pardavimas karšto vandens vartotojams. Pagal Šilumos ūkio įstatymo 15 str. 1 d., vartotojams parduodamo karšto vandens kiekis nustatomas pagal vartotojų patalpose esančių atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų rodmenis. Karšto vandens kaina, pranešimų apie suvartotą karštą vandenį pateikimo ir mokesčio už karštą vandenį apmokėjimo tvarka nustatoma karšto vandens tiekėjo ir vartotojo sutartyje. Nustatant mokesčius už karštą vandenį, su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotas šilumos kiekis gali būti priskirtas ir išdalijamas apmokėti vartotojams tik tuo atveju, jeigu tiekėjai įvykdė visas savo prievoles sutvarkyti karšto vandens apskaitą tame name. Pagal šio straipsnio 2 d., kol vartotojai pasirenka karšto vandens tiekėją arba apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, karšto vandens tiekėjas yra šilumos tiekėjas. Karšto vandens apskaitos prietaisus daugiabučio namo butuose ir kitose patalpose įrengia, prižiūri ir jų patikrą atlieka karšto vandens tiekėjas, jeigu iki šio įstatymo įsigaliojimo sudarytose karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros daugiabučio namo butuose ir kitose patalpose sutartyse nenumatyta kitaip. Šilumos ūkio įstatymo 16 str. 4 d. nustatyta, kad karšto vandens tiekėjas arba šio įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje nustatytu atveju esamas tiekėjas įrengia vartotojo bute ar kitose patalpose karšto vandens apskaitos prietaisus tiekimo–vartojimo ribos vietoje. Šių apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros sąnaudos įtraukiamos į karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestį. Šių apskaitos prietaisų rodmenys naudojami atsiskaityti su karšto vandens tiekėjais už karštam vandeniui paruošti suvartotą geriamojo vandens kiekį, taip pat šilumos kiekiui, suvartotam su karštu vandeniu, paskirstyti buitiniams šilumos vartotojams.

Vadovaujantis Šilumos ūkio įstatymo 32 str. 2 d., šilumos ir (ar) karšto vandens kainos grindžiamos tiekėjo būtinomis (valstybės normuojamomis) šilumos ar karšto vandens ruošimo (pirkimo), perdavimo, įvadinių atsiskaitomųjų šilumos ir (ar) karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros, sąskaitų (mokėjimo pranešimų) už šilumą ir (ar) karštą vandenį parengimo ir pateikimo vartotojams bei apskaitos sąnaudomis.

Karšto vandens kainų nustatymo metodikos (toliau – Metodika), patvirtintos 2009 m. liepos 21 d. Vyriausybės nutarimu Nr. O3-106, 3 p. nustato, jog karšto vandens kainos grindžiamos nediskriminavimo, būtinųjų sąnaudų susigrąžinimo, stabilumo, kryžminio subsidijavimo draudimo principais ir sudaro prielaidas įgyvendinti šiuos tikslus: ginti karšto vandens vartotojų teises bei teisėtus interesus; mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti ilgalaikį, patikimą bei kokybišką karšto vandens tiekimą vartotojams; didinti karšto vandens ruošimo ir tiekimo efektyvumą; užtikrinti pagrįstą karšto vandens tiekimo veiklos rentabilumą; skatinti karšto vandens tiekėjus diegti pažangias technologijas; įteisinti pagrįstą konkurenciją tarp karšto vandens tiekėjų.

Pagal Metodikos 32 p., karšto vandens kainos grindžiamos tiekėjo būtinomis (valstybės normuojamomis) karšto vandens ruošimo ir pardavimo sąnaudomis. Metodikos 39.1.1 p. nustatyta, kad būtinosios sąnaudos skirstomos į pastoviąsias ir kintamąsias: pastoviosios karšto vandens kainos dedamosios skaičiavimuose būtinosios pastoviosios sąnaudos nustatomos atsižvelgus į ataskaitinio laikotarpio faktines ar planuojamas sąnaudas ir Lyginamosios analizės apraše nustatytus normatyvus bei rodiklius. Pastoviąsias sąnaudas sudaro: materialinės ir joms prilygintos sąnaudos. Tai karštam vandeniui ruošti ir parduoti sunaudotos žaliavos ir medžiagos, atsarginės dalys, mažaverčiai instrumentai, specialieji drabužiai ir kitas inventorius; draudimo įmokų sąnaudos, sąnaudos už kitų įmonių suteiktas transporto, ryšių, remonto ir kitas paslaugas, nuomos, karšto vandens suvartojimo duomenų surinkimo ir informacijos apdorojimo, piniginių operacijų atlikimo bei kitos sąnaudos, nurodytos norminiuose teisės aktuose.

Šilumos ūkio įstatymo 34 str. 2 d. numatyta, jog jeigu šilumos tiekimo sistemoje, kurioje realizuojama ne mažiau kaip 10 GWh šilumos per metus, šilumos tiekėjas dar ir gamina šilumą, jis privalo atskirai tvarkyti šilumos gamybos ir šilumos perdavimo sąnaudų apskaitą. Jeigu šilumos tiekėjas prižiūri šilumos vartotojų šildymo ir karšto vandens sistemas, šios veiklos sąnaudos įtraukiamos į apskaitą atskirai. Vadovaujantis Metodikos 34 p., karšto vandens ruošimo, pardavimo ir kitų, su minėtomis veiklomis nesusijusių, veiklų turtas, įsipareigojimai ir sąnaudos atskiriamos atitinkamoms veikloms tiesiogiai priskiriant šios veiklos turtą, įsipareigojimus ir sąnaudas. Turtas, įsipareigojimai ir sąnaudos, kurios negali būti tiesiogiai priskirtos atitinkamai veiklai, paskirstomos tarp veiklų proporcingai tiesiogiai priskirtam turtui, įsipareigojimams ir sąnaudoms. Turtas, įsipareigojimai ir sąnaudos gali būti atskiriamos taikant ir kitus veiklų atskyrimo principus, tačiau tiekėjo veiklų atskyrimo taisyklės turi būti suderintos su Komisija, o 23 punkte nustatytu atveju – su savivaldybės institucija.

Pareiškėjas skunde ginčija, jog Komisija, nepripažindama dalies pareiškėjo sąnaudų, susijusių su karšto vandens tiekimo veikla, įteisino bendrą šilumos ir karšto vandens tiekimo veiklų sąnaudų apskaitą bei kryžminį subsidijavimą bei neužtikrino pareiškėjo teisės susigrąžinti patiriamas būtinas sąnaudas.

Remiantis pareiškėjo pateiktu karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokesčio projekto duomenimis, numatytas karšto vandens vartotojų skaičius – 172 000 (1 t., b. l. 89), pagal centralizuotai tiekiamos šilumos bazinių kainų projektą šiluma tiekiama 174 000 vartotojams (1 t., b. l. 94). Karšto vandens kainų dedamųjų projekte numatytos materialinės ir joms prilygintos sąnaudos: 1143 tūkst. Lt už sąskaitų parengimą ir pateikimą bei 2000 tūkst. Lt už gyventojų įmokų administravimą. Šilumos bazinių kainų dedamųjų projekte numatytos analogiškos sąnaudos: 1263 tūkst. Lt už sąskaitų parengimą ir pateikimą bei 2114 tūkst. Lt už gyventojų įmokų administravimą.

Vadovaujantis Šilumos ūkio įstatymo nuostatomis, šilumos tiekimo ir karšto vandens tiekimo veiklos yra atskirtos, leidžiant vartotojui pasirinkti jam labiausiai tinkantį karšto vandens tiekėją arba visai atsisakyti karšto vandens tiekimo paslaugų. Įtvirtinta kainos struktūra leidžia išvengti kryžminio subsidijavimo, atsisakant atskirų paslaugų, užkerta kelią dviguboms investicijoms, vienų vartotojų apmokestinimą kitų vartotojų nuostoliams atlyginti. Šilumos kainų nustatymo metodika, patvirtinta Komisijos 2009 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. O3-96, apibrėžia kryžminį subsidijavimą – tai vienų prekių ar paslaugų aukštų kainų ir pelno normos palaikymas, užtikrinant žemas kitų prekių ar paslaugų kainas. Atsižvelgiant į anksčiau nurodytas teisės aktų nuostatas, darytina išvada, kad šilumos ir karšto vandens tiekimo veiklų atskyrimas bei atskira šių veiklų apskaita yra pagrindas pasiekti įstatymu siekiamą vieną iš tikslų - mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą šilumos vartotojams. Nagrinėjamu atveju UAB „Vilniaus energija“ yra ir karšto vandens tiekėjas, ir šilumos tiekėjas. Remiantis pateiktų projektų duomenimis, pareiškėjas planuoja karštą vandenį tiekti visiems aptarnaujamiems šilumos vartotojams. Šias veiklas sudarančios paslaugos apskaitomos atskirai, todėl vartotojas turi galimybę pasirinkti konkrečias paslaugas. Pareiškėjo argumentas, jog mokėjimo pranešimai vartotojams už šilumą ir karštą vandenį turi būti atskiri, atitinkamai numatant atskiras mokėjimo pranešimų parengimo ir pateikimo bei įmokų administravimo sąnaudas, tuo siekiant išvengti kryžminio subsidijavimo, nepagrįstas. Priešingai, atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad tokiais pareiškėjo veiksmais sudaromos sąlygos neefektyviai naudoti papildomas investicijas, paneigiant vieną iš pagrindinių Šilumos ūkio įstatymo tikslų – mažiausiomis sąnaudomis tiekti karštą vandenį vartotojams, kartu pažeidžiant vartotojų interesus. Europos Komisija yra išaiškinusi, kad „tam tikromis aplinkybėmis kryžminis subsidijavimas gali iškreipti konkurenciją ir nugalėti konkurentus pasiūlymais, kuriuos galima įvykdyti ne dėl to, kad paslauga naši (įskaitant masto ekonomiją) ir duoda gerus rezultatus, bet dėl kryžminio subsidijavimo“ (Oficialusis leidinys C 039, 06/02/1998 p. 0002-0018). Nagrinėjamu atveju kainos už karštą vandenį įrašymas mokėjimo pranešimuose už šilumą, esant nurodytoms aplinkybėms, nepažeidžia kryžminio subsidijavimo draudimo principo, t.y. tokiais veiksmais neiškreipiama konkurencija, finansuojant karšto vandens sąnaudas iš šilumos teikimo veiklos, bet skatina pareiškėją veiklą vykdyti efektyviai. Pareiškėjo argumentas, jog vartotojui pasirinkus kitą karšto vandens tiekėją dalis sąnaudų šilumos sąskaitų parengimui ir pateikimui bei įmokų administravimui liks nepadengta, nepagrįstas, nes, remiantis Metodikos 39.1 p., būtinosios pastoviosios sąnaudos nustatomos individualiai pagal atskiro tiekėjo faktines ir planuojamas sąnaudas. Dėl nurodytų motyvų, konstatuotina, kad Komisija teisėtai pareiškėjo sąskaitų parengimo ir pateikimo bei įmokų administravimo sąnaudas pripažino būtinosiomis karšto vandens tiekimo veiklos sąnaudomis ne visa apimtimi, t.y. minėtas sąnaudas karšto vandens ir šilumos tiekimo veikloms paskirstydama proporcingai vartotojų skaičiui, ir Energetikos įstatymo 15 str. 2 d. bei Šilumos ūkio įstatymo 32 str. 2 d., taikydama Metodikos 39.1.1 p., nepažeidė.

Metodikos 43 p. yra įtvirtinta formulė, pagal kurią apskaičiuojamas normatyvinis pelnas. Vienas iš šios formulės sudedamųjų rodiklių yra Sb – būtinosios karšto vandens ruošimo ir pardavimo sąnaudos, nuo kurių skaičiuojama pastovioji karšto vandens kainos dedamoji, o WACC – vidutinė svertinė kapitalo kaina. Pripažinus, kad būtinąsias karšto vandens veiklos tiekimo sąnaudas Komisija sumažino pagrįstai, tokios sumažintos sąnaudos skaičiuojamos taikant ir šią formulę. 2009 m. liepos 21 d. Vyriausybės nutarimo Nr. O3-106 Dėl Karšto vandens kainų nustatymo metodikos 2.5 p. nustatyta, kad vidutinė svertinė kapitalo kaina (WACC), taikoma skaičiuojant karšto vandens kainas, kurios bus nustatomos įsigaliojus Metodikai, negali viršyti 5 procentų.

Šilumos ūkio įstatymo tikslai gali būti pasiekti įvairiais teisinio reguliavimo būdais. Konkretaus būdo pasirinkimas priskiriamas teisės aktą priimančio viešojo administravimo subjekto kompetencijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis adm. byloje Nr. I5-12/2007).

Energetikos įstatymo 15 str. 1 d. nustatyta, kad valstybės reguliuojamų kainų nomenklatūra ir reguliavimo principai nustatomi energetikos sektorių įstatymuose, o to paties straipsnio 2 d. įtvirtinta, kad nustatant valstybės reguliuojamas kainas, turi būti numatytos būtinos išlaidos energijos išteklių gavybai, energijos gamybai, pirkimui, perdavimui, skirstymui, tiekimui, taip pat energetikos sektoriaus plėtra ir energijos efektyvumas, vietinių ir atsinaujinančių energijos išteklių vartojimas, viešuosius interesus atitinkančių įpareigojimų vykdymas bei nustatyta pelno norma. Pagal Energetikos įstatymo 17 str. 1 d. Komisija įstatymuose nustatyta tvarka atlieka valstybės jai pavestas funkcijas kontroliuojant ir prižiūrint valstybės ir savivaldybių reguliuojamą veiklą. Šio įstatymo 17 str. 8 d. 5 ir 6 p. numatyta, kad Komisija, nustatydama valstybės reguliuojamas kainas, įvertina investicijų atsipirkimo ir veiklos išlaidų pagrįstumą, o jeigu energetikos įmonės nesilaiko šių kainų nustatymo reikalavimų, vienašališkai nustato valstybės reguliuojamas kainas. Vadovaujantis Šilumos ūkio įstatymo 32 str. 9 d., karšto vandens kainos dedamąsias nustato Komisija. Konstitucinis teismas 2009-03-02 nutarime yra konstatavęs, jog kainų ribų nustatymas yra vienas iš būdų ginti vartotojų interesus. Teisės normų analizė leidžia daryti išvadą, kad karšto vandens kainos yra valstybės reguliuojamos, o Komisija, kuri nustato šias kainas, tvirtindama Metodiką ir joje nustatydama konkretų pelno normos dydį, turi atsižvelgti į Energetikos įstatymo 15 str. 2 d. nustatytus kriterijus. Pažymėtina, kad Komisijos kompetencija nustatyti valstybės reguliuojamas kainas įtvirtinta ir kituose energetikos sektoriaus veiklas reglamentuojančiuose teisės aktuose, o būtent Elektros energetikos įstatymo 43 str. 3 d. 4 p., Gamtinių dujų įstatymo 23 str. 5 d. Komisijos 2009 m. liepos 8 d. nutarimo Nr. O3-96 Dėl Šilumos kainų nustatymo metodikos 2.8 p. nustatyta, kad vidutinė svertinė kapitalo kaina (WACC), taikoma bazinėms kainoms, kurios bus nustatomos po Metodikos įsigaliojimo, negali viršyti 5 procentų, išskyrus Metodikos 80.2.1.1 punkte numatytą sąlygą.

Dėl nurodytų motyvų, konstatuotina, kad Komisija, skaičiuodama normatyvinį pelną nuo Komisijos pripažintų būtinųjų sąnaudų ir taikydama 5 proc. WACC, vietoje pareiškėjo skaičiavimuose nurodyto 15,18 proc., veikė teisės aktų, kurių turinys yra suderintas, nustatyta tvarka ir teismas nemano esant pagrindui dėl nutarimo 2.5 p. teisėtumo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą.

Taip pat atmestinas pareiškėjo prašymas stabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl Metodikos 36-38 p. (aktualios redakcijos 37-39 p.) teisėtumo.

Pareiškėjo teigimu, taikant Metodikos 36-38 p. nustatytą būtino paruošti ir planuojamo realizuoti karšto vandens kiekių nustatymo mechanizmą, užprogramuoja pareiškėjo ir kitų karšto vandens tiekėjų nuostolius.

Vadovaujantis Metodikos 36 p., skaičiuojant karšto vandens kainą, būtinas paruošti karšto vandens kiekis skaičiuojamas pagal per ataskaitinį laikotarpį karštam vandeniui ruošti suvartotą geriamojo vandens kiekį, atsižvelgus į priežastis, lėmusias šio kiekio pasikeitimą ir prognozuojamą geriamojo vandens suvartojimo pasikeitimą. Karšto vandens tiekėjas, pradedantis karšto vandens tiekimo veiklą, būtino parduoti karšto vandens kiekį apskaičiuoja pagal geriamojo vandens tiekėjo ataskaitinio laikotarpio pateiktus duomenis. Pagal Metodikos 37 p., karšto vandens tiekėjo karštam vandeniui ruošti nupirkto geriamojo vandens kiekis nustatomas pagal atsiskaitomojo apskaitos prietaiso, vandens tiekėjo įrengto pastate prieš karšto vandens ruošimo įrenginius, rodmenis. Išleistų nuotekų kiekis prilyginamas patiekto geriamojo vandens kiekiui. Pagal Metodikos 38 p., planuojamas realizuoti karšto vandens kiekis nustatomas iš būtino paruošti karšto vandens kiekio atėmus faktines, tačiau ne didesnes kaip 10 proc., leistinas karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose, susidarančias dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidų. Daugiabučiuose namuose, kuriuose įrengta nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistema, minėtos netektys negali būti didesnės kaip 5 proc.

Pažymėtina, kad analogiška Metodikos 37 p. nuostata įtvirtinta Šilumos ūkio įstatymo 15 str. 1 d., nustatančioje, kad nupirkto geriamojo vandens kiekis nustatomas pagal atsiskaitomojo apskaitos prietaiso, vandens tiekėjo įrengto pastate prieš karšto vandens ruošimo įrenginius, rodmenis. Remiantis pareiškėjo karšto vandens kainų dedamųjų projekto duomenimis, pareiškėjas ataskaitiniu laikotarpiu iš UAB „Vilniaus vandenys“ nupirko 7265 tūkst. m³ geriamojo vandens karštam vandeniui ruošti; toks pat kiekis vandens numatytas planuojamam laikotarpiui (1 t., b. l. 79, 131). Pareiškėjas nurodo, jog dalis karšto vandens yra neapskaitoma, t. y. karštam vandeniui ruošti suvartotas geriamojo vandens kiekis faktiškai yra didesnis nei vartotojų suvartotas ir apskaitytas karšto vandens kiekis, todėl Metodikos 38 p. įtvirtintas 5 proc. dydis netektims įvertinti pažeidžia pareiškėjo interesus. Vadovaujantis aukščiau nurodytų teisės aktų nuostatomis, darytina išvada, kad karšto vandens tiekėjas paruošia karšto vandens tiek, kiek jo nuperka iš geriamojo vandens tiekėjo. Vadovaujantis Metodikos 38 p., planuojamas realizuoti karšto vandens kiekis apskaičiuojamas įvertinus leistinas netektis. Tai, kad vartotojai neapskaito ar netinkamai apskaito suvartotą karštą vandenį, sudaro pagrindą karšto vandens tiekėjui efektyviai veikti ir sumažinti patirtas vandens netektis. Toks reglamentavimas atitinka Šilumos ūkio įstatyme numatytus tikslus, tarp jų – mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą šilumos vartotojams. Minėta, kad karšto vandens kaina yra valstybės reguliuojama, o tam tikrų kainos ribų nustatymu siekiama apsaugoti vartotojų interesus. Pareiškėjas karšto vandens kainų dedamųjų projekte nurodė, jog daugiabučiuose namuose įrengs nuotolinę duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemą, todėl skaičiavimuose buvo įvertintos 5 proc. leistinos netektys. Pareiškėjo argumentas, jog siekiant sumažinti vandens netektis, ketinama įrengti daug investicijų reikalaujančią apskaitos sistemą, kas užtruks kelerius metus ir pareiškėjui neatsipirks, taikant minėtus apribojimus, nesudaro pagrindo konstatuoti minėtų Metodikos punktų neteisėtumą. Pažymėtina, kad Metodikos 39.1 p. numatyta, kad karšto vandens suvartojimo duomenų surinkimo ir informacijos apdorojimo sąnaudos priskiriamos būtinosioms sąnaudoms ir yra įvertinamos skaičiuojant karšto vandens kainos pastoviąją dedamąją.

Nepagrįstas pareiškėjo argumentas, jog minėti Metodikos punktai pažeidė jo teisėtus lūkesčius bei kitus teisės principus. Pažymėtina, kad pareiškėjas karšto vandens tiekėju tapo pagal 2002-02-01 sudarytą sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003-05-12 nutartis c.b. Nr. 3K-3-579/2003). Pareiškėjas, ne vienerius metus būdamas rinkos dalyviu, turėjo ir privalėjo išmanyti aukščiau nurodytų teisės aktų reikalavimus ir sąlygas, todėl negalėjo tikėtis, kad institucijos, veikdamos pagal įstatymų joms suteiktą kompetenciją, šiuo atveju Komisijai nustatant karšto vandens kainą, bus taikomi kiti kriterijai, nei numatyta teisės aktuose.

Dėl nurodytų motyvų, teismas neturi pagrindo abejoti, ar Metodikos 36 ir 38 p. (naujos redakcijos 37 ir 39 p.) neprieštarauja Energetikos įstatymo 15 str. 2 d. ir Šilumos ūkio įstatymo 32 str. 2 d. bei konstituciniam teisinės valstybės principui, nepažeidžia teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių bei kreiptis į LVAT su prašymu ištirti minėto norminio akto teisėtumą.

Pareiškėjas be pagrindo prašė skirti byloje ekspertizę, kuriai keliami klausimai būtų susiję su pareiškėjo karšto vandens tiekimo veiklos rentabilumu ar nuostolingumu, kurį pareiškėjas vertina atsižvelgdamas į Komisijos ginčijamu atveju nustatytas valstybės reguliuojamas kainas. Komisija, vadovaudamasi minėtomis Energetikos įstatymo, Šilumos ūkio įstatymo normomis, nustato valstybės reguliuojamas kainas, įvertinusi investicijų atsipirkimo ir veiklos išlaidų pagrįstumą, t.y. įgyvendina jai teisės aktų nustatytą kompetenciją. Komisijos veiksmai dėl aukščiau nurodytų motyvų yra teisėti. Komisijai suteiktos teisės įgyvendinimas yra susijęs su jos sprendimo pagrįstumo vertinimu, administracinis teismas sprendimo pagrįstumo, ekonominio tikslingumo nevertina, teismas vertina tik sprendimo teisėtumą (ABTĮ 3 str.). Priešingu atveju, administraciniam teismui būtų perkelta pareiga, dubliuoti visų sričių valstybės institucijų funkcijas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 p., 127 str.,

nusprendė:

pareiškėjo UAB „Vilniaus energija“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.