Vilniaus apygardos teismo nutartis

ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama leisti ieškovei ir jos mažamečiui sūnui A. J. panaudos pagrindu naudotis ieškovės tėvui R. S. J. priklausančiu butu adresu (duomenys neskelbtini), iki A. J. sulauks pilnametystės. Nurodė, jog 2007 m. liepos 19 d. Swedbank AB, suteikė ieškovei ir jos tėvui R. S. J. 315 000 Lt kreditą buto (duomenys neskelbtini), pirkimui. Tą pačią dieną atsakovas R. S. J. pasirašė pirkimo-pardavimo sutartį su UAB „Buono Vita“, kuriai priklausė minėtas butas. Pinigus už butą bankui AB DnB Nord pervedė ieškovė R. J., tačiau nenustačius bankinio pavedimo paskirties su banku įvyko ginčas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. gruodžio 21 d. priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-574/2009, kurioje pripažino, jog pinigai ieškovei buvo grąžinti teisėtai bei nustatė, kad UAB „Buona Vita“ bankui AB DnB Nord nėra grąžinusi paskolos. Ieškinyje ieškovė nurodė, kad bute (duomenys neskelbtini), gyvena jos tėvas atsakovas R. S. J., ieškovė ir jos mažametis sūnus A. J., gim. (duomenys neskelbtini) ieškovės teigimu, ji neturi jokios kitos gyvenamosios vietos. Ieškovė nurodė, jog santuoką su A. J. tėvu B. B. nutraukė 2005 m. lapkričio 12 d. Dublike ieškovė nurodė, jog A. J. tėvo B. B. nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne Lietuvoje ir tikroji jo gyvenamoji vieta ieškovei nėra žinoma. Todėl tik ieškovė gali apginti sūnaus teisėtus interesus. Ieškovei su mažamečiu sūnumi turi būti leista panaudos sutarties pagrindu naudotis butu iki ieškovė įsigis kitą gyvenamąją patalpą arba iki sūnus sulauks pilnametystės. Esant panaudos sutarčiai ieškovė turėtų vykdyti visas iš panaudos sutarties kylančias pareigas, o įsigijus kitą gyvenamąją patalpą, ieškovė turėtų teisę panaudos sutartį nutraukti. Įsikelti į butą leido jos tėvas R. S. J., kuris yra buto savininkas.

Ieškovė R. J. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. sausio 24 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-923-466/2012 ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas netinkamai išsprendė klausimą dėl tinkamų šalių nustatymo šioje byloje. 2011 m. gruodžio 28 d. ieškovė posėdžio metu pateikė teismui prašymą dėl netinkamos šalies procesinės padėties pakeitimo tinkama, taip pat teismui buvo pateikta Taikos sutartis tarp ieškovų (apeliantės vaikų ir R. S. J.). Teismas pirma išnagrinėjo klausimą dėl taikos sutarties patvirtinimo ir jį atmetė, motyvuodamas tuo, kad atsakovas taip pat yra ir AB DnB Nord bankas, ir tokia taikos sutartis pažeis jo teises ir interesus, nes jis turi pirminę hipoteką ir turi būti atsakovu byloje. Kadangi vienintelis buto savininkas yra būtent atsakovas R. S. J., tokiu atveju AB DnB Nord bankas šioje civilinėje byloje negali būti laikomas bendraatsakoviu, kadangi turtas (butas) jam nepriklauso nuosavybės teisėmis. Taigi turėtų būti tikslinama banko procesinė padėtis – AB DnB Nord bankas nagrinėjamoje civilinėje byloje trauktinas kaip tretysis asmuo be savarankiškų reikalavimų, o atsakovu laikytinas tik R. S. J., ieškovai – apeliantės mažamečiai vaikai A. ir S. J. Teismas atmetė apeliantės prašymą dėl byloje dalyvaujančių asmenų procesinės padėties tikslinimo, visiškai nemotyvuodamas prašymo atmetimo pagrindų – tai yra protokolinėje nutartyje nenurodė nei vieno pagrindo dėl ko prašymas netenkintinas. Šioje civilinėje byloje yra keliami reikalavimai susiję su viešuoju interesu, t. y. nepilnamečių vaikų teisėmis ir interesais, todėl teismas turėjo pareigą itin atidžiai vertinti bylos eigą, ištirti visas bylos aplinkybes bei pastebėjęs, kad ginčas vyksta ne tarp reikiamų šalių, savo iniciatyva siekti, jog dalyviai būtų pakeisti tinkamais ir ginčas iš esmės būtų išspręstas tinkamai. Teismas, vadovaudamasis CPK 45 straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-161/2009, nustatęs, kad ieškinys pateiktas ne tam asmeniui, privalo ne tik informuoti proceso šalis apie tai, bet ir imtis aktyvių veiksmų ir rūpintis tinkamu bylos išnagrinėjimu, o ypač tokiose bylose, kuriose nagrinėjami su viešuoju interesu susiję klausimai. Tad nors pirmos instancijos teismas 2011 m. lapkričio 3 d. posėdžio metu nepilnamečius apeliantės vaikus ir įtraukė į bylą trečiaisiais asmenimis, tačiau jau kitą posėdį 2011 m. lapkričio 23 d. nutartimi vėl pakeitė procesines padėtis ir vaikų nebeįtraukė į proceso dalyvius trečiaisiais asmenimis, nors akivaizdu, kad būtent vaikų teises ir interesus reikia ginti ir kad jie laikytini ieškovais, o prašymą dėl kitų šalių procesinės padėties tikslinimo, nemotyvuodamas atmetė. Apeliantė atkreipia dėmesį ir į tai, jog jos prašymas dėl procesinės padėties pakeitimo turėjo būti išspręstas rašytine teismo nutartimi, pateikiant aiškius prašymo atmetimo motyvus ir argumentus, tačiau ne teismo protokoline nutartimi, kuria toks prašymas galėjo būti nebent patenkintas, tokiu būdu buvo pažeistos civilinio proceso normos, kadangi logiška ir pagrįsta teigti, jog pirmiausia turėjo būti išspręstas šalių procesinės padėties tikslinimo klausimas, o tik vėliau patikslinus šalių procesines padėtis, susidarytų situacija, kai netinkama proceso šalis nepagrįstai ir pažeidžiant civilinio proceso taisykles būtų įtraukta tarp taikos sutarties šalių. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog šioje byloje nagrinėjami klausimai susiję su mažamečių vaikų teisėmis į vienintelį būstą, t. y. su viešuoju interesu, todėl teismas, privalėjo būti aktyvus ir savo iniciatyva siekti, jog proceso šalys būtų tinkamos.

2. Teismas netinkamai nustatė, kad R. S. J. buvo žinoma, jog jam nuosavybės teisėmis priklausantis butas buvo įkeistas atsakovui AB DnB Nord bankui ir butui nustatyta hipoteka, dėl kurios R. S. J. neturėjo teisės leisti apsigyventi apeliantei ir jos mažamečiams vaikams. Pagal faktines aplinkybes tiek apeliantė, tiek R. S. J. įsikėlimo į butą metu nežinojo, jog butas yra įkeistas. Priešingai, R. S. J. turėjo AB DnB Nord banko pažymą, patvirtinančią, jog UAB „Buona Vita“ su banku yra atsiskatęs. R. S. J. šią pažymą pristatė notarui, kuris patvirtino, jog butas nėra bankui įkeistas. R. S. J. ir apeliantė žinojo, kad įkeitimas butui bus tik iki tol, kol UAB „Buona Vita“ neatsiskaitys su AB DnB Nord banku. Nors Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nustatė, kad pinigus AB DnB Nord bankas apeliantei pinigus grąžino teisėtai, bet tai konstatuota tik 2009 m. gruodžio 29 d. Taigi apeliantei ir mažamečiui A. J. įsikeliant į butą tiek R. S. J., tiek apeliantei buvo žinoma, jog buto įkeitimo nėra, todėl R. S. J. leidimas gyventi ginčo bute buvo duotas teisėtai ir pagrįstai.

3. Apeliantė privalo ginti savo nepilnamečių vaikų teises ir teisėtus interesus, todėl ieškiniu kreipėsi į teismą dėl teisės į gyvenamąją patalpą, butą, nustatymo, kaip vienu iš vaiko teisės į gyvenamąjį bustą gynimo būdu. Remiantis Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 4 punktu, nė vienas vaikas negali būti paliktas be gyvenamojo būsto, minimalių pragyvenimo lėšų ir globos ar rūpybos ir vaiko teises pirmiausia privalo užtikrinti tėvai. Atsižvelgiant į tai, kas buvo išdėstyta, apeliantė mano, kad vaikai turi likti su motina ir teismas gindamas mažamečių vaikų interesus, pagrįstai turėtų nustatyti uzufruktą į butą. Apeliantė pažymi, jog pirmos instancijos teismas, priimdamas sprendimą šioje byloje, visų pirma, gynė AB DnB Nord banko interesus, o ne mažamečių vaikų interesus. Teismas nepasisakė kokią įtaką mažamečių vaikų teisėms ir interesams bei gyvenimo kokybei turėtų jų vienintelio būsto pakeitimas, taip pat nevertino ir nepasisakė ar vaikų interesai, apgynus banko teises, liks nepažeisti. R. S. J. leidimas apeliantei ir savo vaikaičiams apsigyventi ginčo bute vertintinas kaip visiškai tinkamas savo pareigų atlikimas CK ir kitų Lietuvos Respublikos teisės aktų, Konstitucijos (38, 39 str.), taip pat ir tarptautinių teisės aktų pincipų ir pamatinių nuostatų atžvilgiu. Teismas nevertino ar prievarta iškeldinus mažamečius vaikus ir jų motiną, nebus pablogintos jų gyvenimo sąlygos.

3. Teismo sprendimas, kad antstoliui I. G. 2010 m. liepos 13 d. paskelbus viešai apie buto varžytines, todėl AB DnB Nord banko išieškojimo procedūros laikytinos kaip pagrindas nesuteikti apeliantei teisės naudotis butu yra klaidingas ir prieštaringas, kadangi apeliantė su pirmuoju mažamečiu vaiku A. J. į butą įsikėlė nuo pat jo gimimo dienos, t. y. nuo (duomenys neskelbtini) tad teismo sprendimas nesudaro tinkamos sprendimo motyvacijos, nes apeliantė į butą įsikėlė gerokai anksčiau nei buvo pradėta išieškojimo procedūra iš R. S. J. priklausančio turto (buto).

4. Nors AB DnB Nord bankas nebuvo davęs leidimo kokiu nors pagrindu naudotis butu tretiesiems asmenims, toks leidimas neturėtų būti duodamas šios bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių kontekste. Abejotinas teismo motyvas dėl R. S. J. šeimos narių vertinimo kaip trečiųjų asmenų, neturinčių jokių teisių į vieno iš šeimos nario vienintelį būstą. Iš nustatytų bylos aplinkybių akivaizdu, kad šiuo metu R. S. J., apeliantei ir jos vaikams priklauso tik butas, esantis (duomenys neskelbtini), ir jokio kito būsto kuriame galėtų apsigyventi; Be to, teismas teigdamas, kad anksčiau apeliantė yra turėjusi butą, nevertino ir nepasisakė ar šis butas tebepriklauso jai ir ar yra galimybė jame apsigyventi.

Atsakovas R. S. J. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. sausio 24 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-923-466/2012 panaikinti ir perduoti bylą pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas jo tinkamai neinformavo apie 2012 m. sausio 4 d. įvykusį teismo posėdį, apie minėtą teismo posėdį atsakovui nebuvo niekaip pranešta: jis negavo nei teismo šaukimo, nei surado informaciją apie posėdį teismų informacinėje sistemoje internete. Atsakovas mano, kad teismas turėjo imtis veiksmų ir kokiu nors būdu informuoti atsakovą apie 2012 m. sausio 4 d. įvykusį teismo posėdį, kurio metu civilinė byla buvo išnagrinėta iš esmės.

2. AB DnB Nord bankas negali būti laikomas atsakovu šioje byloje, kadangi tam nėra jokio pagrindo, beje, ginčo butas nuosavybės teisėmis priklauso tik R. S. J.. Atsakovas taip pat mano, kad tarp ieškovės R. J. it atsakovo AB DnB Nord banko nėra jokio teisinio ryšio. Toks teisinis ryšys yra tik tarp atsakovo R. S. J. ir AB DnB Nord banko, kadangi R. S. J. yra įsipareigojęs sumokėti paskolos sumą ir jo turtas yra įkeistas šiam bankui.

Šalies argumentai

1. Ieškovė nepagrįstai teigia, kad ji 2011 m. gruodžio 28 d. prašymu siekė įgyvendinti teisę reikalauti pakeisti netinkamą šalį tinkama. Ieškovė, naudodamasi CPK 45 straipsniu siekė ne vieną atsakovą pakeisti kitu, o iš proceso pašalinti vieną iš atsakovų – banką. Akivaizdu, kad CPK 45 straipsnis nereglamentuoja atsakovų skaičiaus sumažinimo byloje. Šioje byloje bankas yra tinkamas atsakovas, kadangi ieškinio patenkinimo atveju, teismo sprendimas tiesiogiai įtakotų banko teises.

2. Ieškovės dėstomi argumentai dėl patikslinto ieškinio nesusiję su byla, kadangi toks patikslintas ieškinys nebuvo priimtas, o banko atstovui net nebuvo palikta patikslinta kopija.

3. Ieškovė taip pat nepagrįstai teigia, kad R. S. J. turi pareigą išlaikyti jos nepilnamečius vaikus ir suteikti jiems gyvenamąjį plotą, kadangi CK 3.327 straipsnio 2 dalis nenustato besąlyginės pareigos išlaikyti savo vaikaičius. Tokia pareiga atsiranda tik tuo atveju, jei vaikai neturi tėvų ar iš tėvų neįmanoma išieškoti išlaikymo ir jei seneliai turi realią galimybę teikti tokį išlaikymą. Tėvų pareigą, o ne senelių pareigą išlaikyti vaikus pripažįsta ir teismų praktika. Klaipėdos apygardos teismas apeliacine tvarka 2009 m. gruodžio 17 d. nutartimi išnagrinėjęs civilinę bylą Nr. 2A-946-622/2009, kurioje apeliantė prašė nustatyti jai ir jos nepilnamečiam vaikui uzufruktą močiutės name, kuriame ieškovė su vaiku faktiškai gyveno, apeliantės skundą atmetė ir pasisakė, kad CK 3.86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad uzufruktas gali būti nustatomas šeimos turtui ar jo daliai tik sutuoktiniui, su kuriuo lieka gyventi nepilnamečiai vaikai. Šiuo atveju įstatymas nenumato, kad ginant vaiko teises į gyvenamąjį būstą, uzufruktas būtų nustatomas į gyvenamąją patalpą, nepriklausančią jo tėvams ar vienam iš jų.

4. Nepagrįstas ir ieškovės teiginys, kad įsikeliant į ginčo butą nei ji, nei R. S. J. apie hipoteką nieko nežinojo. Pirmos instancijos teismas atliko išsamią įrodymų ir faktinių aplinkybių analizę ir nustatė, kad R. S. J. apie buto įkeitimą žinojo. Ieškinyje ieškovė teigė, kad į ginčo butą jai leido įsikelti R. S. J., iš byloje esančios sutarties, sudarytos tarp R. S. J. ir UAB „Buona Vita“, matyti, kad R. S. J. ginčo butą įsigijo 2007 m. liepos mėnesį, tad lieka neaišku kaip R. S. J. ginčo buto savininku tapęs tik 2007 m. liepos mėnesį, galėjo leisti ieškovei ir jos sūnui įsikelti į ginčo butą 2006 m. sausio mėnesį. Atkreiptinas dėmesys, kad hipoteka buvo nustatyta dar iki ieškovei įsikeliant į ginčo butą, todėl ieškovė, įsikeldama į hipoteka apsunkintą butą be AB DnB Nord banko sutikimo, prisiėmė atitinkamą riziką.

5. R. S. J. apie 2011 m. gruodžio 28 d. teismo posėdį buvo informuotas viešo paskelbimo būdu, o to paties posėdžio metu teismas nusprendė ne atidėti teismo posėdį, o padaryti pertrauką. Teismo posėdžio pertrauka neviršijo maksimalios leistinos pertraukos trukmės. Atkreiptinas dėmesys, kad CPK nenumato, kad padarius teismo posėdžio pertrauką privaloma iš naujo informuoti teismo posėdyje nedalyvaujančius asmenis. Be to, bylos nagrinėjime nedalyvaujantis asmuo turi pareigą domėtis proceso eiga. Tačiau R. S. J. ne tik niekada nesidomėjo proceso eiga, bet ir niekada nebuvo išdėstęs savo pozicijos byloje nagrinėjamais klausimai, t. y. nepateikė atsiliepimo į ieškinį ir nedalyvavo nė viename teismo posėdyje. Iš tokio elgesio akivaizdu, kad R. S. J. visiškai nerūpėjo bylos eiga ir baigtis, o apeliacinis skundas yra pareikštas formaliais pagrindais, siekiant ginti ieškovės interesus.