Kauno apylinkės teismo nuosprendis

dalyvaujant nukentėjusiajai ir privačiai kaltintojai L. G., jos atstovei advokato padėjėjai Olgai Reznik,

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą privataus kaltinimo tvarka, kurioje

A. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, aukštesniojo išsilavinimo, susituokęs, dirbantis įmonėje “ (duomenys neskelbtini)” inžinieriumi, gyv. (duomenys neskelbtini), neteistas,

kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 154 str. 1 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. B. nukentėjusiosios L. G. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2015-10-11 apie 16 val., atvykęs pas nukentėjusiąją L. G. į namus, esančius adresu (duomenys neskelbtini), išplūdo ją necenzūriniais žodžiais bei, sakydamas žodžius “tu sena melage, nužudei savo vyrą, mokini ir savo debile dukrą mane nužudyti“, paskleidė apie ją tikrovės neatitinkančią informaciją, kadangi ji nėra melagė, nieko A. B. nepamelavo, savo vyro nenužudė, jis mirė sava mirtimi, tokiais žodžiais nukentėjusiąją L. G. paniekino ir pažemino jos dukters A. B. bei mažamečio anūko A. B. akivaizdoje, pakirto dukters A. B. pasitikėjimą ja, t. y. kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 154 str. 1 d.

Motyvuojamoji dalis

Teisiamojo posėdžio buvo perklausyti privačios kaltintojos L. G. pateikti 2 garso įrašai (b. l. 8), kurie patvirtina 2015-10-11 tarp L. G., A. B. bei A. B. įvykusį žodinį konfliktą.

Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis Kauno apylinkės teisme nuo 2014 m. vasario 18 d. yra nagrinėjama civilinė byla pagal A. B. ieškinį bei A. B. priešieškinį dėl santuokos nutraukimo dėl vieno sutuoktinio ar abiejų sutuoktinių kaltės, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo vaikui priteisimo.

Kaip matyti iš pateiktos mirties liudijimo Nr. AA178560 kopijos, R. G. mirė 2002-09-26, mirties priežastis – obliteruojanti širdies vainikinių arterijų aterosklerozė (b. l. 45).

Veikos kvalifikavimas ir įrodymų vertinimas

Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. BPK 20 straipsnio 5 dalis įpareigoja teismą įrodymus įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

BPK 20 straipsnio 1, 4 dalyse įtvirtinta, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Kaltinamojo gynėjas teisiamojo posėdžio metu išsakė poziciją, kad privačios kaltintojos pateiktas garso įrašas, kuris buvo išklausytas teisiamojo posėdžio metu, negali būti laikomas įrodymu šioje byloje, kadangi įrašas buvo daromas apie nepranešus kaltinamajam bei nėra vientisas. Teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, kad tais atvejais, kai reikšmingus bylai duomenis pateikia proceso dalyviai, kaip šiuo atveju (garso įrašą pateikė nukentėjusioji), teismas turi patikrinti, ar jie gauti įstatyme nurodytu būdu (principas „galima tai, kas neuždrausta įstatymo). Teismas pažymi, kad nukentėjusiosios pateiktas garso įrašas pripažintinas tinkamu įrodymais byloje, siekiant nustatyti ar paneigti šios bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes, nes įstatymai nedraudžia asmeniui slaptai ar atvirai įrašinėti savo paties pokalbių su kitais asmenimis, be to, ir kaltinamasis patvirtino, kad tokia praktika įrašinėti pokalbius vykstant santuokos nutraukimo bylai su A. B. jam buvo įprasta praktika, jis pats ne kartą, atvykęs pasimatyti su vaiku, darė vaizdo įrašus, o nagrinėjamo įvykio metu nefilmavo tik dėl to, kad buvo išsikrovusi vaizdo kamera. Taip pat kaltinamojo gynėjas nors ir abejojo garso įrašų patikimumu, tačiau konkrečių motyvų bei prašymų dėl konkrečios rūšies ekspertizės skyrimo tikslingumo darytiems įrašams įvertinti teismui nesuformulavo ir nepateikė bei pats baigiamosiose kalbose rėmėsi garso įrašu, grįsdamas argumentus dėl galimos provokacijos kaltinamojo atžvilgiu. Esant šioms aplinkybėms, teismas, nagrinėdamas kaltinamajam A. B. pareikštų kaltinimų pagrįstumą, kartu su kitais įrodymais vadovaujasi ir minėtuose įrašuose užfiksuota informacija.

Ištyręs baudžiamojoje byloje esančius įrodymus ir įvertinęs juos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnyje nustatyta tvarka, teismas daro išvadą, kad kaltinimas šmeižimu A. B. nepasitvirtino.

Pagal BK 154 str. 1 d. atsako tas, kas apie kitą žmogų paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, arba šmeižė asmenį, neva šis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia.

Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad šmeižimo atveju nukentėjusysis pažeminamas kitų žmonių akyse, pažeidžiant jo garbę ir orumą. Objektyviai šmeižimas reiškiasi aktyviais veiksmais – tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų arba pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimu, t. y. perdavimu kuriuo nors būdu bent vienam asmeniui, išskyrus nukentėjusįjį. Tikrovės neatitinkanti informacija (šmeižimo dalykas) yra melagingos, prasimanytos žinios, paskleistos konstatuojant faktus, teikiant duomenis apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus. Paskleistų faktų ir duomenų teisingumas (neteisingumas), jų egzistavimas (neegzistavimas) gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Ši nusikalstama veika turi būti padaroma tiesiogine tyčia, be to, paskleista informacija turi būti konkreti, kurios faktus būtų galima patikrinti. Kvalifikuojant nusikalstamą veiką pagal BK 154 straipsnį, svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. konstatavimą faktų ir duomenų apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus. Už paskleidimą nuomonės apie tam tikrus faktus ar įvykius baudžiamoji atsakomybė pagal šią normą nekyla (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-9/2012, 2K-171/2013, 2K-57/2015, 2K-187-677/2015).

Iš bylos medžiagos matyti, kad konfliktas tarp kaltinamojo ir nukentėjusiosios kilo šiam atvykus pasimatyti su vaiku pas nukentėjusiosios dukrą A. B. bei sužinojus, kad vaiko pasiimti negalės dėl pastarojo ligos. Iš esmės pradžioje konfliktas dėl neleidimo pasiimti vaiką kilo tarp kaltinamojo bei A. B., o paskui į šį konfliktą, siekdama padėti dukrai bei siekdama neleisti išsivesti vaiko, įsikišo nukentėjusioji L. G.. Šių aplinkybių neneigia nei kaltinamasis nei nukentėjusioji.

A. B. savo kaltės nepripažino, tačiau pripažino vadinęs L. G. melage, žodžių „nužudei savo vyrą, mokini savo dukrą jį nužudyti“ nurodė nesakęs, sakė, tik, kad ji į kapus nuvarė savo vyrą, mokina ir savo dukrą jį į kapus nuvaryti, teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad skleidė ne informaciją, savo žodžiais jis neturėjo tiesioginės tyčios apšmeižti L. G., o tik išdėstė savo nuomonę, remdamasis tarpusavio santykių su ja bei jos dukra - jo sutuoktine, su kuria vyksta ilgas bei jam skausmingas dėl nesutarimų dėl vaiko skyrybų procesas, konfliktiškumu. Kaltinamasis nurodė, kad nukentėjusioji teigė, kad jis nemyli, neprižiūri savo vaiko, o jis, tikėdamas, kad tai netiesa, vadino šią melage, o, kad ji nuvarė į kapus savo vyrą, jis pasakė būdamas įskaudintas dėl to, kad nukentėjusioji bei jos dukra neigiamai jį vertina kaip tėvą, sutuoktinį.

Kad kaltinamasis vadino nukentėjusiąją melage patvirtina ir teismo posėdžio metu išklausyti garso įrašai, tačiau taip pat iš įrašų girdėti, kad iš tiesų kaltinamasis paaiškino nukentėjusiajai, dėl ko vadina ją melage, t. y. dėl to, kad ši sako, kad jis nemyli ir neprižiūri savo vaiko. Tai taip pat girdėti iš garso įrašo.

Byloje nėra objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų nukentėjusiosios skunde nurodytus teiginius, kad kaltinamasis A. B. pasakė žodžius: „nužudei savo vyrą, mokini ir savo debilę dukrą mane nužudyti“. Nors privati kaltintoja nurodė, kad šias aplinkybes patvirtina pateiktas garso įrašas bei liudytoja A. B., tačiau išklausius garso įrašus ši aplinkybė nepasitvirtino, iš garso įrašų girdėti, kad kaltinamasis pasakė: „nuvarei į kapus savo vyrą, galvoji ir mane nuvarysi? ir tą mokini“. Vertinant liudytojos A. B. parodymus apie tai, kad kaltinamasis šmeižė jos motiną sakydamas žodžius: „nužudei savo vyrą, mokini ir savo debilę dukrą mane nužudyti“, ir kad šie žodžiai pakirto jos pasitikėjimą motina, teismas atsižvelgia į tai, kad liudytojos santykiai su kaltinamuoju itin konfliktiški, tarp jų vyksta ilgai trunkantis santuokos nutraukimo procesas, iš garso įrašo girdėti, kad liudytoja pati dalyvavo žodiniame konflikte su kaltinamuoju, o jos santykiai su nukentėjusiąja, kuri yra jos motina, yra itin artimi, ji gyvena pas nukentėjusiąją panaudos pagrindais, todėl teismas sprendžia, kad jos parodymai nėra objektyvūs, ji yra suinteresuota palaikyti savo motiną, be to, jos parodymai dėl kaltinamojo išsakytų žodžių jos motinos atžvilgiu nesutampa su garso įrašuose užfiksuota informacija. Todėl teismas vertina liudytojos parodymus kaip neobjektyvius, prieštaraujančius kitai bylos medžiagai bei jais nesivadovauja. Iš 2015-10-23 Kauno AVPK Kauno miesto santakos PK Nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, medžiagoje Nr. 20-AP-31623 esančio L. G. pareiškimo (medžiagos l. 9) bei apklausos protokolo (medžiagos l. 26-27) matyti, kad L. G. kreipdamasi į policiją taip pat nenurodė aplinkybės, kad A. B. buvo šmeižiama nužudžius savo vyrą. Todėl teismas sprendžia, kad kaltinimas A. B. šmeižimu, sakant žodžius „nužudei savo vyrą, mokini ir savo debilę dukrą mane nužudyti“ nepasitvirtino, kaltinime nurodyti neva kaltinamojo išsakyti žodžiai tėra nukentėjusiosios kaltinamojo pasakytų žodžių interpretacija.

Įvertinus įrodymų visetą, darytina išvada, kad A. B. ir L. G. yra nusiteikę konfliktiškai vienas kito atžvilgiu – nukentėjusioji L. G. neigiamai vertina kaltinamąjį kaip savo vaikaičio tėvą, kaip savo dukters sutuoktinį, kaltinamasis taip pat neigiamai vertina nukentėjusiąją, kadangi ši yra išsakiusi savo neigiamą nuomonę apie jį, todėl akivaizdu, kad A. B., vertindamas susiklosčiusią įtemptą situaciją santuokos nutraukimo byloje, konflikte dėl neleidimo paimti vaiką pagal teismo nustatytą bendravimo tvarką, susiformavo savo neigiamą nuomonę, buvusių bei esamų įvykių subjektyvią interpretaciją ir būtent ją išsakė nukentėjusiajai konflikto metu, t. y. kad nukentėjusioji meluoja, kad jis nemyli ir neprižiūri savo vaiko, bei kad savo tokiu elgesiu nuvarė ir savo vyrą į kapus ir kad mokina dukrą taip su juo elgtis. Teismų praktikoje pasakymai, kad žmogus yra blogas, nepatikimas, melagis, amoralus, nenurodant tai patvirtinančių faktų, o tik pateikiant apibūdinamuosius žodžius, nelaikytini šmeižimu, tai gali būti vertinama kaip įžeidimas.

Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, todėl teismas privalo nustatyti ne tik tai, ar buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kuri žemina kito asmens garbę ir orumą, bet ir tai, ar kaltininkas suvokia tokias šios informacijos savybes (neatitiktį tikrovei ir žeminantį pobūdį) bei nori taip veikti, siekia paskleisti būtent tokią informaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. 2A-3/2012). Įvertinus įrodymų visetą byloje (kaltinamojo, nukentėjusiosios parodymus, išklausius garso įrašą), darytina išvada, kad tyčios paskleisti žinomai tikrovės neatitinkančios informacijos, A. B. neturėjo. Kaltinamojo pasisakymai yra vertinamojo pobūdžio, tai yra jo neigiama nuomonė apie faktus, apie situaciją, kuri susidarė bendraujant šeiminėje aplinkoje, kaip iš tarpusavio santykių kilusio konflikto asmeninis vertinimas, nuomonė, kurią jis išsakė nukentėjusiajai. Tai patvirtina ir jo paties parodymai, kad jis savo žodžiais neturėjo tikslo apšmeižti nukentėjusiosios.

Be to, A. B., kuri buvo apklausta liudytoja teisme, buvo viena iš konflikto, vykusio 2015 m. spalio 11 d. L. G. bute, dalyvių, aktyviai dalyvavo žodiniame konflikte su A. B., kvietė policijos pareigūnus dėl pasikėsinimo pagrobti vaiką, vėliau teikė dėl to pareiškimą policijai, iš jos pačios santykių su kaltinamuoju pobūdžio, matyti, kad jos šeimos, tame tarpe ir jos motinos, santykiai su kaltinamuoju konfliktiški jau seniai. Visa tai leidžia daryti išvadą, kad kaltinamojo jai girdint išsakytos nuomonės apie jos motiną negalima laikyti paskleidimu, kaltinamojo pasisakymai jos nustebinti negalėjo. Pažymėtina ir tai, kad privati kaltintoja skunde nurodė, kad kaltinamasis ją paniekino ir pažemino ne tik jos dukters A. B. bet ir mažamečio anūko A. B. akivaizdoje, tačiau jau teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad jos vaikaitis A. B. yra dar per mažas ir nesupranta jos atžvilgiu kaltinamojo išsakytų žodžių.

Esant tokioms aplinkybėms, konstatuotina, kad kaltinamojo veiksmuose nėra būtinų BK 154 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos objektyviosios pusės požymių – šmeižiančio pobūdžio informacijos bei paskleidimo, taip pat subjektyviosios pusės požymio - tyčios. Nesant nusikalstamos veikos, numatytos BK 154 str. 1 d., sudėties, A. B. išteisintinas BPK 303 str. 5 d. 1 p. pagrindu.

Pažymėtina ir tai, kad kiekvieną kartą, ginant vieną vertybę - saviraiškos laisvę ar asmens garbę ir orumą - neišvengiamai apribojama kita, todėl siekiant teisingos šių vertybių pusiausvyros, būtina atsižvelgti, kad baudžiamoji atsakomybė yra griežčiausia, labiausiai ribojanti ir turi būti naudojama kaip paskutinė priemonė. Todėl pirmiausiai, esant galimybei, asmens garbės ir orumo gynimui turėtų būti išnaudotos švelnesnės priemonės (pvz. Lietuvos Respublikos CK 2.24 str.).

Išteisinus kaltinamąjį, nukentėjusiosios L. G. civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje (b. l. 34-35), paliktinas nenagrinėtu (BPK 115 str. 3 d. 2 p.).

A. B. byloje prašė priteisti iš privačios kaltintojos L. G. bylinėjimosi išlaidas - 500 eurų atstovavimo išlaidų bei 283 eurų kelionės į teismą išlaidų (b. l. 46, 47-48). Toks prašymas atitinka BPK 103 straipsnio 6 dalies, 104 straipsnio 2 dalies ir 105 straipsnio 6 dalies sąlygas. Pagal šiose normose esančias proceso išlaidų pripažinimo ir išieškojimo taisykles teismas privataus kaltinimo bylos procese gali nustatyti asmeniui, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas, atlyginti dalį ar visas proceso išlaidas, kurias turėjo išteisintas asmuo. Atsižvelgiant į tai, kad iš A. B. pateiktos sąskaitos neaišku už kokį konkretų advokato atliktą darbą prašoma atlyginti, kad privataus kaltinimo baudžiamoji byla teisės taikymo požiūriu nesudėtinga ir yra nedidelės apimties, išteisintojo A. B. prašoma priteisti 500 Eur mažintina. Prašymas priteisti kelionės išlaidas taip pat tenkintinas iš dalies. Išteisintasis pateikė kaip patirtų kelionės išlaidų įrodymą kelionės lėktuvu elektroninį bilietą, kuriame nurodyta, kad už jį sumokėta 190,59 GBP (247 Eur), tačiau iš pateikto bilieto taip pat matyti, kad skrydis, už kurį sumokėta minėta suma iš jo gyvenamosios vietos buvo 2015 m. gruodžio 18 d., atgal – 2015 m. gruodžio 21 d. Šiomis dienomis teismo posėdžių šioje byloje nevyko, taikinamasis posėdis įvyko 2015 m. gruodžio 22 d., todėl pagrindo spręsti, kad šios išlaidos buvo patirtos dėl bylos nagrinėjimo šiame teismo posėdyje, nėra. Todėl proceso išlaidomis pripažįstamos ir A. B. naudai iš L. G. priteistinos 36 eurų (27,99 GBP) išlaidos dėl kelionės į teismą pagal pateiktą elektroninio skrydžio bilietą (b. l. 48).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis LR BPK 297 str., 298 str., 303-305str. str., 307-308 str. str., 313 str.,

nusprendžia:

A. B. pagal BK 154 str. 1 d. išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p).

L. G. ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtą.

Išteisintojo A. B. naudai priteisti iš L. G. 250 Eur (du šimtus penkiasdešimt eurų) atstovavimo bei 36 Eur (trisdešimt šešis eurus) kelionės išlaidų.

Nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą ir pridedamų dokumentų medžiagą Nr. 24-At-00997-15, nuosprendžiui įsiteisėjus, grąžinti Kauno AVPK Kauno miesto Santakos PK.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismą.