Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-09-25 · Administracinė byla Nr. I-6988-331/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-09-25
Bylos Nr.
I-6988-331/2015
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-05142-2014-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Marius Bajoras, Jolanta Malijauskienė, Henrikas Sadauskas
Pareiškėjas
J. E. P.
Atsakovas
Lietuvos bankui
Trečiasis asmuo
Danske Bank A
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-6988-331/2015Proceso Nr. 3-61-3-05142-2014-2 Procesinio sprendimo kategorija 1.37, 1.38, 3.21
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. rugsėjo 25 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Jolantos Malijauskienės, Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), dalyvaujant pareiškėjui J. E. P., atsakovo atstovui Arūnui Budrikiui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. E. P. skundą atsakovui Lietuvos bankui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Danske Bank A/S Lietuvos filialui dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjas 2014-10-14 kreipėsi į Lietuvos banką, prašydamas ištirti Danske Bank International S. A. veiksmus dėl galimos pinigų plovimo veiklos Lietuvos Respublikoje. Lietuvos banko priežiūros tarnyba 2014-11-10 raštu Nr. S2014/(21.68-2102)-12-4692 (t. II, b. l. 69-70) pareiškėjui paaiškino, kad negali apriboti Danske Bank International S. A., kuris yra Liuksemburge įsteigtas bankas, priklausantis Danske Bank A/S grupei, veiklos Lietuvoje, reikalauti iš jo informacijos ar skirti įpareigojimų, nes nėra nustatyta, kad teikdamas finansines paslaugas Lietuvoje pažeidė finansinių paslaugų teikimą reglamentuojančius teisės aktus. Šiuo sprendimu taip pat nurodė, kad pareiškėjo pareiškimo kopiją su priedais persiuntė Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos.

Pareiškėjas, nesutikdamas su šiuo sprendimu, skundu, kurį patikslino (t. II, b. l. 1-43), kreipėsi į teismą ir prašo:

panaikinti Lietuvos banko sprendimą atsisakyti taikyti poveikio priemones prieš Liuksemburgo Didžiojoje Hercogystėje įsteigtą banką Danske Bank International S.A., teikiantį paslaugas Lietuvoje neįsisteigus ir Danijos Karalystėje įsteigtą banką Danske Bank A/S, kontroliuojantį Liuksemburgo banką;įpareigoti Lietuvos banką per teismo nustatytą laiką priimti atitinkamą sprendimą - įpareigoti Lietuvos banką priimti šiuos sprendimus:pritaikyti poveikio priemonę prieš Liuksemburgo Didžiojoje Hercogystėje įsteigtą banką Danske Bank International S.A. - visam laikui uždrausti šiam bankui toliau vykdyti bet kokią veiklą Lietuvos Respublikoje; pritaikyti poveikio priemonę prieš Danijos Karalystėje įsteigtą banką Danske Bank A/S - įspėti Danijoje įsteigtą banką Danske Bank A/S dėl jo, kaip banko akcininko pareigų, nustatytų Bankų įstatymo 23 straipsnio 6 dalyje nevykdymo, ryšium su jo dukterinio banko Danske Bank International S.A. padarytais pažeidimais Lietuvoje.Siekiant įvertinti Liuksemburgo Didžiojoje Hercogystėje įsteigto banko atsisakymo liudyti teismui teisėtumą ir tokio veiksmo suderinamumą su pinigų plovimo prevencijos taisyklėmis, išskirti šį epizodą į atskirą bylą ir šioje byloje kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT) prašant išaiškinti šiai bylai svarbias Europos Sąjungos teisės nuostatas, pateikiant atsakymus į skunde iškeltus prejudicinius klausimus.

Šalies argumentai

Paaiškino, kad skundžia Lietuvos banko neveikimą - atsisakymą taikyti poveikio priemones prieš Lietuvos teisės aktų nesilaikančius bankus: Liuksemburgo Didžiojoje Hercogystėje įsteigtą banką Danske Bank International S.A. (oficialus buveinės adresas: 13, Rue E. S., L - 2011 Luxembourg;), teikiantį paslaugas Lietuvoje neįsisteigus, ir Danijos Karalystėje įsteigtą banką Danske Bank A/S, turintį filialą Lietuvoje ir kontroliuojantį minėtą Liuksemburgo banką.

Lietuvoje aktyviai veikia Danijos banko dukterinis bankas Danske Bank International S.A., vykdantis veiklą neįsteigus filialo Lietuvoje. Šis bankas padarė visą eilę pažeidimų, susijusių su pinigų plovimo prevencijos taisyklių galimu nesilaikymu ir galimai neteisėtai atsisakė liudyti byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-03-20 civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2014). Danske Bank International S.A., veikdamas Lietuvoje neįsteigęs filialo, atidarė sąskaitą labai įtartinos reputacijos asmeniui - Lietuvoje nuolat gyvenančiam Danijos Karalystės piliečiui A. B., pažeisdamas pinigų plovimo prevencijos taisyklių reikalavimus: šis asmuo daugybę kartų keitė vardą, pavardę, paso numerį, kitus identifikavimo duomenis; buvo atleistas iš darbo meno vertybių aukcione už rimtus teisės pažeidimus; negyveno Liuksemburge, nevykdė šioje šalyje jokios veiklos, tad neturėjo jokio teisėto intereso turėti banko sąskaitą būtent šioje jurisdikcijoje; buvo gydytas psichikos ligoninėje (galimai siekiant išvengti teistumo už padarytus nusikaltimus). Danske Bank International S.A. nereagavo į gautus rimtus įspėjimus, kad minėtas asmuo per sąskaitą šiame banke gali užsiimti pinigų plovimo veikla, nesiaiškino, ar lėšų, kurias minėtas asmuo laikė šio banko sąskaitoje, kilmė teisėta.

Ikiteisminio tyrimo metu A. B. pats davė keistus, su verslo logika nieko bendra neturinčius parodymus, kad 2007 m. Rusijos Federacijoje Sankt Peterburgo mieste neva grąžino už J. E. P. jo skolą, nenustatytam asmeniui išmokėdamas grynais 1 511 000 JAV dolerių. Taip pat šis žmogus vengia duoti parodymus apie savo turto kilmę civilinėse bylose, jo parodymai nesutampa su kita turima informacija. A. B., padedamas Danske Bank International S.A., sugebėjo neteisėtu būdu išvilioti ir nuslėpti turtą, kurio apytikslė bendra vertė yra apie 26 milijonai eurų.

Danske Bank International S.A. privalėjo vadovautis priimančios šalies (Lietuvos) pinigų plovimo prevenciją reglamentuojančių teisės aktų reikalavimais. Nurodo, kad banko galimus pažeidimus pinigų plovimo prevencijos srityje galima suskirstyti į keletą epizodų: kliento tapatybės ir tikrojo naudos gavėjo nustatymo taisyklių galimi pažeidimai; pareigos turėti tinkamas procedūras ir personalą galimi pažeidimai; kliento nuolatinės veiklos stebėsenos taisyklių galimi pažeidimai; pareigos sustabdyti įtartinas operacijas taisyklių galimi pažeidimai; pareigos pranešti apie įtartinas operacijas teisėsaugos institucijoms galimi pažeidimai; keistas atsisakymas bendradarbiauti su teisėsaugos institucijomis.

Bankas, prieš pradėdamas dalykinius santykius su A. B., privalėjo pirmiausia nustatyti šio asmens asmenybę. Jei potencialus banko klientas buvo kada nors dėl kokių nors priežasčių pakeitęs vardą arba pavardę (bei asmens kodo ar paso numerius bei kitus duomenis, leidžiančius identifikuoti konkretų fizinį asmenį), bankas privalėjo išsamiai išsiaiškinti tapatybės keitimo aplinkybes ir užmegzti su tokiu klientu dalykinius santykius tik visiškai įsitikinęs, kad asmens duomenų keitimas nėra susijęs su neteisėtos lėšų kilmės slėpimu ar kitais teisės pažeidimais. Bankas privalėjo pasidomėti, ar šis yra pakankamai veiksnus, pilnai supranta visas savo veiksmų pasekmes ir teisiškai laikomas pajėgiu už savo veiksmus atsakyti. Atkreipė dėmesį, kad A. B. verslas nėra susijęs su tam tikromis finansinėmis paslaugomis, dėl kurių jam būtų buvę būtina turėti banko sąskaitą šioje šalyje. A. B., atsidarydamas banko sąskaitą Liuksemburge, siekė, naudodamasis griežtomis šios šalies banko paslapties taisyklėmis, nuslėpti tikrąją toje sąskaitoje laikomų lėšų kilmę. Rūpestingas ir atidus bankas, gavęs kliento paaiškinimą, kad daugiamilijoninė suma laikoma banko sąskaitoje, yra gauta už klientui priklaususio nekilnojamojo turto pardavimą, būtų pats nepriklausomai įvertinęs tokių teiginių, patikimumą, paprašęs pateikti paaiškinimus, iš kokių lėšų parduotas nekilnojamas turtas buvo įgytas. Nurodo, kad 2009 m. pabaigoje pareiškėjas kreipėsi į banką laišku, informuodamas apie A. B. keliamą pinigų plovimo riziką bei pateikdamas šiam bankui visą žinomą informaciją apie šio asmens neteisėtą veiklą, tačiau bankas niekaip nesureagavo į laišką.

Danske Bank International S.A. atsisakė liudyti teisme, nagrinėjant civilinę bylą tarp pareiškėjo ir A. B.. Bankas buvo paprašytas, paliudyti, kas jam žinoma apie A. B. veiklą ir lėšų kilmę, tačiau banko atstovas atsisakė pateikti prašomą informaciją, motyvuodamas, kad to esą neleidžia daryti banko paslaptis (remiantis banko įsisteigimo valstybės narės Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės teise). Pareiškėjo teigimu, bankas privalėjo ir privalo vadovautis pirmiausia priimančios šalies (šiuo atveju - Lietuvos Respublikos) teisės reikalavimais. Esant teisės normų kolizijai, šiuo atveju reikėtų vadovautis Lietuvos Respublikos teise, kadangi paslaugos teiktos Lietuvos Respublikoje. Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 55 straipsnio 4 dalyje numatyta banko teisė teikti kliento banko paslaptį sudarančią informaciją teismui ir kitiems asmenims. Taigi, Lietuvos teisė iš principo leidžia, esant reikalui, bankui atskleisti informaciją, sudarančią kliento banko paslaptį, tretiesiems asmenims. Taip pat numatyta galimybė nustatyti, kad nagrinėjamos bylos medžiaga yra nevieša. Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės teisė taip pat nedraudžia bankams liudyti civilinėse bylose apie aplinkybes, sudarančias banko paslaptį.

Atsižvelgiant į padaryto pažeidimo pobūdį ir mastą (išplauta apie 26 milijonus eurų), šio banko tolesnė veikla kelia didelę pinigų plovimo grėsmę visam Lietuvos finansų sektoriui. Svarbiausias Europos Sąjungos teisės aktas, reglamentuojantis pinigų plovimo ir terorizmo finansavimo prevenciją yra 2005-02-26 Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/60/EB dėl finansų sistemos apsaugos nuo jos panaudojimo pinigą plovimui ir teroristų finansavimui (toliau – ir Direktyva 2005/60/EB). Iš direktyvos teksto yra akivaizdu, kad ji turėtų būti taikoma ir kitose valstybėse narėse įsteigtiems bankams, teikiantiems paslaugas neįsisteigus Lietuvoje. Lietuvos teisėje minėta direktyva buvo įgyvendinta Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymu, kurio 4 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta pareiga Lietuvos bankui stebėti, kaip kredito įtaigos laikosi pinigų plovimo prevencijos taisyklių reikalavimų. Šio įstatymo prasme terminas kredito įstaigos apima ir tuos bankus, kurie yra įsteigti kitose ES valstybėse narėse ir Lietuvoje veikia remiantis laisve teikti paslaugas. Netaikyti direktyvos bankams, kurie yra įsteigti kitose ES valstybėse narėse ir Lietuvoje veikia remiantis laisve teikti paslaugas, reikštų sudaryti išskirtinai kitokias sąlygas tokiems bankams. Lietuvos bankui kaip priežiūros institucijai yra suteikti platūs įgaliojimai tiek kreiptis į kitų ES valstybių narių priežiūros institucijas, tiek ir pačiam tiesiogiai į rinkos dalyvius. Todėl ši institucija pati turėtų pasirūpinti įrodymais, gavus pranešimus apie galimus teisės aktų pažeidimus. Lietuvos bankas turi teisę pareikalauti iš kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse įsteigtų ir Lietuvoje veikiančių remiantis laisve teikti paslaugas bankų visos informacijos, kaip tokie bankai laikosi pinigų plovimo prevencijos taisyklių ir, prireikus bausti tokius bankus už galimus pažeidimus.

Lietuvos bankas nieko nepasisakė dėl prašymo įspėti Danske Bank A/S dėl jo, kaip banko Danske Bank International S.A. akcininko pareigų, nustatytų Bankų įstatymo 23 straipsnio 6 dalyje nevykdymo, ryšium su jo dukterinio banko Danske Bank International S.A. padarytais pažeidimais Lietuvoje. Be to, tai kad prašymas Lietuvos banke buvo nagrinėjamas netinkamai įrodo ir ta aplinkybė, kad praėjus mažiau nei 24 valandoms nuo pirmojo pranešimo elektroniniu paštu išsiuntimo gavo atsakymą iš Lietuvos banko priežiūros tarnybos direktoriaus, kad atsisakoma imtis veiksmų.

Mano, kad byloje kilo principinis teisės klausimas, kurios valstybės narės - banko kilmės valstybės narės ar priimančios valstybės narės - teise reikėtų vadovautis, šaukiant civiliniame procese liudyti vienoje valstybėje narėje įsteigtą banką, teikiantį savo paslaugas (vadovaujantis Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 56 straipsniu) kitoje valstybėje narėje, prašant paliudyti apie aplinkybes, susijusias būtent su tokio banko veikla priimančioje valstybėje narėje. Vienoje valstybėje narėje įsisteigęs bankas, teikiantis paslaugas kitoje valstybėje narėje, pašauktas liudyti priimančios valstybės teismo apie aplinkybes, susijusias su jo veikla priimančioje valstybėje narėje, privalo liudyti vadovaujantis išimtinai tik priimančios valstybės teise. Prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu pateikti atsakymus į šiuos prejudicinius klausimus:

ar Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 56 (EB sutarties ex 49 straipsnis) ir 57 (EB sutarties ex 50 straipsnis) straipsnis neprieštarauja banko, įsteigto kitoje valstybėje narėje, atsisakymui liudyti civiliniame procese dėl savo veiklos aplinkybių, susijusių su jo veikla priimančioje valstybėje narėje, atsisakymą liudyti grindžiant savo kilmės valstybės teisės nuostatomis, kai pagal priimančios valstybės teisės nuostatas, toks asmuo privalėtų duoti parodymus apie banko kliento paslaptį sudarančią informaciją?ar Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 63 straipsnis, uždraudžiantis visus mokėjimų tarp valstybių narių ir tarp valstybių narių bei trečiųjų šalių apribojimus, neprieštarauja banko, įsteigto kitoje valstybėje narėje, atsisakymui liudyti civiliniame procese dėl savo veiklos aplinkybių, susijusių su jo veikla priimančioje valstybėje narėje, atsisakymą grindžiant savo kilmės valstybės teisės nuostatomis, kai pagal priimančios valstybės teisės nuostatas, toks asmuo privalėtų duoti parodymus apie banko kliento paslaptį sudarančią informaciją? Ar toks atsisakymas nelaikytinas mokėjimų laisvės ribojimu?ar Direktyvos 2006/48 31 straipsnis neprieštarauja banko atsisakymui liudyti priimančios valstybės teismui, atsisakymą grindžiant savo kilmės valstybės narės teisėje įtvirtintomis banko paslapties taisyklėmis, dėl faktų, susijusių su banko veikla teikiant paslaugas neįsisteigus priimančioje valstybėje narėje, kuomet priimančios valstybės narės teisėje numatyta pareiga be jokių išlygų teikti tokius parodymus?ar banko atsisakymas duoti parodymus dėl savo veiklos teikiant paslaugas kitoje valstybėje narėje (vadovaujantis ES sutarties 56 straipsniu) laikytinas priimtinu vadovaujantis Tarybos 2001 m. gegužės 28 d. reglamento (EB) Nr. 1206/2001 „Dėl valstybių narių teismų tarpusavio bendradarbiavimo renkant įrodymus civilinėse ar komercinėse bylose 14 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta galimybe atsisakyti duoti parodymus remiantis prašomojo teismo valstybės narės teise, kuomet priimančios valstybės narės (tos valstybės narės, kurios teritorijoje buvo veikiama naudojantis laisve teikti paslaugas) teisėje numatyta pareiga be jokių išlygų teikti tokius parodymus, o prašymas surinkti įrodymus nesikerta su esminiais prašomos valstybės narės civilinio proceso principais?ar Europos Parlamento ir Tarybos 2005 m. spalio 26 d. Direktyvos 2005/60/EB „Dėl finansų sistemos apsaugos nuo jos panaudojimo pinigų plovimui ir teroristų finansavimui“ 1 straipsnio 1 dalis prieštarauja banko atsisakymui liudyti priimančios valstybės teismui dėl aplinkybių, susijusių su jo veikla priimančioje valstybėje narėje, kuomet byloje yra iškilęs klausimas dėl lėšų kilmės (lėšų kilmės teisėtumą ginčijant priimančioje valstybėje narėje), atsisakymą liudyti grindžiant savo kilmės valstybės narės teisėje įtvirtintomis banko paslapties taisyklėmis, kuomet priimančios valstybės narės teisėje numatyta pareiga be jokių išlygų teikti tokius parodymus?

Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skunde išdėstytus argumentus.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos bankas su skundu nesutinka, prašo jo netenkinti. Atsiliepime (t. II, b. l. 62-68) paaiškino, kad pareiškėjas nenurodo, kaip skundžiamas Priežiūros tarnybos 2014-11-10 raštas pažeidė jo teises arba interesus ir kaip jie būtų apginti, jei reiškiami reikalavimai būtų patenkinti. Pareiškėją nesieja jokie ryšiai (nei kaip kliento, nei kt.) su skunde nurodytais bankais. Jokie įstatymai pareiškėjui nesuteikia teisės ginti viešojo intereso. Šioje byloje keliami klausimai dėl atsisakymo liudyti teisėtumo ir su tuo susijusių Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ir taikymo turėjo būti keliami nagrinėti byloje, kurioje buvo atsisakyta liudyti.

Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymas kitose Europos Sąjungos valstybėse įsteigtoms kredito įstaigoms, teikiančioms finansines paslaugas Lietuvos Respublikoje neįsteigus filialo, netaikomas. Lietuvos banko valdybos 2015-02-12 nutarimu Nr. 03-17 patvirtintuose Finansų rinkos dalyviams skirtuose nurodymuose, kuriais siekiama užkirsti kelią pinigų plovimui ir (arba) teroristų finansavimui, nurodyta, kad jie taikomi kredito įstaigoms, kitiems nurodytiems subjektams ir mutatis mutandis užsienio valstybių subjektų filialams, įsteigtiems Lietuvos Respublikoje, kaip šios ir kitos sąvokos apibrėžtos Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatyme (analogiškos nuostatos buvo nurodytos ir iki 2015-02-18 galiojusiuose Lietuvos banko valdybos 2008-05-15 nutarimu Nr. 82 patvirtintuose Kredito, elektroninių pinigų ir mokėjimo įstaigoms skirtuose nurodymuose, kuriais siekiama užkirsti kelią pinigų plovimui ir (ar) teroristų finansavimui).

Lietuvos banko valdybos 2004-07-22 nutarimu Nr. 127 patvirtintose Teisės teikti finansines paslaugas Lietuvos Respublikoje ir kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse įgyvendinimo taisyklėse nenumatyta, kad ketinančiam Lietuvos Respublikoje teikti finansines paslaugas neįsteigus filialo užsienio bankui pateikiant informaciją apie Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus viešųjų interesų apsaugai, skirtingai nei ketinančiam Lietuvos Respublikoje įsteigti filialą užsienio bankui pateikiant informaciją apie Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus viešųjų interesų apsaugai, būtų nurodoma, jog banko veiklai Lietuvos Respublikoje, be kita ko, bus taikomas ir Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymas. Direktyvoje 2005/60/EB nėra jokios nuostatos, nurodančios, kad Europos Sąjungos valstybės narės, įgyvendindamos šią direktyvą, privalo nustatyti tokį teisinį reglamentavimą, pagal kurį priimančios šalies pinigų plovimo prevenciją reglamentuojančių teisės aktų reikalavimai būtų taikomi kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse licencijuotiems bankams, teikiantiems priimančioje šalyje finansines paslaugas neįsisteigus. Lietuvos Respublika, pasinaudojusi Direktyvos 2005/60/EB suteikta teise, savo teisės aktuose kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse įsteigtiems bankams, teikiantiems finansines paslaugas neįsisteigus, nenustatė nei pirmiau nurodytos pareigos, nei pareigos laikytis kitų pinigų plovimo prevencijos reikalavimų.

Pareiškėjas ne vieną kartą savo skunde nurodo, kad neva Danske Bank International S.A. aktyviai veikia Lietuvoje, tačiau nepateikia jokių tai pagrindžiančių įrodymų, o Lietuvos bankas taip pat tokių faktų neturi, tuo labiau faktų, kad bankas teikdamas finansines paslaugas Lietuvoje pažeidžia finansų rinką reguliuojančiuose teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Pažymėjo, kad Europos Sąjungos valstybėje narėje licencijuoto užsienio banko, ketinančio priimančioje šalyje teikti finansines paslaugas neįsteigus filialo, pateiktas pranešimas priimančios šalies priežiūros institucijai apie numatomas teikti finansines paslaugas nereiškia, kad užsienio bankas faktiškai jau teikia priimančioje šalyje finansines paslaugas.

Lietuvos bankas Liuksemburgo Didžiojoje Hercogystėje įsteigto banko Danske Bank International S.A. priežiūros nevykdo (šio banko priežiūrą atlieka Liuksemburgo priežiūros institucija Commission de Surveillance du SecteurFinancier (110, routed'Arlon, L-2991 Luxembourg). Nėra duomenų, kad šis bankas teiktų finansines paslaugas Lietuvoje ir teikdamas paslaugas nesilaikytų finansų rinką reguliuojančiuose Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytų reikalavimų (pinigų plovimo prevenciją reglamentuojančių Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatos šiam bankui netaikomos), todėl nėra teisinio pagrindo vadovautis Bankų įstatymo 70 straipsnio nuostatomis ir taikyti šiam bankui poveikio priemones. Įvertinus tai, akivaizdu, Lietuvos bankui nebuvo jokio pagrindo net pradėti pareiškėjo reikalauto tyrimo dėl šio banko neva vykdomos veiklos Lietuvoje. Vadovaujantis Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymu pagrindinė už pinigų plovimo prevenciją atsakinga Lietuvos institucija yra Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos. Lietuvos bankas persiuntė pareiškėjo Lietuvos bankui pateiktą pranešimą šiai institucijai, kuri nurodė, kad nėra gavusi iš Liuksemburgo kompetentingų priežiūros institucijų informacijos apie Liuksemburgo Didžiojoje Hercogystėje įsteigto banko Danske Bank International S.A. neteisėtą veiklą arba netinkamai įgyvendinamas pinigų plovimo prevencijos priemones Lietuvoje, taip pat neturi duomenų, kad pareiškėjo nurodytas asmuo vykdė įtartinas finansines operacijas Lietuvoje arba fiziškai dalyvavo Lietuvoje atidarant sąskaitą banke Danske Bank International S.A.

Lietuvos bankas atlieka tik Bankų įstatymo nustatyta tvarka išduotą licenciją turinčių bankų, įskaitant jų padalinius Lietuvos Respublikoje ir užsienio valstybėse, bei šio įstatymo nustatyta tvarka išduotą licenciją turinčių užsienio bankų filialų priežiūrą. Atitinkamai Lietuvos bankas Bankų įstatyme nurodytas poveikio priemones turi teisę taikyti tik savo prižiūrimiems finansų rinkos dalyviams. Danijos Karalystėje įsteigtas bankas Danske Bank A/S nėra Lietuvos banko prižiūrimas subjektas, nėra teisinio pagrindo Danijos Karalystėje įsteigtam bankui Danske Bank A/S taikyti poveikio priemonę ar imtis prieš šį banką kitų veiksmų. Lietuvos bankas savo atsakyme pareiškėjui nurodė, kad nevykdo Liuksemburgo Didžiojoje Hercogystėje įsteigto banko Danske Bank International S.A. priežiūros, todėl pareiškėjui turėjo būti savaime suprantama, kad tuo labiau Lietuvos bankas nevykdo ir šį banką patronuojančio banko priežiūros.

Mano, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje nėra jokio pagrindo ir tikslingumo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo pareiškėjo keliamais klausimais, kadangi klausimai dėl atsisakymo liudyti teisėtumo ir su tuo susijusių Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ir taikymo galėtų būti nagrinėjami byloje, kurioje buvo atsisakyta liudyti (Vilniaus apygardos teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-47-560/2010).

Atsiliepimas

Per teismo posėdį atsakovo atstovas prašė skundą atmesti, palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Danske Bank A/S Lietuvos filialas su skundu nesutinka, prašo atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime (t. II, b. l. 74-76) nurodė, kad Lietuvos bankas teisėtai atsisakė tenkinti pareiškėjo reikalavimus tiek dėl Danske Bank International S.A., tiek dėl Danske Bank A/S, kadangi jie nėra priskirti Lietuvos banko prižiūrimiems finansų rinkos dalyviams. Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo 3 straipsnyje aiškiai nustatyta, kad Lietuvos bankas, kaip ir kitos valstybės institucijos, būtent pagal savo kompetenciją atsakingas už šiame įstatyme nustatytą pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevenciją, todėl pareiškėjo teiginiai dėl neva netinkamo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų bei kitų Lietuvos banko pareigų pinigų plovimo prevencijos srityje įgyvendinimo nėra pagrįsti šio įstatymo nuostatomis.

Trečiojo suinteresuoto asmens atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai, todėl nėra kliūčių bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 78 str. 3 d.).

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Nagrinėjamu atveju ginčas byloje kilęs dėl Lietuvos banko Priežiūros tarnybos 2014-11-10 sprendimo „Dėl pinigų plovimo grėsmės Lietuvos finansų sektoriuje ir prašymo imtis veiksmų situacijai normalizuoti“ Nr. S 2014/(21.68-2102)-12-4692, kuriuo atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą apriboti Liuksemburgo Didžiojoje Hercogystėje įsteigto banko Danske Bank International S.A., teikiančio paslaugas Lietuvoje neįsisteigus veiklą ir Danijos Karalystėje įsteigto banko Danske Bank A/S, kontroliuojančio Liuksemburgo banko veiklą Lietuvoje, reikalauti iš jų informacijos ar skirti įpareigojimus, teisėtumo ir pagrįstumo (t. II, b. l. 69-70).

Iš bylos dokumentų nustatyta, kad pareiškėjas 2014-10-14 kreipimusi, kurį pavadino pareiškimu, kreipėsi į Lietuvos banko Priežiūros tarnybą ir prašė: 1) kuo greičiau priimti sprendimą, įpareigojantį Danske Bank International S.A. nevykdyti Lietuvoje jokios veiklos, kol nėra išsklaidytos visos abejonės dėl galimo šio banko dalyvavimo pinigų plovimo veikloje; 2) atlikti reikiamą tyrimą ir šiuo tikslu kreiptis į Danske Bank International S.A., reikalaujant pateikti visą informaciją dėl galimos šio banko pinigų plovimo veiklos Lietuvos Respublikoje; 3) įpareigoti Danske Bank International S.A. saugoti neribotą laiką (iki kol bus galutinai pabaigtas tyrimas) jo turimus dokumentus apie savo klientą A. B. (kitu vardu – F. B.); 4) pasitvirtinus įtarimams – visam laikui uždrausti Liuksemburge įsteigtam bankui Danske Bank International S.A. toliau vykdyti bet kokią veiklą Lietuvos Respublikoje, vadovaujantis Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 70 ir 72 str. 3 d. 3 p; 5) įspėti Danijoje įsteigtą banką Danske Bank A/S dėl jo, kaip banko akcininko pareigų, nustatytų Bankų įstatymo 23 str. 6 d. nevykdymo, ryšium su jo dukterinio banko Danske Bank International S.A. padarytais pažeidimais Lietuvoje, vadovaujantis Bankų įstatymo 70 ir 72 str. 3 d. 1 p. (t. II, b. l. 103-119). Pareiškėjas atsakovui paaiškino, kad Danske Bank International S.A., veikdamas Lietuvoje neįsteigęs filialo, atidarė sąskaitą įtartinos reputacijos asmeniui Lietuvoje nuolat gyvenančiam Danijos Karalystės piliečiui A. B., pažeisdamas pinigų plovimo prevencijos taisyklių reikalavimus; Danske Bank International S.A. nereagavo į gautus įspėjimus, kad šis asmuo per sąskaitą banke gali užsiimti pinigų plovimo veikla; Danske Bank International S.A. nesiaiškino, ar lėšų, kurias minėtas asmuo laikė šio banko sąskaitoje, kilmė teisėta; Danske Bank International S.A. atsisakė bendradarbiauti su teisėsauga (banko atstovas galimai neteisėtai atsisakė liudyti teismui byloje). Pareiškėjas, be kita ko, siūlė Lietuvos bankui išreikalauti tiesiogiai iš Danske Bank International S.A. visą turimą informaciją apie A. B. sąskaitos atidarymo aplinkybes.

Lietuvos banko priežiūros tarnyba 2014-11-10 sprendimu Nr. S2014/(21.68-2102)-12-4692 (t. II, b. l. 69-70) pareiškėjo prašymo netenkino, paaiškino, kad, vadovaudamasis Bankų įstatymo 70 str., negali apriboti Danske Bank International S.A., kuris yra Liuksemburge įsteigtas bankas, priklausantis Danske Bank A. S. grupei, veiklos Lietuvoje, reikalauti iš jo informacijos ar skirti įpareigojimų, nes nėra nustatyta, kad teikdamas finansines paslaugas Lietuvoje pažeidė finansinių paslaugų teikimą reglamentuojančius teisės aktus. Šiuo raštu taip pat nurodė, kad pareiškėjo pareiškimo kopiją su priedais persiuntė Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos.

Teismas sutinka su atsakovo argumentais, kad pareiškėjas nepatenka į subjektų, galinčių ginti viešąjį interesą, ratą (ABTĮ 56 str. 1 d.). Šiuo atveju į teismą J. E. P. kreipėsi ginčydamas, jo manymu neteisėtą 2014-11-10 sprendimą Nr. S2014/(21.68-2102)-12-4692. Šiuo sprendimu nėra nustatytos jokios teisės ar pareigos pareiškėjui, pareiškėjas nėra Danske Bank International S.A. ar Danske Bank A/S klientas, todėl ginčo sprendimo panaikinimas jo teisinio statuso iš esmės nepakeistų. Vis dėlto, ginčo sprendimas adresuotas pareiškėjui, priimtas atsisakius tenkinti jo skundą, todėl teismas laiko jį individualiu teisės aktu ir vertins skundžiamo akto teisėtumą ir pagrįstumą.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad Danske Bank International S.A. yra Liuksemburgo Didžiojoje Hercogystėje įsteigtas bankas ir priklauso Danske Bank A. S. grupei bei teikia finansines paslaugas Lietuvos Respublikoje neįsteigęs filialo, o Danske Bank A/S yra Danijos Karalystėje įsteigtas bankas, patronuojantis Danske Bank International S.A. Pareiškėjas 2014-10-14 prašymu iš esmės prašė taikyti poveikio priemones, numatytas Lietuvos bankų įstatymo 72 straipsnio 3 dalies 1, 3 punktais, kuriuose nustatyta, kad Europos Sąjungos valstybėje narėje licencijuotam užsienio bankui, teikiančiam finansines paslaugas Lietuvos Respublikoje neįsteigus filialo, ar Europos Sąjungos licencijuoto užsienio banko Lietuvos Respublikoje įsteigtam filialui priežiūros institucija turi teisę taikyti šias poveikio priemones: 1) įspėti dėl šio Įstatymo ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių saugią ir patikimą bankų veiklą, pažeidimo ar veiklos trūkumų (1 punktas); laikinai ar visam laikui uždrausti teikti finansines paslaugas Lietuvos Respublikoje (3 punktas).

Lietuvos banko prižiūrimi finansų rinkos dalyviai - bankai, užsienio valstybių bankų filialai, įsteigti Lietuvos Respublikoje, Centrinė kredito unija, kredito unijos, draudimo įmonės, perdraudimo įmonės, užsienio valstybių draudimo ir perdraudimo įmonių filialai, įsteigti Lietuvos Respublikoje, draudimo brokerių įmonės ir užsienio valstybių draudimo ir perdraudimo tarpininkų filialai, įsteigti Lietuvos Respublikoje, elektroninių pinigų įstaigos, elektroninių pinigų įstaigų tarpininkai ir užsienio valstybių elektroninių pinigų įstaigų filialai, įsteigti Lietuvos Respublikoje, finansų maklerio įmonės, finansų patarėjo įmonės, reguliuojamos rinkos operatoriai, valdymo įmonės, investicinės bendrovės, depozitoriumai, užsienio valstybių finansų maklerio įmonės ir valdymo įmonių filialai, įsteigti Lietuvos Respublikoje, pensijų asociacijos, kontroliuojančiosios investicinės bendrovės ir emitentai, mokėjimo įstaigos ir mokėjimo įstaigų tarpininkai, vartojimo kredito davėjai ir vartojimo kredito tarpininkai, mokėjimo ir vertybinių popierių atsiskaitymo sistemų operatoriai ir valiutos keityklų operatoriai (Lietuvos banko įstatymo 42 str. 1 d.).Europos Sąjungos valstybėje narėje licencijuotas užsienio bankas Lietuvos Respublikoje gali steigti filialą ar teikti finansines paslaugas neįsteigęs filialo. Teisė teikti finansines paslaugas neįsteigus filialo nesuteikia teisės Europos Sąjungos valstybėje narėje licencijuotam užsienio bankui verstis nuolatine finansinių paslaugų teikimo veikla Lietuvos Respublikoje (Lietuvos banko įstatymo 20 str. 1 d.).

Pagal Lietuvos bankų įstatymo 70 straipsnio 1 dalį Europos Sąjungos valstybėse narėse licencijuotų užsienio bankų, teikiančių paslaugas Lietuvos Respublikoje neįsteigus filialo, bei Europos Sąjungos valstybėse narėse licencijuotų užsienio bankų Lietuvos Respublikoje įsteigtų filialų priežiūrą atlieka Europos Sąjungos valstybės narės, kurios jurisdikcijai priklauso užsienio bankas, priežiūros institucija. Tačiau tai neriboja Lietuvos priežiūros institucijos teisės atlikti jų priežiūrą atsižvelgiant į šio straipsnio nuostatas. Atitinkamos išimtys nurodomos tame pačiame straipsnyje - jei priežiūros institucija nustato, kad Europos Sąjungos valstybėje narėje licencijuotas užsienio bankas, kuris teikia finansines paslaugas Lietuvos Respublikoje neįsteigęs filialo, ar Europos Sąjungos valstybėje narėje licencijuoto užsienio banko Lietuvos Respublikoje įsteigtas filialas nesilaiko šio Įstatymo, priežiūros institucijos teisės aktų ar kitų teisės aktų, reglamentuojančių finansinių paslaugų teikimą, priežiūros institucija raštu nurodo užsienio bankui ar (ir) užsienio banko filialui per priežiūros institucijos nustatytą terminą pašalinti teisės aktų pažeidimus (2 dalis); jei nepaisoma pagal šio straipsnio 2 dalį duotų nurodymų, priežiūros institucija informuoja apie tai užsienio valstybės, kurios jurisdikcijai priklauso užsienio bankas, priežiūros instituciją, prašydama imtis visų galimų veiksmų pažeidimams pašalinti (3 dalis); jei, nepaisydamas užsienio valstybės priežiūros institucijos veiksmų, užsienio bankas ar užsienio banko filialas toliau nevykdo šio straipsnio 2 dalyje nurodytų Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų, priežiūros institucija, iš anksto apie tai informavusi užsienio valstybės priežiūros instituciją, turi teisę taikyti šio Įstatymo nustatytas poveikio priemones (4 dalis); neatidėliotinais atvejais priežiūros institucija turi teisę taikyti poveikio priemones ir neatsižvelgdama į šio straipsnio 2–4 dalių nuostatas (5 dalis).

Taigi iš aukščiau nurodytų teisės normų analizės matyti, kad viena vertus, Europos Sąjungos valstybės narės bankai, Lietuvos Respublikoje teikiantys finansines paslaugas neįsteigę filialo, nepatenka į Lietuvos banko prižiūrimų subjektų sąrašą ir jų priežiūrą atlieka Europos Sąjungos valstybės narės, kurios jurisdikcijai priklauso užsienio bankas, priežiūros institucija. Kita vertus, įstatymų leidėjas nustatė išimtis, kurioms egzistuojant Lietuvos bankas turi teisę pats atlikti tokią priežiūrą, jeigu tokia institucija nesilaiko šio Įstatymo, priežiūros institucijos teisės aktų ar kitų teisės aktų, reglamentuojančių finansinių paslaugų teikimą,

Atsakovo teigimu, nebuvo nustatyta, kad Danske Bank International S.A., teikia finansines paslaugas Lietuvoje ar tuo labiau, kad jas teikdamas, pažeidė finansinių paslaugų teikimą reglamentuojančius teisės aktus. Atsakovo atstovas teismo posėdyje paaiškino, kad Lietuvos bankas neturi įrodymų, jog Danske Bank International S.A. veikia Lietuvoje, o sutartį su A. B. sudarė telefonu. Šiuos atsakovo teiginius pagrindžia Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pinigų plovimo prevencijos valdybos 2014-12-03 sprendimas Nr. 25/6-1-5-23949, kuriuo atsakydama į Lietuvos banko persiųstą J. E. P. 2014-10-14 skundą, nurodė, kad atliko gautos informacijos apie Danske Bank International S.A. ir Danijos karalystės piliečio A. B. veiklą patikrinimą. Pažymėjo, kad Danske Bank International S.A. veiklą prižiūri Liuksemburgo kompetentingos priežiūros institucijos, o FNTT nėra gavusi iš tokių institucijų informacijos apie minėto banko neteisėtą veiklą ar netinkamai įgyvendinamas pinigų plovimo prevencijos priemones Lietuvoje, taip pat nebuvo gauta duomenų, kad A. B. vykdė įtartinas finansines operacijas Lietuvoje ar fiziškai dalyvavo Lietuvoje atidarant sąskaitą banke Danske Bank International S.A. (t. II, b. l. 71).

Pareiškėjas nėra Danske Bank International S.A. ar Danske Bank A/S klientas, todėl šie bankai, teikdami finansines paslaugas, savo veikla tiesiogiai jo teisių ir teisėtų interesų pažeisti niekaip negalėjo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad neturėdamas duomenų apie Danske Bank International S.A. finansinių paslaugų teikimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimą, Lietuvos bankas neturėjo jokio pagrindo atlikti veiksmus, nurodytus Lietuvos bankų įstatymo 70 straipsnio 2-5 dalyse ir tuo labiau taikyti Lietuvos bankų įstatymo 72 straipsnio 3 dalyje nustatytas poveikio priemones.

Pareiškėjas tiek pareiškime Lietuvos bankui, tiek skunde teismui akcentuoja, kad Danske Bank International S.A. turėjo vadovautis Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimais, reglamentuojančiais pinigų plovimo prevenciją, jam turėjo būti taikomas Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymas. Paaiškino, kad Lietuvos bankas turėjo laikytis Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo 4 straipsnio nustatytos pareigos, o šio įstatymo prasme terminas kredito įstaigos apima ir tuos bankus, kurie yra įsteigti kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse ir Lietuvoje veikia remiantis laisve teikti paslaugas. Teigia, kad iš 2005-02-26 Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2005/60/EB dėl finansų sistemos apsaugos nuo jos panaudojimo pinigų plovimui ir teroristų finansavimui teksto akivaizdu, kad ji turėtų būti taikoma ir kitose valstybėse narėse įsteigtiems bankams, teikiantiems paslaugas neįsisteigus Lietuvoje.

Direktyvos 2005/60/EB 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės narės privalo užtikrinti, kad pinigų plovimas ir teroristų finansavimas būtų uždrausti. Ši direktyva, be kita ko, taikoma kredito įstaigoms, finansų įstaigoms ir kitiems nurodytiems asmenims (Direktyvos 2005/60/EB 2 str. 1 d.). Pagal šios direktyvos 3 straipsnio 1 punktą „kredito įstaiga“ yra kredito įstaiga, kaip ji apibrėžta 2000-03-20 Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2000/12/EB dėl kredito įstaigų veiklos pradėjimo ir vykdymo (1) 1 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje, įskaitant kredito įstaigų, kurių buveinė yra Bendrijoje ar už jos ribų, filialus, apibrėžtus minėtos direktyvos 1 straipsnio 3 dalyje ir esančius Bendrijos teritorijoje. 2000-03-20 Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2000/12/EB dėl kredito įstaigų veiklos pradėjimo ir vykdymo 1 straipsnio 1 dalyje „kredito įstaiga“ apibrėžta kaip įmonė, kuri verčiasi indėlių ar kitų grąžintinų lėšų priėmimu iš visuomenės ir paskolų teikimu savo sąskaita.

Pažymėtina, kad direktyva yra privaloma kiekvienai valstybei narei, kuriai ji skirta, rezultato, kurį reikia pasiekti, atžvilgiu, bet nacionalinės valdžios institucijos pasirenka jos įgyvendinimo formą ir būdus (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 str.). Būtent Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymas priimtas įgyvendinant Direktyvos Nr. 2005/60/EB nuostatas.

Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo paskirtis - nustatyti pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos priemones bei institucijas, atsakingas už pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos priemonių įgyvendinimą (Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo 1 str. 1 d.). Pagal šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalį Lietuvos bankas patvirtina kredito įstaigoms, <...> skirtus nurodymus, kuriais siekiama užkirsti kelią pinigų plovimui ir (ar) teroristų finansavimui, prižiūri šių subjektų veiklą, susijusią su pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos priemonių įgyvendinimu, konsultuoja šiuos subjektus minėtų nurodymų įgyvendinimo klausimais. Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo 2 straipsnio 8 punktas pateikia finansų įstaigos apibrėžimą, pagal kurį jos, be kita ko, suprantamos kaip Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatyme apibrėžtos kredito įstaigos ir finansų įmonės <...>.

Atitinkamai pagal Finansų įstaigų įstatymo 2 straipsnio 24 dalį (redakcija, galiojusi ginčo sprendimo priėmimo metu) kredito įstaiga – įmonė, kuri turi licenciją verstis ir verčiasi indėlių ar kitų grąžintinų lėšų priėmimu iš neprofesionaliųjų rinkos dalyvių ir jų skolinimu. Remiantis Finansų įstaigų įstatymo 1 straipsnio 2 dalį šis įstatymas taikomas visoms finansų įstaigoms – Lietuvos Respublikos juridiniams asmenims ir užsienio valstybių finansų įstaigų padaliniams, kurie veikia Lietuvos Respublikoje ir verčiasi finansinių paslaugų, nustatytų šio Įstatymo 3 straipsnyje, teikimu Lietuvos Respublikoje, jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys nenustato ko kita. Finansų įstaigos padaliniais įvardijami finansų įstaigų įsteigti filialai, atstovybės ir kiti padaliniai (Finansų įstaigų įstatymo 35 str.).

Direktyvos 2005/60/EB taikymo sritis apima ir kitose valstybėse narėse įsteigtiems bankams, teikiantiems paslaugas neįsisteigus priimančioje šalyje. Tačiau, kaip minėta, valstybės narės, tarp jų ir Lietuvos Respublika, galėjo pasirinkti atitinkamą jos įgyvendinimo būdą ir formą, kad užtikrintų pinigų plovimo ir teroristų finansavimo uždraudimą. Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjas, priimdamas Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymą, užsienio bankų, teikiančių finansines paslaugas neįsteigus filialo Lietuvos Respublikoje, į šio įstatymo taikymo subjektų ratą neįtraukė. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad tokie asmenys nėra kontroliuojami. Šio ginčo atveju Danske Bank International S.A. veiklą prižiūri Liuksemburgo kompetentingos priežiūros institucijos.

Pareiškėjas skundo reikalavimus grindžia remdamasis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2013-04-25 sprendimu Nr. C-212/11 Jyske Bank Gibraltar v. Administracion del Estado. Šioje byloje ESTT nagrinėjo prašymą priimti prejudicinį sprendimą dėl Direktyvos 2005/60/EB 22 straipsnio 2 dalies išaiškinimo. Direktyvos 2005/60/EB 22 straipsnyje nustatyta, kad valstybės narės reikalauja, kad įstaigos ir asmenys, kuriems taikoma ši direktyva, ir atitinkamais atvejais – jų direktoriai ir darbuotojai – visapusiškai bendradarbiautų: a) savo iniciatyva skubiai informuodami finansinės žvalgybos padalinį (toliau – ir FŽP), jeigu įstaiga ar asmuo, kuriems taikoma ši direktyva, žino, įtaria ar turi pakankamai pagrindo įtarti, kad atliekamas, buvo atliktas ar mėginta atlikti pinigų plovimą ar teroristų finansavimą; b) FŽP prašymu taikomuose teisės aktuose nustatyta tvarka skubiai pateikdami jam visą reikalingą informaciją (1 dalis); 1 straipsnyje nurodyta informacija turi būti perduota valstybės narės, kurios teritorijoje yra įsikūrusi informaciją perduodanti įstaiga ar asmuo, FŽP. Paprastai informaciją perduoda 34 straipsnyje numatyta tvarka paskirti asmuo ar asmenys (2 dalis). Byloje iš esmės buvo klausiama, ar Direktyvos 2005/60/EB 22 straipsnio 2 dalį reikia aiškinti taip, kad pagal ją draudžiami tokie valstybės narės teisės aktai, kuriuose reikalaujama, kad šios valstybės narės teritorijoje naudodamosi paslaugų teikimo laisve veikiančios kredito įstaigos pateiktų informaciją, reikiamą kovojant su pinigų plovimu, tiesiogiai šios valstybės narės FŽP. ESTT sprendime nurodė, kad terminas „valstybės narės, kurios teritorijoje yra įsikūrusi informaciją perduodanti įstaiga ar asmuo“ neturi būti aiškinamas kaip atitinkamo subjekto, kuris naudojasi paslaugų teikimo laisve, atliekamos veiklos atveju apibrėžiantis priimančiosios valstybės narės, kurioje veikla atliekama, teritoriją (41 p.); minėtos direktyvos 22 straipsnio 2 dalyje paslaugos, teikiamos valstybėje narėje, kurioje įsikūręs subjektas, neatskiriamos nuo paslaugų, teikiamų naudojantis paslaugų teikimo laisve kitose valstybėse narėse, ir tuo labiau nenurodoma, kad tuo atveju, kai paslaugos teikiamos naudojantis paslaugų teikimo laisve, kompetentingu FŽP turi būti laikomas tos valstybės narės, kurioje šios paslaugos teikiamos, FŽP (42 p.); Direktyvos 22 straipsnio 2 dalį reikia aiškinti taip, kad joje numatyta, jog nurodyti subjektai privalo perduoti reikalaujamą informaciją FŽP tos valstybės narės, kurios teritorijoje jie yra įsikūrę; naudojantis paslaugų teikimo laisve atliktų operacijų atveju tai reiškia kilmės valstybės narės FŽP (43 p.); valstybės narės priimtais teisės aktais, kuriuose reikalaujama, kad kitoje valstybėje esančios finansų įstaigos, kurios pirmosios valstybės narės teritorijoje veikia naudodamosi paslaugų teikimo laisve, tiesiogiai jos FŽP pateiktų informaciją, reikalingą kovoti su pinigų plovimu ir terorizmo finansavimu, negali būti panaikinta Direktyvoje 2005/60/EB numatytų kredito įstaigų pareiga pateikti reikalaujamą informaciją valstybės narės, kurioje jos yra, FŽP, kaip tai numatyta šios direktyvos 22 straipsnyje (51 p.); nacionalinės teisės aktai, kaip antai nagrinėjamieji pagrindinėje byloje, kuriais jos teritorijoje naudojantis paslaugų teikimo laisve veiklą vykdančioms kredito įstaigoms nustatyta pareiga tiesiogiai jos FŽP pateikti minėtą informaciją, proporcingi tik jei Direktyvos 2005/60/EB 22 straipsnyje, aiškinamame kartu su Sprendimu 2000/642, numatytas mechanizmas neleidžia minėtam FŽP šios informacijos gauti tarpininkaujant valstybės narės, kurioje yra kredito įstaiga, FŽP ir taip pat veiksmingai kovoti su pinigų plovimu ir terorizmo finansavimu (70 p.). ESTT byloje Nr. C-212/11, be kita ko, nurodyta, kad kova su pinigų plovimu Sąjungos lygiu nevisiškai suderinta. Iš tikrųjų Direktyva 2005/60/EB ji derinama minimaliai, t. y. jos 5 straipsnyje valstybėms narėms leidžiama priimti griežtesnes nuostatas, jeigu šiomis nuostatomis siekiama sustiprinti kovą su pinigų plovimu ar terorizmo finansavimu (61 p.).

ESTT išaiškinimai nurodytoje byloje leidžia teigti, kad Direktyva 2005/60/EB neįpareigoja nacionalinėje teisėje nustatyti pareigą užsienio bankams, teikiantiems finansines paslaugas neįsteigus filialo valstybėje narėje, perduoti informaciją, reikiamą kovojant su pinigų plovimu, tiesiogiai šios valstybės narės FŽP, tačiau iš esmės nedraudžia priimti griežtesnius nacionalinius aktus, pagal kuriuos galėtų reikalauti tokią informaciją pateikti tiesiogiai valstybės narės FŽP, tuo atveju, jeigu Direktyvos 2005/60/EB 22 straipsnyje nustatyta tvarka priimančios šalies FŽP neleidžia gauti tokios informacijos tarpininkaujant valstybės narės, kurioje yra kredito įstaiga, FŽP. Lietuvos nacionaliniuose teisės aktuose tokia pareiga nėra nustatyta ir, remiantis ESTT išaiškinimais, neprivalėjo būti nustatyta.

Įvertinus Direktyvos 2005/60/EB, Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo nuostatas, ESTT išaiškinimus, teismo vertinimas sutampa su atsakovo pozicija, jog Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymas nėra taikomas kitose Europos Sąjungos valstybėse įsteigtoms kredito įstaigoms, teikiančioms finansines paslaugas Lietuvos Respublikoje neįsteigus filialo. Danske Bank International S. A. nėra tas asmuo, kuris patenka į Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo reguliavimo sritį. Nurodytų nuostatų analizė suponuoja teismo išvadą pareiškėjo nurodytus argumentus dėl Lietuvos banko nevykdomos pareigos, įtvirtintos Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, laikyti nepagrįstais.

Skundo argumentai, susiję su Danske Bank International S.A. atsisakymu liudyti teisme, atmetami kaip nepagrįsti ir nesusiję su šiuo ginču. Iš teismui pateiktų dokumentų ir teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad Danske Bank International S.A. atstovas 2010-10-19 atsisakė liudyti Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-47-560/2010 (t. I, b. l. 61-63). Šaukiamo asmens liudytoju pareiga duoti teisingus paaiškinimus ir teismo teisė skirti baudą už nepagrįstą atsisakymą liudyti įtvirtinti Civilinio proceso kodekso 191 straipsnyje. Iš to išplaukia, kad atsisakymo liudyti teisėtumo klausimas turėjo būti keliamas ir analizuojamas nagrinėjant civilinę bylą Vilniaus apygardos teisme, o Lietuvos bankas, neatliekantis Danske Bank International S.A. priežiūros, dėl to jokių veiksmų imtis negalėjo.

Pareiškėjas prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu pateikti atsakymus į prejudicinius klausimus. Remiantis ABTĮ 4 straipsnio 3 dalimi, įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją, prašydamas preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. Kreipimosi į ESTT pagrindas yra pagrįsta abejonė ne dėl bet kokios Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos aiškinimo, bet dėl tokios nuostatos ar nuostatų, kurios turėtų būti taikomos konkrečioje byloje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-07-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1301-525/2015). Šiuo atveju pareiškėjas prašymą kreiptis į ESTT sieja su atsisakymu liudyti civiliniame procese, o toks klausimas nėra šios bylos ginčo dalykas, todėl prašymas netenkintinas.

Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus teismas prieina prie išvados, kad atsakovas Lietuvos bankas tinkamai įvertino bylai reikšmingas faktines aplinkybes, dėl jų padarė pagrįstas išvadas, teisingai aiškino ir taikė ginčą reglamentuojančius teisės aktus, todėl pagrįstai atsisakė tenkinti J. E. P. skundą. Šiuo atveju nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą ir panaikinti skundžiamą sprendimą bei įpareigoti atlikti prašomus veiksmus, skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnis).

Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994-04-19 sprendimas Van de Hurk v. Netherlands; 1997-12-19 sprendimas Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 d. 1 p. ir 127 str., teismas

nusprendžia:

pareiškėjo J. E. P. skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Marius BajorasJolanta MalijauskienėHenrikas Sadauskas