Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Kazio Kailiūno ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Socialiniai sprendimai“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Socialiniai sprendimai“ ieškinį atsakovei Lietuvos automobilių kelių direkcijai prie Susisiekimo ministerijos dėl perkančiosios organizacijos veiksmų neįgyvendinant teisės aktuose nustatytų normų; išvadą byloje teikianti institucija – Viešųjų pirkimų tarnyba.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė UAB „Socialiniai sprendimai“ prašė panaikinti Viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – VPĮ) 91 straipsnio imperatyviems reikalavimams prieštaraujantį atsakovės – perkančiosios organizacijos Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos sprendimą, kuriuo patvirtintos pirkimų Nr. 172759, 172760, 172761, 172762, 172763 ir 172764 (toliau – Pirkimai) sąlygos.Ieškinyje nurodė, kad Pirkimų sąlygose nebuvo suformuotas ir išskirtas atskiras pirkimas socialinei įmonei, todėl buvo pažeistas imperatyvus VPĮ 91 straipsnio reikalavimas ne mažiau kaip 5 procentus visų supaprastintų pirkimų atlikti iš socialinių įmonių, nesudarytos galimybės socialiniams asmenims integruotis į darbo rinką, pažeisti viešųjų pirkimų lygiateisiškumo ir nediskriminavimo principai (VPĮ 3 str. 1 d.).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. lapkričio 15 d. sprendimu ieškinį atmetė.Teismas nurodė, kad perkančioji organizacija turi diskrecijos teisę pasirinkti, kokius pirkimus ji turi vykdyti pagal VPĮ 91 straipsnį. Pagal Viešųjų pirkimų tarnybos direktoriaus 2010 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 1S-95 patvirtintų Socialinės apsaugos reikalavimų taikymo viešuosiuose pirkimuose rekomendacijų (toliau – Rekomendacijos) 26 punktą, skaičiuodama supaprastintų pirkimų vertę ir skirdama 5 procentus pirkimams pagal VPĮ 91 straipsnį, perkančioji organizacija turi įskaičiuoti visas supaprastintiems pirkimams planuojamas skirti lėšas. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad atsakovė nepažeidė VPĮ 91 straipsnio 1 dalies dėl to, jog Pirkimų sąlygose nenustatė, kad darbai bus perkami iš įmonių, atitinkančių šio straipsnio požymius. Teismas pažymėjo, kad atsakovė, vykdydama VPĮ 91 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą, gali atlikti kitus pirkimus dėl kitų pirkimo objektų, kuriuose dalyvautų didesnis besivaržančių tarpusavyje įstatymo 91 straipsnyje nurodytų įmonių skaičius.Ieškovė yra vienintelė socialinė įmonė Lietuvoje, atliekanti horizontaliojo kelių ženklinimo darbus, todėl, pasak teismo, ieškovė gali pateikti pasiūlymą už didesnę kainą, negu siūlytų esant konkurencijai, ir tokiu atveju perkančioji organizacija būtų priversta priimti bei pirkti jos siūlomus darbus už nurodytą kainą ir tokiu būdu būtų pažeisti pagrindiniai VPĮ 3 straipsnio 1 dalyje numatyti lygiateisiškumo, nediskriminavimo, proporcingumo bei skaidrumo viešųjų pirkimų principai. Teismas, vadovaudamasis Rekomendacijų 28¹ punktu, pagal kurį rekomenduojama atsisakyti vykdyti pirkimą iš vienintelio potencialaus tiekėjo, bei VPĮ 3 straipsnio 2 dalyje numatytu viešųjų pirkimų tikslu – racionaliai naudoti tam skirtas lėšas, konstatavo, kad atsakovė galėjo atsisakyti vykdyti Pirkimus VPĮ 91 straipsnio būdu.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Ieškovė UAB „Socialiniai sprendimai“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai. Nurodo šiuos argumentus:Teismas padarė esminius ir absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą sudarančius proceso teisės pažeidimus (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 329 str.), kadangi bylos nagrinėjimo metu neištyrė aplinkybių, kokiu būdu kitaip gali būti užtikrintos apeliantės teisės ir teisėti interesai pagal VPĮ 91 straipsnį, jei rinkoje dar ilgą laiką neatsirastų naujų dalyvių. VPĮ 91 straipsnio įgyvendinimas savaime riboja konkurenciją, nes tokio tipo pirkimuose dalyvauti gali išskirtinai tik socialinės įmonės statusą turinčios bendrovės. Teismas privalėjo vadovautis ir Socialinių įmonių įstatymo (toliau – SĮĮ) 2 straipsniu, kuriame įtvirtinta pareiga užtikrinti socialinių įmonių konkuravimą lygiomis sąlygomis darbo rinkoje. Teismas paneigė viešųjų pirkimų tikslus skatinti rinkos plėtrą jautrioje visuomenės grupėje, su ja elgtis lygiateisiškai, jos nediskriminuoti.Teismas pažeidė materialinės teisės normas nevertindamas, kad pirkimus vykdančias organizacijas nuo per didelės kainos saugo VPĮ 39 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytas reglamentavimas – pasiūlymas gali būti atmestas dėl per didelės bei nepriimtinos kainos; su per didelę kainą pasiūliusiu tiekėju galima derėtis dėl tokios kainos sumažinimo.Atsakovė Lietuvos automobilių kelių direkcija atsiliepime prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo šiuos argumentus:Teismas visiškai išnagrinėjo apeliantės reikalavimą dėl Pirkimų sąlygų panaikinimo. Jokių reikalavimų ištirti kitas aplinkybes apeliantė nekėlė, todėl teismas nepadarė jokių CPK 329 straipsnyje nurodytų pažeidimų.Teisės aktai nenumato atsakovei pareigos vykdyti tam tikrą dalį pirkimų nuo visų vykdomų pirkimų pagal atskiras sferas, o tik tam tikrą kiekį nuo visų supaprastintų pirkimų. Apeliantė neįrodė, kad jeigu atsakovė nesudarys galimybės Pirkimuose dalyvauti apeliantei, tai atsakovė neįgyvendins VPĮ 91 straipsnio reikalavimų.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacine tvarka byla nagrinėjama neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas (CPK 320 str.). Apeliantė teigia, kad teismas padarė absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą sudarančius proceso teisės pažeidimus, tačiau konkrečiai nenurodo, kuris (ar kurie) iš CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtintų pažeidimų šiuo atveju buvo padaryti. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje tokių pažeidimų, kurie sudarytų absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą, ex officio (pagal pareigas) nenustatė.Byloje sprendžiama, ar atsakovės sprendimas patvirtinti ginčijamas Pirkimų sąlygas pažeidžia VPĮ 91 straipsnio 1 dalies imperatyvius reikalavimus. Pagal VPĮ 91 straipsnio 1 dalį perkančioji organizacija (išskyrus tam tikras šioje normoje nustatytas išimtis), atlikdama supaprastintus pirkimus, ne mažiau kaip 5 procentus visų supaprastintų pirkimų vertės pirkimų privalo atlikti iš neįgaliųjų socialinių įmonių, socialinių įmonių, įmonių, kuriose dirba daugiau kaip 50 procentų nuteistųjų, atliekančių arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes, arba įmonių, kurių dalyviai yra sveikatos priežiūros įstaigos ir kuriose darbo terapijos pagrindais dirba ne mažiau kaip 50 procentų pacientų, jų pagamintoms prekėms, teikiamoms paslaugoms ar atliekamiems darbams pirkti arba atlikti pagal remiamų asmenų, kurių dauguma yra neįgalieji, įdarbinimo programas, išskyrus atvejus, kai perkančiajai organizacijai reikiamų prekių šios įstaigos ir įmonės negamina, paslaugų neteikia ar darbų neatlieka. Tokiame pirkime gali dalyvauti tik šioje normoje nurodyti tiekėjai.Apeliantė byloje įrodinėja, kad Lietuvos automobilių kelių direkcija dalį automobilių kelių horizontaliojo ženklinimo darbų viešųjų pirkimų turi atlikti iš VPĮ 91 straipsnio 1 dalyje nurodytų įmonių net ir tuo atveju, kai apeliantė yra vienintelė tokia įmonė Lietuvoje, atliekanti tokio pobūdžio darbus. Priešingu atveju, pasak apeliantės, pažeidžiamas minėtas imperatyvas, socialinės įmonės yra diskriminuojamos, nevykdoma įstatyme nustatyta pareiga užtikrinti tokių įmonių konkuravimą lygiomis sąlygomis darbo rinkoje (SĮĮ 2 str.).Teisėjų kolegija su tokiais apeliantės argumentais nesutinka ir pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendime bei šioje byloje pateiktoje Viešųjų pirkimų tarnybos išvadoje teisingai nurodyta, jog perkančiosios organizacijos turi diskrecijos teisę pasirinkti, kokius pirkimus atlikti vykdant VPĮ 91 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus. Perkančiosios organizacijos, kurioms taikoma ši norma, įpareigotos atlikti ne mažiau kaip 5 procentus visų supaprastintų pirkimų vertės pirkimų iš socialinių įmonių ar kitų minėtame straipsnyje išvardintų įmonių, tačiau kiekviena perkančioji organizacija pati sprendžia, kaip konkrečiai įvykdyti šį reikalavimą. Nagrinėjamu atveju atsakovė ginčijamose Pirkimų sąlygose nenustatė, kad darbai bus perkami iš įmonių, atitinkančių VPĮ 91 straipsnio 1 dalies požymius, tačiau šią pareigą gali atlikti vykdydama kitus supaprastintus viešuosius pirkimus, todėl teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovės sprendimas patvirtinti Pirkimų sąlygas nepažeidė VPĮ 91 straipsnio 1 dalies.Viešųjų pirkimų tarnyba, siekdama padėti perkančiosioms organizacijoms taikyti socialinės apsaugos reikalavimus vykdant viešuosius prekių, paslaugų ar darbų pirkimus, įskaitant ir VPĮ 91 straipsnio 1 dalies taikymą, parengė šios nutarties 4 punkte nurodytas Rekomendacijas. Vadovaujantis Rekomendacijų 28¹ punktu, perkančioji organizacija, ketindama atlikti pirkimą pagal VPĮ 91 straipsnį, turėtų užtikrinti konkurenciją ir racionalų lėšų panaudojimą bei kiekvienu konkrečiu atveju įvertinti potencialių tiekėjų skaičių. Nustačiusi, kad numatomame atlikti pirkime pagal VPĮ 91 straipsnį dalyvautų nedidelis tiekėjų skaičius arba apskritai tik vienas tiekėjas, nors rinkoje atitinkamas prekes tiekia, paslaugas teikia ar darbus atlieka kur kas didesnis tiekėjų skaičius, esant galimybei, rekomenduojama atsisakyti sprendimo pirkimą vykdyti pagal VPĮ 91 straipsnį. Sprendimą pirkimą atlikti ne pagal VPĮ 91 straipsnį perkančioji organizacija galėtų priimti tik tuo atveju, jei toks sprendimas neturėtų įtakos VPĮ 91 straipsnio 1 dalyje nustatyto įsipareigojimo įvykdymui.Byloje nustatyta, kad apeliantė yra vienintelė VPĮ 91 straipsnio 1 dalyje nurodytą statusą turinti įmonė Lietuvoje, kuri atlieka ginčijamose Pirkimų sąlygose nurodytus horizontaliojo kelių ženklinimo darbus. Atsakovė, atsisakydama sprendimo Pirkimus vykdyti pagal VPĮ 91 straipsnį, vadovavosi minėtomis Rekomendacijomis. Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad atsakovė vykdo supaprastintus viešuosius pirkimus iš socialinių įmonių (b. l. 43). Ar atsakovė tinkamai įgyvendina VPĮ 91 straipsnio 1 dalies reikalavimus, kontroliuoja Viešųjų pirkimų tarnyba, kuriai pagal įstatymą yra pavesta parengti šioje normoje nurodytų pirkimų ataskaitą ir ją pateikti Lietuvos Respublikos Vyriausybei (VPĮ 8² str. 1 d. 2 p., 91 str. 4 d.). Teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad būtent apeliantės ginčijamu sprendimu patvirtinti Pirkimai, o ne kiti atsakovės pirkimai turėtų būti vykdomi pagal VPĮ 91 straipsnį. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas bylos nagrinėjimo metu neištyrė aplinkybių, kokiu būdu kitaip gali būti užtikrintos apeliantės teisės ir teisėti interesai pagal VPĮ 91 straipsnį, jei rinkoje dar ilgą laiką neatsirastų naujų dalyvių. Kaip jau minėta, šioje byloje sprendžiamas ginčijamų Pirkimų sąlygų atitikimo VPĮ 91 straipsnio 1 dalies imperatyvams klausimas. Aplinkybės, kaip pagal VPĮ 91 straipsnį galėtų būti sudarytos sąlygos dalyvauti atsakovės vykdomuose horizontaliojo kelių ženklinimo darbų pirkimuose, kol apeliantė yra vienintelė tokia tiekėja, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Todėl teismas tokių aplinkybių neturi nustatyti. Pažymėtina ir tai, kad byloje nėra duomenų, jog horizontalusis kelių ženklinimas yra vienintelė apeliantės veikla. Taigi, nėra pagrindo teigti, kad apeliantė apskritai neturi galimybės dalyvauti pagal VPĮ 91 straipsnį vykdomuose pirkimuose.Kiti apeliantės nurodomi argumentai, teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat nesudaro pagrindo konstatuoti, kad atmetus jos reikalavimus, buvo padaryti procesinės ar materialinės teisės pažeidimai. Apeliaciniame skunde akcentuojamas SĮĮ 2 straipsnis, kuriame įtvirtintas socialinių įmonių tikslas – įdarbinant šiame įstatyme nurodytoms tikslinėms grupėms priklausančius asmenis, praradusius profesinį ir bendrąjį darbingumą, ekonomiškai neaktyvius, negalinčius lygiomis sąlygomis konkuruoti darbo rinkoje, skatinti šių asmenų grįžimą į darbo rinką, jų socialinę integraciją ir mažinti socialinę atskirtį. Šiam tikslui pasiekti įstatyme nustatytos socialinės įmonės teisės, tarp jų ir teisė naudotis kitomis įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytomis lengvatomis (SĮĮ 6 str. 5 p.). Viena iš tokių lengvatų yra nustatyta VPĮ 91 straipsnyje, pagal kurį perkančiosios organizacijos dalį viešųjų pirkimų privalo atlikti vien tik iš šiame straipsnyje išvardintų socialinių ir kitų įmonių. Tačiau ta aplinkybė, kad atsakovė nesudarė sąlygų, pagal kurias horizontaliojo kelių ženklinimo darbai būtų perkami vadovaujantis VPĮ 91 straipsniu, negali būti laikoma apeliantės diskriminavimu ar lygiateisiškumo principo pažeidimu. Perkančioji organizacija privalo užtikrinti, kad minėtų principų būtų laikomasi atliekant pirkimo procedūras ir nustatant laimėtoją (VPĮ 3 str. 1 d.). Nagrinėjau atveju nėra pagrindo spręsti, kad ginčijamos Pirkimų sąlygos suformuluotos taip, kad apeliantė negalėtų dalyvauti šiuose Pirkimuose ir teikti savo pasiūlymų. Tačiau apeliantė, reikalaudama, kad Pirkimai būtų vykdomi VPĮ 91 straipsnį, siekia išskirtinių, tik jai palankių sąlygų. Kaip pati nurodo apeliaciniame skunde, VPĮ 91 straipsnio įgyvendinimas savaime riboja konkurenciją, nes tokio tipo pirkimuose dalyvauti gali tik socialinės įmonės statusą turintys tiekėjai. Kadangi apeliantė yra vienintelė tokį statusą turinti tiekėja, konkurencijos apskritai nebeliktų, jeigu Pirkimai būtų vykdomi pagal VPĮ 91 straipsnį. Tokiu atveju ne tik būtų pažeisti minėti diskriminavimo ir lygiateisiškumo principai kitų potencialių tiekėjų atžvilgiu, bet ir liktų nepasiektas pagrindinis viešųjų pirkimų tikslas – įsigyti perkančiajai organizacijai reikalingų (šiuo atveju) darbų, racionaliai naudojant tam skirtas lėšas (VPĮ 3 str. 2 d.).Tokios teismo išvados nepaneigia apeliantės nurodomos galimybės perkančiajai organizacijai atmesti pasiūlymą dėl per didelės bei nepriimtinos kainos (VPĮ 39 str. 2 d. 3 p.) ir derėtis dėl tokios kainos sumažinimo. Akivaizdu, kad tai neužkirstų apeliantei kelio piktnaudžiauti savo, kaip vienintelio pirkimų dalyvio, padėtimi teikiant kad ir perkančiajai organizacijai priimtiną, tačiau žymiai didesnę, nei galėtų pasiūlyti kiti tiekėjai, kainą. Tokiu atveju Pirkimams skirtos lėšos nebūtų racionaliai panaudotos, ir to nepateisintų VPĮ 91 straipsnyje nurodytos pareigos vykdymas, kai šią pareigą galima įvykdyti atliekant kitus supaprastintus viešuosius pirkimus.Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas apeliantės ieškinį, tinkamai taikė tiek materialinės, tiek procesinės teisės normas, todėl priėmė teisingą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo. Todėl teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o ieškovės apeliacinis skundas atmestinas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.