Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal kreditoriaus Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2019 m. gegužės 15 d. nutarties dalies, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje dėl restruktūrizavimo ir/ar bankroto bylos iškėlimo uždarajai akcinei bendrovei „Kibiras“,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Motyvuojamoji dalis

1. Byloje sprendžiamas klausimas dėl taikomų laikinųjų apsaugos priemonių pagrįstumo.

2. Panevėžio apygardos teisme nagrinėjama civilinė byla pagal pareiškėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus (toliau – VSDFV) pareiškimą dėl bankroto bylos UAB „Kibiras“ (toliau – ir bendrovė) iškėlimo bei UAB „Kibiras“ direktorės R. K. pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos bendrovei iškėlimo, tretieji asmenys Slipest OU, UAB „Virginijus ir ko“ ir AB „Šiaulių bankas“.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

3. Panevėžio apygardos teismas 2019 m. gegužės 15 d. nutartimi priėmė UAB „Kibiras“ direktorės R. K. pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos bendrovei iškėlimo; sustabdė bendrovės turto, turtinių teisių ir piniginių lėšų realizavimą ir (ar) išieškojimą pagal vykdomuosius dokumentus, išduotus pagal teismų ir kitų institucijų sprendimus; leido bendrovei iš atsiskaitomųjų sąskaitų LT2971811000084679005, esančios AB Šiaulių banke ir LT764010041700646955, esančios Luminor banke atlikti visus bendrovės ūkinei komercinei veiklai reikalingus mokėjimus ir įmokas, iš jų ir privalomąsias įmokas bei išmokas, kilusias iš darbo teisinių santykių, pavedant pareiškėjos pasirinktam antstoliui nustatyti sumą, tačiau ne didesnę nei 35 000 Eur per mėnesį, kurią leidžiama panaudoti minėtiems tikslams.

4. Teismas nurodė, kad gavęs pareiškimą iškelti įmonei restruktūrizavimo bylą, gali Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) nustatyta tvarka taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kurios galioja iki nutarties iškelti įmonei restruktūrizavimo bylą ar atsisakyti ją kelti įsiteisėjimo dienos. Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatymo (toliau – ĮRĮ) 7 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismui priėmus nutartį dėl pareiškimo iškelti restruktūrizavimo bylą priėmimo, įmonės turtas (lėšos) pagal vykdomuosius dokumentus gali būti areštuojamos, tačiau nuo šios teismo nutarties priėmimo dienos šio turto realizavimas ir (ar) išieškojimas sustabdomas. Tuo atveju, jeigu įmonės sąskaitos yra areštuotos ar joms taikomi kiti disponavimo apribojimai, teismas nutartyje dėl pareiškimo iškelti įmonei restruktūrizavimo bylą priėmimo privalo nurodyti, kad iš vienos ar kelių konkrečių sąskaitų gali būti mokami visi įmonės ūkinei komercinei veiklai reikalingi mokėjimai ir įmokos, įskaitant ir privalomąsias įmokas, neatsižvelgiant į tai, kad sąskaitos yra areštuotos ar joms taikomi kiti disponavimo apribojimai, ir nurodyti konkrečią didžiausią lėšų sumą, kuri per vieną kalendorinį mėnesį gali būti panaudota šiems mokėjimams ir įmokoms mokėti. Šis ĮRĮ numatytas leidimas atitinka CPK 144 straipsnyje reglamentuotą laikinųjų apsaugos priemonių instituto paskirtį. Tokia priemone siekiama užtikrinti įmonės ūkinės komercinės veiklos tęstinumą, jei įmonės atžvilgiu bus priimtas palankus teismo sprendimas. Pareiškėja prašo leisti iš dviejų bendrovės sąskaitų vykdyti ūkinei komercinei veiklai reikalingus mokėjimus ir įmokas iki 35 000 Eur per mėnesį, tačiau prašomos sumos nepagrindė, todėl šią sumą nustatyti teismas pavedė antstoliui.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo argumentai

5. Kreditorius Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos (toliau – apeliantas) atskiruoju skundu prašo Panevėžio apygardos teismo 2019 m. gegužės 15 d. nutartį panaikinti; panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2019 m. gegužės 15 d. nutarties trečiąją dalį – sustabdyti bendrovės turto, turtinių teisių ir piniginių lėšų realizavimą ir /ar išieškojimą pagal vykdomuosius dokumentus, išduotus pagal teismų ir kitų institucijų sprendimus. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

11.1. Skundžiamos nutarties dalis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra nepagrįsta ir neteisėta.

11.2. Pareiškėja, prieš kreipdamasi į teismą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, nesilaikė ĮRĮ 6 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinto reikalavimo raštu pranešti kiekvienam kreditoriui apie akcininkės priimtą sprendimą kreiptis į teismą dėl restruktūrizavimo bylos bendrovei iškėlimo. Apeliantė apie restruktūrizavimo procesą informuota jau po skundžiamos nutarties priėmimo, todėl teismas nepagrįstai tenkino prašymą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo ir nepagrįstai pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, nes nebuvo atsižvelgta į bendrovės kreditorių reikalavimus ir/ar prieštaravimus.

11.3. Pareiškėja nepagrįstai kreipėsi į teismą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo bei nenurodė, kad 2019 m. sausio 11 d. apelianto nutarimu paskirta 150 Eur ekonominė sankcija juridiniam asmeniui už aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimą. Pareiškėja paskirtos ekonominės sankcijos nesumokėjo, todėl apeliantas 2019 m. gegužės 21 d. kreipėsi į antstolį dėl baudos išieškojimo. Apelianto teigimu, nepagrįstai pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės sudaro pagrindą bendrovei nevykdyti savo įsipareigojimų, taip toliau darant žalą gamtai.

11.4. Apeliantui nebuvo sudaryta galimybė susipažinti su pareiškėjos prašymu, teikti prašymus, atsiliepimus. Tokiu būdu teismas, priimdamas ginčijamą nutartį, padarė esminius proceso pažeidimus, kas sudaro absoliutų procesinio sprendimo negaliojimo pagrindą (CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punktas).

11.5. Laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos atsižvelgus tik į pareiškėjos interesus, nors jų taikymu yra pažeidžiami apelianto interesai, kuriam nebuvo sudaryta galimybė juos ginti. Todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymu pažeistas ir proporcingumo principas.

11.6. Pareiškėjos nesąžiningumą kreditorių atžvilgiu įrodo tai, kad bendrovės akcininkė ir vadovė 2019 m. birželio 4 d. pateikė informaciją, kad ketina parduoti 100 proc. jai priklausančių bendrovės akcijų. Taigi, pareiškėja aktyviais veiksmais siekia išvengti finansinių įsipareigojimų vykdymo, formaliai informuodama kreditorius, pažeisdama kreditorių teises ir teisėtus interesus.

2. Atsakovė UAB „Kibiras“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo Panevėžio apygardos teismo 2019 m. gegužės 15 d. nutartį palikti nepakeistą, priimti naują įrodymą – informaciją apie siuntos įteikimą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

12.1. Apelianto reikalavimas panaikinti skundžiamą nutartį visa apimtimi negali būti tenkinamas, nes nutartis dėl pareiškimo iškelti restruktūrizavimo bylą priėmimo yra neskundžiama.

12.2. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad jis nebuvo informuotas apie akcininkės sprendimą kreiptis į teismą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo. Pranešimas apeliantui buvo išsiųstas 2019 m. gegužės 11 d., tai patvirtinantis lydraštis (7 eilutė) pateiktas teismui, pagal siuntos registracijos numerį matyti, kad pranešimas apeliantui buvo įteiktas 2019 m. gegužės 13 d.

12.3. Teismas pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones, nes pagal ĮRĮ nuostatas, teismui nusprendus priimti pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, yra sustabdomas priverstinis išieškojimas iš įmonės turto, nepriklausomai nuo to, ar besikreipiantis asmuo to prašo ar ne.

12.4. Teismas skundžiama nutartimi taikydamas laikinąsias apsaugos priemones laikėsi ĮRĮ 7 straipsnio 2 dalies nuostatų.

12.5. Bendrovė prašo priimti naują įrodymą – informaciją apie siuntos įteikimą, nes juo grindžiamas atsikirtimas į apelianto argumentus dėl jo (ne)informavimo ĮRĮ 6 straipsnio 2 dalies 1 punkto nustatyta tvarka. Šio įrodymo pateikimo būtinybė iškilo po atskirojo skundo pateikimo.

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

3. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, CPK 329 straipsnis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

4. Nors apeliantas atskiruoju skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2019 m. gegužės 15 d. nutartį visa apimtimi, tačiau šios nutarties dalis, kuria priimtas pareiškimas dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, yra neskundžiama (ĮRĮ 7 straipsnio 2 dalis). Juo labiau kad atskirajame skunde iš esmės yra nurodomi argumentai (faktinis skundo pagrindas), kuriais kvestionuojamas būtent laikinųjų apsaugos priemonių taikymas. Tokiu būdu apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas (CPK 320 straipsnis).

5. Tiek apeliantas, tiek bendrovė su procesiniais dokumentais apeliacinės instancijos teismui pateikė naujus įrodymus: 2019 m. gegužės 28 d. UAB „Kibiras“ pranešimą, 2019 m. sausio 11 d. nutarimą dėl ekonominės sankcijos skyrimo, 2019 m. gegužės 21 d. apelianto raštą, 2019 m. birželio 4 d. duomenis apie bendrovės nubaudimą, 2019 m. birželio 4 d. UAB „Kibiras“ pranešimą bei informaciją apie siuntos įteikimą. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Atsižvelgdamas į tai, kad naujų įrodymų, kuriais grindžiami procesiniuose dokumentuose dėstomi argumentai, pateikimo būtinybė iškilo po skundžiamos nutarties priėmimo bei į nagrinėjamoje byloje vyraujantį viešąjį interesą, apeliacinės instancijos teismas pateiktus naujus įrodymus priima (CPK 314 straipsnis).

6. Vadovaudamasis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių sąrašas išdėstytas CPK 145 straipsnio 1 dalyje, kurioje, be kita ko, yra nustatyta, kad teismas gali imtis tokių laikinųjų apsaugos priemonių, kurios numatytos kituose įstatymuose ir kurių nesiėmus teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas (CPK 145 straipsnio 1 dalies 13 punktas).

7. ĮRĮ 7 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad teismas, gavęs pareiškimą iškelti restruktūrizavimo bylą, CPK nustatyta tvarka gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kurios galioja iki nutarties iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą ar atsisakyti ją kelti įsiteisėjimo dienos. ĮRĮ 7 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu dėl įmonės buvo priimti teismų ir kitų institucijų sprendimai ir pagal juos išduoti vykdomieji dokumentai, teismui priėmus nutartį dėl pareiškimo iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą priėmimo, įmonės turtas (lėšos) pagal šiuos vykdomuosius dokumentus gali būti areštuojamas, tačiau nuo teismo nutarties dėl pareiškimo iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą priėmimo dienos šio turto realizavimas ir (ar) išieškojimas sustabdomas. Tuo atveju, jeigu įmonės sąskaitos yra areštuotos ar joms taikomi kiti disponavimo apribojimai, teismas nutartyje dėl pareiškimo iškelti įmonei restruktūrizavimo bylą priėmimo privalo nurodyti, kad iš vienos ar kelių konkrečių sąskaitų gali būti mokami visi įmonės ūkinei komercinei veiklai reikalingi mokėjimai ir įmokos, įskaitant ir privalomąsias įmokas, neatsižvelgiant į tai, kad sąskaitos yra areštuotos ar joms taikomi kiti disponavimo apribojimai.

8. Nagrinėjamu atveju apeliantė kvestionuoja skundžiamos nutarties dalį, kuria sustabdytas bendrovės turto realizavimas ir /ar išieškojimas pagal vykdomuosius dokumentus. Apelianto teigimu: (1) buvo pažeistas ĮRĮ 6 straipsnio 2 dalies 1 punkto reikalavimas, nes jam nebuvo pranešta apie bendrovės akcininkės priimtą sprendimą kreiptis į teismą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo; (2) laikinųjų apsaugos priemonių taikymas pažeidžia apelianto interesus bei proporcingumo principą, nes jos pritaikytos atsižvelgus tik į bendrovės interesus; (3) apeliantui nebuvo sudaryta galimybė susipažinti su pareikštu prašymu, teikti prašymus ir atsiliepimus, todėl egzistuoja CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatytas absoliutus procesinio sprendimo negaliojimo pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas su šiais apelianto argumentais sutikti neturi pagrindo.

9. Visų pirma, apeliantas nepagrįstai prašo skundžiamą nutartį panaikinti dėl jos absoliutaus negaliojimo pagrindo, įtvirtinto CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punkte – pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą, kai nebuvo nors vieno iš dalyvaujančių byloje asmenų, kuriam nebuvo pranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą, jeigu toks asmuo remdamasis šia aplinkybe grindžia savo apeliacinį skundą. Šios nuostatos taikomos ir atskiriesiems skundams (CPK 338 straipsnis). Bylos duomenimis, apeliantui 2019 m. gegužės 11 d. buvo išsiųsta siunta (pašto siuntos numeris RN283728015LT), kuri, patikrinus viešus duomenis www.post.lt, apeliantui įteikta 2019 m. gegužės 13 d. Taigi, spręsti, kad buvo pažeistos ĮRĮ 6 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatos, nėra pagrindo. Be to, pirmiau minėtas absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindas nagrinėjamu atveju netaikytinas, nes skundžiama nutartimi buvo sprendžiamas procesinio pobūdžio klausimas – prašymo dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo priėmimo klausimas, apie kurio nagrinėjimo laiką dalyvaujantiems byloje asmenims nėra pranešama. Taip pat teismas neprivalo byloje dalyvaujantiems asmenims pranešti ir apie rašytinio proceso tvarka nagrinėjamą klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (CPK 147 straipsnio 1 dalis, ĮRĮ 7 straipsnio 2 dalis). Taigi, absoliutūs skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindai nenustatyti (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

10. Antra, apeliantė nepagrįstai teigia, kad nutarties dalis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra nepagrįsta ir neteisėta. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, priėmęs pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones ir iki nutarties iškelti bendrovei restruktūrizavimo bylą arba atsisakyti ją kelti įsiteisėjimo dienos sustabdė atsakovės turto, turtinių teisių ir piniginių lėšų realizavimą ir (ar) išieškojimą pagal vykdomuosius dokumentus, išduotus pagal teismų ir kitų institucijų sprendimus. Minėtas laikinąsias apsaugos priemones teismą įpareigoja taikyti įstatymas – ĮRĮ 7 straipsnio 2 dalies nuostata (šios nutarties 17 punktas). Minėtos įstatymo nuostatos tikslas yra išsaugoti esamą bendrovės turtą ir jos finansinę būklę iki bus išnagrinėtas restruktūrizavimo bylos iškėlimo ar atsisakymo ją kelti klausimas. Taigi, pagal ĮRĮ 7 straipsnio 2 dalį, teismui priėmus pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, bet kuriuo atveju priverstinis išieškojimas iš įmonės turto yra sustabdomas.

11. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ĮRĮ nuostatas, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti atskirojo skundo argumentais, nėra pagrindo, todėl Panevėžio apygardos teismo 2019 m. gegužės 15 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2019 m. gegužės 15 d. nutartį palikti nepakeistą.