- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-10-20
- Bylos Nr.
- e2-1284-196/2017
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Konstantinas Gurinas
- Atsakovas
- R. V., K. V., I. V.
- Ieškovas
- Nordea Bank AB
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Konstantinas Gurinas
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų R. V., K. V. atskiruosius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. gegužės 5 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. e2-1307-459/2017 pagal ieškovės Nordea Bank AB ieškinį atsakovams R. V., K. V., I. V., trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, I. V. (buvusi Valužytė) dėl skolos, įsipareigojimų nevykdymo palūkanų, skaičiuojamų iki sprendimo realaus įvykdymo priteisimo, nekilnojamojo turto įgijimo sandorio (dovanojimo sutarties) ginčijimo ir restitucijos taikymo (actio Pauliana) bei dėl uzufrukto panaikinimo, priverstinės hipotekos nustatymo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė Nordea Bank AB, Lietuvoje veikianti per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių, kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašo priteisti solidariai iš atsakovų R. V. ir K. V. 213 566,40 Eur dydžio skolos sumą bei 16 procentų dydžio sutartines metines įsipareigojimų nevykdymo palūkanas už priteistą skolą (nuo 209 825,16 Eur) skaičiuojant šias palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; pripažinti negaliojančia 2017 m. vasario 20 d. nekilnojamojo turto dovanojimo sutartį ir taikyti restituciją, t. y. I. V. padovanotą nekilnojamą turtą gražinant K. V.; pripažinti, kad 2017 m. vasario 20 d. nekilnojamojo turto dovanojimo sutarties pagrindu atsakovo K. V. naudai nustatyta ir Nekilnojamojo turto registre įregistruota uzufrukto teisė yra pasibaigusi; tenkinus ieškinį, nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, nustatyti priverstinę hipoteką atsakovui K. V. sugrąžintam nekilnojamajam turtui, butui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiam (duomenys neskelbtini); priteisti iš atsakovų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje savo reikalavimams užtikrinti prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones: nepranešus atsakovams R. V. ir K. V. nuosavybės teise priklausančių ir pas atsakovus R. V. ir K. V. ir (ar) trečiuosius asmenis esančių lėšų, turtinių reikalavimo teisių, nekilnojamojo turto ir kilnojamojo turto areštą 213 566,40 Eur sumai, pavedant surasti areštuojamą turtą ir taikyti areštą ieškovo Nordea Bank AB, Lietuvoje veikiančio per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių, pasirinktam antstoliui; iš areštuoto turto ir lėšų bei turtinių teisių prašė leisti atsiskaityti su ieškove Nordea Bank AB; nepranešus atsakovams areštuoti atsakovei I. V. priklausantį butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), registro Nr. 50/63726, uždraudžiant šiuo turtu disponuoti ir jį apsunkinti. Ieškovė nurodė, kad ieškinys yra grindžiamas kredito sutarties bei laidavimo sutarčių nevykdymo faktu, t. y. kredito negrąžinimo faktu, palūkanų nemokėjimo bei kitų sutartų mokėjimų nevykdymo faktu. Teigė, jog banko ieškinys yra prima facie pagrįstas ir pasitvirtinus ieškinyje nurodytoms aplinkybėms, t. y. kad atsakovai K. V. bei R. V. negrąžina bankui nurodytos skolos, jis turėtų būti patenkintas. Atsakovai, negrąžindami skolos, laisvai disponuoja savo turtu ir turi nevaržomas galimybes tą turtą perleisti taip siekiant išvengti skolos bankui grąžinimo. Kadangi atsakovai neįvykdo savo prievolių grąžinti ieškovo suteiktą kreditą, palūkanas, ieškovas negali naudotis jam priklausančiais pinigais (skolinti, investuoti ir atlikti kitus su pinigais susijusius banko veiksmus), todėl taip yra pažeidžiami ieškovo teisėti interesai, kas lemia ieškovo finansinių nuostolių atsiradimą. Be to, atkreipė dėmesį, kad ieškovės pareikšto reikalavimo suma yra labai didelė – 213 566,40 Eur, šios sumos yra reikalaujama iš fizinių asmenų, kurie pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis neturi jokio nekilnojamojo turto, iš kurio būtų galima vykdyti išieškojimą, todėl taikant laikinąsias apsaugos priemones, neprivalu turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti, nes pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė. Atsakovai K. V. ir R. V. skolos ieškovei negrąžina, ieškovė neturi jokių duomenų apie jų realias finansines galimybes grąžinti skolą tuo atveju, jeigu teismo sprendimas bus palankus ieškovei, be to, atsakovas K. V. iš karto po banko pareikalavimo dengti skola jau perleido (padovanojo) visą jam priklausiusį nekilnojamąjį turtą ir tai sudaro grėsmę, kad galimai palankus ieškovui teismo sprendimas liks neįgyvendintas, jeigu šiuo metu nebus pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2017 m. gegužės 5 d. nutartimi tenkino ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones; taikė atsakovams R. V. ir K. V. nuosavybės teise priklausančių ir pas atsakovus R. V. ir K. V. ir (ar) trečiuosius asmenis esančių piniginių lėšų, turtinių reikalavimo teisių, nekilnojamojo turto ir kilnojamojo turto areštą 213 566,40 Eur sumai, t. y. pareikšto reikalavimo ribose, uždraudžiant bet kokį areštuoto turto perleidimą, įkeitimą kitiems asmenims ar kitokį nuosavybės teisės pakeitimą ar apribojimą bei turto vertės sumažinimą; iš areštuoto turto ir lėšų bei turtinių teisių leido atsiskaityti su ieškovu Nordea Bank AB, Lietuvoje veikiančiu per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių; areštavo atsakovei I. V. priklausantį butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), registro Nr. 50/63726, uždraudžiant šiuo turtu disponuoti ir jį apsunkinti; nutarties vykdymą pavedė ieškovės pasirinktiems antstoliams CPK nustatyta tvarka; išaiškino, kad jeigu į antstolį nesikreipiama ir nepatikslinami areštuoto turto duomenys, laikinosios apsaugos priemonės galioja 14 dienų nuo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priėmimo dienos; nurodė nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių vykdančiam antstoliui nustatyti konkrečią lėšų sumą, kuri per vieną kalendorinį mėnesį gali būti panaudota nutartyje nurodytoms operacijoms atlikti; įpareigojo antstolį išsiųsti savo patvarkymą, priimtą remiantis teismo įpareigojimu, atitinkamoms banko ir kredito įstaigoms bei Turto arešto aktų registrui; areštuoto turto savininką paskyrė areštuoto turto saugotoju ir apribojo teisę disponuoti nurodytu turtu, neuždraudžiant turto valdyti ir naudotis juo. Ieškovei nurodžius argumentus, kuriais siekiama pagrįsti ieškinio reikalavimus, bei pateikus atitinkamus įrodymus, kurie, jos manymu, patvirtina ieškinio reikalavimų pagrįstumą, teismo vertinimu, būtų teisiškai nepagrįsta daryti išvadą, jog ieškovei palankaus teismo sprendimo galimybė apskritai neegzistuoja, t. y. nėra pagrindo konstatavimui, jog ieškinys atsakovams R. V., K. V., dėl skolos, įsipareigojimų nevykdymo palūkanų, skaičiuojamų iki sprendimo realaus įvykdymo, priteisimo, o I. V. dėl nekilnojamojo turto įgijimo sandorio (dovanojimo sutarties) ginčijimo ir restitucijos taikymo (actio Pauliana) bei prašymas dėl uzufrukto panaikinimo, priverstinės hipotekos nustatymo, nėra net tikėtinai pagrįsti. Teismas pažymėjo, kad kartu su ieškiniu pateikti dokumentai yra susiję su ieškovo reikalavimais ir ar jie pagrindžia ieškinyje dėstomas aplinkybes, bus atsakyta tik teismui ištyrus bei įvertinus šiuos bei atsakovų į bylą pateiktus įrodymus, nustačius bylai reikšmingas aplinkybes ir jas teisiškai kvalifikavus, t. y. išnagrinėjus bylą iš esmės. Teismas, preliminariai įvertinęs pareikštus reikalavimus ir pateiktus juos pagrindžiančius įrodymus, sprendė, ar egzistuoja kitos sąlygos, būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.Teismas nustatė, kad ieškovė prašo solidariai iš atsakovų R. V. ir K. V. priteisti 213 566,40 Eur skolos sumą ir 16 proc. sutartines metines įsipareigojimų nevykdymo palūkanas už priteistą skolą, skaičiuojant šias palūkanas nuo bylos iškėlimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Teismas turi omenyje tai, kad ieškovo atstovė nepateikė tam tikrų duomenų apie atsakovų finansinę padėtį. Teismas, remdamasis ieškovės pateiktais Nekilnojamojo turto registro duomenimis, nustatė, kad atsakovai neturi jokio nekilnojamojo turto, iš kurio būtų galima vykdyti išieškojimą. Iš pateiktų duomenų matyti, jog K. V. apskritai neturi jokio nekilnojamojo turto, o R. V. priklausantis turtas Baičių k., Dovilų šen., Klaipėdos r., yra įkeistas ne ieškovės naudai, todėl į šį turtą nebus galima nukreipti išieškojimo. Be to, teismas pažymėjo, kad ieškovės atstovė pateikė duomenis, patvirtinančius, jog atsakovams buvo siųsti banko pranešimai, reikalavimai vykdyti įsipareigojimus pagal būsto kreditavimo ir laidavimo sutartis, tačiau kredito sutartis nevykdoma, nemokamos palūkanos ir kiti sutarti mokėjimai, laidavimo sutartis taip pat nevykdoma, t. y. atsakovai K. V. bei R. V. negrąžina bankui nurodytos skolos. Teismas pažymėjo, kad atsakovai, negrąžindami skolos, laisvai disponuoja savo turtu ir turi nevaržomas galimybes tą turtą perleisti taip siekiant išvengti skolos bankui grąžinimo. Kadangi atsakovai nevykdo savo prievolių grąžinti ieškovei suteiktą kreditą, palūkanas, tai teismas padarė išvadą, kad ieškovė negali naudotis jai priklausančiais pinigais (skolinti, investuoti ir atlikti kitus su pinigais susijusius banko veiksmus) ir taip yra pažeidžiami ieškovės teisėti interesai, sukeliamas ieškovės finansinių nuostolių atsiradimas. Teismas nustatė, kad ieškovė šioje byloje taip pat ginčija ir neatlygintinę dovanojimo sutartį ir prašo neatlygintinai K. V. perleistą turtą grąžinti į K. V. turto masę, todėl tam, kad užtikrinti, jog šio dovanojimo sandorio pagrindu įgytas nekilnojamasis turtas nebūtų perleistas tretiesiems asmenims, taip pat, kad turtas nebūtų apsunkintas, taip padarant turto grąžinimą ir skolos iš jo išieškojimą neįmanomu, prašo teismo taikyti laikinąją apsaugos priemonę – atsakovei I. V. šiuo metu priklausančio nekilnojamojo buto, esančio (duomenys neskelbtini) areštą, uždraudžiant disponuoti ir apsunkinti šį turtą. Teismas pažymėjo, kad ieškovė ginčija neatlygintinę dovanojimo sutartį ir kad I. V. padovanotas turtas yra bylos ginčo dalykas. Teismas neatmetė galimybės, jog atsakovai gali būti suinteresuoti nuslėpti turtą. Teismas taip pat įvertino ieškovės nurodytą aplinkybę, kad atsakovas K. V. iš karto po banko 2017 m. sausio 25 d. pareikalavimo dengti skolą jau perleido (padovanojo) visą jam priklausiusį nekilnojamąjį turtą, o tai, teismo vertinimu, yra aktuali aplinkybė, kelianti abejonių atsakovo nesąžiningumu, todėl nepaneigtina, kad atsakovas gali imtis ketinimų paslėpti, perleisti, įkeisti ir kitą turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti.Įvertinęs aptartas aplinkybes, argumentus ir pateiktus įrodymus apie atsakovų turtinę padėtį teismas padarė išvadą, kad ieškovė įrodė būtiną laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygą – grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui (CPK 185 straipsnis). Teismas pažymėjo, kad jis neturi pagrindo daryti išvadą, jog atsakovų finansinės galimybės teismo nutarties priėmimo dieną yra tokios stabilios ir pakankamos, kad būtų paneigta tikimybė, jog atsakovams gali kilti reali pagunda turimą turtą paslėpti, perleisti ar įkeisti, ar kitaip jį apsunkinti tokiu būdu vengiant atsiskaityti su ieškove, ypač turint omenyje, kad įsipareigojimų apimtys yra didelės. Atsižvelgdamas į tai kas anksčiau aptarta, teismas padarė išvadą, kad egzistuoja didelė tikimybė, kad būsimo, ieškovei galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymo galimybė gali sumažėti, ypač, esant duomenų, kad pareikštas didelės apimties turtinis ginčas, o ieškinio suma didelė. Tuo tarpu duomenys apie atsakovų finansinę padėtį, nesant patikimų duomenų apie jų realias finansines galimybes grąžinti skolą, vertintini, kaip verčiantys abejoti jų mokumu, todėl būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizika vertintina kaip reali. Teismas padarė išvadą, jog ieškovė tikėtinai pagrindė ieškinio reikalavimą, bei tai, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, todėl laikinosios apsaugos priemonės taikytinos – areštuotinas atsakovams priklausantis nekilnojamasis turtas, o jo nesant ar esant nepakankant areštuotini kilnojamieji daiktai, piniginės lėšos, neperžengiant pareikšto reikalavimo ribų (CPK 144 straipsnio 1 dalis, CPK 145 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktai, 2 dalis). Teismas, siekdamas be pagrindo neriboti skolininkų galimybės disponuoti būtinomis lėšomis, užtikrinti skolininkų būtinų poreikių tenkinimą, leido atsakovams iš areštuotų banko sąskaitų atlikti pinigines operacijas, susijusias su privalomų mokesčių valstybės ir savivaldybės biudžetams, bei kitų privalomųjų mokesčių (pvz. komunalinių) mokėjimu. Teismas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą sprendė nepranešus atsakovams, nes ieškinyje nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog yra reali grėsmė, kad toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba jų taikymą padarys neįmanomą (CPK 147 straipsnio 1 dalis).
III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimo į juos argumentai
Atskiruoju skundu atsakovas K. V. prašo Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. gegužės 5 d. nutartį panaikinti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:Pirmosios instancijos teismas, taikydamas atsakovų turtui areštą, pažeidė ekonomiškumo ir proporcingumo principus.Pagal apeliacinio teismo praktiką taikant laikinąsias apsaugos priemones negali būti areštuojama daugiau nei yra reikalavimo suma. Bankas I. V. „Madesa“ bankroto byloje pareiškė 207 883,17 Eur finansinį reikalavimą, kuris Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. kovo 24 d. nutartimi buvo patvirtintas. Bankas yra nukreipęs išieškojimą į I. V. (buvusi Valužytė) hipoteka įkeistą turtą (duomenys neskelbtini) (žemės sklypą, gyvenamąjį namą, šiltnamį, šulinį). Be to, bankas tam pačiam reikalavimui užtikrinti areštavo I. V. priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini). Atsakovų R. V. ir K. V. areštuoti turtą nėra pagrindo, nes taip viršijamas arešto mastas. Banko pareiga yra įrodyti, kad jau įkeisto ir areštuoto turto nepakanka reikalavimui užtikrinti, tačiau tokių įrodymų bankas nepateikė.Atskiruoju skundu atsakovas R. V. prašo Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. gegužės 5 d. nutarties dalį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo R. V. turtui panaikinti ir išspręsti šios nutarties dalies klausimą iš esmės – atmesti Nodrea Bank AB prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones R. V. turtui. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:Nors ieškinio preliminaraus pagrįstumo įvertinimas nėra ir neturi virsti išsamia ieškinio teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize, tačiau nagrinėjamu atveju ieškinys nėra preliminariai pagrįstas. Dėl to pirmosios instancijos teismas turėjo atmesti ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemonės atsakovo R. V. turtui. Nodrea Bank AB savo ieškinį grindžia 2011 m. gruodžio 8 d. laidavimo sutartimi Nr. LBK 11/12/031, pagal kurią tariamas laiduotojas R. V. įsipareigojo atsakyti už I. V. pagal 2009 m. liepos 9 d. būsto kreditavimo sutartį Nr. BK 09/07/03S, įskaitant visus jos pakeitimus ir papildymus. Šios laidavimo sutarties nurodyta sudarymo vieta yra Klaipėda. Tačiau R. V. niekada nėra buvęs Nordea Bank Finland Plc Klaipėdos skyriuje, todėl nepasirašė ir negalėjo pasirašyti 2011 m. gruodžio 8 d. laidavimo sutarties. Realiai vertinant situaciją suprantama, kad atlikus ekspertizę bus nustatyta, ar R. V. pasirašė 2011 m. gruodžio 8 d. laidavimo sutartį, todėl neigti sutarties pasirašymą, jeigu ją R. V. vis dėlto būtų pasirašęs yra neprotinga. Nordea Bank AB turėtų pateikti kokius nors įrodymus, kad R. V. būtų atvykęs į skyrių, pildęs paraišką ar pan., iš ko būtų galima spręsti, kad R. V. pasirašė laidavimo sutartį, tačiau tokių įrodymų nėra, todėl Nordea Bank AB tikėtinai neįrodė, kad R. V. pasirašė 2011 m. gruodžio 8 d. laidavimo sutartį.Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones atsakovo R. V. turtui, nes Nordea Bank AB nepateikė jokių įrodymų, kad būtent R. V. būtų bandęs paslėpti turtą, ar imtųsi kitokių veiksmų būsimo teismo sprendimo įvykdymą apsunkinti. Priešingai, iš Nordea Bank AB motyvacijos matyti, kad R. V. turto neslepia, taigi iš esmės laikinosios apsaugos priemonės taikytos tik dėl didelės ieškinio sumos, kas pagal naujai formuojama teismų praktiką nebėra pakankama priežastis taikyti laikinąsias apsaugos priemones. R. V. neturi kitų bylų teismuose (išskyrus šią bylą), iš jo nevyksta ir nevyko išieškojimai, kas patvirtina, kad R. V. turtinė padėtis yra gera. Laikinosios apsaugos priemonės iš esmės visais atvejais sukelia tam tikrus nepatogumus asmeniui, kurio atžvilgiu jos taikomos, todėl taikant laikinąsias apsaugos priemones, turi būti įvertinamas taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumas siekiamiems tikslams ir interesų pusiausvyra. Pritaikius laikinąsias apsaugos priemones atsakovui atsiranda ne tik apribojimai nustatyti laikinosiomis apsaugos priemonėmis, bet ir kitos neigiamos pasekmės pvz. areštavus lėšas sąskaitose, negalima atlikti einamųjų mokėjimų (dėl kiekvieno mokėjimo reikia kreiptis į antstolį), bankai blokuoja kreditines korteles, reputacijos pablogėjimas ir pan., todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymas iki sprendimo šioje byloje priėmimo nebuvo būtinas.Atsiliepimu į atskiruosius skundus ieškovė Nordea Bank AB, Lietuvoje veikianti per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių, Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. gegužės 5 d. nutartį prašo palikti nepakeistą, o atskiruosius skundus atmesti; priteisti ieškovės naudai iš atsakovų R. V. ir K. V. bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į atskiruosius skundus grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:Atsakovo R. V. atskirojo skundo argumentas dėl laidavimo sutarties nepasirašymo nepagrįstas, nes neparemtas jokiais įrodymais. Laidavimo sutartis yra neįvykdyta, todėl atsakovas atsako solidariai iki visiško ir tinkamo prievolių įvykdymo. Atsižvelgiant į tai, ieškinys laikytinas preliminariai pagrįstu.Bankas pareiškė ieškinio reikalavimą dėl 213 566,40 Eur dydžio skolos bei palūkanų priteisimo. Bankas turi teisė areštuoti atsakovų, solidarių laiduotojų, turtą pilna skolos apimtimi nepaisant to, kad banko naudai dar nėra parduotas pagrindinei skolininkei I. V. priklausantis įkeistas turtas. Be to, net ir sudėjus tiek atsakovų turimo bei antstolio aprašyto turto, tiek įkeisto turto preliminarias vertes (kitokių verčių atsakovai nenurodo), akivaizdu, jog ieškovės ieškinio reikalavimas nebus patenkintas pilna apimtimi. Dėl to kyla reali grėsmė galbūt palankaus ieškovei teismo sprendimo neįvykdymui, jeigu laikinosios apsaugos priemonės nebus paliktos galioti.Nors atsakovas R. V. teigia, jog vien didelė ieškinio suma nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias pasaugos priemones, tačiau jis nepaneigia fakto ir banko pateiktų įrodymų, kad nei pats R. V., nei K. V. neturi pakankamai turto, iš kurio būtų galima vykdyti išieškojimą (K. V. apskritai neturi jokio nekilnojamojo turto, o R. V. priklausantis nekilnojamasis turtas, Baičių k., Klaipėdos r., įkeistas ne banko naudai, o 1/3 dalies kito žemės sklypo, kurio unikalus Nr. 4400-0539-5655, vertė – tik 79 Eur). Leidus laisvai disponuoti turimu turtu kyla didelė rizika, kad atsakovai šį turtą perleis tretiesiems asmenims, dėl ko teismo sprendimo įvykdymas net iš dalies taptų neįmanomas. Be to, atsakovas K. V., tik gavęs banko reikalavimą, padovanojo savo dukteriai vienintelį jam priklausiusį nekilnojamąjį turtą (dėl kurio reiškiamas actio Pauliana ieškinys), todėl negalima paneigti, kad panaikinus laikinąsias apsaugos priemones, apskritai jokio turto pas atsakovus nebeliktų. Taigi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra proporcingos, adekvačios ir ekonomiškos. Atsakovai nurodė, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas jiems yra nepatogus, nes reikia su antstoliu derintis norint atlikti mokėjimus. Tačiau atsakovų nurodomi nepatogumai niekaip nepaneigia fakto, kad laikinosios apsaugos priemonės yra pritaikytos pagrįstai. Be to, visų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas susijęs su tam tikrais nepatogumais, todėl jeigu pakaktų vien skolininko teiginio, kad jam yra nepatogu, tuomet tektų daryti teisinei logikai prieštaraujančią išvadą, jog visos laikinosios apsaugos priemonės turėtų būti naikinamos.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
Dėl bylos nagrinėjimo ribų
Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio (atskirojo) skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl civilinė byla nagrinėjama neperžengiant atskirųjų skundų ribų. Nagrinėjamoje byloje apeliacijos objektą sudaro Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. gegužės 5 d. nutarties dalis, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės – atsakovams R. V. ir K. V. nuosavybės teise priklausančių ir pas atsakovus R. V. ir K. V. ir (ar) trečiuosius asmenis esančių piniginių lėšų, turtinių reikalavimo teisių, nekilnojamojo turto ir kilnojamojo turto areštas 213 566,40 Eur sumai, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.
Dėl papildomai pateiktų įrodymų priėmimo
Vadovaujantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Lietuvos apeliaciniam teismui ieškovė AB Nordea Bank kartu su atsiliepimu į atskiruosius skundus pateikė ir papildomus įrodymus – antstolio J. P. 2017 m. gegužės 9 d. turto aprašo ir patvarkymų dėl darbo užmokesčio kopijas. Šie duomenys, ieškovės vertinimu, patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas laikinąsias apsaugos priemones apeliantų atžvilgiu taikė pagrįstai. Įvertinus aplinkybę, kad ieškovė neturėjo galimybės šių įrodymų pateikti anksčiau, nes šiuos įrodymus gavo po skundžiamos nutarties priėmimo, apeliacinės instancijos teismas juos priima ir vertina kartu su kitais įrodymais.
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų
Teismas, dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu, gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Taigi, įstatyme yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, įrodoma, kad nesiėmus prevencinių priemonių galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. CPK 145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu, kuris reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais arba taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, kuris gali būti palankus ieškovui. Be to, prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės turi nepažeisti šalių interesų pusiausvyros.Abiejų apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones – jų turto areštą. Apelianto R. V. teigimu, ieškinys yra preliminariai nepagrįstas, be to, neįrodytas jo nesąžiningumas, kas nesuponuoja grėsmės būsimo galbūt palankaus ieškovei teismo sprendimo įvykdymui. Apelianto K. V. teigimu, pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės pažeidžia ekonomiškumo ir proporcingumo principus.
Dėl preliminaraus ieškinio pagrįstumo
Spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismas visų pirma atlieka pareikštų reikalavimų pagrįstumo prima facie (liet. preliminarų) vertinimą. Pagal prima facie doktriną ieškinio pagrįstumo vertinimo tikslas yra teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Kai vertinamas ieškinio prima facie pagrįstumas, patikrinama, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais, ar ieškinio argumentai grindžiami įrodymais (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1160-302/2015). Tačiau toks ieškinio preliminaraus pagrįstumo vertinimas negali ir neturi virsti detalia ieškinio teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize, t. y. laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas negali ir neturi pateikti kategoriško atsakymo dėl pateiktų įrodymų patikimumo, pakankamumo ieškovo nurodytiems argumentams patvirtinti, jų sąsajumo (jei aplinkybė, kad su ieškiniu pateikti įrodymai nesusiję su byla, nėra akivaizdi dar pradinėje bylos nagrinėjimo stadijoje) ir pan. (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1464-516/2016). Taigi, teismo atliekamas preliminarus ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015).Nagrinėjamu atveju ieškovė savo reikalavimą pagrindė ieškinyje išdėstytomis faktinėmis aplinkybėmis, taip pat pateikė, jos nuomone, šias aplinkybes pagrindžiančius įrodymus, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad įvertinus bylos medžiagą, ieškinys preliminariai pagrįstas. Taigi, nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovei palankus teismo sprendimas negalėtų būti priimtas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apelianto R. V. teiginiai, susiję su jo parašo, esančio ant laidavimo sutarties, suklastojimu, pagal savo pobūdį yra argumentai, kuriuos teismas analizuoja nagrinėdamas bylą iš esmės ir priimdamas sprendimą, todėl tokio pobūdžio argumentai teismo negali būti vertinami priimant tarpinius procesinius sprendimus – taikant laikinąsias apsaugos priemones ar atsisakant jas taikyti. Aplinkybę, kad parašo suklastojimas bus vertinamas bylą nagrinėjant iš esmės pagrindžia ir apelianto atskirajame skunde nurodomi teiginiai, jog byloje yra paskirta rašysenos ekspertizė. Taigi pirmosios instancijos teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, esant nenuginčytoms, galiojančioms laidavimo sutartims, jas pateikus kartu su ieškiniu, taip pat pridėjus kitus įrodymus, neturėjo pagrindo spręsti, kad ieškinio reikalavimai dėl skolos ir palūkanų priteisimo yra preliminariai nepagrįsti.
Dėl būsimo galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės
Antroji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – reali grėsmė, kad ieškovui palankus teismo sprendimas bus neįvykdytas arba jo įvykdymas pasunkės. Civiliniame procese vyraujantys rungimosi (CPK 12 straipsnis) ir proceso šalių lygiateisiškumo (CPK 17 straipsnis) principai lemia tai, kad pareiga įrodyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą/poreikį tenka prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikusiam proceso dalyviui, o priešinga proceso šalis, kurios atžvilgiu prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekdama išvengti tokių priemonių taikymo, turėtų teikti įrodymus, kurie paneigtų esant pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. grėsmę, kad ieškovui palankus teismo sprendimas gali būti neįvykdytas ar jo vykdymas apsunkintas. Taigi, pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę šalys turi įstatymo nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis).Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje vadovavosi didelės ieškinio sumos prezumpcija, t. y. nurodė, kad didelės turtinės vertės reikalavimas gali pasunkinti arba padaryti neįmanomu būsimo galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo vykdymą. Kadangi faktinę grėsmę ieškinio pateikimo metu įrodyti daugeliu atveju yra itin sudėtinga arba praktiškai neįmanoma (pvz., tikėtinai pagrįsti esant atsakovo sąmoningą ketinimą išvengti jam nepalankaus teismo sprendimo įvykdymo), arešto taikymo prašančiam asmeniui yra suteikta galimybė remtis nurodytu teisinio pobūdžio teiginiu (didele ieškinio suma). Taikant ieškinio sumos prezumpciją įrodinėjimo našta perkeliama atsakovui, t. y. būtent jis turi pagrįsti, kad ieškinio suma atsakovui nėra reikšminga, o turtinė padėtis eliminuoja grėsmę dėl būsimo teismo sprendimo neįvykdymo (CPK 12, 178 straipsniai) (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-874-943/2016; 2017 m. vasario 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-130-943/2017). Tačiau ši prezumpcija nėra absoliuti, kiekvienu atveju teismas turi vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo finansines galimybes, t. y. ar jam ši ieškinio suma, lyginant ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, vykdoma veikla, gaunamu pelnu, įsipareigojimais kreditoriams, yra didelė (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1451-381/2016).Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones – atsakovų R. V. ir K. V. turto areštą, nes jų turtinė padėtis bei byloje esantys duomenys apie apelianto K. V. padovanotą turtą, kuomet šis apeliantas gavo iš banko reikalavimą sumokėti skolą, leido spręsti apie kilusią grėsmę galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Dėl to apeliantai, siekdami laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo turi pareiga įrodyti gerą turtinę padėtį (galimybę įvykdyti ieškinio reikalavimus) ir taip paneigti didėlės ieškinio sumos prezumpciją. Pažymėtina, kad nei apeliantas R. V., nei apeliantas K. V. neįrodinėja geros savo finansinės padėties, neteigia, kad jie turi galimybę įvykdyti ieškinio reikalavimus, jei ieškinys būtų patenkintas. Kaip minėta, tikėtinai pagrįsti esant atsakovo sąmoningą ketinimą išvengti jam nepalankaus teismo sprendimo įvykdymą ieškinio pateikimo metu įrodyti daugeliu atveju yra itin sudėtinga arba praktiškai neįmanoma, todėl apeliacinės instancijos teismas kritiškai vertina apelianto R. V. argumentus, kad net nepaneigus didelės ieškinio sumos prezumpcijos jo turtui taikytas areštas turėtų būti panaikintas, vien dėl to, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų, galinčių pagrįsti, jog jis yra nesąžiningas ir ketina išvengti galbūt jam nepalankaus teismo sprendimo įvykdymo. Apeliantai jokių įrodymų, susijusių būtent su 213 566,40 Eur ieškinio sumos reikšmingumu ir jos santykiu su atsakovų finansine padėtimi, t. y. pagrindžiančių jų gerą finansinę padėtį (pvz., duomenų apie turimas lėšas, turtą, pan.), teismui nepateikė. Pažymėtina, kad atskiruosiuose skunduose nesiekiama paneigti didelės ieškinio sumos prezumpcijos, apeliantai nepateikė jokių įrodymų, susijusių su jų turtine padėtimi, o ieškovė kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikti įrodymai apie apeliantų areštuoto turto sudėtį, jo vertę, patvirtina byloje konstatuotą poreikį taikyti atsakovų turto areštą.
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumo ir ekonomiškumo
Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principais. Ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas taikytų tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kad būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, o teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą. Proporcingumo principo taikymas sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1268/2014; 2014 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1472/2014; kt.). Nagrinėjamu atveju apeliantas K. V. nurodo, kad ieškinio reikalavimams užtikrinti pakanka I. V. (buvusi Valužytė) hipoteka įkeisto turto, esančio (duomenys neskelbtini), bei I. V. priklausančio buto, esančio Kretingoje, Miško g. 3-11, arešto, todėl teismas neturėjo pagrindo areštuoti laiduotojų turto 213 566,40 Eur sumai. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas, taikydamas apeliantų turto areštą už 213 566,40 Eur sumą, pažeidė ekonomiškumo ir proporcingumo principus. Iš ieškinio reikalavimų matyti, kad ieškovė teismo prašė priteisti solidariai iš atsakovų R. V. ir K. V. 213 566,40 Eur dydžio skolos sumą bei 16 procentų dydžio procesines palūknas; pripažinti negaliojančia 2017 m. vasario 20 d. nekilnojamojo turto dovanojimo sutartį ir taikyti restituciją, pripažinti, kad 2017 m. vasario 20 d. nekilnojamojo turto dovanojimo sutarties pagrindu atsakovo K. V. naudai nustatyta ir Nekilnojamojo turto registre įregistruota uzufrukto teisė yra pasibaigusi; tenkinus ieškinį, nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, nustatyti priverstinę hipoteką atsakovui K. V. sugrąžintam nekilnojamajam turtui, butui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiam (duomenys neskelbtini); priteisti iš atsakovų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Iš ieškinio turinio bei prie ieškinio pridėtų dokumentų matyti, kad I. V. ir banko kredito sutarties įvykdymas buvo užtikrintas I. V. priklausančio nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), hipoteka bei laidavimo sutartimis. Tačiau pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje ieškinio reikalavimas I. V., kuri su ieškove sudarė kredito sutartį ir kurios nekilnojamasis turtas hipoteka įkeistas banko naudai, nereiškiamas. Atsižvelgiant į tai, kad ieškinio reikalavimas I. V. nereiškiamas, į tai, kad solidarios atsakomybės atveju kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 straipsnio 4 dalis), pirmosios instancijos teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, neturėjo pagrindo atsižvelgti į tai, kad kredito sutarties įvykdymas užtikrintas ir hipoteka. Taip pat apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, areštuodamas atsakovų turtą bei taikydamas I. V. priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini), areštą, neturėjo atsižvelgti į šio turto vertę. Pažymėtina, kad šis turtas areštuotas siekiant užtikrinti ieškinio reikalavimą, reiškiamą actio Pauliana pagrindu, kuriuo teismo prašoma pripažinti negaliojančia 2017 m. vasario 20 d. nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), dovanojimo sutartį ir taikyti restituciją, t. y. I. V. padovanotą nekilnojamą turtą gražinant K. V.. Pažymėtina, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje šis ieškinio reikalavimas nėra išspręstas, t. y. nėra aišku, ar bus ši sutartis pripažinta negaliojančia, ar bus taikyta restitucija, t. y. ar bus šis turtas grąžintas atsakovui K. V., ar ne. Taigi priešingai nei teigia apeliantas K. V., ieškinio reikalavimas iš apeliantų ieškovės naudai priteisti 213 566,40 Eur sumą nėra užtikrintas nei hipoteka, nei I. V. priklausančio nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), areštu. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė dėl ieškinio reikalavimo, kuriuo prašoma iš apeliantų ieškovės naudai priteisti 213 566,40 Eur sumą, užtikrinimo. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad nagrinėjamoje byloje apeliantų turto gali nepakakti galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimui dėl 213 566,40 Eur priteisimo įvykdyti bei atsižvelgęs į byloje esančius duomenis apie tai, kad apeliantas K. V. padovanojo butą, kuomet gavo iš banko reikalavimą sumokėti skolą, pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones areštuodamas apeliantų turtą neperžengdamas jiems pareikštų reikalavimų sumos. Bet kokios laikinosios apsaugos priemonės visuomet sukelia suvaržymus (nepatogumus) asmeniui, kurio atžvilgiu yra pritaikytos, todėl apelianto R. V. atskirojo skundo argumentas, kad taikytos laikinosios apsaugos priemonės sukelia veiklos suvaržymus (kad siekiant atlikti mokėjimus reikia kreiptis į antstolį, kad bankai blokuoja korteles ir pan.) nėra pagrindas panaikinti pagrįstos skundžiamos nutarties.Iš skundžiamos nutarties matyti, jog teismas, siekdamas be pagrindo neriboti skolininkų galimybės disponuoti būtinomis lėšomis, užtikrinti skolininkų būtinų poreikių tenkinimą, leido atsakovams iš areštuotų banko sąskaitų atlikti pinigines operacijas, susijusias su privalomų mokesčių valstybės ir savivaldybės biudžetams, bei kitų privalomųjų mokesčių (pvz. komunalinių) mokėjimu, todėl skundžiamos nutarties rezoliucinėje dalyje nurodė nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių vykdančiam antstoliui nustatyti konkrečią lėšų sumą, kuri per vieną kalendorinį mėnesį gali būti panaudota nutartyje nurodytoms operacijoms atlikti. Išdėstytų aplinkybių visuma leidžia apeliacinės instancijos teismui konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atsakingai įvertino ekonomiškumo, proporcingumo bei kitų civilinio proceso teisės principų, kurie reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, svarbą, o atskirųjų skundų argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti apeliantams taikomų suvaržymų apimties. Dėl to skundžiama teismo nutartis paliekama nepakeista.
Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo
Atsakovas K. V. bei ieškovė Nordea Bank AB, Lietuvoje veikianti per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių, prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovo R. V. atstovas advokatas atsiliepime į ieškovės prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas su prašymu šioje bylos nagrinėjimo stadijoje priteisti bylinėjimosi išlaidas nesutinka ir nurodo, kad ieškovės prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas turi būti sprendžiamas nagrinėjant bylą iš esmės.Kaip pagrįstai nurodė atsakovo R. V. atstovas, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas turi būti išspręstas išnagrinėjus bylą iš esmės (CPK 88, 93, 98 straipsniai, 270 straipsnio 5 dalies 4 punktas), priklausomai nuo visos bylos baigties, o ne nuo atskiro procesinio veiksmo byloje rezultato (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. balandžio 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-777-186/2016; kt.). Atsižvelgiant į tai, tiek atsakovo K. V., tiek ieškovės Nordea Bank AB, Lietuvoje veikiančios per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių, patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nespręstinas, nes jų paskirstymo klausimas turės būti išspręstas išnagrinėjus bylą iš esmės.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. gegužės 5 d. nutartį palikti nepakeistą.