Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. C. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Skunde paaiškina, kad laikotarpiu nuo 2017 m. balandžio 13 d. iki 2018 m. vasario 7 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose kartu su kitais asmenimis, pažeidžiant teisės aktuose nustatytą reikalavimą dėl minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui. Dėl to patyrė dvasinius sukrėtimus, neigiamus išgyvenimus, kurie pasireiškė baime, nerimu, emocine depresija, pažeminimu, stresu ir kitais nepatogumais. Kameros avarinės būklės, neatitiko teisės aktuose keliamų reikalavimų dėl ventiliacijos, temperatūros, apšvietimo. Kamerose veisiasi įvairūs parazitai, pelėsis, grybelis, daug dulkių, trūksta oro, drėgna (drėgmė viršija 70 proc.). Be to, jis turi teisę į tik į vienos valandos pasivaikščiojimą kiemelyje.

Teismo posėdyje pareiškėjas ir atsakovės atstovas nedalyvavo.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos (po 20 Eur už kiekvieną dieną praleistą Lukiškių TI-K), kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų nuo 2017 m. balandžio 13 d. iki 2018 m. vasario 7 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis) Lukiškių TI-K, atlyginimo.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais; to paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų numatytais atvejais. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (administracinės bylos Nr. A143–1966/2008, A502–734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, 871/02).

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas humanizmo principas reiškia, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Kadangi analizuojamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, taip pat yra aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.

Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 str. yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė jį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95). Kaip ne kartą pažymėjo EŽTT savo praktikoje, ypač mažas kameros plotas yra labai svarbi aplinkybė, kurią būtina įvertinti sprendžiant, ar kalinimo sąlygos buvo žeminančios Konvencijos 3 straipsnio prasme. Ypač mažas kamerų plotas yra savaiminis pagrindas pripažinti, kad kalinimo sąlygos yra žeminančios (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, 53254/98).

Pareiškėjas teigia, kad ginčo laikotarpiu jis kamerose Lukiškių TI-K buvo laikomas pažeidžiant vienam asmeniui tenkantį minimalųjį gyvenamąjį plotą.

1996 m. sausio 18 d. Suėmimo vykdymo įstatymo Nr. I-1175 3 straipsnyje nustatyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal šio įstatymo 44 straipsnio 1 dalį, suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.

Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172, 104 punkte nustatyta, kad suimtiesiems skirtos patalpos, ypač miegamosios, turi atitikti sveikatos ir higienos reikalavimus. Vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 p., vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Lietuvos higienos norma 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908, kaip ir iki 2015-10-30 galiojusi HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, minimalių vienam kaliniui tenkančių kameros plotų nenustato.

Bylos medžiaga (b. l. 55–58) patvirtina, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu buvo laikomas šiose kamerose: 2017-04-13, 2017-06-01, 2017-09-28 ir 2017-12-13 7,38 kv. m ploto kamerose Nr. 122, 118 ir 106 (1–2 asmenys kameroje); 2017-04-14–2017-04-18 perkeltas į kamerą Nr. 372 (plotas 7,23 kv. m, laikytų asmenų skaičius kito nuo 1 iki 2); 2017-04-19–2017-04-27 perkeltas į kamerą Nr. 278 (plotas 7,92 kv. m, laikytų asmenų skaičius kito nuo 1 iki 2); 2017-04-28–2017-05-07 perkeltas į kamerą Nr. 135 (plotas 8,02 kv. m, 2 asmenys kameroje); 2017-05-11 ir 2017-09-07 vienas laikytas 7,42 kv. m ploto kameroje Nr. 123; 2017-05-12–2017-05-28 perkeltas į kamerą Nr. 176 (plotas 7,94 kv. m, laikytų asmenų skaičius kito nuo 1 iki 2); tokio pat ploto kameroje Nr. 162 laikytas ir nuo 2017-08-02 iki 2017-09-03 (1–2 asmenys kameroje); 2017-06-01 vienas laikytas 7,38 kv. m ploto kameroje Nr. 104; laikotarpiu nuo 2017-06-02 iki 2017-06-04 perkeltas į kamerą Nr. 137, kurios plotas 7,75 kv. m (1–2 asmenys kameroje); nuo 2017-06-05 iki 2017-06-13 ir nuo 2017-07-12 iki 2017-07-26 perkeltas į kamerą Nr. 141, kurios plotas 8,02 kv. m (1–2 asmenys kameroje); nuo 2017-06-14 iki 2017-06-22 perkeltas į kamerą Nr. 133 (plotas 7,94 kv. m, 1–2 asmenys kameroje); nuo 2017-06-23 iki 2017-06-25 perkeltas į kamerą Nr. 165 (plotas 7,94 kv. m, 2 asmenys kameroje); 2017-06-29 kartu su kitu asmeniu laikytas 7,38 kv. m ploto kameroje Nr. 107; 2017-06-30–2017-07-11 perkeltas į kamerą Nr. 167 (plotas 7,94 kv. m, laikytų asmenų skaičius kito nuo 1 iki 2); 2017-07-27–2017-08-01 perkeltas į kamerą Nr. 175 (plotas 7,56 kv. m, laikytų asmenų skaičius kito nuo 1 iki 2); 8,03 kv. m ploto kameroje Nr. 298 laikytas nuo 2017-09-07 iki 2017-09-13 (1–2 asmenys); 2017-09-14–2017-09-17 perkeltas į kamerą Nr. 265 (plotas 7,87 kv. m, laikytų asmenų skaičius kito nuo 1 iki 2); 2017-09-18–2017-09-24 perkeltas į kamerą Nr. 291 (plotas 7,73 kv. m, 2 asmenys kameroje); 2017-09-29–2017-11-02 perkeltas į kamerą Nr. 254 (plotas 34,71 kv. m, laikytų asmenų skaičius kito nuo 4 iki 9); 7,86 ploto kameroje Nr. 262 laikytas nuo 2017-11-03 iki 2017-12-11 (2 asmenys kameroje); 2017-12-14 perkeltas į kamerą Nr. 287 (plotas 7,70 kv. m, 2 asmenys kameroje); tą pačią dieną perkeltas ir laikytas vienas kameroje Nr. 115, kurios plotas 7,45 kv. m; nuo 2017-12-15 iki 2018-01-25 laikytas kameroje Nr. 266, kurios plotas 7,74 kv. m (1–2 asmenys kameroje); 2018-01-26 perkeltas į kamerą Nr. 269 (plotas 7,68 kv. m, 2 asmenys kameroje); 2018-01-27–2018-02-06 perkeltas į kamerą Nr. 258 (plotas 34,71 kv. m, laikytų asmenų skaičius kito nuo 7 iki 9).

Vadovaujantis EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nustatant, kiek laiko pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas pažeidus minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, normą, vertinamas ir kameros plotas, tenkantis sanitariniam mazgui. 2018- 03-02 pranešime Nr. 24-1948 Lukiškių TI-K Ūkio skyrius nurodė, kad sanitarinio mazgo plotas yra apie 0,56 kv. m (b. l. 64–66).

Iš nagrinėjamos bylos medžiagos nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikytas 284 dienas. Įvertinus Lukiškių TI-K nurodytus kamerų plotus ir iš jų atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą (apie 0,56 kv. m), pripažintina, kad minimali ploto norma tenkanti vienam asmeniui buvo pažeista 11 dienų, o ploto trūkumas buvo labai nežymus – vietoje 3,6 kv. m ploto, pareiškėjui teko 3,34–3,5 kv. m ploto (vos 10–26 kv. cm mažiau nei nustatyta teisės aktuose minimali norma). Taigi, Lukiškių TI-K pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Aplinkybės, kad pareiškėjas buvo kalinamas kameroje, kurioje jam teko mažesnis nei teisės aktais nustatytas minimalus plotas, atsakovas iš esmės neginčija. Būtent šia aplinkybe pareiškėjas ir motyvuoja neturtinės žalos padarymą.

Pareiškėjas savo skunde taip pat nurodo, jog kameros avarinės būklės, neatitiko teisės aktuose keliamų reikalavimų dėl ventiliacijos, temperatūros, apšvietimo. Kamerose veisiasi įvairūs parazitai, pelėsis, grybelis, daug dulkių, trūksta oro, drėgna.

Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 17 punktas nurodo, jog gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus tas patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. HN 134:2015 14 punktas nurodo, jog mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx, 16 punktas numato gyvenamųjų patalpų, prausyklų, dušų, persirengimo kambarių oro temperatūros, santykinės drėgmės ribas, oro judėjimo greičius atskirais metų laikais.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 13 punkte nustatyta, kad gyvenimo ir buities sąlygos kamerose turi atitikti Lietuvos Respublikos higienos normas. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 punktas nustato: taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams.

Teismui pateiktame Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2018-03-02 pranešime Nr. 24-1948 dėl pareiškėjo skundo (b. l. 64–66) nurodyta, kad kameros vėdinamos natūraliai, per langus (kamerose įrengti skaidraus stiklo pritaikyti vėdinimui langai), visose gyvenamųjų kamerų langų angose įrengtos grotos, tai atitinka teisės aktų reikalavimus. Gyvenamosiose kamerose įrengtas dirbtinis apšvietimas atitinka normas. Lukiškių TI-K laikomi suimtieji ir nuteistieji privalo eilės tvarka tvarkyti kameras, kuriose gyvena: valyti kamerų sienų, grindų, langų, durų (iš kameros pusės), sanitarinių įrenginių paviršius drėgnuoju būdu bei dezinfekuoti sanitarinius įrenginius.

Byloje pateikti Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai (b. l. 67–70, 73–75, 79–81, 83–92, 97–99, 102–103, 106–107, 110–118, 122–133, 138–140, 142–144, 150–156, 162–169) dėl Lukiškių TI-K patalpų atitikimo higienos normų reikalavimams patvirtina, kad pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K ar artimu jo buvimui metu kamerose išmatuota bendra dirbtinė apšvieta atitiko HN 134:2015 14 punkto reikalavimą, kur nurodyta, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Drėgmė neviršija nustatytų normų, palaikoma tinkama gyvenamųjų patalpų temperatūra. Užfiksuotas pažeidimas – vizualiai matomi pelėsio požymiai, kamerose Nr. 167 ir 269 buvo pašalinti dar iki pareiškėjo apgyvendinimo šiose kamerose. Patikrinimo metu taip pat nustatyta, kad yra sudaryta galimybė išvėdinti kameras per atidaromus langus – kamerų langai atsidaro, langų rėmai nesulūžę. Lukiškių TI-K 2015-12-30 yra sudaręs sutartį su UAB Kenkėjų kontrolės tarnyba, kuri organizuoja profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją). Patikrinimo aktuose nėra užfiksuota nariuotakojų ar graužikų buvimo pėdsakų. Todėl pareiškėjo teiginiai dėl temperatūros, apšvietimo, drėgmės, vėdinimo laikomi objektyviai nepagrįstais.

Pareiškėjas teigia, kad pasivaikščiojimui yra skirta viena valanda laiko, tačiau toks pasivaikščiojimui skirtas laikas yra nepakankamas.

Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 29 str. 1 d. nuostatas, suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore; pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius; šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad suimtųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje tardymo izoliatoriaus teritorijoje, laikantis šio įstatymo 10 straipsnio reikalavimų; pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė gali būti sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka suimtasis. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui buvo suteikiama mažiau negu valanda pasivaikščioti gryname ore ar buvo kliudoma pasinaudoti šia teise. Pareiškėjas neginčija aplinkybės, jog jam buvo suteiktas teisės aktuose nustatytas pasivaikščiojimo laikas, tačiau teigia, kad jis yra per trumpas. Atsižvelgiant į tai, kad Lukiškių TI-K neturėjo pareigos suteikti pareiškėjui pasivaikščioti gryname ore ilgiau kaip valandą, ir tai atitiko teisės aktuose nustatytus reikalavimus, atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų šiuo klausimu nenustatyta.

Pareiškėjas prašo priteisti po 20 Eur už kiekvieną dieną praleistą Lukiškių TI-K neturtinei žalai atlyginti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K. Žalą sieja su netinkamomis kalinimo sąlygomis Lukiškių TI-K.

Teismas, vertindamas pateiktą pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo, visų pirma pabrėžia, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.263 straipsnio 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės bei savivaldybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę.

Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė) kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Teismas nagrinėjamoje byloje nustatęs, kad 11 dienų Lukiškių TI-K buvo nežymiai pažeista minimali ploto norma tenkanti pareiškėjui, daro išvadą, kad priimtinų sąlygų nesudarymas tiesiogiai lėmė pareiškėjui nepatogumus, kėlė diskomfortą, kitus neigiamus dvasinius išgyvenimus ir orumo pažeminimą, o tai sudaro pagrindą priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Nagrinėjamu atveju egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos.

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis trukmę, pažeidimų pobūdį ir mastą, atsižvelgęs į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašoma priteisti suma (po 20 Eur už kiekvieną dieną praleistą Lukiškių TI-K) per didelė ir neatitinka jo patirtų išgyvenimų bei nepatogumų. Atsižvelgdamas į laikymą nepriimtinomis sąlygomis trukmę ir su tuo susijusius nepatogumus, dvasinius išgyvenimus ir kitas neigiamas pasekmes, teismas daro išvadą, kad protinga ir adekvati patirtų nepatogumų mastui priteistina suma būtų 90 Eur.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktu, 132–133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo T. C. skundą tenkinti iš dalies.

Pareiškėjui T. C. priteisti 90 Eur (devyniasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, už laikotarpį nuo 2017 m. balandžio 13 d. iki 2018 m. vasario 7 d.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.