- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-04-18
- Bylos Nr.
- eI-4416-764/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05001-2015-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ernestas Spruogis, Liudmila Zaborovska, Egidija Puzinskaitė (pran.)
- Pareiškėjas
- B. C.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Generalinei prokuratūrai, Policijos departamentui prie VRM
- Advokatai
- Šarūnas Ivanauskas
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Egidijos Puzinskaitės, teisėjų Ernesto Spruogio ir Liudmilos Zaborovskos, dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui Šarūnui Ivanauskui ir atsakovo atstovei Vidai Juciūtei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo B. C. (B. C.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Generalinei prokuratūrai ir Policijos departamentui prie VRM dėl sprendimo panaikinimo
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas B. C. (anksčiau P.) padavė teismui skundą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – Departamentas) 2015-09-30 sprendimą Nr. (15/4-1)31-1027(00188).
Pagrįsdamas savo reikalavimą pareiškėjas nurodė, kad ginčijamas sprendimas buvo priimtas vykdant įsiteisėjusį Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015-01-19 sprendimą, kuriuo atsakovas buvo įpareigotas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą gyventi Lietuvoje. Departamentas neatsižvelgė į teismo sprendime išdėstytus argumentus ir, priimdamas ginčijamą sprendimą, nesurinko įrodymų dėl pareiškėjui paskirtų kardomųjų priemonių, nesivadovavo Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ĮUTP) 40 str. 1 d. 8 p., 124 str. 3 d. ir Baudžiamojo proceso kodekso nuostatomis. Departamentas nepasisakė dėl teismo 2015-01-19 sprendime išdėstytų argumentų, kodėl pareiškėjo keliama grėsmė viešajai tvarkai negalėtų būti pašalinama jam skiriant kardomąsias priemones. Pareiškėjo nuomone, Departamento sprendimas grindžiamas motyvais, kuriuos administracinis teismas yra įvertinęs. Pareiškėjas aktyviai bendradarbiauja su teisėsauga, padeda atskleisti nusikalstamas veikas ir jas padariusius asmenis, todėl galima teigti, kad jis nekelia grėsmės viešajai tvarkai, bet ją mažina.
Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė jį tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime pažymėjo, kad Departamentui 2015-06-29 buvo pateiktas pareiškėjo prašymas nutraukti jo 2014-05-08 prašymo pakeisti leidimą gyventi Lietuvoje nagrinėjimą. Šis pareiškėjo prašymas buvo patenkintas. Ginčijamas sprendimas priimtas išnagrinėjus Departamentui 2015-08-04 pateiktą pareiškėjo prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvoje. Atsakovas surinko duomenis, leidžiančius teigti, kad pareiškėjas kelia realią ir akivaizdžią grėsmę viešajai tvarkai, todėl vadovaudamasis ĮUTP 35 str. 1 d. 1 p. nuostatomis ir atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Nuo 2015-03-01 įsigaliojo ĮUTP 40 str. 1 d. 8 p. pakeitimai ir šioje normoje nėra nustatyta, kad leidimas gyventi Lietuvoje gali būti išduodamas, kai užsienietis iš Lietuvos negali būti išsiųstas įstatymų nustatyta tvarka. ĮUTP aiškiai ir konkrečiai nustato, kad leidimas gyventi Lietuvoje užsieniečiui gali būti išduodamas, kai jo negalima išsiųsti ĮUTP 132 str. 1, 2 ir 4 d. nustatytais atvejais arba kai užsieniečio išsiuntimas sustabdytas dėl ĮUTP 132 str. 1 d. nurodytų aplinkybių. Nagrinėdamas pareiškėjo 2015-08-04 prašymą, Departamentas vadovavosi nuo 2015-03-01 galiojančiomis ĮUTP 40 str. 1 d. 8 p. nuostatomis. Kadangi pareiškėjas neatitinka šioje normoje keliamų reikalavimų, pagrindo išduoti jam leidimą gyventi Lietuvoje Departamentas neturėjo. Aplinkybės, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai nustatytos ir įsiteisėjusiame Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015-01-19 sprendime, kuriuo remiasi pareiškėjas.
Teismo posėdyje atsakovės atstovė su pareiškėjo skundu nesutiko, palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Generalinė prokuratūra atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį tenkinti.
Atsiliepime pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015-01-19 sprendimas šalims turi res judicata galią, todėl Departamentas turėjo juo vadovautis. Teismas nurodė, kad pagal ĮUTP 40 str. 1 d. 8 p., asmeniui nustatyta pareiga dalyvauti baudžiamajame procese, gali lemti leidimo gyventi Lietuvoje išdavimą. Priimdamas ginčijamą sprendimą, Departamentas neatsižvelgė į teismo 2015-01-19 sprendime išdėstytus motyvus, objektyviai neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, neatsižvelgė, kad pareiškėjui yra paskiros ne trys kardomosios priemonės, užstatas, rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir dokumentų paėmimas. Šios priemonės yra galiojančios.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Byloje ginčas yra keliamas dėl Departamento 2015-09-30 sprendimo Nr. (15/4-1)31-1027(00188), kuriuo atsisakyta pareiškėjui išduoti leidimą gyventi Lietuvoje, teisėtumo ir pagrįstumo.
Žemesnės instancijos teismas
Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas 2014-05-08 pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi, nes ketina dirbti ir užsiimti kita ekonomine veikla.
Išnagrinėjęs pareiškėjo pateiktą prašymą, Departamentas, remdamasis Policijos departamento 2014-05-27 išvada dėl pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai Nr. 5-IL-664 ir vadovaudamasis ĮUTP 35 str. 1 d. 1 p., 2014-06-02 sprendimu Nr. (15/4-1)3I-686(00092) atsisakė išduoti pareiškėjui leidimai laikinai gyventi Lietuvoje, nes jis kelia grėsmę viešajai tvarkai.
Nurodytą Departamento sprendimą pareiškėjas apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris administracinėje byloje Nr. I-4218-580/2015 2015-01-19 priimtu sprendimu konstatavo, kad leidimas gyventi Lietuvoje pareiškėjui galėjo būti išduotas pagal ĮUTP 40 str. 1 d. 8 p. ir 124 str. 3 d., todėl panaikino Departamento sprendimą ir įpareigojo pareiškėjo 2014-05-08 prašymą išnagrinėti iš naujo.
Apeliacine tvarka administracinę bylą išnagrinėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad Departamentas nesurinko pakankamų įrodymų, pagrindžiančių pareiškėjo keliamą grėsmę viešajai tvarkai, todėl 2015-06-10 nutartimi Departamento apeliacinį skundą atmetė ir paliko galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015-01-19 sprendimą.
Pareiškėjas 2015-06-29 Departamentui pateikė prašymą nutraukti prašymo išduoti leidimą gyventi Lietuvoje nagrinėjimą remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-06-10 sprendimu.
Šis pareiškėjo prašymas buvo patenkintinas 2015-07-03 Departamento sprendimu, apie kurį pareiškėjas informuotas 2015-07-03 raštu.
Pareiškėjas 2015-08-04 pateikė prašymą išduoti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, kuriame nurodė, kad Lietuvoje ketina dirbti ar užsiimti kitokia ekonomine veikla.
Išnagrinėjęs pareiškėjo 2015-08-04 prašymą, Departamentas, remdamasis Policijos departamento 2015-08-27 išvada Nr. 5-IL-3528 ir vadovaudamasis ĮUTP 35 str. 1 d. 1 p., priėmė nagrinėjamoje byloje ginčijamą 2015-09-30 sprendimą, kuriame konstatavo, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai, todėl atsisakė jam išduoti leidimą gyventi Lietuvoje.
Su tokiu Departamento sprendimu pareiškėjas nesutinka ir prašo teismą jį panaikinti.
Vienas iš esminių pareiškėjo skundo argumentų yra tas, kad, priimdamas ginčijamą sprendimą, Departamentas nevykdė įsiteisėjusio Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015-01-19 sprendimo (administracinėje byloje Nr. I-4218-580/2015), nepagrįstai nesivadovavo iki 2015-03-01 galiojusiomis ĮUTP 40 str. 1 d. 8 p. ir 124 str. 3 d. nuostatomis, kurios suteikia jam teisę gauti leidimą gyventi Lietuvoje.
Iki 2015-03-01 galiojusiame ĮUTP 40 str. 1 d. 8 p. buvo nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jo negalima išsiųsti iš Lietuvos Respublikos šio įstatymo nustatyta tvarka. Pagal ĮUTP 124 str. 3 d., užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos neleidžiama įstatymų nustatytais atvejais.
Nuo 2015-03-01 teisinis reguliavimas pasikeitė iš esmės ir ĮUTP 40 str. 1 d. 8 p. buvo nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu nelydimas nepilnametis užsienietis negrąžinamas į užsienio valstybę, užsieniečio negalima grąžinti į užsienio valstybę ar išsiųsti iš Lietuvos Respublikos įstatymo 130 str. 1, 2, 4 d. nurodytais atvejais arba užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos vykdymas sustabdytas šio įstatymo 132 str. 1 d. nurodytų aplinkybių. Toks reguliavimas galioja ir šiuo metu.
Ginčijamo sprendimo priėmimo metu galiojusiame ĮUTP 124 str. 3 d. buvo nustatyta, kad užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos neleidžiama įstatymų nustatytais atvejais. Šios nuostatos detalizuotos vidaus reikalų ministro 2004-12-24 įsakymu Nr. 1V-429 patvirtinto Sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo 9 p., nustatančiame, kad sprendimas dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, grąžinimo ar išsiuntimo negali būti priimtas, jeigu jam paskirta kardomoji priemonė, kuri apriboja jo teisę išvykti iš Lietuvos Respublikos. Nuo 2015-12-01 šios nuostatos buvo perkeltos į ĮUTP 124 str. 3 d.
Vidaus reikalų ministro 2005-10-12 įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo 88.1 p. nustatyta, kad pateikto prašymo išduoti arba pakeisti leidimą nagrinėjimas nutraukiamas, jeigu prašymo išduoti arba pakeisti leidimą nagrinėjimo laikotarpiu užsienietis pateikė prašymą nutraukti prašymo išduoti arba pakeisti leidimą nagrinėjimą.
Nagrinėjamos bylos duomenys tvirtina, kad 2015-06-10 įsiteisėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015-01-19 sprendimas, kuriuo Departamentas buvo įpareigotas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2014-05-08 prašymą. Sprendimo vykdymo metu, t. y. 2015-06-29, pareiškėjas Departamentui pateikė prašymą nutraukti prašymo išduoti leidimą gyventi Lietuvoje nagrinėjimą remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-06-10 sprendimu. Šis pareiškėjo prašymas buvo patenkintas Departamento 2015-07-03 sprendimu. Pareiškėjas 2015-08-04 pateikė naują prašymą išduoti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, kuriame nurodė, kad Lietuvoje ketina dirbti ar užsiimti kita ekonomine veikla.
Atsižvelgdamas į nagrinėjamoje byloje susiklosčiusią faktinę situaciją, teismas konstatuoja, kad, nagrinėdamas pareiškėjo 2015-08-04 prašymą Departamentas neprivalėjo vadovautis 2014-05-08 prašymo pateikimo metu galiojusiu teisiniu reguliavimu bei Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015-01-19 sprendime išdėstytais motyvais, nes šio prašymo nagrinėjimo procedūra buvo nutraukta paties pareiškėjo iniciatyva. Nagrinėdamas pareiškėjo 2015-08-04 prašymą, Departamentas teisėtai ir pagrįstai vadovavosi jo pateikimo metu galiojusiu teisiniu reguliavimu ir iš naujo vertino, ar nėra ĮUTP 35 str. įtvirtintų pagrindų, dėl kurių pareiškėjui negalėtų būti išduotas leidimas gyventi Lietuvoje.
Pareiškėjo nuomone, Departamentas nesurinko pakankamų įrodymų, pagrindžiančių, kad jis kelia grėsmę viešajai tvarkai, nepasisakė dėl galimybės šią grėsmę pašalinti taikant prievartos priemones baudžiamajame procese. Pareiškėjas taip pat teigia, kad jis bendradarbiauja su teisėsauga, padeda atskleisti naujas nusikalstamas veikas ir jas padariusius asmenis, todėl mažina grėsmę viešajai tvarkai.
ĮUTP 35 str. 1 d. 1 p. nustato, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ir žmonių sveikatai. Aiškindamas nurodytas ĮUTP 35 str. 1 d. 1 p. nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) yra pabrėžęs, jog, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje grėsmės viešajai tvarkai ar valstybės saugumui, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas, tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar egzistuoja pakankamai reali ir akivaizdi grėsmė viešajai tvarkai ar valstybės saugumui – pagrindas atsisakyti išduoti leidimą gyventi (2010-06-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-1810/2010).
Bylos duomenys tvirtina, kad ginčijamas Departamento sprendimas buvo priimtas įvertinus Policijos departamento pateiktus duomenis, kad: (duomenys neskelbtini).
Pažymėtina, kad Policijos departamento 2015-08-27 išvadoje Nr. 5-IL-3528 nurodytų aplinkybių, kuriomis rėmėsi Departamentas, teisingumo pareiškėjas neginčija. Įvertinęs nusikalstamų veikų, dėl kurių pareiškėjui pareikšti įtarimai, pobūdį, sunkumą, kaltės formą ir kiekį, taip pat jo veiksmus siekiant išvengti baudžiamojo persekiojimo (duomenys neskelbtini), tai, kad (duomenys neskelbtini), teismas konstatuoja, kad yra surinkta pakankamai faktinių duomenų, pagrindžiančių, kad pareiškėjas kelia realią grėsmę viešajai tvarkai. Teismas pažymi, kad pareiškėjas nepateikė jokių, Departamento nustatytas aplinkybes paneigiančių įrodymų. Teiginiai, kad jis aktyviai bendradarbiauja su teisėsauga, todėl mažina grėsmę viešajai tvarkai ir net gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, grindžiami prielaidomis ir spėliojimais.
Teismas taip pat pažymi, kad procesinių prievartos priemonių taikymą baudžiamajame procese, reglamentuoja Baudžiamojo proceso kodekso normos, ir jomis yra siekiama baudžiamojo proceso tikslų. Teisę spręsti, ar yra pagrindas taikyti procesines prievartos priemones, turi tik ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai, ikiteisminio tyrimo teisėjas ar baudžiamąją bylą nagrinėjantis teismas. Nagrinėdamas prašymą išduoti / pakeisti leidimą gyventi Lietuvoje, Departamentas privalo vadovautis ĮUTP nuostatomis ir savo kompetencijos ribose priimti sprendimą, kad asmens veiksmai kelia realią grėsmę viešajai tvarkai, todėl jam negali būti išduotas leidimas gyventi Lietuvoje. Teismo vertinimu, nustatęs, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai, tačiau išduodamas leidimą gyventi Lietuvoje vien tuo pagrindu, kad jam yra ar ateityje gali būti taikomos procesinės prievartos priemonės, Departamentas veiktų ultra vires.
Teismas taip pat nesutinka su pareiškėjo atstovo argumentais, kad LVAT 2015-06-10 nutartyje bei kitose nutartyse, priimtose iš esmės analogiškose bylose, yra konstatuota, kad leidimas gyventi Lietuvoje pareiškėjui privalėjo būti išduotas, nes jam paskirta kardomoji priemonė.
LVAT 2015-06-10 nutartyje (administracinė byla Nr. A-1814-858/2015) ir 2015-02-05 nutartyje (administracinė byla Nr. A-506-624/2015) nurodė, kad situacija, kai dėl pradėto ikiteisminio tyrimo ir pareikštų įtarimų užsieniečiui draudžiama išvykti iš gyvenamosios vietos, tačiau tuo pat metu atsisakoma pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, yra pakankamai paradoksali, todėl, nenustačius pagrindų, dėl kurių šiuo metu toks leidimas užsieniečiui neturėtų būti išduodamas, tai ir turėtų būti padaryta. Vadinasi, net ir tuo atveju, kai užsieniečiui, prašančiam pakeisti / išduoti leidimą gyventi Lietuvoje yra taikomos kardomosios priemonės, Departamentas privalo vertinti, ar prašymo nagrinėjimo metu nėra ĮUTP 35 str. įtvirtintų pagrindų, dėl kurių leidimas negali būti pakeistas / išduotas.
Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja ĮUTP 35 str. 1 d. 1 p. nustatytas pagrindas, dėl kurio pareiškėjui negali būti išduotas leidimas gyventi Lietuvoje – jis kelia realią grėsmę viešajai tvarkai. ĮUTP 40 str. 1 d. nenustato, kad leidimas gyventi Lietuvoje užsieniečiui gali būti išduotas remiantis tuo, kad jam yra taikomos kardomosios priemonės, dėl kurių jis negali būti įpareigotas išvykti, grąžintas ar išsiųstas iš Lietuvos Respublikos. Vadinasi, Departamento sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.
Kaip minėta, šiuo metu galiojančiame ĮUTP 124 str. 3 d. yra nustatyta, kad užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos neleidžiama ir sprendimas dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, grąžinimo, išsiuntimo negali būti priimtas, jeigu jam paskirta kardomoji priemonė, kuri apriboja jo teisę išvykti iš Lietuvos Respublikos. Generalinė prokuratūra įtraukta į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu, todėl, žinodama, kad pareiškėjas neturi leidimo gyventi Lietuvoje, procesinių prievartos priemonių pagalba ji gali užtikrinti pareiškėjo dalyvavimą baudžiamajame procese iki jo pabaigos.
Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, ir panaikinti Departamento 2015-09-30 sprendimą Nr. (15/4-1)31-1027(00188) nėra, todėl jis atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 ir 129 str. teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo B. C. (B. C.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.