Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Nijolės Piškinaitės ir Donato Šerno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos ir suinteresuoto asmens Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 7 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-128-560/2013 pagal ieškovo bankrutuojančios akcinės bendrovės „Kasyba“ skundą atsakovui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2012 m. vasario 15 d. sprendimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Anot pareiškėjo, Vilniaus AVMI nepagrįstai PVM permokos sąskaita iš viso įskaitė: 270,31 Lt dydžio aplinkos teršimo mokestį, 85 795,62 Lt dydžio gyventojų pajamų mokestį, atsiradusį po bankroto bylos BAB „Kasyba“ iškėlimo patenkinus darbuotojų reikalavimus dėl neišmokėto darbo užmokesčio (Administratorius pateikė Vilniaus AVMI šią informaciją 2011 m. lapkričio 17 d. pranešimu) bei 139 Lt dydžio žyminį mokestį, esantį kaip VMI bylinėjimosi išlaidų skola, o įskaičius minėtus mokesčius, likusi PVM permoka, lygi 5324,38 Lt turėjo būti grąžinta BAB „Kasyba“ administratoriaus prašymu. Pareiškėjo nuomone, įskaitymu buvo pažeistas Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte nustatytas draudimas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Po PVM ataskaitos tikslinimo atsiradęs mokėtinas PVM laikytinas mokestine prievole, atsiradusia iš ekonominės (ūkinės komercinės) veiklos vykdymo (užbaigimo), todėl turi būti sumokėtas į valstybės biudžetą. Mokestinė nepriemoka, atsiradusi iš ekonominės veiklos einamųjų mokesčių, turi būti apmokėta iš įmonės gautų pajamų iki atsiskaitymo su kreditoriais. Todėl inspekcija turėjo teisinį pagrindą atlikti mokesčio permokos įskaitymą einamiesiems mokesčiams padengti. Mokesčių mokėtojo teisinis statusas (bankrutuojanti įmonė) nepakeičia jos, kaip mokesčių mokėtojos, padėties mokesčių administratoriaus atžvilgiu, vertinant laikotarpį po bankroto bylos iškėlimo. Būdama ūkinės komercinės veiklos subjektu, bankrutuojanti įmonė kartu yra ir rinkoje veikiantis konkurencijos teisės subjektas, o galimybė nemokėti su šia veikla susijusių mokesčių iškraipytų sąžiningos konkurencijos principus. Mokesčių administratorius tampa kreditoriumi įstatymo pagrindu, jei mokesčiai yra nesumokami.Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 5 punkto formuluotė, nurodanti, kad „jeigu dėl įmonės ūkinės komercinės veiklos atsiranda mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų įstatymuose numatytų apmokestinamų objektų, įmonė mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas moka vadovaudamasis įstatymu“, yra imperatyvi. Jos nepaneigia tolesnė Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 5 punkto formuluotė, jog „jeigu dėl ūkinės komercinės veiklos atsiranda reikalavimai dėl neįvykdytų prievolių ir įsipareigojimų, jie yra tenkinami šio įstatymo 35 straipsnyje nustatyta tvarka“. Pastaroji teisės norma netaikoma, skirta mokesčiams ir kitoms privalomosioms įmokoms, įpareigoja tuos mokesčius ir kitas privalomąsias mokas mokėti bendra tvarka, vadovaujantis įstatymais (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. kovo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-548/2012).Pareigą bankrutuojančiai įmonei mokėti mokesčius bendra tvarka yra patvirtinęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. sausio 18 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-39-46/2008.Einamieji mokesčiai po bankroto bylos iškėlimo privalo būti mokami, o vienas iš šios prievolės įvykdymo būdų – mokesčių įstatymai.Inspekcija, nepažeisdama teisės aktų nuostatų, 2012 m. vasario 15 d. sprendimu Nr. 505206 atliko ne skolos išieškojimo iš AB „Kasyba“ veiksmus, o finansinius veiksmus, padengdama AB „Kasyba“ apskaitos kortelėje mokestines nepriemokas, kurios atsirado iš AB „Kasyba“ ūkinės – komercinės veiklos po bankroto bylos iškėlimo. Pažymi, kad AB „Kasyba“ už laikotarpį po bankroto bylos iškėlimo 2013 m. sausio 10 d. biudžetui skolinga 137 447,32 Lt.Inspekcijos sprendimas įskaityti mokestinę nepriemoką, vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 82 ir 87 straipsniais, yra visiškai pagrįstas ir teisėtas.

Apeliaciniu skundu suinteresuoto asmens Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 7 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – atmesti BAB „Kasyba“ skundą. Apeliacinį skundą grindžia iš esmės tokiais pačiais argumentais, kuriuos nurodė atsakovas Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija savo apeliaciniame skunde. Papildomai nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuotas įskaitymo draudimas apima atvejus, kai priešpriešiniai vienarūšiai reikalavimai atsirado iki bankroto bylos iškėlimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nėra suformulavęs teisės aiškinimo taisyklės, draudžiančios mokesčių administratoriaus ir bankrutuojančios įmonės priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, kai mokesčių administratoriaus reikalavimas atsirado po bankroto bylos iškėlimo iš įmonės vykdytos ūkinės komercinės veiklos.

Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 5 punkte nustatyta, kad jei dėl ūkinės komercinės veiklos atsiranda reikalavimai dėl neįvykdytų prievolių ir įsipareigojimų, jie tenkinami Įmonių bankroto įstatymo 35 straipsnyje nustatyta tvarka. Būtent Įmonių bankroto įstatymo 35 straipsnio 3 dalis nustato, kad antrąja eile tenkinami reikalavimai dėl mokesčių ir kitų įmokų į biudžetą.Priešingai nei teigia apeliantai, atsakovo įskaityti mokesčiai atsirado ne dėl BAB „Kasyba“ ekonominės veiklos vykdymo. Pažymi, kad po bankroto bylos AB „Kasyba“ iškėlimo vykę kreditorių susirinkimai niekada nebuvo priėmę nutarimo dėl įmonės ūkinės – komercinės veiklos vykdymo (tęsimo) po bankroto bylos iškėlimo, todėl BAB „Kasyba“ realiai niekada nevykdė ir negalėjo vykdyti (tęsti) ūkinės komercinės veiklos. Todėl mokėtinas pajamų mokestis, aplinkos teršimo mokestis ir žyminis mokestis nelaikytini mokestine prievole, atsiradusia iš ekonominės (ūkinės komercinės) veiklos vykdymo (užbaigimo) ir jie neturi būti sumokėti į valstybės biudžetą iš įmonės gautų pajamų iki atsiskaitymo su kreditoriais. Apeliantų nurodomoje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje situacija nėra analogiška, nes BAB „Kasyba“ nevykdė ūkinės komercinės veiklos ir mokestinės prievolės atsirado ne iš šios veiklos. Ieškovo mokėtinas gyventojų pajamų mokestis atsirado BAB „Kasyba“ jau esant pripažintai bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, patenkinus pirmos eilės kreditorių (darbuotojų) finansinius reikalavimus.Priešingai, nei teigia apeliantai, dėl pridėtinės vertės mokesčio, susijusio su turto perdavimu, įskaitymo suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika aiškiai ir nedviprasmiškai draudžia mokesčių administratoriui, įsiteisėjus nutarčiai iškelti bankroto bylą, atlikti mokesčių permokų ir nepriemokų įskaitymą, nepriklausomai nuo to, ar įmonė tęsia, ar netęsia ūkinės komercinės veiklos vykdymą.Pagrįstai teismas nurodė, kad įmonės bankroto atveju Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnio 5 dalies nuostata netaikytina, bankrutuojančiai įmonei grąžinamos visos mokesčių permokos, o dėl mokesčių nepriemokų mokesčių administratorius teikia savo, kaip kreditoriaus, reikalavimus įmonės bankroto byloje.Atsakovas ne tik negalėjo įskaityti aplinkos teršimo mokesčio 270,31 Lt sumai, vadovaujantis Įmonių bankroto įstatymo nuostatomis. Ta pati 270,31 Lt suma už aplinkos teršimo mokestį yra kaip atsakovo kreditorinio reikalavimo, patvirtinto Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartimi, dalis ieškovo bankroto byloje.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas netenkintinas, Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 7 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Byloje sprendžiama, ar pagrįstai Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2012 m. vasario 15 d. sprendimu Nr. 505206 nusprendė AB „Kasyba“ negrąžinti 126 236 Lt pridėtinės vertės mokesčio pagal 2012 m. vasario 8 d. pateiktą prašymą.

Ieškovas BAB „Kasyba“, atstovaujamas bankroto administratoriaus, minėto sprendimo neteisėtumą įrodinėja tuo, kad Vilniaus AVMI PVM permokos sąskaita iš viso nepagrįstai įskaitė: 270,31 Lt dydžio aplinkos teršimo mokestį, 85 795,62 Lt dydžio gyventojų pajamų mokestį, atsiradusį po bankroto bylos AB „Kasyba“ iškėlimo patenkinus darbuotojų reikalavimus dėl neišmokėto darbo užmokesčio, bei 139 Lt dydžio žyminį mokestį, esantį kaip VMI bylinėjimosi išlaidų skola. Teigia, kad įskaičius minėtus mokesčius, taip pat liko negrąžinta 5324,38 Lt dydžio PVM permoka (2 b. l., 1 t.).

Tiek pirmosios instancijos teisme, tiek ir apeliaciniame skunde atsakovas laikėsi ir laikosi pozicijos, kad ginčo sumą jis įskaitė pagrįstai, nes tai mokestinė prievolė, kylanti iš įmonės ūkinės komercinės veiklos, o pagal Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 5 punktą, privalomąsias įmokas įmonė moka, vadovaudamasi įstatymais.

Taigi tarp šalių ginčas iš esmės yra kilęs dėl atsakovo atlikto įskaitymo teisėtumo.

CK 6.130 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolė baigiasi, kai įskaitomas priešpriešinis vienarūšis reikalavimas, kurio terminas suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pagal pareikalavimo momentą. Pagal CK 6.131 straipsnio 1 dalies nuostatą, įskaitymui pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo.

Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte nustatyta, kad draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto norma skirta bankrutuojančios įmonės vykdytinoms prievolėms suspenduoti tam, kad būtų apsaugoti kreditorių interesai bei paskirstomas įmonės turtas proporcingai kreditorių reikalavimų dydžiui, atsižvelgiant į kreditorių eiliškumą. Taigi bankrutuojančios įmonės turtas parduodamas ir gautos lėšos yra paskirstomos kreditoriams bendra tvarka, tik atlikus įstatyme nustatytas bankroto procedūras. Dėl to yra negalimas vienašalis bet kurio kreditoriaus reikalavimų tenkinimas, taip pat įskaitant ir tarpusavio reikalavimų įskaitymus. Vieno iš kreditorių ir bankrutuojančios įmonės tarpusavio reikalavimų įskaitymai negalimi, nepriklausomai nuo to, ar reikalavimai atsirado iki bankroto bylos iškėlimo, ar ją iškėlus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-95/2001; 2004 m. rugsėjo 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2004; 2010 m. birželio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2010; 2013 m. kovo 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-158/2013; kt.).

Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčių mokėtojo permokėtos mokesčių sumos centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka yra įskaitomos mokesčių mokėtojo mokestinei nepriemokai padengti. Mokesčių mokėtojo prašymu grąžinamos tos mokesčių mokėtojo permokėtos mokesčių sumos, kurios lieka permokos sumas įskaičius mokestinei nepriemokai padengti (Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnio 5 dalis). Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta mokesčių administratoriaus teisė patikrinti mokesčių mokėtojo prašymo grąžinti mokesčio permoką pagrįstumą šio įstatymo nustatyta tvarka ir terminais. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, įmonei iškėlus bankroto bylą, mokesčių administratorius praranda galimybę Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnyje nustatyta tvarka įskaityti mokesčių permokas mokesčių mokėtojo mokestinei nepriemokai padengti ir privalo grąžinti bankrutuojančiai įmonei jos mokesčių permokas tam, kad jos kartu su kitu turtu būtų paskirstytos kreditoriams proporcingai jų reikalavimų dydžiui, atsižvelgiant į kreditorių eiliškumą, turint omenyje tai, kad pagal Įmonių bankroto įstatymo 36 straipsnio 1 dalį iš bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės visų rūšių lėšų (gautų pardavus įmonės turtą, įskaitant ir įkeistą, įmonei grąžintų skolų, ūkinės veiklos, turto nuomos ir kitų bankroto proceso metu gautų lėšų) pirmiausia apmokamos įmonės bankroto administravimo išlaidos. Taigi įmonės bankroto atveju Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnio 5 dalies nuostata, kad mokesčių mokėtojui (jo prašymu) grąžinamos tik tos jo permokėtos mokesčių sumos, kurios lieka permokos sumas įskaičius mokestinei nepriemokai padengti, netaikytina, bankrutuojančiai įmonei grąžinamos visos mokesčių permokos, o dėl mokesčių nepriemokų mokesčių administratorius teikia savo, kaip kreditoriaus, reikalavimus įmonės bankroto byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2010).

Taigi, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas Vilniaus AVMI yra vienas iš ieškovo kreditorių, todėl jam turi būti taikomos tos pačios interesų gynimo sąlygos, kaip ir kitiems kreditoriams, be jokio prioriteto kitų BAB „Kasyba“ kreditorių atžvilgiu.

Ginčo dėl to, kad ginčo sumos įskaitymas buvo atliktas po AB „Kasyba“ bankroto bylos iškėlimo, nagrinėjamu atveju nėra. Kaip minėta, apeliantas įskaitymo teisėtumą įrodinėja, remdamasis ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 5 punktu. Tačiau ši ĮBĮ teisės norma nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad atsakovo atliktas įskaitymas buvo teisėtas.

ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 5 punkte nustatyta, kad įmonė turi teisę verstis ūkine – komercine veikla, jeigu ji mažina dėl bankroto patiriamus kreditorių nuostolius ir iš šios veiklos gautas pajamas naudoti su šia veikla susijusioms išlaidoms. Jeigu dėl įmonės ūkinės-komercinės veiklos atsiranda mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų įstatymuose numatytų apmokestinamų objektų, įmonė mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas moka vadovaudamasi įstatymais. Jeigu dėl ūkinės-komercinės veiklos atsiranda reikalavimai dėl neįvykdytų prievolių ir įsipareigojimų, jie yra tenkinami ĮBĮ 35 straipsnyje nustatyta tvarka. Pagal ĮBĮ 35 straipsnį, reikalavimai dėl mokesčių ir kitų įmokų į biudžetą ir dėl privalomojo valstybinio socialinio draudimo bei privalomojo sveikatos draudimo įmokų tenkinami antrąja eile.

Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, šiuo atveju turi reikšmės ĮBĮ 14 straipsnio 1 dalies 1 punkto teisinis reglamentavimas, pagal kurį nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos teisė valdyti, naudoti bankrutuojančios įmonės turtą (lėšas) ir juo disponuoti suteikiama tik administratoriui; nė vienas įmonės kreditorius ar kitas asmuo neturi teisės perimti bankrutuojančiai įmonei priklausančio turto ir lėšų kitaip, negu nustatyta šiame įstatyme. Kasacinis teismas, atsižvelgdamas į šią teisės normą, yra išaiškinęs, kad tokiu atveju, kai įmonei iškeliama bankroto byla, mokesčių administratorius praranda galimybę Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnyje nustatyta tvarka įskaityti mokesčių permokas mokesčių mokėtojo mokestinei nepriemokai padengti ir privalo grąžinti bankrutuojančiai įmonei jos mokesčių permokas tam, kad jos kartu su kitu turtu būtų paskirstytos kreditoriams proporcingai jų reikalavimų dydžiui, atsižvelgiant į kreditorių eiliškumą, turint omenyje tai, kad pagal ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalį iš bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės visų rūšių lėšų (gautų pardavus įmonės turtą, įskaitant ir įkeistą, įmonei grąžintų skolų, ūkinės veiklos, turto nuomos ir kitų bankroto proceso metu gautų lėšų) pirmiausia apmokamos įmonės bankroto administravimo išlaidos. Taigi įmonės bankroto atveju Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnio 5 dalies nuostata, kad mokesčių mokėtojui (jo prašymu) grąžinamos tik tos jo permokėtos mokesčių sumos, kurios lieka, permokos sumas įskaičius mokestinei nepriemokai padengti, netaikytina, bankrutuojančiai įmonei grąžinamos visos mokesčių permokos, o dėl mokesčių nepriemokų mokesčių administratorius teikia savo, kaip kreditoriaus, reikalavimus įmonės bankroto byloje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2010).

Atsižvelgdama į kasacinio teismo suformuotą praktiką, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti įmonei bankroto bylą, Mokesčių administravimo įstatymo 82, 87 straipsnių nuostatos dėl mokesčių permokos įskaitymo mokestinei nepriemokai padengti netaikytinos, nes jų taikymas prieštarautų ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto nuostatai.

Nėra pagrindo nesutikti ir su ieškovo teiginiu, kad įskaityti mokesčiai atsirado ne dėl po bankroto bylos iškėlimo BAB „Kasyba“ vykdytos ūkinės – komercinės veiklos.

Visų pirma, apeliantas nepaneigė, jog 270,31 Lt dydžio aplinkos teršimo mokestis yra patvirtintas Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartimi, kaip dalis Vilniaus AVMI (antros eilės kreditoriaus) 156 176,19 Lt finansinio reikalavimo. Taigi, apeliantas įskaitė savo reikalavimą, kuris jau buvo patvirtintas bankroto byloje, pažeisdamas ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte numatytą draudimą.

Antra, ūkinė komercinė veikla apibūdinama kaip veikla, kuri vykdoma, siekiant gauti pelno. Tokia veikla apima gamybą, prekybą, paslaugų teikimą ir kt. Jos tikslas ir esminis požymis – pelno (pajamų) gavimas (siekimas). Kaip minėta, pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 5 punktą, bankrutuojanti įmonė turi teisę verstis ūkine komercine veikla, jeigu ji mažina bankroto nuostolius, gauna pajamas. Reiškia bankrutuojančios įmonės vykdomos ūkinės komercinės veiklos tikslas ir būdingas požymis – pajamų (pelno) iš tokios veiklos gavimas. Teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju 85 795,62 Lt dydžio gyventojų pajamų mokestis, atsiradęs po bankroto bylos AB „Kasyba“ iškėlimo patenkinus darbuotojų reikalavimus, negali būti laikomas mokesčiu, kuris atsirado dėl po bankroto bylos bankrutuojančios įmonės vykdomos iškėlimo ūkinės – komercinės veiklos, nes 2010 m. balandžio 22 d. ir 2011 m. rugsėjo 6, 8, 9, 12 dienomis buvo patenkintas teismo patvirtintas darbuotojų reikalavimas dėl neišmokėto darbo užmokesčio (12 b. l., 1 t.). Todėl nėra pagrindo teigti, kad įskaitytas 85 795,62 Lt gyventojų pajamų mokestis atsirado, po bankroto bylos iškėlimo ieškovui tęsiant ūkinę – komercinę veiklą.

Pažymėtina, kad 139 Lt dydžio žyminio mokesčio, esančio kaip VMI bylinėjimosi išlaidų skola, apskritai negalima priskirti mokestinei prievolei, atsiradusiai iš ekonominės (ūkinės komercinės) veiklos vykdymo.

Šioje nutartyje aptartos aplinkybės įrodo, kad ginčo įskaitymu buvo įskaityti mokesčiai, kurie atsirado ne dėl po bankroto bylos iškėlimo tęsiamos ūkinės – komercinės veiklos, todėl atmetami apelianto argumentai, kad mokesčio permoka buvo įskaityti einamieji bankrutuojančios įmonės mokesčiai. Kita vertus, ĮBĮ nuostata, pagal kurią dėl tęsiamos įmonės ūkinės-komercinės veiklos atsiradus mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų įstatymuose numatytų apmokestinamų objektų, įmonė mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas moka vadovaudamasi įstatymais (ĮBĮ 10 str. 7 d. 5 p.), nepaneigia fakto, kad įmonei iškėlus bankroto bylą, mokesčių administratorius praranda galimybę Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnyje nustatyta tvarka įskaityti mokesčių permokas mokesčių mokėtojo mokestinei nepriemokai padengti ir privalo grąžinti bankrutuojančiai įmonei jos mokesčių permokas ir tai atitinka ĮBĮ 14 straipsnio 1 dalies 1 punkto reglamentavimą.

Šioje nutartyje išdėstytų aplinkybių ir argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovo apeliaciniame skunde išdėstyti motyvai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados dėl atsakovo atlikto įskaitymo neteisėtumo. Todėl, nenustačius pagrindų, nurodytų Civilinio proceso kodekso 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis turėtų būti naikinama apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šios sprendimo dalies negaliojimo pagrindų, skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.