- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-04-19
- Bylos Nr.
- 1A-81-491/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-06-2-00206-2017-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Sigitas Bagdonavičius, Valdas Ciesiūnas, Valdas Meidus
- Nukentėjusysis
- V. R.
- Nuteistasis
- V. V.
- Advokatai
- Audrius Leonavičius, Vytautas Kupcikevičius
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Sigito Bagdonavičiaus, Valdo Ciesiūno ir Valdo Meidaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
neviešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. V. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. gruodžio 28 d. nuosprendžio, kuriuo jis buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 straipsnio 2 dalį areštu 40 parų.
Iš jo nukentėjusiajai V. R. buvo priteista 600 Eur neturtinei žalai.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Bylos esmė
1. V. V. buvo nuteistas už tai, kad 2017 m. rugsėjo 17 d. 2.33 val., bute, esančiame Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), naudodamasis A. A. kompiuteriu, kurio IP adresas (duomenys neskelbtini), interneto tinklalapio ,,facebook“ A. A. asmeninėje paskyroje, parašydamas žinutę : ,,(duomenys neskelbtini) yra sliundra. ir is buvusio meiluzio pavogusi pinigine su pinigais ir dokumentais. pakeite spynas nuomuojame bute (duomenys neskelbtini) ikuriame liko visi meiluzio (duomenys neskelbtini) rubai daiktai ir visa kita. policijoje vyksta tyrimas. kaip gali amoralu gyvenimo buda vesdama, ruko isgerineja, iesko meiluziu pazinziu portaluose ir juos keicia kaip kojines ir dar vagia is visu. kaip gali tokia darbuotoja dirbti (duomenys neskelbtini) gimnazijoje ir dar (duomenys neskelbtini). senai reikejo ja pasalinti ne tik is tu pareigu, bet ir is mokyklos. nes tokiais poelgiais (duomenys neskelbtini) zemina visa svietimo sistema. pakomentuokite ar toks amoralus zmogus gali dirbti svietimo istaigoje? vagia net is (duomenys neskelbtini) gimnazijos, pavogusi kompiuteri ir dar daug ka.“, taip per visuomenės informavimo priemonę paskelbė tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ir pažeminti nukentėjusiąją V. R., pakirsti pasitikėjimą ja, neva ji, be kita ko, iš (duomenys neskelbtini) gimnazijos yra pavogusi kompiuterį ir kitus daiktus.
II. Apeliacinio skundo argumentai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis V. V. prašo jį išteisinti. Skunde jis nurodo :
2.1. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje padarė išvadas, neatitinkančias bylos aplinkybių, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą kvalifikuodamas veiką, jam paskyrė aiškiai per griežtą bausmę. Pirmosios instancijos teismas išvadą, kad tai jis parašė nurodyto turinio žinutę apie V. R., pagrindė tik prielaidomis ir spėjimais, bet ne konkrečiais byloje surinktais įrodymais. Nei liudytoja A. A., nei kiti jos nurodyti tuo metu bute buvę asmenys nematė, kad jis rašė kompiuteriu kokias nors žinutes. Liudytoja A. A. matė jį prie kompiuterio tik trumpai ir tik naršant po suaugusiems skirtas interneto svetaines.
2.2. Nors tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teismas pritartų skundžiamo nuosprendžio išvadai, kad tai jis tinklalapyje „facebook“ paskelbė žinutę apie V. R., tokia jo veika negali būti vertinama kaip šmeižimas pagal BK 154 straipsnio 2 dalį. Traukiant jį baudžiamojon atsakomybėn dėl šio nusikaltimo, turi būti įvertinama, ar žinutė apie V. R. buvo jo nuomonė, kritika ar kitoks subjektyvaus požiūrio į ją išreiškimas, kuriam tiesos ir tikrumo kriterijus netaikomas. Šioje žinutėje jis išsakė savo nuomonę apie jam žinomą faktą, jog V. R. iš gimnazijos paimtą kompiuterį „Asus“ perdavė jam nuolat naudotis, prijungdama jį prie bute įrengto interneto. Tai, kad kompiuteris nepriklausė V. R., jis suprato iš ant kompiuterio užrašyto inventoriaus numerio bei pati V. R. yra jam sakiusi, jog kompiuterį pasiėmė iš gimnazijos ir vėliau jis bus nurašytas. Jo nuomonę, kad šį kompiuterį V. R. iš gimnazijos pasisavino neteisėtai, patvirtina aplinkybė, kad po judviejų išsiskyrimo V. R. parašė jam laišką su prašymu grąžinti ne gimnazijai, bet jos kompiuterį „Asus“. Be to, liudytojas J. A., patvirtinęs V. R. teiginį, jog ji nepagrobė iš gimnazijos kompiuterio, taip pat parodė, kad šis kompiuteris buvo duotas V. R. laikinai naudotis darbui namuose, bet ne perleisti kitiems asmenims nuosavybėn ar laikinam naudojimuisi. Leisti gimnazijos turtą (kompiuterį) perduoti naudotis kitam asmeniui V. R. gimnazijos administracijos neprašė ir tokio leidimo nebuvo gavusi. Šių duomenų visuma patvirtina, jog, parašydamas apie tai, kad V. R. iš gimnazijos pavogė kompiuterį, jis tik išsakė savo nuomonę apie jam žinomą faktą, kad svetimo daikto pasisavinimas ir perdavimas naudotis kitam asmeniui be daikto savininko žinios ir jo valios yra vertinamas kaip vagystė. Dėl to negalima daryti išvados, jog jis žinojo, kad informacija apie V. R. neatitinka tikrovės.
2.3. Pirmosios instancijos teismo jam pagal BK 154 straipsnio 2 dalį paskirta bausmė yra aiškiai per griežta ir neteisinga. Skiriant jam bausmę, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kad jis yra solidaus amžiaus (60 metų), neįgalus (jam nustatytas 35 proc. darbingumas dėl sunkios kepenų ligos), pirmą kartą padarė nesunkų nusikaltimą, nėra baustas administracine tvarka. Įvertinus tai bei jo sveikatos būklę, yra pagrindas jam paskirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Tuo tarpu teismo nuosprendžiu jam paskirtas areštas neatitinka nei jo padarytos veikos, nei jo asmenybės pavojingumo, jį atlikti jam būtų per sunku ir net pavojinga gyvybei. Be to, teismo motyvai dėl jam skirtinos bausmės yra prieštaringi, nes skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje teismas nurodo, kad jam skirtina bausmė, nesusijusi su laisvės atėmimu, tačiau jam paskyrė areštą, kuris yra trumpalaikis laisvės atėmimas, atliekamas areštinėje.
3. Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti. Prokurorė, nukentėjusioji ir jos atstovas prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
I. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Apeliacinis skundas atmetamas.
Žemesnės instancijos teismas
5. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Šioje byloje nuteistasis V. V. nuosprendį skundžia nurodydamas tris esminius argumentus : 1) teigia, kad ne jis socialinio tinklalapio „facebook“ asmeninėje A. A. paskyroje parašė kaltinime nurodyto turinio žinutę apie nukentėjusiąją V. R.; 2) nurodo, kad minėtoje žinutėje išsakyta tik nuomonė apie V. R., kuri neturėtų būti pripažįstama šmeižimu; 3) nesutinka su jam paskirta 40 parų arešto bausme, kadangi ji yra aiškiai per griežta, dėl sveikatos būklės jam bus per sunku šią bausmę atlikti. Su visais šiais nuteistojo argumentais kolegija nesutinka.
6. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nustatė, kad 2017 m. rugsėjo 17 d. 2.33 val. V. V., viešėdamas A. A. bute, naudodamasis jos kompiuteriu, socialinio tinklalapio „facebook“ asmeninėje jos paskyroje parašė žinutę, kaltindamas nukentėjusiąją V. R., be kita ko, ir (duomenys neskelbtini) gimnazijos turto (nešiojamojo kompiuterio) vagyste, taip jis per visuomenės informavimo priemonę paskleidė apie V. R. tikrovės neatitinkančią informaciją, kuri ją paniekino, pažemino ir pakirto pasitikėjimą ja. Pirmosios instancijos teismui pakako teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų padaryti vienareikšmę išvadą, jog nuteistasis V. V. tokiu būdu per visuomenės informavimo priemonę šmeižė nukentėjusiąją V. R.. Todėl, priešingai nei nuteistasis dėsto savo apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir esminės jo išvados, kolegijos vertinimu, šiais klausimais yra pagrįstos bylos įrodymų visuma ir yra teisingos.
7. Kad nurodytą žinutę apie nukentėjusiąją V. R. socialinio tinklalapio „facebook“ asmeninėje A. A. paskyroje parašė būtent nuteistasis V. V., kolegijai, kaip ir pirmosios instancijos teismui, jokių abejonių nekyla. Vienas iš pagrindinių tai pagrindžiančių įrodymų byloje yra liudytojos A. A. parodymai. Šiais parodymais savo apeliaciniame skunde remiasi ir nuteistasis V. V., visgi tai jis daro tik tiek, kiek jam yra naudinga. Iš liudytojos A. A. parodymų matyti, kad 2017 m. rugsėjo 17 d. apie 1 val. V. V. ją parvežė iš šokių. Jai darant kavą, V. V. naudojosi jos kompiuteriu. Ji matė, kad V. V. naršė po suaugusiems skirtas interneto svetaines, girdėjo, kad jis kažką rašė kompiuteriu. Taigi, V. V. viešint A. A. bute tuo pat metu, kai socialiniame tinklalapyje „facebook“ buvo paskelbta nurodyta žinutė apie V. R., liudytoja leido jam naudotis jos kompiuteriu, ir jo visą laiką nestebėjo, todėl ji nematė, ką konkrečiai V. V. ir kam rašė. V. V. laisvai galėjo atsidaryti ir jos „facebook“ asmeninę paskyrą, kadangi prisijungimo slaptažodis buvo išsaugotas kompiuteryje. Ir kas svarbiausia, pasak liudytojos, ji iki tol nieko konkrečiai nežinojo apie nukentėjusiąją V. R., tuo labiau apie jos tariamas vagystes, todėl niekaip ir negalėjo parašyti tokio turinio žinutės. Kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, šiais liudytojos parodymais nėra jokio pagrindo abejoti, jie buvo nuoseklūs nuo pat pirmosios jos apklausos tyrimo metu ir toliau nekito, nėra jokių priežasčių teigti, kad ji siekė pakenkti nuteistajam ar nukentėjusiajai. Kad žinutė buvo išsiųsta iš A. A. kompiuterio, abejonių taip pat nėra. Beje, nors nebuvo nuoseklus, vienoje iš apklausų V. V. pripažino, kad 2017 m. rugsėjo 17 d. naktį buvo A. A. bute ir naudojosi jos kompiuteriu. Įvertinus tai, darytina išvada, kad be V. V. daugiau niekas kitas negalėjo parašyti nurodytos žinutės apie V. R. socialinio tinklalapio „facebook“ asmeninėje A. A. paskyroje. Šį faktą neigiantys nuteistojo parodymai atmetami kaip neįtikinantys ir paneigti byloje surinktais įrodymais.
8. Čia kolegija atkreipia dėmesį, kad ir iš paties V. V. apeliacinio skundo galima įžvelgti tam tikrą apelianto prieštaravimą ir kartu patvirtinimą, kad būtent jis pats išsiuntė aptariamą žinutę. O būtent – viena vertus, skunde teigdamas, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog tai padarė jis, toliau skunde jis tvirtina, kad žinutėje jis pateikė tik savo asmeninę nuomonę apie nukentėjusiąją, kuri neturėtų būti vertinama kaip jos šmeižimas. Akivaizdu, kad šioje byloje nustatytų aplinkybių kontekste informaciją apie V. R. apeliantas ir pateikė aptariamoje žinutėje, kurią jis parašė naudodamasis A. A. kompiuteriu.
9. Nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, kad nurodytoje žinutėje jis išreiškė tik savo nuomonę apie V. R.. Tačiau kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad nuteistasis paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją apie nukentėjusiąją, kuria ja stengėsi paniekinti ir pažeminti bei pakirsti pasitikėjimą ja, neabejotinai tai suprato ir to siekė. Nors teisė laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus – vienas svarbiausių demokratinės visuomenės pagrindų, tačiau įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Kiekvienas žmogus turi teisę būti gerbiamas. Tai reiškia, kad asmuo, įgyvendindamas savo teises bei laisves, tarp jų ir teisę laisvai reikšti savo mintis bei įsitikinimus, turi neperžengti jų įgyvendinimo ribų, kitaip bus pažeistos kito asmens teisės ir laisvės, ginamos įstatymo, ir kils atsakomybės klausimas.
10. BK 154 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. To paties straipsnio 2 dalyje numatyti šį nusikaltimą kvalifikuojantys požymiai – šmeižimas neva asmuo padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, arba per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje. Šmeižimo objektas – žmogaus garbė ir orumas, kurie pažeidžiami paskleidus negatyvią, visuomenės akyse asmenį diskredituojančią informaciją. Būtinas veikos objektyvusis požymis yra tas, kad paskleidžiama informacija apie kitą žmogų, kuri gali jį paniekinti ar pažeminti arba pakirsti pasitikėjimą juo, ir kai ta informacija neatitinka tikrovės. Paskleidimas – tai įstatyme nurodyto pobūdžio informacijos perdavimas bent vienam trečiajam asmeniui. Galimi įvairūs informacijos perdavimo būdai : žodinis, rašytinis, panaudojant spaudą ir kt. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, nes kaltininkas paskleidžia žinomai melagingus prasimanymus. Jis suvokia, kad skleidžiamos žinios yra melagingos, prasimanytos ir žemina kito asmens garbę. Kaltininkas tokias žinias gali būti prasimanęs, išgirdęs, sužinojęs iš kitų asmenų, bet supranta, kad jos neatitinka tikrovės.
11. Kaip byloje jau nustatyta, 2017 m. rugsėjo 17 d. 2.33 val. A. A. bute V. V., naudodamasis pastarosios kompiuteriu ir socialinio tinklalapio „facebook“ asmenine paskyra, parašė žinutę apie tai, kad V. R. iš jo pavogė piniginę su pinigais bei dokumentais, kitus jo daiktus, taip pat iš gimnazijos, kurioje ji dirbo, nešiojamąjį kompiuterį bei dar daug ką. Tokia informacija apie V. R. tariamas vagystes reiškia konstatavimą faktų ir duomenų apie jos jau padarytas nusikalstamas veikas – taigi, V. R. neteisėtus veiksmus. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Tai pakankamai išsamiai skundžiamame nuosprendyje motyvavo pirmosios instancijos teismas. Šiems motyvams kolegija pritaria. Bylos duomenimis, nukentėjusioji niekada nebuvo teista ar bausta administracine tvarka, prieš ją buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą pagal V. V. pareiškimą dėl įvairių jo paties asmeninių daiktų vagystės. Akivaizdu, kad ir apie nukentėjusiosios iš mokyklos, kurioje ji dirbo, pagrobtą nešiojamą kompiuterį V. V. jokių duomenų neturėjo ir su savo nevienkartiniais pareiškimais įvairioms instancijoms nepateikė. Pagal nuoseklius nukentėjusiosios parodymus, nešiojamąjį kompiuterį „Asus“ ji pasiėmė iš gimnazijos darbo reikalams, apie tai V. V. žinojo, nes tądien pasiėmė ją iš darbo. Praėjus kelioms dienoms ji paskolino kompiuterį V. V., nes jo naudojamas kompiuteris sugedo. Kad nukentėjusioji savavališkai nepasisavino šio kompiuterio patvirtino ir liudytoju apklaustas tos pačios gimnazijos pavaduotojas ūkio reikalams, parodydamas, kad jokių pretenzijų jis V. R. neturi. Apie tai patvirtina ir gimnazijos raštas, kad jokių nusiskundimų bei priekaištų dėl V. R. elgesio nei gimnazijos administracija, nei mokiniai neturi. Kad nukentėjusioji tik trumpam V. V. leido pasinaudoti jai gimnazijos suteiktu nešiojamuoju kompiuteriu „Asus“, patvirtina ir jos veiksmai siekiant šį kompiuterį iš nuteistojo susigrąžinti. O būtent, dėl nešiojamojo kompiuterio grąžinimo V. R. 2017 m. rugpjūčio 7 d. kreipėsi tiek į policijos pareigūnus, kurie pravedė pokalbį su V. V. ir jis pažadėjo jai kompiuterį grąžinti, tiek 2017 m. rugsėjo 11 d. registruotu laišku, kurį V. V. gavo, nukentėjusioji ragino jį atiduoti jai nešiojamąjį kompiuterį. Įvertinus visa tai, nėra net menkiausios abejonės, kad V. V. puikiai žinojo, jog nešiojamuoju kompiuteriu „Asus“, kuris priklausė (duomenys neskelbtini) gimnazijai, V. R. jam leido pasinaudoti tik laikinai bei kad šį kompiuterį jai reikės grąžinti, tačiau pats elgėsi neteisėtai – V. R. nešiojamojo kompiuterio neatidavė, iki kol šį kompiuterį kratos metu paėmė policijos pareigūnai ir jis vėliau nukentėjusiajai buvo grąžintas. Tokios aplinkybės nesuteikė jokio pagrindo V. V. kaltinti V. R. gimnazijos turto vagyste ir, tuo labiau, apie tai skelbti viešai prieinamose informacijos priemonėse. Taigi, kolegija visiškai sutinka su pirmos instancijos teismo padaryta išvada, kad šiuo atveju nuteistasis neturėjo jokių duomenų apie nukentėjusiosios padaryta svetimo turto vagystę, ir tuo ją kaltindamas viešai paskelbdamas žinutę „Facebook“ paskyroje siekė pakirsti pasitikėjimą ją ir ją pažeminti prieš mokinius, mokyklos administraciją. Tai sudaro BK 154 straipsnio 2 dalyje numatytą šmeižimo sudėtį.
12. Kolegija pažymi, kad V. V., pateikdamas nurodytą informaciją apie V. R. viešumon, privalėjo elgtis atsakingai ir turėti tas žinias patvirtinančius patikimus duomenis ar nurodyti šaltinius. Tokių duomenų ar šaltinių V. V. savo teiginiams pagrįsti nepateikė. Todėl 2017 m. rugsėjo 17 d. 2.33 val. rašytoje žinutėje išdėstyta informacija negali būti laikoma tik jo subjektyvia nuomone, nes ji yra apie vagystės faktą, kuris realiai net neegzistavo. Tokiu būdu, šis faktas yra jo paties išgalvotas. Nė kiek neabejotina, kad absoliučiai nepagrįstas ir apelianto prasimanytas nukentėjusiosios V. R. susiejimas su neva jos daromomis vagystėmis žemina ir niekina jos vardą. Šią informaciją V. V. paskleidė tyčia. Tai patvirtina žinutės išdėstymas teiginio forma su konkrečiomis detalėmis, šios informacijos pakartojimas, papildant ją naujomis aplinkybėmis. Tokiais savo veiksmais V. V. peržengė saviraiškos ir pagrįstos kritikos realizavimo ribas, pažeidė kito asmens teisę į garbę ir orumą – viešai elektroninėje erdvėje tretiesiems asmenims paskleisdamas tikrovės neatitinkančią informaciją, paniekino ir pažemino nukentėjusiąją V. R. bei pakirto pasitikėjimą ja. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad tokia V. V. veika yra nusikalstama ir kvalifikuota pagal BK 154 straipsnio 2 dalį teisingai. Todėl išteisinti nuteistąjį dėl šio nusikaltimo nėra jokio pagrindo.
13. Nuteistasis apeliaciniame skunde nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu jam paskirta bausme – areštu 40 parų. Jis nurodo, kad ši bausmė yra per griežta, paskirta neįvertinus visų jos skyrimui reikšmingų bylos duomenų, ypač jo sveikatos būklės. Apeliantas skunde tvirtina, kad pirmos instancijos teismo pozicija nebuvo nuosekli dėl to, kad aptardamas bausmės skyrimo motyvus teismas pripažino, jog jam neskirtina su laisvės atėmimu susijusi bausmė, tačiau paskyrė trumpalaikę laisvės atėmimo bausmę, kokia laikytinas areštas. Su tuo galima iš dalies sutikti, tačiau, kolegijos vertinimu, čia teismas akcentavo tai, kad nuteistajam nėra būtina skirti pačią griežčiausią sankcijoje numatytą – laisvės atėmimo, bausmę.
14. Sprendžiant dėl nuteistajam paskirtos bausmės teisingumo, visų pirma, pažymėtina, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į : padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalys). Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys).
15. Už nusikaltimą pagal BK 154 straipsnio 2 dalį sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės – bauda, areštas arba laisvės atėmimas iki 2 metų. Pirmosios instancijos teismas V. V. nubaudė areštu 40 parų. Kolegija nesutinka su nuteistuoju, kad pirmosios instancijos teismas jam šiuo atveju skyrė neteisingą – aiškiai per griežtą bausmę. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas vadovavosi bausmių skyrimo pagrindais bei sąlygomis, numatytais BK 54, 55, 61 straipsniuose. Teismas, skirdamas nuteistajam V. V. bausmę, atsižvelgė į jo nusikalstamos veikos stadiją, pavojingumo laipsnį, kaltės formą – kad jis padarė vieną tyčinį, baigtą, nesunkų nusikaltimą. Teismas pagrįstai nenustatė nei jo atsakomybę lengvinančių, nei ją sunkinančių aplinkybių. Taip pat pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išvardino bei įvertino ir nuteistąjį kaip asmenybę charakterizuojančius bylos duomenis. Iš jų matyti, kad V. V. prieš tai nebuvo teistas ar baustas administracine tvarka, nedirba, jam nustatytas 35 proc. darbingumas, taip pat psichikos ir elgesio sutrikimai dėl alkoholio vartojimo, abstinencijos būklė su delyru. Vertinant V. V. padaryto nusikaltimo pobūdį bei jo pavojingumą, būtina atsižvelgti ir į tai, kad jis nukentėjusiąją V. R. šmeižė per visuomenėje populiarų socialinį tinklalapį „Facebook“, šis įrašas buvo viešas, jį komentavo kiti vartotojai, taigi, jis tapo prieinamas pakankamai plačiam visuomenės ratui, jį galėjo matyti bei matė V. R. kolegos bei jos mokiniai. Be viso to, įraše konkrečiai buvo nurodomi nukentėjusiosios vardas ir pavardė, jos darbovietė bei užimamos pareigos, jame nukentėjusioji nepagrįstai buvo kaltinama vagystėmis, taip V. V. pažeidė ne tik vien nukentėjusiosios, tačiau iš esmės ir gimnazijos, kurioje pastaroji užima pakankamai aukštas pareigas, reputaciją. Todėl, įvertinus šiuos duomenis, apelianto asmenybę bei jo padaryto nusikaltimo charakteristiką, kolegija pritaria apylinkės teismo parinktai bausmei bei jos dydžiui. Ši bausmė, kolegijos vertinimu, nelaikytina aiškiai per griežta ir dėl to neteisinga.
16. Vienas iš esminių nuteistojo V. V. argumentų, kodėl jam turėtų būti švelninama paskirta arešto bausmė yra jo sveikatos būklė. Iš bylos matyti, kad nuteistasis serga lėtiniu virusiniu hepatitu C, fibroze III-IV laipsnio (B18.2), dėl ko jam buvo nustatytas 35 proc. darbingumas nuo (duomenys neskelbtini) (2 t., 50 b. l.). Anot nuteistojo, dėl šių ligų jam bus per sunku atlikti paskirtą arešto bausmę. Šį klausimą reguliuoja BK 76 straipsnio 1 dalis. Pagal šią teisės normą nusikalstamą veiką padaręs asmuo gali būti atleistas nuo bausmės, jeigu iki teismo nuosprendžio priėmimo jis suserga sunkia nepagydoma liga, dėl kurios bausmę atlikti būtų per sunku. Sunkios nepagydomos ligos kriterijaus nustatymas yra medicinos, o ne teisės klausimas. Pažymėtina, kad atleisti nusikalstamą veiką padariusį asmenį nuo bausmės dėl ligos yra teismo teisė, o ne pareiga. Pagal teismų praktiką, spręsdamas, ar dėl sunkios nepagydomos ligos nuteistajam bus per sunku atlikti paskirtą bausmę, teismas turi įvertinti padarytos nusikalstamos veikos sunkumą ir nuteistojo asmenybę, atsižvelgti į atliktos bausmės (jeigu ji atliekama) dalį, nuteistojo elgesį bausmės atlikimo metu, taip pat sunkios nepagydomos ligos pobūdį, įtaką bausmės atlikimui, tokios ligos gydymo galimybes įkalinimo įstaigoje, galimą poveikį kitų nuteistųjų, kartu kalinčių įkalinimo įstaigoje, sveikatai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-221/2014). Teismas, spręsdamas BK 76 straipsnio taikymo klausimą, atsižvelgia ir į tai, kada paaiškėjo sunkios nepagydomos ligos požymiai. Jeigu šia liga nuteistasis jau sirgo nusikalstamos veikos darymo metu ir tai nesutrukdė jam padaryti veiką, tokia liga teismų praktikoje paprastai nepripažintina pagrindu atleisti nuteistąjį nuo bausmės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-212/2011, 2K-160/2012, 2K-264/2013).
17. Nagrinėjamu atveju eksperto išvados, kad V. V. dėl ligos negali atlikti arešto bausmės areštinėje, byloje nėra. Kita vertus, iš bylos matyti, kad dar nusikaltimo metu 2017 m. rugsėjo 17 d. nuteistasis jau sirgo minimomis ligomis ir tai jam nesutrukdė nusikalsti. Bylos duomenimis, V. V. dėl minėtų susirgimų besigydant stacionare jo būklė po gydymo pagerėdavo. Paskutinį kartą V. V. stacionariam gydymui buvo paguldytas į ligoninę 2018 m. gruodžio 4 d., iš kurios išrašytas 2019 m. vasario 1 d., kai jo ligos pasiekė remisiją (3 t., 182 b. l.), kas leidžia teigti, jog jo sveikatos būklė nėra tokia bloga, dėl kurios jis negalėtų atlikti jam paskirtos arešto bausmės. Duomenų, jog V. V. ligos šiuo metu sparčiai progresuotų, byloje taip pat nėra. Be to, šia apeliacinės instancijos teismo nutartimi nėra užkertamas kelias nuteistojo atleidimo nuo bausmės dėl ligos galimybei, jeigu toks klausimas iškiltų arešto bausmės atlikimo metu. Jeigu bausmės atlikimo vietoje nuteistojo sveikatos būklė blogėtų, liga progresuotų ir areštinėje nebūtų galimybės nuteistajam užtikrinti tinkamo gydymo, bausmę vykdančios institucijos teikimu, remiantis gydytojų komisijos išvada, galėtų būti sprendžiamas klausimas dėl nuteistojo atleidimo nuo tolesnio bausmės atlikimo (BK 76 straipsnis, BPK 359, 362 straipsniai, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 177 straipsnis). Todėl, atsižvelgiant į tai, kas buvo išdėstyta, negalima daryti išvados, kad dėl ligos nuteistajam bus per sunku atlikti bausmę, dėl ko jam turėtų būti taikomas BK 76 straipsnis, ar šiuo pagrindu ją švelninti.
18. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusiosios V. R. atstovas advokatas A. Leonavičius prašė iš nuteistojo išieškoti nukentėjusiosios atstovavimo išlaidas. Iš pinigų priėmimo kvito Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad V. R. advokatui sumokėjo 200 Eur už jos atstovavimą apeliacinės instancijos teisme (3 t., 181 b. l.). Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką ši nuostata galioja ne tik nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinėje bei kasacinėje instancijoje. Taip pat, sprendžiant klausimą dėl proceso išlaidų priteisimo už atstovavimą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundų nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-520-303/2015, 2K-52-942/2016, 2K-373-976/2018). Nagrinėjamu atveju ši baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal nuteistojo apeliacinį skundą, kuris šia nutartimi yra atmetamas. Kaip matyti, nukentėjusioji patyrė 200 Eur išlaidų dėl jos atstovavimo teisme, advokatui dalyvaujant teismo posėdžiuose. Šias nukentėjusiosios patirtas 200 Eur išlaidas pagrindžia pinigų priėmimo kvitas Nr. (duomenys neskelbtini). Prašoma išieškoti suma nėra aiškiai per didelė, atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus. Esant tokioms aplinkybėms, nukentėjusiosios V. R. turėtos išlaidos advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti išieškotinos iš nuteistojo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Nuteistojo V. V. apeliacinį skundą atmesti.
Iš nuteistojo V. V. išieškoti nukentėjusiajai V. R. 200 Eur jos turėtoms išlaidoms advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti.