Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo teisėja Asta Pikelienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo AB „Swedbank“ pareiškimą dėl BUAB „Certus Solutions“ 2016 m. birželio 6 d. kreditorių susirinkimo nutarimo trečiuoju darbotvarkės klausimu,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas.

Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 21 straipsnyje nustatytos bankrutuojančios įmonės kreditorių teisės bankroto byloje. Viena jų, įtvirtinta šio straipsnio 2 dalies 1 punkte, apibrėžia, kad kreditoriai, kurių reikalavimus patvirtino teismas, turi teisę dalyvauti kreditorių susirinkimuose ir ginti savo interesus. Nustatyta teisė garantuoja kreditoriui galimybę dalyvauti tvarkant bankrutuojančios įmonės reikalus, taip pat užtikrina galimybę ginti savo interesus. ĮBĮ normos kreditorių susirinkimui paveda spręsti esminius su bankrutuojančios įmonės veikla susijusius klausimus, nes bankroto procese siekiama patenkinti ne pavienių, o visų kreditorių finansinius reikalavimus ir interesus. Dėl to bankroto procedūras vykdo ne pavieniai kreditoriai, o jų visuma (kreditorių susirinkimas ar kreditorių komitetas, jeigu toks yra sudaromas). Tik kreditorių visuma sprendžia tokius esminius su bankrutuojančios įmonės veikla susijusius klausimus, kaip administratoriaus veiklos kontrolė; bankrutuojančios įmonės ūkinė komercinė veikla; įmonės likvidavimas; parduodamo turto vertinimo tvarkos nustatymas; turto pardavimo kainos tvirtinimas; kiti įstatymo jam priskirti klausimai (ĮBĮ 23 straipsnis). Kreditorių, kaip visumos, teisė spręsti bankrutuojančios įmonės reikalus – tai kreditorių autonomijos principo išraiška. Ši teisė įgyvendinama kreditorių balsų dauguma priimant nutarimus kreditorių susirinkime (ĮBĮ 24 straipsnis). Kreditorių susirinkimas yra savotiškas kreditorių savivaldos organas, sprendžiantis su bankroto proceso eiga susijusius klausimus. Atskirų kreditorių teisės ginamos tik netiesiogiai, ginant kreditorių visumos teises (žr.pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-477/2011).

ĮBĮ 24 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad kreditorių susirinkimo nutarimai privalomi visiems kreditoriams, tačiau kreditorius, nesutikdamas su balsų dauguma priimtais nutarimais, turi teisę apskųsti juos teismui (ĮBĮ 24 straipsnio 5 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nagrinėjant skundus dėl kreditorių susirinkimo nutarimų teisėtumo reikia patikrinti, ar buvo laikytasi ĮBĮ ir kreditorių susirinkimo nustatytos susirinkimo sušaukimo, kreditorių dalyvavimo, nustatytos susirinkimo darbotvarkės klausimų nagrinėjimo, balsavimo ir nutarimų priėmimo tvarkos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-286/2007), nes šie procedūrų veiksmai reikšmingi ir gali lemti neteisėtų nutarimų priėmimą. Teismas, nustatęs esminius procedūrinius pažeidimus, galėjusius lemti neteisėtų nutarimų priėmimą, taip pat nustatęs, kad priimti nutarimai prieštarauja imperatyviosioms ĮBĮ, kitų įstatymų normoms, CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems principams ir dėl to pažeidžia bankrutuojančios įmonės, jos kreditorių grupės teisėtus interesus, panaikina kreditorių susirinkimo nutarimus (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2012).

Pareiškėjo skundžiamu BUAB „Certus solutions“ 2016 m. birželio 6 d. kreditorių susirinkimo 3 nutarimu nutarta už BUAB „Certus solutions“ bankroto proceso administravimą laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 3 d. iki įmonės išregistravimo iš juridinių asmenų registro dienos patvirtinti bendrą 25 200 Eur administravimo išlaidų sąmatą (tame tarpe ir administratoriaus atlyginimas); skirti priemoką už įplaukas apskaičiuojamą nuo visų per bankroto procesą gautų įplaukų sumos vadovaujantis Vyriausybės 2016 m. balandžio 27 d. nutarimu Nr. 415 patvirtintomis atlyginimo administratoriui už bankroto administravimą nustatymo taisyklėmis.

Atsižvelgiant į tai, kad bankroto byloje nagrinėjami klausimai iš esmės paliečia ir viešąjį interesą, spręsdamas kreditorių susirinkimo nutarimo teisėtumo klausimą, teismas turi patikrinti nutarimo teisėtumą ne tik pateiktame skunde nurodytais aspektais, bet ir tai, ar nutarimas yra priimtas laikantis įstatyme nustatytos tvarkos ( ĮBĮ 24 straipsnis).

Pareiškėjo ginčijami nutarimai priimti „už“ balsavus 53, 91 proc. Nagrinėjamu atveju, procedūrinių nutarimų priėmimų pažeidimų nenustatyta.

Dėl administravimo išlaidų pagrįstumo.

ĮBĮ 36 straipsnio 3 dalyje, reglamentuojančioje administravimo išlaidų sudėtį, nustatyta, kad bankroto administravimo išlaidas sudaro atlyginimas administratoriui, įmonės darbuotojų, kuriems būtina dalyvauti bankroto procese, išskyrus dalyvaujančių ūkinėje komercinėje veikloje, su darbo santykiais susijusios išmokos, išlaidos įmonės auditui, turto įvertinimo, pardavimo, atliekų, užteršto dirvožemio ir grunto sutvarkymo bei kitos kreditorių susirinkimo patvirtintos išlaidos. Prie bankroto administravimo išlaidų negali būti priskiriamos išlaidos, susijusios su įmonės ūkine komercine veikla. Kasacinio teismo išaiškinta, kad administratoriui, teikiančiam tvirtinti administravimo išlaidų sąmatą teismui iki pirmojo kreditorių susirinkimo, vėliau – kreditorių susirinkimui, tenka pareiga motyvuotai pagrįsti, kodėl atitinkamos administravimo išlaidos (pvz., patalpų nuomos, pašto, teisinių paslaugų, šildymo ir pan.) yra būtinos ir kodėl būtent toks išlaidų dydis reikalingas, norint užtikrinti tinkamą bankrutuojančios įmonės administravimą. Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 7 punkto formuluotė „administratorius turi teisę naudoti administravimo išlaidoms apmokėti“ nereiškia, jog administratorius yra laisvas disponuoti sumomis, skirtomis atskirų rūšių administravimo išlaidoms padengti, ir nevaržomas pareigos atsiskaityti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad administravimo išlaidų sąmata reiškia išlaidų ribas, kurios turės būti apmokamos iš bankrutavusios įmonės turto vertės (parduoto arba perduoto kreditoriams). Administratorius negali pagrįstai tikėtis gauti administravimo išlaidų padengimo didesne apimtimi, nei kreditorių patvirtinta sąmata. Administratorius, veikdamas bankrutuojančios įmonės ir kreditorių interesais, turi efektyviai naudoti išlaidas pagal jų paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-354/2009). Tiek tais atvejais, kai administravimo išlaidų dydį nustato teismas, tvirtindamas administratoriaus pateiktą sąmatą, tiek tada, kai administravimo išlaidų sąmatą nustato kreditorių susirinkimas, administratorius turi pagrįsti prašomų administravimo išlaidų dydį, vėliau pateikti kreditorių susirinkimui patirtas išlaidas patvirtinančius ir finansinės atskaitomybės dokumentams keliamus reikalavimus atitinkančius dokumentus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2010). Taigi, įrodinėjimo našta visais su administravimo išlaidomis susijusiais klausimais tenka administratoriui, siekiančiam tokių išlaidų atlyginimo. Administratorius privalo įrodyti, kad tam tikros jo patirtos išlaidos atitinka kreditorių susirinkimo ar teismo patvirtintos administravimo išlaidų sąmatos eilutes, kad atitinkamos išlaidos iš tiesų yra patirtos ir kad jos buvo būtinos tinkamam bankrutuojančios įmonės administravimui užtikrinti (žr. pvz. Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1322-330/2016).

Bankroto administratorius turi įrodyti ne tik administravimo išlaidų pagrįstumą, bet ir jų būtinumą.

BUAB „Certus solutions“ kreditorius AB „Swedbank“ ginčija apeliuodamas į tai, kad bankroto administratorius visiškai nenurodė, kodėl prašo patvirtinti atitinkamo dydžio bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidų sąmatą, įskaitant ir atlyginimą administratoriui. Pažymi, kad administratoriaus veiklos ataskaitoje nurodyta, kad bankrutuojanti UAB „Certus soliutions“ jokios veiklos nebevyko, visos sutartys, išskyrus vieno nekilnojamojo turto nuomos, yra nutrauktos, bankrutuojančioje įmonėje nebedirba nei vienas darbuotojas, įmonė turi vienintelį pareiškėjui įkeistą nekilnojamąjį turtą, kurio rinkos vertė kol kas nenustatyta. Bankrutuojanti įmonė nedalyvauja teisminiuose procesuose nei su savo kreditoriais nei su debitoriais, todėl bankroto procesas nebus apsunkintas.

Bankroto administratorius veiklos ataskaitoje nurodė, kad įmonė turi šį nekilnojamąjį turtą – 1, 4532 ha žemės sklypą adresu Vilniaus g. 161, Pabradė, Švenčionių sav., bei pastatą – sandėlį. Taip pat VĮ „Regitra“ duomenimis įmonės vardu registruotos šios transporto priemonės – Opel Zafyra, 2001 gamybos metai, Ford Tranzit, 1995 gamybos metai. Kito turto įmonė neturi. Nurodė, kad visos sutartys yra pasibaigusios išskyrus sandėliavimo patalpų nuomos sutartį pasirašytą su UAB „Statbar“. Ataskaitoje nurodyta, kad bankroto administratorius neturi galimybės patikrinti sudarytų sandorių, kadangi jam nėra perduoti įmonės dokumentai. Ataskaitoje nurodyta, kad bendra kreditorių reikalavimų suma sudaro 103 745, 86 Eur, įmonės kreditorių sąraše yra virš 100 subjektų.

Pagal ĮBĮ 36 straipsnio 4 dalį pirmasis kreditorių susirinkimas privalo nustatyti sumą, kuri turi būti sumokėta administratoriui už įmonės administravimą bankroto proceso metu, įskaitant laikotarpį nuo teismo nutarties iškelti įmonei bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki pavedimo sutarties su juo sudarymo dienos arba iki pirmojo kreditorių susirinkimo dienos.

Nagrinėjamu atveju kreditorių susirinkimas, priimdamas nutarimą, nenurodė, kokio dydžio atlyginimas priklauso administratoriui, o kokia suma skirta kitoms administravimo išlaidoms padengti.

O bankroto administratorius nenurodė, kam bus skirtos bankroto administravimo išlaidos, administravimo išlaidų nedetalizavo ir neišskyrė, tik grįsdamas administravimo išlaidas apeliavo į Vyriausybės nutarimą dėl administravimo išlaidų rekomendacinių dydžių bei įmonės turimą turtą, kreditorius bei įmonės dydį.

Pagal ĮBĮ 36 straipsnio 4 dalį pirmasis kreditorių susirinkimas privalo nustatyti sumą, kuri turi būti sumokėta administratoriui už įmonės administravimą bankroto proceso metu, įskaitant laikotarpį nuo teismo nutarties iškelti įmonei bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki pavedimo sutarties su juo sudarymo dienos arba iki pirmojo kreditorių susirinkimo dienos.

ĮBĮ 23 straipsnyje nustatytos kreditorių susirinkimo teisės, tarp jų teisė nustatyti administratoriui atlyginimą (ĮBĮ 23 straipsnio 9 punktas). Pažymėtina, kad kreditorių susirinkimas gali nustatyti ne tik administratoriaus atlyginimo dydį, bet ir jo mokėjimo tvarką, t. y. mokėjimą dalimis, vykdant bankroto procesą arba visą sumą iš karto, baigus bankroto procesą (ĮBĮ 36 straipsnio 5 dalis). Šie kreditorių susirinkimo sprendimai yra įtraukiami į pavedimo sutartį kaip sutarties sąlygos, nustatančios įmonės įsipareigojimus bankroto administratoriui pagal pavedimo sutartį.

Administratoriaus atlyginimo nustatymas pagal savo prigimtį yra išimtinei kreditorių susirinkimo kompetencijai priskirtas klausimas. Tokią kreditorių susirinkimo teisę lemia bankroto instituto paskirtis – apsaugoti nemokaus skolininko kreditorių teises ir interesus, t. y. siekiama patenkinti visų kreditorių interesus, kartu - užtikrinti ir nemokaus skolininko interesus. Administravimo išlaidos apmokamos iš tų pačių bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės lėšų, iš kurių yra tenkinami ir kreditorių reikalavimai (ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalis), todėl pinigų sumos, skiriamos bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidoms padengti, tame tarpe administratoriaus atlyginimui sumokėti, yra tiesiogiai susijusios su kreditorių teisėmis ir jų reikalavimo patenkinimo galimybėmis - kuo daugiau lėšų bus skirta įmonės administravimui, tuo mažiau jų liks kreditorių reikalavimams tenkinti.

Kreditorių valia dėl atlyginimo administratoriui nustatymo bankroto proceso metu turi būti aiškiai išreikšta atskirai šiuo klausimu priimtu kreditorių susirinkimo nutarimu, kuris vėliau yra perkeliamas į įmonės ir administratoriaus pasirašomą pavedimo sutartį kaip sutarties sąlyga, nustatant atlyginimo administratoriui dydį (žr. pvz.: Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. spalio 18 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 2-1216/2012).

Atsižvelgiant į tai, kad kreditoriai priimdami BUAB „Certus solutions“ 2016 m. birželio 6 d. kreditorių susirinkimo 3 punktą, kuriuo nutarta už BUAB „Certus solutions“ bankroto proceso administravimą laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 3 d. iki įmonės išregistravimo iš juridinių asmenų registro dienos patvirtinti bendrą 25 200 Eur administravimo išlaidų sąmatą (tame tarpe ir administratoriaus atlyginimas); skirti priemoką už įplaukas apskaičiuojamą nuo visų per bankroto procesą gautų įplaukų sumos vadovaujantis Vyriausybės 2016 m. balandžio 27 d. nutarimu Nr. 415 patvirtintomis atlyginimo administratoriui už bankroto administravimą nustatymo taisyklėmis, neišskyrė administratoriaus atlyginimo, teismas sprendžia, kad yra pagrindas panaikinti nutarimą ir įpareigoti kreditorių susirinkimą klausimą dėl administravimo išlaidų ir administratoriaus atlyginimo dalies nustatymo svarstyti iš naujo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 290-291 straipsniais,

nutaria:

pareiškėjo AB „Swedbank“ skundą tenkinti.

Panaikinti 2016 m. birželio 6 d. BUAB „Certus solutions“ kreditorių susirinkimo priimtą nutarimą 3 darbotvarkės klausimu – kuriuo nutarta už BUAB „Certus solutions“ bankroto proceso administravimą laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 3 d. iki įmonės išregistravimo iš juridinių asmenų registro dienos patvirtinti bendrą 25 200 Eur administravimo išlaidų sąmatą (tame tarpe ir administratoriaus atlyginimas); skirti priemoką už įplaukas apskaičiuojamą nuo visų per bankroto procesą gautų įplaukų sumos vadovaujantis Vyriausybės 2016 m. balandžio 27 d. nutarimu Nr. 415 patvirtintomis atlyginimo administratoriui už bankroto administravimą nustatymo taisyklėmis, ir įpareigoti BUAB „Certus solutions“ kreditorių susirinkimą iš naujo svarstyti klausimą dėl administravimo išlaidų ir administratoriaus atlyginimo dalies nustatymo.

Įpareigoti bankroto administratorių per 3 dienas nuo nutarties kopijos gavimo dienos informuoti apie minėtą teismo nutartį BUAB „Certus solutions“ kreditorius pateikiant tai patvirtinančius rašytinius įrodymus.

Nutartis per septynias dienas nuo nutarties kopijos įteikimo dienos gali būti skundžiama atskiruoju skundu Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.