- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-03-13
- Bylos Nr.
- 2S-440-538/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-24-3-02095-2013-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Almantas Padvelskis
- Ieškovas
- UAB „Hidrona“
- Atsakovas
- AB „Klaipėdos vanduo“
Pranešėjas Almantas Padvelskis Civilinė byla Nr. 2S-440-538/2014
Teisėja Inga Sakalauskaitė (Proceso Nr. 2-24-3-02095-2013-3)
NUTARTIS
2014 m. kovo 13 d.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Almantas Padvelskis, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjęs ieškovės UAB „Hidrona“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 9 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Hidrona“ ieškinį atsakovei AB „Klaipėdos vanduo“ dėl privačios nuosavybės daiktinių teisių gynimo ir nuostolio atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė ieškiniu prašė: įpareigoti atsakovę per 14 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pašalinti nuotekų sklendę iš ieškovo nuotekų šulinio, kuris yra žemės sklype unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); už kiekvieną teismo sprendimo nevykdymo dieną nustatyti atsakovei 100 Lt baudą ieškovės naudai, o atsakovei neįvykdžius teismo įpareigojimo per nustatytą terminą, leisti ieškovei tai padaryti savo jėgomis atsakovės sąskaita; taip pat prašė priteisti iš atsakovės 330 Lt nuostolių atlyginimo. Taip pat pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones –uždrausti atsakovei iki įsiteisėjusio teismo sprendimo priėmimo imtis ir atlikti veiksmus, susijusius su ieškovės nuotekų tinklo valdymu bei naudojimu, išskyrus būtinojo reikalingumo atvejus ar tinklų avarijas, jeigu savininkas nesiima reikalingų priemonių avarijai likviduoti. Nurodė, kad ieškiniu gina savo nuosavybės teises valdyti ir naudoti jai priklausantį turtą bei savo pareigą tinkamai prižiūrėti ir eksploatuoti jai nuosavybės teise priklausantį nuotekų tinklą, kaip tai numatyta LR aplinkos ministro įsakymu Nr.D1-629 patvirtintų „Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros priežiūros taisyklių“ 29p. bei pilnai ir atsakingai įvykdyti sutartis su UAB „Agrovet“ ir UAB „Pajūrio mėsine“. Nurodė, kad pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra dėl to, kad atsakovė geranoriškai pažeidimo nepašalino ir neteisėtas minimos sklendės naudojimas ieškovei priklausančiame nuotekų tinkle yra tęsiamas ir iš šio neteisėto veiksmo kyla kiti neteisėti atsakovės veiksmai, susiję su sklendės reguliavimu – naudojimu. Mano, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių atsakovė turės galimybę tęsti neteisėtus veiksmus ieškovės nuotekų tinklo atžvilgiu ir tuo galės padaryti neatstatomus ieškovės nuosavybės pokyčius, tai yra teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti visai neįmanomas. Taip pat nurodė, kad teismas pagal LR CPK 144str. savo iniciatyva gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais, kai yra būtina apginti viešąjį interesą, todėl mano, kad saugant viešąjį interesą šiuo atveju yra būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2013-10-16 nustatė, kad AB „Klaipėdos vanduo“ neteisėtais veiksmais padarė žalą gamtai, K. bendruomenei ir privatiems asmenims.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2013-12-09 nutartimi ieškovės UAB „Hidrona“ prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkino. Nurodė, kad tiek iš prie ieškinio pateiktų rašytinių įrodymų, tiek ir Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO esančių duomenų nustatė, kad Klaipėdos apygardos teisme yra nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-1155-524/2013 iškelta pagal ieškovės AB „Klaipėdos vanduo“ ieškinį atsakovei UAB „Hidrona“ ir atsakovės UAB „Hidrona“ priešieškinį ieškovei AB „Klaipėdos vanduo“ dėl naudojimosi nuotekų tinklais tvarkos nustatymo, trečiasis asmuo Klaipėdos rajono savivaldybė. Nustatė, kad šioje civilinėje byloje 2013-11-04 nutartimi buvo patenkintas AB “Klaipėdos vanduo” prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir nutarta nustatyti, kad AB „Klaipėdos vanduo“ turi teisę ir pareigą savo lėšomis eksploatuoti (likviduoti gedimus, atlikti kapitalinį bei einamąjį remontą) ir prižiūrėti UAB „Hidrona“ nuosavybės teise priklausančių nuotekų tinklų, kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), atkarpą, esančią nuo šulinio KŠ71 iki šulinio 211, kurios ilgis yra apie 435 m (DN150 mm – apie 75 m, DN200 mm – apie 360) pagal teisės aktų, reglamentuojančių geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimą bei priežiūrą, reikalavimus. Šia teismo nutartimi UAB „Hidrona“ taip pat įpareigota netrukdyti atlikti nuotekų tinklų priežiūros ir tvarkymo darbus. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatė, kad ši teismo nutartis yra galiojanti ir neapskųsta. Atsižvelginat į tai, kad ieškovė ieškiniu iš esmės reiškia reikalavimą tik dėl viename šulinyje atsakovės įrengtos nuotekų sklendės pašalinimo, o prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones prašė jas taikyti visam ieškovei priklausančiam inžineriniam tinklui – fekalinei kanalizacijai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tai yra viršija ieškinio reikalavimo ribas, be to teismui nepateikė jokių rašytinių įrodymų, iš kurių būtų galima daryti pagrįstą išvadą, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkės ar pasidarys nebeįmanomu, todėl netenkino ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu ieškovė UAB „Hidrona“ prašo panaikinti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2013-12-09 nutartį ir tenkinti atsakovės UAB „Hidrona” prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Nurodo, kad priešingai nei nurodė skundžiamoje nutartyje Klaipėdos rajono apylinkės teismas, Klaipėdos apygardos teismo 2013-11-04 nutartis yra apskųsta atskiruoju skundu Lietuvos apeliaciniam teismui (skundas pateiktas 2013-11-08). Skundžiamoje nutartyje visiškai nepagrįstai nurodoma, kad prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra užeinamo už ieškinio ribų, kad nėra pateikta rašytinių įrodymų, jog netaikant laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkės ar taps neįmanomu. Teismas neįvertino ieškovės prašyme nurodytų motyvų, jog būtina apsaugoti ieškovės nuosavybę nuo neteisėtos atsakovės intervencijos, nes tęstiniai neteisėti atsakovės veiksmai prieš ieškovės turtą gali pakeisti ieškovės nuotekų tinklus taip, kad įvykdyti ieškinio reikalavimą bus sunku ar net neįmanoma, pvz. atsakovė sumontuos papildomą inžinerinę įrangą, kuri trukdys arba be kurios suardymo nebus galima pašalinti ginčo nuotekų sklendės iš ieškovės nuosavybės. Akivaizdu, kad tokiai situacijai jokių rašytinių įrodymų būti negali, o tai akivaizdžiai atsispindi iš savavališkų tęstinių atsakovės veiksmų. Ieškovė paprasčiausiai siekia apsaugoti savo nuosavybę nuo neteisėto poveikio jai. Jei teismas manė, kad ieškovė negalėjo prašyti taikyti laikinąsias priemones visam nekilnojamajam turtui, ką nurodo skundžiamoje nutartyje, teismas turėjo diskrecijos teisę prašymą tenkinti tik dalyje, bet ne visiškai jį atmesti. Teismui atmetus prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atsakovei paliekama galimybė, suprantant savo sklendės sumontavimo neteisėtumą, nuotekų šalinimo ribojimus atlikti kitoje ieškovės nuotekų tinklo dalyje, kas ne tik padarytų ieškinio reikalavimą beprasmiu ir sunkiai įgyvendinamu, bet ir sąlygotų papildomus ginčus bei civilines bylas. Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2013-12-09 nutartis yra priimta neįvertinus visų reikšmingų aplinkybių, nepagrįstai varžanti ieškovės teisėtus interesus, prieštarauja šalių interesų pusiausvyros principui, ji turi būti panaikinta, o ieškovės prašymas tenkintas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovė AB „Klaipėdos vanduo“ prašo ieškovės atskirąjį skundą atmesti. Nurodo, kad teismo nutartis yra teisėta, pagrįsta bylos aplinkybėmis ir nėra pagrindo ją naikinti. AB „Klaipėdos vanduo" nuo 2012 m. sausio 1 d. Klaipėdos rajono teritorijoje teikia geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugas. Tokią teisę AB „Klaipėdos vanduo” įgijo, kai 2011-11-08 Klaipėdos rajono savivaldybė ir AB „Klaipėdos vanduo” pasirašė Viešųjų paslaugų - geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų – teikimo Klaipėdos rajono savivaldybės teritorijoje sutartį Nr. 2011/SUT.05-107. Viešasis vandens tiekėjas turi išimtinę teisę ir pareigą tiekti geriamąjį vandenį ir teikti nuotekų tvarkymo paslaugas (Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 15 straipsnio 2 dalis). Tam, kad vandens tiekėjas galėtų užtikrinti viešosios paslaugos teikimą, LR Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo įstatymo 15 str. 8 d. 4 p. nustato, kad viešasis vandens tiekėjas, o ne tinklų savininkas privalo eksploatuoti ir prižiūrėti nuosavybės teise ar kitais teisėtais pagrindais valdomą infrastruktūrą. LAT aiškina, kad viešojo intereso svarba lemia tai, kad viešasis vandens tiekėjas turi vykdyti vandens tiekimo sistemos priežiūrą taip, kad gedimai būtų pašalinami kiek įmanoma greičiau, nepriklausomai kieno nuosavybei jie priklauso. Pareiga tiekti vandenį reiškia, kad vanduo turi būti tiekiamas nepriklausomai nuo to, kam nuosavybės teise priklauso vandens tiekimo infrastruktūros objektai. Minėta nutartimi LAT daro išvadą, kad net ir tuo atveju, kai geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūra nuosavybės teise ar kitais teisėtais pagrindais nepriklauso vandens tiekėjui, pareiga prižiūrėti tinklus, likviduoti avarijas, šalinti kitus gedimus ir pan. jam išlieka. Tik taip gali būti užtikrintas nepertraukiamas, kokybės reikalavimus atitinkantis geriamojo vandens tiekimas bei nuotekų tvarkymas. Nors UAB „Hidrona“ nuolat tvirtino, kad netrukdo atsakovei teikti nuotekų šalinimo paslaugas, tačiau faktinės aplinkybės rodo ką kitą – UAB „Hidrona” nuolat trukdo AB „Klaipėdos vanduo” vykdyti jai teisės aktų deleguotą pareigą. Minimos sklendės sumontavimas niekaip negalėjo, kaip teigiama skunde, pažeisti UAB „Hidrona” teisės valdyti ir naudoti jai priklausantį turtą. Pažymėjo, kad minėtas įrenginys technologiškai nepasiteisino, todėl AB „Klaipėdos vanduo” dar 2013 m. liepos mėnesį ketino šią sklendę išmontuoti. Tačiau patekimas prie nuotekų šulinio žemės sklypo savininko M. J. pastangomis yra apribotas, todėl AB „Klaipėdos vanduo” negali atlikti išmontavimo darbų. AB „Klaipėdos vanduo” minėtam asmeniui Klaipėdos rajono apylinkės teisme yra pareiškusi ieškinį dėl civilinių teisių gynimo.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas netenkintinas.
Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tada, kai ieškovas tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimus ir yra pagrindas manyti, jog nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 141 str. 1 d.). Remiantis šia proceso teisės norma suinteresuoto asmens prašymu teismas sprendžia, ar yra poreikis užtikrinti ieškinį, t. y. ar ieškinio patenkinimo atveju nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimas galės būti realiai įvykdytas. Taigi laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia reali grėsmė, kad dėl kokių nors atsakovo veiksmų arba neveikimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Jeigu teismas padaro išvadą, kad yra teisinės prielaidos pripažinti, jog teismo sprendimo vykdymas nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių gali būti pasunkintas, jis turi teisinį pagrindą taikyti tokio pobūdžio priemones.
Iš VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2012-05-16 išrašo nustatyta, kad ieškovei nuosavybės teise, pagal 2010-11-09 pirkimo – pardavimo sutartį Nr.K1ES-14810, priklauso inžineriniai tinklai – fekalinė kanalizacija, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Taip pat nustatyta, kad šiame ieškovui priklausančiame inžineriniame tinkle yra 32 vienetai šulinių (1/10). Ieškovės vienas iš ieškinio reikalavimų – įpareigoti atsakovę per 14 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pašalinti nuotekų sklendę iš ieškovo nuotekų šulinio, kuris yra žemės sklype unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti atsakovei iki įsiteisėjusio teismo sprendimo priėmimo imtis ir atlikti veiksmus, susijusius su ieškovės nuotekų tinklo valdymu bei naudojimu, išskyrus būtinojo reikalingumo atvejus ar tinklų avarijas, jeigu savininkas nesiima reikalingų priemonių avarijai likviduoti. Pirmosios instancijos teismas netenkino prašymo taikyti laikinąją apsaugos priemonę. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi.
Sprendžiant ieškinio užtikrinimo priemonių klausimą, byla iš esmės nėra nagrinėjama. Todėl prašymas taikyti ieškinio užtikrinimo priemones turi būti grindžiamas su būsimo teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimo aplinkybėmis, o ne su ginčo sprendimu iš esmės. Taikydamas CPK 145 str. numatytas laikinąsias apsaugos priemones teismas neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė. Kadangi laikinosios apsaugos priemonės visuomet yra susijusios su tam tikrų apribojimų taikymu atsakovui, todėl CPK 145 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Ekonomiškumo principas reiškia, kad teismas turi taikyti tik tokias ir tik tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek būtina ir pakanka būsimo galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimui įvykdyti. Taikant laikinąsias apsaugos priemones teisingumo principas reikalauja išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą, t. y. laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos tokios ir tiek, kad nesuteiktų nė vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nevaržytų vienos proceso šalies teisių ir teisėtų interesų daugiau nei būtina tikslui pasiekti (CPK 17).
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ieškovės nurodytas aplinkybes dėl būtinybės taikyti laikinąsias apsaugos priemones, daro išvadą, kad nėra pagrindo taikyti jos prašomą laikinąją apsaugos priemonę. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad tiek iš prie ieškinio pateiktų rašytinių įrodymų, tiek ir Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO esančių duomenų nustatyta, kad Klaipėdos apygardos teisme yra nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-1155-524/2013 iškelta pagal ieškovės AB „Klaipėdos vanduo“ ieškinį atsakovei UAB „Hidrona“ ir atsakovės UAB „Hidrona“ priešieškinį ieškovei AB „Klaipėdos vanduo“ dėl naudojimosi nuotekų tinklais tvarkos nustatymo, trečiasis asmuo Klaipėdos rajono savivaldybė. Nustatyta, kad šioje Klaipėdos apygardos teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje 2013-11-04 nutartimi buvo patenkintas AB “Klaipėdos vanduo” prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir nutarta nustatyti, kad AB „Klaipėdos vanduo“ turi teisę ir pareigą savo lėšomis eksploatuoti (likviduoti gedimus, atlikti kapitalinį bei einamąjį remontą) ir prižiūrėti UAB „Hidrona“ nuosavybės teise priklausančių nuotekų tinklų, kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), atkarpą, esančią nuo šulinio KŠ71 iki šulinio 211, kurios ilgis yra apie 435 m (DN150 mm – apie 75 m, DN200 mm – apie 360) pagal teisės aktų, reglamentuojančių geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimą bei priežiūrą, reikalavimus. Šia teismo nutartimi UAB „Hidrona“ taip pat įpareigota netrukdyti atlikti nuotekų tinklų priežiūros ir tvarkymo darbus. Lietuvos apeliacinio teismo 2014-01-30 nutartimi Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis palikta nepakeista. Atsižvelgiant į tai, taikyti ieškovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones nėra pagrindo.
Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė laikinųjų apsaugos priemonių institutą reglamentuojančias teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, atskirojo skundo motyvai nesudaro pagrindo jos naikinti, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336?339 straipsniais, teismas
nutaria:
Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.