Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Valdo Ciesiūno (pirmininkaujantysis), Donato Jatužio ir Jolantos Raščiuvienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Š. apeliacinį skundą dėl Kupiškio rajono apylinkės teismo 2014-11-07 nuosprendžio, kuriuo A. Š. pripažintas kaltu pagal BK 290 str. ir jam paskirta 50 MGL (1900 Eur) dydžio bauda, bei pagal BK 284 str. 2 d. ir jam paskirta 20 MGL (760 Eur) dydžio bauda; šios bausmės vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p. subendrintos apėmimo būdu ir A. Š. paskirta galutinė bausmė – 50 MGL (1900 Eur) dydžio bauda. Be to, nukentėjusiųjų A. B., R. P. ir R. S. civiliniai ieškiniai atmesti, ir iš A. Š. priteista nukentėjusiajam A. B. 1000 Lt advokato padėjėjo pagalbai apmokėti.

Be to, šiuo teismo nuosprendžiu A. Š. išteisintas iš kaltinimo pagal BK 286 str., nenustačius jo veikoje nusikalstamos veikos požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. Š. nuteistas už tai, kad jis 2012-09-28 apie 18.30 val., Kupiškio rajone, Š. mstl., Panevėžio apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Kupiškio rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus patrulių būrio patrulio A. B. ir Panevėžio apskrities VPK Kupiškio r. PK VPS OVG specialisto R. S. nuvestas iki tarnybinio automobilio, stovėjusio gatvėje, Š. g., Š. mstl., Kupiškio r., tai yra viešoje vietoje, šiuos policijos pareigūnus, kaip ir netrukus atvykusią Panevėžio apskrities VPK Kupiškio r. PK VPS PB patrulę G. Š., išplūdo necenzūriniais žodžiais, taip juos viešai įžeidė bei trikdė visuomenės rimtį.

Be to, A. Š. išteisintas iš kaltinimo pagal BK 286 str. tuo, kad jis tuo pačiu metu, kai įžeidinėjo policijos pareigūnus, taip pat ir pasipriešino jiems bei grasino, tai yra pievoje, esančioje Kupiškio r., Š. miestelyje, Š. gatvėje, grasindamas susidoroti, siundė ant jų savo šunį, nuvestas iki tarnybinio automobilio, stovėjusio gatvėje, prie Š. g. x namo, Š. mstl., Kupiškio r. ir į jį sodinamas, aktyviais veiksmais pasipriešino pareigūnui A. B. stipriai jį pastumdamas ir grasindamas sudeginti pareigūno A. B. turtą, po to, tęsdamas nusikalstamus veiksmus, griuvo ant žemės, nesileido pastatomas, spardėsi, įsodintas į policijos tarnybinį automobilį ir vežamas į policijos komisariatą bei komisariato patalpose grasino policijos pareigūnams susidorojimu, tyčia niokojo laikinojo sulaikymo patalpoje buvusį inventorių, be to, atsisakė vykdyti teisėtą policijos pareigūno R. P. reikalavimą laikytis rimties ir, pasipriešindamas savo funkcijas atliekančiam pareigūnui, užpuolė į laikinojo sulaikymo patalpą įėjusį ir specialiąsias priemones panaudoti norėjusį patrulį R. P. bei jį pastūmė, dėl ko R. P. atsitrenkė į sieną ir patyrė fizinį skausmą.

Kupiškio rajono apylinkės teismo 2014-11-07 nuosprendį apeliacine tvarka apskundė nukentėjusysis A. B. ir nuteistasis A. Š.. Panevėžio apygardos teismas 2015-02-20 nutartimi nukentėjusiojo A. B. ir nuteistojo A. Š. apeliacinius skundus atmetė. Nesutikdamas su šiuo sprendimu, nuteistasis A. Š. padavė kasacinį skundą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015-10-27 nutartimi panaikino Panevėžio apygardos teismas 2015-02-20 nutarties dalį, kuria atmestas nuteistojo A. Š. apeliacinis skundas, ir perdavė šią bylos dalį iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Nuteistasis nesutinka ir su jo nuteisimu pagal BK 284 str. 2 d. Teigia, kad net darant prielaidą, jog jis policijos pareigūnus išvadino necenzūrinius ir jų orumą žeminančiais žodžiais ir taip trikdė viešąją tvarką (nors neigia tokius tyčinius veiksmus), tai tokių veiksmų ne itin ilga trukmė, jų atlikimo nuošali vieta, nedidelis intensyvumas, pavartotų įžeidžiančių žodžių pobūdis ir tų veiksmų atlikimo vietos mažas viešumas tikrai neužtraukia baudžiamosios atsakomybės, o galėtų užtraukti tik administracinę atsakomybę. Šiuo atveju jo elgesys buvo nukreiptas ne trikdyti viešąją rimtį ar tvarką, o ginti savo teises, tame tarpe teisę nesutikti su neteisėtais policijos pareigūnų nurodymais ir jų nevykdyti, t.y. jo veika buvo nukreipta ne prieš visuomenės rimtį ar tvarką.

Nukentėjusysis A. B. atsikirtimu į nuteistojo A. Š. apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Teigia, kad nuteistojo skundas paremtas tik jo subjektyviais samprotavimais ir iškreiptais faktų aiškinimais, kurie paneigiami nukentėjusių ir kitų byloje apklaustų liudytojų parodymais. Nurodo, kad A. Š. savo valia sukėlė esamą padėtį – būdamas apsvaigęs įvykdė jam inkriminuotas veikas.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė tenkinti apeliacinį skundą, o prokurorė, nukentėjusieji, vieno jų atstovas prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas tenkinamas.

Apeliantas nesutinka su jo nuteisimu už policijos pareigūnų įžeidimą pagal BK 290 str. bei viešosios tvarkos pažeidimą pagal BK 284 str. 2 d., teigia apie netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą ir įrodymų vertinimą bei teismo padarytų išvadų neatitikimą faktinėms bylos aplinkybėms jo atžvilgiu, taip pat įvairius procesinius pažeidimus, nuteistojo manymu, įpareigojančius naikinti skundžiamą teismo nuosprendį jo nuteisimo dalyje ir jį iš kaltinimų pagal BK 284 str. 2 d. ir 290 str. išteisinti. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą bei atlikusi papildomą įrodymų tyrimą, konstatuoja, kad priimdamas sprendimą byloje pirmosios instancijos teismas nepilnai ir nepakankamai kruopščiai ištyrė įvykio situaciją, pažeisdamas BPK reikalavimus padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas dėl A. Š. nusikalstamų veikų sudėčių įrodytumo. Įvertinęs teisminio nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visetą teismas konstatuoja, jog byloje darytinos priešingos išvados, tai yra, kad A. Š. pagal BK 284 str. 2 d. ir 290 str. nuteistas nepagrįstai. Todėl skundžiamas teismo nuosprendis dalyje dėl jo nuteisimo naikintinas ir apeliantas dėl policijos pareigūnų įžeidimo ir viešosios tvarkos pažeidimo išteisintinas, nesant jo veiksmuose nusikalstamų veikų požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį, t.y. baudžiamajame įstatyme numatytų nusikalstamų veikų objektyvių ir subjektyvių požymių visumą.

Šioje byloje A. Š. nuteistas už tai, kad Š. miestelyje necenzūriniais žodžiais išplūdo policijos pareigūnus A. B., R. S. ir G. Š., taip juos viešai įžeisdamas bei trikdydamas visuomenės rimtį. Tokie A. Š. veiksmai nuosprendyje kvalifikuoti pagal BK 290 str. ir 284 str. 2 d.

BK 290 str. nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas įžeidė savo pareigas einantį valstybės tarnautoją ar viešojo administravimo funkcijas atliekantį asmenį. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad už tam tikrų kategorijų valstybės tarnautojų įžeidimą atsakomybė numatyta ne tik baudžiamajame įstatyme, bet ir Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekse (toliau – ATPK). Pagal ATPK 187 str. 2 d. be kitų numatytų alternatyvių veiksmų administracinė atsakomybė kyla ir už policijos pareigūno garbės ir orumo įžeidimą, reiškiamą žodžiu ar kūno gestais, įžeidžiamu elgesiu, kibimu ar kitokiu elgesiu. Iš esmės tiek ATPK 187 str., tiek ir BK 290 str. paskirtis ta pati – sudaryti teisines prielaidas atitinkamų teisėsaugos institucijų pareigūnams vykdyti savo tarnybines funkcijas, saugoti jų garbę ir orumą. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, sprendžiant BK 290 str. ir ATPK 187 str. 2 d. numatytų veikų atribojimo klausimą, veika gali būti pripažįstama nusikalstama, jei dėl jos intensyvumo, trukmės ar kitų požymių laikytina pavojingesne nei administracinis teisės pažeidimas (kasacinės nutartys Nr. 2K-505/2010, 2K-375/2011 ir kt.). Atribojant administracinę ir baudžiamąją atsakomybę už valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimą, būtina įvertinti padarytą veiką pagal objektyvių ir subjektyvių požymių turinį, jų pasireiškimą, vadovautis protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatomis (kasacinė nutartis Nr. 2K-285/2014).

Nagrinėjamu atveju byloje esančių ir skundžiamame nuosprendyje nurodytų įrodymų visuma – nukentėjusiųjų, liudytojų parodymais, administracinio sulaikymo protokolo bei medicininės apžiūros neblaivumui nustatyti akto ir kitais duomenimis, nustatyta, kad kaltinime nurodytiems policijos pareigūnams tarnybos metu vykdant savo pareigas – siekiant išsiaiškinti galimo administracinio teisės pažeidimo padarymo aplinkybes, automobilyje prie vairo sėdinčiam iš pažiūros neblaiviam A. Š. atsisakius pateikti policijos pareigūnų prašomus dokumentus bei vykti kartu į policijos įstaigą, A. Š., žinodamas, kad policijos pareigūnai atlieka savo tarnybines pareigas, sukėlė konfliktą, kurio metu pareigūnų atžvilgiu vartojo necenzūrinę leksiką. Pradėjęs nuo policijos pareigūnų A. B. ir R. S. įžeidinėjimo, A. Š. tai tęsė ir vėliau atvykusios policijos pareigūnės G. Š. atžvilgiu. Nors nuteistasis nepripažino vartojęs policijos pareigūnų atžvilgiu necenzūrinius žodžius, tokius jo teiginius paneigia nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymai. Nukentėjusieji parodė, kad A. Š. kaltinime nurodytomis aplinkybėmis jų atžvilgiu vartodamas necenzūrinius žodžius elgėsi įžeidžiančiai. Netikėti tokiais nukentėjusiųjų parodymais teismas neturėjo pagrindo, nes jų parodymai dėl šių aplinkybių yra nuoseklūs, neprieštarauja vieni kitiems bei kitoms byloje ištirtoms aplinkybėms, taip pat byloje nėra duomenų, jog pareigūnai būtų turėję pagrindą nuteistąjį apkalbėti, tokių duomenų nenurodė ir apeliantas. Be to, minėtus nukentėjusiųjų parodymus patvirtino ir liudytojo V.P. M., S. G. parodymai. Visų šių duomenų analizė bei įvykių eiga leidžia pagrįstai manyti, kad A. Š. nukentėjusiųjų atžvilgiu išsakytieji įžeidžiantys užgaulūs žodžiai nebuvo atsitiktiniai ir pavieniai, jie buvo kaip atsakas į teisėtai atliekamas pareigūnų pareigas ir tik dėl to, kad šie veikia teisėtai, siekdami išsiaiškinti galimo administracinio teisės pažeidimo aplinkybes.

A. Š., neigdamas savo kaltę teigė, kad įvykio metu jis buvo neblaivus, jo atžvilgiu buvo panaudotos ašarinės dujos ir jis ribotai suprato savo atliekamų veiksmų esmę, todėl yra būtinybė atlikti atitinkamą ekspertizę. Tačiau tokie apelianto teiginiai nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teisme atliekant papildomą įrodymų tyrimą pakviesta specialistė Ž.J. I. paneigė tiek teorinę, tiek praktinę pataloginio girtumo buvimo aplinkybę apelianto nurodytomis aplinkybėmis. Jis paaiškino, kad patologinis girtumas išsivysto tik pavartojus alkoholio, be to, jam esant, žmogus praranda orientaciją, neatpažįsta jį supančios aplinkos. Tuo tarpu sutinkamai su bylos duomenimis, apeliantas į aplinką bei žmones reagavo ir nebuvo neorientuotas. Kai pareigūnas liepė jam sėsti į automobilį, jis atsisakė, kas rodo, jog jis atpažino, kad prieš jį yra pareigūnas, automobilis, taip pat atpažino kitus priėjusius, kaimynystėje gyvenančius žmones. Netikėti specialisto kompetencija ar jo pateiktu paaiškinimu teisėjų kolegija neturi pagrindo, todėl pritaria pirmosios instancijos sprendimui atsisakyti skirti ekspertizę. Specialisto paaiškinimą vertinant kitų objektyvių duomenų kontekste, abejonių dėl A. Š. elgesio sąmoningumo kaltinime nurodytu metu, nelieka. Todėl neabejotina, kad pasakytų necenzūrinių, orumą žeidžiančių žodžių prasmė, adresatai, kuriems jie buvo skirti, bei pati situacija, kuriai esant tie žodžiai buvo pasakyti, jų tikslas – tyčia pažeminti savo pareigas einančius policijos pareigūnus – nuteistajam buvo suprantami ir aiškūs, turėjo aiškų tikslą nukreipti pareigūnų veiklą iš teisinės į fizinę, t.y. sukelti sąmyšį, siekiant išvengti galimų jo padarytų pažeidimų tyrimo.

Apeliantas skunde savo elgesį teisina, jo teigimu, policijos pareigūnų neteisėtais veiksmais jo atžvilgiu, tačiau teisėjų kolegija nenustatė faktinio pagrindo, kuris galėtų pateisinti A. Š. necenzūrinių, įžeidžiančių žodžių vartojimą policijos pareigūnų atžvilgiu ir nulemti kitokį jų teisinį vertinimą. Pažymėtina, kad apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje pakankamai išsamiai išanalizavo policijos pareigūnų veiksmus įvykio vietoje A. Š. atžvilgiu teisėtumo aspektu ir padarė teisingą išvadą, kad 2014-04-14 Panevėžio apygardos teismo ir jį keitusiu 2015-11-09 Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžiais konstatuoti tam tikri policijos pareigūnų 2012-10-11 atlikti neteisėti veiksmai neturi įtakos A. Š. 2012-09-28 padarytų veiksmų vertinimui. Nesutikti su šia išvada teisėjų kolegija neturi pagrindo ir pritaria jai. Teisėjų kolegijos vertinimu, net ir nustačius tam tikrus pažeidimus policijos pareigūnų veiksmuose, pastarieji pažeidimai, kurie konstatuoti tik vėliau ir tam įgaliotų subjektų, negali pateisinti pareigūnų įžeidinėjimo. Subjektyvus neblaivaus asmens policijos pareigūnų veiksmų vertinimas nesudaro teisinio pagrindo jam elgtis neteisėtai. Be to, nesutikimas su policijos pareigūnų veiksmais bei jų viešas kritikavimas nurodytais aspektais gali būti reiškiamas ir nevartojant užgaulių žodžių, keliančių pavojų sklandžiam pareigūnų darbui, jų garbei bei orumui.

Nors aukščiau nurodyti duomenys patvirtina A. Š. vartojus kaltinime nurodytų policijos pareigūnų atžvilgiu necenzūrinius žodžius, kurie gali būti vertinami kaip įžeidžiantys juos girdinčius asmenis, tačiau bylos duomenys leidžia pagrįstai teigti, kad nagrinėjamu atveju akivaizdžiai neblaivaus A. Š. žodžiai negali būti vertinami kaip policijos pareigūno įžeidimas, žeminimas, kuris trukdo pareigūnams nepriekaištingai atlikti pavestą tarnybą, nes jie A. Š. buvo ištarti abstrakčiai, akivaizdžiai siekiant išreikšti nepasitenkinimą susiklosčiusia situacija dėl to, jog iš jo buvo reikalaujama atlikti veiksmus, kurių jis atlikti nenorėjo ir nesuvokė jų reikalingumo. Be to, policijos pareigūnų parodymų turinys rodo, kad A. Š. minėtoje situacijoje išsakyti žodžiai jų nepaveikė tiek, kad nebegalėtų vykdyti savo pareigų, būtų demoralizuoti ar taptų bejėgiai visuomenės akyse, ką patvirtino ir patys nukentėjusieji, kurie supratę, kad dviese nesusitvarkys su pakankamai agresyviu asmeniu, išsikvietė pastiprinimą, naudojo specialiąsias priemones ir fizinę jėgą tramdydami A. Š.. Taip pat šiame kontekste svarbu pažymėti ir tai, kad policijos pareigūnų, ypač dirbančių viešosios tvarkos saugojimo ir užtikrinimo srityje, profesinis pasirengimas įpareigoja sugebėti šalinti ir spręsti bręstančias ar jau kilusias konfliktines situacijas, kurių metu viešosios tvarkos pažeidėjų pasakytų žodžių ir jų turinio toleravimo laipsnis turi būti daug aukštesnis.

Atsižvelgiant į išdėstytas nuostatas, teisėjų kolegijos vertinimu, tokia nuteistojo padaryta veika pagal jos objektyvių ir subjektyvių požymių turinį, jų pasireiškimą nesiekia baudžiamosios atsakomybės ribų, kadangi ji netruko ilgą laiką, nebuvo ir ypatingai intensyvi ar pasižyminti ypatingu įžūlumu, kad vertinant ją pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas būtų pagrįstas represinių baudžiamojo proceso, baudžiamosios teisės priemonių taikymas.

Darytina išvada, kad nuteistojo A. Š. neteisėti veiksmai, įžeidžiantys kaltinime nurodytus policijos pareigūnus, neduoda pakankamo pagrindo vertinti jų kaip pavojingų baudžiamosios teisės prasme bei peržengiančių administracinės atsakomybės ribas. Toks sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimą, pateiktą ne viename nutarime, jog kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.), taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuostatą, jog negali būti pritarta tokiai baudžiamojo įstatymo taikymo praktikai, kai asmens elgesys, esant išimtinai civiliniams, administraciniams ar drausminiams teisiniams santykiams, yra vertinamas kaip nusikalstamas.

Kadangi pirmosios instancijos teismas pagal baudžiamojoje byloje nustatytus objektyviuosius bei subjektyviuosius veikos požymius ir jos pavojingumą A. Š. veiksmus neteisingai įvertino kaip nusikalstamus ir kvalifikavo juos pagal BK 290 str., nuosprendis šioje dalyje naikinamas ir priimamas išteisinamasis nuosprendis, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Kaip minėta, A. Š. nuteistas ir už tai, kad jis tais pačiais veiksmais, tai yra viešoje vietoje – Šimonių miestelyje necenzūriniais žodžiais išplūsdamas kaltinime nurodytus policijos pareigūnus, taip juos viešai įžeisdamas, trikdė visuomenės rimtį ir tuo padarė BK 284 str. 2 d. numatytą baudžiamąjį nusižengimą.

Pagal BK 284 str. 2 d. atsako tas, viešoje vietoje necenzūriniais žodžiais ar nepadoriu elgesiu trikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Iš straipsnio dispozicijos matyti, kad aptariama veika gali būti padaryta dviem būdais – necenzūrinių žodžių vartojimu arba nepadoriu elgesiu. Įstatymas nereikalauja, kad dėl kaltininko elgesio būtinai būtų sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, pakanka to, kad kaltininkas savo veiksmais sukelia pavojų, kad visuomenės rimtis ir tvarka bus sutrikdyti. Visuomenės rimties ar tvarkos trikdymą kiekvienu konkrečiu atveju nustato teismas. Paprastai visuomenės rimties ar tvarkos trikdymu laikomi tokie veiksmai, kai kaltininkas savo elgesiu verčia aplinkinius jaustis nepatogiai, kaltininko veiksmai sukėlė didelį aplinkinių išgąstį arba kaltininko elgesys žemina ar žeidžia aplinkinių orumą ir pan. Viešosios tvarkos pažeidimas padaromas tyčia, t. y. asmuo turi suvokti, jog savo veiksmais trikdo visuomenės rimtį ar tvarką, ir nori taip veikti. Šiame baudžiamojo įstatymo straipsnyje aprašytas baudžiamasis nusižengimas atskiriamas nuo ATPK 174 straipsnyje aprašyto administracinio teisės pažeidimo pagal veikos pobūdį, kuris nustatomas atsižvelgiant į veiksmų intensyvumą, trukmę, nukentėjusiųjų asmenybę, jų skaičių, viešosios vietos specifiką (kasacinė nutartis Nr. 2K-142/2010).

Kaip jau aptarta, nekyla abejonių dėl to, kad A. Š. policijos pareigūnų atžvilgiu vartojo necenzūrinius žodžius, tačiau jo veikoje dominavo asmeninės paskatos, kurios buvo nukreiptos ne į viešosios rimties trikdymą, o į siekį parodyti savo negatyvų požiūrį į pareigūnų atliekamas pareigas, juos pažeminti, paveikti, nukreipiant dėmesį nuo jo padarytų pažeidimų tyrimo, ginti savo teises priešinantis pareigūnų nurodymams. Todėl jo veiksmuose nei iki policijos pareigūnams atvykstant, nei po to jiems vykdant savo pareigas, A. Š. veiksmuose nebuvo tyčios trikdyti visuomenės rimtį ar tvarką, o jo elgesys jį užkalbinusių kaimynų atžvilgiu, nesudaro baudžiamojo nusižengimo, numatyto BK 284 str. 2 d., sudėties.

Pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas nuteistojo A. Š. veiksmus kaip atitinkančius BK 284 str. 2 d. numatyto baudžiamojo nusižengimo požymius, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl nuosprendis šioje dalyje taip pat naikinamas ir priimamas išteisinamasis nuosprendis, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Nuteistąjį A. Š. išteisinus iš jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, nukentėjusiojo A. B. patirtos atstovavimo išlaidos iš nuteistojo nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 4 d., 329 str. 1 p.,

nusprendžia:

Nuteistojo A. Š. apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti Kupiškio rajono apylinkės teismo 2014-11-07 nuosprendį dalyje dėl A. Š. nuteisimo pagal BK 290 straipsnį, 284 straipsnio 2 dalį ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį:

A. Š. pagal BK 290 straipsnį išteisinti, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

A. Š. pagal BK 284 straipsnio 2 dalį išteisinti, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Panaikinti BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p. taikymą A. Š. atžvilgiu.

Panaikinti nuosprendžio dalį iš A. Š. išieškoti nukentėjusiojo A. B. turėtas atstovavimo išlaidas.

A. Š. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, panaikinti.