- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-05-28
- Bylos Nr.
- 2A-920-436/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-17278-2016-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Nerijus Meilutis, Algimantas Kukalis, Arūnas Rudzinskas
- Atsakovas
- Kauno miesto savivaldybės
- Ieškovas
- A. A.
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikai
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algimanto Kukalio, Nerijaus Meilučio ir Arūno Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1163-1052/2018 pagal ieškovo A. A. patikslintą ieškinį atsakovei Kauno miesto savivaldybei, trečiajam asmeniui Lietuvos Respublikai atstovaujamai Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl gyvenamosios patalpos privatizavimo lengvatinėmis sąlygomis bei juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Ginčo esmė
Ginčas byloje kilęs dėl teisės privatizuoti gyvenamąsias patalpas lengvatinėmis sąlygomis.
Šalies argumentai
Ieškovas A. A. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė: 1) paveldėjimo tikslu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad A. A. faktiškai pradėdamas valdyti paveldimą turtą priėmė palikimą po savo motinos D. S., mirusios (duomenys neskelbtini), mirties; 2) pripažinti D. S., mirusios (duomenys neskelbtini), teisę privatizuoti lengvatinėmis sąlygomis nuomotas 32/100 dalis buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini) nekilnojamojo turto registre įregistruoto Kauno miesto savivaldybės vardu, įpareigojant Kauno miesto savivaldybę, per 2 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos sudaryti su D. S. įstatyminiu įpėdiniu A. A., buto 32/100 dalių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), pirkimo pardavimo lengvatinėmis sąlygomis sutartį; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Ieškinyje nurodė, kad būdamas vienintelis įstatyminis paveldėtojas, į notarą po motinos mirties nesikreipė, paveldėjimo byla neužvesta, jis liko gyventi velionės nuomotame Kauno savivaldybės bute, priėmė ir naudojo kaip savo motinos asmeninius daiktus: baldus, darbužius, indus, pianiną, indų servizus ir kita, mokėjo palikėjos skolas, tokiu būdu priėmė paveldimą turtą faktiškai jį valdydamas. Paveldimą turtą sudaro kilnojamasis turtas, turtinės teisės į teismo sprendimu priteistas lėšas bei D. S. teisė lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti buto, esančio (duomenys neskelbtini), dalį. Ieškovas neturi galimybės gauti paveldėjimo teisę patvirtinančių dokumentų, todėl nustatytinas juridinis faktas. Be to, D. S. 1992 m. išreiškė valią privatizuoti butą lengvatinėmis sąlygomis, ji atitiko asmens, galinčio privatizuoti butą statusą, butas, kurį išreiškė valią privatizuoti įstatymo nustatyta tvarka galėjo būti privatizuojamas, tarp D. S. kitų teisę privatizuoti butą turinčių asmenų buvo sudarytas susitarimas, dėl to, kuris iš teisę turinčių asmenų privatizuos butą, 1992 m. buto privatizavimo sutartį. D. S. neprarado teisės lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti jos nuomojamos buto dalies net ir panaikinus 1992 metais sudarytą buto privatizavimo sutartį. Be to, D. S. pagal 1992 m. buto privatizavimo sutartį buvo sumokėjusi buto kainą, teismo sprendimu ši kaina buvo jai priteista, tačiau duomenų, kad lėšos buvo jai grąžintos nėra. Todėl A. A., būdamas D. S. paveldėtoju, turi reikalavimo teisę į priteistą ir neišmokėtą kompensaciją pagal panaikintą buto privatizavimo sutartį bei teisę, kaip D. S. įpėdinis sudaryti nuomoto buto privatizavimo sandorį lengvatinėmis sąlygomis.
Atsakovė Kauno miesto savivaldybė su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ginčo dėl kilnojamo turto priėmimo nėra. A. A. po motinos mirties gyveno nuomojamame bute, jis priėmė palikėjos kilnojamuosius daiktus, tačiau negalėjo priimti daugiau teisių nei turėjo palikėja. Į palikimo sudėtį neįeina teisė reikalauti išmokėti kompensaciją už sumokėtus investicinius čekius ir talonus, nes D. S. per 3 metus po teismo sprendimo įsiteisėjimo nesikreipė į antstolį ir tokiu būdu atsisakė reikalavimo teisės. Į palikimo sudėtį taip pat neįeina teisė sudaryti lengvatinėmis sąlygomis buto pirkimo sutartį. Kadangi ieškovas priėmė tik kilnojamąjį turtą, tai juridinio fakto nustatymas nesukels teisinių pasekmių. Ieškinio reikalavimas dėl teisės pripažinimo taip pat turi būti atmestas, nes byloje nėra duomenų, kad egzistavo būtinosios sąlygos kilti teisei privatizuoti butą lengvatinėmis sąlygomis, t. y. po 1992 m. pirkimo pardavimo sutarties panaikinimo nėra duomenų, kad D. S. būtų išreiškusi valią privatizuoti jos nuomojamą butą, nebuvo sudarytas notarinis susitarimas tarp D. S. ir A. A. dėl to, kuris iš teisę privatizuoti turinčių asmenų sudarys privatizavimo sutartį. Be to, atsakovė nuo šio reikalavimo ginasi ieškinio senatimi, nes D. S., kaip ir ieškovui apie tariamai pažeistą teisę sudaryti būsto pirkimo sutartį lengvatinėmis sąlygomis buvo žinoma jau 2002 m. gegužės 5 d., Lietuvos Aukščiausiajam Teismui priėmus galutinį sprendimą civilinėje byloje Nr. 3K-3-752/2002, dėl to D. S. dėl senaties termino prarado teisę ginti savo pažeistą teisę.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai 2018 m. vasario 2 d. sprendimu ieškinį patenkino, nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad A. A. faktiškai pradėdamas valdyti paveldėtą turtą priėmė palikimą, atsiradusį po jo motinos D. S., mirusios (duomenys neskelbtini), mirties; pripažino D. S., mirusios (duomenys neskelbtini), teisę privatizuoti lengvatinėmis sąlygomis nuomotas 32/100 dalis buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini) nekilnojamojo turto registre įregistruoto Kauno miesto savivaldybės vardu, ir įpareigojo Kauno miesto savivaldybę, per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos sudaryti su D. S. įstatyminiu įpėdiniu A. A., 32/100 dalių buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo lengvatinėmis sąlygomis sutartį; priteisė iš atsakovės Kauno miesto savivaldybės ieškovui A. A. 622 Eur bylinėjimosi išlaidų. Sprendimą teismas grindė šiais esminiais argumentais:
Byloje nėra ginčo, kad ieškovas priėmė D. S. asmeninius ir buities daiktus, ir taip įgyvendino savo paveldėjimo teisę. Kadangi byloje sprendžiamas klausimas ir dėl D. S. teisės sudaryti lengvatinėmis sąlygomis buto privatizavimo sutartį, teismui pripažinus šią teisę, juridinio fakto nustatymas sukels ieškovui teisines pasekmes, nes teisė privatizuoti butą yra paveldima.
Byloje esantis D. S. pareiškimas, kuriuo prašoma parduoti (duomenys neskelbtini) esantį butą bei Susitarimas dėl gyvenamojo namo, buto pirkimo įrodo, kad D. S. per įstatymo nustatytą terminą atliko veiksmus, būtinus buto privatizavimo teisei įgyti lengvatine tvarka. Tai, kad 1992 m. spalio 29 d. su D. S. buvo sudaryta buto dalies pirkimo – pardavimo sutartis, o vėliau ši sutartis Kauno miesto apylinkės teismo sprendimu Nr. 2-14-2757/93 (civilinė byla Nr. 2-3274/2001) buvo panaikinta, D. S. atliktų veiksmų bei jos išreikštos valios lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti butą nepaneigia. Teismo vertinimu egzistavo juridinių faktų, būtinų privatizavimo teisei lengvatinėmis sąlygomis atsirasti, sudėtis: D. S. buvo asmuo, turintis teisę privatizuoti, butas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo turtas, kurį buvo galima privatizuoti, D. S. per įstatymo nustatytą terminą išreiškė valią privatizuoti butą, taip pat ji sudarė susitarimą dėl buto privatizavimo su kartu gyvenusiais asmenimis, todėl D. S. įgijo teisę privatizuoti nuomojamą butą lengvatinėmis sąlygomis, o tarp jos ir atsakovės kilo privatizavimo santykiai.
Dėl ieškinio senaties termino. Byloje nėra įrodymų, kad po 2002 m. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimo, atsakovė kreipėsi į D. S. dėl privatizavimo veiksmų eigos. Tačiau atsakovė neinformavo D. S. apie privatizavimo lengvatinėmis sąlygomis eigą, neįspėjo, kad privatizavimo procesas nutraukiamas. Tai sąlygojo, kad D. S. turėjo pagrįstą lūkestį, jog procedūros gali būti baigtos ir jai netapo žinoma apie jos teisių pažeidimą. Todėl ieškinio senaties eigos pradžios momento skaičiavimas nuo 2002 m. gegužės 20 d. pažeistų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, todėl yra pagrindas spręsti, jog D. S. nepraleido ieškinio senaties termino kreiptis dėl pažeistos teisės gynimo. Tuo tarpu jos įpėdinio A. A. ieškinio senaties termino pradžia gali būti skaičiuojama tik nuo jo subjektinės teisės reikšti ieškinį atsiradimo, t. y. ne ankščiau nei atsirado palikimas (2014 m. rugpjūčio 27 d.).
Konstatavus, kad yra pagrindas pripažinti D. S. teisę lengvatine tvarka privatizuoti butą ir nesant pagrindų ieškinį atmesti taikant ieškinio senatį, teismui pripažinus juridinę reikšmę turtinį faktą, jog A. A. po D. S. mirties priėmė jos palikimą pradėdamas faktiškai paveldimą turtą valdyti, yra pagrindas įpareigoti atsakovę sudaryti su A. A. buto privatizavimo sutartį per 6 mėnesių terminą.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Atsakovė Kauno miesto savivaldybė apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2018 m. vasario 2 d. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, spręsdamas, ar egzistavo sąlygos privatizuoti butą, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Svarbi byloje yra ta aplinkybė, kad panaikinus privatizavimo sandorį, D. S. į atsakovę dėl ginčo buto privatizavimo nesikreipė ir neatliko jokių veiksmų, būtinų ginčo butui privatizuoti, todėl teismas nepagrįstai laikė, jog ji buvo išreiškusi valią ir tarp šalių susiklostė buto privatizavimo santykiai.
Teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškinio senatis nėra praleista. D. S. ir ieškovas buvo pareiškę reikalavimus savivaldybei be kita ko prašydami įpareigoti sudaryti pirkimo – pardavimo sutartį ir šioje byloje galutinis sprendimas netenkinti ieškinio buvo priimtas 2002 m. gegužės 20 d., todėl ieškinio pradžios momentu laikytina būtent ši data.
Teismas pirmiausia turėjo nustatyti, ar D. S. buvo įgijusi teisę privatizuoti ginčo gyvenamąsias patalpas, ir tik tada spręsti, ar ieškinio reikalavimas dėl juridinio fakto nustatymo ieškovui gali sukelti teisines pasekmes. Nustačius, kad D. S. neįgijo teisės privatizuoti butą, ieškovas negalėjo paveldėti daugiau turtinių teisių, nei turėjo palikėja, todėl ieškinys ir šioje dalyje turėjo būti atmestas.
Atsiliepimas
Ieškovas A. A. atsiliepimu su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jo netenkinti, Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 2 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo šiuos esminius argumentus:
Šalies argumentai
Apeliantė nepagrįstai teigia, kad D. S. nebuvo išreiškusi valios privatizuoti buto dalį. Jos valią patvirtina dar 1992 m. vasario 21 d. pareiškimas ir ši valia nesikeitė. Tai, kad privatizavimo sutartis buvo panaikinta, jos valios nepaneigia.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas tinkamai taikė ir aiškino ieškinio senatį reguliuojančias teisės normas ir pagrįstai sprendė, kad ieškinio senaties termino eiga ieškovui turėtų būti skaičiuojama nuo palikimo atsiradimo momento.
Byloje paveldėjimo fakto faktiniu valdymu niekas neginčija, todėl nustačius, kad privatizavimo procesas buvo pradėtas, išreiškus valią ir atlikus kitus būtinus veiksmus, šis procesas turi būti tęsiamas ir toks juridinis faktas, kokį nustatyti prašo ieškovas, jam sukels teisines pasekmes, ką pagrįstai nustatė ir pirmosios instancijos teismas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl teismas bylą nagrinėja tik apeliacinio skundo ribose.
Iš apeliacinio skundo matyti, kad apeliantė teismo sprendimą skundžia iš esmės dviem pagrindais: 1) dėl netinkamo faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimo (CPK 185 straipsnis) ir 2) dėl netinkamo materialinės teisės normų taikymo (Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymas, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.127 straipsnis), dėl nukrypimo nuo kasacinio teismo formuojamos teismų praktikos. Toliau teismas pasisakys dėl nurodytų apeliacinio skundo argumentų.
Dėl teisės privatizuoti butą lengvatinėmis sąlygomis įgyvendinimo
Kasacinio teismo praktikoje, susijusioje su turto privatizavimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimu ir taikymu, ne kartą konstatuota, kad asmens teisė privatizuoti valstybinį turtą nėra prigimtinė ar kokia nors kita absoliutinė teisė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-118/2009; kt.). Ji gali atsirasti tik tam tikro teisės akto pagrindu ir turi būti įgyvendinama laikantis nustatytų reikalavimų. Nagrinėjamu atveju toks teisės aktas yra 1991 m. gegužės 28 d. priimtas Butų privatizavimo įstatymas. Šiame įstatyme buvo įtvirtinta Lietuvos gyventojų teisė įsigyti privačion nuosavybėn jų nuomojamas valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamąsias patalpas. Įstatyme ir jį detalizuojančiuose teisės aktuose buvo nustatyta nurodytų gyvenamųjų patalpų privatizavimo (pirkimo – pardavimo) tvarka, taip pat sąlygos, kokios gyvenamosios patalpos pagal šį įstatymą gali būti perkamos, kas turi teisę jas pirkti. Butų privatizavimo įstatymas galiojo iki 1998 m. liepos 1 d., išskyrus nuomininkams, gyvenantiems įstatymo 2 straipsnio 3, 4, 5 dalyse įvardytose gyvenamosiose patalpose (Lietuvos Respublikos Seimo 1997 m. balandžio 29 d. nutarimas Nr. VIII-206).
Teisiniams santykiams reglamentuoti taikomi tie įstatymai, kurie galioja tų santykių atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo momentu. Šis principas reiškia ne tik tai, kad civiliniai įstatymai negalioja atgaline tvarka, bet ir tai, kad netekę galios įstatymai ar kiti teisės aktai negali būti taikomi vėliau atsiradusiems teisiniams santykiams. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą butų privatizavimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktiką, pasibaigus specialiojo Butų privatizavimo įstatymo galiojimui, jo pagrindu negalima įgyti naujų teisių, tačiau gali būti įgyvendinamos ir turi būti ginamos asmenų teisės, įgytos galiojant šiam įstatymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2002; 2006 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2006; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje los Nr. 3K-3-588/2009; kt.); asmens, tinkamai neįgyvendinusio savo teisių Butų privatizavimo galiojimo metu, teisės negali būti ginamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2002; 2006 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-663/2006; kt.).
Sprendžiant dėl to, turėjo asmuo teisę privatizuoti gyvenamąją patalpą pagal Butų privatizavimo įstatymą ar ne, reikia nustatyti visas šiame įstatyme įtvirtintas būtinas tokio privatizavimo sąlygas: pirma, kad atitinkama gyvenamoji patalpa gali būti privatizavimo objektas (Butų privatizavimo įstatymo 2, 3 straipsniai); antra, kad asmuo yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnis); trečia, kad asmuo išreiškė savo valią pasinaudoti šia teise, atlikdamas per įstatyme nustatytą terminą veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti ir tuo pagrindu susiklostė ieškovo ir atsakovo, kaip buto privatizavimo (pirkimo–pardavimo) subjektų, santykiai dėl buto privatizavimo (Butų privatizavimo įstatymo 1, 5, 10, 11, kiti straipsniai) (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. kovo 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2002; 2009 m. gruodžio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-548/2009; 2012 m. gegužės 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2012; kt.).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovas A. A. yra palikėjos D. S. sūnus (t. 1, b. l. 11). D. S. mirė (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l., 9 10), po jos mirties paveldėjimo byla užvesta nebuvo, palikimo priėmimo faktas registre nebuvo fiksuotas (t. 2, b. l. 13). Ieškovas yra vienintelis palikėjos įpėdinis, nes palikėjos sutuoktinis S. R. yra miręs (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 44). Ieškovas po motinos mirties priėmė jos asmeninius ir namų apyvokos daiktus, baldus, pianiną, liko gyventi motinos nuomotame bute, persirašė nuomos sutartį savo vardu, mokėjo mokesčius, taip pat ir motinos skolas (t. 2, b. l. 127, garso įrašas nuo 46:43 iki 50:25, t. 2, 24-43). Ieškovas teigia, kad paveldimą turtą sudaro ne tik kilnojamieji daiktai, tačiau ir piniginės lėšos, priteistos D. S. teismo sprendimu bei teisė privatizuoti butą, kurį dabar ieškovas nuomoja iš atsakovės. Byloje taip pat nustatyta, kad D. S. 1992 m. vasario 21 d. pareiškimu kreipėsi dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini) pirkimo lengvatine tvarka (t. 3, b. l. 90), Pateikė susitarimą dėl gyvenamojo namo, buto pirkimo (t. 3, b. l. 90 (antra lapo pusė)). 1992 m. spalio 29 d. su D. S. buvo sudaryta buto dalies pirkimo sutartis (t. 3, b. l. 89), kuri Kauno miesto apylinkės teismo 1993 m. birželio 10 d. sprendimu Nr. 2-14-2757/93 (civilinė byla Nr. 2-3274/2001 t. 1, l.4) buvo panaikinta nustačius, kad sutikimas privatizuoti butą nebuvo pasirašytas dar vieno asmens, deklaravusio gyvenamąją vietą ginčo bute.
Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, esminis ginčas byloje kyla dėl to, ar butas, kuriame gyveno palikėja, galėjo būti privatizuojamas pagal Butų privatizavimo įstatymo 2 ir 3 straipsniuose įtvirtintas nuostatas. Butų privatizavimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, kad pagal šį įstatymą neparduodami butai, kurie pagal atskiras nuomos sutartis nuomojami keliems nuomininkams, jeigu bent vienas iš jų nesutinka pirkti. Byloje nustatyta, kad bute, padalintame į tris dalis, gyveno trys šeimos, kurios naudojosi bendra virtuve. Taigi, Kauno miesto savivaldybė, kaip buto savininkė, pagal atskiras nuomos sutartis butą nuomojo keliems nuomininkams. Tokiais atvejais įstatyme yra nustatytas reikalavimas, kad nuomojamos patalpos gali būti privatizuojamos tik tada, kai yra gautas visų nuomininkų, atskiromis nuomos sutartimis nuomojančių bute kambarį, notarine tvarka patvirtintas sutikimas.
Pirmosios instancijos teismas byloje nustatytas aplinkybes, kad D. S. 1992 m. spalio 29 d. sudarė buto privatizavimo sutartį, ir nežiūrint į tai, jog sutartis Kauno miesto apylinkės teismo 1993 m. birželio 10 d. sprendimu buvo panaikinta, vertino kaip patvirtinančias palikėjos valią, išreikštą galiojant Butų privatizavimo įstatymui, privatizuoti buto dalį. Teismas konstatavo, kad ši jos valia nepasikeitė, o atsakovė yra atsakinga už tai, jog panaikinus privatizavimo sandorį, neinformavo palikėjos dėl tolimesnių veiksmų, susijusių su privatizavimu. Teisėjų kolegijos vertinimu ginčo situacijoje darytina priešinga išvada, t. y., kad palikėja Butų privatizavimo įstatymo galiojimo laikotarpiu neįgijo subjektinės teisės, nes ji neatitiko visų sąlygų, būtinų subjektinei ginčo privatizavimo teisei įgyti pagal galiojusį Butų privatizavimo įstatymą. Kaip paaiškino pats ieškovas, palikėja nesutiko su teismo sprendimu panaikinti privatizavimo sandorį, tačiau akivaizdu, kad jokių veiksmų pati nesiėmė. Taigi, darytina išvada, kad vien noras (siekis) privatizuoti butą dar nesukuria subjektinių teisių – D. S., kaip buto nuomininkė, norėdama privatizuoti gyvenamąsias patalpas, turėjo įstatymų nustatytais terminais pateikti trūkstamą sutikimą, tačiau to nepadarė ir neatliko būtinų veiksmų įstatymu suteiktai teisei įgyti. Vien tik prašymo pateikimas nelaikytinas subjektinės teisės privatizuoti butą tinkamu įgyvendinimu. Šis sutikimas buvo būtina buto privatizavimo (pirkimo – pardavimo) sutarties sudarymo sąlyga (conditio sine qua non). Taigi, buto privatizavimo (pirkimo – pardavimo) sutartis negalėjo būti sudaryta, jeigu toks įstatyme nustatyta forma išreikštas sutikimas nebuvo pateiktas.
Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nesant notarine tvarka patvirtinto sutikimo privatizuoti butą, su visais bute gyvenamąją vietą deklaravusiais asmenimis, reiškia, jog nebuvo vienos esminių privatizavimo sąlygų, atitinkamai nebuvo privatizavimo santykių atsiradimui būtinos juridinių faktų sudėties. Toks ginčo faktinės situacijos aiškinimas atitinka ir kasacinio teismo suformuotą praktiką (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2912). Dėl to Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu neįgyta palikėjos subjektinė teisė dabar negali būti įgyvendinama ir atitinkamai negali būti paveldima.
Aptartų aplinkybių pagrindu pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria tenkintas ieškinio reikalavimas pripažinti D. S. teisę privatizuoti lengvatinėmis sąlygomis nuomotas 32/100 dalis buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini) nekilnojamojo turto registre įregistruoto Kauno miesto savivaldybės vardu, įpareigojant Kauno miesto savivaldybę sudaryti su D. S. įstatyminiu įpėdiniu A. A. pirkimo – pardavimo lengvatinėmis sąlygomis sutartį, naikintina ir šioje dalyje priimtinas naujas sprendimas ieškinį atmesti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Nustačius, kad palikėjos ir tuo pačiu ieškovo teisės nebuvo pažeistos, ieškinys šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas, o ne dėl ieškinio senaties, kadangi ieškinio senaties taikymas objektyviai yra neįmanomas.
Dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo
Ieškovas byloje reiškė dar vieną reikalavimą, t. y. paveldėjimo tikslu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jis priėmė palikimą po savo motinos D. S., mirusios (duomenys neskelbtini), mirties, paveldimą turtą pradėdamas faktiškai valdyti. Nurodė, kad palikimą priėmė pradėdamas faktiškai valdyti ir naudoti kaip savo palikėjos asmeninius daiktus: baldus, darbužius, indus, pianiną, servizus ir kita, mokėjo palikėjos skolas. Paveldimą turtą sudaro kilnojamasis turtas, turtinės teisės į teismo sprendimu priteistas lėšas bei D. S. teisė lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti buto, esančio (duomenys neskelbtini), dalį.
Pirmosios instancijos teismui tenkinus šį ieškinio reikalavimą, su tokius sprendimu nesutinka atsakovė Kauno miesto savivaldybė nurodydama, kad ieškinio šioje dalyje patenkinimas nesukels ieškovui jokių teisinių pasekmių, nes jis negali paveldėti daugiau teisių, nei jų turėjo palikėja (palikėja neturėjo teisės tęsti privatizavimo santykių, o dėl priteistų lėšų jau yra suėjęs priverstinio išieškojimo senaties terminas). Tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovė tam, kad ieškovas priėmė palikimą jį pradėdamas faktiškai valdyti, iš esmės neprieštaravo.
Pagal CK 5.50 straipsnio 2 dalį, 5.51 straipsnį įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, kai faktiškai pradėjo valdyti paveldimą turtą arba padavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą dėl palikimo priėmimo. Nors asmens valia, pradėjus faktiškai valdyti paveldėtą turtą, nėra išreiškiama oficialia forma paduodant įgaliotai institucijai pareiškimą, prašymą ar pan., tačiau toks palikimo priėmimo būdas sukuria tokius pat teisinius padarinius, kaip ir pasinaudojus kitu įstatyme nustatytu palikimo priėmimo būdu – asmuo laikomas priėmusiu palikimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-78-248/2016; 2011 m. spalio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2011; kt.).
Pažymėtina, kad teismas kompetentingas nustatyti ne bet kokius faktus, bet tik tokius, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ir turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga (CPK 444 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę, t. y. sukelti pareiškėjui tam tikrų teisių padarinių ir, jį nustačius, pareiškėjas įgytų tam tikrą subjektinę teisę, galėtų įgyvendinti jau esamą teisę ar kitu būdu pasikeistų jo teisinis statusas; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 444, 445 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-388/2010; 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-93/2009; 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-175/2009).
Bendrąja prasme įpėdiniui palikimo priėmimo nustatymo faktas sukelia teisines pasekmes – jis, nustačius palikimo priėmimo faktą, gali realizuoti visas įpėdiniui suteiktas teises paveldimo turto atžvilgiu, gauti paveldėjimo teisės liudijimą, kita vertus, jam taip pat gali kilti ir atitinkamos pareigos.
Byloje ieškovas tvirtino, kad iš karto po D. S. mirties perėmė palikėjos asmeninius daiktus ir naudojosi jais, gyveno D. S. nuomotame bute, mokėjo mokesčius, skolas, vėliau persirašė buto nuomos sutartį savo vardu, todėl nekilus ginčo dėl to, kad palikėjas priėmė D. S. palikimą pradėdamas faktiškai jį valdyti, teisėjų kolegijos vertinimu, šis juridinis faktas pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatytas pagrįstai.
Atitinkamai nepagrįstais laikytini apeliacinio skundo grumentai, kad nenustačius, jog D. S. turėjo teisę tęsti privatizavimo santykius ir suėjus teismo sprendimo priteisti už privatizuojamą butą sumokėtas įmokas priverstinio išieškojimo terminui, juridinio fakto nustatymas ieškovui nesukels jokių pasekmių. Pažymėtina, kad byloje nustatyta, jog ieškovas perėmė visus palikėjos asmeninius daiktus. Taip pat byloje nėra duomenų apie tai, kad D. S. buvo susigrąžinusi 1993 m. birželio 10 d. sprendimu Nr. 2-14-2757/93 (civilinė byla Nr. 2-3274/2001 t. 1, l.4) priteistas lėšas, todėl ieškovas, perėmęs visą mirusios palikimą, turėtų teisę į tokių lėšų susigrąžinimą (CK 5.50 straipsnio 1 dalis). Tos aplinkybės, ar priverstinio išieškojimo senatis yra pasibaigusi, ar ieškovas realiai galėtų išsiieškoti priteistą sumą nėra susiję su ginču, kadangi ieškovas siekia nustatyti juridinį faktą, kad jis priėmė visą palikėjos palikimą, iš ko šis besusidėtų. Atsižvelgiant į tai teisėjų kolegija sprendžia, kad ginčo atveju ieškovas yra D. S. įpėdinis, palikėja po savo mirties paliko kilnojamuosius daiktus ir turtines teises, todėl akivaizdu, kad juridinio fakto nustatymas pareiškėjui sukels teisines pasekmes, o konkreti palikimo sudėtis šioje byloje neturėtų būti nustatinėjama.
Išdėstytų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas laikytina pagrįsta ir teisėta ir jos naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinus iš dalies ir panaikintoje dalyje priėmus naują sprendimą, taip pat atsižvelgiant į tai, kad byloje buvo patenkintas vienas iš dviejų lygiaverčių ieškinio reikalavimų (50 proc. ieškinio), atitinkamai ir 50 proc. apeliacinio skundo, šalims jų patirtos bylinėjimosi išlaidos tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme, nepriteistinos. Dėl nurodytų priežasčių Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 2 d. teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo naikintina.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktais, teismas
nusprendžia:
Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 2 d. sprendimo dalį, kuria pripažinta D. S., a. k. (duomenys neskelbtini) mirusios (duomenys neskelbtini), teisė privatizuoti lengvatinėmis sąlygomis nuomotas 32/100 dalis buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini) nekilnojamojo turto registre įregistruoto Kauno miesto savivaldybės vardu, ir Kauno miesto savivaldybė įpareigota, per 6 (šešis) mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos sudaryti su D. S. įstatyminiu įpėdiniu A. A., 32/100 dalių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), pirkimo pardavimo lengvatinėmis sąlygomis sutartį, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.
Panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 2 d. sprendimą bylinėjimosi išlaidų dalyje.
Likusią teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Šis Kauno apygardos teismo sprendimas įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.