- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-01-07
- Bylos Nr.
- I1-967-484/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03142-2019-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjas
- Ina Kirkutienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- S. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų ( buvęs Lukiškių tardymo izoliatorius - kalėjimas)
- Kategorijos
- 20.5.1Laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų skundų dėl žalos atlyginimo už netinkamas kalinimo sąlygas nagrinėjimas
- 55.1.3Teismo sprendimo formos ir turinio reikalavimai
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas S. M. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (po 2019 m. balandžio 1 d. – Vilniaus pataisos namų), 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1).
Pareiškėjas skunde paaiškina, kad nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. rugsėjo 1 d. periodiškai buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – Lukiškių TI-K), neužtikrinant asmens privatumo. Nurodo, kad kiekvieną kartą atliekant gamtinius reikalus ar maudantis jis buvo stebimas budinčių pareigūnų (tarp jų ir pareigūnių) pro duryse įrengtą langelį. Tvirtina, kad dėl privatumo pažeidimo Lukiškių TI-K jis patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, orumo pažeminimą, reputacijos pablogėjimą.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutinka (b. l. 7-23). Informuoja, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2018 m. lapkričio 126 d. įsakymu Nr. 1R-253 „Dėl Kybartų pataisos namų ir Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo reorganizavimo“ nuo 2019 m. balandžio 1 d. biudžetinė įstaiga Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas yra reorganizuota ją prijungiant prie biudžetinės įstaigos Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN), kuriai perėjo visos Lukiškių TI-K teisės ir pareigos.
Atsakovės atstovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje reikalavimams dėl neturtinės žalos atlyginimo įtvirtintą trejų metų ieškinio senaties terminą, kurį prašo taikyti.
Dėl ginčo esmės nurodo, kad pareiškėjas laikotarpiais nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. sausio 4 d., nuo 2016 m. kovo 22 d. iki 2017 m. kovo 23 d. į Vilniaus PN (iki 2019 m. balandžio 1 d. Lukiškių skg. 6) atvykęs nebuvo. Taip pat nurodo, kad pareiškėjas iš Vilniaus PN išvyko 2019 m. gegužės 10 d. į Alytaus pataisos namus ir daugiau į Vilniaus PN atvykęs nebuvo. Remdamasis atsiliepime nurodytais duomenimis apie gyvenamųjų kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas ginčui aktualiu laikotarpiu, numerius, jų plotus, asmenų skaičių tose gyvenamosiose kamerose, įskaitant ir patį pareiškėją, teigia, kad nurodytais laikotarpiais vienam asmeniui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje pilnai atitiko Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 nustatytus ploto reikalavimus. Tvirtina, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras, Lukiškių TI-K buvo laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų. Nurodo, kad Lukiškių TI-K administracija negalėjo įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus.
Paaiškina, kad Lukiškių TI-K gyvenamųjų kamerų įrengimas atitiko nustatytus įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimus. Pažymi, kad reikalavimo eliminuoti baldais užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą kameroje, nenumato nei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, nei Lietuvos Respublikos teisės aktai (LVAT 2016 m. balandžio 4 d. nutartis Nr. A-1230-502/2016).
Lukiškių TI-K kameros buvo vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitiko higienos normų reikalavimus. Tualetas nuo kameros gyvenamojo ploto buvo atskirtas 1,5 m aukščio sienele. Bendras sanitarinio mazgo plotas užėmė apie 0,56 kv. m. Asmens privatumui užtikrinti Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos buvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, kitose Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nebuvo techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa buvo atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengė matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje pareigūnai nuolat stebėjo suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes. Akcentavo, kad teisės aktai nenumato, jog kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių.
Nurodo, kad vadovaujantis Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 134:2015) 44 punktu bei Lukiškių TI-K direktoriaus 2016 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 1-264 „Dėl Lukiškių TI-K laikomų suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo nusiprausti į dušą ir kirpėjo paslaugų suteikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių buvo suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitiko higienos normų reikalavimus. Lukiškių TI-K laikomų asmenų išvedimas į dušą buvo organizuojamas kiekvieną dieną pagal postus, kurių gyvenamosiose kamerose buvo laikomi suimtieji (nuteistieji) asmenys. Pažymi, kad siekianti užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) privatumą duše, įstaigos dušo patalpose buvo įrengtos pertvaros. Į dušo patalpas suimtieji ir nuteistieji buvo vedami tos pačios lyties pareigūnų. Teigia, kad įstaigos pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendravo laikydamiesi pareigūnų etikos taisyklių.
Atsakovės atstovo vertinimu, pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Pažymi, kad pareiga įrodyti, jog dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, jis privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų. Remiantis teismų praktika bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo, reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, o būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio prasme; vien pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (LVAT administracinė byla A438-336/2012 ir kt.). Mano, kad šiuo atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Žemesnės instancijos teismas
Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. rugsėjo 1 d. Lukiškių TI-K jam nebuvo užtikrinta teisė į tinkamas kalinimo sąlygas: neužtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis).
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Taikant CK 6.250 straipsnį teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad padarytas neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2012 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012).
Dėl ieškinio senaties termino
Pažymėtina, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Senaties terminas skaičiuojamas nuo pareiškėjo skundo teismui padavimo dienos.
Pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimą kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. rugsėjo 1 d. Lukiškių TI-K buvo laikomas pažeidžiant jo teisę į tinkamas kalinimo sąlygas. Teismo įsitikinimu, pareiškėjas kiekvieną laikymo Lukiškių TI-K periodą negalėjo tuo metu nežinoti ir nesuvokti, kokiomis sąlygomis (pažeidžiant privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais) jis kiekvieną kartą buvo laikomas, t. y. pareiškėjas savo teisių galimus pažeidimus laikymo Lukiškių TI-K sąlygų prasme turėjo suvokti tuo metu, kai šie galimi pažeidimai jį veikė. Atsižvelgdamas į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių laikymo sąlygų Lukiškių TI-K, t. y. įvertinęs pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, teismas konstatuoja, jog šiuo atveju akivaizdu, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas.
Skundą teismui dėl netinkamų laikymo sąlygų pareiškėjas paštu išsiuntė tik 2019 m. rugsėjo 3 d. (b. l. 2), t. y. praleidęs ieškinio senaties terminą reikalavimams priteisti neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. rugsėjo 2 d. Kaip jau minėta, pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis to reikalauja. Šiuo atveju atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN prašo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą. Atsižvelgiant į tai, yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimams priteisti neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. rugsėjo 2 d. imtinai.
Pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis priežastimis laikytinos objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausančios aplinkybės, apribojusios galimybes efektyviai pasinaudoti teisminės gynybos teise.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nei teismui pateiktame skunde, nei susipažinęs su atsiliepimu, kuriame buvo pateiktas prašymas taikyti ieškinio senaties terminą, nenurodė objektyvių senaties termino praleidimo priežasčių. Kaip jau minėta, galimai netinkamų laikymo sąlygų poveikis pareiškėjo stipriausiai buvo juntamas jo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu, todėl būtent tuo laikotarpiu pareiškėjas turėjo suvokti apie galimą savo teisių pažeidimą. Kitų objektyvių įrodymų dėl termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo byloje nenustatyta. Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nėra teisinio pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo pareikštiems reikalavimams atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. rugsėjo 2 d. imtinai.
Ieškinio senaties termino pabaiga yra savarankiškas pagrindas atmesti reikalavimą (CK 1.125 straipsnio 8 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis; žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013). Taigi, teismui konstatavus, kad pareiškėjas reikalavimą atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. rugsėjo 2 d. teismui pateikė praleidęs ieškinio senaties terminą ir nėra teisinio pagrindo jį atnaujinti, pareiškėjo skundas šioje dalyje atmestinas.
Dėl reikalavimo priteisti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2016 m. rugsėjo 3 d. iki 2019 m. rugsėjo 1 d.
Vilniaus PN pateikti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K periodiškai buvo laikomas nuo 2017 m. kovo 24 d. iki 2019 m. gegužės 10 d., t. y. trumpiau, nei nurodo jis savo skunde (I t., b. l. 7-20, 24-36). Pareiškėjas šią aplinkybę paneigiančių įrodymų teismui nepateikė, todėl teismas vertins pareiškėjo kalinimo sąlygas Lukiškių TI-K (po 2019 m. balandžio 1 d. Vilniaus PN), buvusias laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 24 d. iki 2019 m. gegužės 10 d.
Pareiškėjas žalos atlyginimą sieja su netinkamai įrengtu sanitariniu mazgu ir dušo patalpomis, dėl ko buvo pažeistas jo privatumas. Nurodo, kad naudojantis tualetu ir maudantis duše jis buvo matomas pareigūnų ir pareigūnių per duryse įrengtą stebėjimo langelį. Dėl to jautėsi nepatogiai, tai žemino jo orumą, patyrė emocinę depresiją.
Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (Kalėjimų departamento direktoriaus 2016 m. sausio 27 d. įsakymo Nr. V-26 redakcija; toliau – Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), 14.5 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kameroje įrengiamas praustuvas.
Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 8 punkte nustatyta, kad režiminėje teritorijoje, be kita ko, įrengiama sanitarinė švarykla su dušine ir dezinfekcijos kamera.
Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusi Lietuvos higienos norma HN 134:2015 (toliau – HN 134:2015) nereglamentuoja sanitarinio mazgo (tualeto) ir dušo patalpų įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. Ši higienos norma nustato bendrus higienos reikalavimus, taikomus laisvės atėmimo vietų gyvenamosioms patalpoms, dušinėms, sanitarinei švaryklai, kurie nesusiję su jų įrengimu. HN 134:2015 29 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietoje turi būti įrengta sanitarinė švarykla, sanitarinėje švarykloje įrengiamos šios patalpos: nusirengimo (apsirengimo) kambarys, dušinė, dezinfekavimo kameros patalpa. Pagal HN 134:2015 44 punktą, laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše.
Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą. Anot EŽTT, kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). EŽTT taip pat yra konstatavęs, kad gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.). Kamerų tualetai turėtų būti įrengiami su visišku atskyrimu, pvz., iki lubų (CPT/Inf (2015) 12, 74 p.) (žr., pvz., EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09). Pažymėtina, kad vadovaujantis EŽTT formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Konvencijos 8 straipsnio prasme (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12)) (žr. LVAT 2018 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3408-261/2017, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1320-552/2018).
LVAT praktikoje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele nelaikytinas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu asmens privatumo užtikrinimo prasme, kadangi, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat ir kameros duris atidarantiems pareigūnams, bei, vadovaujantis EŽTT praktika, vertinama, jog tokiu būdu asmens teisė į privatumą pažeidžiama (žr., pvz., 2018 m. liepos 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4132-442/2018, 2018 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-521-552/2018, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017 ir kt.).
Remiantis atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, pareiškėjas laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 24 d. iki 2019 m. gegužės 10 d. Lukiškių TI-K (po 2019 m. balandžio 1 d. – Vilniaus PN) kamerose periodiškai buvo laikomas iš viso 196 paras vienas arba dar su vienu asmeniu (I t., b. l. 9-13).
Į bylą pateiktame Vilniaus PN (Lukiškių skg. 6, Vilnius) Turto valdymo skyriaus 2019 m. rugsėjo mėn. pranešime „Dėl S. M. skundo“ (toliau – Pranešimas; b. l. 22-23) nurodyta, kad vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, reikalavimais, Vilniaus PN (Lukiškių skg. 6, Vilnius) gyvenamųjų kamerų ir dušo patalpos duryse buvo įrengtas stebėjimo langelis arba akutė. Siekiant užkardyti bet kokius galimus drausmės pažeidimus, Vilniaus PN prižiūrėtojai per stebėjimo langelį ar akutę privalėjo periodiškai stebėti suimtųjų ir nuteistųjų elgesį. Pranešime taip pat nurodyta, kad Vilniaus PN (Lukiškių skg. 6, Vilnius) priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis: gyvenamosios kameros Nr. 252 – Nr. 257; Nr. 386 – Nr. 395; Nr. 406 – Nr. 417; Nr. 418 – Nr. 426. Kitose gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nebuvo techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa buvo atitverta 1,5 m aukščio pertvara. Nuo 2016 m. gruodžio mėnesio iki 2017 m. kovo mėnesio visose kamerose buvo įrengtos sanitarinio mazgo užuolaidos, kurios, pasak atsakovės atstovo, esą, pilnai uždengė matomumą iš kamerų vidaus ir nuo apžiūros langelių duryse. Dėl dušo patalpų įrengimo Pranešime nurodyta, kad Vilniaus PN (Lukiškių skg. 6, Vilnius) buvo trylika dušo patalpų. Asmens privatumui užtikrinti tarp dušų buvo įrengtos pertvaros. Į dušo patalpas suimtieji ir nuteistieji buvo vedami tos pačios lyties pareigūnų.
Teismas, atsižvelgdamas į aukščiau cituotą teismų praktiką, daro išvadą, kad Vilniaus PN atsiliepime į skundą ir Pranešime aprašytas sanitarinio mazgo įrengimas, atitveriant jį 1,5 m aukščio sienele nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos, nelaikytinas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu pareiškėjo privatumo užtikrinimo prasme, nes jis buvo matomas kameros duris atidarantiems ir per stebėjimo akutę nuolatinai nuteistuosius stebintiems pareigūnams, todėl pareiškėjo teisė į privatumą buvo pažeista visą buvimo įkalinimo įstaigoje laikotarpį – iš viso 196 paras. Atsakovo atstovo atsiliepime ir Pranešime nurodytas aplinkybes, kad sanitariniuose mazguose šiuo metu yra įrengtos užuolaidos, teismas vertina kaip neįrodytas, kadangi šis dokumentas surašytas 2019 m. rugsėjo mėn., t. y. ginčui neaktualiu laikotarpiu, o konkrečių duomenų, kada, kokioje kameroje buvo įrengtos užuolaidos ar kabinos, siekiant užtikrinti laikomų asmenų privatumą, Vilniaus PN nepateikė. Be to, kaip minėta, pagal EŽTT praktiką užuolaidos įrengimas sanitariniame mazge neužtikrina visiško privatumo. Taigi, nagrinėjamu atveju Vilniaus PN pareiškėjo skunde nurodytų teiginių dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu jis buvo laikomas, bei jo privatumo neužtikrinimo nepaneigė.
Dėl privatumo naudojantis dušu LVAT yra pažymėjęs, jog pertvarų duše nebuvimas neužtikrina visiško privatumo buvimo. Neatmestina galimybė, kad nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat gali būtų vertinami, kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. 2016 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016 ir kt.). Atitinkamai LVAT yra pripažinęs, jog Lukiškių TI-K dušo patalpose įrengtos 1,6 m aukščio pertvaros neužtikrina pareiškėjui privatumo naudojantis dušu (žr. 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-888-858/2018).
Iš atsakovo atstovo paaiškinimų atsiliepime ir Pranešimo turinio, matyti, kad Lukiškių TI-K (nuo 2019 m. balandžio 1 d. Vilniaus PN) asmenų privatumui užtikrinti dušuose buvo įrengtos pertvaros. Pareiškėjas šias aplinkybes paneigiančių įrodymų nepateikė Tačiau rašytinė bylos medžiaga nepatvirtina, kad dušai būtų uždengti nuo stebėjimo langelio. Vadinasi, įkalinimo įstaigos pareigūnai galėjo laisvai stebėti asmenis, kai jie naudojosi dušu. Pareiškėjas savo teisių pažeidimą būtent ir grindžia tuo, kad yra stebimas, kai maudosi duše ir ne tik pareigūnų vyrų, bet ir pareigūnių moterų. Pažymėtina, kad ginčo laikotarpiu galiojusių Kalėjimų departamento direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijų 81 punkte nustatyta, kad viena iš vidaus tvarkos užtikrinimo priemonių yra būtent pareigūnų galimybė netrukdomai stebėti kalinius ir suimtuosius. Tuo tikslu dušo patalpoje, esančioje priežiūros poste, įrengtas stebėjimo langas. Atsakovo atstovas teismui teiktuose paaiškinimuose patvirtino, kad asmenys vedami į dušus tos pačios lyties pareigūnų. Pareiškėjui nepateikus išsamesnių paaiškinimų, kada jis buvo stebimas moters, šis jo argumentas vertintinas kaip abstraktus ir deklaratyvus, kurio pagrindu vertinti Lukiškių TI-K (Vilniaus PN) veiksmų CK 6.271 straipsnio prasme nėra pagrindo.
Vertinant pareiškėjo skundo argumentus dėl stebėjimo aptarto teisinio reguliavimo kontekste, darytina išvada, kad tam tikri kalinamųjų ir suimtųjų privatumo apribojimai ir su tuo susiję nepatogumai yra neišvengiami, tačiau net ir nurodyta instrukcijos nuostata turi būti vertinama neatsiejamai nuo asmens teisės į privatumą, orumą ir garbę. Nagrinėjamu atveju atsakovas nepateikė įrodymų, kad pareiškėjas priklausytų didelei rizikos grupei dėl polinkio į kitų asmenų užpuolimą, savęs žalojimą, bandymą nusižudyti ir pan., dėl ko jo nuolatinis stebėjimas jam naudojantis dušu būtų būtinas ir konkrečiu atveju pateisinamas. Teismo vertinimu, asmens maudymasis duše, stebint kitiems asmenims ir nesant galimybės bent iš dalies uždengti dušo užuolaidėle nuo stebėjimo lango, yra nesuderinamas su asmens teise į privatumą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad nesant bent minimalaus dušo patalpos uždengimo užuolaidėle nuo duryse esančio langelio, kuri apsaugotų asmens teisę į privatumą, konstatuotinas pareiškėjo privatumo naudojantis dušu pažeidimas.
Apibendrinus byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas daro išvadą, kad atsakovui neužtikrinus pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais ir dušu iš viso 196 paras (28 savaites), tokios kalinimo sąlygos jam neišvengiamai sukėlė sunkumų, nepatogumų, dėl kurių jis galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, taigi Lukiškių TI-K (Vilniaus PN) darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti, todėl pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.
Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį, atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Nurodyta nuostata teismų praktikoje aiškinama, kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Teismas kiekvienu atveju turi spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013).
Vertinant, koks žalos atlyginimo dydis turėtų būti priteistas pareiškėjui, atsižvelgtina į nustatytų pažeidimų (neužtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais ir dušu) intensyvumą (pareiškėjas 103 paras kameroje buvo laikomas vienas; pažeidimas nebuvo nepertraukiamo pobūdžio (pareiškėjas tam tikrais laikotarpiais buvo išvykęs iš įkalinimo įstaigos); teise naudotis dušu pareiškėjui buvo suteikta vieną kartą per savaitę) ir trukmę (pareiškėjui iš viso 196 paras nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais ir 28 kartus dušu), į tai, kad byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjui netinkamos jo laikymo sąlygos sukėlė sveikatos sutrikimus. Įvertinus aukščiau nustatytas aplinkybes bei atsižvelgiant į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, taip pat atsižvelgęs į naujausią LVAT praktiką (žr., pvz., LVAT 2018 m. kovo 14 d. nutartį a. b. Nr. A-1251-85/2018; 2018 m. kovo 28 d. nutartį a. b. Nr. A-888-858/2018) iš esmės analogiško pobūdžio bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, teismas konstatuoja, kad pareiškėjui priteistina 450 Eur suma yra adekvati jo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl prašoma priteisti 5 000 Eur suma nelaikytina adekvačia dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms kompensuoti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis, tuo kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo S. M. skundą tenkinti iš dalies.
Pareiškėjui S. M. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, priteisti 450 (keturis šimtus penkiasdešimt) eurų neturtinės žalos atlyginimo.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą.