Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Vytauto Kursevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Danutės Burbulienės, Birutės Simonaitienės,

dalyvaujant ieškovo atstovui A. G., atsakovei G. U., atsakovės atstovei advokatei Virginijai Pluščiauskienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento apeliacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 22 d. galutinio sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-176-322/2011 pagal ieškovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento ieškinį atsakovei G. U. ir trečiajam asmeniui N. K. dėl gamtai padarytos žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamentas ieškiniu dokumentinio proceso tvarka kreipėsi į Kelmės rajono apylinkės teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės G. U. 6340 Lt padarytos gamtai žalos ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovas nurodė, kad atsakovė 2010-05-17 (duomenys neskelbtini), trečiajam asmeniui N. K. priklausančiame žemės sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), neturėdama savivaldybės administracijos išduoto leidimo savavališkai nupjovė devynias liepas. Ieškovo teigimu, visos atsakovės nupjautos liepos yra saugotinos, todėl atsakovė jas nupjaudama be leidimo padarė LR ATPK 78 str. 1 d. numatytą administracinį teisės pažeidimą už kurį jai turi būti paskirta administracinė nuobauda. Jai buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, paskirta nuobauda, tačiau jį apskundus ir teismui panaikinus, dėl jo vyksta teisminis procesas Vyriausiajame administraciniame teisme. Dėl šių, ieškovo teigimu, neteisėtų atsakovės veiksmų (kaltės) jai kyla ir civilinės atsakomybės - 6340 Lt dydžio žalos gamtai atlyginimo pareiga.

Kelmės rajono apylinkės teismas 2010 m. gruodžio 30 d. preliminariu sprendimu ieškovo ieškinį patenkino ir priteisė iš atsakovės G. U. ieškovui 6340 Lt gamtai padarytos žalos atlyginimo ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme – 2010-11-18 – iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei valstybei 100,20 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Atsakovė G. U. pateikė prieštaravimus dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 30 d. preliminaraus sprendimo. Pripažino, kad ieškovo minimas liepas nupjovė ji. Šios augo jos dukrai N. K. nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype. Atsakovės teigimu, ji veikė su žemės sklypo savininkės žinia ir leidimu. Nurodė, kad liepos augo jos dukros deklaruotoje žemėje, todėl pastarąsias nukirsti ji privalėjo. Priešingu atveju ji būtų pažeidusi LR žemės ūkio ministro 2010-03-26 įsakymo Nr. 3D-278 9 p., pagal kurį žemės ūkio naudmenos, už kurias prašoma išmokų, turi atitikti geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės žemės ūkio naudmenoms reikalavimus. Ieškovės teigimu, nukirstų liepų viršūnes sudarė po 8-10 šakų, jos susiliedavo ir sudarydavo šešėlių juostą, todėl žemės sklype nebuvo galima nieko sodinti, kadangi niekas neaugo. Nurodė, kad jos nukirstos liepos LR želdynų įstatymo nustatyta tvarka nebuvo paskelbtos saugotinomis, jos kultūros paveldui ir kraštovaizdžiui nebuvo vertingos, buvo senos ir supuvusios, suaugusius kamienais ir gamtovaizdį gadino, žemės sklypo nuosavybę patvirtinančiuose dokumentuose nebuvo jokios žymos apie sklype esančius saugotinus gamtos paveldo objektus.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kelmės rajono apylinkės teismas 2011 m. liepos 22 d. galutiniu sprendimu panaikino Kelmės rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 30 d. preliminarų sprendimą ir ieškinį atmetė. Be to, teismas priteisė iš ieškovo: 1) atsakovei 600 Lt bylinėjimosi išlaidų; 2) valstybei 36,15 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų. Teismas konstatavo, kad tarp bylos šalių yra kilęs ginčas dėl teisės aktų, reglamentuojančių medžių, aptariamu atveju liepų, pripažinimo saugotinomis bei jų pjovimo tvarką, aiškinimo ir taikymo, nulemiantis atsakovės veiksmų teisėtumą ar neteisėtumą ir tuo pačiu jos civilinės atsakomybės pagrindus dėl gamtai padarytos žalos atlyginimo. Teismas nustatė, kad visų atsakovės nupjautų liepų kamienų skersmuo viršijo 20 cm, sudarė atitinkamai nuo 22 iki 64 cm, žemės sklypas, kuriame augo liepos, yra deklaruotas, todėl atsakovės nupjautos liepos iš esmės atitinka LR Vyriausybės 2008-03-12 nutarimo Nr. 206 3.12 punkte įtvirtintus kriterijus. Tačiau, teismo vertinimu, ieškovas neatkreipė dėmesio į itin svarbią aplinkybę, kad atsakovės nupjautos liepos augo ne tik deklaruotame žemės sklype, tačiau ir vietinės reikšmės kelio juostos dalyje prieš kelio griovio išorinį kraštą, kas pagal minimo LR Vyriausybės nutarimo 3.4 punktą jų nebepriskiria prie valstybės saugotinų. Teismas nustatė, kad atsakovės nupjautos liepos augo vietinės reikšmės kelio juostos dalyje (LR kelių įstatymo 2 str. 3 d., 6 d., 3 str. 3 d. 2 p., 11 str. 2 d. 3 p.) prieš išorinį griovio kraštą. Ieškovo argumentus, kad tarp nukirstų liepų alėjos į sodybą vedantis privažiavimas nelaikytinas vietinės reikšmės keliu, teismas laikė teisiškai nepagrįstais, nes pagal LR kelių įstatymo 2 str. 3 d. ir 3 str. 3 d. 2 p. jis pripažintinas vietinės reikšmės vidaus keliu. Be to, teismas pažymėjo, kad atsakovės nupjautos liepos augo ne tik kelio juostos dalyje, tačiau ir deklaruotame žemės sklype, ką pripažino ir ieškovas, todėl šioms liepoms augus net už išorinio griovio krašto pagal LR Vyriausybės 2008-03-12 nutarimo Nr. 206 3.4 punktą jos nebuvo priskiriamos prie valstybės saugotinų. Nustatęs, kad atsakovės nukirstos liepos augo kelio juostos dalyje, teismas pripažino, kad ieškovo motyvai, jog šios augo namų valdoje, žemės sklypas priskiriamas mėgėjiškų sodų teritorijai, nebeturi reikšmės atsakovės veikos įvertinimui. Todėl teismas padarė išvadą, kad atsakovės veika nėra neteisėta ir nėra pagrindo ją traukti civilinėn atsakomybėn.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamentas prašo panaikinti Kelmės rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 22 d. galutinį sprendimą ir palikti galioti Kelmės rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 30 d. preliminarų sprendimą. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad LR Vyriausybės 2008-03-12 nutarimo Nr. 206 „Dėl kriterijų, pagal kuriuo medžiai ir krūmai, augantys ne miškų ūkio paskirties žemėje, priskiriami saugotiniems, sąrašo patvirtinimo ir medžių ir krūmų priskyrimo saugotiniems“ sąrašo 3.12 punkte nurodyti medžiai, kurie auga deklaruotuose laukuose: ąžuolai, uosiai, klevai ir liepos, didesnio kaip 20 centimetrų skersmens. Apelianto manymu, nupjautos liepos atitinka vyriausybės sąraše 3.12 punkte nurodytus kriterijus, pagal kuriuos atsakovės nupjautos liepos priskiriamos saugotiniems medžiams ir todėl atsakovė negalėjo jų nukirsti neturėdama savivaldybės išduoto leidimo.

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė G. U. nurodo, kad apeliacinis skundas nepagrįstas ir prašo jį atmesti. Be to, atsakovė prašo priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė pagrįstas išvadas, kad atsakovė nėra padariusi žalos gamtai. Atsakovės iškirstos liepos buvo vietinės reikšmės kelio juostoje, o LR Kelių įstatymo 21 str. l d. 4 p. numato vidaus kelių savininkų pareigą Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka šalinti kelio juostoje medžius ir krūmus. Be to atsakovė nurodė, kad jos nukirsti medžiai buvo nevertingi, seni, nulūžinėję, išpuvusiais kamienais, išaugę kaip atžalos – iš vieno kelmo po du ir daugiau kamienų, buvo auginami kaip gyvatvorė, nuolat karpomos viršūnės. Tai patvirtina ir teismui pateikti žemės nuosavybės dokumentai iš kurių matyti, kad sklype yra žemės ūkio paskirties žemė, o joje nėra saugotinų želdynų. Be to, Kelmės rajono savivaldybės administracija 2010-10-04 raštu Nr. (duomenys neskelbtini) bei 2011-05-06 raštu Nr. (duomenys neskelbtini) pažymėjo, kad nupjautos liepos nebuvo saugotinos, estetiškai neišvaizdžios. Tokiu būdu, įvertinant visus byloje surinktus įrodymus, galima daryti išvadą, kad N. K. nuosavybės teise priklausančiame deklaruotame lauke, kelio juostoje nukirstos 9 liepos, didesniu nei 20 cm. skersmeniu, nepakliūna į saugotinų medžių sąrašą.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatyti faktai ir teisiniai argumentai, kuriais apeliacinis skundas.

Žala suprantama, kaip asmens turto netekimas arba turto sužalojimas, sumažinant jo ar su turtu susijusių daiktų vertę. Taigi civilinės atsakomybės paskirtis – kompensuoti asmens patirtą žalą, t. y. asmuo turi būti grąžinamas į tokią pat turtinę padėtį, kokioje jis buvo iki žalos jam padarymo. Žala (nuostoliai, kaip piniginė žalos atlyginimo išraiška) yra ne tik asmens turto netekimas ar praradimas, bet ir pakenkimas tam tikram objektui, dėl ko sumažėja jo ekonominė vertė, prarandamos jo kokybinės savybės. Ji gali atsirasti kaip tiesioginiai nuostoliai (turto netekimas, ar sužalojimas, turėtos išlaidos), taip pat negautos pajamos (CK 6.249 str. 1 d.). Žalos atlyginimo atsiradimui svarbu du aspektai – tai neteisėti asmens veiksmai ir realios žalos atsiradimas (nuostoliai), kuri turi būti ir reali, ir tiksliai bei teisingai apskaičiuota. Taigi nepakanka vien žalos atsiradimo (kilimo) pagrindo, bet turi būti ir faktinės aplinkybės, pagrindžiančios tokios žalos realų buvimą.

IV.1. Dėl civilinės atsakomybės pagrindų.

Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl atsakovės faktiškai atliktų veiksmų ir jų apimties faktinių aplinkybių. Pirmosios instancijos teismo yra pagrįstai nustatyta, kad atsakovė G. U. 2010-05-17 (duomenys neskelbtini), trečiajam asmeniui N. K. priklausančiame žemės sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), nupjovė devynis liepų medžių kamienus. Nupjautų liepų kamienų skersmuo viršijo 20 cm, sudarė atitinkamai nuo 22 iki 64 cm, žemės sklypas, kuriame augo liepos, yra deklaruotas, kamienai nupjauti neturint savivaldybės administracijos išduoto leidimo, taigi galima preziumuoti, kad kamienai nupjauti savavališkai. Tačiau šalių ginčo esmė, kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, yra tame, kad bylos šalys nevienodai traktuoja ir aiškina teisės aktus, reglamentuojančius medžių (aptariamu atveju liepų), pripažinimo saugotinais bei jų pjovimo tvarką, kuri nulemia atsakovės veiksmų teisėtumą ar neteisėtumą ir tuo pačiu jos civilinės atsakomybės pagrindus dėl gamtai padarytos žalos atlyginimo. Taip pat šalių ginčo esmę sudaro ir išvestinis reikalavimas – atsakovės veiksmais padaryta žala ir šios žalos realumas. Tokia išvada darytina iš atsakovės atsiliepimuose ir prieštaravimuose, bei jos paaiškinimuose teismo posėdžio metu nurodytos aplinkybės, kad nukirsti medžiai buvo nevertingi.

Pirmosios instancijos teismas vertino, kad atsakovei negali kilti teisinė atsakomybė už jos atliktus veiksmus, nes nėra tokios atsakomybės pagrindų – jos kaltės. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išaiškinimais ir išvadomis dėl teisinės atsakomybės pagrindų nebuvimo žalos atlyginimui. Kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, atsakovės nupjautos liepos augo žemės ūkio paskirties žemės sklype. Šios paskirties žemės sklypuose augančių medžių, krūmų ir kitų augalų apsaugos pagrindus nustato LR želdynų įstatymo (2007-06-28 Nr. X-1241) nuostatos (šio įstatymo 1 str.). Pagal LR želdynų įstatymo 3 str. 3 d. 8 p., 20 str. 1 d. saugotinų medžių ir krūmų, augančių ne miškų ūkio paskirties žemėje, kriterijus nustato ir pagal juos saugotiniems priskiria Lietuvos Respublikos Vyriausybė Aplinkos ministerijos teikimu. Įgyvendinant įstatymo nuostatas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008-03-12 nutarimu Nr. 206 patvirtintas kriterijų, pagal kuriuos medžiai ir krūmai, augantys ne miškų ūkio paskirties žemėje, priskiriami saugotiniems sąrašas. Minimo nutarimo 3 punkte numatyti kriterijai (požymiai), kuriuos atitinkantys medžiai ir krūmai laikomi valstybės saugotinais. Įvertinusi bylos medžiaga ir surinktus įrodymus teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais ir teisingais atsakovė teiginius, kad atsižvelgus i konkrečią situaciją (medžių būklę, gyvybingumą ir kt.) (kriterijų 2p., kur nurodyta, kad dendrologiškai, ekologiškai, estetiškai vertingi, kultūros paveldui ir kraštovaizdžiui reikšmingi medžiai, augantys privačioje žemėje priskiriami saugotiniems pagal 2.1. - 2.5 p. požymius), nei vieno iš šių požymių atsakovės nupjautos liepos neturėjo, taigi jos negalėjo būti saugotinos. Šias aplinkybes apeliacinio bylos nagrinėjimo metu iš esmės pripažino ir ieškovo atstovas, nurodęs, kad liepos buvo senos – daugiau nei šešiasdešimt metų, todėl, jeigu jos būtų kertamos turint leidimą, jokia žala kraštovaizdžiui nebūtų buvusi padaryta. Taigi iš esmės pripažino formalųjį, bet ne realųjį žalos atsiradimo pagrindą. Aplinkybę apie iškirstų medžių menką vertę iš dalies patvirtino ir Kelmės rajono savivaldybės administracija 2010-10-04 raštu Nr. (duomenys neskelbtini) bei 2011-05-06 raštais Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuose pažymėjo, kad nupjautos liepos nebuvo saugotinos, kad jos estetiškai neišvaizdžios. Apie tai iš dalies konstatuojama ir atsakovei Kelmės rajono savivaldybės išduotame leidime iškirsti likusias liepas tame pat kelio ruože. Tačiau ši aplinkybė anaiptol nepatvirtina fakto, kad toks leidimas (kaip nepagrįstai į šį faktą apeliuoja ieškovas) buvo reikalingas jau iškirstoms liepoms. Kodėl toks leidimas buvo išduotas yra išsamiai atskleista bylos medžiaga ir liudytojų paaiškinimais (atsakovei primygtinai prašant, kad ateityje nekiltų bereikalingų problemų ir ginčų su Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento pareigūnais), nors atsakingos institucijos teigimu jų požiūriu paminėtų medžių kirtimui leidimas nereikalingas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka ir su antrąja pirmosios instancijos teismo argumentų grupe, kad atsakovės nupjautos liepos augo ne tik deklaruotame žemės sklype, tačiau ir vietinės reikšmės kelio juostos dalyje prieš kelio griovio išorinį kraštą. Ir ši aplinkybė pagal minėto Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo 3.4 punktą taip pat eliminuoja tokių želdinių priskyrimą prie valstybės saugotinų. Minima teisės norma aiškiai nurodo, kokie vietinės reikšmės kelio juostos dalyje ar zonoje augantys medžiai ir krūmai priskiriami saugotiniems. Kaip matyti iš byloje esančių rašytinių įrodymų – Kelmės rajono savivaldybės administracijos komisijos nukirstų medžių padėties kelio juostos atžvilgiu nustatymo akto, Kelmės rajono savivaldybės administracijos rašto Aplinkos ministerijai, Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Kelmės žemėtvarkos skyriaus rašto ir byloje apklaustų liudytojų R. B. ir V. I. parodymų, ieškovės nupjautos liepos augo vietinės reikšmės kelio juostos dalyje. O ši aplinkybė, minėta, eliminuoja jų saugotinumą (Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 2 str. 3 d., 6 d., 3 str. 3 d. 2 p., 11 str. 2 d. 3 p.).

Apeliantas ir ieškovo atstovas šioje byloje neigia šią aplinkybę, savaip traktuodamas kelio sąvoką, tačiau teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais ir jų nekartoja, o apeliaciniame skunde nurodytą argumentą atmeta, kaip nepagrįstą ir teisiškai nepagrįstą, nes pagal Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 2 str. 3 d. ir 3 str. 3 d. 2 p. jis pripažintinas vietinės reikšmės vidaus keliu. Be to atsakovės nupjautos liepos augo ne tik kelio juostos dalyje, tačiau ir deklaruotame žemės sklype, ką pripažįsta ir ieškovo atstovas, todėl šioms liepoms augus net už išorinio griovio krašto pagal minėtą Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo 3.4 punktą jos nebuvo priskiriamos prie valstybės saugotinų.

IV.2. Dėl realios žalos atsiradimo ir žalos atlyginimo sąlygų.

Bylos duomenimis šalių ginčo esmė, yra tame kad bylos šalys nevienodai traktavo ir aiškino teisės aktus, reglamentuojančius atsakovės administracinės atsakomybės pagrindus dėl medžių (aptariamu atveju liepų) kirtimo tvarkos, jų pripažinimo saugotinais bei leidimų tokiam veiksmui atlikti būtinumo. Šioje nutartyje teisėjų kolegija ankstesniame skyriuje šiuos klausimus aptarė ir pripažino nepagrįstais ieškovo teiginius dėl atsakovės kaltės, kuri galėjo nulemti jos civilinės atsakomybės pagrindus dėl galimai gamtai padarytos žalos atlyginimo. Taip pat teisėjų kolegija, byloje tirtų ir nagrinėtų aplinkybių pagrindu sprendė, kad šalių ginčo esmę sudaro ir išvestinis reikalavimas – žalos faktas, t. y. ar atsakovės veiksmais tikrai padaryta realios žalos gamtai. Tokią išvadą teisėjų kolegija darė iš atsakovės atsiliepimuose ir prieštaravimuose, bei jos paaiškinimuose teismo posėdžio metu nurodytų aplinkybių apie tai, kad nukirsti medžiai buvo nevertingi, pasenę ir gamtovaizdį tik gadino, bet ne puošė. Be to, jie (nukirsti medžiai) iš esmės trukdė jos vykdomai teisėtai veiklai. Pirmosios instancijos teismas nustatė (su tokia teismo išvada sutinka ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija), kad medžiai (atsakovės nukirstos liepos) dėl visumos įstatymais ir poįstatyminiais aktais reglamentuotų sąlygų negalėjo būti pripažintinos saugotinomis, taigi joms kirsti leidimo nereikėjo, todėl jų nukirtimu negalėjo būti padaryta ir žalos gamtai. Su tokia teismo išvada sutinka ir teisėjų kolegija. Teismo, nagrinėjusio bylą pirmąja instancija, pasirinkimas atmesti ieškovo ieškinį atitinka įstatymo – CK 6.249 straipsnio reikalavimus, kurio pirmojoje dalyje nurodyta, kad „piniginė žalos išraiška yra nuostoliai“, o žalos atsiradimo realumą ir dydį privalo įrodyti ieškovas. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad patirta žala turi būti reali. Žalos realumo faktas būtinas ir tais atvejais, kai įstatymo leidėjas jai apskaičiuoti yra nustatęs formalius pagrindus ir reikalavimus.

Minėta, kad priteisiant patirtą žalą dėl turto netekimo arba sužalojimo būtina nustatyti esmines civilinės atsakomybės sąlygas. Tai yra: padariusio žalą asmens neteisėtus ar kitokius veiksmus, dėl kurių gali kilti civilinė atsakomybė (CK 6.246 str.); priežastinį ryšį tarp atsiradusių nuostolių ir skolininko veiksmų, nulėmusių jo civilinę atsakomybę (CK 6.247 str.); kaltę (CK 6.248 str.) ir žalos buvimo faktą (CK 6.249 str.);

Tik šių sąlygų visuma lemia galimybę žalą priteisti.

Šioje byloje atsakovė ginčydama padarytos žalos pagrindus ir sąlygas nurodė, kad jos nukirsti medžiai buvo pasenę ir nevertingi. Medžiai buvo sužaloti ir apipuvę, jų amžius viršijo šešiasdešimt metų, todėl ji iškirsdama pasenusias liepas, kurios be to dar augo vietinės reikšmės kelio ruože, taigi nebuvo saugotinos, ji jokios žalos nepadarė. Faktą, kad atsakovės iškirstieji medžiai (liepos) buvo pasenusios, kad jų iškirtimu realiai jokia žala nebūtų buvusi padaryta, jeigu tik atsakovė būtų turėjusi tinkamai išduotą leidimą jas kirsti, pripažino ir ieškovas. Tokia išvada darytina ir iš šalutinio įrodymo – atsakovei išduoto leidimo iškirsti likusias tame pat kelio ruože augančias liepas. Taigi iš visumos šių aplinkybių teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje faktinėje situacijoje nėra ir kitos dar vienos būtinos ir esminės civilinei atsakomybei sąlygos – realios žalos buvimo fakto (CK 6.249 str.).

Todėl esant visumai šių argumentų ir motyvų apelianto apeliacinis skundas netenkinamas.

Atmetus apeliacinį skundą, iš apelianto atsakovei priteistina 700 Lt advokato teisinės pagalbos išlaidų apeliacinėje instancijoje (CPK 88 str. 1 d. 6 p., 93 str. 1 d., b. l. 164).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kelmės rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 22 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento (įmonės kodas 190742486, buveinė M. K. Čiurlionio g. 3, Šiauliai, a. s. Nr. (duomenys neskelbtini)) atsakovei G. U. (a. k. (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini)) 700 Lt (septynis šimtus litų) advokato teisinės pagalbos išlaidų apeliacinėje instancijoje.