- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-09-12
- Bylos Nr.
- A-502-1799-13
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02137-2012-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dalia Višinskienė (pirm.), Artūras Drigotas (pran.), Virginija Volskienė
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijos
- Pareiškėjas
- A. S., B. S.
- Kategorijos
- 13.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė) ir Virginijos Volskienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. S. ir B. S. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjai A. S. ir B. S. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2012 m. liepos 26 d. sprendimą Nr. A51-47805-(2.15.2.36-MP8) ir įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją tinkamai išnagrinėti prašymą išduoti pritarimą paprastojo remonto aprašui.
Skunde (t. I, b. l. 1-5, 30-34, 179) pareiškėjai paaiškino, kad jokie Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 (toliau – ir Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės), reikalavimai netaikomi ir negali būti taikomi išduodant pritarimus paprastojo remonto aprašui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. kovo 16 d. ir 2012 m. birželio 26 d. nutartyje nurodė, jog visus statybos darbus teisėtai reglamentuoti gali tik Lietuvos Respublikos statybos įstatymas (toliau – ir Statybos įstatymas) ir jį detalizuojantys statybos techniniai reglamentai, o ne Lietuvos Respublikos Šilumos įstatymas ir jį detalizuojančios Šilumos vartojimo taisyklės. Taigi bet koks atsakovo reikalavimas rengti paprastojo remonto aprašą pagal Šilumos tiekimo ir vartojimo taisykles yra neteisėtas, nes šios taisyklės nėra skirtos reglamentuoti statybos teisinius santykius. Pagal Statybos įstatymo 23 straipsnio 26 dalį, visus reikalavimus prašymams išduoti statybą leidžiantį dokumentą nustato Aplinkos ministerija, o ne Energetikos ministerija. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinei teisėjų kolegijai 2012 m. kovo 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I756-8/2012 išaiškinus, kad šildymo būdo keitimą paprastojo remonto darbais reglamentuoja tik Statybos įstatymas ir statybos techniniai reglamentai, o ne Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymas (toliau – ir Šilumos ūkio įstatymas), galima pagristai tvirtinti, kad Šilumos ūkio įstatymą detalizuojančios Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės taip negali teisėtai reglamentuoti šildymo būdo pakeitimo paprastuoju remontu darbų, nes statybos darbų reglamentavimas nėra šių taisyklių tikslas. Vilniaus miesto savivaldybės šildymo specialiojo plano apribojimas dėl šilumos tiekimo numatymo iš centralizuotų šildymo tinklų yra taikomas tik naujai statomiems arba kapitaliai rekonstruojamiems pastatams. Pareiškėjų bute yra atliekamas vietinių inžinerinių tinklų paprastasis remontas, todėl minėta specialiojo plano nuostata jiems netaikytina. Paprastojo remonto atveju savivaldybė neturi teisės reikalauti naudoti centralizuoto šildymo, nes to nenumato specialusis planas. Pareiškėjų atveju galėtų būti taikomas punktas, skirtas statiniams, kurių nėra numatoma kapitaliai rekonstruoti – ten leidžiamas vietinis šildymas dujomis. Statybos įstatymo 2 straipsnio 66 dalis nustato, kad vietiniai inžineriniai tinklai – inžineriniai tinklai (su jų maitinimo šaltiniais), skirti vieno vartotojo ar grupės vartotojų poreikiams tenkinti. Tačiau šie šildymo tinklai nėra statiniai, nes nėra nekilnojami daiktai. Pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 2 dalį, statinys – pastatas arba inžinerinis statinys, turintis laikančiąsias konstrukcijas, kurios visos (ar jų dalis) sumontuotos statybos vietoje atliekant statybos darbus, ir kuris yra nekilnojamasis daiktas. Pareiškėjai šiuo atveju pateikė prašymą išduoti pritarimą vietinių inžinerinių tinklų paprastojo remonto aprašui, o ne statinio paprastojo remonto aprašui. Statybos įstatymas iš viso nereglamentuoja kas yra paprastojo remonto aprašas. Šio įstatymo 2 straipsnio 27 punktas nustato, kad statinio projektas – normatyvinių statybos techninių dokumentų nustatytos sudėties dokumentų, kuriuose pateikiami statytojo sumanyto statinio sprendiniai (aiškinamoji dalis, projekto dalys, skaičiavimai, brėžiniai), skirtų statinio statybai įteisinti ir vykdyti, visuma. Nors Statybos įstatymo 20 straipsnio 3 punktas įtvirtina, kad statinio projektas rengiamas vadovaujantis teritorijų planavimo dokumentais, žemės sklypo (teritorijos) statybinių tyrinėjimų (jeigu juos atlikti privaloma) dokumentais, kultūros paveldo vertybės tyrimų medžiaga, galiojančiais teisės aktais, prisijungimo sąlygomis, tačiau šiame įstatyme analogiškas reikalavimas paprastojo remonto aprašui nėra nustatytas. Šis reikalavimas taikomas statinio projektui, o ne vietinių inžinerinių tinklų paprastojo remonto aprašui.
Šalies argumentai
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija su pareiškėjų skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą arba administracinę bylą nutraukti.
Atsiliepimas
Atsiliepime (t. I, b. l. 39-45) paaiškino, kad pareiškėjai kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją išduoti rašytinį pritarimą buto šildymo keitimo paprastojo remonto darbų aprašui. Pateikto prašymo tikslas – leisti atjungti buto, esančio Liepyno g. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, šildymą nuo centrinės namo šildymo sistemos. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas atsakyme Nr. A51-47805-(2.15.2.36-MP8) nurodė, kad buto šildymo sistema yra bendrosios namo šildymo sistemos dalis, todėl atsijungiant nuo jos ar pertvarkant ją, būtina vadovautis ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas) 4.75 ir 4.85 straipsniu bei Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėmis, kurios papildo bendrųjų buto atjungimo nuo centrinės šildymo sistemos tvarką ir užtikrina visų namo bendraturčių, energijos tiekėjų ir kitų suinteresuotų asmenų apsaugą. Taip pat jiems buvo paaiškinta, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. D1-826 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ (toliau – ir STR 1.07.01:2010) nustatyta tvarka išduodant statybą leidžiantį dokumentą pastato šildymo bendrosios inžinerinės sistemos pertvarkymui, vadovaujamasi ir Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėmis. Minėto reglamento 9 priedo 1.3 punkte nurodyta, kad savivaldybių administracijos, išduodant statybą leidžiantį dokumentą tikrina, ar nėra juridinių faktų, kurie ribotų statybos galimybes ir pažeistų trečiųjų asmenų interesus. Tokios pozicijos Vilniaus miesto savivaldybės administracija laikėsi atsižvelgdama į Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2012 m. gegužės 21 d. išaiškinimą Nr. (8.4)-2D-7428. Vertinant skundžiamo rašto teisinę prigimtį atsakovas pažymėjo, jog šiuo raštu pareiškėjams pranešta, kad su buto atjungimo nuo namo centralizuotos šildymo sistemos tvarka jie jau buvo supažindinti Statybos dokumentų skyriaus 2012 m. sausio 10 d. raštu Nr. A51-1633-(2.15.2.36-MP8), Miesto plėtros departamento 2012 m. kovo 22 d. raštu Nr. A63-233-(47460)-(3.2.1-EM4). Atsiliepime taip pat nurodoma, jog pareiškėjų pateiktame projekte (apraše) nėra visų privalomų dokumentų, nurodytų minėtuose raštuose. Skundžiamu raštu nėra nustatomos, pakeičiamos ar naikinamos tam tikros teisės ar pareigos. Jis yra tik informacinio pobūdžio pranešimas, nesukeliantis pareiškėjams jokių teisinių pasekmių. Teisinių pasekmių nebuvimas rodo, jog nėra ginčo, o nesant ginčo, nėra ir bylos nagrinėjimo dalyko, todėl byla dalyje dėl šio reikalavimo nutrauktina vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 1 punktu. Tačiau net teismui pripažinus skundžiamą raštą individualiu administraciniu aktu ir nusprendus jį panaikinti, negalėtų būti atkurta iki ginčijamo rašto buvusi padėtis, kadangi jokios teisinės pasekmės šio rašto pagrindu pareiškėjams neatsirado, jų teisės ir teisėti interesai nebuvo pažeisti.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2007 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 1-1519 patvirtino Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrąjį planą iki 2015 m., kurio 4.9.5 punkte nustatyta, kad centralizuoto šilumos tiekimo sistema – dominuojanti aprūpinimo šiluma sistema Vilniaus mieste. Šilumos ūkio įstatymo 7 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad šilumos ūkio specialiajame plane nustatomos esamos ir planuojamos naujos šilumos vartotojų teritorijos ir pateikiami principiniai techniniai sprendimai dėl kiekvienai teritorijai nustatytų alternatyvių energijos ar kuro rūšių naudojimo, kad būtų patenkinami šios teritorijos vartotojų šilumos poreikiai. Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2002 m. liepos 3 d. sprendimu Nr. 638 patvirtino Senamiesčio, Žvėryno, Žirmūnų, Šnipiškių ir Verkių seniūnijų energijos rūšies naudojimo šildymui specialųjį planą (toliau – ir Specialusis planas). Specialiajame plane teritorijos yra suskirstytos kvartalais, kurių kiekvienas priklauso tam tikrai šilumos tiekimo zonai. Vadovaujantis Specialiuoju planu namas Liepyno g. (duomenys neskelbtini) yra 05A kvartale ir priklauso Centralizuoto šilumos tiekimo zonai (a) (CŠTa zona). Tai yra tankiai užstatyta teritorija, kurioje vyrauja daugiaaukštė statyba, išvystyti centralizuoti šilumos tinklai. Šioje zonoje rengiant konkrečių objektų projektus naujiems arba kapitaliai rekonstruojamiems pastatams, šilumos tiekimas numatytas iš centralizuotų šilumos tinklų. Šioje zonoje esantiems pastatams, šiuo metu naudojantiems kietą kurą ir kurių nenumatoma kapitaliai rekonstruoti, numatytas šildymas dujomis arba elektra. Esamų pastatų centralizuoto šildymo būdas gali būti keičiamas tik vadovaujantis įstatymais. Ginčo gyvenamajame name, pastatytame 1957 m., yra centrinis šildymas iš centralizuotų sistemų, todėl pareiškėjams buvo pagrįstai nurodyta, jog jų pasirinktas alternatyvus šilumos šaltinis neatitinka Specialiojo plano reikalavimų, o galimas alternatyvus šilumos šaltinis yra elektra. Pareiškėjai turi teisę pasirinkti alternatyvų šilumos tiekėją, tačiau toks pareiškėjų pasirinkimas nėra neribotas, jis turi atitikti teisės aktų nuostatas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-519/2010 pabrėžė, jog buto savininkas daugiabučiame name turi teisę atjungti savo buto šildymo sistemą nuo bendros daugiabučio namo šildymo sistemos, tačiau privalo laikytis teisės aktuose nustatytos specialios procedūros.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 22 d. sprendimu pareiškėjų A. S. ir B. S. skundą tenkino: panaikino Vilniaus miesto savivaldybės administracijos sprendimą, įformintą Miesto plėtros departamento 2012 m. liepos 26 d. raštu Nr. A51-47805-(2.15.2.36-MP8), ir įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administraciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą dėl pritarimo buto Liepyno g. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, atjungimo nuo miesto šilumos tinklų paprastojo remonto projektui, numatančiam šio buto šildymą dujomis, taip pat priteisė iš atsakovo pareiškėjo A. S. naudai 100 Lt žyminį mokestį (t. I, b. l. 182-190).
Teismas nurodė, kad iš atsakovo 2012 m. spalio 26 d. rašytinio pritarimo statinio projektui Nr. 11-2891 ir jo atstovo paaiškinimų teismo posėdyje matyti, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracija iš esmės nemato kliūčių dėl pareiškėjų buto atjungimo nuo miesto šilumos tinklų, nes tokio pobūdžio remonto projektui ji jau pritarė, taigi ginčas byloje iš esmės kyla, ar pareiškėjų atsakovui pateiktas buto atjungimo nuo miesto šilumos tinklų paprastojo remonto projektas, numatantis ir šio buto šildymą dujomis, neprieštarauja Senamiesčio, Žvėryno, Žirmūnų, Šnipiškių ir Verkių seniūnijų energijos rūšies naudojimo šildymui specialiojo plano, patvirtinto Vilniaus miesto tarybos 2002 m. liepos 3 d. sprendimu Nr. 638, sprendiniams. Kadangi Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 31 ir 32 dalimi specialusis planas (projektas) apibrėžiamas kaip teritorijų planavimo dokumentas, kuriame, atsižvelgiant į teritorijų planavimo lygmenis ir tikslus, nustatytos atskiroms veiklos sritims reikalingų teritorijų vystymo, infrastruktūros tvarkymo ir (ar) apsaugos kryptys, priemonės ir reikalavimai, o specialusis teritorijų planavimas – kaip atskiroms veiklos sritims reikalingų teritorijų erdvinio organizavimo, tvarkymo, naudojimo, apsaugos priemonių planavimas, savivaldybės tarybos patvirtintas šilumos ūkio specialusis planas yra norminis teisės aktas ABTĮ 2 straipsnio 13 dalies ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 2 straipsnio 10 dalies prasme. Vilniaus miesto tarybos 2002 m. liepos 3 d. sprendimo Nr. 638 priėmimo metu galiojusios redakcijos Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo (toliau – ir Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymas) 11 straipsnis numatė, kad aukštesniųjų administracinių vienetų valdymo institucijų, savivaldybių ir jų vykdomųjų organų priimti teisės aktai, kuriuose nustatomos, keičiamos ar pripažįstamos netekusiomis galios teisės normos, įsigalioja kitą dieną po jų paskelbimo vietinėje spaudoje, jeigu pačiuose teisės aktuose nenustatoma vėlesnė jų įsigaliojimo diena, o 2005 m. ši nuostata pakito: nuo 2005 m. liepos 21 d. įsigaliojo 12 straipsnio 1 dalis (2005 m. liepos 7 d. įstatymo Nr. X-331 redakcija), numatanti, kad savivaldybių atstovaujamųjų institucijų priimti norminiai teisės aktai įsigalioja kitą dieną po jų paskelbimo vietinėje spaudoje arba kitą dieną po oficialaus informacinio pranešimo vietinėje spaudoje apie norminio teisės akto priėmimą ir viso norminio teisės akto teksto paskelbimo atitinkamos savivaldybės interneto tinklalapyje, jeigu pačiuose teisės aktuose nenustatyta vėlesnė jų įsigaliojimo data. Šiuo atveju atsakovas nepateikė įrodymų, kad Specialusis planas buvo paskelbtas Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo nustatyta tvarka, todėl nėra pagrindo manyti, kad šis teisės aktas yra įsigaliojęs, atitinkamai – kad gali būti teisinis pagrindas vertinant, ar juo suplanuotoje Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje yra nustatyti imperatyvūs reikalavimai pasirenkant energijos naudojimo šildymui rūšį. Teismas pažymėjo, kad nors, kaip matyti iš Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO paskelbto Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 17 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-745-160/2009, 2003 m. kovo 1 d. išleisto dienraščio „Lietuvos rytas“ Nr. 50 priede „Sostinė“ buvo paskelbtas oficialus pranešimas apie Vilniaus miesto tarybos 2002 m. liepos 3 d. sprendimo Nr. 638 priėmimą, ši aplinkybė nesudaro pagrindo teigti, kad norminis teisės aktas buvo paskeltas įstatymo nustatyta tvarka: kadangi, kaip numato Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 5 straipsnis, įstatymai įsigalioja paskelbimo „Valstybės žiniose“ dieną, šio įstatymo nuostata, pagal kurią savivaldybių atstovaujamųjų institucijų priimti norminiai teisės aktai įsigalioja kitą dieną po jų paskelbimo vietinėje spaudoje arba kitą dieną po oficialaus informacinio pranešimo vietinėje spaudoje apie norminio teisės akto priėmimą ir viso norminio teisės akto teksto paskelbimo atitinkamos savivaldybės interneto tinklalapyje, įsigaliojo 2005 m. liepos 21 d., todėl tik nuo šios datos Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje (2005 m. liepos 7 d. įstatymo Nr. X-331 redakcija) nustatyta tvarka, t. y. skelbiant ne visą aktą, o tik oficialų informacinį pranešimą apie teisės akto priėmimą, paskelbti savivaldybių atstovaujamųjų institucijų priimti norminiai teisės aktai gali būti pripažįstami įsigaliojusiais; 2003 m. kovo 1 d. išleisto dienraščio „Lietuvos rytas“ Nr. 50 priede „Sostinė“ paskelbtas oficialus pranešimas neatitiko ir Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies (2005 m. liepos 7 d. įstatymo Nr. X-331 redakcija) turinio reikalavimų, kadangi jame nėra interneto tinklalapio, kuriame paskelbtas teisės aktas, adreso. Teismo įsitikinimu, minėtas teisės aktų nuostatas aiškinant kitaip ir pripažinus, kad Specialusis planas buvo nustatyta tvarka paskelbtas ir įsigaliojo, kiltų abejonių dėl jo galiojimo ginčijamo atsakovo sprendimo priėmimo metu, nes: Šilumos ūkio įstatymo 7 straipsnio 5 dalis numato, kad šilumos ūkio specialieji planai tikslinami ne rečiau kaip kas 5 metai, atsižvelgiant į šilumos gamybos ir perdavimo technologijų raidą, konkurencinę aplinką, šilumos gamybos kainų tendencijas, aplinkos užterštumo pokyčius ir kitus teritorijų planavimui reikšmingus veiksnius. Specialusis planas, patvirtintas Vilniaus miesto tarybos 2002 m. liepos 3 d. sprendimu Nr. 638, nebuvo tikslinamas jau daugiau nei 5 metus. Atsakovas, kaip matyti iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 5 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. A662-2096/2012, įpareigotas tai padaryti teismo sprendimu. Be to, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 1-1519 patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano iki 2015 metų sprendinių dalyje, reglamentuojančioje inžinerinę infrastruktūrą, susijusią su šilumos tiekimu, numatyta, kad nors centralizuoto šilumos tiekimo (CŠT) sistema yra dominuojanti aprūpinimo šiluma sistema Vilniaus mieste, bendrojo plano sprendiniai numato galimybę laisvai pasirinkti energijos naudojimo šildymui rūšį, kiekvienu konkrečiu atveju įvertinant esamas komunikacijas.
III.
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti.
Apeliacinis skundas (t. II, b. l. 1-4) grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2012 m. liepos 26 d. raštas Nr. A51-47805-(2.15.2.36-MP8) negali būti laikomas individualiu administraciniu aktu Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio prasme, nes juo pareiškėjams nenustatoma jokia privaloma elgesio taisyklė.Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. vasario 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-279/2010 rėmėsi ir vertino analogišką specialųjį planą (Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2002 m. lapkričio 20 d. sprendimu Nr. 723 patvirtintą Naujamiesčio, Naujininkų, Rasų, Vilkpėdės, Panerių, Grigiškių, Antakalnio, Naujosios Vilmos, Lazdynų, Karoliniškių, Viršuliškių, Justiniškių, Šeškinės, Pilaitės, Pašilaičių ir Fabijoniškių seniūnijų energijos rūšies naudojimo šildymui specialųjį planą) kaip galiojantį.Specialusis planas yra norminis teisės aktas ir Vilniaus apygardos administracinis teismas nepagrįstai sprendė dėl galiojimo, neištyręs šio akto teisėtumo.Tik specialiojo plano rengimo procesą reglamentuojančių teisės aktų (Teritorijų planavimo įstatymo) pažeidimas galėtų būti pagrindas pripažinti Specialųjį planą negaliojančiu.Pareiškėjų atveju Specialiajame plane numatytas šilumos tiekimas iš centralizuotų šilumos tinklų arba alternatyvus – elektra.
Atsiliepimas
Pareiškėjai atsiliepime prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 9-10).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Nagrinėjamoje byloje vyksta ginčas dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atsisakymo išduoti pareiškėjams statybą leidžiantį dokumentą.
Statybos įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 9 punktas numato, kad paprastojo remonto aprašas rengiamas statinio paprastajam remontui tik Aplinkos ministerijos ar Kultūros ministerijos nustatytais atvejais. Vadovaujantis Statybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies, kurioje išvardytos statybą leidžiančių dokumentų rūšys, 4 punktu kitais, negu šios dalies 1, 2 ir 3 punktuose nurodytais, atvejais statybą leidžiantis dokumentas yra rašytinis įgalioto valstybės tarnautojo pritarimas šio Įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 4-13 punktuose nurodytam statinio projektui (kai jis yra privalomas). Rašytiniai pritarimai paprastojo remonto aprašui yra privalomi įrengiant, pertvarkant, išmontuojant pastato dujų bendrąją inžinerinę sistemą, įrengiant, pertvarkant, išmontuojant pastato (išskyrus vienbutį ir dvibutį gyvenamąjį pastatą) šildymo ir elektros bendrąsias inžinerines sistemas (STR 1.07.01:2010 6 priedo 6.3 p.).
Bylos medžiaga rodo, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjų prašymą leisti atjungti buto šildymo sistemos įrenginius nuo daugiabučio namo šaldymo sistemos ir pakeisti buto šildymo būdą, 2012 m. liepos 26 d. raštu Nr. A51-47805-(2.15.2.36-MP8) informavo, kad jų pateiktame projekte (apraše) „Buto patalpų paprastasis remontas atliekant šildymo sistemos pertvarkymą, Liepyno g. (duomenys neskelbtini), Vilniuje“ nėra visų privalomų dokumentų, nurodytų atsakovo 2012 m. sausio 10 d. rašte Nr. A51-1633-(2.15.2.36-MP8) ir 2012 m. kovo 22 d. rašte Nr. A63-233-(47460)-(3.2.1-EM4), todėl projektas nepriimamas derinimui ir statybą leidžiantis dokumentas negali būti išduotas (t. I, b. l. 6). Atmesdama Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atsikirtimus, kad skundžiamas atsakymas nesukūrė pareiškėjams teisinių pasekmių, nes buvo informacinio pobūdžio, teisėjų kolegija pažymi, jog minėta viešojo administravimo institucija 2012 m. liepos 26 d. rašte Nr. A51-47805-(2.15.2.36-MP8) išdėstė aiškų ir konkretų valinį patvarkymą – jai suteiktos kompetencijos ribose priėmė sprendimą neišduoti pareiškėjams statybą leidžiančio dokumento. Taigi šiuo sprendimu atsakovas paneigė vieną pagrindinių Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų statytojo teisės įgyvendinimo prielaidų (2 p.). Statybos įstatymo 23 straipsnio 33 dalis nustato, kad atsisakymą išduoti statybą leidžiantį dokumentą statytojas (užsakovas) turi teisę apskųsti teismui. Atsakovais šiose bylose laikomi subjektai, kurių atstovai nepritarė statybą leidžiančio dokumento išdavimui. Todėl A. S. ir B. S., manydami, jog nurodytais veiksmais Vilniaus miesto savivaldybės administracija pažeidė jų subjektines teises ar įstatymų saugomus interesus, pagrįstai kreipėsi teisminės gynybos, siekdami tiesioginį poveikį jiems sukeliančio individualaus administracinio akto panaikinimo.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje nuolat pabrėžia, kad pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Ši nuostata įpareigoja viešojo administravimo subjektus motyvuoti priimamus individualius administracinius sprendimus, t. y. pagrįsti nustatytais objektyviais duomenimis (faktais) ir konkrečiai nurodytomis atitinkamų teisės aktų normomis (žr. 2010 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1037/2010, 2008 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-700/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-422/2009, 2013 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-485/2013). Viešojo administravimo subjektas, priėmęs negatyvias pasekmes sukeliantį sprendimą, turi pareigą jį pagrįsti tiek teisiniais, tiek faktiniais argumentais, t. y. nurodyti priežastis, lėmusias neigiamo sprendimo priėmimą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-990/2007). Tuo tarpu nemotyvuotas sprendimas esminiai pažeidžia asmens teisę žinoti jo teises ir pareigas įtakojančias faktines aplinkybes ir naudotis teise į gynybą, o taip pat apsunkina teismo funkcijos patikrinti skundžiamo sprendimo teisėtumą įgyvendinimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A4-786/2006).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, atribodama Šilumos ūkio įstatymo ir Statybos įstatymo reguliavimo sritis, 2013 m. sausio 17 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I438-35/2012 konstatavo, kad Šilumos ūkio įstatymas – tai specialusis energetikos sektoriaus (šilumos ūkio) teisės aktas, reguliuojantis esminius teisinius santykius šilumos ūkio sektoriuje. Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 1 dalis, nustatydama vartotojų teisę pakeisti buto (butų) ir kitų patalpų šildymo ir apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, tiesiogiai nukreipia į Statybos įstatymą, iš ko išplaukia, jog tiek, kiek tai susiję su konkrečių buto (butų), kitų patalpų šildymo ir apsirūpinimo karštu vandeniu būdo pakeitimo statybos darbų atlikimu, taikytinos teisės normos, įtvirtintos Statybos įstatyme ir – atitinkamai – jį įgyvendinančiuose poįstatyminiuose teisės aktuose. Tikrinamos bylos nagrinėjimo dalyką sudarančiam rašytiniam pritarimui statinio projektui gauti pateikiamų dokumentų sąrašą nustato Statybos įstatymo 23 straipsnio 10 dalis bei jos nuostatas papildančio STR 1.07.01:2010 28–32 punktas.
Iš atsakovo 2012 m. liepos 26 d. rašto Nr. A51-47805-(2.15.2.36-MP8) matyti, jog sprendimo neišduoti pareiškėjams statybą leidžiančio dokumento jis nepagrindė aiškiais ir pakankamais argumentais, t. y. nenurodė jokių savo atsisakymo motyvų. Abstraktus teiginys, kad nėra visų privalomų dokumentų, kai pagal Statybos įstatymo 23 straipsnio 13 dalį atsakovas turi pareigą sustabdyti statybą leidžiančio dokumento išdavimo procedūrą ir apie trūkumus pranešti prašymą pateikusiam asmeniui, neleidžia suprasti, kokios priežastys iš tikrųjų lėmė A. S. ir B. S. prašymo atmetimą. Tokioje situacijoje teisėjų kolegija negali nustatyti, kodėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento direktoriaus pavaduotojas nepritarė pareiškėjų pateiktam paprastojo remonto aprašui, taip pat neturi galimybės įvertinti, ar tai buvo padaryta teisėtai bei pagrįstai. Kadangi konkrečių išvadų darymas būtų įmanomas tik žinant tikrąsias (pirmines) sprendimo priėmimo faktines ir teisines aplinkybes, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 22 d. sprendimo motyvuojamoji dalis keičiama, iš jos pašalinant perteklinius argumentus, susijusius su Specialiojo plano juridine galia.
Atsižvelgiant į tai, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką individualaus administracinio sprendimo motyvacijos nebuvimas yra esminis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio pažeidimas bei savarankiškas skundžiamo sprendimo panaikinimo pagrindas, pripažintina, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 22 d. sprendimo rezoliucine dalimi panaikindamas 2012 m. liepos 26 d. raštą Nr. A51-47805-(2.15.2.36-MP8) ir įpareigodamas Vilniaus miesto savivaldybės administraciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą, iš esmės teisingai išsprendė pareiškėjo ir atsakovo teisinį ginčą, todėl pastarojo apeliacinis skundas negali būti tenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.