- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-02-20
- Bylos Nr.
- e2-462-1064/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-07539-2018-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Sigita Fomičiova
- Ieškovas
- E. P., A. P.
- Atsakovas
- M. T.
- Trečiasis asmuo
- O. R.
- Advokatai
- Kristina Raulinaitienė, Aušra Ručienė, Saulius Zakarevičius
- Kategorijos
- 2.6.10.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 2.6.10.5.1Sutartinė atsakomybė
- 3.2.6.5Galutinis sprendimas
dalyvaujant ieškovei E. P., ieškovų atstovei advokatei Aušrai Ručienei, advokato padėjėjai Kristinai Raulinaitienei,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų A. P. ir E. P. ieškinį atsakovui M. T. (M. T.) dėl transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutarties nutraukimo, restitucijos taikymo bei negautų pajamų priteisimo, trečiasis asmuo – O. R..
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
ieškovai kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydami nutraukti transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį, taikyti restituciją – priteisti ieškovams 1600 Eur sumokėtos automobilio kainos, priteisti 4000 Eur negautų pajamų, 5 procentų procesinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Patikslintu ieškiniu atsisakė ieškinio reikalavimo nutraukti transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį ir taikyti restituciją – priteisti ieškovams 1600 Eur sumokėtos automobilio kainos ir prašė priteisti 900 Eur žalos atlyginimo, t. y. skirtumo tarp automobilio įsigijimo kainos ir pardavimo kainos. Kiti pradinio ieškinio reikalavimai nebuvo keičiami.
Ieškinyje ieškovai nurodė, kad ieškovai A. P. ir E. P. internetiniame puslapyje www.autoplius.lt pamatė skelbimą, kuriame buvo nurodyta, jog parduodama transporto priemonė HONDA STREAM, pagaminimo metai 2002, 2 litrų variklis, universalas, techninė apžiūra galioja iki 2018 m. liepos mėnesio, kaina 1750 Eur; skelbime nebuvo nurodyta, jog transporto priemonė turi kokius nors defektus, pardavėjas nenurodė, jog transporto priemonė buvo po autoįvykio ir yra išregistruota iš transporto priemonių registro. Ieškovai nusprendė pirkti automobilį bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, kadangi dirba Švedijoje ir buvo susitarę išvykti dirbti lapkričio 4 d. 2 mėnesių terminui, ši transporto priemonė jiems buvo reikalinga kaip darbo įrankis, su kuria jie turėjo vykti, gabenti rūbus, darbo įrankius, maistą ir kitus daiktus.
2017 m. spalio 22 d. tarp atsakovo M. T. ir ieškovo A. P. buvo sudaryta transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartis, kuria ieškovas pirko, o atsakovas pardavė transporto priemonę HONDA STREAM, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) už 1600 Eur. Pirkimo-pardavimo sutartyje atsakovas nenurodė jokių defektų, taip pat jų nenurodė ieškovams ir žodžiu, neinformavo ieškovų apie tikrąją automobilio būklę. Ieškinyje teigia, kad nors sutartyje nurodyta 1000 Eur suma, tačiau ji buvo sumažinta pardavėjo iniciatyva, kadangi atsakovas vengė mokėti mokesčius, o tikroji turto įsigijimo kaina buvo 1600 Eur. Nurodo, kad atsakovui perdavus ieškovui automobilio dokumentus, jis pastebėjo, jog automobilis registruotas G. V. vardu, tačiau atsakovas patikino, kad nors automobilis nėra įregistruotas jo vardu, tačiau yra jo nuosavybė, kadangi yra pasirašęs pirkimo-pardavimo sutartį su senuoju savininku; ieškovai gavo ir transporto priemonės techninės apžiūros kortelę, kurioje buvo nurodyta, jog transporto priemonės techninė apžiūra galioja iki 2018 m. spalio 4 d., apie tai, kad automobilis yra išregistruotas, atsakovas neužsiminė, tvirtino, jog techninė apžiūra yra galiojanti, transporto priemonė jokių defektų neturi.
Po sutarties pasirašymo, automobilio bei pinigų perdavimo, ieškovams nuvykus automobilį perregistruoti savo vardu, VĮ „Regitra” darbuotojas nurodė, jog transporto priemonė yra išregistruota ir negali dalyvauti viešajame eisme, transporto priemonė buvo išregistruota po eismo įvykio ir norint vėl ją įregistruoti reikalinga atlikti ekspertizę bei pateikti dokumentus apie automobilio remontą. Ieškovų nuomone, atsakovas yra nesąžiningas, nes pardavė automobilį kaip tinkamos kokybės, nors iš tiesų automobilis buvo nekokybiškas, netinkamas važiuoti. Ieškovai nurodo, kad atsakovui 2017 m. spalio 30 d. išsiuntė pranešimą dėl sutarties nutraukimo bei prašė grąžinti pinigus už automobilį jį pasiimant, tačiau ir į šį pranešimą atsakovas nereagavo. Ieškovai mano, kad atsakovui buvo žinoma, jog transporto priemonės techninė apžiūra nėra galiojanti, šis automobilis yra po autoįvykio, atsakovui įsigijus savo vardu automobilį, jis nebuvo įregistruotas VĮ „Regitra”, tačiau atsakovas šią informaciją nuo ieškovų nuslėpė, suklastojo dokumentus, todėl padarė esminį sutarties pažeidimą ir jeigu ieškovai būtų žinoję, jog transporto priemonė yra po autoįvykio, ji yra išregistruota ir jai bus būtina atlikti ekspertizę, jog ji vėl galėtų dalyvauti viešajame eisme, ieškovai tokios transporto priemonės nebūtų pirkę, atsakovas nenurodė jokių transporto priemonės trūkumų, kurie yra privalomi nurodyti, todėl tokia pirkimo-pardavimo sutartis neatitinka jai keliamų imperatyvių įstatymo reikalavimų. Transporto priemonės trūkumai buvo atsiradę jau iki transporto priemonės pirkimo – pradavimo sutarties pasirašymo.
Šalies argumentai
Ieškovai taip pat nurodo, kad dėl atsakovo veiksmų patyrė turtinę žalą ir negautų pajamų forma, nes 2017 m. lapkričio 4 d. jie turėjo išvykti į Švediją dirbti pasirašydami dviejų mėnesių kontraktą. Nurodo, kad ieškovų vidutinės pajamos gaunamos per mėnesį sudaro apie 2000 Eur, todėl ieškovai dėl neteisėtų atsakovo veiksmų pardavus kokybės neatitinkančią transporto priemonę, neturėjo transporto priemonės su kuria galėtų išvykti (ji yra pagrindinis ieškovų darbo įrankis, jie vežasi ne tik įvairius daiktus iš Lietuvos, tačiau ir Švedijoje vežiojasi darbo įrankius, drabužius, vyksta ja teikti paslaugas), todėl ieškovai neteko galimybės užsidirbti 4000 Eur.
Patikslintame ieškinyje ieškovai nurodė, kad 2018 m. balandžio 7 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartimi ieškovai ginčo automobilį HONDA STREAM, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pardavė A. U. už 700 Eur. Kadangi ginčo automobilis negali dalyvauti viešajame eisme, jo vertė yra ženkliai mažesnė, nei ta, už kurią ieškovai įsigijo automobilį iš atsakovo. Ieškovai nurodo, kad patyrė žalą – 900 Eur skirtumą tarp automobilio įsigijimo kainos ir pardavimo kainos, todėl prašė šią sumą priteisti ieškovams kaip žalą.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškiniu nesutinka ir prašė atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, jog jis nepardavinėjo automobilio HONDA STREAM, skelbimo teksto neparengė, skelbimo teksto nepatalpino internetiniame puslapyje www.autoplius.lt, skelbime buvo nurodytas ne jo (kaip pardavėjo) mobilaus ryšio telefono numeris, automobilis parduotas be jo žinios, ant ginčijamos 2017 m. spalio 22 d. sutarties ne jo parašas, tekstas rašytas ne jo ranka, skelbimo tekstą sukūrė ne jis ir jis niekaip nesusijęs su automobilio HONDA STREAM pardavimu ieškovams.
Atsakovo vertinimu, ieškovai nurodydami faktines aplinkybes, jog dirba Švedijoje, buvo susitarę išvykti dirbti 2 mėnesių terminui ir ši transporto priemonė jiems buvo reikalinga kaip darbo įrankis, su kuria jie turėjo vykti, gabenti rūbus, darbo įrankius, maistą ir kitus daiktus, siekia gauti nepagrįstos naudos, nes transporto priemonę, kuri skirta važiavimui, prašo pripažinti darbo įrankiu, nors nepateikė jokių įrodymų, kad automobilis HONDA STREAM būtų naudojamas kaip darbo priemonė (pvz.: keleivių vežimui, komerciniam krovinių gabenimui ir pan.) ir ją siekė įregistruoti kaip komercinės kategorijos transportą. Atsakovo teigimu, su ieškiniu nepateikti jokie įrodymai, kad atsakovai dirbo ar dirba Švedijoje, kad turėjo išvykti, kad nurodytu laiku apskritai nenuvyko į Švediją, kėlė abejones, ar į Švediją, esant būtinybei, nebuvo galima nuvykti kitu būdu, nes geografinė Švedijos padėtis nėra tokia, kad neįmanoma nuvykti į paskirties vietą laiku kitomis transporto priemonėmis. Atsakovo manymu, ieškovai nepagrindė savo reikalavimo atlyginti negautas pajamas ir prarastų galimybių vertę.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžiuose ieškovė ir ieškovų atstovės palaikė procesiniuose dokumentuose išdėstytą poziciją.
Pirminiuose teismo posėdžiuose atsakovas ir jo atstovas palaikė procesiniuose dokumentuose išdėstytą poziciją. Vėliau atsakovas pripažino, kad vertėsi automobilių pirkimu – pardavimu su trečiuoju asmeniu O. R.; kad galvojo apie ginčo automobilio pardavimą, tačiau nebuvo įpareigojęs O. R. parduoti automobilio ieškovams. Atsakovas, paklaustas, kodėl nesiėmė veiksmų prieš trečiąjį asmenį O. R., kai sužinojo, jog pastarasis pardavė jam priklausantį automobilį, nurodė, jog tarpusavio santykius išsiaiškins, kai O. R. grįš iš įkalinimo įstaigos. Atsakovo atstovas nurodė, kad negautos pajamos dėl darbo Švedijoje neįrodytos ir nebent būtų galima svarstyti apie 300 Eur priteisimą ieškovams, t. y. automobilio kainos, kurią pagal sutartį sumokėjo ieškovai (1000 Eur) ir kurią jie gavo iš pirkėjo (700 Eur) skirtumas.
Atsiliepimas
Trečiasis asmuo O. R. teismo posėdžio metu nurodė, kad su atsakovu yra draugai, bendrai pirkdavo ir parduodavo automobilius. Trečiojo asmens teigimu, atsakovas žinojo apie sandorį, nes veiklą vykdė kartu, o jis sudarė ginčo automobilio pirkimo pardavimo sutartį su ieškovais, nes atsakovas tuo metu buvo išvykęs. Trečiasis asmuo nurodė, kad automobilis ieškovams buvo parduotas už sutartyje nurodytą 1000 Eur, o ne 1600 Eur, kaip teigia ieškovai, kainą, sutiko su 300 Eur priteisimu ieškovams iš atsakovo; nurodė šią sumą grąžinsiantis. Dėl ieškovų negautų pajamų trečiasis asmuo nurodė, kad jos neįrodytos.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
Byloje nustatytos faktinės aplinkybės
Byloje nustatyta, kad 2017 m. spalio 22 d. buvo sudaryta transporto priemonės HONDA STREAM, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartis, kurioje pardavėju nurodytas M. T., o pirkėju – A. P.. Sutartyje nurodyta 1000 Eur transporto priemonės kaina (T1 e. b. l. 22).
Į bylą pateikta 2017 m. rugsėjo 30 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią G. V. pardavė, o M. T. nusipirko automobilį HONDA STREAM, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) už 450 Eur. Sutartyje nurodyta, kad transporto priemonės privalomoji techninė apžiūra negalioja; kad automobilio priekinė ir galinė dalys yra daužtos (T1 e. b. l. 29).
VĮ „Regitra“ 2017 m. rugsėjo 30 d. pažymą patvirtina, kad G. V. 2017 m. rugsėjo 30 d. pranešė apie nuosavybės teisės į transporto priemonę HONDA STREAM, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), perdavimą ir nurodo, kad naujasis valdytojas – M. T. (T1 e. b. l. 50).
Iš VĮ „Regitra“ pateikto išrašo nustatyta, kad automobilis HONDA STREAM, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), 2017 m. spalio 10 d. buvo išregistruotas (T1 e. b. l. 19-20).
2018 m. balandžio 7 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartimi A. P. pardavė A. U. automobilį HONDA STREAM, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) už 700 Eur (T1 e. b. l. 103).
Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Santakos policijos komisariato veiklos skyriaus 2018 m. kovo 23 d. nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą medžiagoje Nr. M-1-01-87205-17 nustatyta, kad tyrimo metu negauta jokių objektyvių ir neginčijamų duomenų, kad minėto įvykio metu kuris nors iš pirkimo-pardavimo sandorius vykdžiusių asmenų būtų žinoję apie automobilio techninės apžiūros galiojimą bei buvo įvykdyta veika, turinti nusikaltimo numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio l dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje ar kita priešinga teisei veika (T1 e. b. l. 94-100).
Dėl (ne)tinkamo atsakovo
Vienas iš atsakovo atsiliepime nurodytų argumentų, dėl ko ieškinys turėtų būti atmestas, yra tai, kad jis su ieškovais automobilio pirkimo – pardavimo sutarties nepasirašė, automobilio jiems neperdavė, todėl yra netinkamas atsakovas.
Atsakydamas į šį argumentą teismas pirmiausiai atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovo pozicija šios bylos nagrinėjimo metu nebuvo nuosekli, ji taip pat neatitiko paties atsakovo parodymų, duotų ikiteisminiame tyrime Nr. M-1-01-87205-17 pagal A. P. pareiškimą.
Šios bylos nagrinėjimo metu atsakovas iš pradžių tvirtino, kad apie sudarytą sutartį nieko nežinojo, automobilio pardavinėti neketino, pats buvo apgautas trečiojo asmens O. R., tačiau atsakovas negalėjo paaiškinti, kaip automobilio rakteliai ir dokumentai galėjo atsirasti pas O. R. ir kodėl, sužinojęs, jog jam priklausantis automobilis yra parduodas, nesiėmė veiksmų savo pažeistoms teisėms apginti, jei manė, kad automobilis buvo perleistas neteisėtai. Bylos nagrinėjimo pabaigoje atsakovas ir jo atstovas nebeneigė artimos atsakovo draugystės su trečiuoju asmeniu O. R. ir bendros veiklos perkant ir parduodant automobilius. Atsakovas patvirtino, kad jei ieškovai nebūtų reiškę pretenzijų, jis taip pat nebūtų turėjęs pretenzijų trečiajam asmeniui ir nebūtų siekęs automobilio susigrąžinti ar kitaip ginti savo teises.
Tai, kad atsakovas ir O. R. užsiėmė bendra veikla, tarp jų buvo pasitikėjimo ir faktiškai susiklostę atstovavimo santykiai, patvirtino iš pradžių liudytoju, vėliau trečiuoju asmeniu byloje įtrauktas O. R., kuris nurodė, jog automobilius pirkdavo ir parduodavo kartu, dalis automobilių raktelių ir dokumentų, nepriklausomai nuo transporto priemonės įformintos nuosavybės teisų, būdavo pas jį, dalis – pas atsakovą, nes gautos lėšos vėl būdavo naudojamos kitiems automobiliams pirkti.
Pažymėtina, kad tokią trečiojo asmens išdėstytą poziciją ikiteisminiame tyrime Nr. M-1-01-87205-17 pagal A. P. pareiškimą yra patvirtinęs pats atsakovas. 2018 m. kovo 23 d. nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą yra nurodyta, kad M. T. patvirtino, jog 2017 m. spalio 22 d. jo draugas (o. R.) susitiko su pirkėjais Vilniuje, nes dėl asmeninių priežasčių pats atsakovas susitikime dalyvauti negalėjo, ir šio susitikimo metu buvo sudaryta automobilio pirkimo – pardavimo sutartis. M. T. nuomone, kolega O. R. elgėsi sąžiningai, pirkėjams suteikė visą informaciją apie automobilį. Ikiteisminio tyrimo metu konstatuota, kad nėra duomenų, jog M. t. ar O. R. būtų siekę suklastoti dokumentą (sutartį), kuriuo automobilis buvo perleistas A. P., ginčo dėl teisės į automobilį nėra, o M. T. ir O. R. veikė kartu pardavinėdami automobilį.
Šios ikiteisminio tyrimo metu nustatytos aplinkybės bei teismo posėdžių metu duoti paaiškinimai sudaro prielaidas išvadai, jog atsakovas savo versiją dėl to, kad jis neva nežinojo apie ginčo sandorį, kelia tik todėl, kad išvengtų atsakomybės. Iš jo elgesio po sudaryto sandorio, t. y. iš to, kad jis niekada nereiškė jokių pretenzijų O. R., nesikreipė į teisėsaugas institucijas dėl jam priklausančio automobilio pardavimo, o atvirkščiai – ikiteisminio tyrimo, pradėto pagal A. P. pareiškimą, metu gynė ir pateisino O. R. veiksmus, teigė apie jo sąžiningumą, darytina išvada, kad atsakovas žinojo apie automobilio pardavimą šios sutarties sudarymo metu ir buvo davęs tam pritarimą. Kitaip tariant, yra akivaizdu, kad O. R., parduodamas M. T. priklausantį automobilį ieškovams, veikė turėdamas faktinį M. T. įgaliojimą. Nors formaliai vertinant galiojančio teisinio reglamentavimo turinį vieno fizinio asmens įgaliojimas kitam fiziniams asmeniui turi būti išreikštas rašytine forma, tačiau pažymėtina, kad pirkimo pardavimo sutartis buvo sudaryta M. T. vardu ir pastarojo nėra nuginčyta kaip suklastota. Ikiteisminio tyrimo metu O. R. teigė, jog sutartis buvo paruošta su M. T. parašu, o jis tik užpildęs sutarties dalį dėl pirkėjo duomenų; M. T. šios civilinės bylos nagrinėjimo metu tvirtino sutarties nepasirašęs, tačiau sutarties neginčijo, ikiteisminio tyrimo metu jokių pretenzijų dėl šios sutarties suklastojimo nereiškė.
Atsižvelgdamas į tai, jog M. T. vertėsi bendra veikla perkant ir parduodant automobilius su O. R.; kad ginčo automobilio raktai ir dokumentai buvo pas O. R. su M. T. žinia; kad M. T. ikiteisminio tyrimo metu pats nurodė, jog O. R. elgėsi sąžiningai; kad M. T. sutarties neginčijo, jokių veiksmų dėl jos nuginčijimo/anuliavimo/pripažinimo suklastota nesiėmė, teismas daro išvadą, kad automobilio pirkimo – pardavimo sandoris buvo sudarytas su M. T. valia ir žinia. Kitaip tariant, automobilio pardavimas yra priežastiniu ryšiu susijęs tiek su M. T., tiek su O. R. veiksmais.
Atsakovo pasirinkimas yra ieškovo teisė, teismas neturi įgaliojimų savo iniciatyva įtraukti asmenis į bylą atsakovais. Esant pareikštam ieškovo ieškiniui, teismas vertina, ar asmuo, kuriam ieškinys pareikštas, yra atsakingas. Kadangi nagrinėjamu atveju ieškovai žalą kildina iš automobilio, nuosavybės teisėmis priklausiusio atsakovui, trūkumų, be to, pirkimo – pardavimo sutartis buvo sudaryta atsakovo vardu, jis laikytinas tinkamu atsakovu byloje.
Kadangi O. R. byloje dalyvauja trečiuoju asmeniu, teismas dėl jo atsakomybės nepasisako, nurodydamas, kad šio sprendimo priėmimas neužkerta kelio atsakovui, jei jis manytų, kad jo teisės buvo pažeistos, reikšti regresinius reikalavimus trečiajam asmeniui.
Dėl parduoto automobilio trūkumų ir civilinės atsakomybės taikymo
Ieškovai savo patirtą žalą kildina iš to, kad jiems buvo parduotas automobilis, kuris negalėjo dalyvauti viešajame eisme, tačiau apie tai pardavėjas jų neinformavo.
Pagal CK 6.305 straipsnio 1 dalį, pirkimo–pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą).
CK 6.333 straipsnio nuostatos įpareigoja pardavėją perduoti pirkėjui daiktus, kurių kokybė atitinka pirkimo-pardavimo sutarties sąlygas bei daiktų kokybę nustatančių dokumentų reikalavimus. Pardavėjas atsako už daiktų trūkumus, jeigu pirkėjas įrodo, kad jie atsirado iki daiktų perdavimo arba dėl priežasčių, atsiradusių iki daiktų perdavimo (CK 6.333 straipsnio 1 dalis). Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad įstatymas ar sutartis gali numatyti pardavėjo pareigą garantuoti pirkėjui, kad daiktas atitinka sutarties sąlygas ir kad sutarties sudarymo metu nėra paslėptų daikto trūkumų, dėl kurių daikto nebūtų galima naudoti tam tikslui, kuriam pirkėjas ketino jį naudoti, arba dėl kurių daikto naudingumas sumažėtų taip, kad pirkėjas, apie tuos trūkumus žinodamas, arba apskritai nebūtų to daikto pirkęs, arba nebūtų už jį tiek mokėjęs. Tačiau pardavėjas neprivalo garantuoti, kad nėra paslėptų trūkumų, jeigu apie juos pirkėjas žino arba jie yra tiek akivaizdūs, kad bet koks atidus pirkėjas būtų juos pastebėjęs be jokio specialaus tyrimo. Pardavėjas neatsako už daiktų trūkumus, jeigu įrodo, kad jie atsirado po daiktų perdavimo pirkėjui dėl jo netinkamo naudojimosi daiktu arba dėl trečiųjų asmenų kaltės ar nenugalimos jėgos (CK 6.327 straipsnio 4 dalis, 6.333 straipsnio 3 dalis). Laikoma, kad daiktai neatitinka kokybės reikalavimų, jeigu jie neturi tų savybių, kurių pirkėjas galėjo protingai tikėtis, t. y. kurios būtinos daiktui, kad jį būtų galima naudoti pagal įprastinę ar specialią paskirtį (CK 6.333 straipsnio 6 dalis).
CK 6.327 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad parduodamų daiktų kokybė, kiekis ir kiti kriterijai turi atitikti sutarties sąlygas, o jeigu sutartyje nėra nurodymų - įprastus reikalavimus. Pardavėjas neatsako pagal šio straipsnio 1 dalies reikalavimus už bet kokį daiktų neatitikimą, jeigu sutarties sudarymo metu pirkėjas žinojo arba negalėjo nežinoti apie tokį neatitikimą (CK 6.327 straipsnio 2 dalis). Pardavėjas pagal sutartį ir šį kodeksą atsako už bet kokį neatitikimą, kuris buvo nuosavybės teisės perėjimo pirkėjui momentu, net jeigu tas neatitikimas paaiškėjo vėliau (CK 6.327 straipsnio 3 dalis). Pardavėjas atsako už bet kokį neatitikimą, kuris atsiranda po šio straipsnio 3 dalies nurodyto momento ir kuris yra bet kokios pardavėjo prievolės pažeidimo pasekmė, įskaitant garantiją, kad tam tikrą laiką prekės bus tinkamos naudoti pagal jų paskirtį ar specialiai nurodytą paskirtį, arba išlaikys aptartas savybes ar charakteristikas, pažeidimą (CK 6.327 straipsnio 4 dalis).
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, sprendžiant dėl automobilio atitikties jo paskirčiai, yra svarbu ne tik tai, kad automobilis gali realiai važiuoti, bet taip pat ir tai, ar jis atitinka automobiliui keliamus techninius reikalavimus. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių 15 punkte įtvirtintas draudimas vairuoti techniškai netvarkingą, transporto priemonėms keliamų techninių reikalavimų neatitinkančią transporto priemonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-373-701/2017). Be to, vien faktas, kad automobiliui buvo atlikta techninės apžiūra, nėra pakankamas, kad automobilį gali būtų pripažinti, kad perkamas automobilis atitiko jam reiškiamus bendruosius reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-159/2003).
Bylos duomenimis nustatyta, kad 2017 m. spalio 22 d. buvo sudaryta transporto priemonės HONDA STREAM, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartis, kurioje pardavėju nurodytas M. T., o pirkėju – A. P.. Sutartyje jokie automobilio trūkumai neaptarti. Automobilio pardavimo skelbime buvo nurodyta, kad automobilis yra be defektų, jo techninė apžiūra galioja iki 2018 m. liepos mėn. (T1 e. b. l. 46). Iš į bylą pateikto VĮ „Regitra“ 2017 m. spalio 26 d. rašto matyti, kad ginčo automobilis buvo išregistruotas 2017 m. spalio 10 d. Iš į bylą pateiktos 2017 m. rugsėjo 30 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarties, kuria G. V. pardavė, o M. T. nusipirko ginčo automobilį matyti, kad pardavėjas G. V. buvo nurodęs, jog transporto priemonės privalomoji techninė apžiūra negalioja; kad automobilio priekinė ir galinė dalys yra daužtos.
Nustatytų aplinkybių ir ištirtų įrodymų visuma leidžia pripažinti, kad automobilis pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu neatitiko kokybės reikalavimų, nes jis negalėjo dalyvauti viešajame eisme. Sutartyje šie automobilio trūkumai nebuvo aptarti, taip pat nebuvo nurodyta, kad automobilis dalyvavo eismo įvykyje, kurio metu automobilis buvo apgadintas, nors atsakovui tokios aplinkybės buvo ar turėjo būti žinomos iš jo prieš tai su G. V. sudarytos sutarties.
Tai, kad automobilis galės dalyvauti viešajame eisme yra laikytina esmine pirkimo pardavimo sutarties sąlyga, kurios egzistavimo pirkėjas gali protingai tikėtis įgydamas automobilį ir siekdamas jį naudoti pagal įprastinę jo paskirtį (CK 6.333 straipsnio 6 dalis). Pardavėjas, neatskleidęs pirkėjui informacijos apie tai, jog automobilis negali dalyvauti viešajame eisme, laikytinas atlikęs neteisėtus veiksmus.
Civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas, o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.245 straipsnio 1 dalis). Vadovaujantis CK 6.246 straipsniu, civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti, arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Civilinė atsakomybė taikoma, kai nustatomos visos jai atsirasti reikalingos sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys (CK 6.247 straipsnis), kaltė (CK 6.248 straipsnis) ir žala (CK 6.249 straipsnis).
Ieškovai nagrinėjamu atveju patyrė nuostolių dėl atsakovo neteisėtų veiksmų pardavus netinkamos kokybės automobilį ir neatskleidus jo trūkumų, todėl atsakovui taikytina civilinė atsakomybė.
Dėl ieškovų patirtų nuostolių dydžio
Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį, žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CK 6.249 straipsnio 1 dalį, yra konstatavęs, kad, remiantis šios teisės normos nuostatomis, galima teigti, jog žala yra nukentėjusiojo turtiniai ir kitokie praradimai, dėl kurių nukenčia jo turtinė padėtis ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-314/2008; 2015 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-331-695/2015). Žala suprantama kaip tokios išlaidos ar turto netekimas arba jo sužalojimas, kurių atsirado dėl skolininko neteisėtų veiksmų ar neveikimo, t. y. kurių kreditorius nebūtų patyręs, jeigu skolininkas nebūtų atlikęs neteisėtų veiksmų. Žalos dydis nėra preziumuojamas, todėl kiekvienu konkrečiu atveju žalos dydį turi įrodyti ieškovas, o teismas privalo patikrinti, ar ieškovas tinkamai apskaičiavo žalos dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474-684/2016).
Nagrinėjamu atveju ieškovai pradiniu ieškiniu reikalavo sugrąžinti pagal sutartį sumokėtą sumą – 1600 Eur, o patikslinę ieškinį prašė priteisti sumokėtos (1600 Eur) ir pardavus automobilį iš naujojo pirkėjo A. U. gautos sumos (700 Eur) skirtumą, t. y. 900 Eur.
Į bylą pateiktoje 2017 m. spalio 22 d. transporto priemonės HONDA STREAM, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartyje tarp M. T. ir A. P. nurodyta 1000 Eur transporto priemonės kaina (T1 e. b. l. 22).
Į bylą pateiktoje 2018 m. balandžio 7 d. transporto priemonės HONDA STREAM, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartyje tarp A. P. ir A. U. nurodyta 700 Eur transporto priemonės kaina (e. b. l. 103).
Ieškovų teigimu, jie automobilį įsigijo už 1600 Eur, o sutartyje buvo nurodyta mažesnė kaina (1000 Eur), nes pardavėjas siekė išvengti mokesčių. Tai, kad automobilio kaina buvo 1600 Eur ieškovai įrodinėjo į bylą pateikdami ieškovės E. P. sąskaitos išrašą už laikotarpį nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. lapkričio 8 d. (T1 e. b. l. 1, 35-43), taip pat ir A. P. sąskaitos išrašą už tą patį laikotarpį (T1 e. b. l. 10-17), pateikdami 4 skelbimus iš interneto, kuriuose 2002 metais pagaminto automobilio Honda Stream kaina svyruoja nuo 1900 iki 2100 Eur (T1. b. l. 47) bei ginčo automobilio skelbimą, kuriame nurodyta jo pardavimo kaina – 1750 Eur (T1 e. b. l. 46).
Atsakovas ir trečiasis asmuo teismo posėdžių metu nurodė, kad ieškovų teiginiai dėl 1600 Eur kainos yra nepagrįsti; teigė, kad automobilis buvo parduotas už sutartyje nurodytą kainą – 1000 Eur.
Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad ginčo automobilio pirkimo – pardavimo sutartis sudaryta 2017 m. spalio 22 d., o iš ieškovės sąskaitos išrašo matyti, jog 2017 m. spalio mėnesį grynaisiais pinigai buvo paimti spalio 9 d. (300 Eur), spalio 23 d. (600 Eur) ir spalio 24 d. (200 Eur); iš ieškovo sąskaitos išrašo matyti, kad grynieji pinigai buvo paimti spalio 7 d. (200 Eur), spalio 17 d. (300 Eur), spalio 21 d. (600 Eur), spalio 22 d. (300 Eur) ir spalio 23 d. (200 Eur).
Šie pinigų išgryninimai, vertinant jų sumas ir išgryninimo laikus, leidžia daryti išvadą, kad ginčo sandorio sudarymo dieną ieškovai turėjo 1600 Eur sumą, reikalingą sumokėti jų nurodomą kainą už automobilį. Ieškovų teikti įrodymai apie ginčo automobilio pardavimo skelbime nurodomą kainą (1750 Eur) ir jo techninę būklę („be defektų“) leidžia daryti išvadą, kad yra labiau tikėtina, jog ginčo automobilis buvo parduotas už 1600 Eur ir būtent tiek buvo sumokėta sudarant automobilio pirkimo sutartį, o ne už 1000 Eur. Kad ieškovų nurodoma sumokėta automobilio įsigijimo kaina atitiko rinkos kainą patvirtina ir 4 skelbimų iš interneto išrašai apie tokio paties modelio ir pagaminimo metų automobilių pardavimą. Teismas pagrįstu laiko ir ieškovų argumentą, kad 750 Eur nuolaidos pritaikymas, kai skelbiama automobilio kaina yra 1750 Eur, yra mažai tikėtinas.
Dėl šių priežasčių konstatuotina, kad visuma nustatytų byloje aplinkybių leidžia pripažinti esant labiau tikėtiną ieškovų nurodytą aplinkybę, kad už ginčo automobilį ieškovai sumokėjo 1600 Eur (CPK 265 straipsnio 1 dalis).
Atsakovas į bylą neteikė jokių įrodymų, kurie paneigtų ieškovų teiginius apie faktiškai sumokėtą kainą už parduotą automobilį arba kad 1600 Eur kaina neatitinka rinkos kainų (CPK 178 straipsnis). Jo teiginiai, kad automobilis buvo parduotas už sutartyje nurodytą kainą, t. y. 1000 Eur, laikytini nesąžiningu bandymu sumažinti jam tenkančios atsakomybės dydį.
Be kita ko teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad sutarties pasirašymas, joje nenurodant tikrosios parduodamo daikto kainos, laikytinas nesąžiningu tiek pardavėjo, tiek pirkėjų elgesiu ir galėtų būti pagrindas abiems šalims taikyti neigiamus tokio nesąžiningumo padarinius. Tačiau atsižvelgiant į tai, jog fiktyvi kaina buvo nurodyta pardavėjo interesais (siekiant išvengti/sumažinti privalomus mokesčius), ir į tai, kad vadovavimasis sutartyje nurodyta fiktyvia kaina neproporcingai pažeistų ieškovų interesus, teismas, nustatydamas žalos dydį vadovaujasi ieškovų nurodyta automobilio įsigijimo kaina – 1600 Eur.
Dėl šių priežasčių, atsižvelgiant į tai, kad ieškovai įrodė, jog už automobilį sumokėjo 1600 Eur, o parduodami automobilį A. U. ieškovai gavo 700 Eur; kad atsakovas šios kainos neginčijo kaip neteisingos ar neatitinkančios rinkos kainos už automobilį, kuris negali dalyvauti viešajame eisme (atvirkščiai, trečiasis asmuo O. R. teismo posėdžio metu patvirtino, kad jo pažįstami būtent už tokią kainą perpirko automobilį iš ieškovų); kad automobilio tikrosios techninės būklės nuslėpimas, nenurodant, kad automobilis negali dalyvauti viešajame eisme, laikytinas esminiu sutarties pažeidimu, kuris laikytinas pakankamu reikalauti pirkimo-pardavimo sutartį nutraukti, konstatuotina, kad ieškovai įrodė patyrę žalos, kurią sudaro automobilio įsigijimo ir pardavimo kainų skirtumas, t. y. 900 Eur (1600-700). Ieškovų reikalavimas priteisti šią žalą iš atsakovo laikytinas pagrįstu, todėl tenkintinas.
Dėl negautų pajamų
Ieškovai ieškinyje nurodė, kad dėl atsakovo veiksmų patyrė turtinę žalą ir negautų pajamų forma, nes 2017 m. lapkričio 4 d. jie turėjo išvykti į Švediją dirbti pasirašydami dviejų mėnesių kontraktą, o jų vidutinės pajamos gaunamos per mėnesį sudaro apie 2000 Eur, todėl ieškovai dėl neteisėtų atsakovo veiksmų pardavus kokybės neatitinkančią transporto priemonę, neturėjo transporto priemonės su kuria galėtų išvykti neteko galimybės užsidirbti 4000 Eur.
Atsakydamas į šiuos argumentus teismas pažymi, kad, kaip jau buvo minėta, civilinė atsakomybė kyla nustačius visas jos sąlygas: neteisėtus veiksmus, kaltę, žalą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos.
Priežastinio ryšio nustatymo civilinėje byloje procesą sąlygiškai galima padalyti į du etapus. Pirmame etape, naudojant conditio sine qua non testą (ekvivalentinio priežastinio ryšio teorija), nustatomas faktinis priežastinis ryšys. Šiame etape sprendžiama, ar žalingi padariniai kyla iš neteisėtų veiksmų, t. y. nustatoma, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo. Antrame etape nustatomas teisinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar padariniai teisiškai nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo (deliktinės atsakomybės ribas siaurinanti priežastinio ryšio teorija).
Šiame sprendime konstatuota, kad neteisėti veiksmai – tikrosios automobilio būklės neatskleidimas ieškovams, t. y. automobilis sutarties sudarymo metu neatitiko kokybės reikalavimų, kokie buvo deklaruojami jį parduodant. Kaip jau minėta, ekvivalentinio ryšio teorija suponuoja pareigą nustatyti, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo. Nagrinėjamu atveju, jei pirkėjams būtų buvusi atskleista tikroji automobilio būklė, t. y. kad jis negali dalyvauti viešajame eisme, tai nebūtų užkirtę kelio ieškovų nurodomai žalai atsirasti. Kitaip tariant, tiek atlikus neteisėtus veiksmus ir nuslėpus automobilio techninę būklę, tiek elgiantis teisėtai ir šią būklę atskleidus, ieškovai iš atsakovo nebūtų įgiję automobilio, kuriuo būtų galėję vykti į Švediją ir užsidirbti. Dėl šios priežasties darytina išvada, kad aptariami neteisėti veiksmai priežastiniu ryšiu nėra susiję su ieškovų nurodoma žala – negautomis pajamomis.
Ieškinio reikalavimai dėl žalos, patirtos dėl negautų pajamų, yra grindžiami prielaida, kad atsakovui neatlikus neteisėtų veiksmų, ieškovai būtų galėję vykti į Švediją uždarbiauti. Ši prielaida yra logiškai klaidinga, nes neteisėtais veiksmais laikytina ne tai, kad atsakovas pardavė viešajame eisme negalinti dalyvauti automobilį (toks elgesys galėtų būti teisėtas, jei automobilio būklė būtų atskleista pirkėjams), o tai, kad neatskleidė jo tikrosios būklės. Tačiau automobilio būklės atskleidimas (t. y. neteisėtų veiksmų pakeitimas į teisėtus) nebūtų pakeitęs fakto, jog atsakovo pardavinėjamu automobiliu ieškovai nebūtų galėję vykti į Švediją.
Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad negautos pajamos yra asmens tikėtinos gauti lėšos, kurios negautos dėl to, kad buvo sutrikdyta veikla, iš kurios buvo numatyta jas realiai gauti. Negautas pajamas kaip nuostolius apibūdina tokie požymiai, kaip pagrįstas tikėtinumas jas gauti, jeigu pažeidimo nebūtų, ir pajamas suprantant kaip sumą, kurią sudarytų lėšos, kuriomis iš tikro asmuo praturtėtų iš teisėtos veiklos. Tai turi būti jo grynasis pelnas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2008).
Net ir nepaisant loginio ieškovų pozicijos dėl priežastinio ryšio ydingumo (kad žalos jie nebūtų patyrę, jei atsakovas buvo pardavęs tinkamos kokybės automobilį HONDA, nors atsakovas turėjo viešajame eisme negalintį dalyvauti automobilį ir ginčo atveju būtent jį pardavinėjo), ieškovų reikalavimas negalėtų būti tenkinamas, nes byloje ieškovai neįrodinėjo, kad vienintelis būdas nuvykti dirbti į Švediją buvo naudojantis iš atsakovo įgyta transporto priemone. Byloje nėra jokių įrodymų, kad kiti nuvykimo būdai dėl kažkokių priežasčių buvo neįmanomi ar kad ieškovų darbams buvo reikalingas automobilis ir buvo būtina turėti būtent Lietuvoje įsigytą automobilį. Teismo posėdžių metu ieškovų atstovės tvirtino, kad jei ieškovai būtų žinoję ginčo automobilio techninę būklę, būtų jo nepirkę ir įsigiję kitą automobilį, tačiau byloje nėra įrodymų, kad ieškovai apie automobilio būklę sužinojo taip pavėluotai, kad jie nebūtų spėję (ar turėję lėšų) įsigyti ar išsinuomoti (ar gauti kitais pagrindais) kitą automobilį.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus ieškovų reikalavimai dėl negautų pajamų atlyginimo atmestini kaip neįrodyti.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai yra priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Remiantis CPK 93 straipsnio 2 dalimi, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. CPK 79 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos susijusios su bylos nagrinėjimu.
Ieškovai byloje sumokėjo 126 Eur žyminį mokestį (e. b. l. 48) ir patyrė 750 Eur išlaidų advokatų pagalbai (e. b. 2 t. l. 10-12).
Atsižvelgiant į tai, kad patikslintu ieškiniu ieškovai reikalavo priteisti iš atsakovo 4900 Eur, o šiuo sprendimu yra priteista 900 Eur, laikytina, kad yra patenkinta 18,37 proc. ieškinio reikalavimų. Dėl šios priežasties ieškovams priteistina 160,92 Eur jų turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Byloje patirta 10,77 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų. Atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje procesinių dokumentų siuntimo išlaidų dalis, tenkanti ieškovams (8,79 Eur), viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą – procesinių dokumentų siuntimo išlaidų dalis, tenkanti ieškovams, dalimis priteistina iš ieškovų valstybės naudai, o atsakovui tenkanti išlaidų dalis (1,98 Eur) iš atsakovo nepriteisiama ir yra dengiama iš valstybės biudžeto (CPK 92, 96 straipsniai).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 83 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 93, 96, 259, 260, 268, 270 straipsniais,
nusprendžia:
ieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti ieškovams E. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir A. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo M. T. (a. k. (duomenys neskelbtini) 900 Eur (devynis šimtus Eur) nuostolių ir 160,92 Eur (vieno šimto šešiasdešimties Eur 92 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Kitą ieškinio dalį atmesti.
Priteisti iš ieškovės E. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) 4,39 Eur (keturis eurus 39 ct) bylinėjimosi išlaidų ir iš ieškovo A. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) 4,40 Eur (keturis eurus 40 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai.
Valstybės naudai priteistos sumos turi būti įmokėtos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos sąskaitą: LT78 7290 0000 0013 0151 AB „Citadele“ banke, LT74 4010 0510 0132 4763 Luminor Bank AB (Luminor Bank AS Lietuvos skyriuje), LT05 7044 0600 0788 7175 AB SEB banke, LT32 7180 0000 0014 1038 AB Šiaulių banke, LT12 2140 0300 0268 0220 Luminor Bank AB (Luminor Bank AS Lietuvos skyriuje), LT24 7300 0101 1239 4300 „Swedbank“, AB, LT42 7230 0000 0012 0025 UAB Medicinos banke, įmokos kodas 5660. Sumokėjus šias išlaidas, teismui būtina pateikti tai patvirtinančius įrodymus.
Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.