Panevėžio apygardos teismo sprendimas

Šalies argumentai

Ieškovas G. K. prašė priteisti iš Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir Policijos departamento prie LR VRM iš viso 105 999 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir 50 000 Lt turtinės žalos atlyginimo. Ieškovas paaiškino, kad Panevėžio apygardos teismas 2011-06-06 nuosprendžiu panaikino Panevėžio miesto apylinkės teismo teisėjos R. Bilevičienės 2009-11-23 nuosprendį, kuriuo jis buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 150 straipsnio 1 dalį, BK 178 straipsnio 2 dalį bei pagal kitus Baudžiamojo kodekso straipsnius ir nuosprendžio dalį dėl BK 150 straipsnio 1 dalies panaikino, bylą toje dalyje nutraukė, nes nebuvo gautas nukentėjusiosios skundas ar jos teisėto atstovo pareiškimas arba prokuroro reikalavimas pradėti procesą bei išteisino pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, nes nebuvo padaryta nusikalstama veika. Atsakovės kaltė pasireiškia tuo, kad valstybės institucijų pareigūnai neteisėtai pradėjo ir atliko ikiteisminį tyrimą dėl BK 150 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, surašė ir įteikė pranešimą apie įtarimą, kaltinamąjį aktą ir perdavė bylą teismui nesant nukentėjusiosios skundo ar prokuroro reikalavimo. Teismas neteisėtai, tyčia perdavė bylą teisiamajam posėdžiui, bylą nagrinėjo ir pripažino ieškovą kaltu neatsižvelgdamas į tai, kad procesas dėl BK 150 straipsnio 1 dalies buvo negalimas. Be to, Panevėžio miesto apylinkės teismo teisėjos žodiniu nurodymu ieškovas, konvojaus pareigūnams panaudojant fizinę ir psichinę jėgą, prievarta buvo konvojuodamas į teismo 2009-11-05 posėdį, dėl ko buvo padaryti ieškovui sužalojimai, vertė dalyvauti ieškovą teisiamajame posėdyje, kuriame buvo nagrinėjama baudžiamoji byla dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 150 straipsnio 1 dalyje, BK 178 straipsnio 2 dalyje įvykdymo, bei jėga vertė 2009-11-23 išklausyti teismo nuosprendį. Teismas nepasirūpino uždaru posėdžiu, neužtikrino, kad nuosprendžio ir bylos duomenys nebūtų skelbiami žiniasklaidoje, teismas neinformavo visuomenės, kad nuteisė G. K. pagal BK 150 str. 1d. neteisėtai, viršydamas įgaliojimus. Ieškovas dėl nurodytų pareigūnų veiksmų laikotarpiu nuo 2009-04-20 iki 2011-06-06 ir vėliau patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią nepasitikėjimu teisėsaugos institucijų darbu, įvairiais neigiamais emocinio pobūdžio pergyvenimais, sumažėjo jo bendravimo galimybės ir pablogėjo reputacija dėl apkaltinimo seksualinio pobūdžio nusikalstamos veikos įvykdymu su kitais suimtaisiais, nuteistaisiais bei artimaisiais, buvo sutrikdyta jo psichikos sveikata, pasireiškusi panikos priepuoliais, agresyvumu, skundų rašymu, dėl ko jis buvo ne kartą gydomas Laivės atėmimo vietų ligoninės Psichiatrijos skyriuje. Dėl neteisėtų valstybės institucijų pareigūnų veiksmų ieškovas patirtą neturtinę žalą vertina 100 999 Lt, kurią prašė priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos valstybės. Ieškovas taip pat prašė priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos 5000 Lt neturtinės žalos ir 50 000 Lt turtinės žalos atlyginimą už tai, kad Panevėžio m. VPK areštinės viršininkas 2008-11-18 savo iniciatyva atidavė 5 160 Lt, kurie 2008-11-14 buvo atimti iš G. K. kratos metu Panevėžio m. VPK areštinėje. Pinigai buvo neteisėtai įnešti į VPK sąskaitą, nors turėjo būti pervesti į ieškovo sąskaitą ir palikti jam naudotis. Dėl nurodytų veiksmų ieškovo tėvai D. K. ir J. K. negalėjo naudoti šių pinigų nepilnamečio ieškovo vaiko D. K., g. 1999-05-19, išlaikymui, turėjo skolintis pinigus, dėl ko ieškovas tėvams šiuo metu yra skolingas nebe 5160 Lt, o 50 000 Lt.

Šalies argumentai

Ieškovas G. K. apeliaciniu skundu prašė panaikinti sprendimą ir bylą grąžinti nagrinėti pirmosios instancijos teismui arba tenkinti ieškinį ir priteisti daugiau nei 1 000 Lt žalos, panaikinti sprendimo dalį, kuria nenustatyta jokių neteisėtų pareigūnų veiksmų priimant saugoti 5 160 Lt, pripažinti neteisėtais teisėjos D. Lisaitės veiksmus neleidžiant ieškovui teikti įrodymų ir atsisakant apklausti liudytojus. Apeliantas nurodė, kad teismas nepagrįstai teigia, jog nėra pagrindo Lietuvos valstybei taikyti civilinę atsakomybę, kadangi ieškovas buvo neteisėtai apkaltintas ir nuteistas. Atsakovė Lietuvos Respublika elgėsi aplaidžiai ir nerūpestingai, tyčia neišsiaiškino visų reikšmingų aplinkybių ir tuo padarė žalą ieškovui. Pirmosios instancijos teismo sprendime neteisingai konstatuota, jog ikiteisminis tyrimas pradėtas gavus nukentėjusiosios skundą, kadangi pareiškimą surašė tyrėjas, nepagrįstai nurodoma, kad iš I. K. buvo paimti drabužiai ir kiti daiktai, kadangi tašė su minėtais daiktais buvo palikta automobilyje, neteisingai pažymima, jog ikiteisminio tyrimo metu G. K. atsisakė duoti parodymus dėl jam pareikšto įtarimo, kadangi G. K. nebuvo įtariamas nusikalstamos veikos BK 178 str. 2 d. padarymu ir parodymų duoti neatsisakė. Be to, ikiteisminio tyrimo metu G. K. nuo 2009-04-20 iki 2009-04-28 prašė jį apklausti, tačiau prašymai atmesti. Ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai privalėjo užduoti nukentėjusiajai tam tikrus klausimus, o G. K. pareikštame įtarime neteisingai nurodė nusikalstamos veikos aplinkybes. Ieškovas pašalintas iš posėdžio salės nagrinėjant baudžiamąją bylą ne dėl jo kaltės, bet dėl jo psichinės būklės, kuri išsivystė dėl neteisėtų veiksmų. Įtarimas dėl BK 178 str. 2 d. buvo pareikštas tik 2009-04-20. Apklausta I. K. 2008-11-17 ir 2008-12-04 nurodė, jog nebuvo išprievartauta, todėl ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas neteisėtai. Prokuroras E. B. dar 2009-02-05 sprendimu davė nurodymą užbaigti tyrimą pagal BK 150 str. 1 d. Apeliantas nurodė, kad visi iš I. K. išgauti parodymai yra neteisėti, kadangi gauti panaudojant prievartą ir grasinimus. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neišsprendė ikiteisminį tyrimą atlikusių pareigūnų kaltės klausimo, taip pažeisdamas CK normas. Apeliantas atkreipė dėmesį, jog 2008-11-14 – 2008-11-15 nesirgo jokiais psichikos sutrikimais, o 2009-09-17 teismo posėdžio metu suteikta skubi medicininė pagalba ir nustatytas ūmus psichikos sutrikimas F48.9, 2009-11-05 posėdžio metu suteikta skubi medicininė pagalba dėl ūmaus psichikos sutrikimo F41, 2009-11-23 posėdžio metu ieškovui suteikta medicininė pagalba dėl laikino psichikos sutrikimo F40. Apeliantas taip pat prašė skundą nagrinėti teismo posėdyje žodine, o ne rašytinio proceso tvarka.

Šalies argumentai

Atsakovės Lietuvos Respublikos atstovė LR Generalinė prokuratūra apeliaciniu skundu prašė panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 20 d. sprendimą, kuriuo ieškovui iš Lietuvos Respublikos priteista 1 000 Lt neturtinė žala ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, kitoje dalyje sprendimą palikti nepakeistą. Apeliantas pažymėjo, jog nei Panevėžio apygardos teismo nagrinėtoje baudžiamojoje byloje, nei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtoje baudžiamojoje byloje nebuvo konstatuotų įtariamojo ar kaltinamojo asmens teisių pažeidimų. G. K. baudžiamasis procesas vyko ne vien dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 150 str. 1 d.: ikiteisminis tyrimas pradėtas 2008-11-17 pagal I. K. protokolą-pareiškimą, dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 146 str. 2 d., baigtas pareiškus įtarimą padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 str. 1 d., 146 str. 2 d., 150 str. 1 d., 178 str. 2 d., teisme baudžiamoji byla nagrinėta dėl visų kaltinimų. Tad nuo ikiteisminio tyrimo pradžios iki Panevėžio apygardos teismo nuosprendžio nepriklausomai nuo įtarimo pagal BK 150 str. 1 d. baudžiamasis procesas būtų vykęs ta pačia eiga. Apeliantas pažymėjo, jog svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kad baudžiamojoje byloje veiksmai vertinami baudžiamosios teisės atžvilgiu, o civilinėje – civilinių padarinių aspektu. Nukentėjusiosios parodymai fiksuoti nepažeidžiant BPK reikalavimų, juose išdėstytos aplinkybės yra teisingos ir teisėtos, patvirtinančios neteisėtus ieškovo veiksmus, todėl atlikti prievartinio pobūdžio veiksmai lemia jų neteisėtumą civiline teisine prasme, o neteisėtų veiksmų dalyviui žala negali būti atlyginama. Be to, ieškovui dėl šios nusikalstamos veikos nebuvo priimtas galutinis apkaltinamasis nuosprendis, taigi remiantis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos septintojo protokolo 3 str., G. K. neįgijo teisės į žalos atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas, kad dėl padarytos baudžiamojo proceso įstatymo taikymo klaidos G. K. neteko pasitikėjimo valstybės teisėsaugos institucijų darbu, patyrė neigiamus dvasinio pobūdžio išgyvenimus, nepakankamai įvertino paties ieškovo G. K. asmenybę. G. K. pirmą kartą teistas 1987 m.. Iki 2008 m., kai pradėtas ikiteisminis tyrimas, ieškovas teistas dar keturis kartus, 2008 m. jo atžvilgiu pradėti penki ikiteisminiai tyrimai, šiuo metu G. K. atlieka bausmę pagal tris nuosprendžius, tad būtent ieškovo nusikaltimai ir suėmimai ir nevienkartinis bausmės atlikimas sąlygojo nevienareikšmišką ir neigiamą požiūrį į teisėsaugos institucijas. Socialinio tyrimo išvadose išdėstytos aplinkybės, jog G. K. bendrauja su šeima, turi draugų, kolegų, dalyvauja religinių bendruomenių veikloje, nepatvirtina ieškovo teiginių apie išimtinai dėl jo nuteisimo pagal BK 150 str. 1 d. sumažėjusias bendravimo galimybes.

Šalies argumentai

Ieškovas G. K. pareikštu ieškiniu prašė priteisti 105 999 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir 50 000 Lt turtinės žalos atlyginimo, padarytos jam neteisėtais Lietuvos Respublikos pareigūnų veiksmais, priimant apkaltinamąjį nuosprendį, pavartojant fizinę ir psichologinę jėgą atvesdinant į posėdį, nepasirūpinant uždaru posėdžiu ir informacijos neprieinamumu žiniasklaidai, kratos metu paimant 5 160 Lt sumą. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino iš dalies ir pripažino, jog nenutraukus baudžiamojo proceso pirmosios instancijos teisme ieškovui buvo padaryta 1 000 Lt neturtinė žala, kurią ieškovui priteisė, likusią ieškinio dalį atmetė. Ieškovas ir atsakovės atstovai pateikė apeliacinius skundus.

Šalies argumentai

Ieškovas teigia, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai tyčia elgėsi neatidžiai ir nerūpestingai, netinkamai apklausė nukentėjusiąją, liudytojus, naudojo prievartą. Pirmiausia pažymėtina, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmai, jų surinkti įrodymai ir ikiteisminio tyrimo medžiaga buvo įvertinti nagrinėjant baudžiamąją bylą pirmosios, apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose ir teismai nenustatė, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai būtų naudoję neteisėtus veiksmus medžiagai surinkti ar ikiteisminį tyrimą būtų atlikę aplaidžiai, nesurinkę visų reikiamų įrodymų ar pažeidę įtariamojo (kaltinamojo) ar nukentėjusiosios teises, priimti nuosprendžiai yra įsiteisėję, todėl teismas juose nustatytų aplinkybių nekvestionuoja. Bylą dėl civilinės atsakomybės taikymo nagrinėjantis teismas dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų pasisako tik civilinės atsakomybės taikymo prasme ir konstatuoja, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai dėjo visas įmanomas pastangas tinkamai atlikti savo pareigas, todėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų neteisėtų veiksmų taip pat nenustatyta.

Apeliaciniame skunde G. K. nurodo, kad skundas buvo pareikštas ne nukentėjusiosios I. K., tačiau vyriausiojo tyrėjo D. Ž.. Toks ieškovo teiginys yra niekuo nepagrįstas, kadangi VPK ONTB vyriausiasis tyrėjas D. Ž. buvo asmuo, priėmęs žodinį pareiškimą iš nukentėjusiosios I. K. ir jį užprotokolavęs. 2008 m. lapkričio 17 d. surašytame protokole-pareiškime buvo nurodytos I. K. išdėstytos aplinkybės, o nukentėjusioji šį prokotolą - pareiškimą pasirašė, taip patvirtindama jo teisingumą (baudžiamoji byla Nr. 1-453-229/2009, T. 1, b. l. 10-11). Tokiu atveju laikoma, kad pareiškimas pareikštas nukentėjusiojo asmens BPK 166 str. 1 d. 1 p. tvarka, o ne pareiškimą surašiusio pareigūno. Apeliantas taip pat teigia, jog skundžiamame sprendime neteisingai nurodoma, kad iš nukentėjusiosios buvo paimti ir kiti daiktai, nepagrįstai teigiama, jog G. K. atsisakė duoti parodymus dėl jam pareikšto įtarimo. Pažymėtina, jog nurodydamas šiuos argumentus, pirmosios instancijos teismas ne konstatavo aplinkybes, tačiau pagrįstai ir suprantamai paaiškino, kodėl ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teisme buvo manoma, kad G. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 str. 2 d., t. y. I. K. daiktų ir drabužių vagystę. Apklausta nukentėjusioji nurodė, jog G. K. iš jos paėmė daiktus ir drabužius bei jų negrąžino, o kadangi G. K. ikiteisminiame tyrime duoti parodymus atsisakė, o iš pirmosios instancijos teismo posėdžių buvo pašalintas BPK nustatyta tvarka, nei ikiteisminio tyrimo pareigūnai, nei pirmosios instancijos teismas neturėjo objektyvios galimybės nustatyti, jog G. K. veiksmuose nebuvo nusikalstamos veikos subjektyviosios pusės požymio – kaltės, nes G. K. neturėjo ketinimų daiktus pasisavinti, tenorėjo drabužius išplauti, o daiktai buvo palikti automobilyje. Ieškovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai pažymėjo, jog G. K. atsisakė duoti parodymus ikiteisminiame tyrime, tačiau iš baudžiamojoje byloje esančių ikiteisminio tyrimo dokumentų matyti, jog G. K. 2008-11-18 apklausiamas įtariamuoju atsisakė duoti bet kokius parodymus, apklausos protokolas pasirašytas tyrėjos G. G. ir ONTB 3-iojo skyriaus viršininko (baudžiamoji byla Nr. 1-453-229/2009, T. 1, b. l. 198), 2009-04-20 apklausiamas įtariamuoju ieškovas taip pat atsisakė duoti bet kokius parodymus, atsisakė pasirašyti dokumentuose, apklausos protokolas pasirašytas tyrėjos G. G. ir įtariamajam paskirtos gynėjos advokatės R. Blinkevičienės (baudžiamoji byla Nr. 1-453-229/2009, T. 2, b. l. 6). Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo šias aplinkybes. Pažymėtina, kad 2009-04-20 įtariamajam pranešta apie ikiteisminio tyrimo pabaigą (baudžiamoji byla Nr. 1-453-229/2009, T. 2, b. l. 41) ir įtariamasis tik 2009-04-21 pradėjo reikšti prašymus nustatyti, kodėl jis nebuvo apklaustas byloje apie nusikaltimo padarymo aplinkybes (baudžiamoji byla Nr. 1-453-229/2009, T. 2, b. l. 70). Prokuroras, vadovavęs ikiteisminiam tyrimui atmetė tokį įtariamojo prašymą, nurodė, kad jis jau du kartus atsisakė duoti parodymus (baudžiamoji byla Nr. 1-453-229/2009, T. 2, b. l. 93-96). Duoti parodymus apie nusikalstamos veikos aplinkybes ikiteisminio tyrimo metu yra įtariamojo teisė, ne pareiga, o G. K. tokia teise nepasinaudojo. Apeliantas dar kartą nurodo, jog jis nepagrįstai buvo pašalintas iš pirmosios instancijos teismo posėdžių salės visam laikui, tačiau pažymėtina, jog dėl šio apelianto argumento jau pasisakė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nurodęs, jog G. K. nepagarbiai elgiantis, šaukiant ir įžeidinėjant pareigūnus, trukdant teismo posėdžiui, teismas turėjo teisę kaltinamąjį pašalinti iš teismo posėdžio visam laikui BPK 259 str. 1 d. tvarka (baudžiamoji byla Nr. 1-453-229/2009, T. 7, b. l. 87-97).

Šalies argumentai

Ieškovo apeliaciniame skunde prašoma panaikinti sprendimo dalį, kuria atmestas reikalavimas priteisti 50 000 Lt turtinę žalą, atsiradusią dėl to, kad kratos metu buvo paimti saugoti 5 160 Lt. Pirmosios instancijos teismas dėl šio reikalavimo pagrįstai pasisakė, jog įsiteisėjusiu nuosprendžiu nustatyta, kad pinigai nuosavybės teise priklauso J. K., o J. K. jokių turtinių pretenzijų nereiškia. Kadangi pinigai apeliantui nepriklausė, jų paėmimas kratos metu ir vėlesnis jų saugojimas negalėjo padaryti ieškovui jokios žalos. Juolab, kad pinigai buvo paimti ir saugomi baudžiamąjį procesą reglamentuojančių teisės normų nustatyta tvarka, todėl dėl teisėtų veiksmų žala neatsirado. Apelianto skunde nepagrįstai nurodoma, jog straipsniai apie ieškovą laikraščiuose buvo atspausdinti dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų ar prokuroro, teismo darbuotojų kaltės. Nei teismas, nei ikiteisminio tyrimo pareigūnai neturi įtakos laikraščiuose ar internete viešinamų straipsnių turiniui. Ieškovas, manydamas, kad šie straipsniai ar juose pateikta informacija neatitinka tikrovės, turėjo kreiptis į laikraščius leidžiančius asmenis ir prašyti informaciją paneigti ar kreiptis dėl garbės ir orumo įžeidimo.

Šalies argumentai

Apeliantas apeliacinį skundą prašė nagrinėti teismo posėdyje, o ne rašytinio proceso tvarka. Kadangi tiek žodinio, tiek rašytinio proceso tvarka byla yra nagrinėjama teismo posėdyje, toks prašymas traktuojamas kaip ieškovo prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. CPK 321 str. 1 d. nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 str. nurodytas išimtis. Apeliantas prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka tinkamai nemotyvavo, nenurodė pagrįstų argumentų, dėl kurių bylą reiktų nagrinėti žodinio proceso tvarka, turėjo galimybę pateikti visus norimus įrodymus ar atsikirtimus iki bylos nagrinėjimo dienos. Teismas taip pat nenustatė aplinkybių, dėl kurių byla apeliacine tvarka turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka (CPK 322 str.), todėl teismas apelianto prašymo netenkina ir bylą nagrinėja rašytinio proceso tvarka.