Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Algirdo Gailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Nijolės Piškinaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Bioetan LT“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. liepos 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1036-601/2012 pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Investicinių projektų vykdymo grupė“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Bioetan LT“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Motyvuojamoji dalis

Byloje ginčas kilo dėl to, ar teisėtai ir pagrįstai ieškovas reikalauja iš atsakovo priteisti skolą, galimai susidariusią dėl teiktų statybos darbų objekto apsaugos paslaugų.

Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslino, prašydamas iš atsakovo priteisti 190 027,10 Lt dydžio skolą, 8 381,08 Lt delspinigių ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2006-08-10 tarp šalių buvo sudaryta Generalinė investicinio projekto įgyvendinimo sutartis Nr. BE-2006, pagal kurią ieškovas, kaip generalinis rangovas, įsipareigojo per sutartyje ir jos prieduose – sąmatose nustatytus terminus pastatyti ir paleisti gamyklą bei vykdyti visus su tuo susijusius įsipareigojimus. Projekto finansavimas 2008 m. rugpjūčio mėn. buvo sustabdytas, bet sutartis nenutraukta. Minimu laikotarpiu ieškovas saugojo objektą ir dėl to turėjo išlaidų, jų būtinumą atsakovas pripažino 2009-02-04 vykusiame susirinkime, kuriame buvo nutarta laikinai sustabdyti statybos darbai, ir ieškovas įpareigotas pristatyti išlaidų sąmatą dėl statybos montavimo darbų sustabdymo. Pagal išrašytas ir neapmokėtas sąskaitas faktūras nuo 2009-10-30 iki 2011-09-30 atsakovas yra skolingas už objekto apsaugą 190 027,10 Lt ir 8 381,08 Lt delspinigių už pavėluotai apmokėtas sąskaitas. Paskutiniai mokėjimai buvo atliko 2011-12-29 – 20 000 Lt ir 2012-03-24 – 15 000 Lt, šiais buvo padengti 2011 m. spalio – 2012 m. sausio mėnesių įsiskolinimai.

Atsakovas su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad 2009-02-04 susirinkime buvo nutarta, jog generalinis rangovas pristatys išlaidų, kurios susidarys statybos montavimo darbų sustabdymo laikotarpiu, sąmatą, o 2009-12-17 sudaryta sąmata rodo, kad buvo sutarta objektą saugoti tik trims mėnesius (nuo 2009-12-01 iki 2010-03-31), kitų jokių susitarimų nebuvo sudaryta. Ieškovas, saugodamas objektą ilgiau, veikė savo rizika, žinojo, kad atsakovas neturės galimybės su juo atsiskaityti. Be to, šis neįrodė žalos padarymo fakto ir konkretaus jos dydžio bei nepagrįstai atsakovo įmokų (35 000 Lt) neužskaitė kaip skolų, kurių grąžinimo terminai suėję.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apygardos teismas 2012-07-03 sprendimu minėtą ieškinį patenkino iš dalies – priteisė ieškovui iš atsakovo 115 706,10 Lt ir 6 965,52 Lt delspinigių. Kitą ieškinio dalį atmetė.

Teismas, nustatęs, kad tarp šalių sudaryta sutartis nebuvo nutraukta, pagal ją ieškovas turėjo atlikti pilną Investicinio projekto įgyvendinimo valdymą, apimantį ir visus kitus veiksmus, nenumatytus sutartyje, bet būtinus statybos vykdymui bei gamyklos paleidimui, padarė išvadą, kad objekto apsauga teko ieškovui, o atsakovas pripažino šios paslaugos būtinybę. Tai, kad po statybos montavimo darbų sustabdymo šalys nesudarė aiškaus susitarimo dėl objekto apsaugos, teismo nuomone, nesuteikia pagrindo spręsti, jog ieškovas prarado pareigą užtikrinti objekto apsaugą, o atsakovas šios atsisakė. Konstatavęs, kad tarp šalių buvo sudarytas susitarimas dėl objekto apsaugos statybos darbų sustabdymo laikotarpiu, ieškovas teisėtai remiasi 2009-12-17 sąmata nustatant kainą, sprendė, jog ieškovas pagrįstai prašo priteisti po 11 712,80 Lt per mėnesį už objekto apsaugą. Tuo pačiu sprendė, kad ieškovas nepagrįstai prašo priteisti pagal sąskaitą faktūrą Nr. INV 1846 – 49 640 Lt (2009 m. 09 mėn. ir 10 mėn.) ir pagal sąskaitą faktūrą Nr. INV 1851 – 24 820 Lt (2009 m. 11 mėn.), nes jų šis nepagrindė (CPK 178 str.). Vertino, kad pagal minėtas sąskaitas faktūras priteistina tik po 11 713 Lt per mėnesį, iš viso nuo 2009-09-01 iki 2011-09-30 priteistina 150 706,10 Lt už objekto apsaugą. Nustatęs, kad atsakovas ieškovui yra sumokėjęs 2011-12-29 – 20 000 Lt ir 2012-03-24 – 15 000 Lt bei šiais mokėjimais buvo padengti 2011 m. spalio – 2012 m. sausio mėn. įsiskolinimai, teismas priėjo prie išvados, jog ieškovas nepagrįstai šiais mokėjimais nesumažino ieškinio reikalavimų, o dengė vėlesnius atsakovo įsiskolinimus, netgi tuos, kurių įvykdymo terminas dar nebuvo suėjęs. Atsižvelgdamas į minėtas aplinkybes, sprendė, kad ieškovui galutinė priteistina suma yra 115 706,10 Lt, t. y. 150 706,10 Lt – 35 000 Lt. Pažymėjo, kad delspinigių skaičiavimas, padengus seniausias skolas nurodytais mokėjimais, nesikeičia, nes padengtos senos skolos aiškiai viršija delspinigių skaičiavimo laikotarpį (180 d.), be to, pirmiausiai turėtų būti dengiami delspinigiai (CK 6.54 str., sutarties 17.4 p.). Įvertinęs, kad sutartyje buvo nustatyti 0,02 procentų dydžio delspinigiai už neatsiskaitymą laiku (17.3 p.), sprendė, kad pagrįstai ieškovas paskaičiavo delspinigius pagal pateiktas ir neapmokėtas sąskaitas faktūras, tačiau delspinigių dydis mažintinas atsižvelgiant į tai, kad pagal sąskaitas faktūras Nr. INV 1846 ir Nr. INV 1851 yra priteistina mažesnė nei reikalauta suma, t. y. tik po 11 713 Lt už tris mėnesius, iš viso 35 139 Lt, taigi nuo šio sumos priteistini delspinigiai sudaro 1 265 Lt, o iš viso ieškovui iš atsakovo priteistina 6 965,52 Lt delspinigių.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas, nesutikdamas su minėtu sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo šį panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Taip pat prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Skundą grindžia šiais argumentais:

Teismas nepagrįstai nusprendė, kad tarp šalių buvo sudarytas susitarimas teikti objekto saugojimo paslaugas ir kad jas ieškovas turėjo pareigą teikti net ir statybos darbų objekte sustabdymo laikotarpiu. Teismas neįvertino ieškovo prašomų priteisti nuostolių realumo ir pagrįstumo, iš atsakovo priteisė nepagrįstai didelę sumą, rėmėsi tik ieškovo pateiktomis niekuo nepagrįstomis sąskaitomis faktūromis. Teismo sprendimas sudaro prielaidas nepagrįstam ieškovo praturtėjimui atsakovo sąskaita, o tai, remiantis CK 6.237 straipsniu, draudžiama. Tuo pačiu nepagrįstai priteisė ir delspinigius.Teismas peržengė ieškinio ribas, neatskleidė bylos esmės, pažeidė šalių rungimosi, lygiateisiškumo ir dispozityvumo principus.Teismas pažeidė įrodymų vertinimą ir tyrimą reglamentuojančias teisės normas, nustatytas CPK 183 straipsnio 1 dalyje ir 185 straipsnio 1 dalyje, todėl neteisingai išsprendė bylą ir tai yra pakankamas pagrindas teismo sprendimą panaikinti ir išspręsti bylą iš esmės iš naujo.

Ieškovas su paduotu apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Taip pat prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindžia šiais motyvais:

Teismas pagrįstai sprendė, kad šalys buvo susitariusius dėl statybos objekto apsaugos ir ieškovas turėjo vykdyti prievolę saugoti objektą statybos darbų sustabdymo metu. Teismas pagrįstai priteisė ieškovui skolą, susidariusią dėl statybos objekto apsaugos teiktų paslaugų. Apsaugos paslaugų kainą atsakovas pripažino pasirašydamas PVM sąskaitas faktūras ir jas apmokėdamas. Nepateikė jokių įrodymų, kad ši būtų neprotingai didelė (CPK 12 str., 178 str.). Tuo pačiu pagrįstai priteisė ir delspinigius, nes šie priteisti atsižvelgiant į priteistos skolos dydį ir sutartyje nustatytą jų dydį.Teismas neperžengė pareikštų reikalavimų ribų, nes ieškovas įstatymo nustatyta tvarka pakeitė ieškinio dalyką, o teismas jį priėmė. Sprendime nurodyta, kad byla išnagrinėta dėl skolos priteisimo. Nebuvo pažeistos atsakovo procesinės teisės, jis savo poziciją išdėstė teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose.Teismas, priimdamas sprendimą, vadovavosi teismų praktikoje suformuotomis įrodymų vertinimo ir tyrimo taisyklėmis. Atsakovas nenurodė kaip konkrečiai pasireiškė, jo nuomone, netinkamas įrodymų vertinimas.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, o šio proceso paskirtis – patikrinti, ar teismas nustatė ir visapusiškai, išsamiai bei objektyviai ištyrė esmines bylos faktines aplinkybes, reikšmingas nagrinėjamai bylai, tinkamai aiškino ir pritaikė proceso bei materialiosios teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą (CPK 263, 320 str.). Teisėjų kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 str. 2 d. ir 3 d.), todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.

Minėta, ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslino, prašydamas priteisti 190 027,10 Lt dydžio skolą ir 8 381,08 Lt delspinigių, tvirtindamas, kad šią sumą atsakovas jam skolingas už objekto apsaugą laikotarpiu nuo 2009-10-30 iki 2011-09-30.

Kaip nurodyta anksčiau, pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad tarp šalių buvo sudarytas susitarimas dėl objekto apsaugos statybos darbų sustabdymo laikotarpiu ir ieškovas teisėtai remiasi 2009-12-17 sąmata nustatant kainą, minėtą ieškinį patenkino iš dalies ir priteisė ieškovui iš atsakovo 115 706,10 Lt skolos bei 6 965,52 Lt delspinigių, o kitą ieškinio dalį atmetė.

Apeliantas, nesutikdamas su šiuo teismo sprendimu, apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad tarp šalių buvo sudarytas susitarimas teikti objekto saugojimo paslaugas ir kad jas šis turėjo pareigą teikti net ir statybos darbų objekte sustabdymo laikotarpiu; kad neįvertino ieškovo prašomų priteisti nuostolių realumo ir pagrįstumo; peržengė ieškinio ribas, pažeidė šalių rungimosi, lygiateisiškumo ir dispozityvumo principus, neatskleidė bylos esmės; pažeidė įrodymų vertinimą ir tyrimą reglamentuojančias teisės normas.

Visų pirma, susiklosčiusioje teismų praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkama faktą buvus, nei jo nebuvus. Taigi teisėjų kolegija, įvertinusi bylos rašytinių įrodymų visumą, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus (CPK 185 str.), sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas atskleidė bylos esmę, tinkamai taikė ir aiškino tiek procesinės, tiek materialinės teisės normas, visapusiškai įvertino šiai bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes remdamasis laisvo įrodymų vertinimo principais ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti nėra jokio nei teisinio, nei faktinio pagrindo (CPK 263 str., 320 str.). Todėl kaip nepagrįstus teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentus, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, pažeidė įrodymų vertinimą bei tyrimą reglamentuojančias teisės normas. Kartu pažymi, kad apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, tiesiog kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau, kaip teisingai ieškovas nurodo atsiliepime, visiškai nepagrindžia teiginių, jog teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs, o iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas (CPK 12 str., 178 str., 314 str.).

Antra, kaip žinia, civiliniame procese galiojant dispozityvumo principui, teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga (CPK 13 str.). Taigi teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų, išskyrus įstatyme nustatytus atvejus. Pagal CPK normų nuostatas, tinkamas teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas siejamas su ieškovo pareiga tiksliai suformuluoti ieškinio pagrindą ir dalyką, t. y. suformuluoti juos taip, kad būtų aišku, kokio materialiojo teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, kokios faktinės aplinkybės nustatinėtinos nagrinėjant bylą. Tinkamas ieškinio dalyko (ir pagrindo) suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu išspręsti ginčą ir apginti pažeistas teises (CPK 141 str.). Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovas su ieškiniu kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovo priteisti nuostolius, atsiradusius dėl sutartinės prievolės pažeidimo, tačiau vėliau, remdamasis 2012-03-29 teismo posėdyje teismo suteikta galimybe patikslinti ieškinio reikalavimus, nes, teismo nuomone, jų nepatikslinus nėra galimybės teisingai išnagrinėti bylą, minėtą ieškinį patikslino ir pakeitė šio dalyką, prašydamas priteisti skolą, susitariusią dėl objekto apsaugos. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis CPK 141 straipsnio nuostatomis, pareiškimą dėl ieškinio dalyko pakeitimo priėmė ir bylą išnagrinėjo būtent dėl skolos už objekto apsaugą. Todėl teisėjų kolegija kaip nepagrįstus atmeta apelianto argumentus, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, peržengė ieškinio ribas (CPK 141 str., 185 str.). Tuo pačiu kaip nepagrįsti taip pat atmestini apelianto argumentai, kad tokiu būdu buvo pažeisti šalių rungimosi, lygiateisiškumo ir dispozityvumo principai, nes, kaip matyti iš bylos duomenų, atsakovui buvo suteiktos visos procesinės galimybės įstatymo leidėjo nustatyta tvarka ir terminas pateikti atitinkamus procesinius dokumentus bei tinkamai pasiruošti bylos nagrinėjimui iš esmės. Atsakovas pateikė teismui atsiliepimą į patikslintą ieškinį, teismo posėdyje jį atstovavo profesionalus teisininkas – advokatas. Taigi pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo nepažeisdamas minėtų imperatyviųjų teisės principų (CPK 12 str., 13 str., 17 str.).

Trečia, teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, jog tarp šalių buvo sudarytas susitarimas teikti objekto saugojimo paslaugas ir kad jas šis turėjo pareigą teikti net ir statybos darbų objekte sustabdymo laikotarpiu bei kad neįvertino ieškovo prašomų priteisti nuostolių realumo ir pagrįstumo. Apeliacinio teismo vertinimu, ši teismo išvada yra pagrįsta ir ją patvirtina bylos rašytinių įrodymų visetas, apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės jos nepaneigia (CPK 178 str., 185 str.). Byloje nustatyta, kad tarp šalių 2006-08-10 buvo sudaryta Generalinė investicinio projekto įgyvendinimo sutartis Nr. BE-2006, kuri nėra nutraukta ir pagal kurią ieškovas (generalinis rangovas) įsipareigojo per joje ir Prieduose–sąmatose nustatytus terminus pastatyti ir paleisti gamyklą „iki rakto“ bei įvykdyti visus, su tuo susijusius įsipareigojimus, numatytus sutartyje (sutarties 2.1 p.). Remiantis sutarties 2.3 punktu, šalys bendrus susitarimus įformina protokolu, kurį pasirašo abiejų šalių įgalioti atstovai. Pasitarimai turi būti protokoluojami, už protokolų surašymą, jų pateikimą bei suderinimą atsakingas generalinis rangovas. Protokolą pasirašo abiejų šalių įgalioti atstovai ir po pasirašymo protokolas tampa šios sutarties sudėtine dalimi (sutarties 20.2 p.). Šalių teisės ir pareigos grindžiamos sutartimi bei jos priedais prie sutarties, Statybos įstatymu ir kitais galiojančiais teisės aktais bei normomis (3.2 p.). Vadovaudamasis sutarties 9.1.19 punktu, generalinis rangovas prisiėmė pareigą imtis visų kitų veiksmų, nenumatytų sutartyje, bet būtinų statybos vykdymui bei gamyklos paleidimui „iki rakto“, o sutarties 13.1.2 punktu įsipareigojo visiškai atsakyti, be kita ko, ir už su projektu susijusių darbų atlikimo ar paslaugų teikimo, prievolių neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą ir/ar padarytą žalą, taip pat garantuoti tinkamą statybinių medžiagų, gaminių ir dirbinių priėmimą, tikrinti jų atitikties dokumentus, organizuoti sandėliavimą, apsaugą ir etc. (sutarties 13.1.18 p.). Užsakovas (atsakovas) sutarties 3.9 punkte patvirtino, kad jis yra finansiškai pajėgus vykdyti šią, o 14.1.6 punktu įsipareigojo laiku ir tinkamai vykdyti visus jam priklausančius mokėjimus pagal sutartį. Kaip matyti iš Priedo–sąmatos Nr. BE-2006-08, kuris yra neatskiriame minėtos sutarties dalis, šalys susitarė dėl objekto apsaugos nuo 2007-05-01 iki 2008-12-31, t. y. nuo statybos darbų pradžios iki pabaigos, nurodė, kad šios paslaugos kaina už visą minėtą laikotarpį sudaro 400 000 Lt, o pagal Priedą–sąmatą Nr. BE-2003-08 (2), nuo 2009-01-01 iki 2010-01-01 – šalys sulygo, kad objekto apsaugos paslaugų kaina sudaro 240 000 Lt. Tačiau, kaip tvirtina 2009-02-04 protokolas, iškilus statybos finansavimo sunkumams, šalių susitarimu buvo nutarta nuo 2009-02-29 laikinai sustabdyti statybos montavimo darbus, nevykdyti objekto konservavimo, darbus atnaujinti po to, kai užsakovas atsiskaitys su skolomis ir užtikrins finansavimą, o ieškovas įpareigotas pristatyti išlaidų, kurios susidarys statybos montavimo darbų sustabdymo laikotarpiu, sąmatą. Protokole pažymėta, kad normalus objekto finansavimas turėtų atsistatyti po 3 mėnesių. Anksčiau nurodyta išlaidų sąmata pateikta ir patvirtinta 2009-12-17, pagal ją objekto apsaugos kaina per mėnesį sudarė 11 713 Lt. Byloje esančios PVM sąskaitos faktūros rodo, kad atsakovo direktorius sąskaitas išrašytas nuo 2010-01-25 iki 2011-03-31 priėmė ir pasirašė. Iš pateiktų objektinių pažymų apie atliktų darbų vertę matyti, kad atsakovo direktorius jas taip pat pasirašė 2009 m. gruodžio– 2011 m. kovo mėnesiais. Dalis nurodytų PVM sąskaitų faktūrų – už 12 mėnesių – už objekto apsaugą buvo apmokėtos. Kaip matyti iš atsakovo 2009-02-12 rašto ieškovui, šio direktorius jame patvirtino, kad jo vadovaujama bendrovė atliks visus įsipareigojimus pagal minėtą sutartį, o tai apima ir jos priedus, jog tikisi statybos darbų atnaujinimo nuo 2009 m. balandžio mėnesio pabaigos – gegužės pradžios. Taigi sutarties nuostatų sisteminė analizė ir nurodytų faktinių aplinkybių visuma leidžia teisėjų kolegijai spręsti, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog nesant nutrauktai tarp šalių sudarytai minėtai sutarčiai, pagal kurią ieškovas turėjo atlikti pilną Investicinio projekto įgyvendinimo valdymą, apimantį ir visus kitus veiksmus, nenumatytus sutartyje, bet būtinus statybos vykdymui bei gamyklos paleidimui, objekto apsauga teko ieškovui, šios paslaugos būtinybės atsakovas neneigė, priešingai, pripažino. Kaip minėta, atsakovas pasirašinėjo ir apmokėjo PVM sąskaitas faktūras, išrašytas už objekto apsaugą. Be to, kaip teisingai nurodo ieškovas, byloje nėra jokių duomenų, kad ginčo laikotarpiu atsakovas būtų reiškęs ieškovui pretenzijas dėl objekto apsaugos paslaugų, jog būtų jų atsisakęs (CPK 12 str., 178 str.). Kita vertus, minėta, kad sutartimi ieškovas įsipareigojo imtis visų kitų veiksmų, nenumatytų sutartyje, bet būtinų statybos vykdymui bei gamyklos paleidimui „iki rakto“, visiškai atsakyti už su projektu susijusių darbų atlikimo ar paslaugų teikimo, prievolių neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą ir/ar padarytą žalą, organizuoti statybinių medžiagų apsaugą, laikytis galiojančių teisės aktų reikalavimų. Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog tai, kad po statybos montavimo darbų sustabdymo šalys nesudarė aiškaus susitarimo dėl objekto apsaugos, nesuteikia pagrindo spręsti, kad ieškovas prarado pareigą užtikrinti objekto apsaugą, o atsakovas šios atsisakė. Juo labiau, kad pasirūpinti statybvietės apsauga generalinį rangovą įpareigoja Statybos įstatymo 15 straipsnio 6 dalies 5 punktas. Kaip žinia, civilinių santykių subjektai yra varžomi ne tik tiesiogiai įstatyme įtvirtintų elgesio laisvės apribojimų, bet ir teisės principų. Kiekviena sutarties šalis, būdama sutartinių santykių dalyvė, privalo elgtis sąžiningai (CK 6.38 str., 6.158 str.). CK 1.5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti bendrieji teisės principai įpareigoja įgyvendinant civilines teises ir atliekant pareigas veikti pagal teisingumo, protingumo, sąžiningumo reikalavimus. Civiliniai santykiai turi būti tvarkomi nepažeidžiant jų reglamentavimo principų, įtvirtintų CK 1.2 straipsnyje, inter alia, subjektų lygiateisiškumo, sutarties laisvės, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių, neleistinumo piktnaudžiauti teise ir etc. Tuo tarpu, atsakovas, teigdamas, kad dėl objekto apsaugos buvo susitarta tik trims mėnesiams, ieškovo atžvilgiu elgiasi nesąžiningai, ir visiškai nepagrindžia, kodėl objekto apsauga galėjo būti reikalinga tik minėtam laikotarpiui, nes objekto apsaugos paslaugos buvo būtinos jau atliktiems montavimo darbams maksimaliai apsaugoti nuo aplinkos poveikio ir išsaugoti jų tinkamumą naudoti pagal paskirtį atnaujinus statybos darbus. Be kita ko, kaip jau nustatyta anksčiau, atsakovas pasirašinėjo ir apmokėjo PVM sąskaitas faktūras už teiktas objekto apsaugos paslaugas, o byloje nėra jokių duomenų, kad ginčo laikotarpiu atsakovas būtų reiškęs ieškovui pretenzijas dėl šių, jog būtų jų atsisakęs. Todėl teismas pagrįstai konstatavo, kad tarp šalių buvo sudarytas susitarimas teikti objekto saugojimo paslaugas ir kad jas ieškovas turėjo pareigą teikti ir statybos darbų objekte sustabdymo laikotarpiu. Įvertinusi bylos rašytinių įrodymų visumą, teisėjų kolegija laiko, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad atsakovas ieškovui yra skolingas 115 706,10 Lt už teiktas objekto apsaugos paslaugas ir 6 965,52 Lt delspinigių, nes rėmėsi byloje esančiais objektyviais duomenimis (CPK 178 str., 185 str.; CK 6.54 str., sutarties 17.3 p., 17.4 p.). Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių šias išvadas (CPK 178 str., 314 str.). Taigi atmestini argumentai, kad teismas neįvertino ieškovo prašomų priteisti nuostolių realumo ir pagrįstumo (CPK 176 str., 185 str.).

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, taip pat pritardama pirmosios instancijos teismo motyvams, kurių nekartoja, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas teisėtas ir pagrįstas, todėl apeliacinis skundas atmestinas (CPK 263 str., 301 str., 320 str.).

Teisėjų kolegija nenagrinėja ir nepasisako dėl kitų apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų, nes jie nagrinėjamos bylos kontekste pripažintini teisiškai nereikšmingais.

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Atmetus atsakovo apeliacinį skundą, netenkintinas jo prašymas dėl 4 239,50 Lt bylinėjimosi išlaidų priteisimo (CPK 93 str. 1 d.).

Ieškovas prašo priteisti 1 200 Lt advokato pagalbai apmokėti. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad prašoma priteisti patirtų išlaidų advokatų pagalbai apmokėti suma yra reali, neviršija rekomenduotinų maksimalių dydžių priteistinų už advokato pagalbą. Tačiau ieškovas teismui nepateikė rašytinių įrodymų, patvirtinančių advokato teisę parengti atsiliepimą į apeliacinį skundą (CPK 57 str. 3 d.). Todėl šis prašymas netenkintinas ( CPK 98 str. 1 d.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

palikti Kauno apygardos teismo 2012 m. liepos 3 d. sprendimą nepakeistą.