Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis, 1A-485-307/2015

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2015-06-22
Bylos Nr.: 1A-485-307/2015
Teisminio proceso Nr.: 1-56-1-00062-2014-8
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Albinas Bielskis (pirm.), Linas Žukauskas, Svajūnas Knizleris
Nuteistasis: G. K.
Nukentėjusysis: L. K.
Advokatai: Remigijus Uckus

Kategorijos

1.2.7.2.2.3Mažamečio asmens seksualinis prievartavimas (BK 150 str. 4 d.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-485-307/2015Teisminio proceso Nr. 1-56-1-00062-2014-8Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.7.2.2.3.; 1.2.7.6.; 1.1.8.1.2.; 2.1.7.4. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. birželio 22 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio,

teisėjų: Svajūno Knizlerio, Lino Žukausko,sekretoriaujant Agatai Minkel,dalyvaujant prokurorei Jolitai Urbelienei,gynėjui advokatui Remigijui Uckui,nuteistajam G. K.,nukentėjusiosios L. K. atstovei S. Š.,

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovei R. V.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. K. ir jo gynėjo advokato Remigijaus Ucko (toliau tekste ir - apeliantai) apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 31 d. nuosprendžio, kuriuo G. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste - BK) 150 straipsnio 4 dalį laisvės atėmimo penkeriems metams bausme, ją atliekant pataisos namuose.

G. K. iš kaltinimų pagal BK 140 straipsnio 2 ir 3 dalis išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti šių nusikaltimų požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau tekste - BPK ) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. K. pagal BK 150 straipsnio 4 dalį nuteistas už tai, kad laikotarpyje nuo 2013 metų iki 2014 m. vasario 7 d., tiksliau tyrimo metu nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, gyvenamojo namo kambaryje, lovoje, pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiosios L. K., gim. (duomenys neskelbtini), būkle dėl jos mažametystės, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą kiekį kartų rankomis glostė jos lytinius organus, žnaibė bei kišo pirštus į makštį, tokiu būdu tenkino lytinę aistrą su mažamete L. K. prieš jos valią.

Šalies argumentai

Apeliaciniame skunde nuteistasis ir jo gynėjas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 31 d. apkaltinamąjį nuosprendį ir G. K. išteisinti jam nepadarius veikos, numatytos BK 150 straipsnio 4 dalyje. Skunde taip pat prašoma atnaujinti įrodymų tyrimą ir apklausti L. K., kitus šeimos vaikus, o esant būtinumui ir kitus liudytojus, paskirti pakartotinę teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizę. Apeliacinės instancijos teismui nusprendus, kad byloje pakanka įrodymų konstatuoti, jog nuteistasis padarė nusikaltimą, prašoma jį perkvalifikuoti pagal BK 153 straipsnį, taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir nuteistajam paskirtos bausmės vykdymą atidėti nuo vienerių iki trejų metų. Apeliaciniame skunde taip pat prašoma paskirti nuteistajam G. K. švelnesnę bausmę, atsižvelgus į tai, kad praeityje jis neteistas, nebaustas administracine tvarka, charakterizuojamas teigiamai.

Apeliantai nurodo, jog skundžiamas nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes dėl BK 150 straipsnio 4 dalyje numatytos veikos, neteisingai, tik kaltinimui palankia linkme vertintos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas prielaidomis. Apygardos teismas nepasisakė ir neįvertino byloje esančių prieštaravimų, kurie turėjo būti vertinami G. K. naudai, netinkamai taikė BPK nuostatas, reglamentuojančias įrodymų tyrimą bei jų vertinimą, priėmė nemotyvuotą nuosprendį. Be to, šis teismas nuosprendyje nepasisakė dėl galimybės G. K. veiką perkvalifikuoti pagal BK 153 straipsnį.

Apeliacinio skundo dalyje dėl įrodymų pagrįstumo ir jais grindžiamų faktinių aplinkybių vertinimo teigiama, kad nėra surinkta jokių svarių įrodymų, pagrindžiančių G. K. kaltę padarius BK 150 straipsnio 4 dalyje numatytą veiką. Apeliantai atkreipia dėmesį į tai, kad pirminiame įtarime, pareikštame nuteistajam, buvo nurodoma konkreti veikos padarymo data, galimi prievartavimo veiksmai, atlikti prieš nukentėjusiąją (lytinio organo įvedimas į makštį), konkretūs smurtiniai veiksmai prieš mažametę, tačiau vėliau, to neįrodžius, jie pašalinti iš galutinio kaltinimo, nepaisant to, kad įtarimas G. K. visą laiką grįstas tais pačiais, neva patikimais nukentėjusiosios parodymais. Bylos nagrinėjimo metu nenustatyta nei konkreti veikos padarymo vieta, nei laikas, nei galimai padarytų veikų skaičius, todėl, apeliantų vertinimu, konstatuoti tokių veikų buvimą nėra jokio teisinio pagrindo. Be to, iš nuosprendžio turinio neaišku, kodėl tie patys nukentėjusiosios parodymai dėl BK 150 straipsnio 4 dalyje numatytos veikos apygardos teismo laikyti pagrįstais, o dėl 140 straipsnio 2 ir 3 dalyje numatytų veikų - nepagrįstais.

Šalies argumentai

Apeliantų teigimu, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį dėl veikos, numatytos BK 150 straipsnio 4 dalyje, apygardos teismas rėmėsi vien mažametės, psichikos sutrikimų turinčios nukentėjusiosios parodymais, kuriuos didele dalimi išpūtė mokyklos psichologė A. B.-C. Šios liudytojos, kaip ir visų kitų liudytojų parodymai, yra tik išvestiniai iš pačios nukentėjusiosios L. K. parodymų. Apeliantų įsitikinimu, nukentėjusiosios parodymus paneigia jos sesers M. K. parodymai bei jos darytas telefoninio pokalbio įrašas, kuriame pati nukentėjusioji L. K. prisipažįsta, kad melavo ir tėtį apkalbėjo. Minėtas įrašas prijungtas prie bylos, jo autentiškumu nebuvo suabejota, tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jį vertino kritiškai vien dėl to, kad nebuvo pateiktas vientisas pokalbio įrašas. M. K. paaiškino įrašo atsiradimo aplinkybes, kad jokia įtaka nukentėjusiajai L. K. nebuvo daroma. Nukentėjusioji L. K. garso įraše pati, niekieno neįtakojama, pripažino, kad melavo ir tėtį apkalbėjo. Įrašo darymo aplinkybes pilnai patvirtino nešališka liudytoja V. A., kuri girdėjo šį seserų pokalbį. Apeliantų vertinimu, minėtas įrodymas yra patikimas, gautas tinkamomis procesinėmis priemonėmis ir negali būti atmestas. Be to, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje liko neįvertinti liudytojų S. K., I. K., J. B. teisme duoti parodymai, kad nukentėjusioji neadekvačiai savo amžiui domėjosi priešingos lyties asmenimis, o tai paneigia teismo psichiatrinės-psichologinės ekspertizės ekspertų duotą išvadą, neva nukentėjusioji neturi padidinto susidomėjimo kitos lyties asmenimis ir neturi jokios seksualinės patirties. Apeliaciniame skunde pažymima, kad kai kurie aukščiau paminėti liudytojai - S. K., V. A. ikiteisminio tyrimo metu iš viso nebuvo apklausti, kitų liudytojų - A. K., I. K., J. B., A. R., V. S. bylai ir ekspertizei reikšmingi parodymai buvo duoti tik teisme, todėl ikiteisminio tyrimo metu atliekant teismo psichiatrinę-psichologinę ekspertizę šių liudytojų pateikti duomenys liko neįvertinti. Be to, visi kiti bylos liudytojai neigia matę ar žinoję, kad G. K. linkęs į seksualinę prievartą. Priešingai, tiek liudytojomis apklaustos jo dukros S. ir M. K., tiek kaimynai ir giminaičiai teisme vienodai nurodė, kad būtent tėvas labiausiai rūpinosi vaikais, jų išleidimu į mokyklą ir jokių seksualinių prievartavimų ar fizinio smurto vaikų atžvilgiu nėra buvę. Šeima gyvena labai ankštomis sąlygomis dviejų kambarėlių būste, todėl kaltinime nurodyti G. K. veiksmai su nukentėjusiąja nebūtų likę nepastebėti. Apeliantų įsitikinimu, įvertinus šiuo metu byloje esančius liudytojų parodymus, ir paskyrus pakartotinę teismo psichiatrinę-psichologinę ekspertizę, jos išvados galėtų būti visiškai kitokios.

Apeliantai nurodo, kad apygardos teismas nuosprendyje rėmėsi liudytojų S. K. ir M. K. ikiteisminio tyrimo metu duotais pirminiais parodymais, tačiau dar apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu abi minėtos liudytojos teigė, kad tokių pirminių parodymų dėl G. K. galimai vartoto seksualinio smurto prieš jas ir nukentėjusiąją, kurie užfiksuoti per pirmąja apklausą, jos nėra davę. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į minėtų liudytojų teisminio bylos nagrinėjimo metu duotus parodymus, iš kurių taip pat matyti, kad liudytojos pirminius, nuteistajam nepalankius parodymus davė palieptos savo motinos, A. K.. Apeliantų įsitikinimu, netikėti S. K. ir M. K. teisminio nagrinėjimo metu duotais parodymais nėra jokio pagrindo. Be to, svarbus G. K. nekaltumo įrodymas yra ir kitų šeimos narių teisminio bylos nagrinėjimo metu duoti parodymai. Jau vien tai, kad jie beveik visi nepasinaudojo savo teise atsisakyti šioje byloje duoti parodymus, neleidžia abejoti jų nuoširdumu. Tuo tarpu, liudytojos A. K. (nukentėjusios mamos) parodymai duoti teisme turėjo būti vertinami atsižvelgiant į kitų liudytojų duotus parodymus. Iš jos parodymų galima daryti išvadas, kad L. K. turi psichikos negalią, yra kerštinga, nepastovaus būdo, jeigu jai kas nors neįtinka. Ji linkusi meluoti ir manipuliuoti žmonėmis. Kita vertus, šios liudytojos duoti parodymai akivaizdžiai prieštarauja kitoms byloje nustatytoms aplinkybėms, pavyzdžiui, kad ji nurodė dukroms apkalbėti G. K.. Kaip jau buvo minėta, kad jis buvo apkalbėtas patvirtino kitos dvi dukros S. K. ir M. K.. Jos nurodė, jog motina liepė sakyti, neva nuteistasis ir prie jų yra lindęs. Byloje neginčijamai užfiksuotas A. K. nepasitenkinimas ir skundas Kauno apygardos prokurorui, dėl to, kad G. K. ikiteisminio tyrimo metu buvo paleistas iš suėmimo. Ši aplinkybė, apeliantų įsitikinimu, prieštarauja jos duotiems parodymams teisme, kad ji nieko nežinojo apie dukters seksualinį išnaudojimą, jokios įtakos jai nedarė, nesiekė G. K. iškraustyti iš namų. Juo labiau, kad po pirmosios instancijos teismo nuosprendžio paskelbimo, A. K. vėl dėjo aktyvias pastangas iškraustyti nuteistąjį iš namų, kviesdama vienos televizijos laidos žurnalistus ir teigdama, esą jis kaltas dėl dukros išprievartavimo, dėl ko vaikai negali grįžti į namus. Kitos A. K. nurodytos aplinkybės, pavyzdžiui, kad L. K. nelaikydavo šlapimo, dėl ko šusdavo jos oda, yra teisingos, jas pilnai patvirtino kiti liudytojai. Be to, apygardos teismas netyrė ir nevertino šios aplinkybės reikšmės pakitimų nukentėjusiosios lyties organuose atsiradimui. Taip pat netirta, ar mergaitė pati savęs nedirgina, nes, kaip žinia, tokio amžiaus vaikai, o ypač turintys psichologinių problemų, tuo jau užsiima.

Vertindami liudytojos A. B.-C. parodymus ir bylos medžiagą apeliantai mano, kad ši liudytoja labai daug pirminės informacijos pateikė ne išgirdusi iš pačios nukentėjusiosios L. K., bet remdamasi savo pačios fantazija. Liudytoja teisminio proceso metu nurodė 100 procentų garantuojanti, kad nukentėjusioji L. K. jai nemelavo, tačiau gynėjui paklausus, kokia metodika vadovaujantis ji gali pareikšti tokią kategorišką nuomonę, liudytoja atsakė, kad jokia. Be to, ši liudytoja nurodė, kad pati L. K. jai yra sakiusi, kad su „ja anksčiau yra santykiauti bandę kiti asmenys: vyresnis brolis, kitas suaugęs asmuo, kuris buvo atėjęs pas ją į lovą“. Nepaisant to, šios labai svarbios aplinkybės byloje nebuvo tirtos, nors jos galėtų padėti įvertinti nukentėjusiosios lytinę patirtį ir suvokimą. Be to, šios aplinkybės labai svarbios nustatinėjant pakitimus, rastus nukentėjusiosios lyties organuose. Apeliantų įsitikinimu, dar ikiteisminio tyrimo metu buvo būtina nustatinėti, ar L. K. tikrai turėjo seksualinės patirties, ar su ja nepilnamečio tvirkinamųjų veiksmų neatliko kiti asmenys. Liudytoja A. B. – C. nurodė, kad jai L. K. sakiusi, kad su tėvais nemiega, nes yra didelė, sakiusi, kad tėvas, atseit, kas naktį žiūri porno filmus ir glosto jai kojas. Tačiau šie liudytojos teiginiai, apeliantų įsitikinimu, prieštarauja ne tik pačios nukentėjusiosios parodymams, bet ir kitų liudytojų parodymams, kad K. namuose nėra tokios televizijos, kuri rodytų pornografinio turinio filmus. Standartinis šešių kanalų paketas tokių programų nerodo.

Šalies argumentai

Apeliantai nurodo, kad L. K. parodymais verčia abejoti ir ją gerai pažįstančių pedagogių duoti parodymai. Pavyzdžiui, iš liudytojos A. R. parodymų matyti, kad jokių įtarimų dėl L. K. galimai patiriamos seksualinės prievartos jai nekilo. Liudytojos teigimu, nukentėjusioji, buvo labai jautri, galinti visko prikurti, fantazuoti, apkalbėti. Teismo medicinos specialistas D. I. pateiktoje išvadoje nurodė ir teisme patvirtino, kad L. K. kūne ir lyties organuose jokių sužalojimų nėra, lytinių santykių ji nėra turėjusi. Specialistas taip pat nurodė, kad jeigu su L. K. būtų buvę atlikti kaltinime nurodyti veiksmai, lyties organuose būtų likę ne paraudimai, bet konkretūs sužalojimai, mergystės plėvės įtrūkimai ir panašiai. Jis nukentėjusiąją apžiūrėjo ir vienareikšmiškai konstatavo, kad lytinių santykių ji niekada nėra turėjusi, o paraudimai lyties organų srityje galėjo atsirasti ir dėl higienos stokos, ligos (šlapimo nelaikymo), savęs dirginimo. Tuo tarpu byloje tikrai nustatyta, kad sveikatos problemų nukentėjusioji turėjo - šlapinosi nevalingai, vartojo sauskelnes, nors tokio amžiaus mergaitei tai nebuvo įprasta. Apeliantų vertinimu, nurodytos aplinkybės kelia pagrįstas abejones dėl nukentėjusiosios L. K. parodymų, neva G. K. daug kartų kišo pirštus jai į makštį, bandė kišti lytinį organą ir panašiai.

Apeliantų vertinimu, nukentėjusiosios parodymus reikėtų vertinti kritiškai, atsižvelgiant tiek į šeimos narių, tiek į ją mokiusių mokytojų, tiek psichologų sudarytą jos psichologinę charakteristiką. Geriausiai ją pažįstantys šeimos nariai - seserys, mama, jos mokytojai apibūdino L. K. kaip linkusią sumeluoti, apkalbėti, kerštauti siekiant konkretaus tikslo. Beje, šis apibūdinimas prieštarauja teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizės akte suformuluotoms išvadoms. Pačios nukentėjusiosios parodymai yra prieštaringi. Pavyzdžiui, duodama pirminius parodymus pas ikiteisminio tyrimo pareigūnę ji teigė, neva tėtė įsijungė kanalą kur kalba nelietuviškai ir rodo nuogas moteris ir vyrus. Apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu ji jau nurodė, kad žiūri tik vaikų filmukus, o tokių filmų nėra mačiusi. Pirminiuose parodymuose ji nurodė, kad „tėtis ateidavo į lovą, nusirengdavo, nurengdavo ją pačią ir tada kišdavo savo organą“, gi ikiteisminio tyrimo teisėjui teigė, kad „taip įvyko tik vieną naktį, nusirengusi ji nebuvo, tai jis darė tik vieną naktį. Daugiau niekada taip nedarė“. Tolesniuose savo parodymuose nukentėjusioji visiškai susipainiojo, neskyrė nei kiek kartų tai galėjo atsitikti, nei kiek ir kokius konkrečius veiksmus jos atžvilgiu atliko ar neatliko tėtis. Be to, apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu, greta nukentėjusiosios sėdėjo psichologė A. B.-C., socialinė pedagogė, kurios nuolat bendravo ir galėjo jai daryti tiesioginę įtaką. Nepaisant juose esančių prieštaravimų, apygardos teisme mažametės nukentėjusiosios parodymai detaliau nenagrinėti ir netirti. Teisminio posėdžio metu ji neapklausta, todėl iki galo neišaiškintos visos jos nurodytų ir galimai su ja atliktų veiksmų aplinkybės, jų pobūdis, trukmė, intensyvumas, buvo ar ne, o jei buvo, kokiu būdu tiesioginė intervencija į jos lytinius organus, buvo ar ne tuo pat metu atlikti kiti G. K. veiksmai, susiję su lytinės aistros tenkinimu. Be to, iš nukentėjusiosios parodymų nėra nustatyta nei nusikalstamos veikos padarymo laikas, nei tiksli vieta, nei konkretūs nuteistojo veiksmai. Apeliaciniame skunde pažymima ir tai, jog teismo psichologinės-psichiatrinės ekspertizės metu nukentėjusioji ekspertei nurodė, kad jai „sapnavosi, jog pas ją į lovą ateidavo tėtis“. Dėl šios aplinkybės ekspertai teismui pateiktose išvadose nepasisakė, nors tai fiksuota dėstomojoje ekspertizės akto dalyje. Be to, psichologinės - psichiatrinės ekspertizės išvados, apibūdinančios nukentėjusiąją kaip asmenį, yra visiškai priešingos nei buvo išgirsta iš liudytojų bylos teisminio nagrinėjimo metu. Vien dėl šių prieštaravimų, apeliantų įsitikinimu, turi būti skirta pakartotinė ekspertizė. Be to, ekspertizės akto išvada, kad mergaitė nelinkusi fantazuoti, savaime neįrodo, jog G. K. atliko jam inkriminuotus nusikalstamus veiksmus. Apeliantų teigimu, visuma byloje gautų duomenų, kurie nepaneigti, rodo, kad mergaitė šią istoriją galėjo išsigalvoti taip savotiškai kerštaudama suaugusiesiems, siekdama dėmesio, savo tikslų ir t. t. Apibendrindami apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo, apeliantai nurodo, kad nuosprendžio grindimas vien mažametės, psichikos sutrikimų turinčios nukentėjusiosios parodymais, kurių nepatvirtina kiti bylos įrodymai ir kurių patikimumas kelia pagrįstas abejones, prieštarauja baudžiamojo proceso įstatymo nuostatoms. Esant tokioms faktinėms aplinkybėms, G. K. turi būti išteisintinas, neįrodžius, kad jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 150 straipsnio 4 dalyje.

Apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama su nuteistojo veikos kvalifikacija pagal BK 150 straipsnio 4 dalį. Apeliantai pažymi, kad atribojant lytinės aitros tenkinimą kitokio fizinio sąlyčio būdu nuo tvirkinamųjų veiksmų, numatytų BK 153 straipsnyje, turi būti įvertinamas su mažamečiu atliekamų neteisėtų veiksmų seksualinis pobūdis ir jų intensyvumas. Apeliantai skunde remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (nutartys kasacinėse bylose: Nr. 2K-56/2013, 2K- 252/2013, 2K-421/2013, 2K-725/2007, Nr. 2K-252/2013, 2K-205/2013, 2K- 649/2012) ir pažymi, kad nusikalstamų veikų, numatytų BK 150 straipsnio 4 dalyje ir BK 153 straipsnyje atribojimui ir teisingam kvalifikavimui svarbu tai, kad tvirkinamieji veiksmai yra nesusiję su intervencija į moters lytinius organus ir lytinės aistros tenkinimu su tuo žmogumi. Šioje byloje nėra neginčijamai įrodyta, kad G. K. kišo savo lytinį organą ir pirštus į nukentėjusiosios makštį ir tokiu būdu tenkino savo lytinę aistrą. Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas nesiaiškino ir atskirai nevertino kiekvieno su mažamete L. K. galimai atlikto neteisėto veiksmo seksualinio pobūdžio, intensyvumo, trukmės, padarymo aplinkybių, ir ar tuo metu jos tėvo G. K. veiksmai buvo nukreipti į jo lytinės aistros tenkinimą. Iš nukentėjusiosios pasakymo, kad „priėjęs prie lovos tėvas kelis kartus kišo pirštus, kur pišių darau...“, negalima daryti išvados, būtinos teisingam veikos kvalifikavimui, nes neaišku, kuo tas pirštų kišimas pasireiškė - ar lytinių organų lietimu, glostymu ar intervencija į juos, o nuo to priklauso ir teisingas veikos kvalifikavimas pagal atitinkamą BK straipsnį. Kitas veikos aprašyme nurodomas seksualinio prievartavimo veiksmas, kurį aptarinėjo ir psichologinį-psichiatrinį tyrimą atlikę ekspertai pateiktoje išvadoje - nuteistojo lytinio organo kišimas (ar bandymas tai padaryti) į nukentėjusiosios makštį. Ši nukentėjusiosios nurodyta aplinkybė teisminio nagrinėjimo metu ir vėliau nuosprendyje išnyko, nes kaip ir pirštų įvedimas į makštį, nebuvo pagrįsta jokiais neginčijamais įrodymais. Net jeigu ir buvo tokios aplinkybės, kad tėvas savo dukrai paglostė ar paėmė už kojos arba palietė lyties organų sritį naktį tikrindamas ar ji neapsišlapinusi, tuo nesiekdamas lytinės aistros tenkinimo, jos negali būti laikomos nusikaltimu. Apeliantų vertinimu, neišsiaiškinus šių ir kitų esminių aplinkybių, teismas nukentėjusiosios L. K. pirminius ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kurie nebuvo patikrinti teisminio nagrinėjimo metu bei patvirtinti kitais įrodymų šaltiniais, nepagrįstai vertino kaip seksualinį prievartavimą, nors jos nurodyti pavieniai atskiri ir tarpusavyje vienas su kitu nesusiję veiksmai, geriausiu atveju atitiktų tik nusikaltimo, numatyto BK 153 straipsnyje, o ne BK 150 straipsnio 4 dalyje sudėties požymius. Pirmosios instancijos teismas šių dviejų veikų atribojimo klausimo nesprendė ir skundžiamajame nuosprendyje dėl to nepasisakė. Tuo tarpu šioje byloje surinktų įrodymų visuma objektyviai ir neabejotinai nepatvirtina to, kad G. K. padarė nusikaltimą, numatytą BK 150 straipsnio 4 dalyje.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė, prašė apeliacinį skundą atmesti, nukentėjusiosios atstovė ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių skyriaus atstovė prašė priimti teisingą sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo G. K. ir jo gynėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nesutikdami su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu apeliantai teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, nes nuteistojo kaltę pagrindžiančių liudytojų parodymų ar kitų įrodymų nėra, nuosprendis pagrįstas tik prielaidomis ir vien mažametės, psichikos sutrikimų turinčios nukentėjusiosios parodymais, dėl to nuteistasis turi būti išteisintas. Apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama su G. K. padarytos veikos kvalifikacija pagal BK 150 straipsnio 4 dalį ir jam paskirta bausme.

Žemesnės instancijos teismas

Teisėjų kolegija, išanalizavusi ikiteisminio tyrimo metu surinktus, teisiamajame posėdyje ištirtus ir įvertintus įrodymus bei patikrinusi apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, tinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, kuriuos išsamiai išanalizavęs, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą dėl nuteistojo G. K. kaltės ir jo padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl nuteistojo kaltės pagrindė byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma. Įrodymai, kuriais pirmosios instancijos teismas pagrindė nuteistojo kaltę, įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Nors apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl nuteistojo kaltės padarius BK 150 straipsnio 4 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, tai neduoda pagrindo konstatuoti, kad baudžiamojo proceso metu buvo pažeisti įrodymų vertinimo reikalavimai, priimtas neteisėtas ir nepagrįstas apkaltinamasis nuosprendis. Teisėjų kolegija pažymi, kad kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik pagal paties kaltininko parodymus ir aiškinimus, bet kartu tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, ir pan. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga yra ta, kad turi būti vertinamas ne kiekvienas įrodymas atskirai, bet jų visuma (kasacinės bylos Nr. 2K-411/2004, 2K-43/2006). Be to, pagal BPK 20 straipsnio nuostatas duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Todėl apeliantams nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo, savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui.

Nuteistasis G. K. viso proceso metu kategoriškai neigė savo kaltę. Nurodė, kad neguldavo pas dukrą L. į lovą, jos kojų neglostė, pirštų į jos lytinius organus nekišo, kitaip seksualiai jos neprievartavo. Priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, G. K. kaltė padarius BK 150 straipsnio 4 dalyje numatytą nusikalstamą veiką įrodyta ne vien tik nukentėjusiosios L. K. parodymais, bet ir nukentėjusiosios atstovės S. Š., liudytojų A. B.-C., M. D., N. L. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktu Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 54-58), specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 28) bei kita baudžiamosios bylos medžiaga.

Iš G. K. pateikto kaltinimo ir nuosprendžio nustatomosios dalies matyti, kad jis pagal BK 150 straipsnio 4 dalį yra nuteistas už tai, kad pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiosios L. K., gim. (duomenys neskelbtini), būkle dėl jos mažametystės, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą kiekį kartų rankomis glostė jos lytinius organus, žnaibė bei kišo pirštus į makštį, tokiu būdu tenkino lytinę aistrą su mažamete L. K. prieš jos valią. Aplinkybių, kad nukentėjusioji L. K. buvo seksualiai prievartaujama tam tikru laikotarpiu ir nenustatytą skaičių kartų kaltinime nurodytu būdu, aprašymą lėmė tai, kad šioje byloje itin reikšmingus parodymus apie patirtą seksualinę prievartą davusi nukentėjusioji dėl turimos protinės negalios negalėjo tiksliai nurodyti, kada ir kiek kartų su ja buvo tenkinama lytinė aistra. Tačiau nukentėjusioji pakankamai informatyviai nurodė konkrečius veiksmus, kuriuos inkriminuojamu laikotarpiu prieš ją atliko nuteistasis: glostė jos lytinius organus, žnaibė bei kišo pirštus į jos lytinius organus. Tokie nuteistojo veiksmai pirmosios instancijos teismui davė pakankamą pagrindą spręsti apie atliktų veiksmų tyčios kryptingumą – siekį tenkinti lytinę aistrą. Nors pagal teismų praktiką nusikalstamos veikos padarymo vieta, laikas ir būdas nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodomi visada, tačiau kartu pripažįstama, kad kai nusikalstamos veikos laiko ar kitų svarbių aplinkybių tiksliai nustatyti neįmanoma, šios aplinkybės nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodomos kaip įmanoma tiksliau. Tokios kategorijos bylose, kai seksualinio pobūdžio nusikalstama veika padaroma prieš mažametį asmenį, dažnai dėl jauno nukentėjusiojo amžiaus, o šiuo atveju ir dėl nukentėjusiosios turimos protinės negalios, sunku itin tiksliai nustatyti reikšmingas bylos aplinkybes. Tačiau nagrinėjamoje byloje apygardos teismui tai nesutrukdė nustatyti įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes ir teisiškai įvertinti nuteistojo G. K. veiksmų pagal jam inkriminuotąjį baudžiamąjį įstatymą. Aprašant nusikalstamos veikos aplinkybes jos buvo nurodytos tokios, kokias objektyviai, pagal bylos duomenis maksimaliai tiksliai pavyko nustatyti. Priešingai nei teigia apeliantai, konkreti nusikalstamos veikos padarymo vieta yra nustatyta - tai gyvenamojo namo kambarys, esantis (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, kuriame buvusioje lovoje ir buvo atlikti mažametės nukentėjusiosios seksualinio prievartavimo veiksmai. Baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, kad šie veiksmai buvo atlikti laikotarpiu nuo 2013 metų iki 2014 m. vasario 7 d., jie nebuvo vienkartinio pobūdžio, tačiau konkretus jų skaičius nenustatytas. Dėl to kaltinime nurodyta G. K. nusikalstama veika aprašyta kaip tęstinė. Esant nurodytų aplinkybių visumai, nėra pagrindo teigti, kad G. K. pareikštas kaltinimas yra nekonkretus ar nesuprantamas. Taigi, apeliacinio skundo argumentai, kad iš nukentėjusiosios parodymų nėra nustatytas nei nusikalstamos veikos padarymo laikas, nei tiksli vieta, nei konkretūs nuteistojo veiksmai, yra nepagrįsti. Tuo tarpu, vien ta aplinkybė, kad nuteistajam pareikšti pirminiai įtarimai - atsigulus ant nukentėjusiosios ir vedus savo varpą į jos makštį - nepasitvirtino, nes nebuvo surinkta tai patvirtinančių įrodymų, nepaneigia jo kaltės dėl kitų mažametės seksualinio prievartavimo veiksmų kitokio fizinio sąlyčio būdu, taip pat neduoda pagrindo abejoti nukentėjusiosios parodymų patikimumu. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas nuosprendžio dalyje dėl nuteistajam inkriminuotos BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos nekonstatavo, jog nukentėjusiosios parodymai apie tėvo prieš ją naudotą fizinį smurtą yra nepatikimi. Šią išteisinamąją nuosprendžio dalį apygardos teismas grindė ta aplinkybe, kad nukentėjusiosios parodymų nepatvirtina jokia kita baudžiamosios bylos medžiaga. Taigi, vien ši aplinkybė nėra pakankama išvadai dėl nukentėjusiosios parodymų nepatikimumo.

Apeliaciniame skunde teigiama, jog nukentėjusiosios parodymai yra prieštaringi, be to, juos paneigia M. K. darytas garso įrašas, M. K. ir S. K. parodymai, S. K., I. K., J. B., nukentėjusiąją mokiusių pedagogių, specialisto D. I. parodymai. Kita vertus, nukentėjusioji galėjo tiesiog apkalbėti nuteistąjį įkalbėta savo motinos A. K.. Su šiais apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo sutikti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad seksualinės prievartos prieš mažamečius (nepilnamečius) bylų specifikai būdingas tiesioginių tokios prievartos liudytojų nebuvimas. Svarbiausi įrodymų šaltiniai tokiose bylose – teismo medicinos specialistų išvados, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos specialistų išvados, daiktiniai įrodymai (kraujo, spermos pėdsakai ir kt.), išvestiniai įrodymai – asmenų, kurie bendravo su mažamečiu ir, kuriems mažametis pasakojo apie patirtą seksualinę prievartą, parodymai. Ypatingą reikšmę šioje įrodymų grandinėje turi paties seksualinę prievartą patyrusio mažamečio (nepilnamečio) parodymai, kurių patikimumas, priešingai apeliantų įsitikinimui, neturėtų būti vertinamas taip griežtai ir kategoriškai, kaip kitų – suaugusių nukentėjusiųjų ar liudytojų parodymai. Nepaisant to, mažamečio nukentėjusiojo parodymai negali būti absoliutinami, jie turi būti vertinami visų bylos įrodymų kontekste ir negali būti vieninteliu ir absoliučiu kaltės įrodymu.

Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nėra pagrindo abejoti nukentėjusiosios L. K. parodymų patikimumu. Šioje byloje mažametė nukentėjusioji buvo apklausiama ne vieną kartą, t. y. nukentėjusioji apie įvykių aplinkybes ikiteisminio tyrimo metu parodymus davė ikiteisminio tyrimo pareigūnui ir teisėjui. Iš mažametės nukentėjusiosios parodymų minėtų apklausų metu matyti, kad jie apie įvykius, vykusius 2013 – 2014 metais, kuomet jos tėvas, G. K. tenkino lytinę aistrą su mažamete grabinėdamas, gnaibydamas jos lytinius organus bei kišdamas į makštį pirštus, iš esmės nekito. Apklausiama ikiteisminio pareigūno 2014 m. vasario 7 d. nukentėjusioji parodė, kad užvakar, kai ji dar nemiegojo, tėtis įsijungė televizorių ir žiūrėjo kažkokį kanalą, kuriame kalba nelietuviškai ir rodo nuogas moteris ir vyrus. Tėtis atėjo prie jos lovos ir pakišo ranką po antklode, pakišo ją po jos pižaminėmis kelnėmis ir kelnaitėmis ir su pirštais lietė tą vietą, kur ji „pišių daro“. Jis su pirštais tą vietą glostė ir gnaibė. Jis taip darė ne kartą, bet kiek tokių kartų buvo pasakyti negali. Nukentėjusioji taip pat nurodė aplinkybes, kad tėtis yra ant jos gulėjęs ir kišęs organą į tą vietą, kurią anksčiau grabinėjo, ir jai tą vietą skaudėjo. Apie tai, kad tėtis lenda, sakė mamai. Sesės yra sakę mamai, kad tėtis ir prie jų yra lindęs, jas grabinėjęs (t. 1, b. l. 15-16). Apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją nukentėjusioji parodė, kad kai ji miegojo, tėtis jai kišo ranką, kur ji „daro pišių“. Kišo vienos rankos pirštus. Kišo kelis kartus, tai truko apie dešimt minučių, jai tą vietą skaudėjo (t. 1, b. l. 23 – 25). Iš 2014 m. gegužės 20 – birželio 23 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad apklausiama ekspertės nukentėjusioji taip pat pakartojo savo duotų parodymų esmę, kad tėtis prie jos lindo, kišo rankas ir „tą“ jai į klyną, kai ji miegojo. Nors ji jį nuspyrė, jis vis tiek ateina. Pirmą kartą jai buvo devyneri metai. Tėtis lindo ir prie sesių, tą sakė M. ir S. Apie tai, kad tėtis lindo, sakė mamai. Bijo, kad tėtis vėl prie jos lys (t. 1, b. l. 56). Kaip minėta, vertinant seksualinę prievartą patyrusių mažamečių parodymus, būtina atsižvelgti į parodymų subjekto specifiškumą dėl amžiaus, socialinės brandos, fizinio ir psichinio išsivystymo, patirto šoko, o nagrinėjamu atveju ir dėl turimos protinės negalios. Iš baudžiamosios bylos duomenų yra žinoma, kad nukentėjusiajai nuo 2008 m. kovo 21 d. nustatytas lengvas neįgalumo lygis; diagnozės: specifinis mišrus raidos sutrikimas F83, vėliau - lengvas protinis atsilikimas be elgesio sutrikimų F70.0 ir lengvas protinis atsilikimas, reikšmingas elgesio sutrikimas F70.1. 2008 ir 2012 metais L. K. atliktas kompleksinis ištyrimas (duomenys neskelbtini)rajono savivaldybės pedagoginėje psichologinėje tarnyboje, konstatuotas protinis atsilikimas. Nukentėjusioji yra neįgali ir specialiųjų poreikių lygis jai nustatytas nuo 2012 m. kovo 25 d. iki 2014 m. liepos 4 d. (t. 1, b. l. 81-82). Be to, 2014 m. gegužės 20 d. – birželio 23 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, kad nukentėjusiosios protinio išsivystymo lygis atitinka labai žemus intelektinius gebėjimus. Be to, šiame akte nurodyta, jog nukentėjusiajai būdingi pažintinių funkcijų (dėmesio, atminties, mąstymo) ypatumai: dėmesio išlaikymas nepastovus, jos atminties procesai sutrikę ir neatitinka jos amžiaus (žemas įsimenamų ir atgaminamų elementų skaičius), kompleksiškus (daug elementų sudarančius) įvykius ji įsimena fragmentiškai, sunkiai atgamina periferinę (mažiau reikšmingą) informaciją (apibrėžianti laiką, daiktų išsidėstymą, tikslią įvykių seką, įvykių kiekį, aplinkoje esančias detales ir pan.), lengviau įsimena bazinę (esminę) informaciją (apibrėžianti vietą, dalyvius, veiksmus) ar stipresnes emocijas sužadinusias įvykių aplinkybes; jos mąstyme vyrauja konkretumas, ji sunkiai nustato loginius priežasties-pasekmės ryšius, negeba teisingai numatyti sudėtingesnių įvykių tolimųjų pasekmių. Padidintas polinkis fantazuoti jai nėra būdingas. Nagrinėjamų įvykių metu nukentėjusioji galėjo suprasti ir šiuo metu supranta konkrečias faktines bylai reikšmingas aplinkybes bei gali duoti apie tai parodymus, tačiau apklausiama apie įvykį ji negalės nurodyti visų epizodų tikslaus laiko, jų sekos, kiekio, neprisimins kiekvieno atskiro epizodo detalių, dažniau atgamins stipresnes emocijas sužadinusias įvykių aplinkybes. Ekspertizę atlikusių komisijos narių vertinimu, nukentėjusiosios parodymai yra realistiški: jie atitinka jos protinio išsivystymo lygį (lengvą protinį atsilikimą), pažintinių funkcijų ypatumus (sutrikę atminties procesai), jos menką gyvenimišką patirtį, turimas žinias apie lytiškumą ir jo reikšmę. Ekspertizės akte taip pat konstatuota, kas L. K., atsižvelgus į jos amžių, turimas žinias ir intelektinių gebėjimų lygį, nagrinėjamų įvykių metu nesuprato ir šiuo metu nesupranta su ja atliktų veiksmų esmės (nei pobūdžio, nei reikšmės, kuri apibrėžia tokių veiksmų pavojingumą, daromą žalą ir juridines pasekmes), todėl ji negalėjo šiems veiksmams adekvačiai priešintis. Pagal savo amžių ir turimas žinias ji bandė priešintis šiems veiksmams (apie tai sakė motinai, tačiau ši nesiėmė aktyvių veiksmų, kad sustabdytų tėvą). L. K. negalėjo išgalvoti seksualinio pobūdžio veiksmų, siekdama sąmoningai apkaltinti tėvą, jei ji dar nesupranta tokių veiksmų reikšmės (ypatingai juridinių pasekmių) - ji nėra pajėgi to savarankiškai sukurti nei pagal savo amžių, nei pagal intelektinio funkcionavimo lygį, kuris yra labai žemas (t. 1, b. 1. 54-58). Aplinkybę, kad nukentėjusioji duodama parodymus painiojosi laike, apklausos pirmosios instancijos teisme metu nurodė ir liudytoja A. B.-C. (t. 2, b. l. 147). Esant nurodytų aplinkybių visumai, apeliaciniame skunde nurodomi netikslumai nukentėjusiosios parodymuose - skirtumai detalėse, painiojimasis laike ir prieš ją atliktų veikų skaičiuje, trukmėje, intensyvume - paaiškinami nukentėjusiosios mažametyste, turima protine negalia, su ja atliekamų veiksmų pobūdžio, pavojingumo nesuvokimu. Vis dėlto šie nesutapimai nukentėjusiosios parodymuose bei ekspertams nurodyta aplinkybė, kad jai sapnavosi, jog pas ją į lovą ateidavo tėtis, nėra pagrindas jais netikėti. Visų pirma, iš šio nukentėjusiosios teiginio, nėra aišku, kada ji sapnavo tokius sapnus. Be to, įvertinus mažametės psichiškai neįgalios nukentėjusiosios parodymus visų byloje surinktų įrodymų visumos kontekste, matyti, kad juos patvirtina kiti byloje esantys faktiniai duomenys.

(duomenys neskelbtini) ligoninės medicininiuose dokumentuose nurodyta, kad 2014 m. vasario 7 d. L. K. buvo apžiūrėta ginekologo: atvežta policijos pareigūnės dėl galimo tvirkinimo. Jos lytinės lūpos išburkę, paraudę. Įeiga į makštį raudona su žaliomis išskyromis, uždegimiška. Mergystės plėvė plona, uždegimiška, anga apie 1 cm skersmens, būtina teismo medicinos eksperto apžiūra, nes įtariama prievarta (t. 1, b. l. 28).

Teisminio bylos nagrinėjimo metu liudytoja N. L. 2014 m. vasario 7 d., t. y. tą pačią dieną, kai nukentėjusioji psichologei, mokytojai ir Vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovui išsamiai papasakojo apie patiriamą seksualinę prievartą, kaip akušerė ginekologė apžiūrėjusi L. K., parodė, kad jos budėjimo metu policijos pareigūnai į ligoninę atvežė patikrinimui devynerių metų mergaitę. Kalbantis su nukentėjusiąja ji papasakojo, kad tėvas kietu daiktu čiupina. Apžiūrėjus mergaitės lytinius organus buvo nustatyta, kad įeiga į makštį plati, mergystės plėvė buvo labai plonytė, kaip popierius, uždegimų nebuvo. Ji nurodė, kad tokio amžiaus mergaitei įeiga į makštį plati nebūna, nebūna mergystės plėvės išplonėjimo, ir jos praktikoje tai buvo pirmas toks atvejis ir tai negalėjo būti įgimta. Ji įtarė, kad mergaitės atžvilgiu buvo naudojama seksualinė prievarta, jos lytiniai organai buvo pastoviai dirginami. Kolegija pažymi, kad šios liudytojos parodymai nėra išvestiniai iš nukentėjusiosios parodymų, nes liudytoja pati apžiūrėjo L. K. neilgai trukus po to, kai ji mokyklos pedagogėms ir psichologei prasitarė apie patiriamą seksualinę prievartą. Apeliaciniame skunde keliama versija, kad nukentėjusioji galėjo pati save dirginti, dėl ko ir buvo užfiksuoti jos lytinių organų pakitimai, tačiau šią versiją paneigia liudytojos N. L. parodymai, kad lytinių organų paburkimai pačiai mergaitei juos liečiant galimi, tačiau toks makšties įeigos išplatėjimas, koks buvo nustatytas nagrinėjamu atveju, negalimas. Liudytojos parodymai buvo nuoseklūs viso proceso metu, ji neturi suinteresuotumo bylos baigtimi, todėl netikėti jais nėra pagrindo. Be to, nė vienas iš proceso metu apklaustų liudytojų nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nenurodė, jog būtų matę L. K. save liečiant.

Žemesnės instancijos teismas

Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, kad nukentėjusioji L. K. lytinų santykių neturėjusi (t. 1, b. l. 28). Teismo medicinos ekspertas D. I., tyręs mergaitę ir pateikęs minėtą specialisto išvadą, apklaustas teisme paaiškino, kad tuo atveju, jei sužalojimų nenustatoma ir mergystės plėvės vientisumas nepažeistas, ekspertai duoda išvadą, kad mergaitė lytiškai nesantykiavusi, kas ir buvo konstatuota nagrinėjamu atveju. Vis dėlto ši išvada nepaneigia liudytojos N. L. parodymų. Tiriamojoje specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) dalyje užfiksuota, kad mergaitės išoriniai lytiniai organai išsivystę taisyklingai, plaukuotumo nėra. Didžiosios lytinės lūpos pilnai dengia mažąsias, jos paraudę, paburkę. Išorinių lytinių organų srityje ir jų aplinkoje sužalojimų nėra. Makšties prieangio gleivinė nesužalota. Kaip ir liudytojos N. L. parodymuose, minėtoje specialisto išvadoje taip pat nurodyta, kad mergystės plėvė yra plona, jos centre ovalo formos anga apie 1 cm skersmens, kraštai lygūs, nesužaloti. Kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad paraudimai ant nukentėjusiosios lytinių organų galėjo atsirasti dėl šlapimo nelaikymo, tačiau tai nepaaiškina nustatyto įeigos į makštį išplatėjimo, mergystės plėvės išplonėjimo. Be to, liudytoja N. L. apklausos teisme metu nurodė, kad tokie pakitimai atsiranda esant pastoviam išoriniam dirginimui, kuris gali būti atliekamas kaišiojant pirštus. Taigi, tiek liudytojos N. L. parodymai, tiek specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina nukentėjusiosios parodymų dalį, kad jos lytiniai organai buvo glostomi, gnaibomi, į juos kišami pirštai.

Iš liudytojos A. R. parodymų matyti, kad nukentėjusioji jai pirmajai užsiminė apie tai, kad tėtis jai neleido miegoti, glostė koją. Apie tai ji pasakė psichologei A. B.-C. ir socialinei pedagogei V. S.. Kartu su V. S. buvo nuvykę į K. namus, pasikalbėjusi su A. K. šią įspėjo, kad L. nemiegotų viename kambaryje su tėvu, nes mergaitė mokykloje pasakojo, kad tėvas naktį lovoje glosto šios kojas. Problemą, susijusią su seksualiniu mažametės prievartavimu, pastebėjo psichologė A. B.-C.. Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu liudytoja A. R. šias aplinkybes detalizavo. Ji patvirtino, kad 2014 m. sausio 8-9 dienomis L. K. jai papasakojo, kad ji nemiegojo, nes naktį jos tėtis įsijungė televizorių, kur buvo rodoma kaip nuogi vyras ir moteris mylisi ir „žaidžia“. Po to ji paaiškino, kad jis atsigulė į lovą, kurioje ji miegojo ir visą laiką, kol žiūrėjo televizorių, glostė jai koją. Apie šias aplinkybes buvo informuota L. K. mama, buvo nuvykta į K. šeimos namus. 2014 m. vasario 7 d. psichologė A. ją pasikvietė į savo kabinetą, kur dirbo su L. K. ir paprašė jai papasakoti tai, ką prieš tai buvo pasakojusi psichologei. Mergaitė joms abiems girdint papasakojo, kad tėtis ateina naktimis į kambarį, kuriame ji miega, kartais atsisėda ant lovos krašto, kartais atsigula į jos lovą greta jos, kiša rankas jai po naktiniais drabužiais, glosto kojas, kiša pirštus „ten kur daro pišių“. Psichologė A. paklausė L. K. ar tėtis į tą vietą kišo tik pirštus ar ir dar ką nors, - vyriško organo psichologė neįvardijo. L. K. pasakė, kad žino apie ką jos klausia psichologė, t. y. „tą, ką turi visi vyrai“. Į šį klausimą L. K. neatsakė, tik linktelėjo galva. Kiek kartų ir kuriuo laikotarpiu G. K. glostė L. K. kojas, kišo pirštus į makštį, ji nepasakė. Tuomet buvo priimtas sprendimas apie galimą seksualinę prievartą informuoti direktorę ir vaiko teisių tarnybą (t. 1, b. l. 93-94).

Liudytoja A. B.-C., apklausiama teisme iš esmės patvirtino šiuos A. R. parodymus. Ji nurodė, jog kalbėjosi su mokytoja ir ši prasitarė, kad L. blogai išsimiegojo vieną dieną, nes visą naktį prie jos lindo tėtis, glostė kojas. Tada mokytoja pasakė, kad nustebo, mama jai sakė, kad tėtis žiūrėdavo porno filmus ir kartais ateidavo paglostyti koją. Tai sužinojusi ji kreipėsi pas pavaduotoją. Jai žinoma, kad po šio pokalbio socialinė darbuotoja buvo nuvykusi pas K. Vėliau būnant (duomenys neskelbtini) gimnazijos (duomenys neskelbtini) skyriuje ir bekalbant su L., ši pasakė, kad tėtis ateina kiekvieną vakarą, liečia jos koją ir kiša pirštą ten, kur „daro pišių“, kišo ir savo lytinį organą. Mergaitė nurodė, kad tai matė ir motina, kuri nuvijo tėtį. Sužinojusi tokią informaciją ji, pasikalbėjusi su pavaduotoja, informavo vaiko teisų apsaugos skyrių. Mergaitė, apklausta dalyvaujant Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistui, patvirtino tas pačias aplinkybes.

Liudytojas M. D. parodė, kad jis dirba (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus vyriausiuoju specialistu. 2014 m. vasario 7 d. į skyrių paskambino iš (duomenys neskelbtini) gimnazijos ir pranešė, kad G. K. galimai naudojo seksualinį smurtą prieš savo mažametę dukrą. Vėliau mokyklos administracija skyrių informavo raštu ir buvo pranešta policijos pareigūnams. Su policijos pareigūnais nuvyko į mokyklą ir dalyvaujant mokyklos psichologei apklausė L. K., kuri papasakojo, kad tėtis nakties metu apsvaigęs nuo alkoholio, žiūrėjo televizorių, paskui ateidavo prie jos lovos, glostydavo, žnaibydavo jos makštį ir kartą yra bandęs įvesti buką daiktą į makštį. Apklausos metu nesimatė, kad mergaitė būtų primokyta ir nemano, kad tokius parodymus galėjo duoti motinos įtakojama. Po tokių parodymų mergaitė buvo paimta ir apgyvendinta globos namuose.

Kaip matyti iš šių liudytojų parodymų, nukentėjusioji jiems visiems nuosekliai papasakojo iš esmės tas pačias jos seksualinio prievartavimo aplinkybes. Nepaisant to, kad minėtų liudytojų parodymai yra išvestiniai, baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia baudžiamojon atsakomybėn patraukto asmens kaltės įrodinėti ir tokiais įrodymais. Liudytojai A. R., M. D. ir A. B.-C. nėra suinteresuoti bylos baigtimi, jų parodymai nuoseklūs, neprieštaringi, vieni kitus papildo, todėl netikėti jais nėra pagrindo, juo labiau, kad jie atitinka ir nukentėjusiosios duotų parodymų esmę. Apeliaciniame skunde abejojama liudytojos A. B.-C. parodymų patikimumu dar ir dėl to, kad ji nurodė, neva G. K. kiekvieną naktį žiūri porno filmus, nors pas juos namuose yra tik standartinis šešių kanalų paketas. Skirtingai nei teigia apeliantai, liudytoja A. B.-C. šią informaciją teigė sužinojusi iš A. R.. Nukentėjusioji apklausų metu nurodė, kad tėtis žiūri televizorių, kur rodo kaip nuogi vyras ir moteris mylisi, taigi baudžiamosios bylos medžiagoje nėra nustatyta aplinkybė, kad G. K. žiūrėdavo būtent pornografinio turinio televizijos laidas. Tuo tarpu erotinio pobūdžio elementų turinčios laidos yra rodomos ir ne kabelinės televizijos kanalais, ypač vėlyvu metu. Todėl apeliacinio skundo teiginys, neva nuteistasis negalėjo žiūrėti pornografinio turinio laidų, nes namuose neturėjo kabelinės televizijos, nekelia abejonių A. B.-C. parodymų patikimumu.

Apeliaciniame skunde taip pat atkreipiamas dėmesys, kad nukentėjusiosios apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu dalyvavo psichologė A. B.-C. ir socialinė pedagogė, kurios galėjo daryti įtaką apklausiamai nukentėjusiajai. Iš 2014 m. kovo 17 d. pas ikiteisminio tyrimo teisėją vykusios nepilnamečio liudytojo apklausos protokolo matyti, kad apklausiant nepilnametę nukentėjusiąją dalyvavo psichologė A. B.-C., nukentėjusiosios atstovė S. Š., nuteistasis, jo gynėjas ir prokuroras. Psichologė nukentėjusiajai uždavė du klausimus, apie tai, kaip dažnai pas ją ateidavo tėtis, todėl jie nėra menami. Jokių gynėjo ar nuteistojo pastabų apie užduodamus menamus psichologės ar nukentėjusiosios atstovės klausimus, daromą įtaką nukentėjusiajai, protokole neužfiksuota (t. 1, b. l. 23-25). Tuo tarpu BPK 186 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad jaunesnio kaip aštuoniolikos metų liudytojo ar nukentėjusiojo apklausoje turi teisę dalyvauti jo atstovas. Proceso dalyvių prašymu arba ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro ar ikiteisminio tyrimo teisėjo iniciatyva į jaunesnių kaip aštuoniolikos metų liudytojo arba nukentėjusiojo apklausą privalo būti kviečiamas valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovas arba psichologas, kurie padeda apklausti nepilnametį, atsižvelgdami į jo socialinę ir psichologinę brandą. Įvertinus nurodytas aplinkybes, nėra pagrindo išvadai, kad nukentėjusiosios apklausa buvo vykdoma pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, dėl ko reikėtų abejoti liudytojos A. B.-C. ir nukentėjusiosios parodymų patikimumu.

Apeliantų teigimu, būtent liudytoja A. K. galėjo nurodyti savo dukroms apkalbėti G. K., tačiau šie teiginiai paneigiami objektyviais bylos duomenimis. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad pirmiausia apie netinkamą tėvo elgesį mažametė papasakojo savo motinai A. K.. Tai ji nurodė ir savo apklausų metu, tačiau liudytoja A. K. neigė ką nors žinojusi apie dukros patiriamą seksualinę prievartą. Šie liudytojos parodymai kelia pagrįstų abejonių, nes bylos duomenimis nustatyta, jog apie nukentėjusiosios kojos glostymą liudytoja A. K. buvo informuota A. R. bei V. S. dar iki 2014 m. vasario 7 d. įvykių. Kita vertus, būtent A. K. buvo tas asmuo, kuris darė poveikį nukentėjusiajai, priekaištaudama dėl jos parodymų prieš tėvą, grasindama, kad tėvas nusižudys, o ji paliks ją vaikų namuose ir pan. Šias aplinkybes patvirtina mokyklos psichologės A. B.-C. 2014 m. balandžio 25 d. pranešimas Vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistui M. D. apie A. K. ir S. K. (tetos) daromą neigiamą įtaką mergaitei, jos psichinei būsenai po susitikimo su minėtomis moterimis. Be to, psichologė apklausta teisme, nurodė, kad A. K. prieštaravo jau dėl pirminės dukters apklausos, kai tik paaiškėjo pats seksualinės prievartos faktas. Ji grubiai įsiveržė į patalpas, kur su Vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovu buvo atliekama apklausa, priekaištavo, grasino ir buvo išvesta. Šias aplinkybes taip pat patvirtino liudytojas M. D.. Nukentėjusiosios atstovė S. Š. apklausiama pirmosios instancijos teisme nurodė, kad 2014 m. vasario 10 d. nukentėjusioji L. K. pateko į vaikų globos namus. 2014 m. vasario 11 d. į vaikų globos namus atvykusi A. K., susitikimo su L. metu, šaukė ant šios, kodėl ji viską išpasakojo. A. K. teigimu, nereikėjo visko viešinti, viskas galėjo likti namuose. Taip pat jai žinoma, kad motina skambino L. ir liepė pakeisti parodymus, nes tėvas gali pasikarti, o ji išeis gyventi kitur. Aptartų įrodymų visuma leidžia konstatuoti, kad netinkamas G. K. elgesys su dukra L. K. A. K. buvo žinomas ir anksčiau, tačiau nepaisant to, liudytoja siekė šią informaciją nuo aplinkinių nuslėpti, o jai iškilus į viešumą, bandė paveikti nukentėjusiąją, kad ji pakeistų savo parodymus tėvo naudai. Vien tai, kad A. K. stengėsi, jog po paleidimo iš suėmimo ir po apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo G. K. nebegyventų jų bendruose namuose, neįrodo, kad iki ikiteisminio tyrimo pradžios ji sukurstė savo dukrą L. K. apkalbėti G. K..

Apeliantai, teigdami, jog motina liepė L. K. apkalbėti tėvą, remiasi S. K. ir M. K. teisminio bylos nagrinėjimo metu duotais parodymais, kad ir joms motina davė tokį nurodymą, kurį jos vykdė, todėl ikiteisminio tyrimo metu davė neteisingus parodymus. Apklausiama ikiteisminio tyrimo pareigūnės liudytoja S. K. nurodė, kad tėvas yra lindęs ir prie jos, kišo rankas po antklode, lietė šlaunis, išangę. Kad tėvas prie jos lenda, L. pasakojo M. Tėvas prie jos (S. K.) lindo gal tris kartus per paskutinį dviejų mėnesių laikotarpį, kai pradėjo stipriai gerti. Motinai apie tai pasakojo. Žino, kad tėvas yra lindęs ir prie vyresnių sesių (t. 1, b. l. 62-63). Duodama parodymus pas ikiteisminio tyrimo teisėją S. K. jau nurodė (t. 1, b. l. 67-69), kad apie L. patirtą seksualinę prievartą sužinojo tik tada, kai tėtį uždarė. Liudytoja paneigė, kad tėvas prie jos lindo tris kartus ankstesniuose parodymuose nurodytu būdu. Jis tik vieną kartą ieškodamas alaus butelio galimai netyčia palietė jos koją, tačiau ji jį nuspyrė. Kitoje dalyje jos anksčiau duoti parodymai yra teisingi. Ji, sesuo M.ir mama manė, kad L. K. viską išsigalvoja. Duodama parodymus apygardos teisme, S. K. visas nurodytas aplinkybes neigė. Ji nurodė, kad taip kalbėti apie tėvą jai ir L. liepė mama. S. K. paneigė ir tą aplinkybę, kad tėvas vieną naktį jai graibė kojas. Tačiau kaip matyti iš M. K. parodymų, 2014 m. vasario 25 d. duotų ikiteisminio tyrimo pareigūnui, ji patvirtino būtent ikiteisminio tyrimo pareigūnui S. K. duotus parodymus, kad tėtis prie jos lindo tris kartus. Nurodė, kad šias aplinkybes S. K. jai papasakojo dar prieš tai, kai apie tėčio lindimą papasakojo L. (t. 1, b. l. 70-71). Duodama parodymus pirmosios instancijos teisme M. K., kaip ir S. K., šiuos parodymus pakeitė, nors negalėjo logiškai paaiškinti, kodėl jos ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai atitinka S. K. ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotus parodymus. Be to, apklausiama pirmosios instancijos teisme M. K. teigė, neva L. K. sakydama, kad tėtis prie jos lindo, taip norėjo išgąsdinti M. D., t. y. (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus vyriausiąjį specialistą. Tačiau, iš bylos medžiagos matyti, jog G. K. ir A. K. šeima laikotarpius nuo 2013 metų iki 2014 metų vasario mėnesio nebuvo įtraukta į socialinės rizikos šeimų įskaitą. Liudytojas M. D., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, nurodė, kad su nukentėjusiąja pirmą kartą susidūrė jos apklausos metu. Taigi nelogiška, kad nurodydama jos seksualinio prievartavimo aplinkybes A. R. bei A. B.-C., nukentėjusioji apkalbėjo tėvą, siekdama pagąsdinti M. D., kurio tuo metu net nepažinojo. Kolegija sprendžia, jog M. K. ir S. K. parodymai yra prieštaringi ir nenuoseklūs, todėl jais tikėti nėra pagrindo. Be to, juos paneigia A. K. elgesys ikiteisminio tyrimo metu, t. y. siekis nuslėpti L. K. patirtą seksualinę prievartą, bandymas ją paveikti, kad duotų tėvui naudingus parodymus. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apygardos teismas pagrįstai nenustatė, jog A. K. būtų dariusi įtaką L. K., kad ši, kartu su savo seserimis M. ir S. apkalbėtų tėvą.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad visi šeimos nariai paneigė bet kokią galimą tėvo seksualinę prievartą, nors ir turėjo tokią teisę, bet neatsisakė duoti parodymų. Vis dėlto iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu tiek M. K., tiek S. K. davė parodymus apie tėvo įpročius būnant neblaiviam eiti prie lovoje gulinčių mergaičių, kišti rankas po antklode, liesti jų kojas, atlikti kitokius seksualinio priekabiavimo veiksmus. Vėliau liudytojos šiuos savo parodymus pakeitė. Iš A. K. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų taip pat matyti, kad juose ji mini keistą G. K. elgesį su mergaitėmis, apie kurį ji žinojo: po antklode kištos rankos, liestos kojos (t. 1, 72-73). Tačiau vėliau ir ši liudytoja pakeitė savo parodymus teigdama, kad iki incidento su L. K. ji neturėjo tokio pobūdžio informacijos, dukros jai dėl to nesiskundė. Skirtingai nei teigia apeliantai, jau suaugusi G. K. dukra J. B. pasinaudojo savo teise teisme neduoti parodymų prieš tėvą, nors ikiteisminio tyrimo metu nurodė aplinkybes apie vaikystėje patirtą keistą tėvo elgesį su ja ir seserimi I. M., kuri atsisakė duoti parodymus dar ikiteisminio tyrimo metu. Taigi, apeliacinio skundo teiginiai, kad L. K. vienintelė šeimoje nurodė aplinkybes apie netinkamą tėvo elgesį, prieštarauja byloje esantiems duomenims.

Apeliaciniame skunde akcentuojama M. K. daryto garso įrašo, kuriame užfiksuotas L. K. prisipažinimas apkalbėjus tėvą, kaip patikimo G. K. nekaltumo įrodymo svarba. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusioji L. K. apie patirtą seksualinę prievartą išsipasakojo mokyklos, kurią lankė, psichologei. Prasidėjus ikiteisminiam tyrimui L. K. buvo atstumta savo šeimos. Dėl duotų parodymų prieš tėvą pakeitimo jai poveikį darė ne tik suaugusieji, t. y. jos motina A. K., teta S. K., tačiau ir seserys M. bei S. Apklausiama ekspertės nukentėjusioji nurodė, kad dėl apie tėvo elgesį papasakotų aplinkybių ant jos pyksta mama ir sesuo S. Sesuo S. jai sakė, jog nori, kad tėtis grįžtų namo, to nori ir mama. Teisminio bylos nagrinėjimo metu M. K. netgi pateikė jos pačios mobiliuoju telefonu darytą garso įrašą, kuriame L. K. iš tiesų prisipažįsta apkalbėjusi tėvą. Apygardos teismas šį įrašą ištyrė bei įvertino kaip nepatikimą įrodymą. Nesutikti su tokiu vertinimu nėra pagrindo. Visų pirma, minėtas garso įrašas nevientisas. Pati M. K. pripažino, kad užfiksavo tik dalį vykusio pokalbio, o pokalbį įrašinėjo siekdama atskleisti, jog L. K. meluoja. Dėl tol neaišku, kokio turinio pokalbis tarp seserų vyko iki tol, kol buvo imta įrašinėti, kaip jis buvo pakreiptas, kaip klausta ir kas žadėta psichiškai neįgaliai mažametei nukentėjusiajai L. K., kol buvo išgautas pageidaujamo turinio atsakymas. M. K. pirmosios instancijos teisme teigė, kad seseriai už prisipažinimą apkalbėjus tėvą nieko nesiūlė, tačiau tai paneigia liudytojos V. O. A., neturinčios suinteresuotumo bylos baigtimi, parodymai. Ši liudytoja teisme parodė, kad jai būnant (duomenys neskelbtini) vaikų globos namų kieme su M. K. girdėjo, kaip ši telefonu kalbėjosi su seserimi L. M. K. siūlė L. mobilųjį telefoną norėdama išklausinėti ją dėl tėvo apkalbėjimo ir sužinoti tiesą, t. y. ar taip kalbėti ją primokė motina. Akivaizdu, kad darant minėtą garso įrašą protiškai neįgalia nukentėjusiąja buvo manipuliuojama, todėl toks įrodymas neatitinka įrodymams baudžiamajame procese keliamų reikalavimų. Pirmosios instancijos teismo pasirinktas šio įrašo kritinis vertinimas nepažeidžia baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų, yra pagrįstas ir teisėtas.

Apeliaciniame skunde pagrįstai nurodoma, kad apygardos teismo nuosprendyje liko neįvertinti S. K., I. K., J. B. parodymai. Vis dėlto ši aplinkybės neduoda pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą, dėl kurio priimtas apkaltinamasis nuosprendis turėtų būti naikinamas. Apklausiama pirmosios instancijos teisme liudytoja S. K. teigė, kad L. K. yra linkusi meluoti, išsigalvoti. A. K. jai pasakojo, kad L. buvo užtikta su broliu G., o vėliau su A., bandant lytiškai santykiauti. Taip pat ji girdėjo, kad L. nepadoriai elgėsi kaimyno J. B. atžvilgiu. Ji kelis kartus aplankė L., globos namuose ir ši sakė, kad psichologė ir motina melagės. Liudytojas J. B. teigė, kad buvo keli atvejai, kuomet pribėgusi G. K. dukra L. sudavė jam per užpakalį ir bandė numauti kelnes. Liudytojas I. K. parodė, kad L. buvo smalsi ir prisiminė atvejį, kuomet ši jam besišlapinant pribėgo ir jį apžiūrinėjo. Brolio dukros M. ir S. pasakojo, kad vyresnis brolis A. lindo prie L. ir A. K. apie tai žinojo. A. K. ir jam pasakojo, kad buvo aptikusi lovoje sūnų G. su L. Kolegija šiuos liudytojų parodymus vertina kritiškai ir juos atmeta.

Iš bylos medžiagos matyti, kad S. K. yra nuteistojo sesuo, I. K. – jo brolis, J. B. – geras pažįstamas. Šie asmenys yra suinteresuoti bylos baigtimi, todėl davė nuteistajam palankius parodymus. S. K. suinteresuotumas bylos baigtimi užfiksuotas ir bylos medžiagoje – ikiteisminio tyrimo metu jai ir A. K. buvo apribota galimybė bendrauti su nukentėjusiąja dėl daromo neigiamo poveikio, susijusio su reikalavimu pakeisti parodymus (t. 1, b. l. 13-14). Tuo tarpu liudytojų I. K. ir J. B. parodymų apie tariamai seksualizuotą nukentėjusiosios elgesį nepatvirtino nei nukentėjusiosios motina, nei seserys, nei ją mokiusios pedagogės V. S. ir A. R., nei psichologė A. B.-C. Be to, liudytojų I. K. ir J. B. parodymuose nurodytas L. K. elgesys, t. y. pliaukštelėjimai per užpakalį, viešai (už ūkinio pastato kampo) gamtinius reikalus atlikinėjančio vyro stebėjimas, gali būti paaiškinamas jos mažametyste, elementariu smalsumu, išdykusiu elgesiu bei turima protine negalia. Be to, apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, po įvykio praėjus keliems mėnesiams, I. K. nenurodė aplinkybių, jog A. K. ar M. K. bei S. K. jam pasakojo apie tai, kad L. K. buvo užtikta lovoje su broliu A. ar G. Šie liudytojo I. K. teiginiai atsirado tik pirmosios instancijos teisme po to, kai analogiškus parodymus davė ir S. K.. Kita vertus, pati mažametė nurodė aplinkybes apie brolio A. galimai prieš ją naudotą seksualinę prievartą. Bylos duomenimis nustatyta, kad šis asmuo yra neįgalus, tačiau 2014 m. vasario 24 d. su šeima negyveno (t. 2, b. l. 22). Nukentėjusioji, kalbėdama apie brolio A. atliktus veiksmus nurodo vasaros metą, taip pat aplinkybę, kad jis prie jos lindo, kai ji dar buvo maža, kad kišo jai „kiaušinius“, tačiau nedetalizuoja, kaip konkrečiai tai buvo daroma (t. 1, b. l. 24, 56). Tuo tarpu kalbėdama apie tėvo seksualinę prievartą, ji nurodė kur kas konkretesnį laiką, jo atliktų veiksmų pobūdį ir tęstinumą. Ikiteisminis tyrimas dėl L. K. brolio A. galimai padarytų nusikalstamų veikų nebuvo atliekamas. Kita vertus, ši baudžiamoji byla yra nagrinėjama pareikšto kaltinimo ribose, ir aplinkybė, kad seksualizuotus veiksmus prieš nukentėjusiąją šiai dar esant mažai galėjo atlikti brolis A., nepaneigia įrodymų, kuriais grindžiama apelianto kaltė, visumos.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės išvadoms reikšmingi liudytojų I. K., J. B., A. K., V. S., A. R. parodymai buvo gauti tik teisme ir liko neįvertinti. Šie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrysti. Iš bylos medžiagos matyti, kad I. K. ir J. B. parodymus apie, apeliantų vertinimu, seksualizuotą nukentėjusiosios elgesį davė 2014 m. gegužės 8 d., apklausiami liudytojais ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 110-113). Tuo tarpu baudžiamosios bylos medžiaga ekspertizės atlikimui išsiųsta 2014 m. gegužės 12 d. Liudytoja A. K. apklausiama ikiteisminio tyrimo metu 2014 m. vasario 24 d. nurodė, kad L. K. yra linkusi meluoti ir fantazuoti, taigi ir šie liudytojos teiginiai, charakterizuojantys nukentėjusiąją, ekspertams taip pat buvo žinomi. Kolegija pažymi, kad nei liudytoja A. R., nei liudytoja V. S. apklausiamos pirmosios instancijos teisme nenurodė, jog L. K. būtų turėjusi padidintą polinkį fantazuoti. Šios liudytojos tiesiog nurodė, kad mergaitė, siekdama palankumo sau bei norėdama išvengti gresiančių nemalonumų, galėdavo pameluoti, pafantazuoti. Liudytoja V. S. taip pat nurodė, kad su mergaite ji bendraudavo mažai, jos gerai nepažinojo. Liudytoja A. B.-C. duodama parodymus ikiteisminio tyrimo metu, taip pat nurodė, kad A. R. jai yra išsakiusi savo nuomonę, jog L. K. yra linkusi meluoti ir išsigalvoti, ja tikėti negalima. Šie liudytojos parodymai su baudžiamosios bylos medžiaga taip pat buvo pateikti ekspertams. Taigi, skirtingai nei teigiama apeliaciniame skunde, teismo psichiatrijos, ikiteisminio tyrimo metu teismo psichologijos ekspertizės atlikimui ekspertams buvo pateikta visa apeliaciniame skunde nurodoma informacija, o pakartotinės ekspertizės skyrimas, kaip ir pakartotinė nukentėjusiosios apklausa apeliacinės instancijos teisme, yra netikslingi. Tokią išvadą kolegija grindžia ir ekspertų bei nukentėjusiosios atstovės išsakyta nuomone, kad pakartotinė nukentėjusiosios apklausa turėtų jai itin neigiamą poveikį, ją iš naujo traumuotų.

Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad G. K. labiau nei A. K. rūpinosi vaikais, šia aplinkybe verčia abejoti nukentėjusiosios ir liudytojų parodymai, kad jis dažnai vartodavo alkoholį, girtas nakvodavo pas draugus ir gimines. Pagrįstas abejones tėvo rūpesčiu savo vaikais paneigia ir tas faktas, kad neturėdamas oficialaus darbo, kartu su žmona ir vaikais pragyvendamas iš pašalpų bei matydamas, kad sąlygos vaikams augti namuose nėra geros, atrasdavo galimybių piktnaudžiauti alkoholiu. Taip pat reikšmingi A. R. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kad jai ir V. S. nuvykus pasikalbėti su tėvais apie L. K. ir jos nurodytas seksualinio priekabiavimo aplinkybes, tėvas pokalbyje nedalyvavo, jo metu buvo išėjęs į kiemą. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, toks nuteistojo elgesys neabejotinai rodo, jog savo vaikų gerbūviu G. K. tinkamai nesirūpino.

Aptartų įrodymų visuma leidžia spręsti, kad nuteistojo G. K. kaltė padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 150 straipsnio 4 dalyje, yra įrodyta. Liudytojų parodymais bei kitais pirmiau aptartais bylos duomenimis paneigiama apeliaciniame skunde keliama versija, kad mažametė psichikos negalią turinti mergaitė, pati ar įtakojama motinos A. K. apkalbėjo savo tėvą. Šią išvadą pagrindžia ir ekspertų nustatytos aplinkybės, kad L. K. dar nesupranta seksualinio pobūdžio veiksmų reikšmės (ypatingai juridinių pasekmių), painiojasi laike ir sunkiai įsimena gaunamą informaciją.

Taip pat nėra teisinio pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais bei tenkinti nuteistojo ir jo gynėjo prašymo G. K. neteisėtus veiksmus prieš L. K., kvalifikuotus pagal BK 150 straipsnio 4 dalį, perkvalifikuoti pagal BK 153 straipsnį. Pagal BK 150 straipsnį atsako tas, kas tenkino lytinę aistrą su žmogumi prieš šio valią analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiojo asmens būkle. BK 150 straipsnio 4 dalyje numatyta kvalifikuoto seksualinio prievartavimo sudėtis, užtraukianti atsakomybę už pirmiau aptartų veiksmų atlikimą mažamečiui asmeniui. Teismų praktikoje laikoma, kad lytinės aistros tenkinimas kitokio fizinio sąlyčio būdu paprastai pasireiškia dirginant ar masturbuojant vyro ar moters lytinius organus, kišant pirštus ar kitokius daiktus į kito asmens lytinius organus ar išeinamąją angą, taip pat lytiniu organu liečiant kito žmogaus kūną ir pan. Tuo tarpu tvirkinamieji veiksmai paprastai pasireiškia demonstruojant mažamečiui lytinius organus, jį nurengiant, glostant vaiko kūną ar jo lytinius organus, taip pat lytiškai santykiaujant ar tenkinant lytinę aistrą mažamečio akivaizdoje ir pan. Paprastai šiais veiksmais siekiama sukelti mažamečio lytinį susijaudinimą, skatinti per ankstyvą susidomėjimą lytiniais santykiais.

Nagrinėjamu atveju nukentėjusiosios lytinių organų glostymas ir žnaibymas buvo ne vieninteliai kaltininko veiksmai, nes darydamas nusikalstamą veiką G. K. tenkino savo lytinę aistrą ir kišdamas į L. K. makštį savo pirštus. Kaip jau minėta, šią aplinkybę patvirtina ne tik nukentėjusiosios, bet ir liudytojų N. L., A. B.-C., M. D. parodymai, medicininiai duomenys, gauti apžiūrėjus mažametę. Šie įrodymai paneigia apeliaciniame skunde keliamą gynybinę versiją, kad G. K. nekišo savo pirštų į nukentėjusiosios lytinius organus, o tik norėjo patikrinti ar ji nėra prišlapinusi į lovą. Lytinių organų glostymo ir žnaibymo bei pirštų kišimo į nukentėjusiosios lytinius organus veiksmai tiek pagal baudžiamosios teisės doktriną, tiek pagal susiformavusią teismų praktiką yra laikomi lytinės aistros tenkinimu kitokio fizinio sąlyčio būdu. Būtų galima sutikti, kad kai kurie iš aprašytų veiksmų, pavyzdžiui, nukentėjusiosios lytinių organų glostymas, žnaibymas, tuos veiksmus vertinant atskirai, iš tikrųjų atitiktų ne seksualinio prievartavimo, o mažamečio asmens tvirkinimo požymius. Tačiau nagrinėjamu atveju G. K. nuteistas už tęstinės nusikalstamos veikos padarymą, kuri reiškėsi ne tik minėtais veiksmais, bet ir lytinės aistros su nukentėjusiąja tenkinimu nuteistajam kišant į nukentėjusiosios lytinius organus savo pirštus. Atsižvelgiant į vieningą nuteistojo tyčios turinį tenkinti lytinę aistrą su mažamete L. K., visi šie tęstinio pobūdžio veiksmai laikini lytinės aistros tenkinimu kitokio fizinio sąlyčio būdu. Nagrinėjamu atveju baudžiamosios bylos medžiaga, nukentėjusiosios ir liudytojų parodymai patvirtina, kad lytinę aistrą kitokio fizinio sąlyčio būdu G. K. tenkino pasinaudodamas savo paties dukra, t. y. vos devynerių metų amžiaus nukentėjusiąja, kuri dėl savo amžiaus bei turimos psichinės negalios negalėjo nei suprasti su ja atliekamų veiksmų reikšmės, nei jiems pasipriešinti, o tenkindamas savo lytinę aistrą nuteistasis naudojosi jos bejėgiška būkle. Taigi pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas šiuos G. K. veiksmus pagal BK 150 straipsnio 4 dalį, tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, todėl perkvalifikuoti jo nusikalstamą veiką pagal BK 153 straipsnį nėra teisinio pagrindo. Atsižvelgiant į aplinkybę, jog nuteistojo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 150 straipsnio 4 dalį, taip pat nėra teisinio pagrindo svarstyti nuteistajam paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo klausimo, nes BK 75 straipsnio nuostatos netaikomos asmenims, padariusiems labai sunkius nusikaltimus.

Vis dėlto, įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį (BK 1 straipsnis) svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui paskirti individualizuotą ir teisingą bausmę. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime, konstatavo, jog Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą, kurie šiame įstatyme išdėstyti nuoseklia tvarka, sudarydami vieningą bausmės paskirtį. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais.

Skirdamas bausmę nuteistajam G. K. pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad jis padarė tyčinį nusikaltimą žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui, numatytą BK 150 straipsnio 4 dalyje, priskiriamą labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis). G. K. nusikalstami veiksmai nukentėjusiosios atžvilgiu nebuvo vienkartiniai. Iš baudžiamosios bylos medžiagos taip pat matyti, kad nuteistasis G. K. nusikalstamos veikos padarymo metu buvo neteistas (t. 2, b. l. 10), nedirbo, registravosi darbo biržoje, šiuo metu dirba (t. 2, b. l. 23, 78), administracine tvarka nebaustas (t. 2, b. l. 11), (duomenys neskelbtini) seniūnijos charakterizuojamas neigiamai (t. 2, b. l. 21). Jis psichiatrijos ligoninėse nesigydė, tačiau VšĮ (duomenys neskelbtini) pirminės sveikatos priežiūros centre nuo 1983 m. spalio 13 d. iki 2008 m. spalio 3 d. buvo įtrauktas į psichinėmis ligomis sergančių asmenų apskaitą. Jam diagnozuotas F70.0 lengvas protinis atsilikimas. Iš įskaitos pašalintas kaip nesilankantis (t. 2, b. l. 14). G. K. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Visas šias aplinkybes, svarstydamas G. K. skirtinos bausmės klausimą, apygardos teismas įvertino, ir nuteistajam už nusikaltimo, numatyto BK 150 straipsnio 4 dalyje, padarymą paskyrė laisvės atėmimo bausmę, mažesnę už šio baudžiamojo įstatymo normos sankcijoje numatytos bausmės vidurkį. Vis dėlto, apygardos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam, per mažai dėmesio skyrė jo asmenybę charakterizuojančių aplinkybių analizei. Nors jis yra nuteistas už labai sunkaus nusikaltimo padarymą, iki tol G. K. problemų su teisėsaugos institucijomis neturėjo, administracine tvarka baustas nebuvo. 2014 m. birželio 26 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) užfiksuota, jog (duomenys neskelbtini) pirminės sveikatos priežiūros centro G. K. asmens sveikatos istorijoje yra Žiegždrių psichiatrijos ligoninės ligos epikrizė, kurioje rašoma, kad jis 1983 m. vasario 16-23 d. tirtas dėl tinkamumo karinei tarnybai, diagnozuota oligofrenija (įgimta silpnaprotystė), vidutiniškai išreikšto laipsnio debilumas. 1999 m. lapkričio 25 d. diagnozė patikslinta pagal naują tarptautinę ligų klasifikaciją -10, diagnozuotas lengvas protinis atsilikimas. Nors minėtoje specialisto išvadoje nurodyta, kad šiuo metu G. K. klinikiniame vaizde lėtinio psichikos sutrikimo požymių nėra, tačiau kliniškai jo intelektas yra ribinio lygio (tarp lengvo protinio atsilikimo ir normos) (t. 2, b. l. 18). Kolegija pažymi, kad G. K. pripažintas kaltu padarius vieną tyčinę tęstinio pobūdžio nusikalstamą veiką. Jo atlikti seksualinio prievartavimo veiksmai apsiribojo lytinės aistros tenkinimu kitokio sąlyčio būdu, nukentėjusiajai nebuvo padaryta kūno sužalojimų. Nors tai nereiškia, kad nuteistojo veika negali turėti neigiamos įtakos tolimesniam normaliam nukentėjusiosios vystymuisi, vis dėlto tai turi reikšmės vertinant padarytos veikos pavojingumo laipsnį. Taigi, nors nuosprendžiu nuteistajam ir buvo paskirta mažesnė nei BK 150 straipsnio 4 dalyje numatytos sankcijos vidurkis bausmė, atsižvelgus į nuteistojo sveikatos būklę, padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį, savo dydžiu ji neatitinka teisingumo principo reikalavimų. Kolegija, įvertinusi aptartų aplinkybių visumą, sprendžia, kad bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnio 2 dalyje, nagrinėjamu atveju gali būti pasiekti nuteistajam paskyrus nežymiai BK 150 straipsnio 4 dalyje numatytos sankcijos vidurkį viršijančią bausmę, t. y. trejų metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Kartu su apeliaciniu skundu nuteistojo gynėjas pateikė prašymą dėl nuteistajam taikomos kardomosios priemonės – dokumento paėmimo panaikinimo. Prašymas buvo motyvuojamas tuo, kad paskirta kardomoji priemonė trukdo nuteistajam naudotis banko sąskaita, gauti kreditus, naudotis kitomis teisėmis. Tačiau kartu su minėtu prašymu nebuvo pateikta jokių šiuos teiginius patvirtinančių objektyvių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog skundžiamu nuosprendžiu iki jo įsiteisėjimo momento paliktos galioti kardomosios priemonės taikymo pagrindai yra išnykę, o taikoma kardomoji priemonė pažeidžia BPK 11 straipsnyje numatytą proporcingumo principą.

Išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacinio skundo ribose, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė nuteistajam G. K. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nuosprendyje padarytos išvados dėl nusikalstamų įvykių, nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos sudėties, jo kaltės padarius BK 150 straipsnio 4 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, pagrįstos išsamiai bei nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Vis dėlto nuteistajam paskirta bausmė neatitinka BK 41 ir 54 straipsnių ir teisingumo principo reikalavimų, todėl ji yra keičiama.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 ir 2 punktais,

nusprendė:

Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 31 d. nuosprendį pakeisti.

G. K., pripažintam kaltu ir nuteistam pagal BK 150 straipsnio 4 dalį paskirti trejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkas Albinas BielskisTeisėjai Svajūnas KnizlerisLinas Žukauskas