- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-09-21
- Bylos Nr.
- 1A-572-530/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 1-91-1-00358-2014-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Danutė Giačaitė (pirm.), Viktoras Preikšas, Kęstutis Dargužis
- Kaltinamasis
- J. M.
- Advokatai
- Regina Atkočaitienė
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Danutės Giačaitės, teisėjų Kęstučio Dargužio, Viktoro Preikšo, sekretoriaujant Audronei Stulginskaitei - Puidienei, dalyvaujant prokurorei Vilmai Sakalauskienei, išteisintojo J. M. gynėjai advokatei Reginai Atkočaitienei, viešame teisiamajame posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal prokuroro apeliacinį skundą dėl Šakių rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 27 d. nuosprendžio, kuriuo J. M. išteisintas dėl nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 str. 2 d., neįrodžius, kad J. M. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.
J. B. civilinis ieškinys atmestas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
J. M. buvo išteisintas dėl to, kad 2014 m. liepos mėnesį, ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), būdamas nepilnamečiu, gim. (duomenys neskelbtini), įsibrovė per neužrakintas duris į J. B. garažą ir pagrobė dėžę su įvairiais įrankiais, tuo nukentėjusiajam padarydamas 200 Lt turtinę žalą.
Šalies argumentai
Prokuroras apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šakių rajono apylinkės teismo 2015-03-27 išteisinamąjį nuosprendį. Priimti naują nuosprendį, kuriuo J. M. pripažinti kaltu pagal BK 178 str. 2 d., ir paskirti laisvės apribojimą 1 metams, įpareigojant tęsti mokslą bei nuo 21 iki 6 val. būti namuose. Civilinį ieškinį tenkinti visiškai ir iš kaltinamojo J. M., o šiam neišgalint iš civilinio atsakovo G. M. priteisti nukentėjusiajam J. B. 7,24 Eur (25 Lt) žalos atlyginimą.
Skunde nurodė, kad teismo išvada, kad J. M. buvo perduotas teismui tik siekiant „nubausti“ už neteisingų parodymų davimą yra visiškai nepagrįstas, nes siekiama jo baudžiamosios atsakomybės už vagystės įvykdymą. J. M. parodymai yra ne baudžiamosios atsakomybės kilimo pagrindas, o duomenų šaltinis, skirtas teismui suformuoti vidiniam įsitikinimui dėl nusikalstamos veikos aplinkybių. Teismas darė dviprasmiškas išvadas: pripažino, kad išteisintojo J. M. gynybinė versija yra paneigta G. V. parodymais, tačiau visiškai nemotyvuotai teigė, kad G. V. galėjo neigti įrankius pardavęs J. M. pats siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės. Teismas, neturėdamas jokių duomenų negali kelti prielaidų ir vėliau jomis pagrįsti išteisinamąjį nuosprendį. Formuodamas savo vidinį įsitikinimą, privalėjo įsigilinti į visumą byloje nustatytų aplinkybių, o ne suteikti išskirtinę reikšmę išteisintojo J. M. gynybinę poziciją realizuojantiems parodymams. Formuojant vidinį įsitikinimą dėl nusikaltimo įvykdymo ir J. M. kaltės atkreiptinas dėmesys į šias bylos aplinkybes, nustatytas iš nukentėjusiojo, liudytojų ir paties išteisintojo J. M. parodymų: J. M. anksčiau bendravo su nukentėjusiojo J. B. sūnumi, ne kartą iki nusikaltimo yra lankęsis nukentėjusiojo J. B. garaže, žinojo kur ir kokie įrankiai yra saugomi, žinojo, kad nukentėjusysis savaitgaliais išvyksta iš namų; iš J. B. garažo pagrobtas įrankių rinkinys surastas ir paimtas iš D. B.. Pastarasis iš karto nurodė, kad jį įsigijęs iš J. M.; neginčijamai nustatyta, kad J. B. priklausantį įrankių rinkinį už 50 Lt pardavė D. B. būtent J. M.. Prieš šį sandorį J. M. lankėsi D. B. garaže ir šis jam išsakė ketinimą įsigyti raktų rinkinį, dėl ko J. M. žinojo, kad D. B. reikalingas raktų rinkinys; nustačius, kad D. B. pagrobtą įrankių rinkinį pardavė J. M., šis neigė jį pagrobęs ir pateikė gynybinę versiją, kad įrankius įsigijęs iš G. V.. Minėta gynybinė pozicija buvo paneigta G. V. parodymais: jis su J. M. nebendravo ir jokių įrankių jam nepardavė; J. M. jo prašė apsiimti vagystę, nuvažiuoti į policiją ir prisipažinti; jis nežino, kur gyvena nukentėjusysis J. B.; J. M. siekė išvengti baudžiamosios atsakomybės įtikindamas G. V. prisiimti kaltę. Nors pats J. M. tai neigė, tačiau pripažino, kad lankėsi pas G. V.; vertinant J. M. ir G. V. parodymų teisingumą taip pat atsižvelgtina, kad šie asmenys priklauso kardinaliai skirtingo amžiaus ir interesų grupėms, niekad nebendravę, nesiejami jokiais interesais. Pats išteisintasis J. M. pripažino, kad su G. V. nesipyksta ir šiam nėra jokio pagrindo jį apkalbėti. Iš byloje nustatytų aplinkybių darytina vienintelė logiška išvada, kad J. M., žinodamas D. B. poreikį įsigyti įrankių rinkinį, bei žinodamas, kad atitinkamas įrankių rinkinys yra pas J. B. garaže, jį slaptai pagrobė ir pardavė D. B.. Šie veiksmai visiškai atitinka nusikaltimo, numatyto BK 178 str. 2 d. požymius ir J. M. pripažintinas kaltu pagal BK 178 str. 2 d.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje išteisintojo J. M. gynėja advokatė R.Atkočaitienė prašė apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Prokurorė apeliacinį skundą prašė tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinis skundas netenkintinas.
BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį, veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti, arba nuteisti asmenį, nesant pakankamai neabejotinų jo kaltės dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo įrodymų byloje. Pareiga įrodinėti byloje tenka valstybės institucijoms ir pareigūnams. Ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokuroras ir teismas privalo siekti, kad būtų išsiaiškintos visos reikšmingos aplinkybės byloje. Jeigu pareigą įrodinėti turintys valstybės pareigūnai ir institucijos nesurenka neabejotinų kaltinamojo kaltės įrodymų, byloje surinkti duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, yra abejotini, neišsamūs, neleidžia daryti patikimų išvadų dėl svarbių bylos aplinkybių, kaltinamojo kaltumo, kaltinamasis teismo proceso metu turi būti išteisintas. Išteisinamasis nuosprendis priimamas: jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, t. y. teismas, išnagrinėjęs bylą pripažįsta, kad įvykio, dėl kurio buvo atliekamas tyrimas, iš viso nebuvo ar jis nenustatytas, arba įvykis buvo, tačiau nėra visų požymių, kad tą įvykį būtų galima laikyti nusikaltimu ar baudžiamuoju nusižengimu (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas); jeigu neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, t. y. teismas, išnagrinėjęs bylą, konstatuoja, jog nusikalstama veika, kuria kaltinamas kaltinamasis, buvo, bet nenustato, kad kaltinamasis toje veikoje dalyvavo (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas; apeliacinės instancijos teisme atitinkamai pagal BPK 329 straipsnio 1 punktą abiem išteisinamojo nuosprendžio priėmimo atvejais).
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo nuosprendį apeliacinio skundo ribose, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir susipažinusi su byloje surinktais ir teismo posėdyje ištirtais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį, t.y. J. M. pagal BK 178 straipsnio 2 dalyje išteisino, nesant įrodymų, jog J. M. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.
Prokuroras apeliaciniu skundu, nesutikdamas su J. M. išteisinimu, iš esmės ginčija įrodymų vertinimą ir padarytų išvadų atitikimą faktinėms bylos aplinkybėms. Kolegija pažymi, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o nagrinėjimo teisme dalyviai gali išsakyti savo nuomonę dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo.
J. M. skundžiamu nuosprendžiu išteisintas dėl to, kad 2014 m. liepos mėnesį, ikiteisminio tyrimo tiksliau nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), būdamas nepilnamečiu, gim. (duomenys neskelbtini), įsibrovė per neužrakintas duris į J. B. garažą ir pagrobė dėžę su įvairiais įrankiais, tuo nukentėjusiam padarydamas 200 Lt turtinę žalą.
Byloje ginčo nėra dėl to, jog J. B. prarado galimybę valdyti, disponuoti ir naudotis jam priklausančiu daiktu - dėže su įrankiais – be jo sutikimo, kurią jis rado pas D. B. ir kurią pastarasis buvo nusipirkęs iš J. M..
BK 178 straipsnio 2 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas atvirai pagrobė svetimą turtą arba pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą, ryšių kabelių kanalų sistemą, saugyklą ar saugomą teritoriją, arba viešoje vietoje pagrobė svetimą turtą iš asmens drabužių, rankinės ar kitokio nešulio (kišenvagystė) arba automobilį, arba pagrobė strateginę ar svarbią reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių juridinių asmenų infrastruktūrą sudarantį turtą ar jo dalį.
Teismų praktikoje laikoma, kad pagrobimas - tai tyčinis, neteisėtas ir neatlygintinas svetimo turto fizinis užvaldymas, atimantis iš asmens galimybę valdyti, naudotis ir disponuoti jam priklausančiu turtu. J. B. teisme patvirtino, jog iš garažo, be jo žinios dingo įrankių dėžė su joje buvusiais įrankiais. Pirmos instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad ikiteisminio tyrimo metu, duomenys dėl vagystės iš garažo nebuvo renkami. Šias savo išvadas grindė tuo, kad protokolu – pareiškimu, kuriuo J. B. kreipėsi į ikiteisminio tyrimo instituciją, nurodydamas, kad iš jo buvo pavogti įrankiai yra konstatuojamas faktas. Tačiau nėra jokių duomenų, kokiu būdu įrankiai atsirado pas kaltinamąjį, ir nėra jokių duomenų, jog jie įgyti vagystės būdu. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad J. M. kaltu dėl įrankių dėžės vagystės iš J. B. garažo neprisipažino nuo pat pradžių. Ikiteisminio tyrimo metu nebuvo surinkta jokių įrodymų dėl pačios nusikaltimo vietos, nėra duomenų kur įrankiai buvo laikomi ir iš kurios konkrečios vietos jie buvo pagrobti, tai yra nebuvo apžiūrėta ir aprašyta vagystės vieta. Iš J. B. apklausos pirmos instancijos teisme matyti, kad teritorija iš dalies yra aptverta, kita dalis apsodinta gyvatvore, vartų į kiemą nėra( b.l. 70). Įrodinėjant nusikalstamos veikos numatytos BK 178str.2d. buvimą kaltininko veiksmuose yra svarbu nustatyti objektyviosios ir subjektyviosios pusės požymius bei kvalifikuotos vagystės požymį, šiuo atveju įsibrovimą į patalpą: byloje nėra jokių duomenų leidžiančių manyti, jog J. M. iš J. B. garažo, neteisėtai patekdamas į šią patalpą pro neužrakintas duris, pagrobė dėžę su joje buvusiais įvairiais įrankiais. Šios aplinkybės nėra nustatytos jokiais įrodymais, tik daromos prielaidos, kad jeigu J. M. pardavė įrankius D. B., tai jis būtent ir pagrobė šią dėžę su įvairiais įrankiais kaltinime nurodytomis aplinkybėmis. Byloje yra duomenys, kad J. M. realizavo jam nepriklausantį turtą ir tai patvirtina nukentėjusio J. B. parodymai, liudytojo D. B. parodymai ir iš dalies J. M. paaiškinimai, kad jis pardavė įrankių dėžę D. B.. Tačiau kaip įrankių dėžė pateko J. M. – įrodymų nėra, yra tik prielaidos, kad jeigu jis jų nenusipirko iš G. V. ( pastarajam aktyviai neigiant šį faktą), tai pasak prokuroro apeliaciniame skunde daromų išvadų, J. M. juos pavogė. Kolegija atkreipia dėmesį, kad J. M. kaltinimai pagal BK 189str.1d. pareikšti nebuvo, todėl G. V. parodymai galėtų būti reikšmingi tuo atveju jeigu būtų įrodinėjama subjektyviosios pusės – tyčios buvimas ar nebuvimas šios įstatyminės baudžiamosios teisės normos ribose.
Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su prokuroro skundo argumentais, kad formuojant vidinį įsitikimą, turėjo būti įvertinta ta aplinkybė, kad J. M. bendravo su nukentėjusiojo J. B. sūnumi, ne kartą lankėsi garaže, žinojo kur kokie įrankiai yra saugomi, žinojo kad nukentėjusysis savaitgaliais išvyksta iš namų. Tačiau J. B. parodymais teisme nustatyta priešingai, kad J. M. lankėsi garaže tik prieš 3-4 metus( b.l.71), todėl mažai tikėtina, kad jis žinojo kokie daiktai buvo laikomi garaže praėjus trims keturiems metams. Apie tai, kad savaitgaliais išvyksta J. B. iš sodybos, jo teigimu žinojo daugelis, tame tarpe ir J. M. ( ikiteisminio tyrimo metu atlikta apklausa b.l. 5), tai rodo, kad šia informacija disponavo platus ratas asmenų. Nepagrįstas prokuroro argumentas ir dėl J. M. žinojimo, kad D. B. reikalingas raktų rinkinys, nes D. B. teisme patvirtino, jog raktų jis neprašė, nes žinojo jog J. M. yra nepilnametis( b.l.71). Prokuroro teiginys, kad J. M. prašė J. V. „apsiimti“ vagystę, nuvažiuoti į policiją ir prisipažinti, nepagrįsta jokiais įrodymais. Gi, G. V. teismo posėdžio metu nurodė, kad jam J. M. nesakė, kad eitų į policiją ir nieko neprašė. Tik atėjęs pasiteiravo ar G. V. buvo policijoje( b.l. 82). Prokuroras skunde remiasi ir J. M. paaiškinimais duotais teisme, kad G. V. neturi jokio pagrindo jį apkalbėti. G. V. parodymuose akcentuojamas vienintelis faktas, kad jis J. M. raktų rinkinio nepardavė, tačiau visiems suprantama aplinkybė jog priešingas G. V. parodymų davimas, būtų pagrindu pradėti jo atžvilgiu baudžiamąjį persekiojimą. Todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai nuosprendyje akcentavo, kad J. M. parodymai dėl įrankių įsigijimo iš G. V. nepasitvirtino, tačiau šios versijos nepasitvirtinimas negali būti traktuojamas, kaip J. M. kaltės įrodymas įvykdžius vagystę.
Teismų praktikoje ne kartą buvo akcentuota, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain, judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgment of 20 March 2001 ir kt.). Taigi, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014). Be to, duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014). Neįrodytas kaltumas tolygus įrodytam nekaltumui, tokia pozicija išreiškia nekaltumo prezumpcijos (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis, BPK 44 straipsnio 6 dalis) taikymą baudžiamajame procese.
Tinkamos įrodinėjimo pareigos įgyvendinimas baudžiamojo proceso metu, nekaltumo prezumpcijos taikymas taip pat glaudžiai siejasi su tinkamu įrodymų tyrimu ir vertinimu teisme, įrodymų pakankamumo kriterijumi. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pažymėtina, kad BPK 20 straipsnio 2 dalies nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 dalies nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime Baudžiamojo proceso kodekso normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).
Apeliacinės instancijos teismas sutinka su skundžiamo pirmos instancijos teismo nuosprendžio motyvais tiek dėl J. M. kaltės įrodymų nebuvimo, tiek dėl baudžiamojo proceso normų, reglamentuojančių liudytojo ir įtariamojo apklausas, pažeidimo. Pažymėtina, kad BPK 80 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad kaip liudytojas negali būti apklausiamas asmuo, kuris gali duoti parodymus apie savo paties galbūt padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai jis sutinka duoti tokius parodymus, taikant BPK 82 straipsnio 3 dalyje numatytus liudijimo ypatumus. Lietuvos teismų praktikoje taip pat išaiškinta, kad asmuo negali būti apklausiamas kaip liudytojas apie bet kokias aplinkybes, kurios galėtų būti pagrindas vėliau jam reikšti įtarimus ar kaltinimus ne tik tiriamoje baudžiamojoje byloje, bet ir bet kurioje kitoje „baudžiamojo pobūdžio“ byloje. Formalus įtarimų nepareiškimas neleidžia kategoriškai teigti, kad asmens teisė atsisakyti duoti parodymus prieš save nebuvo varžoma. Dėl to sprendžiant, ar tokia teisė nebuvo varžoma, atsižvelgtina ne tik į tai, ar procesine prasme asmeniui buvo pareikšti įtarimai dėl aplinkybių, kurios buvo tiriamos baudžiamojoje byloje, bet būtina įvertinti visus faktinius bylos duomenis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-183/2009, 2K-225/2009, 2K-168/2011). Šioje byloje J. M. buvo apklausiamas kaip liudytojas, apie galimai padarytą nusikaltimą, buvo suvestas akistaton su liudytoju G. V. ir kaip teisingai nurodė pirmos instancijos teismas J. M. nebuvo išaiškintos BPK 82 straipsnio 3 dalies nuostatos, kas teismo požiūriu vertintinas kaip Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto draudimo versti duoti parodymus prieš save, pažeidimas.
Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, nėra pagrindo abejoti apylinkės teismo priimto nuosprendžio teisėtumu, kadangi baudžiamoji byla išnagrinėta išsamiai ir nešališkai, įrodymai įvertini tinkamai, teismo išvados kolegijai abejonių nekelia, todėl prokuroro apeliacinio skundo argumentais keisti ar naikinti apylinkės teismo nuosprendį įstatyminio pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutarė:
Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroro A. A. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.