Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės, Irmos Čuchraj (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Albinos Pupeikienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Rietavo veterinarinė sanitarija“ apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „HNIT-Baltic“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Rietavo veterinarinė sanitarija“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas netenkintinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnis).

16. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

18. CPK 314 straipsnyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad draudimas priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra absoliutus. Pagal kasacinio teismo praktiką apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą.

19. Nagrinėjamu atveju prašomas priimti naujas įrodymas – skolų suderinimo aktas, yra sudarytas po ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo ir apeliacinio skundo padavimo, šis įrodymas apeliantei žinomas, jos pačios pasirašytas, apeliantei sudaryta galimybė su juo susipažinti ir dėl jo pasisakyti, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad naujo įrodymo priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo ir siekdama visapusiškai ir tinkamai išnagrinėti civilinę bylą apeliacine tvarka, mano, kad pateiktas rašytinis įrodymas gali būti priimamas.

Dėl ginčo esmės

20. Atsakovė (apeliantė), nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir neteisingai nustatė ir kvalifikavo esmines bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su apeliantės argumentais nesutinka. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms ir įrodymų vertinimui. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, pažymi, kad ginčo nagrinėjimas apeliacine tvarka nereiškia pakartotinio bylinėjimosi, ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino ginčo teisingam išnagrinėjimui reikšmingas bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.

21. Civilinio proceso kodekso 12 straipsnyje nustatyta, kad civilinės bylos visuose teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Jis lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims. Bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė yra ta, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į ieškovo reikalavimą, turi įrodyti atsakovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-112/2008).

22. Byloje nekilo ginčas dėl aplinkybių, jog šalių sudaryta 2018 m. liepos 9 d. paslaugų teikimo sutartimi Nr. ST18127 ieškovė (vykdytoja) įsipareigojo suteikti atsakovės (užsakovės) užsakytas ir vykdytojos patvirtintas paslaugas, o užsakovė įsipareigojo priimti paslaugas ir sumokėti už jas sutartyje nustatyta tvarka. Ieškovė išrašė PVM sąskaitas faktūras: 2018 m. liepos 4 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. HB18-328 1669,20 Eur sumos; 2018 m. rugpjūčio 29 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. HB18-406 726,00 Eur sumos; 2018 m. rugsėjo 7 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. HB18-428 1312,85 Eur sumos; 2018 m. gruodžio 3 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. HB18-590 2850,76 Eur sumos. Atsakovė apmokėjo tik 2018 m. rugpjūčio 29 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. HB18-406 (726,00 Eur suma), tačiau kitų sąskaitų neapmokėjo, todėl liko skolinga 5 832,81 Eur. Pažymėtina, jog skolą atsakovė pripažino tiek ikiteisminiuose šalių santykiuose, t. y. 2019 m. sausio 8 d. aktu Nr. 51 Dėl skolų suderinimo, pačios atsakovės 2019 m. gegužės 31 d. siųstu elektroniniu laišku su prašymu dėl skolos mokėjimo grafiko, su kuriuo ieškovė sutiko, tiek ir bylą pradėjus nagrinėti teisme, t. y. atsiliepimu į ieškinį susidariusios skolos ir savo pareigos ją sumokėti atsakovė taip pat neginčijo, skola įtraukta į atsakovės balansą 2019 m. liepos 11 d. duomenimis, taigi nėra teisinio pagrindo teigti, kad paslaugų atsakovė nepriėmė, ir tik prieš 2019 m. spalio 17 d. paskirtą teismo posėdį 2019 m. spalio 16 d. pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose pradėjo dėstyti teiginius apie nekokybiškas paslaugas. Pažymėtina, jog ir po ginčijamo teismo sprendimo priėmimo ir apeliacinio skundo pateikimo atsakovė pripažino skolą ir pasirašė 2020 m. sausio 14 d. skolų suderinimo aktą Nr. 19, kuriame nurodyta ta pati įsiskolinimo suma 5 832,81 Eur.

23. Pažymėtina, nors apeliantė teigia, kad ne kartą ieškovei reiškė pretenzijas dėl suteiktų paslaugų kokybės, iš bylos aplinkybių matyti priešingai. Kaip matyti iš šalių elektroninio susirašinėjimo medžiagos, ieškovė 2019 m. sausio 8, 15, 23 d., vasario 1 d. elektroniniais laiškais ragino atsakovę sumokėti už suteiktas paslaugas, duomenų apie atsakovės atsakymus į šiuos raginimus byloje nėra. Tik 2019 m. sausio 29 d. elektroniniu laišku atsakovė nurodė, jog nepavyksta pradėti naudotis maršrutų planavimo programa, po paslaugų teikėjos paaiškinimų dėl atsakovei kilusių klausimų daugiau jokių duomenų apie pareikštas pretenzijas byloje nėra. Priešingai, 2019 m. balandžio 2 d. ieškovės darbuotojas pats paklausė atsakovės, kaip sekasi naudotis programa, atsakovė nurodė, jog yra daug klausimų ir kol kas programa naudotis nepavyksta. 2019 m. balandžio 5 d. elektroniniu laišku ieškovės darbuotojas pateikė atsakymus į klausimus, pasiūlė paskambinti vaizdo skambučiu, kad būtų galima išsiaiškinti likusius klausimus. Po šio susirašinėjimo daugiau jokių duomenų apie atsakovės pareikštas pretenzijas dėl netinkamos kokybės paslaugų byloje nėra. Pažymėtina ir tai, jog tik šios civilinės bylos nagrinėjimo metu ieškovei 2019 m. rugpjūčio 20 d. pateikus taikos sutarties projektą, atsakovės atstovė 2019 m. rugpjūčio 27 d. atsakyme dėl siūlomos taikos sutarties nurodė, jog paslaugos suteiktos netinkamai, UAB „Rietavo veterinarinė sanitarija“ negavo to, ko tikėjosi, todėl, atsakovės nuomone, UAB „HNIT-Baltic“ turi teisę į apmokėjimą tik už tinkamai suteiktas paslaugas.

24. Esant nustatytoms aplinkybėms sutiktina su ieškovės pozicija, jog pripažinusi skolą ir tik bylos nagrinėjimo metu pradėjusi reikšti pretenzijas dėl suteiktų paslaugų kokybės bei pradėjusi neigti savo prievolę sumokėti už suteiktas paslaugas, apeliantė elgiasi nenuosekliai ir iš esmės siekia tik užvilkinti susidariusios skolos mokėjimą ir įsipareigojimų pagal sutartį vykdymą.

25. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, esant nustatytoms aplinkybėms, visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, jog jeigu ieškovė kelia ginčą dėl jai suteiktų paslaugų kokybės, ji turi tai daryti aiškiai ir nedviprasmiškai sutartyje bei norminiuose teisės aktuose nustatyta tvarka. Tuo tarpu įstatymas įpareigoja šalis prievoles vykdyti sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus ir draudžia vienašališkai atsisakyti vykdyti prievolę, pakeisti jos įvykdymo sąlygas (CK 6.38, 6.59, 6.63, 6.158, 6.200, 6.256 straipsniai). Prievolė pasibaigia tinkamu jos įvykdymu, todėl ieškovė nagrinėjamoje byloje turi reikalavimo teisę tol, kol atsakovė visiškai įvykdys savo prievolę (CK 6.123 straipsnis). Konstatuotina, kad ieškovė savo prievoles pagal sutartį įvykdė, tuo tarpu atsakovė už jai suteiktas paslaugas liko skolinga, t. y. savo prievolės neįvykdė. Dėl to pirmosios instancijos teismas iš atsakovės pagrįstai priteisė skolą.

26. Asmuo, neįvykdęs arba netinkamai įvykdęs savo sutartinę prievolę, privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas (CK 6.71 straipsnio 1 dalis, 6.256 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju bylos duomenys patvirtina atsakovės prievolių neįvykdymo faktą ieškovei, atsakovė teismo priteistų netesybų ir palūkanų neginčija. Priešingai, pati atsakovė atsiliepime sutiko, kad turi mokėti delspinigius, tik prašė perskaičiuoti jų dydį už 180 kalendorinių dienų pagal šalių sutartyje numatytą delspinigių dydį po 0,02 procento už kiekvieną pradelstą dieną, t. y. sumažinti ieškovės prašomą priteisti delspinigių dydį nuo 230,11 Eur iki 206,67 Eur, būtent taip pirmosios instancijos teismas ir padarė. Konstatavus, kad apeliacinis skundas dėl skolos nepagrįstas, t. y. konstatavus, kad apeliantė yra skolinga ieškovei visą šios reikalaujamą sumą, nepagrįstas ir apeliantės argumentas, jog ji neturi mokėti delspinigių.

27. Pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Todėl vadovaujantis Mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymu, kuris taikomas visiems tarp ūkio subjektų arba ūkio subjektų ir valstybės institucijų sudarytiems komerciniams sandoriams, pagal kuriuos už atlyginimą perduodamos prekės, teikiamos paslaugos ar atliekami darbai ir atliekami mokėjimai, iš atsakovės ieškovei pagrįstai priteistos 8 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio ir formos reikalavimų bei taikaus susitarimo

28. Nepagrįsti apeliantės argumentai dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo neatitikimo turinio ir formos reikalavimams, taip pat dėl taikaus susitarimo galimybės nesudarymo.

29. Kaip matyti iš atsakovės procesinių dokumentų turinio, jos pozicija byloje nebuvo nuosekli. Nors pareiškė prieštaravimus dėl priimto teismo įsakymo, atsiliepimu į ieškinį atsakovė neginčijo ieškovės reikalavimų dėl skolos, delspinigių ir palūkanų ir nurodė, jog tęsti bylinėjimąsi yra netikslinga, kadangi planuoja su ieškove atsiskaityti arba susitarti dėl ginčo išsprendimo taikiu būdu. Bylos nagrinėjimo metu ieškovė pati inicijavo taikų ginčo išsprendimą ir 2019 m. rugpjūčio 20 d. pateikė taikos sutarties projektą, tačiau atsakovės atstovė 2019 m. rugpjūčio 27 d. atsakyme dėl siūlomos taikos sutarties nurodė, jog paslaugos suteiktos netinkamai, UAB „Rietavo veterinarinė sanitarija“ negavo to, ko tikėjosi, todėl, atsakovės nuomone, UAB „HNIT-Baltic“ turi teisę į apmokėjimą tik už tinkamai suteiktas paslaugas. Taigi atsakovė turėjo realią galimybę ginčą išspręsti taikiai. Pažymėtina, jog teismo posėdyje atsakovės atstovai nedalyvavo.

30. Kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas (CPK 5 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisminės gynybos prieinamumo principas tiesiogiai susijęs su CPK 13 straipsnyje įtvirtintu dispozityvumo principu, kuris reiškia, kad asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, tik pats sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2009). Šiuo atveju manydama, kad jos teisės ir teisėti interesai yra pažeisti, ir turėdama įstatymo suteiktą teisę pasirinkti, ieškovė pasirinko savo interesų gynybos būdą – kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo, o atsakovei pareiškus prieštaravimus – su ieškiniu dėl skolos priteisimo. Teisėjų kolegija pažymi, jog atsakovė, žinodama apie prievolę atsiskaityti su ieškove ir ją pripažindama, gali tai padaryti bet kurioje proceso stadijoje, taip pat turėjo galimybę baigti bylą taikos sutartimi pirmosios instancijos teisme.

31. Atsakovė apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka CPK 270 straipsnio reikalavimų, kurie yra keliami teismo sprendimo turiniui. Apeliantės nuomone, toks procesinės teisės normų pažeidimas turėjo įtakos neteisėto ir nepagrįsto sprendimo priėmimui. Atsižvelgdama į šį apeliantės apeliacinio skundo argumentą, teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga motyvuoti teismo sprendimą nustatyta CPK 270 straipsnio 4 dalyje, tačiau ši teismo pareiga neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas priimtu skundžiamu sprendimu nustatė ir išnagrinėjo visus pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir bylą išsprendė teisingai. Taip pat niekuo nepagrįsti apeliantės teiginiai, kad skundžiamame sprendime nėra aiškios įžanginės teismo sprendimo dalies, nėra aiškiai suformuluotos aprašomosios ir motyvuojamosios dalies, t. y. nėra išdėstyta šalių reikalavimų ir atsikirtimų santrauka, dėl to ji iki galo nesupranta teismo sprendimo argumentų (CPK 270 straipsnio 3,4 dalys).

32. Įvertinusi skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad sprendimas atitinka CPK 270 straipsnio reikalavimus: jame pateikta įrodymų ir ginčo šalis siejusių teisinių santykių analizė, kvalifikacija, įrodymų, susijusių su ginčo dalyku, vertinimas ir išvados. Tai, kad, įvertinęs byloje esančius įrodymus, pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantė, negali būti pripažįstama netinkamu įrodymų vertinimu, įrodinėjimo taisyklių pažeidimu (CPK 185 straipsnis), bylos esmės neatskleidimu ir nelemia teismo sprendimo neteisėtumo.

Dėl bylinėjimo išlaidų

33. Pagal bendrąją taisyklę šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas priteisia šaliai išlaidas, susijusias su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgdamas į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, tačiau ne didesnes, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (toliau – Rekomendacijos, 2015 m. kovo 20 d. redakcija).

34. Apeliantė, nesutikdama su teismo ieškovei priteistų bylinėjimosi išlaidų advokato teisinei pagalbai dydžiu (621,45 Eur), argumentuoja, jog jos nepagrįstai didelės, ir nepaisant to, kad neviršija Rekomendacijose numatyto maksimalaus dydžio, neatitinka protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijų. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes ir pateiktus įrodymus, su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka.

35. Iš bylos duomenų matyti, jog advokato padėjėjas T. K. atstovavo ieškovei teismo posėdyje, teikė teisines konsultacijas, rengė procesinius dokumentus, rinko įrodymus, iš viso sugaišo 5 val., taip pat vyko į teismo posėdį iš Vilniaus į Plungę ir atgal. Iš viso už teisines paslaugas ieškovė sumokėjo 623,88 Eur. Apeliantė pripažįsta, kad šis dydis neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog išlaidos susidarė dėl pačios apeliantės procesinio elgesio, t. y. pripažindama įsiskolinimą ir teigdama, kad ketina atsiskaityti, apeliantė skolos nesumokėjo, pareiškė prieštaravimus dėl teismo įsakymo nenurodydama jokių teisinių motyvų, nesudarė ieškovės siūlomos taikos sutarties, dėl to ieškovė turėjo pareikšti ieškinį ir bylinėtis teisme. Taigi pačios atsakovės elgesys pripažįstant įsiskolinimą, bet prieštaraujant dėl jo priteisimo didino ieškovės patirtas išlaidas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Rekomendacijose nustatytais maksimaliais rekomenduojamais civilinėse bylose priteistino užmokesčio dydžiais, konstatuoja, jog ieškovei, proporcingai patenkintų reikalavimų daliai, priteista 621,45 Eur patirtų bylinėjimosi išlaidų advokato padėjėjo pagalbai apmokėti suma nelaikytina nepagrįstu ieškovės išlaidavimu, ieškovės patirtos išlaidos nėra per didelės ar neprotingos, todėl teismas konstatuoja, jog apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė ieškovei per dideles bylinėjimosi išlaidas, atmestini kaip nepagrįsti.

36. Teigdama, kad priteistos išlaidos yra per didelės, apeliantė nenurodė ir nepagrindė, kokia bylinėjimosi išlaidų suma, jos nuomone, šioje byloje atitiktų bylos sudėtingumą ir kitus nurodytus kriterijus. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, jog priteista suma yra per didelė ir neturi teisinio pagrindo ją sumažinti.

Dėl procesinės bylos baigties

37. Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylos aplinkybes, teisingai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliaciniame skunde nenurodyta jokių objektyvių argumentų, kurie būtų pagrindas naikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl, atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61). Tai, jog teismas padarė kitokias išvadas, nei norėtų apeliantė, nesudaro pagrindo pripažinti jas netinkamomis ar nepagrįstomis ir panaikinti ar pakeisti teismo sprendimą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, plačiau jų nekartodama mano, kad sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl konstatuoja, jog apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimą keisti ar naikinti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

38. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

39. Apeliacinį skundą atmetus, atsakovės turėtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (CPK 93 straipsnis). Ieškovei priteistina 695,75 Eur advokato teisinei pagalbai už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Plungės apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Uždarosios akcinės bendrovės „HNIT-Baltic“ naudai iš uždarosios akcinės bendrovės „Rietavo veterinarinė sanitarija“ priteisti 695,75 Eur (šešis šimtus devyniasdešimt penkis eurus 75 centus) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą.