Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Almos Urbanavičienės,

dalyvaujant ieškovui A. B. , jo įstatyminei atstovei N. K. , ieškovų atstovui advokatui Mindaugui Lošiui, atsakovei M. J. , atsakovės atstovui advokatui Valerijui Kuvšinčikovui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės M. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų A. B. ir O. K. ieškinį atsakovei M. J. , dalyvaujant Vaiko teisių apsaugos tarnybai, dėl mainų sutarties pripažinimo negaliojančia.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Atsakovai M. K. ir M. J. 2007 m. sausio 18 d. sudarė mainų sutartį, kuria M. J. nuosavybės teisę į jai priklausančią ¼ buto Nr. 8, esančio (duomenys neskelbtini) perleido M. K. mainais į jam priklausančią ¼ dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini). Šio buto bendrasavininkiais yra ieškovai O. K. , kuriam nuosavybės teise priklauso ¼ buto dalis ir nepilnametis A. B. , kuriam nuosavybės teise priklauso ½ buto dalis. Mainų sutartis atsakovo M. K. vardu buvo pasirašyta J. S. , veikiančio pagal 2006 m. gruodžio 18 d. M. K. jam išduotą įgaliojimą (b.l. 65).

Mainų sutartimi gautą ¼ buto Nr. 8, esančio (duomenys neskelbtini), atsakovas M. K. 2007 m. kovo 30 d. sudaryta Išlaikymo iki gyvos galvos sutartimi perleido atsakovei M. J. , kuri šia sutartimi įsipareigojo teikti M. K. iki jo gyvos galvos materialiojo aprūpinimo, priežiūros ir reikiamos pagalbos paslaugas (b.l. 109).

2007 m. spalio 26 d. atsakovas M. K. mirė. Dėl M. K. turto paveldėjimo pagal įstatymą į Vilniaus miesto 4-ąjį notarų biurą kreipėsi jo sūnus – ieškovas O. K. (b.l. 79, 93).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Apeliacinio proceso paskirtis - laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. CPK nuostata, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylas neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, reiškia, kad, pirma, apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą, antra, apskųsto teismo sprendimo (apskųstos teismo sprendimo dalies) teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas tik analizuojant apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų.

Apeliaciniu skundu atsakovė ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą pripažinti mainų sandorį, sudarytą tarp M. K. ir M. J. , negaliojančiu, teigdama, kad CK numatyti sandorio negaliojimo pagrindai byloje nebuvo nustatyti. Laikydamasi CPK 320 straipsnyje nustatytų bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribų, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pasisakys dėl šių apeliantės argumentų.

Ginčijamu 2008 m. rugsėjo 11 d. sprendimu mainų sandoris, sudarytas tarp M. K. ir M. J. , pripažintas negaliojančiu CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu. Pripažįstant sandorį negaliojančiu CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu būtina nustatyti, kokiai teisės normai (teisės normų grupei) prieštarauja ginčijamas sandoris, ir ar ši teisės norma (teisės normų grupė) yra imperatyvi. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad tais atvejais, jei teisės normoje nėra aiškiai išreikšto imperatyvo, sprendžiant dėl normos imperatyvumo, turi būti vadovaujamasi civilinės teisės normų aiškinimo principais: atsižvelgiama į tam tikros teisės normos tikslus ir uždavinius, objektą ir interesą, kurį ta teisės norma gina, taip pat tos teisės normos sisteminius ryšius su kitomis normomis ir t. t. (CK 1.9 straipsnis) (Žr pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-432/2008). Ginčijamas sandoris gali būti pripažintas prieštaraujančiu imperatyvioms įstatymo nuostatoms ne tik tada, kai juo pažeidžiamas konkretus teisės normoje aiškiai suformuluotas imperatyvas, bet ir tada, kai ginčijamas sandoris prieštarauja tam tikros teisės normų grupės tikslams ir uždaviniams, pažeidžia bendrą civilinių teisinių santykių subjektų pareigą veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų reikalavimus (CK 1.5 straipsnis).

Nagrinėjamoje byloje ieškovai mainų sandorį, sudarytą tarp M. K. ir M. J. , ginčijo nurodydami šio sandorio prieštaravimą CK nuostatoms, nustatančioms bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo tvarką ir bendraturčių pirmenybės teisę įgyti nuosavybės teisę į perleidžiamą bendro turto dalį. CK normų, nustatančių turto bendrasavininkių pirmenybę įgyti nuosavybės teisę į perleidžiamą bendro turto dalį paskirtis – ginti bendraturčių interesus, mažinti bendraturčių skaičių siekiant užtikrinti ekonomišką tam tikro turto valdymą, disponavimą juo. Dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti vieną daiktą yra apsunkinta, todėl kai vienas iš bendraturčių parduoda savo dalį, šią dalį įgijus kitam bendraturčiui ir sujungus daikto dalis, daikto valdymas tampa efektyvesnis. Taigi tuo atveju, jei perleidžiamo daikto bendrasavininkiai turi galimybę pasiūlyti daikto perleidėjui tapačias sandorio sąlygas, įstatymas suteikia jiems vienareikšmišką pirmenybės teisę įgyti perleidžiamą daikto dalį trečiųjų asmenų atžvilgiu. Tokiu atveju yra apsaugomi daikto bendrasavininkių interesai, o daikto perleidėjo interesas sudaryti sandorį jį tenkinančiomis sąlygomis, gauti norimą ir sulygtą atlyginimą, lieka nepažeistas. Įstatymo nuostatos, įtvirtinančios bendraturčio teisės perleisti teises į bendrosios nuosavybės teise turimą savo dalį, apribojimus, yra imperatyvaus pobūdžio.

Tačiau, nors disponavimas daiktu, esančiu bendrosios nuosavybės objektu, yra neišvengiamai apribotas, bendrosios nuosavybės dalies savininko nuosavybės teisės negali būti varžomos labiau, nei tai būtina siekiant atrasti tinkamą visų bendrasavininkių interesų pusiausvyrą, ir negali būti visiškai paneigtos. Daikto savininkas savo nuosavybės teisę gali realizuoti sudarydamas įvairius sandorius su jam nuosavybės teise priklausančia daikto dalimi. Priklausomai nuo sudaromo sandorio rūšies ir kitų reikšmingų aplinkybių turi būti sprendžiama, ar konkrečiu atveju bendrąja nuosavybės teise esančio daikto bendrasavininkių teisėms gali būti teikiama pirmenybė daikto dalies perleidėjo teisių ir teisėtų interesų atžvilgiu, ir ar turto perleidėjui gali ir turi būti taikomi įstatyme nustatyti apribojimai, susiję su teisių į bendrosios nuosavybės teise turimą savo dalį perleidimu.

Esminis mainų sutarties skirtumas nuo pirkimo – pardavimo sutarties yra tas, kad vietoj perleidžiamos daikto dalies vertės pinigais turto perleidėjas įgyja nuosavybėn konkretų individualiais požymiais apibrėžtą daiktą. Mainų sandorio sudarymas yra itin aktualus tais atvejais, kai sandorio šalių pagrindinis siekis – ne gauti perleidžiamo daikto vertę atitinkančią pinigų sumą, bet įgyti individualiais požymiais apibrėžtą kitos šalies turimą daiktą, išsiskiriantį tam tikromis ypatybėmis, kurios jį įgyjančiai šaliai yra svarbios ir priimtinos. Tokiu atveju kitų bendraturčių galimybė pasiūlyti mainų sutartimi sulygtas daikto perleidimo sąlygas dažniausiai yra ribota arba neįmanoma. Būtent ši mainų sandorio ypatybė, skirianti mainų sandorį nuo pirkimo – pardavimo sutarties, akcentuojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, pažymint, kad CK 4.79 straipsnis, nustatantis bendrosios nuosavybės dalies perleidimo specialiąsias sąlygas, mainų sandoriui negali būti taikomas, nes tai neleistinai apribotų vieno iš bendrasavininkių nuosavybės teises ir iškreiptų turto bendrasavininkių interesų pusiausvyrą (Žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 9 d. nutarti civilinėje byloje Nr. 3K-3-165/2005).

Taigi, apeliantė ir jos atstovas teisūs teigdami, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuota taisyklė, leidžianti netaikyti CK 4.79 nustatytų apribojimų mainų sutarties atveju. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pažymėjęs, jog vadovautis kasacinio teismo suformuota teisės aiškinimo ir taikymo praktika teismai turi ne a priori, o atsižvelgdami į konkrečios nagrinėjamos bylos aplinkybes (žr., pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. sausio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2003; 2008 m. gegužės 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-120/2008; 2008 m. rugpjūčio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2008; 2008 m. rugpjūčio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-399/2008, kt.). Be to, taikant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluotą teisės aiškinimo taisyklę būtina vadovautis bendraisiais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (Žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr.: 3K-3-194/2008). Taigi, vadovaujantis teismų praktikoje suformuluotomis teismo precedento taikymo taisyklėmis, kitoje byloje suformuotą teisės aiškinimo taisyklę galima taikyti tik tuo atveju, jei abi bylos faktiniu požiūriu yra tokios panašios, kad nagrinėjamoje byloje teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai reikalauja remtis teismo sprendimu, priimtu ankstesnėje byloje. Be to, kadangi teismo precedentas formuojamas teismui nagrinėjant konkrečias bylas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluotos teisės aiškinimo taisyklės negalima vertinti atsietai nuo teismo procesiniame sprendime, kuriame ji suformuluota, pateikiamos teisinės argumentacijos, pagrindžiančios konkrečios taisyklės taikymo prielaidas. Kadangi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas CK 4.79 straipsnio nuostatos taikymo išimtį mainų teisiniams santykiams pagrindė būtinybe atsižvelgti į vieno iš bendrasavininkių teisėtą interesą įgyti nuosavybėn konkretų daiktą, kurio jam negali pasiūlyti mainomo daikto bendrasavininkiai, o netaikant CK 4.79 straipsnio yra apribojama mainomo daikto bendrasavininkių teisė sumažinti bendraturčių skaičių siekiant užtikrinti ekonomišką tam tikro turto valdymą ir disponavimą juo, vertinant konkretaus mainų sandorio atitiktį įstatymų reikalavimams turi būti įvertinama, atsižvelgiant į faktines nagrinėjamos bylos aplinkybes, ar konkretus mainų sandoris nebuvo sudarytas tiesiog siekiant išvengti imperatyvios CK 4.79 straipsnio nuostatos taikymo, taip pat ar ginčijamo sandorio sudarymas nepranešus mainomo turto bendrasavininkiams konkrečiu atveju (įvertinus tokias reikšmingas aplinkybes kaip perleidžiamo bendrąja nuosavybės teise esančio turto objekto dalumas, bendrasavininkių santykių pobūdis, turto perleidėjo veiksmai, išreiškiantys jo neginčijamą siekį ir interesą įgyti nuosavybėn konkretų individualiais požymiais apibrėžtą daiktą, o ne jo vertę atitinkančią pinigų sumą ir t.t.) neprieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijams. Formalus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluotos taisyklės taikymas, nesusiejant jos su konkrečios bylos aplinkybėmis ir šios taisyklės taikymą pagrindžiančia teisine argumentacija, ne tik neatitiktų teismo precedento taikymo taisyklių, bet ir sudarytų prielaidas galimam piktnaudžiavimui.

Teisėjų kolegija pažymi, kad sandoris gali būti teismo pripažintas negaliojančiu CK 180 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu pagrindu ne tik dėl jo objekto, bet ir dėl tikslo neteisėtumo. Sandoris, kurio tikslas – apeiti įstatymą, išvengti imperatyvių teisės normų taikymo, yra niekinis ir negalioja vadovaujantis CK 180 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nepriklausomai nuo to, kad konkreti įstatyme įtvirtinta imperatyvi nuostata, pasinaudojus esama įstatymo spraga, formaliai nėra pažeidžiama. CK 1.5 straipsnis įpareigoja civilinių teisinių santykių subjektus įgyvendinant savo teises, taip pat ir nustatant tarpusavio teises ir pareigas tuo atveju, kai to nedraudžia įstatymas, veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų reikalavimus. Sandoris, kurio tikslas ar sudarymo aplinkybės nurodytų principų akivaizdžiai neatitinka, negali būti teismo pripažintas teisėtu.

Įvertinusi faktines nagrinėjamos bylos aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ginčijamą mainų sandorį pripažino negaliojančiu CK 180 straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu. Byloje nustatyta, kad ginčijamu mainų sandoriu atsakovas M. K. be jokių priemokų įgijo nuosavybės teise nekilnojamojo turto, kurio vertė gerokai mažesnė nei mainomo turto, dalį (b.l. 49 -51). Nors apeliantė nurodo, kad M. K. siekė įgyti nuosavybės teisėn būtent buto, esančio (duomenys neskelbtini), dalį, kadangi norėjo persikelti gyventi į kaimą, iš byloje esančių duomenų galima daryti išvadą, kad realiai į (duomenys neskelbtini) M. K. persikėlęs nebuvo, iki savo mirties gyveno bute, esančiame (duomenys neskelbtini) (b.l. 63, 93, 109, 124), o mainų sutartimi įgytas nekilnojamasis turtas nepraėjus nė trims mėnesiams nuo mainų sutarties sudarymo Išlaikymo iki gyvos galvos sutartimi buvo grąžintas apeliantei (b.l. 109-111). Pastebėtina, kad išlaikymo iki gyvos galvos sutarčiai, kaip vienai iš rentos sutarties rūšių, pagal įstatymą taikomos pirkimo – pardavimo sutarčių normos (CK. 6.460 straipsnio 2 dalis, 6.440 straipsnio 2 dalis), o atsižvelgiant į šios sutarties esmę (turto bendrasavininkių galimybę pasiūlyti analogiškas sandorio sąlygas), šiai sutarčiai, jei ji būtų sudaroma dėl bendrąja nuosavybe esančio turto (buto, esančio (duomenys neskelbtini), dalies), būtų taikytini ir CK 4.79 straipsnyje numatyti apribojimai, kurių taikymo buvo išvengta dėl ginčijamo mainų sandorio sudarymo. Visos šios aplinkybės, teisėjų kolegijos nuomone, leidžia daryti išvadą, kad atsakovas M. K. neturėjo akivaizdžiai išreikšto intereso įgyti nuosavybėn konkretų individualiais požymiais apibrėžtą daiktą, kurio jam nebūtų galėję pasiūlyti mainomo turto bendrasavininkiai, o ginčijamas mainų sandoris buvo sudarytas siekiant išvengti teisės normų, numatančių ieškovų pirmenybės teisę įgyti perleidžiamą buto dalį, taikymo, ir tokiu būdu pažeidžiant jų interesus. Atsižvelgtina ir į tai, kad byloje esantys duomenys patvirtina ieškovų teiginius apie M. K. priklausomybę nuo alkoholio (b.l. 99), o tai leidžia daryti prielaidą, kad atsakovo elgesys galėjo būti nesunkiai paveikiamas mainų sandorio sudarymo metu kartu su juo gyvenusios apeliantės ir jos sugyventinio, pasirašiusio mainų sandorį M. K. vardu pagal M. K. išduotą įgaliojimą (b.l. 49, 65, 125, 153). Vertinant tą aplinkybę, ar ginčijamu mainų sandoriu buvo pažeisti ieškovų, kaip mainomo turto bendrasavininkių interesai, reikšminga ir tai, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), yra nedalus (b.l. 7), iki ginčijamo mainų sandorio sudarymo visi buto, esančio (duomenys neskelbtini), savininkai tarpusavyje buvo susiję giminystės ryšiais, tuo tarpu apeliantė M. J. su ieškovais giminystės ryšių neturi, iš byloje esančių duomenų matyti, kad ieškovų ir apeliantės santykiai yra sudėtingi ir priešiški, o tai neišvengiamai komplikuoja bendrosios nuosavybės tvarkymą bendru sutarimu. Nors atsakovei nuosavybės teise priklauso tik ¼ buto dalis, ieškovai, turintys nuosavybės teisę į ¾ buto, dėl paties buto ypatumų ir santykių tarp šalių pobūdžio realiai apsigyventi bute neturi galimybės. Kadangi ieškovas A. B. , kuriam nuosavybės teise priklauso didžiausia buto dalis, yra nepilnametis, o byla susijusi su jo nuosavybės teisių įgyvendinimu, šią bylą nagrinėjantis teismas privalo be kita ko vadovautis prioritetinės vaikų teisių ir interesų gynybos ir apsaugos principu (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos, ratifikuotos 1995 m. liepos 3 d. įstatymu Nr.I-983, 3 straipsnio 1 dalis). Bylos nagrinėjimo metu ieškovas A. B. yra išreiškęs pageidavimą realiai apsigyventi ginčo bute, kuriame gyveno iki motinos mirties (b.l. 125, 154), taip pat nurodęs, kad apeliantė jo i ginčo butą neįleidžia (b.l. 123, 154). Nors apeliantė teigia, kad nesudaro kliūčių ieškovui apsigyventi ginčo bute, akivaizdu, kad dėl paties buto ypatumų, ieškovo A. B. amžiaus ir santykių tarp šalių pobūdžio bute gyvenant apeliantei tai padaryti nebūtų įmanoma. Atsiliepime į apeliacinį skundą pagrįstai nurodoma, kad ginčijamas mainų sandoris buvo įgyvendintas tokiu būdu, kad realiai butu naudojasi tik ¼ jo dalį įgijusi atsakovė, tuo tarpu ieškovams, taip pat ir nepilnamečiui A. B. , galimybė realiai naudotis butu nesudaryta. Apeliantės teiginiai, kad naudojimosi teisė yra tik viena iš nuosavybės teisės turinio dalių, ir kad ieškovų nuosavybės teisė gali būti įgyvendinama ir realiai nesinaudojant daiktu, teisėjų kolegijos pripažįstami teisiškai nereikšmingais, kadangi nepagrįstas nuosavybės teisės apribojimas gali pasireikšti bet kurios iš nuosavybės teisės turinį sudarančių teisių, taip pat ir naudojimo teisės, nepagrįstu suvaržymu, o nuosavybės teisių nepagrįstam ribojimui konstatuoti nebūtina, kad ieškovų nuosavybės teisė būtų apskritai paneigta. Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ginčijamu mainų sandoriu, kuris sudarytas nepranešus mainomo turto bendrasavininkiams, perleidus nuosavybės teisę į ¼ nedalaus dviejų pereinamų kambarių buto dalį atsakovei be kita ko buvo pažeisti nepilnamečio buto bendrasavininkio - ieškovo A. B. , interesai, o šis pažeidimas pasireiškė sudarymu kliūčių jam, kaip mainomo turto bendrasavininkui, realiai naudotis jam priklausančia buto dalimi. Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu apeliaciniame skunde nurodytą argumentą, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, nepagrįstai vadovavosi CK 4.82 straipsnio 2 dalies nuostatomis, nes šios nuostatos reglamentuoja kitokio pobūdžio teisinius santykius (gyvenamųjų patalpų savininkų nuosavybės teisių į namo bendro naudojimo patalpas, pagrindines namo konstrukcijas, bendrojo naudojimo mechaninę, elektros, sanitarinę – techninę ir kitokią įrangą, įgyvendinimą). Tačiau, savo išvadai pagrįsti pasirinkęs netinkamą teisės normą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad ginčijamas mainų sandoris yra neteisėtas dėl to, kad juo buvo pažeisti mainomo turto bendrasavininkių interesai, taip pat teisingai nurodė įstatyme įtvirtintą sandorio negaliojimo pagrindą - CK 1.80 straipsnio 1 dalį. Atsižvelgiant į tai ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, būdamas iš esmės teisėtas ir pagrįstas, negali būti apeliacinės instancijos teismo naikinamas formaliais pagrindais (CPK 328 straipsnis). Teisėjų kolegija taip pat atmeta apeliantės argumentus, kad kreipimasis į notarų biurą dėl palikimo priėmimo nesudaro pagrindo atsirasti ieškovo O. K. nuosavybės teisėms į ginčo buto dalį. Kadangi mainų sandorio, pirmosios instancijos teismo pripažinto negaliojančiu, šalis – atsakovas M. K. , ginčijamo teismo sprendimo priėmimo metu buvo miręs, o, vadovaujantis byloje esančiais dokumentais, ieškovas O. K. yra M. K. įstatyminis įpėdinis, vadovaujantis CK 5.1 straipsnio 1 dalies nuostatomis perėmęs mirusiojo turtines teises ir pareigas, taikydamas restituciją pirmosios instancijos teismas nuosavybės teisę į ginčijamu mainų sandoriu perleistą M. K. priklausiusią buto dalį pagrįstai pripažino O. K. . Šiuo atveju O. K. nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas yra ne kreipimasis į notarų biurą dėl palikimo priėmimo, o pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo taikytos sandorio pripažinimo negaliojančiu teisinės pasekmės.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą vadovaujantis apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Absoliučių ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta (CPK 320 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi CPK 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nutarė:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.