Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, 3K-3-362/2008

Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2008-08-11
Bylos Nr.: 3K-3-362/2008
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Aloyzas Marčiulionis (pirm.), Gražina Davidonienė (pran.), Vincas Verseckas
Ieškovas: E. S., I. S.
Atsakovas: A. K., J. K., A. B.
Trečiasis asmuo: Vilniaus miesto savivaldybės administracija, Vilniaus miesto 28-ojo notarų biuro

Kategorijos

25.3pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 3K-3-362/2008

(S) Procesinio sprendimo kategorija 25.3LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2008 m. rugpjūčio 11 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Aloyzo Marčiulionio (kolegijos pirmininkas), Gražinos Davidonienės (pranešėja) ir Vinco Versecko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovių E. S. ir I. S. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. rugpjūčio 7 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 12 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovių E. S. ir I. S. ieškinį atsakovams A. K., J. K. (J. K.) ir A. B. dėl nuosavybės teisės pripažinimo; tretieji asmenys: Vilniaus miesto savivaldybės administracija, Vilniaus miesto 28-ojo notarų biuro notarė S. B., Valstybės įmonė Registrų centro Vilniaus filialas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl teisės normų, reglamentuojančių nuomininko pirmenybės teisę pirkti parduodamą turtą pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 20 straipsnį. Ieškovės nurodė, kad nuo 1949 metų buvo buto (duomenys neskelbtini) nuomininkės. 1992 m. gegužės 28 d. potvarkiu atsakovės A. B. sutuoktiniui buvo atkurtos nuosavybės teisės į keturis pastatus Vilniuje, (duomenys neskelbtini) , iš kurių viename buvo ieškovių nuomojamas butas. Atsakovė A. B. po sutuoktinio mirties paveldėjo turtą, 2004 m. balandžio 23 d. sutartimi jį pardavė atsakovui J. K., kuris 2005 m. vasario 21 d. dovanojimo sutartimi turtą padovanojo sutuoktinei A. K. Ieškovių manymu, buvo pažeistos jų teisės, nes pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą, jeigu gyvenamojo namo savininkas parduoda sugrąžintą gyvenamąjį namą, jo dalį, butą, nuomininkai turi pirmenybės teisę jį pirkti. Ieškovėms nebuvo pasiūlyta pirmumo teise įsigyti nuomojamą butą. Nurodytame įstatyme nereglamentuojant atvejų, kai savininkas, kuriam atkurtos nuosavybės teisės, pažeisdamas nuomininkų pirmenybės teisę, parduoda gyvenamąją patalpą, ieškovės prašė teismo pagal analogiją taikyti CK 4.79 straipsnio 3 dalį dėl pažeistų teisių gynimo ir restitucijos. Ieškovės prašė teismo: 1) pripažinti negaliojančia 2005 m. vasario 21 d. dovanojimo sutarties dalį dėl 59,42 procentų dalies statinio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), dovanojimo ir panaikinti A. K. vardu įregistruotą nuosavybės teisę į šią dalį; 2) panaikinti J. K. vardu įregistruotą nuosavybės teisę į nurodyto statinio 59,42 proc. dalį, įgytą pagal 2004 m. balandžio 23 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį, ir dėl šios dalies pagal J. K. ir A. B. 2004 m. balandžio 23 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį perkelti pirkėjo teises ir pareigas ieškovėms lygiomis dalimis; 3) nustatyti, kad ieškovėms lygiomis dalimis nuosavybės teise priklauso nurodyto statinio 59,42 proc. dalis; 4) nustatyti, kad už statinio 59,42 proc. dalį ieškovės turi sumokėti atsakovei A. B. 16 267,50 Lt, o ši – 16 267,50 Lt J. K.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2007 m. rugpjūčio 7 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių atkūrimo įstatyme ir poįstatyminiuose aktuose nebuvo reglamentuota nuomininko pirmumo teisės pirkti gyvenamąjį namą, jo dalį, butą, jeigu savininkas jį parduoda, įgyvendinimo tvarka, todėl pagal analogiją taikė CK 4.79 straipsnį, kuriame nustatyta bendraturčių pirmenybės teisė pirkti bendrąja daline nuosavybe esančią parduodamą turto dalį ta kaina ir sąlygomis, kuria turtas parduodamas. Teismas nustatė, kad savininkui buvo grąžinti keturi gyvenamosios paskirties pastatai, kuriems visiems suteiktas vienas adresas ir visi jie pastatyti viename žemės sklype, todėl šį turtą vertino kaip nedalų. Be to, atsakovė A. B. siekė parduoti namą ir žemės sklypą vienam pirkėjui, perleisdama nuosavybę į visą turtą. Teismas pažymėjo, kad tuo atveju, kai nuomininkui būtų perkelta teisė įsigyti nuosavybėn pastatų dalį, keistųsi tiek nuosavybės turinys (iš asmeninės į bendrąją dalinę), tiek tektų spręsti klausimą dėl žemės sklypo, ant kurio pastatytas vienas iš keturių pastatų, perleidimo ar naudojimo tvarkos. Ieškovės prašė teismo perkelti joms pirkėjų teises už kitą kainą ir kitomis negu nustatyta sutartyje sąlygomis, todėl teismas šių reikalavimų nepripažino pagrįstais, motyvavo, kad jie neatitiko pagal analogiją taikyto įstatymo nuostatų, pažeidė sandorio šalių teisėtus interesus ir lūkesčius. Teismas sprendė, kad atsakovė A. B., prieš parduodama jai sugrąžintą turtą, privalėjo nuomininkams pasiūlyti pirkti šį turtą pirmumo teise už tą pačią kainą ir tomis pačiomis sąlygomis, tačiau atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovės nemanė, jog jų teisės buvo pažeistos dėl to, kad pardavėja už tą pačią kainą ir tomis pačiomis sąlygomis nepasiūlė joms pirmenybės teise pirkti turto, nereiškė reikalavimų dėl tokios teisės įgyvendinimo, todėl teismas pripažino, kad nebuvo pagrindo vertinti pardavėjos neatliktų veiksmų pasekmių. Teismo teigimu, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 5 dalis negalėjo būti aiškinama tik nuomininko naudai, kad nuomininkas turėjo pirmenybės teisę įsigyti jo nuomojamas patalpas, tuo pagrindu reiškiant reikalavimą tik dėl pirkėjų teisių dalies perkėlimo. Teismas pažymėjo, kad teisių dalies perkėlimas pagal sutartį pažeistų ir pirkėjo teises; šis galėtų disponuoti ne visu turtu, kurį įsigijo, likdamas turto dalies savininku; be to, būtų suvaržytas naudojimasis įsigytu žemės sklypu. Teismas nurodė, kad nuomininkui nustatyta pirmenybės teisė pirkti parduodamą turtą, tačiau, norint įsigyti tik turto dalį, ši nuomininko teisė negali būti įgyvendinama pažeidžiant turto savininko teises ir valią parduoti visą žemės sklypą vienam savininkui su žemėje esančiais pastatais. Teismas vertino ieškovių pateiktus skaičiavimus, pagal kuriuos jos nustatė turto kainą, ir pripažino juos nepagrįstais, nes daikto kaina nustatoma pirkimo–pardavimo sutartimi, šalių susitarimu. Teismas, įvertinęs pirkėjo – atsakovo J. K. – veiksmus, pripažino juos sąžiningais; jo sutuoktinės A. K. veiksmai sudarant dovanojimo sutartį taip pat buvo pripažinti sąžiningais, ieškovėms neįrodžius priešingai. Teismas pažymėjo, kad dovanojimo sutartis buvo sudaryta po valstybės garantijų ieškovėms įvykdymo (valstybės garantija E. S. įvykdyta 2004 m. gruodžio 9 d.). Teismas netenkino ieškovių reikalavimų taip pat ir dėl to, kad jos praleido ieškinio senaties terminą. Teismas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, nurodė, kad nebuvo pagrindo ir sąlygų nuomininko teisių turinį vertinti palankiau negu bendraturčių, todėl sprendė, kad ieškovių reikalavimams taikytinas CK 4.79 straipsnio 3 dalyje nustatytas trijų mėnesių senaties terminas, kurį ieškovės praleido. Teismas nustatė, kad ieškovės apie procesinių teisių pažeidimą sužinojo ar privalėjo sužinoti 2005 m. birželio 28 d., kai joms buvo įteikti procesiniai dokumentai dėl iškeldinimo, o ieškinys dėl nuosavybės teisių gynimo pareikštas 2006 m. liepos 10 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovių apeliacinį skundą, 2008 m. kovo 12 d. nutartimi jį atmetė ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kolegija nurodė, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių atkūrimo įstatymas skirtas ne vien nuomininkų, bet ir grąžintinų namų savininkų teisėms ginti, o jo 20 straipsnis –nurodytų asmenų interesams suderinti. Įstatymų leidėjas, suteikdamas pirmenybės teisę nuomininkams, neapribojo sugrąžintų patalpų savininkų disponavimo savo turtu teisių ir, esant situacijai, kai savininkui grąžintas didesnės apimties gyvenamasis plotas negu jį užima nuomininkas, nepriklausomai nuo turto savininko siekių, neapribojo jų teisės pirmiausia pasiūlyti nuomininkui išpirkti jo užimamą namą (jo dalį), butą ir tik po to spręsti dėl likusio turto pardavimo, t. y. kolegija pažymėjo, kad įstatymo leidėjas suteikė sugrąžinto turto savininkams teisę disponuoti šiuo turtu savo nuožiūra, siekiant gauti maksimalų ekonominį efektą. Dėl to teismas pripažino nepagrįstais ieškovių argumentus dėl sugrąžinto turto savininkės – atsakovės A. B. pareigos pirmiausia pasiūlyti ieškovėms įsigyti jų nuomojamą butą; motyvavo, kad sugrąžinto turto savininko nuosavybės teisės būtų nepagrįstai susiaurintos, palyginus su kito analogiško turto, kuris buvo įgytas kitais būdais, savininko teisėmis, kartu būtų buvęs pažeistas konstitucinis nuosavybės neliečiamumo ir apsaugos principas. Tai, kad būtent turto savininkas savo nuožiūra ir atsižvelgęs į savo ekonominius interesus turėjo teisę spręsti dėl sugrąžinto turto pardavimo tvarkos ir sąlygų, rodo ir įstatymo leidėjo nuoroda į 1964 m. CK 125 straipsnį. Kolegija konstatavo, kad atsakovė A. B. pati turėjo teisę apsispręsti, kas jai buvo naudingiau. Juolab kad esminė ginčo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo esminė sąlyga buvo viso sugrąžintų pastatų komplekso kartu su žemės sklypu pardavimas, tuo tarpu ieškovių valia buvo įsigyti tik jų nuomotą butą, o tai prieštaravo Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 5 daliai ir CK 4.79 straipsnio 3 daliai. Kolegija nepripažino pagrįstais apeliacinio skundo argumentų, kad teismas turėjo atsižvelgti į viešąjį interesą ir išeiti už ieškinio ribų bei suteikti prioritetinę nuomininkių teisių gynybą. Kolegijos teigimu, viešasis interesas preziumuoja ne tik nuomininkų, bet ir sugrąžinto turto savininkų teisių gynimą. Be to, siekiant konstatuoti, kad viena ar kita teisė buvo pažeista, reikėjo nustatyti, ar ieškovės turėjo realią, o ne menamą galimybę ja pasinaudoti. Tuo tarpu byloje nebuvo patikimų įrodymų, patvirtinusių, kad ieškovės turėjo realią galimybę įsigyti ginčo turtą pagal atsakovės reikalavimus. Kolegija taip pat nustatė, kad ieškovės praleido ieškinio senaties terminą. Pagal analogiją taikytame CK 4.79 straipsnyje nustatytas trijų mėnesių senaties terminas teismo tvarka reikalauti, kad nuomininkui būtų perkeltos pirkėjo teisės ir pareigos. Ieškovės apie ginčo pirkimo–pardavimo sandorį sužinojo 2005 m. birželio 28 d., kai gavo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ieškinį dėl jų iškeldinimo iš ginčo patalpų, tačiau ieškinį pateikė daugiau nei po metų – 2006 m. liepos 10 d.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė

Kasaciniu skundu ieškovės prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2007 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 12 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai neteisingai aiškino Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą pirmenybės teisę nuomininkams įsigyti parduodamą turtą, nukrypo nuo teismų praktikos išaiškinimų, kad, įstatymuose nustačius pirmenybės teisę įsigyti parduodamą turtą, siekiama užtikrinti parduodamo turto naudotojo teisinių ir ekonominių interesų apsaugą, šiai suteikiant pirmenybės teisę prieš parduodamo turto savininko interesus gauti kuo didesnę naudą iš to turto pardavimo ir pirkėjo interesą įsigyti parduodamą turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. V. v. A. Z. B., L. S. agroserviso įmonė, A. S.; bylos Nr. 3K-3-134/2007). Kasatorių manymu, byloje kilo ginčas dėl daiktinės teisės, dėl pažeistų ieškovių teisių, nepasiūlius joms pirmenybės teise įsigyti nuosavybės teisę į nuomojamas patalpas, todėl tokiu atveju nebuvo pažeisti pardavėjos interesai, nes ji būtų gavusi tą pačią naudą, tik iš kito asmens. Be to, pirkėjas (atsakovas J. K.) visą tos pačios būklės iš atsakovės įsigytą turtą perleido kitam asmeniui dovanojimo sutarties pagrindu, todėl teismams nebuvo pagrindo daryti išvadą, kad pirkėjo turtiniai interesai būtų pažeisti, jei atsakovė būtų pardavusi ne visus parduotus objektus, nes J. K. jų visų atsisakė neatlygintinai, o dovanos gavėja negalėjo reikšti pretenzijų, ir teismas negalėjo konstatuoti jos turtinių interesų pažeidimo vien dėl to, kad ji neatlygintinai būtų gavusi mažiau turto negu perleista pagal dovanojimo sutartį. Juolab kad ginčijamos pirmenybės teisės pažeidimas yra pagrindas nuomininkams teisme ginti savo pažeistas teises.

2. Bylą nagrinėję teismai padarė nepagrįstas išvadas, kad, nors buvo pažeistas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 20 straipsnio reikalavimas pasiūlyti nuomininkėms pirmenybės teise įsigyti parduodamą turtą, tačiau būtų buvę nepagrįsta reikalauti iš atsakovės parduoti nuomininkėms tik dalį turto; teismui kilo abejonių dėl nuomininkių galimybių įsigyti turtą, net jei ir būtų buvęs toks pasiūlymas. Teismai sprendimuose tik pateikė prielaidas dėl ieškovių galimybių pasinaudoti pasiūlymu įsigyti turtą, jei jis būtų buvęs pateiktas. Kasatorių teigimu, įstatymo 20 straipsnyje nustatyta pirmenybės teisė įsigyti turtą neribojama kokiomis nors aplinkybėmis, taip pat ir dėl parduodamo turto techninių charakteristikų ar naudojimo ypatumų. Turėjo užtekti fakto, kad turtas buvo parduodamas, o tai pagal CK 4.74 straipsnį reiškė, jog pirkimo–pardavimo sandoris buvo galimas ir dėl turto dalies. Teismai plečiamai aiškino pirmenybės teisės įgyvendinimo galimybes, paneigė pirmenybės teisę, kaip tokią, nes turto pardavėjui suteikė teisę suformuluoti tokias sąlygas, kurios iš anksto būtų nepriimtinos pirmenybės teisės turėtojui arba būtų pritaikytos konkrečiam pirkėjui. Atsakovė iš viso nepasiūlė nuomininkėms įsigyti parduodamo turto, todėl teismai neturėjo pagrindo vertinti pasiūlymo sąlygų pagrįstumo. Kasatorių teigimu, sandorio pripažinimo negaliojančiu pasekmės (restitucija) taikomos nepriklausomai nuo ieškovo pareikštų reikalavimų, tuo tarpu bylą nagrinėję teismai padarė priešingą išvadą, kad nebuvo pagrindo taikyti ieškovių nurodyto pažeistų teisių gynimo būdo (pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo), todėl ieškovių reikalavimas buvo nepagrįstai atmestas.

3. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai pagal analogiją nepagrįstai taikė CK 4.79 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą trijų mėnesių terminą. Kasatorių teigimu, teismai, taikydami įstatymo ar teisės analogiją dėl senaties termino, turėjo nustatyti, ar dėl nagrinėjamo ginčo įstatymuose nebuvo nustatyti kiti ieškinio senaties terminai. Tuo tarpu teismai vadovavosi tik teisingumo ir protingumo principais, aiškino ne įstatymą, bet sprendė dėl nuosavybės teisinių santykių teisinio reguliavimo, tuo tarpu ši funkcija pagal Konstitucijos 67, 109 straipsnius yra išimtinė Seimo, kaip įstatymų leidybos institucijos, teisė. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad ieškovės pačios prašė taikyti CK 4.79 straipsnį, nepagrįstai taikė ir jame nustatytą ieškinio senaties terminą. Ieškovės nurodytą straipsnį pagal analogiją prašė taikyti tik dėl pažeistų teisių gynimo būdo (restitucijos taikymo). Jei teismas negalėjo taikyti konkrečiai prašomo taikyti restitucijos būdo, tai jis turėjo parinkti tinkamą pažeistų teisių gynimo būdą, o ne atmesti ieškinį. Be to, teismai nepagrįstai rėmėsi 1964 m. CK 125 straipsniu, atsakovų sutarčių sudarymo metu tiek ši norma, tiek Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 20 straipsnio redakcija nebegaliojo, todėl teismai ginčą turėjo spręsti pagal galiojančią teisę. Ieškinio senaties terminai nustatyti CK 1.125 straipsnyje, teismai nurodė, kad nei CK, nei kituose įstatymuose gyvenamųjų namų nuomininkams nebuvo nustatyta sutrumpintų ieškinio senaties terminų reikalavimams dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 20 straipsnyje nustatytos pirmenybės teisės įsigyti nuomojamas patalpas gynimo pareikšti, t. y., kasatorių teigimu, nėra jokios CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatyto bendrojo dešimties metų senaties termino taikymo išimties. Dėl to nebuvo pagrindo konstatuoti teisės spragą ir pagal analogiją taikyti kitas teisės normas.

4. Bylą nagrinėję teismai atmetė ieškinio reikalavimus, nurodę, kad ieškinio padavimo metu nuomininkėms jau buvo įvykdyta valstybės garantija dėl buto, kurį įsigyti joms būtų taikoma pirmenybės teisė pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 20 straipsnį, todėl jos neteko teisės į savo kaip nuomininkių teisių gynybą pagal šį įstatymą. Kasatorių manymu, pagal CK 1.138 straipsnio 2 punktą teismas gina pažeistas teises, atkurdamas buvusią iki teisės pažeidimo padėtį, t. y. jei nustato, kad konkrečiu laiku buvo atliktas tam tikras sandoris, kuris prieštaravo tuo metu galiojusiems įstatymams, tai tie sandoriai turi būti panaikinami, nepaisant vėlesnių veiksmų ar teisės normų pasikeitimų, nes teismas vertina konkretaus veiksmo atitiktį įstatymui to veiksmo atlikimo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. G. v. Klaipėdos apskrities viršininko administracija; bylos Nr. 3K-3-384/2001; skelbta Teismų praktika 16). Ginčo turto pirkimo–pardavimo metu (2004 m. balandžio 23 d.) ieškovėms dar nebuvo įvykdyta valstybės garantija, jos turėjo nuomininkių statusą ir atitinkamas teises, tarp jų – pirmenybės teisę įsigyti naudojamą butą pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių atkūrimo įstatymą, atsakovai A. B. ir J. K. nepasiūlė joms įsigyti parduodamą turtą pirmenybės teise ir pažeidė nurodyto įstatymo 20 straipsnį.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į ieškovių kasacinį skundą atsakovai A. K. ir J. K. prašo jo netenkinti ir palikti nepakeistus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir apeliacinės instancijos teismo nutartį, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Jie nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai tinkamai taikė Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių atkūrimo įstatymą, pagrįstai pagal analogiją taikė CK 4.79 straipsnį, padarė teisingą išvadą, kad pardavėja siekė parduoti vientisą turtą, o ne dalimis (tai buvo esminė turto pirkimo–pardavimo sutarties sąlyga), todėl, suteikus pirmenybės teisę kasatorėms nuosavybės teise įsigyti tik namo dalį, būtų pažeistas sutarties laisvės principas, savininko ir pirkėjo teisės. Be to, nuomininkui suteikus privilegijų, būtų apribota turto savininko, norinčio parduoti savo turtą, teisė parduoti turtą pagal pageidaujamą kainą ir sąlygas. Teismai teisingai taikė CK 4.79 straipsnio 3 dalyje nustatytą trijų mėnesių ieškinio senaties terminą, pagrįstai atsižvelgė į įstatymų leidėjo valią, priimant Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių atkūrimo įstatymą. Be to, pagrįstai buvo atsižvelgta į tai, kad kasatorėms buvo įvykdyta valstybės garantija, todėl buvo pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus, nes vienas iš ginčo sandorių buvo sudarytas, kai kasatorės buvo netekusios teisės reikalauti, kad joms būtų suteikta pirmenybės teisė. Teismai nenukrypo nuo teismų praktikos, o kasaciniame skunde minimų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi nesutampa.

Atsiliepimu į ieškovių kasacinį skundą atsakovė A. B. prašo jo netenkinti ir palikti nepakeistus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir apeliacinės instancijos teismo nutartį, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ji nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai pagrįstai vadovavosi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių atkūrimo įstatymu, CK 4.78 straipsniu. Ginčo pirkimo–pardavimo sutartyje buvo įtvirtinta pagrindinė sandorio sąlyga – atsakovės nuosavybės teise valdyto viso nekilnojamojo turto perleidimas atsakovui, t. y. atsakovė, tik formaliai nepranešdama kasatorėms apie ketinimą parduoti nekilnojamąjį turtą, nepažeidė kasatorių teisių, nes šios iš tikrųjų nesiekė įsigyti turto pagal atsakovės pasiūlytas sąlygas. Be to, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių atkūrimo įstatymas skirtas ne tik nuomininkų, bet ir grąžintų namų savininkų teisėms ginti, todėl, suvaržius savininko teises, būtų pažeistas konstitucinis nuosavybės neliečiamumo principas. Teismai taip pat pagrįstai konstatavo, kad kasatorės praleido ieškinio senaties terminą. CK 4.79 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta teisės norma yra specialioji, todėl, taikant teisės normas pagal kasatorių aiškinimą, būtų pažeisti sąžiningumo ir protingumo principai. Be to, tai yra išaiškinta ir teismų praktikoje. Atsakovės manymu, kasatorių argumentai, kad teismai nukrypo nuo teismų praktikos, yra nepagrįsti, nes kasaciniame skunde minimų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi nesutampa. Kasatorėms buvo įvykdyta valstybės garantija, todėl buvo pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus, nes J. K. ir A. K. turto dovanojimo sutartis buvo sudaryta, kai kasatorės apskritai nebeturėjo pirmenybės teisės įsigyti nuomojamas patalpas, todėl ir jų teisė negalėjo būti pažeista.

Atsiliepimu į ieškovių kasacinį skundą trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo jo netenkinti ir palikti nepakeistus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir apeliacinės instancijos teismo nutartį. Jis nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai tinkamai taikė Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių atkūrimo įstatymą, CK 4.78 straipsnį, padarė teisingą išvadą, kad pirmenybę įsigyti turtą turėjo tas pirkėjas, kuris norėjo pirkti visą nekilnojamąjį turtą, o ne jo dalį, nenukrypo nuo teismų praktikos, kasaciniame skunde nurodytų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi nesutampa.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Nagrinėdamas bylą, kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnis). Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje tiria, ar apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias nuomininko pirmenybės teisę pirkti parduodamą turtą (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai).

Nagrinėjamas ginčas yra kilęs tarp savininkų, kuriems Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo pagrindu yra natūra grąžintas gyvenamasis namas, ir vieno iš jame esančių butų nuomininkų (buvusių nuomininkų, jų šeimos narių). Sprendžiant tokio pobūdžio ginčą būtina derinti bendruosius civilinių teisinių santykių subjektų lygiateisiškumo, nuosavybės neliečiamumo, proporcingumo, teisėtų lūkesčių civilinių principus (CK 1.2 straipsnis), Civilinio kodekso normas, reglamentuojančias gyvenamųjų patalpų nuomos ir savininko teisių apsaugos teisinius santykius, bei Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nustatytas specialiąsias teisės normas.

Dėl Piliečių nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 5 dalies taikymo ir aiškinimo. Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo proceso tikslas – nors iš dalies panaikinti neteisėto nuosavybės teisių atėmimo padarinius, grąžinti buvusiems savininkams neteisėtai nacionalizuotą ar kitaip nusavintą jų turtą ir taip apginti pažeistą jų nuosavybės teisę. Tačiau nuosavybės teisė nėra absoliuti. Valstybė įstatymu gali riboti nuosavybės teisių įgyvendinimą. Nuosavybės teisių ribojimas leistinas, jeigu jis pripažintinas būtinu demokratinėje visuomenėje, siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, kitas Konstitucijoje įtvirtintas vertybes. Ribojimas turi atitikti proporcingumo principo, pagal kurį įstatymuose nurodytos priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus, konstituciškai pagrįstus tikslus. Nurodytose nuosavybės teisių atkūrimą reguliuojančių įstatymų normose yra nustatytas gyvenamųjų namų savininkų nuosavybės teisių apribojimas. Valstybei ar savivaldybei priklausantys gyvenamieji namai (jų dalys) grąžinami savininkams su apribojimais, jeigu tuose namuose gyvena nuomininkai. Piliečių nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 20 straipsnis yra skirtas gyvenamųjų namų savininkų bei juose gyvenančių nuomininkų interesams suderinti. Įstatymų leidėjas, nustatydamas tam tikras garantijas nuomininkams, gyvenantiems namuose, į kuriuos atkurtos nuosavybės teisės, nenustatė draudimo savininkams disponuoti susigrąžintu nekilnojamuoju turtu. Nurodyto straipsnio 5 dalis kaip nuomininko teisių garantiją įtvirtina jo pirmenybės teisę pirkti gyvenamojo namo savininko parduodamą sugrąžintą namą, jo dalį ar butą. Kolegija konstatuoja, kad ši teisės norma neįpareigoja sugrąžinto turto savininko pardavinėti turtą dalimis, tai teisingai pastebėjo apeliacinės instancijos teismas. Nagrinėjamoje byloje savininkui buvo sugrąžintas didesnės apimties turtas, negu teisėtu pagrindu naudojamas nuomininkių, šios bylos ieškovių. Teismai nustatė, kad atsakovė pardavė visą nekilnojamąjį turtą Vilniuje, (duomenys neskelbtini), kaip vieną nedalomą kompleksą, susidedantį iš trijų gyvenamosios paskirties pastatų – keturių gyvenamųjų namų bei žemės sklypo vienam asmeniui atsakovui J. K. (T. 1, b. l. 11–16). Kolegija konstatuoja, jog pagal Piliečių nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 5 dalies prasmę ieškovė neprivalėjo pardavinėti šio turto dalimis ir būtent ieškovių nuomojamą butą siūlyti pirkti joms, kaip dabar to ieškiniu siekia ieškovės. Kiekvienas savininkas, disponuodamas savo turtu, siekia tam tikro ekonominio efekto ir nori, kad šis būtų maksimalus. Kasacinio teismo teisėjų kolegija sutinka su bylą nagrinėjusių teismų pirmiau nurodytos teisės normos aiškinimu ir atmeta kasatorių argumentus, jog, dalį turto pardavus ieškovėms, pardavėjos (atsakovės) interesai nebūtų pažeisti. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad atsakovo (pirkėjo) J. K. tikslas buvo įsigyti visą pardavėjai priklausantį turtą minėtu adresu kaip nedalomą kompleksą, o ne tapti šio turto bendraturčiu su kitais asmenimis. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnis). Pažymėtina, kad kasatorių nurodomoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 30 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje K. V. v. A. Z. B., L. S. agroserviso įmonė, bylos Nr.3K-3-134/2007, bylos aplinkybės nėra tapačios, nes šios bylos kasacinio nagrinėjimo dalykas buvo Žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 4 dalies nuostatų aiškinimas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad teismai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota vienoda teisės aiškinimo ir taikymo praktika turi vadovautis ne a priori, o atsižvelgdami į visų nagrinėjamoje byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekstą. Taigi kasacinį skundą galima grįsti tik tokiais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse išdėstytais teisės išaiškinimais (ratio decidendi), kurie suformuluoti savo faktinėmis aplinkybėmis analogiškose arba iš esmės panašiose į bylą, kurioje kasacine tvarka skundžiamas teismo sprendimas, bylose. Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės skiriasi nuo kasatorių nurodytos bylos, kurioje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priėmė nutartį, faktinių aplinkybių, todėl nėra pagrindo teigti, kad teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Kita vertus, šioje nutartyje taip pat akcentuojama pirmenybės teisės turėtojo teisė pirkti tik visą parduodamą objektą (parduodamą konkrečią dalį), o ne savo nuožiūra reikalauti parduoti atskirą pardavimo dalyko dalį. Kasatoriai nepagrįstai remiasi CK 4.74 straipsniu, kuriame nustatyta, kad bendrosios nuosavybės teisės objektu gali būti kiekvienas daiktas ir kitas turtas, jeigu įstatymai nenustato ko kita. Tai yra bendro pobūdžio norma, kuri nagrinėjamų ginčo santykių nereguliuoja. Atsakovė (ginčo turto pardavėja), įgyvendindama savo, kaip savininkės teisę disponuoti priklausančiu turtu, nesiekė sukurti bendrosios dalinės nuosavybės su kitais asmenimis ir neturėjo pareigos parduoti ieškovėms tik dalį jai priklausančios nuosavybės. Piliečių nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 5 dalyje, kurioje suteikiama parduodamos gyvenamosios patalpos nuomininkui pirmenybės teisė ją įsigyti, nenustatyta šios teisės įgyvendinimo tvarkos. Kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai taikė šioje byloje įstatymo analogiją – CK 4.79 straipsnio nuostatas dėl bendraturčio pirmenybės teisės pirkti parduodamas dalis, esančias bendrąja nuosavybe, įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų (CK 1.8 straipsnio 1 dalis). Šios teisės normos taikymo ir aiškinimo praktika kasacinio teismo yra suformuota. CK 4.79 straipsnyje, kuriame nustatytos bendrosios nuosavybės dalies perleidimo specialiosios sąlygos, kitiems bendraturčiams suteikiama pirmenybės teisę šią dalį įsigyti tik tais atvejais, kai jis turi galimybę pasiūlyti tas pačias sandorio sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. R. S.; bylos Nr. 3K-3-165/2005). Tai reiškia, kad bendraturtis tokia teise gali pasinaudoti tik atveju, jeigu jis sutinka mokėti tą pačią kainą ir įvykdyti visas kitas pardavėjo nurodytas sandorio sąlygas. Priešingu atveju pardavėjas įgyja teisę savo turtą parduoti bet kuriam kitam asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Edgira“ v. UAB „Norta“; bylos Nr. 3K-3-2005).

Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad ieškovės nesiekė įsigyti visą atsakovės parduodamą turtą, o tik jo dalį. Tai akivaizdu iš ieškinio turinio. Tokios aplinkybės suponuoja išvadą, kad ieškovės nesiekė ir neturėjo galimybės pasiūlyti atsakovei tų pačių sandorio sąlygų, kuriomis ji sudarė pirkimo-pardavimo sutartį su atsakovu J. K. Bylą nagrinėję teismai teisingai konstatavo, kad atsakovė turėjo pareigą pranešti ieškovėms apie savo ketinimą parduoti visą jai sugrąžintų pastatų kompleksą su žemės sklypu. Tačiau, kaip pagrįstai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, tokios pareigos neįvykdymas savaime nereiškia ieškinio pagrįstumo, nes, minėta, ieškovių ketinimai buvo nukreipti tik į dalies parduodamo turto įsigijimą.

Dėl CK 4.79 straipsnio 3 dalyje nustatyto termino taikymo. CK 4.79 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu dalis parduota pažeidžiant pirmenybės teisę ją pirkti, kitas bendraturtis turi teisę per tris mėnesius teismo tvarka reikalauti, jog jam būtų perkeltos pirkėjo teisės ir pareigos. Bylą nagrinėję teismai, taikydami CK 4.79 straipsnio analogiją, nustatė, kad ieškinys dėl pirkėjo teisių perkėlimo buvo paduotas praėjus daugiau nei metams nuo sužinojimo apie sudarytą sandorį momento, t. y. praleidus CK 4.79 straipsnio 3 dalyje nustatytą trijų mėnesių terminą. Tai buvo vienas iš pagrindų ieškiniui atmesti. Kasatorių teigimu, bylą nagrinėję teismai šį terminą pagal įstatymo analogiją taikė nepagrįstai, nes turėjo būti taikomas bendrasis ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo sutikti su tokiais kasatorių teiginiais. Jau minėta, kad teismai byloje pagrįstai taikė CK 4.79 straipsnio analogiją ir jo taikymą tinkamai motyvavo. Pažymėtina tai, kad pačios ieškovės taip pat prašė taikyti dalį šios normos nuostatų kaip įstatymo analogiją.

Ieškinio senaties instituto tikslas – sudaryti realią galimybę asmeniui apginti savo pažeistą teisę, užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, skatinti asmenį kuo greičiau ginti savo pažeistą teisę. Ieškinio senaties institutas yra nustatytas tiek ieškovo, tiek atsakovo, t. y. abiejų šalių, interesais. Pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo, kaip pirmenybės teisės gynimo būdo, specifika yra ta, kad jo taikymas nepriklauso nuo trečiojo asmens, kuriam perleistas turtas, sąžiningumo. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad pirmenybės turėtojui priklauso ne perleistas turtas, bet teisė jį įsigyti pirmiau už kitus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. V. v. A. Z. B.; A. S ir kt.; bylos Nr. 3K-3-134/2007). Įstatymų leidėjas, įtvirtindamas pirmenybės teisės įgyvendinimo tvarką, nustatė ir tam tikrą sąžiningų trečiųjų asmenų interesų apsaugos priemonę – trumpą trijų mėnesių laikotarpį ieškiniui dėl pirkėjo teisių perkėlimo pareikšti. Tokio sutrumpinto termino nustatymas leidžia išvengti nepagrįsto sąžiningų trečiųjų asmenų interesų pažeidimo. Kolegija pažymi, kad teisinio reguliavimo sferoje yra ir daugiau norminių aktų, reglamentuojančių pirmenybės teisę įsigyti parduodamą turtą, tačiau taip pat nereglamentuojančių tokios teisės pažeidimo padarinių šalinimo mechanizmo (pvz., Žemės įstatymas). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. birželio 11 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje R. B., A. J. v. J. M., E. A., bylos Nr. 3K-3-232/2007, yra konstatavusi, kad galiojančiuose įstatymuose įtvirtintos pirmenybės teisės prigimtis yra analogiška, ji nustatyta siekiant tų pačių tikslų – užtikrinti tų asmenų, kurie susiję su perleidžiamu nekilnojamuoju turtu daugiau nei visi kiti tretieji asmenys ir kurių interesams šio turto pardavimas gali turėti tiesioginės įtakos, teisių apsaugą bei galimybę ateityje jas tinkamai įgyvendinti. Minėtoje nutartyje konstatuota, jog, atsižvelgiant į tai, kad visuose įstatymuose įtvirtintas iš esmės vienodo turinio pirmenybės teisės institutas, kuriuo siekiama tų pačių tikslų, šios teisės pažeidimo teisinių padarinių pašalinimas negali iš esmės skirtis.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, remiantis pirmenybės teisės prigimtimi, bendraisiais teisės principais (CK 1.8 straipsnis) bei sisteminiu civilinės teisės normų aiškinimu, Piliečių nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintos parduodamos gyvenamosios patalpos nuomininkui pirmenybės teisės ją įsigyti pažeidimo teisinių padarinių šalinimas neturi iš esmės skirtis nuo kituose įstatymuose nurodyto analogiškos teisės gynimo būdų, todėl šiai teisei įgyvendinti bei ginti taikytinos CK 4.79 straipsnio taisyklės, tarp jų – ir jo 3 dalyje nustatytas trijų mėnesių terminas ieškiniui dėl pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo pareikšti.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias nuomininko pirmenybės teisę įsigyti parduodamą sugrąžintą gyvenamąjį namą, jo dalį ar butą, todėl kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį kasacine tvarka (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai).

Kiti ieškovių kasacinio skundo argumentai dėl joms suteiktos valstybės garantijos reikšmės ieškinio pagrįstumo aspektu tampa teisiškai nereikšmingi, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

CPK 93 straipsnio 1, 2 dalyse nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies; jeigu ieškinys tenkinamas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai.

Atsakovai, pateikdami atsiliepimą į kasacinį skundą, prašė priteisti iš ieškovių bylinėjimosi išlaidas. Byloje nustatyta, kad atsakovai A. K. ir J. K., pateikdami atsiliepimą į kasacinį skundą, turėjo 1416 Lt išlaidų už advokato pagalbą surašant šį procesinį dokumentą; atsakovė A. B. – 1500 Lt analogiško pobūdžio išlaidų. Atmetus ieškovių kasacinį skundą, atsakovams prašant priteisti bylinėjimosi išlaidas, pirmiausia reikia įvertinti, ar išlaidų už advokato teisinę pagalbą suma atitinka rekomenduotiną maksimalų užmokestį už procesinio dokumento surašymą. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7 punkte nurodyti rekomenduojami priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai, kurie apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindas – Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1368 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ nuo 2008 m. sausio 1 d. patvirtino minimaliosios mėnesinės algos dydį – 800 Lt. Atsiliepimas į kasacinį skundą buvo pateiktas 2008 m. gegužės 29 d. Nurodytų Rekomendacijų 8.14 punkte nustatytas rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokestis už atsiliepimą į kasacinį skundą apskaičiuotinas nustatytą koeficientą (nagrinėjamu atveju – 2) dauginant iš minimalios mėnesinės algos. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovų sumokėtas advokatams mokestis už atsiliepimų į kasacinį skundą surašymą atitinka rekomenduotiną maksimalų užmokestį už procesinio dokumento surašymą, todėl šios išlaidos atsakovams priteistinos iš ieškovių.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 12 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui J. K. po 708 (septynis šimtus aštuonis) Lt iš ieškovių E. S. ir I. S. bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme.

Priteisti atsakovei A. B. po 750 (septynis šimtus penkiasdešimt) Lt iš ieškovių E. S. ir I. S. bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Aloyzas MarčiulionisGražina DavidonienėVincas Verseckas