- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-10-03
- Bylos Nr.
- A-2424-629/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01101-2017-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Milda Vainienė (pran.), Arūnas Dirvonas
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Pareiškėjas
- E. V.
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas E. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
1.1. Pareiškėjas paaiškino, jog jį periodiškai laikant Lukiškių TI-K nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2017 m. kovo 31 d. duše nebuvo užtikrintas privatumas, dušų kabinos įrengtos tiesiai priešais durų stebėjimo langelį, kiekviena kabina neatskirta sienelėmis, be to, dušuose nėra persirengimo kabinų, viskas vyksta vienoje patalpoje. Buvo laikomas 105, 106, 107, 118, 119, 120, 124 kamerose, kurių korpusuose antrame ir trečiame aukšte įrengti minėti dušai. Taip pat buvo laikomas ir rūsyje esančiose kamerose Nr. 209, 218, prie kurių taip pat analogiški dušai, į kuriuos pareiškėjas buvo vedamas. Naudojimasis tokiais dušais pareiškėjui sukėlė nepatogumus, stresą, gėdą, orumo pažeminimą, nerimą, įtampą, jis jautėsi kankinamas, kad su juo buvo nežmoniškai elgiamasi.
Atsiliepimas
2. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat prašė priteisti iš pareiškėjo 2,82 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, atlyginimą.
2.1. Nurodė, kad siekianti užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) privatumą duše, Lukiškių TI-K dušo patalpose yra įrengtos pertvaros. Pertvaros bendras aukštis yra 1,6 m (0,4 m atstumas tarp pertvaros ir grindų), plotis – 1,2 m. Persirengimo patalpų įrengimo Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) nenumato.
2.2. Pažymėjo, kad tam tikras suimtųjų ir / arba nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą.
2.3. Teigė, kad pareiškėjas savo skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, abstrakčiai cituodamas tarptautinius bei Lietuvos nacionalinius teisės aktus. Pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Šios žalos pareiškėjo nurodytas dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais, pareiškėjas tiesiog pateikia savo samprotavimus apie tariamai atsiradusią neturtinę žalą, tačiau nekonkretizuoja, kuo būtent pasireiškia jam tariamai padaryta neturtinė žala, nepateikia jokių faktinių aplinkybių, kitaip neįrodo skunde nurodytos sumos dydžio. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą laikytinas nepagrįstu bei traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita. Šiuo atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.
2.4. Nurodė, kad realiai patyrė bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas, kurių atlyginimas yra priteistinas iš pareiškėjo. Teismo nutartimi Lukiškių TI-K buvo įpareigotas pateikti teismui su ginču susijusią medžiagą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių. Šią medžiagą, kurią Lukiškių TI-K turėjo parengti, vykdydamas minėtą nutartį, sudaro iš viso 47 A4 formato lapai. Vadovaujantis Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039, 6 ir 7 punktais, bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 12 d. informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, vieno rašytinio, grafinio A4 formato lapo kopijos parengimas nustatytinas 0,06 Eur (0,22 Lt), todėl atsakovo atstovo Lukiškių TI-K realiai patirtų išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, materialinė išraiška yra 47 x 0,06 Eur, t. y. 3,66 Eur.
II.
3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. liepos 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 100 Eurų neturtinės žalos atlyginimą dėl netinkamų sąlygų dušuose, o likusią skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.
4. Teismas akcentavo, kad privataus gyvenimo teisinė samprata siejama su asmens būsena, kai asmuo gali tikėtis privatumo, su jo teisėtais privataus gyvenimo lūkesčiais. Todėl nagrinėjamoje administracinėje byloje teismas pabrėžė, kad pareiškėjo teisė į privatų gyvenimą Lukiškių TI-K yra žymiai mažesnio turinio negu laisvo asmens: iš esmės pareiškėjas teismo posėdyje pripažino, kad jo stebėsena gali būti, tačiau, pareiškėjo manymu, nesant jokių pakankamų užtvarų dušuose, jo teisė į privatumą buvo neproporcingai ribojama, ypač atsižvelgiant į tai, kad nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė tinkamai persirengti ir pasidėti drabužius, kad Lukiškių TI-K prie dušų nėra atskiros persirengimo patalpos, taip pat dezinfekavimo patalpos, kad nėra išduodami apatiniai ir viršutiniai drabužiai. Nors teismas 2017 m. balandžio 11 d. nutartimi įpareigojo atsakovą pateikti visą medžiagą, susijusią su dušais, tačiau jis pateikė itin bendro pobūdžio informaciją (b. l. 25), o atsiliepime į skundą nurodė, kad persirengimo patalpų įrengimo Higienos norma HN 134:2015 nenustato.
5. Teismas nesutiko su atsakovo pozicija. Higienos normos HN 134:2015 29 punkte nustatyta, jog laisvės atėmimo vietoje turi būti įrengta sanitarinė švarykla; sanitarinėje švarykloje įrengiamos šios patalpos: nusirengimo / apsirengimo kambarys, dušinė, dezinfekavimo kameros patalpa, o 30 punkte – dezinfekavimo kamera gali būti neįrengiama, jeigu laisvės atėmimo vietoje laikomi asmenys aprūpinami apatiniais ir viršutiniais drabužiais; tokiu atveju nusipraususiems duše asmenims nusirengimo / apsirengimo kambaryje išduodami švarūs apatiniai ir viršutiniai drabužiai. Iš pateiktos teismui medžiagos matyti, kad Lukiškių TI-K prie dušų nėra nusirengimo / apsirengimo kambarių, be to, nėra jokių įrodymų, kad visuose pareiškėjo naudotuose dušuose buvo sienelės, užtikrinančios proporcingą pareiškėjo stebėseną ir jo teisę į privatumą. Todėl, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas turėjo teisę kiekvieną savaitę praustis ir buvo Lukiškių TI-K laikomas nuo 2016 m. balandžio mėn. iki 2017 m. kovo mėn. su tarpais (nes pareiškėjas nebūdavo Lukiškių TI-K (b. l. 7-16)), o tai palengvino pareiškėjo būseną, teismas konstatavo, kad pareiškėjo teisė į privatumą buvo pažeista, o jam iš Lietuvos valstybės priteistina 100 Eur neturtinės žalos atlyginimas (teismas įvertino, kad pareiškėjo dažnai nebūdavo Lukiškių TI-K). Likusią skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą, nes didesnės sumos priteisimas, teismo vertinimu, būtų vertintinas kaip pareiškėjo siekis pasipelnyti iš valstybės.
6. Tenkinęs pareiškėjo skundą iš dalies, teismas atsakovo prašymo priteisti išlaidų atlyginimą netenkino (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 str. 1 d.).
III.
7. Atsakovas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
7.1. Teismas nemotyvavo, kodėl, teismo manymu, pažeistai teisei apginti nepakanka vien pažeidimo pripažinimo. Pareiškėjas turėjo pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių bei reikšmingų aplinkybių, patvirtinančių neturtinės žalos kilimo faktą, o pirmosios instancijos teismo nustatyta atlygintinos neturtinės žalos suma nėra pagrįsta jokiais objektyviais kriterijais.
7.2. Pirmosios instancijos teismas išsamiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pareiškėjo pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, o pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui, todėl pirmosios instancijos teismo pozicija vertintina kaip neargumentuota.
7.3. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta pinigų suma kompensuotų galbūt jam padarytą žalą. Todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Žemesnės instancijos teismas
7.4. Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartimi Lukiškių TI-K buvo įpareigotas pateikti teismui su ginču susijusią medžiagą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių. Ruošdamas dokumentinę medžiagą ir formuojant administracinę bylą pagal pareiškėjo gautą skundą, Lukiškių TI-K realiai turėjo padaryti tam tikras kopijas iš esančių dokumentų, kurie laikomi įstaigoje popierine forma, dokumentai įstaigoje nėra kaupiami (laikomi) skaitmenine forma, todėl atsakovo atstovas Lukiškių TI-K realiai patyrė bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas, kurios yra priteistinos iš pareiškėjo.
Atsiliepimas
8. Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad apeliaciniame skunde pateikiama tik šabloninė informacija, nepagrindžianti pareiškėjo skunde pateiktų argumentų, nurodytų faktų.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
9. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kilusios pareiškėją laikant Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nuo 2016 m. balandžio mėn. iki 2017 m. kovo mėn. netinkamomis sąlygomis (neužtikrinant privatumo naudojantis dušu), atlyginimo.
Žemesnės instancijos teismas
10. Pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo skundą tenkindamas iš dalies, pripažino, kad Lukiškių TI-K prie dušų nėra nusirengimo / apsirengimo kambarių, be to, nėra jokių įrodymų, kad visuose pareiškėjo naudotuose dušuose buvo sienelės, užtikrinančios proporcingą pareiškėjo stebėseną ir jo teisę į privatumą, todėl pareiškėjo teisė į privatumą buvo pažeista, ir jam iš Lietuvos valstybės priteisė 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kitą skundo dalį atmetęs kaip nepagrįstą.
11. Atsakovas apeliaciniame skunde iš esmės teigia, kad šiuo atveju nenustatyti tiek atsakovo atstovo neteisėti veiksmai, tiek pareiškėjo galbūt patirta neturtinė žala, o teismas nemotyvavo, kodėl, jo manymu, pažeistai teisei apginti nepakanka vien pažeidimo pripažinimo.
12. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Administracinių bylų teisenos įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
13. Patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą bei įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.
14. Pažymėtina, jog neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Spręsdamas dėl valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), pirmosios instancijos teismas šiuo atveju nustatė, kad nuo 2016 m. balandžio mėn. iki 2017 m. kovo mėn. su pertraukomis pareiškėją laikant Lukiškių TI-K nebuvo užtikrintas jo privatumas naudojantis dušais taip pat prie dušų nėra nusirengimo / apsirengimo kambarių, todėl tai jau yra pagrindas konstatuoti neteisėtus valstybės veiksmus. Atsakovas nepateikė jokių argumentų, kodėl, jo nuomone, šiuo atveju valstybė (jos pareigūnai) neatliko neteisėtų veiksmų, tik abstrakčiai teikia nesutikimo su šia sąlyga argumentus.
15. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016, 2016 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2848-624/2016, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013, 2008 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje A143-1966/2008 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Tokia pozicija grindžiama neturtinės žalos pobūdžio specifika, pagal kurią ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 14, 2008). Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1371-520/2017, 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-336/2012, 2012 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-39/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2007 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007 ir kt.).
16. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nurodytų įrodinėjimo standartų laikėsi, kadangi, kaip minėta, materialiojo teisinio pobūdžio faktą – neturtinės žalos, pasireiškusios fiziniais nepatogumais, papildomu diskomfortu, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimu, pareiškėjui padarymą, grindė tokiais faktiniais duomenimis, kaip kad privatumo neužtikrinimu pareiškėjui naudojantis dušais, galimybės nusirengti / persirengti nebuvimu. Taigi tai sudarė pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjui galėjo kilti atitinkamos neigiamos pasekmės. Šiuo aspektu atsakovas taip pat nepagrindė, kodėl šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus.
17. Dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat nuosekliai akcentuoja, kad pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (2010 m. liepos 1 d. sprendimo byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 37 p., 2009 m. spalio 15 d. sprendimo byloje Antipenkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03), 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (EŽTT 2011 m. sausio 25 d. spendimas byloje Elefteriadis prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05). Atsižvelgiant į tai, nepagrįstu laikytinas atsakovo teiginys, jog pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galbūt jam padarytą žalą.
18. Pridurtina, jog, kaip teisingai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, todėl laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1500/2013). Suimtiesiems ar nuteistiems asmenims garantuojamų teisių užtikrinimas įkalinimo įstaigose yra pozityvi valstybės pareiga (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2577-556/2017, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1500/2013, 2013 m. balandžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-558/2013 ir kt.).
19. Dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo, pažymėtina, jog iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika panašiose bylose, pagal kurią EŽTT, gindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – Konvencija) įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02), 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytas Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); 2013 m gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).
20. Paprastai tik esant nežymiems, vienkartiniams, neilgalaikiams kalinimo sąlygų pažeidimams (nepriklausomai nuo įstaigos tipo), atsižvelgiant į konkrečią pareiškėjo situaciją, pažeidimas tik konstatuojamas, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1805-502/2018, 2018 m. kovo 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1722-556/2018, 2018 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-455-602/2018, 2018 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1279-492/2018).
21. Tai atitinka ir EŽTT praktiką, pagal kurią paprastai tik trumpas, atsitiktinis ir nedidelis (nežymus) reikalaujamos minimalios asmeninės erdvės sumažinimas gali paneigti griežtą Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją, t. y. leisti nepripažinti, kad buvo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas (pvz., 2012 m. sausio 17 d. sprendime byloje Fetisov ir kiti prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 43710/07, 6023/08, 11248/08, 27668/08, 31242/08 ir 52133/08) (134-138 p.), kai buvo kalinama maždaug 2 kv. m plote 19 dienų, 2013 m. spalio 17 d. sprendime byloje Vladimir Belyayev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 9967/06) (33-36 p.), kai buvo kalinama 2,95 kv. m plote 10 dienų, o vėliau ne iš eilės 2,65 kv. m plote 2 dienas ir 2,97 kv. m plote 26 dienas, taip pat 2013 m. balandžio 9 d. sprendime byloje Kurkowski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 36228/06) (66-67 p.), kai buvo kalinama maždaug 2,1 kv. m plote 4 dienas ir vėliau 2,6 kv. m plote dar 4 dienas, EŽTT nenustatė Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo).
22. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes bei atsižvelgdama į aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos administracinių teismų praktiką, sprendžia, kad nėra pagrindo sutikti su atsakovo apeliacinio skundo teiginiu, jog šiuo atveju vien pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs kumuliacinį pareiškėjo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K poveikį, sprendžia, kad byloje yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais.
23. Teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo argumentams dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir dydžio įvertinimo ir jų nekartodama, sutinka su tuo, jog dėl to, kad pareiškėjui nuo 2016 m. balandžio mėn. iki 2017 m. kovo mėn. su pertraukomis neužtikrinus privatumo naudojantis dušais Lukiškių TI-K, taip pat prie dušų neįrengus nusirengimo / apsirengimo kambarių, kaip to reikalauja teisės aktai, pareiškėjas galėjo patirti neturtinę žalą, kuri turėjo būti atlyginta pinigais. Taigi šiuo atveju nustatyti pažeidimai negali būti laikomi nežymiais ar vienkartiniais, dėl ko neturėtų būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.
24. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė pareiškėjui 100 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimo sumą. Teisėjų kolegijos nuomone, priteista suma yra pagrįsta ir adekvati dėl padarytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti.
25. Dėl atsakovo prašymo atlyginti bylinėjimosi išlaidas pažymėtina, jog, atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas buvo tenkintas tik iš dalies, atsakovas nebent turėtų teisę gauti savo išlaidų atlyginimą tik tokia dalimi, kokia buvo netenkintas pareiškėjo skundas. Kita vertus, teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju atsakovo atstovas medžiagą, už kurios parengimą prašo priteisti patirtų išlaidų atlyginimą, teismui pateikė vykdydamas pirmosios instancijos teismo nurodymą. Minėti dokumentai buvo reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl nurodyta Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarka, kuria remiasi atsakovo atstovas, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina. Pažymėtina, jog tokios praktikos buvo laikytasi ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtose bylose (2014 m. spalio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-945/2014, 2016 m. sausio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015 ir kt.). Taigi, šiuo atveju nebūtų pagrindo tenkinti minėtą atsakovo atstovo prašymą ir iš dalies.
26. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.