- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-03-14
- Bylos Nr.
- I-3630-281/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03465-2015-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Mefodija Povilaitienė
- Pareiškėjas
- M. Š.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
- Kategorijos
- 1.15.2.3.2Neturtinė žala
- 3.21Teismo sprendimas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Mefodija Povilaitienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. Š. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas M. Š. 2015-06-29 teismui padavė skundą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – LAVL), 4 000 € neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 1-2).
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą grindžia netinkamomis laikymo LAVL sąlygomis. Paaiškino, kad palatose buvo šalta, drėgna, sanitarinis mazgas neatskirtas nuo bendros patalpos, todėl sklido blogas kvapas, neužtikrinamas asmens privatumas, vienam asmeniui tenka mažiau nei 3,6 kv. m ploto, trūksta šviesos. Vertina, kad buvo kalinamas nežmoniškomis, žiauriomis sąlygomis ir tai sudaro pagrindą atlyginti neturtinę žalą.
Teismo posėdyje pareiškėjas nedalyvavo. Teisme gautas rašytinis pareiškėjo prašymas bylą nagrinėti jam nedalyvaujant.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama LAVL, atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti (b. l. 7-10).
Nurodė, kad ligoninė nefiksuoja, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ar suimtųjų, to daryti neįpareigoja jokie teisės aktai. Lietuvos higienos norma ploto reikalavimo asmenims, laikomiems laisvės atėmimo vietose, nenustato. Pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių nuostatas, ligoninės palatose plotas, tenkantis vienam asmeniui, turi būti ne mažesnis nei 5,1 kv. m. Ligoninė negali daryti įtakos atvykstančių asmenų skaičiui, nes joje teikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems to reikalaujantiems asmenims. Teisės aktai nereglamentuoja dieninės šviesos įjungimo ar išjungimo, o natūralus apšvietimas užtikrinamas per langus. Kiekvienoje kameroje yra mechaninė vėdinimo sistema, kuri užtikrina oro cirkuliaciją ir vėdinimą patalpoje. Ligoninės patalpos atitinka higienos normos reikalavimus, jai išduotas higienos pasas. Atsakovės nuomone, pareiškėjas neįrodė sąlygų civilinei atsakomybei kilti.
Teismo posėdyje atsakovė nedalyvavo.
Motyvuojamoji dalis
Skundas netenkintinas.
Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui už jo laikymą LAVL atskirais laikotarpiais nuo 2013-10-01 iki 2014-05-05 sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
CK 6.250 str. 1 d. nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais; to paties straipsnio 2 d. nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų numatytais atvejais. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau - ir EŽTT) praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02).
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas humanizmo principas reiškia, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Kadangi analizuojamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, taip pat yra aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.
Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 str. reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 str. yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė jį su Konvencijos 3 str. nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95). Kaip ne kartą pažymėjo EŽTT savo praktikoje, ypač mažas kameros plotas yra labai svarbi aplinkybė, kurią būtina įvertinti sprendžiant, ar kalinimo sąlygos buvo žeminančios Konvencijos 3 str. prasme. Ypač mažas kamerų plotas yra savaiminis pagrindas pripažinti, kad kalinimo sąlygos yra žeminančios (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą, 53254/98).
Pareiškėjas teigia, kad jis LAVL patalpose buvo laikomas pažeidžiant vienam asmeniui tenkantį minimalųjį gyvenamąjį plotą.
Remiantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 11¹.4 p., vienam asmeniui LAVL palatose tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis 5,1 kv. m.
Nustatyta, kad pareiškėjas jo gydymo LAVL laikotarpiu buvo laikomas 4 lovų 8,80 kv. m ploto kamerų tipo palatoje Nr. 23, 7 lovų 21,25 kv. m ploto kamerų tipo palatoje Nr. 27 ir 8 lovų 15,45 kv. m ploto kamerų tipo palatoje Nr. 29. Atsakovė pripažįsta aplinkybę, kad pareiškėjui galėjo būti neužtikrintas minimalus plotas, o pateikti konkretaus skaičiaus, kiek palatoje buvo laikoma asmenų atitinkamomis dienomis, negalėjo. Tai, kad LAVL nefiksuoja tokios statistikos, vertintina pareiškėjo naudai, dėl to pripažintina, kad pareiškėjas buvo laikomas patalpoje, kurioje vienam asmeniui tenkantis plotas buvo mažesnis už teisės aktuose nustatytą minimalų vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą.
Pabrėžtina, kad LAVL neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti, todėl neteisėtumo faktas yra pakankamai įrodytas (žr. analogišką poziciją Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-438-121/2009, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2810/2011), o jos motyvai, kad ji nėra kalta dėl šio pažeidimo, nėra reikšmingi.
Pareiškėjas taip pat teigė, kad LAVL kamerose buvo šalta, drėgna, tamsu, o sanitarinis mazgas neatskirtas nuo bendros patalpos.
Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 p. įtvirtinta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 16.5 p. nurodoma, kad, įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos <...>. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Analogiškos sanitarinio mazgo įrengimo nuostatos numatytos ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 35.5 punkte. Teisės aktai nenumato reikalavimo uždengti unitazą ar klozetą. Ligoninėje įrengtas sanitarinis mazgas nurodytus reikalavimus atitiko, aukščio ar konkrečios jo įrengimo vietos, kuriame jis turi būti, teisės aktai nereglamentuoja. Vis dėlto, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra pilnai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, jis yra matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje. Pažymėtina, kad byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją priimtame 2009-03-12 sprendime (pareiškimo Nr. 15210/07) Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatavo, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Taigi pareiškėjo teisė į privatumą jo gydymo LAVL laikotarpiu nebuvo visiškai užtikrinta.
Lietuvos higienos normos 24 p. nustatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Bylos medžiaga patvirtina, kad LAVL turi mechaninę patalpų vėdinimo sistemą. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimo departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, 14.1 p. nustatyta, kad kameroje turi būti langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą. Teismo vertinimu, natūrali kamerų vėdinimo sistema (per langus) atitinka teisės aktų reikalavimus, todėl atsakovės atstovo veiksmų neteisėtumas šiuo atveju nenustatytas.
Lietuvos higienos normos 26 p. nustatyta, kad temperatūra šiltuoju metų laiku turi būti 18-28C, šaltuoju – 18-22C. LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., LVAT 2013-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013-04-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.). Pažymėtina, kad pareiškėjo skundo teiginiai yra abstraktaus pobūdžio ir nekonkretūs, duomenų apie nustatytus pažeidimus ar skundus dėl netinkamų laikymo sąlygų ir dėl to atsiradusių neigiamų pasekmių nenustatyta. Faktą, kad ligoninės palatų įrengimas ir sanitarinės sąlygos jose atitinka higienos reikalavimus, patvirtina ligoninei 2013-07-29 išduotas leidimas – higienos pasas (b. l. 21).
Teismo nustatytos aplinkybės, kad tam tikrą laikotarpį pareiškėjas buvo kalinamas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, sudaro pakankamą pagrindą išvadai, jog pareiškėjui kilo tam tikrų neigiamų padarinių. Kita vertus, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas su nusiskundimais būtų kreipęsis į LAVL administraciją; nenustatyta, kad atsakovė būtų sąmoningai siekusi pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis; pats pareiškėjas taip pat nekonkretizuoja, kiek asmenų buvo kartu , o ploto nepakankamumą grindžia tik tuo, kad tualetas, lovos ir kiti baldai užimdavo dalį ploto.
Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, įvertinęs tai, kad pažeidimas nebuvo ištisinis, bet trukdavo tam tikrais neilgais laikotarpiais, taip pat atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, numatančią, jog sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-12-10 nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2791-12), teismas pripažįsta, kad 300 € dydžio atlygintinos neturtinės žalos dydis yra pakankamas pareiškėjo neigiamiems išgyvenimams kompensuoti.
Remiantis anksčiau išdėstytomis aplinkybėmis, pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies (ABTĮ 88 str. 5 p.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 5 p., 127 str., 129 str.,
nusprendė:
pareiškėjo M. Š. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti M. Š. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 300 € (tris šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimą.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.