Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėjas L. Pauliukėnas Baudžiamoji byla Nr. 1A-281-557/2015

Teisėja R. Stonkuvienė Teisminio proceso Nr. 1-01-1-21825-2015-9

2015 m. liepos 9 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Lino Pauliukėno, teisėjų Reginos Bertašienės ir Dalios Kursevičienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. R. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 27 d. nuosprendžio, kuriuo A. R. nuteistas pagal BK 22 str. 1 d. ir 178 str. 2 d. laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams. Pritaikius BK 64¹ str., paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir nustatyta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 1 metams, bausmę atliekant pataisos namuose, bausmės pradžią skaičiuojant nuo 2015-04-16.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. R. nuteistas už tai, kad pasikėsino pagrobti svetimą turtą įsibrovęs į patalpą, t. y. už tai, kad 2015-04-16 apie 21.20 val., atsuktuvu atstūmęs Klaipėdos m. (duomenys neskelbtini) laiptinės rūsio durų spynos liežuvėlį, įsibrovė į rūsį, kur su savimi turėtomis replėmis sulaužė sandėliuko Nr. 23 durų spyną ir iš sandėliuko pasikėsino pagrobti 4 vnt. automobilinių padangų „Kormoran“, kurios vienos vertė 74.63 eurai, priklausančių E. K., ištraukdamas jas iš įrengtos medinės sienelės ir tokiu būdu pasiruošdamas jas pagrobti, po ko dvi padangas išnešė iš rūsio, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes prie Taikos pr. 83 namo buvo sulaikytas policijos pareigūnų.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

A. R. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas pagal BK 22 str. 1 d. ir 178 str. 2 d. už tai, kad įsibrovęs į patalpą, pasikėsino pagrobti svetimą turtą. BK 178 str. 2 d. inter alia numato, kad tas, kas pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės apribojimu, arba laisvės atėmimu iki šešerių metų.

Apylinkės teismas už šį nusikaltimą skyrė nuteistajam A. R. laisvės atėmimą 1 metams 6 mėnesiams, pritaikius BK 64¹ str. nuostatas, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu. Teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, atsižvelgė į jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę (savo kaltę pripažino ir nuoširdžiai gailisi), į tai, kad nenustatyta atsakomybę sunkinančių aplinkybių, kad A. R. pasikėsino padaryti apysunkį nusikaltimą, anksčiau ne kartą teistas už nusikaltimus nuosavybei, tačiau tai A. R. neatgrasė nuo nusikalstamos veikos darymo, nedirba, neregistruotas darbo biržoje. Nors dėl padarytos nusikalstamos veikos gailisi, tačiau savo gyvenimo būdo keisti nesistengia. Turtinė žala kaltinamojo nusikalstamais veiksmais nepadaryta, nes visas turtas grąžintas nukentėjusiam asmeniui. Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes bei į tai, kad A. R. yra recidyvistas, nes nusikalto, esant neišnykusiam teistumui už tyčinių nusikaltimų padarymą, apylinkės teismas padarė išvadą, jog bausmės tikslai nuteistojo atžvilgiu bus pasiekti tik A. R. paskyrus laisvės atėmimo bausmę. Teismas atsižvelgė į kaltinamojo sveikatos būklę bei į tai, kad nusikalstama veika nutrūko pasikėsinimo stadijoje, ir bausmės dydį nustatė mažesnį, nei straipsnio sankcijoje numatytas bausmės vidurkis.

Nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės – nusikalstama veika nutrūko pasikėsinimo stadijoje, nuteistasis turi sveikatos problemų – jau buvo apsvarstytos pirmosios instancijos teismo, ir skiriant bausmę į jas buvo atsižvelgta. Nuteistasis apeliuoja į tai, kad serga ŽIV ir jo sveikatos būklė yra bloga, tačiau pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, jog A. R. dėl savo sveiktos būklės negalėtų atlikti laisvės atėmimo bausmės, kita vertus, sveikatos būklė nekliudė nuteistajam daryti pakankamai daug fizinių pastangų reikalaujantį nusikaltimą. Nors apeliantas teigia, kad pataisos namuose jam nebus galimybės gydytis, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuteistųjų sveikatos priežiūra yra grindžiama tais pačiais principais ir vykdoma tokia pačia apimtimi, kaip ir visų gyventojų. Nuteistiesiems užtikrinamas tokios pat kokybės bei lygio gydymas, kaip ir esantiems laisvėje asmenims. BVK 174 str. 2 d. nustato, kad pataisos įstaigose ir areštinėse steigiamos asmens sveikatos priežiūros įstaigos arba tarnybos. Infekcinėmis ligomis sergantiems nuteistiesiems, atliekantiems laisvės atėmimo bausmę, gydyti ir laikyti steigiamos laisvės atėmimo vietų gydymo įstaigos. Taip pat BVK 174 str. 3 d. nustatyta, jog nuteistajam reikalinga būtinoji medicinos pagalba, kurią suteikti laisvės atėmimo vietų ligoninėje nėra galimybių, gali būti teikiama valstybės arba savivaldybių asmens sveikatos priežiūros įstaigose, užtikrinant suimtojo apsaugą. Taigi teigti, jog nuteistojo sveikata nebus tinkamai pasirūpinta, nėra jokio pagrindo. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 straipsnis nustato, kad įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Nagrinėjamu atveju A. R. yra nuteistas už nusikalstamos veikos padarymą, todėl natūralu, kad iš to kyla pasekmės, vienokiu ar kitokiu įstatymų nustatytu būdu varžančios nuteistojo teises bei laisves.

Nuteistojo A. R. padaryta nusikalstama veika yra tyčinė ir savanaudiška. Jis nusikaltimo padarymo metu niekur nedirbo (t. 1, b. l. 49-50), eilę kartų teistas už analogiškas nusikalstamas veikas – vagystes (t. 1, b. l. 58-68), o taip pat yra baustas ir administracine tvarka už smulkųjį svetimo turto pagrobimą ir narkotinių medžiagų vartojimą be gydytojo paskyrimo (t. 1, b. l. 52-56). Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog nuteistasis A. R. pragyvenimui ir narkotinių medžiagų vartojimui lėšų gaudavo nusikalstamu būdu – vogdamas. A. R. tyčinį nusikaltimą padarė turėdamas neišnykusį ir įstatymo nustatyta tvarka nepanaikintą teistumą už tyčinius nusikaltimus, todėl jis, remiantis BK 27 str. 1 d. nuostatomis, laikomas recidyvistu. Nuteistojo A. R. nusikalstamas elgesys rodo jo nihilistinį požiūrį į teisės ir visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas, nenorą keisti savo gyvenimo būdo, stoti į doros kelią, pragyvenimui užsidirbti legaliu būdu. Jo padaryta nusikalstama veika nebuvo atsitiktinė, nes jis eilę kartų buvo teistas taip pat už turtinio pobūdžio nusikaltimus (vagystes), šis nusikaltimas buvo jo pasirinkto gyvenimo ir elgesio būdo pasekmė. Anksčiau nuteistajam A. R. skirtos bausmės, net ir pačios griežčiausios, jo nepataisė, jis ir toliau elgėsi nusikalstamai. Be to, nors apeliantas nurodo, kad už pasikėsinimą atlikti vagystę įsibrovus į patalpą pirmosios instancijos teismas jam skyrė bausmę, kuri neatitinka formuojamos teismų praktikos, tačiau išanalizavus teismų už tokio pobūdžio veikas skiriamas bausmes akivaizdu, kad šis apelianto teiginys yra deklaratyvaus pobūdžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-175/2012, Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis Nr. 1A-147-107-2010).

Remdamasi tuo, kas auksčiau aptarta, teisėjų kolegija pripažįsta, jog apylinkės teismas, parinkdamas nuteistajam A. R. griežčiausią bausmės rūšį – laisvės atėmimą ir nustatydamas jo dydį, baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai, teisingai įvertino padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, nuteistojo asmenybę, kaltės formą, atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir tai, kad švelnesne bausme nebus pasiekti BK 41 str. numatyti bausmės tikslai. Keisti skundžiamą nuosprendį, švelninant bausmės rūšį ar mažinant jos dydį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Simbolinės, nuteistojo pageidavimus tenkinančios bausmės paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų bausmei keliamų tikslų. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, nuteistojo A. R. apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl teisėjų kolegija jį atmeta.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. R. apeliacinį skundą atmesti.