Vilniaus apygardos teismo sprendimas

vienasmeniškai apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Novista“ apeliacinį skundą, pareikštą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 20 d. galutinio sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Remi Invest“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Novista“ dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Atsakovė pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 20 d. galutinį sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškinį. Pagrindinis argumentas, kuriuo yra grindžiamas apeliacinis skundas, yra tas, jog skolos išieškojimo išlaidos, priešingai negu konstatavo pirmosios instancijos teismas, negali būti priskiriamos Civilinio kodekso 6.249 straipsnio 4 dalies 3 punkto numatytoms išlaidoms, kurios susijusios su nuostolių išieškojimu ne teismo tvarka. Ieškovė prašo atmesti atsakovės apeliacinį skundą. Atsiliepimui į apeliacinį skundą pagrįsti išimtinai panaudoti pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nebent viešasis interesas reikalauja peržengti skundo ribas ir, neperžengus šių ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo apeliacinio skundo riboms peržengti. Be to, neegzistuoja absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys).Ieškovė ir uždaroji akcinė bendrovė „Tridens LT“ 2016 m. balandžio 18 d. sudarė reikalavimo perleidimo sutartį. Ieškovė šia sutartimi, be kitų reikalavimo teisių į apeliantę, atsiradusių pagal 2015 m. birželio 12 d. prekių pirkimo-pardavimo sutartį, perėmė teisę reikalauti 1 153,83 Eur skolos padengimo. Ieškovė skolai išieškoti pasitelkė uždarąją akcinę bendrovę „Sostinės teisė“, sumokėjo šiai bendrovei 100 Eur už suteiktas paslaugas. Apeliantė, ieškovei paraginus vykdyti įsipareigojimus, atliko kelis mokėjimus, kurie vertine išraiška prilygo skolai (1 153,83 Eur) ir delspinigiams (21,64 Eur), susiformavusiems pagal 2015 m. birželio 12 d. prekių pirkimo-pardavimo sutartį. Ieškovė nurodo, jog apeliantės įmokos, vadovaujantis Civilinio kodekso 6.54 straipsniu, pirmiausia buvo paskirstytos delspinigiams (21,64 Eur) ir skolos išieškojimo išlaidoms (100 Eur) padengti, tada – pagrindinės skolos daliai (1 053,83 Eur) padengti. Taip, ieškovės teigimu, liko nepadengta pagrindinės skolos dalis, kuri pinigine išraiška sudaro 100 Eur. Pirmosios instancijos teisme kilo ginčas, privalo ar ne apeliantė atlyginti skolos išieškojimo išlaidas. Teismas nusprendė, jog apeliantė privalo atlyginti šias išlaidas. Apeliaciniu skundu keliamas klausimas dėl tokios teismo išvados pagrįstumo. Todėl apeliacinės instancijos teismas pasisako šiuo klausimu. Civilinio kodekso 6.249 straipsnio 4 dalies 3 punktas, kuriuo vadovavosi pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl skolos išieškojimo išlaidų atlyginimo, numato, kad, be tiesioginių nuostolių ir negautų pajamų, į nuostolius įskaičiuojamos protingos išlaidos, susijusios su nuostolių išieškojimu ne teismo tvarka. Kreditoriaus teisę reikalauti tokių (Civilinio kodekso 6.249 straipsnio 4 dalies 3 punktu numatytų) išlaidų atlyginimo numato ir specialioji materialinės teisės norma – Mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo 7 straipsnio 2 dalis. Kreditoriaus (nukentėjusio asmens) patirtos išlaidos pripažįstamos nuostoliais, jeigu tokios išlaidos yra: 1) priverstinės; 2) būtinos; 3) protingos. Teismas, spręsdamas, prašomos atlyginti išlaidos yra nuostoliai ar ne, turi patikrinti tokių išlaidų atitiktį šiems reikalavimams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. kovo 29 d. nutarties (bylos numeris 3K-3-174-701/2016) 35 punktas). Skolos išieškojimo išlaidos nėra neišvengiamas apeliantės neteisėtų veiksmų – sutarties neįvykdymo – rezultatas. Kitaip tariant, šios išlaidos nėra priverstinės ir būtinosios išlaidos. Turimoms materialinėms subjektinėms teisėms į skolos padengimą ir delspinigių sumokėjimą įgyvendinti nebuvo būtinas trečiojo asmens – uždarosios akcinės bendrovės „Sostinės teisė“ – pasitelkimas ir tarpininkavimas. Ieškovė pati galėjo realizuoti šias materialines subjektines teises. Ieškovės pasirinkimas veikti per tarpininkę ir tapo pagrindu skolos išieškojimo išlaidoms susidaryti. Todėl, priešingai negu sprendė pirmosios instancijos teismas, nėra pagrindo šioms išlaidoms ieškovės nuostoliais, atsiradusiais dėl apeliantės neteisėtų veiksmų, pripažinti.Ieškovė nurodo, jog apeliantės įmokos, remiantis Civilinio kodekso 6.54 straipsniu, buvo paskirstytos, be kita ko, skolos išieškojimo išlaidoms padengti. Šiuo procesiniu sprendimu pripažinta, jog ieškovė neturi teisės gauti skolos išieškojimo išlaidų atlyginimo (sprendimo 16 punktas). Todėl toks apeliantės įmokų paskirstymas, kokį atliko ieškovė, nors formaliai ir atitinka Civilinio kodekso 6.54 straipsnio numatytą įmokų paskirstymo tvarką, yra nepagrįstas. Kaip nustatyta, apeliantė atliko kelis mokėjimus, kurie vertine išraiška prilygo skolai (1 153,83 Eur) ir delspinigiams (21,64 Eur), susiformavusiems pagal 2015 m. birželio 12 d. prekių pirkimo-pardavimo sutartį (sprendimo 13 punktas). Vadinasi, apeliantė įvykdė tuos materialinius subjektinius reikalavimus, kuriuos ieškovė perėmė pagal 2016 m. balandžio 18 d. reikalavimo perleidimo sutartį. Remiantis nustatytomis aplinkybėmis, konstatuotina, jog nėra pagrindo ieškiniui tenkinti. Pirmosios instancijos teismas neteisingai išsprendė bylą. Todėl apeliacinės instancijos teismas naikina skundžiamą sprendimą ir priima naują sprendimą – panaikina preliminarų sprendimą ir atmeta ieškinį (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Panaikinus skundžiamą sprendimą, perskirstomos bylinėjimosi išlaidos, susidariusios pirmosios instancijos teisme (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 5 dalis). Ieškovė pralaimėjo bylą. Vadinasi, apeliantė įgijo teisę gauti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalis). Apeliantė pirmosios instancijos teisme patyrė 127,05 Eur bylinėjimosi išlaidas už advokato padėjėjo pagalbą. Todėl apeliantei priteisiamas šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas. Atsakovė apeliacinės instancijos teisme patyrė 20 Eur bylinėjimosi – žyminio mokesčio – išlaidas. Todėl jai priteisiamas ir šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 3 dalis).

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 20 d. galutinį sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 15 d. preliminarų sprendimą ir atmesti uždarosios akcinės bendrovės „Remi Invest“ ieškinį.

Priteisti uždarajai akcinei bendrovei „Novista“ iš uždarosios akcinės bendrovės „Remi Invest“ 147,05 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose, atlyginimą.