Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Regina Bertašienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo A. G. (A. G.) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 18 d. nutarimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. G. nubaustas už tai, kad jis 2014 m. birželio 2 d., apie 20.40 val., Klaipėdoje, ties Laistų sodais, aktyviais veiksmais naudodamas fizinę jėgą pasipriešino policijos pareigūnams, bandė išlaisvinti sulaikytąją T. G., viešoje vietoje keikėsi necenzūriniais žodžiais, nevykdė teisėtų policijos reikalavimų nutraukti neteisėtą veiklą. Šiais savo veiksmais padarė administracinius teisės pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 174 straipsnyje, 187 straipsnio 1 ir 2 dalyje.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

ATPK 302¹¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą.

Apygardos teismas įvertinęs byloje surinktus įrodymus konstatuoja, kad apeliantas pagrįstai yra nubaustas pagal ATPK 174 straipsnį, 187 straipsnio 1 ir 2 dalis už nedidelį chuliganizmą, pasipriešinimą policijos pareigūnams bei jų teisėtų reikalavimų nevykdymą, jo kaltė padarius šiuos teisės pažeidimus yra įrodyta visiškai.

Apeliantas skunde akcentuoja, kad jis nevartojo jokių necenzūrinių žodžių, taip pat teigia, kad jis nesipriešino policijos pareigūnams, o pats buvo neteisėtai sulaikytas, nors nieko blogo nepadarė, mano, kad jo nekaltumą įrodo byloje pateiktas vaizdo įrašas. Tačiau tokius jos teiginius visiškai paneigia byloje surinkti ir ištirti įrodymai. Apelianto skundo argumentai apie tai, kad apylinkės teismas neteisingai nustatė reikšmingas bylai aplinkybes ir visapusiškai bylos neišnagrinėjo, taip pat yra nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas išanalizavęs administracinio teisės pažeidimo byloje surinktą medžiagą konstatuoja, kad apeliantui pagrįstai skirtos administracinės nuobaudos už ATPK 174 straipsnyje, 187 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytų pažeidimų padarymą.

ATPK 174 straipsnyje numatyta, kad nedidelis chuliganizmas, tai yra necenzūriniai žodžiai ar gestai viešosiose vietose, įžeidžiamas kibimas prie žmonių ar kiti panašūs veiksmai, pažeidžiantys viešąją tvarką ir žmonių rimtį, užtraukia baudą nuo vieno šimto iki trijų šimtų litų arba administracinį areštą iki trisdešimties parų. ATPK 187 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pasipriešinimas policijos, Viešojo saugumo tarnybos pareigūnui ar policijos rėmėjui, einantiems jiems pavestas viešosios tvarkos saugojimo pareigas, užtraukia baudą nuo penkių šimtų iki tūkstančio litų arba administracinį areštą nuo penkiolikos iki trisdešimties parų, o šio straipsnio 2 dalyje įtvirtina, jog policijos pareigūno teisėto nurodymo ar reikalavimo nevykdymas, taip pat jo garbės ir orumo įžeidimas, reiškiamas žodžiu ar kūno gestais, įžeidžiančiu elgesiu, kibimu ar kitokiu elgesiu, užtraukia baudą nuo 300 iki 500 Lt arba administracinį areštą nuo 15 iki 30 parų.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog A. G. padarė jam inkriminuotus administracinius teisės pažeidimus. Pripažindamas administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį kaltu, teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutarime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz. Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Įvertinus tai, konstatuojama, kad apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nutarimą, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nekartoja. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju surinkti įrodymai yra pakankami neabejotinai išvadai dėl A. G. kaltės padarius jam inkriminuotus pažeidimus daryti.

Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 straipsnio 1 dalis), tinkamai pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 straipsnis) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą. Pažymėtina, kad kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, kuriais remiantis tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kai traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių dėl A. G. kaltės padarius administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 174 straipsnyje, 187 straipsnio 1 ir 2 dalyse.

Nors A. G. savo kaltės dėl padarytų administracinių teisės pažeidimų nepripažino, tačiau iš nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje matyti, kad atmesdamas administracinėn atsakomybėn patraukto A. G. pateiktą versiją, teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, skundžiamame nutarime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliantas skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nutarimą priėmė vienašališkai, neišsiaiškinęs visų įvykio aplinkybių, neapklausęs visų galimų liudytojų, nekreipdamas dėmesio į apelianto ir kitų įvykyje dalyvavusių liudytojų nurodytas aplinkybes, tačiau tokie jo teiginiai nepagrįsti. Kaip matyti iš skundžiamo nutarimo, teismas spręsdamas dėl apelianto kaltės, vadovavosi byloje esančia išsamia rašytine medžiaga, apklausė tiesiogiai pažeidimą stebėjusius asmenis – liudytojus A. Š., D. K., A. M., apklausė patį A. G.. Visų šių asmenų parodymais, išanalizuotais kitų byloje esančių įrodymų kontekste, paneigta apelianto nurodyta įvykių versija, t. y., kad įvykio dieną jis necenzūrinių žodžių nevartojo, policijos pareigūnams nesipriešino ir jį neįžeidė, vykdė jų reikalavimus. Apylinkės teismas nutarime išsamiai išanalizavo, kokiais įrodymais remiantis įrodyta apelianto kaltė dėl administracinių teisės pažeidimų padarymo. Iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad apklausus liudytojus ir administracinėn atsakomybėn traukiamą A. G., peržiūrėjus vaizdo įrašą, pats A. G. nurodė, kad bylos nagrinėjimą galima baigti ir be liudytojų apklausos (b. l. 35), todėl apeliaciniame skunde jis nepagrįstai nurodo, kad teismas be pagrindo neapklausė kitų liudytojų. Klaipėdos miesto apylinkės teismas, nagrinėjęs administracinių teisės pažeidimų bylą, turėjo pakankamai byloje surinktų įrodymų, jog galėtų padaryti išvadą, kad administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo yra kaltas.

Apeliantas skunde daug dėmesio skiria byloje esančiam vaizdo įrašui, teigia, kad jame aiškiai matosi, kad jis jokių pažeidimų nepadarė, mano, kad įrašas įrodo, kad jis yra nekaltas. Susipažinus su byloje esančiu vaizdo įrašu, matyti, kad nors jame ir nėra garso, tačiau vaizdo įraše aiškiai matyti, kad tuo momentu, kai policijos pareigūnai sulaikinėja A. G. motiną, pats A. G. puola prie policijos pareigūnų ir bando jiems sutrukdyti tai padaryti, bando išlaisvinti savo motiną, todėl policijos pareigūnai bando sulaikyti ir A. G., tačiau jis aktyviais veiksmais priešinasi tam, todėl sulaikomas tik panaudojus specialias priemones – antrankius, tačiau ir tuomet jis aktyviais veiksmais priešinasi ir bando išsilaisvinti iš pareigūnų rankų, todėl yra pargriaunamas ant žemės. Taigi, vaizdo įraše yra aiškiai užfiksuotas A. G. padaryti administraciniai teisės pažeidimai, numatyti ATPK 187 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Nors apeliantas pagrįstai nurodo, kad garso įraše nėra garso, todėl garso įrašas patvirtina, kad jis jokių necenzūrinių žodžių nevartojo, tačiau pažymėtina, kad ši aplinkybė nepatvirtina fakto, kad A. G. nevartojo necenzūrinių žodžių, nes šiuos jo veiksmus patvirtina kita administracinio teisės pažeidimo byloje esanti medžiaga. Policijos pareigūnas A. Š. pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad A. G. vartojo necenzūrinius žodžius, šiuos žodžius jis vartojo bendrai visiems. Priešingai negu teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi liudytojų policijos pareigūnų A. Š. ir D. K. teisme duotais parodymais, kurie buvo logiški, nuoseklūs, atitiko tarnybiniuose pranešimuose užfiksuotas aplinkybes bei visą faktinę įvykio situaciją, kontekstą, tarpusavyje sutapo ir papildė vieni kitus. Be to, šių asmenų aprodymai atitiko ir pateiktame vaizdo įraše užfiksuotas aplinkybes, todėl nėra jokio pagrindo sutikti su apelianto argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jo kaltę grindė šių asmenų parodymais. Taip pat apeliantas nepagrįstai nurodo ir tai, kad teismas negalėjo remtis liudytojų A. B. ir V. R. paaiškinimais, nes jie taip pat dalyvavo konflikte. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad būtent V. R. ir A. B., norėdami užkirsti kelią galimam eismo įvykiui, girto A. M. vairavimui, iškvietė policijos pareigūnus, nenustatytas joks motyvas šiems asmenims apkalbėti ir nepagrįstai apkaltinti A. G. pažeidimo padarymu. Tai, kad šie asmenys taip pat dalyvavo konflikte, nepaneigia jų parodymų teisingumo, nes kaip matyti iš bylos medžiagos, jie vykdė savo pilietinę pareigą ir įtardami asmenį vairavimu apsvaigus nuo alkoholio, iškvietė policijos pareigūnus, tuo tarpu kita konflikto pusė (A. M., N. K., T. G., A. G.) buvo agresyviai nusiteikę (tai aiškiai matosi pateiktame vaizdo įraše), patys išprovokavo konfliktą, kurio metu A. G. ir padarė pažeidimus, už kuriuos jam pagrįstai paskirtos nuobaudos. Administracinėn atsakomybėn patraukto A. G. teiginiai, kad jis policijos pareigūnams nesipriešino, necenzūrinių žodžių nevartojo ir vykdė jų reikalavimus, nepasitvirtino, juos paneigė kiti byloje esantys ir ištirti įrodymai. Pirmosios instancijos teismas nenustatė duomenų, kad policijos pareigūnai buvo suinteresuoti šios bylos baigtimi ir siekė jį melagingai apkalbėti. Apeliantas pirmosios instancijos teisme teigė, kad policijos pareigūnai neadekvačiai panaudojo jėgą sulaikant jo motiną, kuri serga kaulų retėjimo liga, taigi jis pats pripažįsta, kad buvo pasipiktinęs tokiais policijos pareigūnų veiksmais, tačiau pažymėtina, kad manydamas, kad policijos pareigūnai, sulaikydami jo motiną, elgėsi neteisėtai, pažeidė jų veiklą reglamentuojančius norminius teisės aktus bei jos teises ir teisėtus interesus, tokius policijos pareigūnų veiksmus jis ir jo motina turėjo teisę skųsti įstatymo nustatyta tvarka, o šiuo atveju nesutikimas su policijos pareigūnų veiksmais nesuteikė apeliantui teisės nevykdyti teisėtų jų reikalavimų ar jiems priešintis.

Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad Apygardos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog A. G. padarė jam inkriminuotus administracinius teisės pažeidimus. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, sutinka, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi liudytojų policijos pareigūnų, tiesiogiai stebėjusių daromą pažeidimą, bei A. B. ir V. R. nurodytomis įvykio aplinkybėmis, kuriomis vienareikšmiškai paneigta A. G. keliama versija, kad jis nesipriešino poliicjos apreigūnams, nevartojo necenzūrinių žodžių. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų pakanka išvadai, kad A. G. administracinėn atsakomybėn patrauktas pagrįstai, pagal ATPK 174 straipsnį, 187 straipsnio 1 ir 2 dalis A. G. paskirtos nuobaudos taip pat tinkamai individualizuotos (ATPK 30, 30² straipsniai). Apeliacinio skundo argumentai A. G. kaltės klausimu neduoda pagrindo daryti priešingas išvadas, negu skundžiamame nutarime padarė apylinkės teismas. Pirmosios instancijos teismo nutarimas apeliacinio skundo ribose yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėja

nutaria:

A. G. (A. G.) skundo netenkinti ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 18 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.