Vilniaus apygardos teismo nutartis, 1A-162-898/2021

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2021-03-24
Bylos Nr.: 1A-162-898/2021
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-11277-2020-5
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Jurgita Kolyčienė, Arūnas Budrys, Eglė Gruodienė
Nuteistasis: V. J.
Advokatai: Algirdas Putna

Kategorijos

1.2.25.4.2.6Kelių transporto priemonės vairavimas arba praktinio vairavimo mokymas apsvaigus nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio (BK 281 str. 7 d.)
2.1.7.4.1Asmenų parodymų vertinimas
2.4.6.1Apeliacinio skundo atmetimas (BPK 326 str. 1 d. 1 p.)
2.4.7Apeliacinės instancijos teismo nutarties ir nuosprendžio turinys (BPK 331, 332 str.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-162-898/2021Teisminio proceso Nr. 1-01-1-11277-2020-5Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.25.4.2.6; 2.1.7.4.1; 2.4.6.1; 2.4.7. (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. kovo 24 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio, Eglės Gruodienės, Jurgitos Kolyčienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

sekretoriaujant Gabijai Alsytei,dalyvaujant prokurorei Jūratei Žvironienei,nuteistajam V. J., jo gynėjui advokatui Algirdui Putnai,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2020 m. gruodžio 8 d. nuosprendžio, kuriuo V. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalį 100 MGL (5 000 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 140 straipsnio 9 dalimi, į paskirtą bausmę įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2020 m. kovo 17 d., 19.48 val. iki 2020 m. kovo 18 d., 16.20 val., vieną laikino sulaikymo dieną prilyginant 2 (dviejų) MGL dydžio baudai ir paskirta galutinė 98 MGL (4 900 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 68 straipsniu, V. J. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždrausta 2 (dvejus) metus ir 6 (šešis) mėnesius naudotis specialia teise – teise vairuoti visų rūšių transporto priemones, šį terminą skaičiuojant nuo kardomosios priemonės – specialios teisės sustabdymo, taikymo pradžios, t. y. nuo 2020 m. kovo 18 d.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 7 punktu, 72 straipsnio 1, 2, 3 dalimis, V. J. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas, konfiskuojant automobilį „VW Touareg“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)

Vadovaujantis BPK 103 straipsnio 6 punktu ir 105 straipsnio 1 dalimi, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato naudai iš V. J. priteista 41,14 Eur proceso išlaidų už automobilio „VW Touareg“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nuvežimą ir saugojimą.

Procesinė prievartos priemonė – laikinas nuosavybės teisės apribojimas automobiliui „VW Touareg“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) palikta galioti iki nuosprendžio dalies dėl turto konfiskavimo įvykdymo.

Kardomosios priemonės – specialiosios teisės sustabdymas, dokumentų paėmimas, paliktos galioti iki bausmės vykdymo pradžios.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. V. J. nuteistas už tai, kad jis 2020 m. kovo 17 d., apie 19.00 val. (duomenys neskelbtini), Vilniaus r., pažeisdamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimo Nr. 1950 „Dėl Kelių eismo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – KET) 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo jam priklausantį automobilį „VW Touareg“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai policijos pareigūnai tikrinimo metu nustatė, jog jo iškvėptame ore yra 2,31 promilės etilo alkoholio. Šie V. J. veiksmai kvalifikuoti kaip nusikaltimas, numatytas BK 281¹ straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis V. J. prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2020 m. gruodžio 8 d. nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.

2.1. Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes grindžiamas įrodymais, kurie buvo vertinami pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles, dėl ko teismas padarė teisės taikymo klaidą, pažeidė in dubio pro reo principą.

2.2. Skunde nurodo, kad žmogaus kvapo pėdsakų paėmimo tvarką reglamentuoja Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymu patvirtinta „Žmogaus kvapo pėdsakų, lyginamųjų kvapo pavyzdžių, foninių kvapų paėmimo ir konservavimo, odorologinių tyrimų atlikimo metodika“, kurioje nurodyta, kad įvykio vieta visų pirma nufotografuojama, tada imamas kvapo pėdsakas. Taip pat nurodyta, kad daiktai išlaiko kvapą ne ilgiau nei 2,5 paras (60 valandų) ir kad netikslinga imti kvapo pėdsaką, jei ryšys su daiktu buvo trumpalaikis, tai yra mažiau nei 1 valanda.

2.3. Nuosprendyje nurodyta, jog eismo įvykis įvyko 2020 m. kovo 17 d., apie 19 val., tačiau, apelianto teigimu, eismo įvykis įvyko anksčiau, nes į Bendrąjį pagalbos centrą buvo paskambinta 19.04 val., o iki to laiko skambinęs V. A. dėl sutrenkimų negalėjo kalbėti. Remiantis V. A. parodymais, įvykis įvyko apie 18.45 val., o automobilis buvo apžiūrėtas 2020 m. kovo 20 d., apžiūra pradėta 10.00 val., nuo įvykio praėjus 63 valandoms, todėl įvertinus tai, kad kvapų pavyzdžiai buvo paimti vėliau, nufotografavus įvykio vietą, teigiama, kad kvapo pėdsakas galėjo būti paimtas praėjus 2 paroms ir 18 ? 19 val. (po 66 ? 67 val.). Pažymima, kad A. B. vairavo automobilį trumpai, kelias minutes iki susidūrimo, nes tik tiek laiko truko nuo to, kai automobilis pajudėjo iš jo stovėjimo vietos iki susidūrimo.

2.4. Aptartų aplinkybių kontekste nurodoma, jog specialisto išvada negali būti pripažinta įrodymu šioje byloje, kadangi nustatytų pažeidimų visuma neleidžia daryti išvados, jog pavyzdžiai lyginamajam tyrimui buvo paimti laikantis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, nes nėra aiškios kvapų paėmimo aplinkybės, o tokie procesinio veiksmo atlikimo pažeidimai laikytini esminiu BPK pažeidimu. Skunde pabrėžiama, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atlikta daktiloskopinė ekspertizė, kuri patvirtintų, kad būtent A. B. lietė vairą ir kitas automobilio detales, todėl, apelianto vertinimu, ši aplinkybė, jog automobilį vairavo būtent A. B., taip pat nepaneigtos.

2.5. Pažymima, kad liudytojas A. B. parodė, kad nukentėjusysis buvo šoke, blogai jautėsi, liudytoja J. A. teigė, kad atvyko po 5-10 minučių, po to, kai jai paskambino tėvas ir ji matė, kaip jis sėdėjo griovyje, sunkiai kalbėjo ir buvo susiėmęs už galvos, kvietė greitąją pagalbą. O. L. parodė, kad buvo tuo metu, kai V. A. paskambino savo dukrai ir pasakė, kad prastai jaučiasi, jam temsta akyse ir paprašė pagalbos. Apelianto teigimu, šie liudytojų parodymai įrodo, kad po susidūrimo su automobiliu V. A. negalėjo greitai prieiti prie automobilio ir ne tik, kad pamatyti, kokie asmenys (ar asmuo) jame yra, tačiau ir padėti atversti automobilį, kadangi automobilio svoris yra 2 235 kg, o su jame esančiais daiktais svoris buvo dar didesnis, todėl tokio svorio transporto priemonę pakelti sužalotam asmeniui sunku.

2.6. Skunde pabrėžiama, kad V. A. teigė, jog automobilį jam padėjo atversti ir asmenys iš „Peugeot“ ir BMW automobilių taip pat kaimynai, tačiau nei vienas liudytojas to nepatvirtino. Pažymima, jog V. A. neteisingai nurodė, ant kurio šono buvo nuvirtęs automobilis, kas įrodo, jog jis sakė netiesą. Be to, nei vienas iš liudytojų nematė V. A. prie nuteistojo automobilio, kas įrodo, jog V. A. negalėjo matyti, kas vairavo automobilį.

2.7. Apelianto manymu, reikia įvertinti ir tą aplinkybę, jog V. A. galimai pažeidė KET, nes, A. B. teigimu, jis, siekdamas padaryti posūkį, įvažiavo į priešingą kelio juostą, todėl galėjo būti pripažintas kaltu dėl eismo įvykio ir jam nebūtų išmokėta draudimo išmoka. Taigi, V. A. yra suinteresuotas duoti parodymus prieš jį.

2.8. Apeliantas pažymi, jog įvykis įvyko staiga, nespėjo suvokti, kaip automobilis atsitrenkė į V. A. automobilį, be to, buvo neblaivus, po eismo įvykio susitrenkė, patyrė stresą, todėl pastarojo (V. J.) paaiškinimai iš karto po įvykio ne visai atitiko tikrovę, tačiau jo parodymai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme sutapo.

2.9. Skunde keliamas klausimas, kodėl teismas kritiškai nevertino J. A. ir O. L. parodymų, kurios susijusios su V. A. arba giminystės, arba draugystės ryšiais, kurios, apelianto vertinimu, suinteresuotos duoti V. A. palankius parodymus. Tačiau, liudytojų, kurie atvyko prie automobilio praėjus kelioms minutėms po įvykio, matė automobilyje ne tik V. J., bet ir A. B., parodymus teismas vertino kritiškai. Liudytojas H. B. matė, kaip nuteistasis išlipo iš automobilio, matė automobilyje ir A. B., ką patvirtino liudytojai J. Š. ir T. Š.. Apelianto teigimu, teismas nuosprendyje nepagrįstai sureikšmino liudytojų H. B., J. Š., T. Š. parodymų nenuoseklumą, nevertindamas to, kad jie matė, kas vairavo automobilį, o liudytojo V. A. parodymus, kad automobilį vairavo apeliantas, laikė patikimais, nors jų niekas nepatvirtino.

2.10. Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad ant priekinės sėdynės gulėjo akumuliatorius, išmušta skylė automobilio lange buvo arčiau vairuotojo pusės, apelianto drabužiai buvo purvini – nei patvirtina, nei paneigia faktą, kad jis vairavo automobilį, kadangi automobilis nuo smūgio apsisuko, vertėsi į griovį, vėliau buvo atverstas, todėl akumuliatorius galėjo atsidurti bet kur ir nebūtinai sužalojant apeliantą ar A. B.. Apeliantas nurodo, jog jo drabužiai galimai buvo sutepti, nes nukrito ant kelių ir atsisėdo, be to, prieš tai dirbo ir nepersirengė tvarkingais drabužiais. Liudytojas A. B. iki išvykimo tvarkėsi savo transporto priemonę dirbtuvėse, todėl galėjo ir ten išsitepti striukę, o automobilio stiklas buvo išmuštas ten, kur buvo įskilęs, tai yra prieš vairuotoją, kitoje vietoje jį išmušti būtų daug sunkiau.

2.11. Skunde nurodoma, jog bylos duomenimis nustatyta, kad įvykio metu A. B. su nuteistuoju telefonu nebendravo, todėl keliamas klausimas, kaip A. B. atsidūrė įvykio vietoje, jei A. B. negalėjo atvykti pakviestas telefonu, o niekas nepatvirtino, kad kažkas jį atvežė. Pažymima, kad A. B. patvirtino, jog automobilį vairavo jis, nesusižalojo, nes buvo prisisegęs saugos diržu, o tarp apelianto ir liudytojo A. B. nebuvo jokių telefoninių pokalbių, kurie leistų daryti prielaidą, kad apeliantas pastarąjį įkalbėjo prisiimti atsakomybę už padarytą veiką, be to, nėra jokių įrodymų, kad jis bandė paveikti liudytoją V. A.

2.12. Skunde pabrėžiama, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Aprašydamas įrodinėjimo dalyką įeinančias aplinkybes, teismas privalo padaryti vienareikšmę išvadą apie šių aplinkybių buvimą ar nebuvimą, tačiau pirmosios instancijos teismas to nepadarė, todėl nuosprendis yra nepagrįstas, neteisėtas ir naikintinas.

Atsiliepimas

3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistasis ir nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Apeliacinis skundas atmetamas.

4. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, taip pat apylinkės teismo nuosprendžio argumentus, sprendžia, kad skundžiamame nuosprendyje išdėstytos išvados yra pagrįstos išsamiu ir nešališku įrodymų vertinimu, nuosprendyje išsamiai aprašytas byloje ištirtų įrodymų turinys, visapusiškai ir objektyviai iširtos teisingam bylos išsprendimui reikšmingos aplinkybės, todėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2020 m. gruodžio 8 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Dėl nuteistojo V. J. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje.

5. Pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas vairavo motorinę transporto priemonę, traktorių ar savaeigę mašiną arba mokė praktinio vairavimo būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, arba vengė neblaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai, arba vartojo alkoholį po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo ir jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas. Sprendžiant, ar asmens veiksmai atitinka nusikalstamos veikos, numatytos BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, sudėties požymius, pakanka nustatyti, jog asmuo atliko bent vieną iš nurodytame straipsnyje numatytų alternatyvių veiksmų.

Žemesnės instancijos teismas

6. Nagrinėjamu atveju byloje nekilo ginčo dėl to, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje įvyko eismo įvykis, kurio metu susidūrė nuteistajam V. J., kuriam įvykio metu nustatytas 2,31 promilės girtumas (vidutinis girtumo laipsnis), ir liudytojo V. A. automobiliai, tačiau nuteistasis viso baudžiamojo proceso metu tvirtino, kad jam priklausantį automobilį „VW Touareg“ vairavo liudytojas A. B.. Pirmosios instancijos teismas, sugretinęs byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, t. y. nuteistojo V. J., liudytojų V. A., J. A., A. B., J. P., A. V., H. B., Z. J., O. L., R. N., G. Č., J. Š., T. Š. parodymus, byloje esančius automobilio, kitų objektų apžiūros protokolus, pareigūnų tarnybinius pranešimus, Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialistų išvadą, juos palyginęs tarpusavyje ir susiejęs į vieningą visumą nustatė, jog nuteistojo parodymai yra nenuoseklūs, prieštaringi, o pastarojo parodymus patvirtinančių liudytojų suinteresuotumas, siejamas pavaldumo ir draugystės ryšiais, jų parodymų nenuoseklumas, suteikia pagrindą abejoti ir minėtų asmenų parodymų patikimumu. Todėl teismas konstatavo, jog nagrinėjamoje byloje nuosekliais liudytojo V. A. parodymais ir kitais objektyviais duomenimis neginčijamai nustatyta tai, kad automobilį „VW Touareg“ įvykio metu, būdamas neblaivus, vairavo nuteistasis V. J..

7. Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes grindžiamas įrodymais, kurie buvo vertinami pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles. Teisėjų kolegija, išanalizavusi ikiteisminio tyrimo metu surinktus, teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, atlikusį įrodymų tyrimą bei patikrinusi apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad, nors nuteistasis V. J., keldamas savo įvykio versiją, kategoriškai neigė kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad liudytojo V. A. parodymai ir pastarojo liudytojo parodymus patvirtinantys netiesioginiai įrodymai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad V. J. negalėjo įvykio metu sėdėti priekinėje keleivio vietoje, o liudytojas A. B. vairuoti nuteistajam priklausančio automobilio „VW Touareg“.

8. Nagrinėjamoje byloje V. J. kaltė įrodyta nuosekliais liudytojo V. A. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, bei jo parodymus patvirtinančių netiesioginių įrodymų visuma. Pastarasis parodė, jog pro jo automobilį dideliu greičiu pralėkė „Peugeot“ automobilis, po to, nusileidžiant nuo kalno, jis pamatė šviesas ir pajuto smūgį – į jo automobilio galą atsitrenkė iš paskos važiavęs „VW Touareg“. Po smūgio minėtas automobilis atsitrenkė į medį ir apvirto. V. A. išlipo iš savo automobilio ir iš karto pribėgo prie apvirtusio automobilio. Pribėgęs išgirdo, kaip automobilio viduje buvęs nuteistasis rėkė. Daugiau automobilyje žmonių nebuvo. V. J. liudytojo akivaizdoje kojomis išmušė priekinį stiklą ir išlipo iš automobilio, kol šis dar gulėjo ant šono. Po įvykio pirmas atbėgo kaimynas, prie kurio namo įvyko eismo įvykis, grįžo minėtas „Peugeot“ automobilis ir privažiavo dar kažkoks automobilis. Iš tų automobilių išlipo, kaip jis suprato, V. pažįstami ir jie visi: jis, kaimynas, kaimyno sūnus ir 3 vyrai iš „Peugeot“ automobilio, apvertė nuteistojo mašiną. Liudytojas pripažino, kad A. B. dalyvavo automobilio apvertime, tačiau kategoriškai teigė, jog A. B. apvirtusiame automobilyje nebuvo. V. A. posėdžio metu patikslino, jog A. B. atbėgo būtent iš „Peugeot“ automobilio, ką iš dalies patvirtina ir apeliaciniame skunde nurodomų liudytojų H. B., J. Š., T. Š. parodymai. Pastarieji patvirtino, jog 2020 m. kovo 17 d. vakare H. B., J. Š., T. Š., A. B. ir V. J. buvo V. J. priklausančiame garaže, po ko visi apie 19 val. išvažiavo skirtingais automobiliais. Taigi, šios liudytojų nurodomos aplinkybės patvirtina, jog V. J. ir A. B. iš garažo išvažiavo ne vienu ir tuo pačiu automobiliu. Tai, kad tarp A. B. ir V. J. nebuvo jokių telefoninių pokalbių ar sms žinučių iš karto po įvykio, nepaneigia to fakto, jog pastarieji važiavo skirtingais automobiliais, o susitarti prisiimti atsakomybę už V. J. veiksmus, turėjo galimybę iš karto po eismo įvykio automobilio atvertimo metu, kol į įvykio vietą dar nebuvo atvykę pareigūnai. Liudytojas V. A. taip pat nurodė, jog, apvertus automobilį, nuteistasis jam pasakė, kad jis praras vairuotojo pažymėjimą, visi priėję asmenys rėkė, todėl jis pasitraukė nuo nuteistojo mašinos, nuėjo prie savo automobilio ir iškvietė policiją, kol vyko policijos pareigūnai, nuteistasis kalbėjo su A. B.

9. Vertinant aptartų liudytojo V. A. parodymų patikimumą pastebėtina ir tai, jog iš esmės analogiškas esmines ginčijamo įvykio aplinkybes pastarasis nurodė ir pirminiuose savo paaiškinimuose į eismo įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams bei telefonu apie eismo įvykį pranešdamas savo dukrai liudytojai J. A. Objektų apžiūros protokole užfiksuota, kad vaizdo įraše „2020_0317_194218_017“ V. A. atvykusiems pareigūnams nurodo: „Nu sutrenkė. Girtas kai lėkė. Dabar jau ir vairuotoją kitą rado“. Pareigūnas klausia V. A.: „O Jūs vienas važiavot ar ne?“ V. A. atsako: „Jo, vienas. Iš apačios. Bet laksto gi pastoviai. Kas čia aš. Apvirto, paskui per priekinį stiklą išlindo“. Pareigūnas: „Tai jis vienas važiavo?“ V. A.: „Jo jo, vienas, o paskui čia draugų pririnko, tai čia aš važiavau, čia taip taip, nekviesk policijos. Tai kitas važiuos ir užmuš“. V. A.: „Aš stovėjau, jeigu aš padėjau mašiną apversti. Išlipo“. Į įvykio vietą atvykę pareigūnai liudytojai J. P., A. V., G. Č. patvirtino, jog „VW Passat“ vairuotojas jiems paaiškino, kad bevažiuojant neprasilenkė su priešinga eismo puse važiuojančiu „VW Touareg“ automobiliu, kuris viršijo greitį. V. A. teigė, kad „VW Touareg“ automobiliu važiavo tik vienas asmuo – V. J., kuris išlipo ir buvo akivaizdžiai neblaivus, todėl patikrino jo girtumą. Pranešėjas viską nurodė detaliai, o neblaivus asmuo teigė, kad jis nieko nežino, kad jis sėdėjo keleivio vietoje, pasakojo trumpais žodžiais: „nežinau“, „neprisimenu“. Liudytoja J. A. taip pat patvirtino, kad 2020 m. kovo 17 d. apie 19 val., jai paskambino tėvas V. A. ir pasakė, kad įvyko avarija, nurodė, jog vairavo V. Kadangi avarija įvyko 3 kilometrų atstumu nuo jos gyvenamosios vietos, paprašė savo draugės, kad nuvežtų ją į įvykio vietą. Pastarosios parodymus patvirtino J. A. draugė liudytoja O. L., nurodydama, jog per 5 minutes atvyko į įvykio vietą. V. A. joms paaiškino, kad V. vairavo automobilį, kuriuo važiavo vienas, o dabar, po eismo įvykio, neigia vairavęs ir spėjo surasti kitą vairuotoją.

10. Apelianto teigimu, liudytojo V. A. sveikatos būklė po eismo įvykio paneigia aplinkybę, jog jis po susidūrimo su automobiliu galėjo greitai prieiti prie automobilio ir ne tik, kad pamatyti, kokie asmenys (ar asmuo) jame yra, tačiau ir padėti atversti automobilį. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nors liudytoja J. A. parodė, jog, kai atvyko, jos tėvas sėdėjo griovyje ir laikėsi už galvos, buvo šoko būsenos, tačiau pažymėjo, kad pastarasis kalbėjo normaliai, suprato, kas įvyko, su juo pasikalbėjo. O. L. taip pat patvirtino, jog V. A. buvo sąmoningas. Liudytojas A. V. (policijos pareigūnas) parodė, kad pranešėjas V. A. viską nurodė detaliai, buvo sąmoningas, bendravo, visą laiką tvirtino, kad vairavo būtent nuteistasis ir, kad jo draugai bando pakeisti visas aplinkybes. Analogiškas aplinkybes nurodė ir liudytojas G. Č. (policijos pareigūnas). Remiantis byloje esančio Bendrojo pagalbos centro garso įraše, pavadinimu „2020_03_17_19-04-09_25.15 (duomenys neskelbtini)“, girdimo pokalbio turiniu, kuriame pranešėjas V. A. be jokių sunkumų nurodo eismo įvykio aplinkybes, praneša apie kilusį eismo įvykį, nėra pagrindo abejoti nei pastarojo sąmoningumu, nei iš esmės ginčijama jo sveikatos būkle – 2020 m. balandžio 7 d. kitų objektų apžiūros protokole užfiksuota, kad V. A. nurodo, jog: „Įvyko avarija. Važiavau į namus, kai lėkė, vienas kai davė“, pastarasis, be kita ko, atsisako ir medikų pagalbos – „Greitosios ir gaisrinės nereikia, bet policijos reikia, nes jie turbūt girti, ar kas čia, nežinau“. Bylos duomenimis taip pat nustatyta, jog atvykus medikams ir apžiūrėjus V. A. nustatyta, jog jokių išorinių sužeidimų nepastebima, konstatuota emocinio šoko ir streso būsena, liudytojas taip pat kategoriškai atsisakė tolimesnės medikų pagalbos (t. 1, b. l. 154). Taigi, aptartų duomenų visuma paneigia apeliaciniame skunde iškeltą prielaidą, jog liudytojas po susidūrimo su automobiliu negalėjo prieiti prie automobilio dėl jo sveikatos būklės. Priešingai, liudytojui nebuvo nustatyti išoriniai sužalojimai, galintys apriboti pastarojo judėjimą, o nustatyta streso būsena, įvertinus aptartų liudytojų parodymus, jog V. A. detaliai nurodė įvykio aplinkybes, buvo sąmoningas, bendravo, visą laiką tvirtino, kad vairavo būtent nuteistasis, nesuteikia pagrindo abejoti V. A. sąmoningu, taigi ir jo parodymų patikimumu. Pabrėžtina ir tai, jog pastarasis aiškiai nurodė, kad automobilį apvertė kartu su kitais asmenimis iš esmės analogiškomis aplinkybėmis, kurias nurodė liudytojai H. B., J. Š., T. Š. ir kt. Nors pastarieji ir neigė, kad nuteistojo automobilį padėjo atversti ir liudytojas V. A., tačiau pastebėtina tai, jog eismo įvykis įvyko temstant, įvykio vieta nebuvo apšviesta, tiek liudytojas V. A., tiek nuteistasis V. J. patvirtino, jog buvo tamsu, todėl nėra pagrindo abejoti pastarojo parodymais, jog V. A. buvo šalia nuteistojo transporto priemonės, betarpiškai matė, jog transporto priemonė apsivertė, kad pro transporto priemonės priekinį langą išlipo nuteistasis, po ko kartu su kitais liudytojais jie apvertė ant šono gulinčią transporto priemonę.

11. Pabrėžtina, jog nuteistojo V. J. kaltę patvirtina ir byloje esančių netiesioginių įrodymų visuma. Nagrinėjamu atveju į įvykio vietą atvykęs pareigūnas A. V. nurodė, jog automobilio salone buvo daug purvo, šukių, ką patvirtina tiek byloje esanti foto lentelė (t. 1, b. l. 19), tiek automobilio apžiūros protokolas, kuriame užfiksuota, jog automobilio „VW Touareg“ salono viduje ant visų sėdynių yra žemių, smėlio ir purvo pėdsakai (t. 1, b. l. 22-27). Liudytas A. V. taip pat nurodė, jog būtent V. J. buvo visas purvinas – pastarojo drabužiai buvo purvini, ant rankų buvo įdrėskimai, o asmens, teigusio, jog vairavo jis – A. B., drabužiai buvo švarūs, jis neturėjo jokių sužeidimų, niekuo nesiskundė. A. V. pabrėžė, jog V. J. batai, kelnės buvo išpurvinti, tik megztinis buvo švarus, o A. B. atvirkščiai – buvo švariai apsirengęs, tik su purvina, suplyšusia striuke. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad V. J. teisme negalėjo paaiškinti, kodėl buvo švari jo striukė, o apeliaciniame skunde iškeliama versija, jog jo drabužiai galimai buvo sutepti, nes prieš tai dirbo ir nepersirengė tvarkingais drabužiais; liudytojas A. B. iki išvykimo tvarkėsi savo transporto priemonę dirbtuvėse, todėl galėjo ten išsitepti striukę. Byloje nesant ginčo, kad įvykio metu transporto priemonėje buvo V. J., teigiantis, jog sėdėjo keleivio pusėje, svarbu tai, jog skunde iš esmės nepaneigiama esminė aplinkybė, kad nustačius, jog transporto priemonės „VW Touareg“ salono viduje ant visų sėdynių buvo žemių, smėlio ir purvo, asmens, teigusio, jog vairavo transporto priemonę – A. B. drabužiai buvo švarūs, be jokių purvo ar smėlio pėdsakų.

12. Aptartų aplinkybių kontekste svarbu ir tai, jog nors bylos duomenimis nustatyta, kad transporto priemonė „VW Touareg“ eismo įvykio metu apsivertė, sužalojimus patyrė tik nuteistasis V. J.. Liudytojas A. V. parodė, jog kai nuteistojo paklausė, kurioje automobilio vietoje jis sėdėjo, šis teigė sėdėjęs mašinos gale. Apklausus į eismo įvykį atvykusią medikę R. N., pastaroji patvirtino, kad paprašė nuteistojo pakelti marškinėlius, norėjo pažiūrėti, ar nėra išorinių sužalojimų. Pastebėjo paraudimą ar kraujosruvą pilvo srityje, ties saulės rezginiu, sužalojimas atrodė šviežias. Paklaustas, kur galėjo susižaloti, V. J. nurodė, kad sėdėjo automobilio gale, už vairuotojo. A. B. medicinos pagalbos nesikreipė, sveikatos sužalojimais nesiskundė, atrodė visiškai ramus. Liudytojas J. P. (policijos pareigūnas) taip pat patvirtino, jog A. B. jokiais sužalojimais nesiskundė, todėl medikų pagalbos jam neprireikė. Nurodė, jog V. J. jam skundėsi krūtinės skausmu, pasakė, kad susitrenkė per eismo įvykį. Paklausus V. J., kur susimušė krūtinę, jei sėdėjo ne prie vairo, šis atsakė, kad į sėdynę. Paklausus, kurioje vietoje jis sėdėjo, nuteistasis nieko neatsakė. Šiuo aspektu pabrėžtina ir tai, jog nors V. J. neigė, kad eismo įvykio metu buvo patyręs sužalojimus, šią aplinkybę patvirtino ir liudytojas A. B., nurodęs, jog V. J. skundėsi krūtinės skausmu, skaudančiais šonkauliais. Pažymėtina ir tai, jog V. J. sužalojimai iš karto po įvykio užfiksuoti ir vaizdo įraše, pavadinimu „2020_0317_200909_026“, iš kurio matyti, jog medikė perbraukia ranka žemyn, įstrižai nuteistojo krūtinės nuo kairio peties, nurodo, jog matyti mėlynė. Taigi, įvertinus nuteistojo V. J. parodymų nenuoseklumą, tiek apibūdinant jo sėdėjimo vietą transporto priemonėje, tiek patirtų sužalojimų aplinkybes, darytina išvada, jog nuteistajam nustatyti sužalojimai galėjo būti patirti tiek vairuotojo saugos diržu, tiek nuo transporto priemonės vairo, nuteistajam, pastarojo teigimu, transporto priemonę vairavus neprisisegus saugos diržu.

13. Aptartų aplinkybių kontekste nesutikdama su apelianto skunde išdėstytais argumentais teisėjų kolegija taip pat pritaria žemesnės instancijos teismo padarytai išvadai, kad tiek nuteistojo V. J. parodymai, jog automobilyje buvo ir A. B., tiek suinteresuotų liudytojų A. B. (nuteistojo draugas), T. Š. ir H. B. (nuteistojo pavaldiniai), J. Š. (nuteistojo buvęs bendradarbis) parodymai, dėl esminių aplinkybių yra nenuoseklūs, prieštaringi ir iš esmės paneigti byloje esančias įrodymais, todėl jais galima remtis tik tiek, kiek juos patvirtina kiti byloje esantys įrodymai. Tiek nuteistasis V. J., tiek liudytojai A. B., T. Š., H. B., J. Š. parodė, jog įvykio dieną buvo V. J. garaže, po ko apie 19 val. jie visi išvažiavo namo. T. Š. išvažiavo pirmas su „Peugeot“ automobiliu, po ko išvažiavo A. B. su V. J. „VW Touareg“ automobiliu, H. B. su J. Š. išvažiavo paskutiniai – už „VW Touareg“ su „Nissan X-trail“. Nėra pagrindo abejoti, jog nurodyti asmenys įvykio dieną buvo minėtame V. J. garaže kartu, tačiau pastarųjų asmenų parodymai, išskyrus tai, kad A. B. važiavo kartu su V. J. ir vairavo automobilį „VW Touareg“, nurodant ir detalizuojant kitas aplinkybes ikiteisminio tyrimo metu, yra prieštaringi. Tai yra, A. B. parodė, jog „Peugeot“ automobiliu važiavo trys asmenys, prieš tai kartu su jais buvę V. J. garaže ( t., 1 b. l. 43). H. B. nurodė, jog T. Š. išvažiavo pirmas su „Peugeot“ automobiliu, tačiau važiavo vienas (t. 1, b. l. 59). J. Š. parodė, kad T. Š. su „Peugeot“ automobiliu kažką vežė namo (t. 1, b. l. 61). T. Š. tvirtino važiavęs vienas „Peugeot“ automobiliu ir pastebėjęs per galinio matymo veidrodėlį dulkių kamuolį ir užgesusias „VW Touareg“ šviesas, suprato, kad kažkas įvyko ir apsisukęs nuvažiavo prie šio automobilio (t. 1, b. l. 48). Aptarti prieštaravimai yra reikšmingi tuo, kad paminėti asmenys (A. B., J. Š.), iš esmės neneigdami, jog T. Š. važiavo ne vienas, negalėjo konkrečiai nurodyti, kas važiavo T. Š. automobilyje. Pažymėtina, jog liudytojas V. A. teisiamojo posėdžio metu parodė, jog A. B. atbėgo būtent iš „Peugot“ automobilio, kuris grįžo „VW Touareg“ apvirtus.

14. J. Š. ir T. Š. tvirtino ir tai, jog V. J. važiavo keleivio vietoje, tačiau V. J., jam nustačius sužalojimus krūtinės srityje, į įvykio vietą atvykusiems pareigūnui A. V. ir medikei R. N. nurodė, jog važiavo automobilio gale, už vairuotojo, ir tik vėliau, duodamas parodymus, nurodė, jog sėdėjo priekyje, keleivio vietoje, neprisisegęs saugos diržu. Nuteistajam paneigus versiją, jog jis važiavo automobilio gale, bei atmetus jo parodymus dalyje dėl to, jog jis važiavo neprisisegęs saugos diržu, kadangi pastarajam nustatytų sužalojimų mastas neatitinka kilusio eismo įvykio pobūdžio – transporto priemonė įvykio metu apvirto, atsižvelgus į tai, kad aptartame vaido įraše užfiksuota, jog medikė ranka perbraukdama žemyn, įstrižai nuteistojo krūtinės nuo kairio peties, užfiksavo paraudimą, kas atitinka būtent vairuotojo diržo išsidėstymą, teigtina, jog transporto priemonę vairavo būtent V. J., ką iš esmės patvirtina ir tai, jog priekinė keleivio sėdynė buvo padengta pakankamai storu smėlio ir žemių sluoksniu, priešingai nei vairuotojo sėdynė (t. 1, b. l. 26).

15. Apelianto teigimu, po įvykio atvykę liudytojai matė automobilyje ne tik V. J., bet ir A. B. – liudytojas H. B. matė, kaip nuteistasis ir A. B. išlipo iš automobilio, ką patvirtino liudytojai J. Š. ir T. Š.. Vis dėlto, pastarųjų parodymai ne tik neatitinka byloje nustatytų faktinių veikos aplinkybių, bet ir prieštarauja tarpusavyje. H. B. iš tiesų nurodė, jog matė, kad „VW Touareg“ guli ant dešinio šono, kad V. J. pro priekinį langą išlipo pirmas, o vėliau išlipo ir A. B.. Tačiau kartu su H. B. transporto priemone „Nissan X-trail“ važiavęs liudytojas J. Š. pirmosios apklausos ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog jiems priėjus prie „VW Touareg“ automobilio, matė, jog durys buvo blokuotos, jie automobilį iš pradžių „pajudino“, kad jis pasisuktų ant šono ir V. su A. galėtų išlipti. Vėlesniuose parodymuose šis paneigė pastarąją aplinkybę bei parodė, jog V. J. ir A. B. jau buvo išlipę iš mašinos. Patikslindamas nurodė, jog iš tolo matė kaip pastarieji lipo iš mašinos. Pabrėžtina, kad šie liudytojai važiavo iš paskos „VW Touareg“ automobilio, taigi šiam apsivertus negalėjo „iš tolo matyti“ kaip pastarieji lipo iš mašinos priekinės dalies. Bylos duomenimis nustatyta, jog „VW Touareg“ apsivertus „Nissan X-trail“ važiavę H. B. ir J. Š. šie jį pralenkė – kelio ruožas nebuvo apšviestas, o galinių automobilio gabaritų nepakaktų apšviesti kelio ruožą taip, kad būtų galima „iš tolo pamatyti“, kaip nuteistasis V. J. ir A. B. išlipo iš transporto priemonės. Taip pat nėra pagrindo remtis ir liudytojo T. Š. parodymais, kadangi pastarasis tiesiogiai nematė nei pirminių, nei vėlesnių įvykio aplinkybių, nes jis išvyko pirmasis iš V. J. garažo, J. Š. teigimu, net prieš 15 minučių, todėl negalėjo matyti, kas būtent išvažiavo vairuodamas „VW Touareg“ transporto priemonę, o į įvykio vietą šis atvyko paskutinis – V. J. teigimu iš pradžių priėjo H. ir J., vėliau – T. Š., ką patvirtino ir liudytojas V. A. nurodęs, kad V. J. išlipus iš transporto priemonės, vėliau pribėgo asmenys iš „Peugeot“ automobilio, po ko jie apvertė nuteistojo automobilį.

16. Apeliaciniame skunde taip pat keliamas klausimas, kodėl teismas kritiškai nevertino J. A. ir O. L. parodymų, kurios susijusios su V. A. arba giminystės, arba draugystės ryšiais, ir kurios, apelianto vertinimu, suinteresuotos duoti V. A. palankius parodymus. Atsakydama į šiuos skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, šių liudytojų parodymams nesuteikė jokios prioritetinės reikšmės ir vertino jų patikimumą kitų įrodymų kontekste. Minėtų liudytojų parodymai buvo nuoseklūs tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, jokių prieštaravimų juose nustatyta nebuvo, kaip ir nebuvo jokio suinteresuotumo nepagrįstai apkaltinti V. J.

17. Apeliaciniame skunde ginčijamas Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialistų A. V. ir L. G. odorologinio tyrimo išvados leistinumas, kurioje užfiksuota, kad kvapo pėdsake, paimtame 2020 m. kovo 20 d. nuo automobilio „VW Touareg“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairo, yra tik V. J. kvapas, ir nerasta A. B. kvapo pėdsakų (t. 1, b. l. 141-143). Teisėjų kolegija pažymi, jog specialistų išvadoje dėl kvapų identifikavimo nurodyta, kad tyrimui buvo pateikti kvapų pėdsakai – nuo automobilio vairo buvo gaunami kontaktiniu būdu išlaikant kvapo sugėriklį su objektu 1 val., fono kvapas, laikant sugėriklį automobilio salone 1 val. Lyginamieji kvapo pavyzdžiai iš V. J. rankų plaštakų buvo gaunami kontaktiniu būdu išlaikant kvapo sugėriklį su objektu 35 min., A. B. rankų plaštakų išlaikant kvapo sugėriklį su objektu 30 min., foninis kvapas buvo gaunamas laikant kvapo sugėriklį patalpoje atitinkamai 35 ir 30 min. Remiantis skunde nurodoma „Žmogaus kvapų pėdsakų, lyginamųjų kvapų pavyzdžių, foninių kvapų paėmimo ir konservavimo, odorologinių tyrimų atlikimo metodika“, kvapai nuo pėdsaką išlaikančių objektų imami laikant kvapų sugėriklį suliestą su objektu ne mažiau kaip 1 valandą, o lyginamieji pavyzdžiai gaunami išlaikant kvapų sugėriklį suliestą su žmogaus kūnu – ne mažiau kaip 30 minučių. Taigi, nagrinėjamu atveju pavyzdžiai lyginamajam tyrimui buvo gauti išlaikant reikiamą kontaktą su kvapų sugėrikliu.

18. Be to, apeliacinės instancijos teisme, patenkinus apelianto prašymą, buvo apklaustas odorologinį tyrimą šioje byloje atlikęs specialistas L. G., kuris parodė, jog norint nustatyti, kiek kvapas ant automobilio vairo gali išsilaikyti, jei asmuo jį laikė porą minučių, reikia nustatyti, iš ko pagamintas vairas, ar automobilis surastas uždaras ar atviras, nuo oro temperatūros. Specialistas nurodė, jog nėra tikslaus laiko, kiek gali išsilaikyti kvapas. Tai priklauso nuo to, kaip greitai nuimamas kvapo pėdsakas. Rekomenduojama, kuo greičiau nuimti kvapą, nes tuo didesnė palikusio asmens kvapo koncentracija. Pabrėžė, jog aplinkybė, kad kvapo pėdsakas buvo nuimtas po 60 val. įtakos išvados patikimumui neturėjo, nes šuniui užteko, kad galėtų užuosti, kas reiškia, jog buvo pakankamai didelė kvapo koncentracija. Specialistas patvirtino, jog maža tikimybė, kad išliktų kvapo pėdsakų po 2 minučių kontakto, paėmus kvapą po 3 parų.

19. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad kvapų identifikavimo tyrimas nagrinėjamoje byloje buvo atliktas pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus. Nagrinėjamu atveju gautų kvapo pėdsakų pakako identifikuoti nuteistąjį V. J. Įvertinusi tai, jog automobilio priekinis stiklas buvo išdaužtas, dalis lango iš vairuotojo pusės atviras – stiklas užkritęs ant priekinės panelės ir vairo, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, jog tai galėjo būti nulemta pakankamai didele kvapo koncentracija, susidarusia dėl nuteistojo V. J. ilgalaikio transporto priemonės valdymo. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog pagal teismų praktiką odorologinio kvapų tyrimo išvada pripažįstama tinkamu duomenų šaltiniu (įrodymu), jeigu ją patvirtina ir kiti byloje išnagrinėti įrodymai. Taigi, šiuo konkrečiu atveju tai, kad automobilyje „VW Touareg“ nebuvo rasta A. B. kvapo pėdsakų (nors pastarasis ikiteisminio tyrimo metu tvirtino, kad dieną prieš įvykį, ar netgi dvi dienas iš eilės naudojosi V. J. priklausančiu automobiliu „VW Touareg“ (t. 1, b. l. 44)), yra tik dar viena papildoma aplinkybė, jog A. B. eismo įvykio metu nevairavo minėto automobilio. Tačiau tokią išvadą teisėjų kolegija daro, ne išskirtinai šios specialistų išvados pagrindu, o būtent kitų, aukščiau aptartų įrodymų ir byloje ištirtų įrodymu visuma.

20. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės, todėl visų įmanomų procesinių veiksmų neatlikimas nereiškia, jog šiai bylai reikšmingos aplinkybės nebuvo išaiškintos tiek, kiek tai reikšminga bylai, ar kad buvo pažeistos nuteistojo procesinės teisės, kadangi kaltinamojo naudai aiškinamos ne bet kokios abejonės ir ne bet kada, o tik tokios, kurių neįmanoma pašalinti, ir tik tada, kai, išnaudojus visas galimybes, nepavyksta jų pašalinti. Tačiau pabrėžtina, kad jų pašalinimo būdas yra ne tik BPK nustatytų veiksmų, kuriais tikrinami byloje esantys įrodymai ar gaunami nauji duomenys, atlikimas, bet ir tinkamas, atliktas laikantis įstatyme nustatytų taisyklių, įrodymų vertinimas. Todėl atsižvelgus į tai, kad tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai, šiuo atveju byloje surinktų tiek tiesioginių, tiek netiesioginių įrodymų visumos pagrindu, susiejus juos į vientisą loginę grandinę, prieita kategoriškos išvados, jog transporto priemonę „VW Touareg“ įvykio metu vairavo nuteistasis V. J., kuriam prietaisu – „Alcotest 7510“ Nr. ARJK-0152, patikros sertifikatas Nr. 1199998, po kilusio eismo įvykio 19.47 val. nustatytas 2,39 prom. girtumas, 20.11 val. nustatytas 2,31 prom. girtumas (t. 1, b. l. 173-175).

21. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2020 m. gruodžio 8 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti nuteistojo V. J. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo V. J. apeliacinį skundą atmesti.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

Teisėjai Arūnas BudrysEglė GruodienėJurgita Kolyčienė